Dailininkė G. Riškutė-Kariniauskienė: „Kurti gali ne visi, bet piešti – kiekvienas“
Dailininkė, scenografė, tapytoja, dailės dėstytoja prof. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė jau daugiau kaip 30 metų dirba su studentais. Ugdydama jaunąją dailės pedagogų kartą, ji pastebi, kaip stipriai keičiasi darbas su vaikais ir jaunimu. Jei anksčiau dailės pamokoje mokiniai, ypač pradinukai, privalėdavo nupiešti piešinį tiksliai taip, kaip jiems nurodyta, ir pagal tai būdavo vertinami, šiuo metu išvis abejojama, ar reikia mažą vaiką mokyti piešti.
„Gal geriau leisti vaikui pačiam bandyti, kūrybiškai ieškoti ir skleistis, jį tik vos vos nukreipiant bei pasiūlant atitinkamas priemones, techniką. Mano požiūriu, svarbu neužgožti vaiko fantazijos ir neversti jo mokytis piešti taip, kaip noriu aš, matyti taip, kaip aš tai matau, ir ne kitaip. Žinoma, akademiniame piešime yra konkrečios taisyklės, jų svarbu mokytis ir laikytis, tačiau kūrybiniame, savęs pažinimo kelyje svarbu vaiką paskatinti, jam nenurodinėjant. Mūsų užduotis – kad jis pajaustų, jog gali“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: dailės pedagogikos bakalauro dėstytoja, profesorė G. Riškutė-Kariniauskienė.
Svarbi empatija ir jautrumas
Šiandien mes jau suprantame, kad, anot pašnekovės, kurti galbūt gali ne visi, bet piešti – tikrai kiekvienas. Pamažėle keičiasi ir dailės mokytojo vaidmuo mokykloje bei tikslai: visų pirma jis pats turi būti gerai pasirengęs savo profesijai – būti ne tik mokytojas, bet ir menininkas, kad šio meno kūrybingai galėtų mokyti kitus. Be abejo, dirbant su vaikais būtina empatija bei jautrumas.
„Dalis studentų šiandien nori bendrauti ir dirbti auditorijoje, kita dalis – studijuoti nuotoliniu būdu, gyvendami kituose miestuose, derindami studijas su darbu ar kitais įsipareigojimais. Nepasakyčiau, kad besimokantieji nuotoliniu būdu kuo nors atsilieka nuo tų, kurie kasdien ateina į auditoriją – dauguma studentų dirba uoliai, su dideliu noru ir smalsumu. Šiuolaikiniai studentai išties yra reiklūs, žingeidūs, jie nori kuo daugiau sužinoti apie meninį ir pedagoginį gyvenimą, dalyvauja menininkų parodose, kelia klausimus ir ieško atsakymų. Tad ir mums, pedagogams, yra kur pasitempti: iš mūsų reikalaujama daugiau dėmesio, atidumo, jautrumo“, – sakė VDU profesorė.
Su absolventais
Įkvepia didūs menininkai ir ruduo
G. Riškutė-Kariniauskienė Vilniaus Dailės akademijoje studijavo scenografiją ir tapybą. Paklausta, kas lėmė šią jos profesinę kryptį, ji susimąsto: nebuvo taip, kad vaikystėje būtų noriai piešusi ir jau tada nusprendusi, kad ateityje bus dailininkė. Šis apsisprendimas atėjo pamažėle ir gan netikėtai – draugė pakvietė į piešimo būrelį, vėliau ji pradėjo lankyti dramos būrelį, baigė dailės mokyklą. O baigdama 12 klasių svarstė įvairius pasirinkimus: galbūt studijuoti grafiką, o galbūt meno istoriją ar tapybą? Galiausiai pasirinko scenografiją.
„Pasirinkau scenografiją, nes labai mylėjau teatrą. Pamenu, vaikystėje tuos pačius spektaklius ir pastatymus Operos ir baleto teatre žiūrėdavau po 10 ir daugiau kartų. Jei iš pradžių su manimi kartu į juos eidavo tėvai, tai jau vėliau jie išleisdavo mane vieną – jiems tiesiog atsibosdavo žiūrėti „Raudonkepuraitę“ ar kitus spektaklius dar ir dar kartą. Tad, puoselėjant šią didelę meilę teatrui, turbūt natūralu, kad likimas mane pakreipė eiti būtent šiuo keliu“, – įsitikinusi G. Riškutė-Kariniauskienė.
Didžiausias džiaugsmas ir profesinis pasiekimas, anot jos, yra tai, kad ją, kaip teatro dalininkę, pakvietė dirbti Kauno muzikinis teatras, kur ji kūrė scenografiją ir kostiumus kone pusei šimto pastatymų, rūpinosi kostiumais Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėms. Neįtikėtina sėkme, kurią teko patirti, ji vadina pažintis su to meto didžiaisiais menininkais – ji iki šiol su dėkingumu vertina jai suteiktą galimybę su jais pabendrauti, juos pažinti, iš jų mokytis ir bendradarbiauti. Patys gražiausi prisiminimai iš tų laikų ją lydi iki šiol: „Tai buvo nuostabus laikas, kupinas pagarbos menui, žmonėms, kūrėjams. Nors darbas teatre yra gan įtemptas, kupinas ne tik komplimentų, įvertinimų, bet ir kritikos, kurią ne visad lengva priimti, tačiau iki šios dienos širdyje nešiojuosi pačius šviesiausius prisiminimus“.
Svarstydama, kuris metų laikas ją labiausiai įkvepia kūrybai, menininkė prisipažįsta, kad, nors jai patinka visi metų laikai, nes kiekvienas iš jų turi savo žavesio ir savitumo, visgi artimiausias širdžiai jai yra ruduo.
„Ruduo – toks metas, kai, rodos, dar tęsiasi vasara, bet gamtoje jau sparčiai keičiasi spalvos, įsivyrauja kontrastingi tonai. Man ruduo asocijuojasi su mokslo metų pradžia, atsinaujinimu, nauju startu, tai yra pakilimo laikas. Kita vertus, visais metų laikas pro savo namų langą stebiu gražų peizažą, gaila tik, kad ne visad spėju juo pasidžiaugti. Vieną dieną matau, kad žydi obelys, slyvos, vyšnios, o kitą kartą žvilgteliu – jau peržydėjo… Kai užgriūva darbai bei gyvenimiški rūpesčiai, ne visad spėji pasidžiaugti ta trapia žavia akimirka“, – pastebi G. Riškutė-Kariniauskienė.
Sulaukusi klausimo, o koks gi yra jos gyvenimo moto, pašnekovė ilgesingai šypteli ir prataria: „Kad kiekvienas iš mūsų turėtume kuo daugiau saulėtų dienų“.
