Nėra klasės mokykloje ar grupės darželyje, kurioje nebūtų vaiko, turinčio kalbos sutrikimų
Sparčiai daugėjant vaikų, turinčių kalbos ar skaitymo sutrikimų, logopedai kalba apie vis gilėjančias problemas: švietimo sistema neturi pakankamai efektyvių įrankių, o darželiai ir mokyklos susiduria su kvalifikuotų specialistų trūkumu. Statistika rodo, kad šiandien nėra darželio grupės ar klasės mokykloje, kurioje nebūtų bent vieno vaiko, turinčio kalbos sunkumų.
Šių sunkumų priežastys yra įvairios ir kompleksiškos. Dalis vaikų pradeda kalbėti vėliau, jų kalboje vis dažniau atsiranda anglų kalbos elementų, kas gali stabdyti lietuvių kalbos raidą. Skaitmeninis amžius, nors ir suteikia naujų galimybių, kartu kelia ir iššūkių – foninis triukšmas bei sumažėjusi tiesioginė komunikacija su suaugusiaisiais neigiamai veikia kalbos vystymąsi. Tyrimai patvirtina, kad vaikams, kurie priešmokykliniame amžiuje susiduria su kalbos raidos sunkumais, mokykliniame amžiuje dažnai pasireiškia skaitymo ir rašymo problemos.
Skaitymo sunkumai – ne tingėjimo pasekmė
Rita Lebedeva daugiau nei dvidešimt metų dirba logopede Vilniaus lopšelyje-darželyje „Saulėgrąža“. Pasirinkimą eiti šiuo keliu lėmė noras padėti kitiems ir ypatingas ryšys su vaikais. „Logopedija apjungia tai, kas man artima – kalbą, psichologiją ir ugdymą. Man tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas“, – sako specialistė.
Dirbdama su priešmokyklinio amžiaus vaikais, Rita pastebėjo, kad kalbos sunkumai ankstyvame amžiuje dažnai lemia skaitymo ir rašymo problemas ateityje. „Kai kurie tėvai mano, kad jų vaikas tiesiog tingi mokytis skaityti ar rašyti, tačiau dažnai už to slepiasi realūs kalbiniai iššūkiai. Kai mums, suaugusiems žmonėms, kažkas sunku, mes to vengiame – vaikai elgiasi taip pat“, – paaiškina ji.
Ritos magistrinio darbo metu atliktas tyrimas atskleidė, kad jau ankstyvoje vaikystėje galima pastebėti tam tikrus rizikos ženklus, susijusius su skaitymo sunkumais. Tai – ribotas žodynas, netikslus garsų tarimas, riboti fonologiniai gebėjimai, motorikos problemos ar nepakankamas garsų suvokimas.
„Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti šias raudonas vėliavėles ir taikyti specialias užduotis, kurios padėtų išvengti skaitymo sutrikimų. Ankstyvoji intervencija gerokai palengvina vaiko mokymosi procesą“, – sako logopedė.
R. Lebedeva (VDU foto)
Galima pagelbėti tik bendradarbiaujant
Alviją Nakvosienę į logopedijos profesiją atvedė jos pačios vaikystės patirtis. Būdama empatiška, ji labai jautriai vaikystėje išgyveno situacijas, kai jos kiemo draugė, naudojanti klausos aparatą, patirdavo dėl to patyčias. „Man skaudėjo matant, kaip ją atstumia kiti vaikai. Norėjau padėti, suprasti, apsaugoti. Todėl natūraliai pasirinkau profesiją, kuri leistų prisidėti prie teigiamų pokyčių, teikiant realią logopedinę pagalbą vaikams“, – sako ji.
Šiaulių Dermės mokyklos Specialiosios pedagoginės pagalbos ir veiklos analizės skyriaus vedėja dirbanti A. Nakvosienė atkreipia dėmesį, kad vaikų, turinčių skaitymo sunkumų, vis daugėja, o jų problemos tampa sudėtingesnės. „Vaikai nesupranta ilgesnių sakinių ar sudėtingų gramatinių struktūrų, todėl nesupranta ir perskaityto teksto. Tai nėra vien skaitymo problema – tai kalbos vystymosi padarinys“, – aiškina specialistė.
