Pradinis ugdymas – neįspraustas į rėmus

Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pradinio ugdymo studijų programos ketvirtakurse, Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinės pradinių klasių mokytoja Lina Ignatavičiūte.

Kaip apibūdintumėte savo auklėtinius?

Mano mokiniai yra labai aktyvūs, judrūs. Visi – labai skirtingi, kiekvienas – su savo istorija. Tikruosius juos pažinau tik tada, kai susipažinau iš visų pusių, susipažinau su šeimomis – tai taip pat man padėjo juos labiau suprasti. Ilgainiui įsiminiau, ką jie labiausiai mėgsta veikti, kokioms veikloms teikia pirmenybę, kokiomis grupelėmis bendrauja – tai padeda ir pamokose, kai žinau, į ką juos nukreipti, kad laisvai jaustųsi ir noriai atliktų veiklą.

Mano mokiniai yra labai jautrūs, empatiški, per pamokas skiriame daug dėmesio emocijoms, mokomės analizuoti savo jausmus. Jie nebijo reikšti emocijų, kalbame, kad normalu pykti, džiaugtis, liūdėti, tai labai svarbu parodyti. Net matau, kai bendraudami jie vienas kitam sako: „Truputėlį palauk, aš dabar piktas, noriu pabūti vienas.“ Mane labai džiugina toks vaikų atvirumas ir nuoširdumas, drąsa išsilaisvinti.

Mokyklose, ypač užsienio, populiarėja integruotas kalbos mokymas, kai gimtoji ar užsienio kalba yra įtraukiama į visų pamokų – matematikos, gamtos mokslų ir kt. – ugdymą. Pavyzdžiui, vaikai balsu skaito matematikos formules, rengia pasakojimus apie gamtos reiškinius, žodžiu aptaria istorinius reiškinius, argumentuodami savo nuomonę. Ar taikote pamokose integruotą kalbos mokymo metodą?

Taip, taikome. Pavyzdžiui, pasaulio pažinimo pamokose mokiniai mokosi pristatyti tam tikrą temą. Namuose pasiruošia pasakoti kažkokia tema. Metų pradžioje jiems buvo labai sunku išmokti pasakojimą, nors tai būdavo vos keli sakiniai. Pavyzdžiui, apie druską – kas tai yra, iš ko gaunama, kur ją galima naudoti. Ir dabar, praėjus pusmečiui, vaikai man jau sako, kad jie labai greitai atlieka tokią užduotį. O ir pasakojimas tapo daug rišlesnis – jų mintys išsakomos aiškiau, jie kalba plačiau, prideda savo minčių, stengiasi savais žodžiais papasakoti ir daugiau, ne tik tai, kas yra vadovėlyje, mokosi susidaryti pasakojimo planą. Taigi vienu metu ugdome ir lietuvių kalbos, ir pasaulio pažinimo gebėjimus. Tokį metodą pritaikyti vėlesnėse klasėse gali būti sunkiau, nes labai atsiskiria pamokos, dirba daug pedagogų, o kiekvienas jų, žinoma, turi sau artimą būdą, kaip pateikti medžiagą. Taigi tokio metodo platesnis taikymas turėtų būti visos mokyklos vadovybės sprendimas.

Per matematikos pamokas mokomės kurti tekstinius uždavinius ir juos užrašyti. Iš esmės, kiekvienoje pamokoje galima pritaikyti integruotą kalbos mokymą. Kai integruojamos kitos pamokos, kartu aktualizuojamos tos temos, kurių mokomės. Jeigu matematika berniukams atrodo daug svarbesnė, tuomet lietuvių kalba priartinama tokiu būdu, ko gero, jiems tada lengviau, po truputį keičiasi ir jų požiūris į kalbos pamokas ir kalbinę raišką. Ypač tai reikėtų taikyti pradinėse klasėse, nes mokytojas žino, ką mokinys veikia per kiekvieną pamoką. Integruotas kalbos ugdymo metodas skatinamas ir mūsų mokomojoje medžiagoje, pavyzdžiui, „Pupos“ (serijos „Šok“) vadovėliuose, skirtuose pradinių klasių mokiniams – čia temos dažnai persipina.

Tiesa, tokį metodą pritaikyti vėlesnėse klasėse gali būti sunkiau, nes labai atsiskiria pamokos, dirba daug pedagogų, o kiekvienas jų, žinoma, turi sau artimą būdą, kaip pateikti medžiagą. Taigi tokio metodo platesnis taikymas turėtų būti visos mokyklos vadovybės sprendimas.

 Gal galite pateikti konkrečių pavyzdžių, kur buvo pritaikytas integruotas kalbos mokymo metodas?

Nuo rudens įsitraukėme į kino teatro „Skalvija“ vykdomą projektą „Mokausi iš kino“ – ten jau lankėmės 3 kartus ir kaskart likome labai patenkinti. „Mokausi iš kino“ projektas – vienas iš integruoto mokymo pavyzdžių. Pavyzdžiui, žiūrėjome filmą „Sengirė“, o po filmo pamokose diskutavome apie gyvūnus, empatiškumą, taigi palietėme ir socialinį ugdymą. Kitąkart su auklėtiniais žiūrėjome prancūzišką filmą, per kurį rodoma, kaip mergaitė augina ančiuką. Tai paskatino diskutuoti apie globėjiškumą, atsakomybę. Maloniai nustebino, kad kino teatro projekto vykdytojai paruošė mokiniams užduotis, skirtas integruotam ugdymui. Man itin patiko tai, kad gavome užduotis apie pasaulio pažinimą, draugystę, taip pat užduotis, kur reikėjo skaityti ir rašyti. Visa tai sėkmingai panaudojome per užsiėmimus mokykloje.

