Jie vis dar paliekami nuošalyje: Aistės tikslas – padėti vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių
„Nieko jam neduokite, nieko nerodykite”, – šie nejautrūs vienos mokytojos žodžiai, ištarti edukacinės parodos mokykloje metu apie autizmo spektro sutrikime esantį mokinį, skaudžiai įsirėžė Aistės Kančauskaitės-Vaitiekūnės atmintyje ir tapo lemiamu posūkiu jos pačios profesiniame kelyje.
2014 metais, baigusi verslo vadybos studijas universitete, anuomet ji tvirtai sau prisiekė daugiau niekada nesėdėti akademiniame suole, tačiau šiandien ji – ir vėl studentė, su užsidegimu studijuojanti specialiąją pedagogiką. Kelias, atvedęs ją į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademiją, prasidėjo nuo jos organizuojamos edukacinės drugelių parodos. Būtent čia, stebėdama, kokie mokytojai yra sutrikę ir pasimetę, bandydami į veiklas įtraukti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, Aistė suprato savo tikrąjį pašaukimą – padėti tiems, kurie neretai vis dar lieka švietimo sistemos nuošalyje.
Buvo tarp neapsisprendusiųjų
„Aš iki pat paskutinės dienos galvojau, kad studijuosiu psichologiją, bet kai jau reikėjo pildyti prašymus, suabejojau, kad tai yra tai, ko aš noriu”, – pasakoja Aistė, prisimindama savo svarstymus, bebaigiant mokyklą, kur stoti ir kokį universtetą bei studijų kryptį pasirinkti.
Daugelis jos bendraklasių, atrodė, tvirtai žinojo, ko nori – vieni buvo apsisprendę siekti medicinos diplomo, kiti rinkosi ekonomiką ar verslo vadybą, o Aistė buvo tarp neapsisprendusiųjų.
„Mano tėvai buvo verslūs žmonės, turėjo savo verslus, valdė įvairias įmones, parduotuves ir pan. Atrodė, gal ir man neblogas kelias būtų rinktis verslo vadybą. Mano sesuo yra baigusi kūno kultūros studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, brolis – telekomunikacijų inžineriją, taigi šeimoje mes, vaikai, rinkomės labai skirtingas kryptis. Jokio spaudimo, ką rinktis, tėvai nedarė, tiesiog tai buvo laikas, kai turėjau pati pasirinkti ir bandyti atrasti savąjį kelią”, – sako A. Kančauskaitė-Vaitiekūnė.
Galiausiai, pasirinkusi verslo vadybos studijas Vilniaus universitete, ji aktyviai įsitraukė į universiteto gyvenimą, dalyvavo ir studentų atstovybės veikloje, tačiau tie metai nestokojo ir kartėlio. Baigusi studijas, ji tvirtai sau pasakė, kad universiteto suole daugiau niekada nebesėdės.
„Universitetas man paliko įspūdį kaip vieta, kur gaunamos tik teorinės, pernelyg nuo realaus gyvenimo atitolusios žinios”, – mena ji.
Graikijoje išmoktos pamokos
Neilgai trukus po studijų baigimo Aistė išvyko gyventi į užsienį – trejus metus praleido Graikijoje. Iš pradžių dirbo barmene, vėliau ėmėsi ir organizacinių, su planavimu bei komunikacija susijusių darbų.
„Graikijoje labiausiai išmokau vertinti šeimą. Kai per metus į Lietuvą grįždavau vos kelioms savaitėms, kaip niekad ryškiai mačiau, kaip greitai bėga laikas – vieno susitikimo metu, rodos, sesės ir brolio vaikai dar vaikai, o netrukus, žiūrėk, jie jau beveik paaugliai”, – dalijasi Aistė.
Aistė Graikijoje
Graikų gyvenimo epicentre yra šeima, taigi ten pagyvenusi ji išmoko vertinti laiką drauge, betarpiškai kitais rūpintis ir padėti: „Mačiau, kaip betarpiškai ir artimai jie bendrauja šeimose, mums, lietuviams, to dar mokytis ir mokytis. Jei net neprašai pagalbos, nors jie mato, kad nesusitvarkai ir turi sunkumų, jie patys ateina tau geranoriškai padėti. Ši šalis mane visų pirma išmokė dėkingumo”.
Nustumti į užribį
Grįžusi iš Graikijos į Lietuvą, Aistė su šeima ėmėsi verslo – pradėjo organizuoti edukacines drugelių parodas.
„Iš pradžių tai buvo tiesiog tropinių drugelių paroda, bet ilgainiui pamatę, koks didelis yra darželių bei mokyklų susidomėjimas, įtraukėme daugiau edukacinių elementų. Dabar išsamiai pasakojame vaikams apie drugelio gyvenimo ciklą, jų svarbą gamtoje, mūsų gyvenime, simbolinę reikšmę literatūroje ir panašiai”, – pasakoja pašnekovė.
