Mokslo ir praktikos dialogas, arba kas išgirs švietimo bendruomenės balsą?
Birželiui įpusėjus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko švietimo kaitos aktualijoms skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“. Forumo tikslas – remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, diskutuojant mokslininkams, tyrinėjantiems ugdymosi sėkmę lemiančios geros mokyklos prielaidas ir tapsmą nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo lygmens, pedagogams ir ugdymo įstaigų vadovams, švietimo politikams, išryškinti gaires švietimo kaitai. Forume dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai, mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai.
Anot VDU Švietimo akademijos prof. Alvyros Galkienės, čia esame todėl, kad mums – ne tas pats, kaip mūsų švietimo sistema keičiasi, kokių rezultatų laukiame ir kokius tikslus keliame…
„KOKIOS YRA NACIONALINĖS PAŽANGOS PROGRAMOS IDĖJOS IR KOKS ŠVIETIMO VAIDMUO JOJE?“
Ričardas Ališauskas, ŠMSM Strateginių programų skyriaus vedėjas
Vyriausybės kanceliarija planuoja didelių permainų šalies strateginio valdymo sistemoje, nes jau ilgą laiką įvairios interesų grupės nėra patenkintos dėl pernelyg didelio programų ir planų kiekio, kuris neretai tampa sunkiai suvaldomas. Idėja tokia: yra trys Seimo tvirtinami dokumentai – Valstybės pažangos strategija, Nacionalinė saugumo strategija ir Bendrojo teritorinio plano koncepcija. Visi kiti dokumentai, kylantys iš įstatymų ar kitokių intencijų, turėtų būti naikinami ar pertvarkomi – įskaitant ir Valstybinę švietimo 2013–2022 metų strategiją (VŠS 2013–2022). Jeigu ši reforma bus įgyvendinta, tai visi iki šiol patvirtinti strateginiai dokumentai bus panaikinti ar inkorporuoti į vieną. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ kol kas liks tokia, kokia yra, bet turima idėjų 2021 m. pradėti ir jos permąstymą, kurti naują, apimančią planus iki 2050 m. Iš esmės tai yra tautos lūkesčių dokumentas.
Konkretesnis dokumentas – numatomas Nacionalinis pažangos planas arba programa. Šio dokumento struktūra apima tam tikrą skaičių strateginių tikslų, už kuriuos atsakomybę prisiima Vyriausybės kanceliarija. Ji dabar rengia įvairias diskusijas tam, kad suprastų įvairių ministerijų bendrus interesus ir optimizuotų tikslų skaičių.
Uždavinius stengiamasi formuluoti išimtinai vienai viešojo valdymo sričiai, t. y. ministerijai. Nenumatoma uždavinių, kuriuos vykdytų kelios ministerijos. Visa tai tam, kad būtų aiškūs vykdytojai ir aiškios prisiimtos atsakomybės.
Kiekviena ministerija turės savo uždavinių iš Pažangos programos, pagal tai formuos Plėtros programą. Toks būtų rengiamos pertvarkos kontekstas.
Švietimui šiuo metu yra keliamas gyvenimo kokybės tikslas ir nurodomas pagrindinis iššūkis – švietimo kokybė yra nepakankama.
Balandžio mėnesį iš Vyriausybės gavome užduotį per 7 darbo dienas pateikti ir per tą patį laiką suderinti siūlymus su socialiniais ir ekonominiais partneriais. Suspėjome suorganizuoti vieną susitikimą, tačiau medžiagą viešinome, todėl norėjusieji galėjo reaguoti elektroniniais laiškais.
Dirbdami su šia užduotimi, svarstėme, kaip mums geriau suprasti naują strateginį valdymą ir įvertinti situaciją. Viena iš kilusių idėjų – iškelti po užduotį kiekvienam sektoriui. Panašią uždavinių struktūrą pasiūlė ir Vyriausybės kanceliarija. Be to, vienas iš kanceliarijos užduoties komponentų – atsižvelgti į Vyriausybės kanceliarijos parengtus siūlymus.
Kita galima kryptis – lobistinis atsitiktinumas. Tai reiškia, kas turėjo galimybių, tas ir pasiūlė savo interesus įkelti į bendrą šalies dokumentą. Vis dėlto kol kas neatrodo, kad siūlymai būtų sistemingi, nors būta ir išimčių.