O štai per kūno kultūrą surengiau pamoką sveikatingumo tema, orientavausi į sveiką mitybą. Per renginį pirmokai ir antrokai mokėsi rūšiuoti maisto produktus į maisto grupes. Be to, jiems reikėjo spręsti matematinius uždavinius – apskaičiuoti patiekalo kainą, maisto produktų krepšelio kainą… Galiausiai jie dalyvavo estafetėse – taigi per vieną renginį vaikai pritaikė daug skirtingų žinių ir gebėjimų. Manau, tai yra puikus pavyzdys, kaip galima integruoti skirtingus dalykus, pasirenkant tam tikrą temą.

Kadangi labai palaikau integruotą mokymo metodą, šiuo metu tariuosi dėl auklėtinių susitikimo su Lietuvos šaulių sąjungos atstovais, taip pat organizuoju susitikimą su priešgaisrinės tarnybos darbuotojais. Taigi planų – tikrai daug, o naujų idėjų, kaip pamokas padaryti patrauklesnes, kyla nuolatos.

 

O ar integruotą kalbos mokymo metodą taiko Jūsų kolegos?

Manau, kad kone visi pradinių klasių mokytojai tai taiko, bet dažnai – nesąmoningai. Ne visada tai vadiname integruotomis pamokomis, bet tikrai natūraliai įtraukiame, pavyzdžiui, vykdydami projektus. Vienas mūsų veiklos pavyzdžių – neseniai į mokyklą pasikvietėme gamtininką Selemoną Paltanavičių papasakoti apie savo veiklą. Per tokį edukacinį susitikimą su gamtininku ir rašytoju, žurnalistu prisilietėme ir prie pasaulio pažinimo, ir prie lietuvių kalbos ugdymo.

Ar auklėtiniams rengiate kitą šiuolaikinių pedagogikos specialistų siūlomą ugdymo metodą – debatus?

Studijuodama sužinojau, kad būna vaikų ir tėvų debatai – tai irgi būtų labai įdomu išbandyti. Būtų galima diskutuoti apie tokias temas, kurios yra artimos mokiniams, pavyzdžiui, apie namų darbus, pamokas, kompiuterinius žaidimus, knygų skaitymą ir panašiai.

Girdėjau, kad mūsų mokykloje šį metodą savo auklėtiniams ketvirtokams taiko mano kolegė, o ir šis metodas yra rekomenduojamas nuo trečios, ketvirtos ar penktos klasės. Kadangi mano auklėtiniai kol kas tik antrokai, dar tik mokomės diskutuoti, reikšti savo nuomonę ir po truputį ją argumentuoti. Studijuodama sužinojau, kad būna vaikų ir tėvų debatai – tai irgi būtų labai įdomu išbandyti. Būtų galima diskutuoti apie tokias temas, kurios yra artimos mokiniams, pavyzdžiui, apie namų darbus, pamokas, kompiuterinius žaidimus, knygų skaitymą ir panašiai.

Esu įsitikinusi, kad bet kokiu atveju vaikams reikia mokytis kalbėti, argumentuoti, diskutuoti – kritinio mąstymo ugdymas ir komunikacijos gebėjimai labai praverčia ir vyresnėse klasėse, ir vėliau, mokantis universitete, įsidarbinant.

 O ar taikote inovatyvų metodą, kai patys mokiniai rengia interviu?

Pasaulio pažinimo vadovėliuose yra tokios užduotys „Pasiklausk tėčio, pasiklausk mamos“, skirtos šeimos narių nuomonėms tam tikru klausimu išsiaiškinti arba pasiklausyti jų patirties – tai mini interviu formatas. Rekomenduojama vaikams už tokias užduotis skirti papildomų taškų. Mano auklėtiniai to mokosi po truputėlį, o tokį metodą, tikiuosi, visiškai pritaikysime jau greitai.

Kokią šiuolaikinę techniką naudojate per pamokas?

Kasdien naudoju multimedijos projektorių. Ši priemonė tikrai labai praverčia – mažiau nei per minutę galiu jiems surasti ir parodyti bet kokios temos iliustracijas, vaizdo įrašus, galime klausytis garso įrašų.

Teko girdėti, kad vaikai jau pradinėse klasėse patys kuria ir montuoja vaizdo įrašus. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

Labai norėčiau su savo mokiniais tą daryti ir aš. Vis pakalbame, pasvajojame… Bet iškyla problema – tam reikia daugiau kompiuterių. Vis dėlto šiais laikais yra daug programėlių ir išmaniuosiuose telefonuose – galima greitai ir lengvai kurti bei montuoti filmukus. Tokį pavyzdį mačiau ir Briuselio II mokykloje, kai atlikau praktiką. Ten ketvirtokai be sunkumų kuria vaizdo įrašus. Ir savo vaikams sakau, kad tikrai artimoje ateityje per pamokas galėsime naudotis telefonais tokiai medžiagai kurti.

Ar per pamokas mokote savo auklėtinius rašyti trumpąsias žinutes ir el. laiškus?

Prof. D. Jakovonytės-Staškuvienės vadovėlyje buvo minėta, kad vienas iš ugdymo metodų gali būti, kai tekstas pateikiamas žinutės forma – labai smagu, jog pabrėžiama, kad tai yra toks pat tekstas ir mes turime jį pateikti taisyklinga lietuvių kalba. Juk dabar mūsų visas rašymas persikėlė į elektroninę erdvę, todėl labai svarbu ir čia išlaikyti kalbos taisyklingumą. Pati įpratau rašyti trumpąsias žinutes taisyklinga lietuvių kalba, tokį pavyzdį rodau ir apie to svarbą šnekuosi su savo ugdytiniais.

Skaitykite daugiau.