Nuo 2018 metų šis projektas buvo įtrauktas į Kultūros paso programą, taigi edukacinių renginių mokyklose bei darželiuose itin padaugėjo.
Būtent darbas su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, kuriuos sutikdavo edukacijose, ir paskatino Aistę grįžti į universiteto suolą.
„Ypač po COVID-19 pandemijos, kai intensyviau pradėjome važinėti po šalies darželius ir mokyklas, pamatėme, kokia didelė tai yra problema – labai daug mokytojų vis dar nežino, kaip dirbti su ugdymosi sunkumų turinčiais vaikais. Man buvo skaudu matyti, kai, pavyzdžiui, autizmo spektrą turinčius vaikus edukacijų metu buvo bandoma palikti nuošalyje, nebuvo norima įtraukti jų į bendras veiklas drauge su jų bendraklasiais. Kartą tiesiog buvo pasakyta „jam nieko neduokite, nieko nerodykite”. O man svarbu juos įtraukti. Norėjau išmokti būdų, kaip juos įtraukti, sudominti, perteikti jiems visa tą informaciją”, – akcentuoja A. Kančauskaitė-Vaitiekūnė.
Tikslas – keisti visuomenės požiūrį
Pradėjusi VDU Švietimo akademijoje Vilniuje studijuoti Specialiąją pedagoginę pagalbą: specialiąją pedagogiką, Aistei iš pradžių atrodė, kad pagrindinis jos tikslas – išmokti dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, tačiau ilgainiui ji suprato, kad ne ką mažesnis iššūkis – ir keisti visuomenės požiūrį. Būtent šis požiūris, Anot Aistės, iš dalies lemia ir tai, kad mūsų šalyje specialiųjų pedagogų itin trūksta – vos pradėję šias studijas nepatyrę pirmakursiai jau sulaukia kvietimų dirbti darželiuose bei mokyklose.
„Didelė dalis mokytojų vis dar neturi reikiamų kompetencijų dirbti su šiais vaikais, integruoti juos į kasdienes veiklas. Visuomenė taip pat dar nepasiruošusi šiai integracijai”, – neabejoja ji.
Kalbėdama apie nepakankamą visuomenės supratimą, Aistė dalijasi asmenine patirtimi: „Mano sesuo neseniai išgirdo, kad jos vaikui reikia logopedo. Iš pradžių ji išsigando, nes ne visai buvo aišku, kodėl to reikia, kas ta vaiko gerovės komisija ir kaip ji veikia, kodėl reikia vaiką tikrinti ir specifiškai su juo dirbti. Visuomenei logopedas vis dar yra kaip baubas. Jei vaikams prireikia specialiojo pedagogo pagalbos, tai, atrodo, tie vaikai tarsi nustumiami į paraštes, tarsi jie būtų su intelekto negalia, nors toli gražu to nėra”.
Paklausta, kokia specialioji pedagogė ji pati norėtų būti, Aistė šypteli ir atsako paprastai „Gera”. Ir netrukus priduria: „Norėčiau daryti įtaką kitiems, keisti tiek vaikų šeimų, tiek pedagogų, tiek visuomenės požiūrį. Labiausiai norėtųsi matyti vaiko sėkmę – kai jis yra įtrauktas, matomas, matyti, kad jis supranta. Ne kad išmoksta dalykų, bet kad supranta”, – pabrėžia pašnekovė.
Kasmet išbandyti kažką naujo
Nors studijos ir darbas užima daug laiko, Aistė savo kasdienybėje randa laiko ir mylimiems pomėgiams. Ji nuo 9 metų dainuoja chore – dabar lanko suaugusiųjų chorą, kuriam vadovauja ta pati vadovė kaip ir mokykloje.
Aistė su choru Dainų šventėje
„Per tuos užsiėmimus, kurie trunka po 1,5 valandos du kartus per savaitę, apart dainavimo aš apie nieką kitą negalvoju. Man tai – ir atsipalaidavimas, ir terapija”, – sako ji, pabrėždama, kaip svarbu turėti veiklą, kuri padeda pailsėti.
Laisvalaikiu ji taip pat fotografuoja įvairius renginius – dažniausiai koncertus ir konferencijas, namuose gamina rankų darbo žvakes, iš epoksidinės dervos gamina suvenyrus, kurių reikia drugelių parodai.
„Svarbu nuolat mokytis, kiekvienais metais išbandyti, atrasti ir išmokti kažką naujo. Stengiuosi mokytis ir niekada nesustoti”, – savo patirtimi dalijasi Aistė.