Abi pašnekovės sutaria, kad vaikui galima pagelbėti tik bendradarbiaujant – logopedui, pedagogui ir tėvams. Labai svarbus nuoseklus darbas ir namuose. Net paprasti žaidimai už užduotys, tokios kaip skiemenavimas ar ritmų atkartojimas, kurias galima atlikti kad ir važiuojant automobiliu, gali padėti stiprinti ir lavinti fonologinius gebėjimus, būtinus sėkmingam skaitymui.
Mokytojai, žinodami apie vaiko kalbos sunkumus, gali naudoti trumpesnius sakinius, paprastesnius tekstus ir individualizuoti užduotis pagal vaiko kalbos raidos lygį. „Jei žinai, kas vaikui sunkiausia, gali padėti būtent ten, kur reikia“, – pabrėžia logopedė A. Nakvosienė.
A. Nakvosienė (VDU foto)
Problema ta, kad nei pedagogai mokyklose, nei su vaikais dirbantys logopedai iki šiol neturi standartizuotų vertinimo testų, kurie padėtų mokytojams identifikuoti, su kokiais kalbos sunkumais vaikas susiduria. Mokytojai mato, kad vaikui sunku, bet ne visada gali patys suprasti, kodėl ir kurioje konkrečioje srityje. Taigi, anot logopedžių, Lietuvoje būtina sukurti bendrą vertinimo sistemą, apimančią priešmokyklinį ir pradinį ugdymą – tai leistų užtikrinti nuoseklumą ir skatintų bendradarbiavimą tarp logopedijos specialistų ir mokytojų.
Abi logopedės pabrėžia: kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo geriau. A. Nakvosienė ragina tėvus sunerimti, jei dvejų metų vaikas nekalba ar nesupranta paprastų nurodymų. Jei iki trejų metų vaikas negali pasakyti dvižodžių frazių, tai taip pat yra stiprus signalas, kad laikas kreiptis į specialistus.
„Geriau nueiti pasitikrinti, nei pavėluoti ir prarasti laiką, kai pagalba būtų veiksmingiausia“, – pabrėžia ji.
Motyvuoja vaiko pažanga ir būtinybė tobulėti
R. Lebedeva ir A. Nakvosienė baigė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos ir Klaipėdos universiteto jungtinę kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros studijas. Pasak jų, studijos ne tik sustiprino profesines žinias, bet ir leido naujai pažvelgti į savo darbą.
„Tai nebuvo tik žinių atnaujinimas – šios magistrantūros studijos buvo puiki proga įvertinti save kaip specialistę, pasitarti su kolegomis, susisteminti turimas žinias ir ieškoti tobulėjimo galimybių“, – sako R. Lebedeva.
„Studijos padėjo gauti naujausių žinių, integruoti jas į kasdienę praktiką, kas padeda dirbti veiksmingiau su vaikais, kuriems būtina logopedo pagalba“, – teigia A. Nakvosienė.
Nors kasdienis darbas reikalauja atsidavimo, kantrybės ir nuolatinio mokymosi, abi logopedės neabejoja savo profesiniu pasirinkimu.
R. Lebedeva su A. Nakvosiene (asmeninė nuotrauka)
„Kai po ilgų pastangų vaikas pagaliau ištaria garsą, kurio mokėmės metus ar dvejus – tai įprasmina visą mano darbą“, – sako R. Lebedeva.
„Motyvuoja ne tik vaiko rezultatai ir laimėjimai, bet ir suvokimas, ko nežinau – tai skatina ieškoti, gilintis ir mokytis dar daugiau. Nežinojimas man yra pažinimo variklis“, – priduria A. Nakvosienė.
