LRT.LT VDU ŠA mokslininkė dr. G. Misiūnienė apie gatvės vaikus
LRT.LT portale spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos mokslininke dr. Giedre Misiūniene apie gatvės vaikus.
Gyvenimas gatvėje, prostitucija, sunkūs nelegalūs darbai – tai, su kuo susiduria vadinamieji gatvės vaikai, neretai tampantys ir prekybos žmonėmis aukomis, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinių mokslų (edukologijos) daktarė Giedrė Misiūnienė. Anot jos, tokie vaikai šeimoje neretai patiria fizinį ar emocinį smurtą, nepriežiūrą.
G. Misiūnienė nagrinėjo Lietuvos socioedukacinių paslaugų galimybes kaimo vietovėse, dirbo su gatvės jaunimu Vilniaus jaunimo mokykloje, o savo sukauptą praktinę patirtį glaudžiai sieja su mokslo tiriamaisiais darbais, yra aktyvi nevyriausybinių organizacijų, atsakingų už vaiko gerovę, valdybos narė, VDU bakalauro studijų socialinės pedagogikos programos rengėja ir dėstytoja.
Gyvenimas gatvėje
Kalbėdama apie į rizikos grupę patenkančius vaikus, VDU dėstytoja išskiria dvi gatvės vaikų grupes. Pirmoji grupė – vaikai gatvėje, šie vaikai didžiąją dalį dienos praleidžia gatvėje, tačiau paprastai nakčiai sugrįžta į namus. Gatvė – tai vieta, kurioje šie vaikai susiveikia pinigų ir daiktų, kad galėtų ne tik išgyventi patys, bet ir padėti šeimai.
Antroji grupė – gatvės vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, beveik nepalaiko ryšių su savo šeima. Šie vaikai dažniausiai gyvena sodų bendrijose, juos taip pat galima pamatyti tabore, stoties rajone ar prekybos centruose, sako G. Misiūnienė.
Anot G. Misiūnienės, gatvės vaikai nelanko mokyklos, o jei tai daro, ateina nemotyvuoti, dažnai turi ypatingų poreikių, praleidinėja pamokas, yra linkę konfliktuoti. Dėl netinkamo elgesio šie vaikai ignoruojami bendraamžių, jų mitybos įgūdžiai prasti, jie susiduria su sveikatos problemomis, genetiškai paveldėtomis tėvų ligomis, neretai šie vaikai jau būna susidūrę su nusikalstamos veiklos pradmenimis.
„Indijoje gatvės vaikai vadinami šaligatvio gyventojais, Brazilijoje – favela lūšnų, gyventojais, Neapolyje juos vadina nuolat judančiais, Peru – bjauriais berniukais, o Zaire – žvirbliais. Tai vaikai, kurių elgesys ir gyvenimo būdas neatitinka visuomenės normų, kurie yra nuolatinėje rizikoje“, – pasakoja G. Misiūnienė.
Tampa prekybos žmonėmis aukomis
Pasak socialinių mokslų daktarės, gatvės vaikai paprastai būna pabėgę iš namų ar globos, gydymo institucijų, tačiau šiai grupei gali būti priskiriami ir skurstantys migrantų ar etninių mažumų vaikai, neįgalūs vaikai, vaikai iš daugiavaikių šeimų, kurie taip pat patiria įvairių rizikų.
VDU dėstytoja išskiria, kad paprastai tokie vaikai savo šeimoje patiria fizinį, emocinį ar seksualinį smurtą bei nepriežiūrą. Ji prisimena, kai kartą žiemos metu pastebėjo šalikele einantį berniuką, kuris dėvėjo žiemai netinkamus, plonus rūbus. Paklaustas, kur eina, dvylikametis atsakė, kad šeimoje susiduria su problemomis, o vienintelis jam žinomas būdas išvengti smurto – išėjimas iš namų, todėl, vengdamas konflikto ir ieškodamas saugaus prieglobsčio, jis 12 kilometrų pėsčiomis keliauja į kaimą pas močiutę.
Daugiau skaitykite: čia.