Dar vienas aspektas – tęstinumas. Vyriausybės kanceliarija reikalavo atsižvelgti į tuos dokumentus, kurie dar galioja ir kurie turi tam tikros įtakos. Galima sakyti, kad vienintelis toks dokumentas yra Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija su jos įgyvendinimo veiksmų planais. VŠS 2013–2022 sėkmės formulė: didžiausią įtaką švietimui turi mokytojo asmenybė ir mokyklos bendruomenės kokybės kultūra. Į gyventojus orientuotos sritys – įtrauktis ir įgalinimas. Švietimas siekia būti įtraukus, t. y. kviesti žmones ir suteikti galimybes šviestis ir ugdytis. Įgalinimas reiškia, kad mokymas(is) turi būti ne abstraktus, bet įgalinantis žmones veikti konkrečiose situacijose. VŠS 2013–2022 numato, kad žmonės turėtų būti paruošiami ne tik sėkmingam ekonominiam, bet ir socialiniam bei kultūriniam gyvenimui.
Galima panagrinėti, kaip Vyriausybės kanceliarijos keliami preliminarūs uždaviniai telpa į Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos erdvę. Atidžiau paanalizavę, pamatytume, kad kokybiškai nieko nauja nėra. Paprastai pereinant nuo strategijos prie strategijos būna sunku atsisakyti senosios schemos, šiuo atveju nauja strategija visiškai telpa į senosios rėmus.
Dar vienas aspektas – neišvengiamos problemos. Jau rengdami VŠS 2013–2022 matėme, kokios mokytojų amžiaus tendencijos: mūsų mokytojai sensta ir tikėtina, kad po 5-erių metų Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis bus dar didesnis, į mokyklas neateina jauni specialistai. Nerimą kelia ir tai, kad mokytojų reikalams iš valstybės biudžeto jau ne pirmus metus neskiriama lėšų. Galima džiaugtis tuo, ką gauname iš Struktūrinių fondų arba iš Europos Komisijos. Mano galva, turime jau dabar siekti pokyčių, nes vėliau galime susidurti su dar liūdnesnėmis pasekmėmis.
Dar vienas didelis iššūkis – esame antri Europoje pagal tai, kiek skiriasi mūsų namų ūkių pajamos. Tai didžiulis iššūkis švietimui: į ugdymo įstaigas ateina vaikai iš labai skirtingo socialinio, ekonominio ir kultūrinio (SEK) konteksto. Pavyzdys galėtų būti skandinavų šalys, kur skirtumas siekia šiek tiek daugiau nei 3 kartai. Kaip rodo kitų šalių patirtis, žemą SEK kontekstą galima kompensuoti. Lietuvoje skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių (Gini indeksas) yra daugiau kaip 7 kartai. Tokioje situacijoje padaryti vienodą švietimą visiems šalies vaikams yra beveik neįmanoma. Kaip mes į tai reaguosime? Aišku tik viena, jeigu laikysime, kad žmonių turtinė nelygybė – natūralus dalykas, tada niekas ir nesispręs. Tam reikalingos rimtos intervencijos, socialinių liftų, kompensavimo mechanizmai.
Paradoksas, bet esame pirmi Europoje pagal tai, kiek jaunimo įgyja aukštąjį išsilavinimą. Tik panagrinėję įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą turtinę padėtį, pamatytume, kad iš neturtingojo gyventojų sluoksnio vos 20 proc. vaikų įgyja aukštąjį išsilavinimą. O paties turtingiausio penktadalio – net 77 proc. Taigi, pažvelgę į atskiras socialines grupes, matome didžiulių socialinio teisingumo principų įgyvendinimo problemų. Vien švietimas tokioje situacijoje nelabai pajėgus suteikti vaikams galimybę peršokti iš vienos socialinės grupės į kitą.
Dar viena bėda – patyčios, kad ir kiek besistengiame su jomis kovoti, jų mastas vis tiek dar gana didelis.
Na, ir pats didžiausias paradoksas – iš mūsų reikalaujama daug, visuomenės lūkesčiai švietimo atžvilgiu auga, bet lėšų tam neskiriama. Tad už kokias lėšas visas šias problemas spręsti?..
Lietuva, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, vienam vaikui skiria beveik mažiausiai lėšų. Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų, jei Lietuva ir toliau taip investuos į jaunąją kartą, tai nėra jokių šansų pasivyti kitas Europos valstybes ir priartėti prie EBPO pasiekimų vidurkio.
Žiūrėdamas į rezoliuciją, suprantu, kad jūs mus palaikote, pritardami, kad švietimas negali nukrypti tik į ekonomiką, nors tai irgi labai svarbu, – turime tapti tvarios visuomenės kūrimo dalimi. Kol kas dar vyksta strateginio valdymo pertvarkos procesas ir galutinių sprendimų dėl Nacionalinės pažangos programos nėra. Visuomenės, ypač intelektualų, švietimo profesionalų racionalus žvilgsnis ir konstruktyvūs pasiūlymai būtų didžiulė pertvarkų vyksmo vertė.
Skaitykite daugiau „Švietimo naujienose“
