Lietuvių kalba išlaisvina užsieniečius studentus: lietuviškas knygas verčia net Japonijoje 0d4
Interneto portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarptautinių ryšių departamento Tarptautinių ryšių grupės vadove Vilma Leonavičiene.
Trys tūkstančiai studentų iš daugiau nei 30 viso pasaulio šalių – tiek Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lietuvių kalbos ir kultūros centras jau išugdė lietuvių kalbos mylėtojų. Centro vadovė Vilma LEONAVIČIENĖ gimtosios kalbos įdomybėmis su kalbos kursų dalyviais dalijasi beveik dvidešimtmetį. Edukologė teigia esanti laiminga, kad jos darbas parodo kitą, dažno lietuvio nepastebimą šalies pusę –traukiančią net iš kitų žemynų atvykstančius entuziastus. Pašnekovė džiaugdamasi pastebi, kad lietuvių kalba užsieniečiams studentams padeda atrasti save – štai viena kursų absolventė savarankiškai Japonijoje įkūrė lietuvių kalbos ir kultūros centrą, o meile lietuvių kalbai užsikrėtęs slovakas dėlioja paskutinius Slovakijos–Lietuvos verslo draugijos įkūrimo žingsnius.
Vilma, kadangi turite ilgametę darbo su studentais patirtį, pasidalykite su mūsų skaitytojais savo pastebėjimais, kas yra sudėtingiausia kitataučiams, besimokantiems svetimos kalbos? Kas jiems lietuvių kalboje neįprasta, keista ir sunkiai įsisąmoninama?
Sudėtingas klausimas. Kiekvienam – savaip. Atvyksta studentai, neturėdami arba turėdami kalbų mokymosi patirtį, savą tapatybę, kultūrą. Per 18 darbo metų mokant kalbos, išskirčiau tris grupes, tris lietuvių kalbos mokymosi kelius. Pirmasis, lengvasis, – tokiu keliu eina didelę patirtį turintys besimokantieji. Jie aiškiai žino, kodėl nori mokytis lietuvių kalbos. Tai susiję su mokslu, moksliniais tyrimais. Jie arba rašo magistro darbus, arba dirba filologinį darbą, arba yra tiesiog humanitarai, politologai, tarptautinių ryšių studijų specialistai, kuriems reikia lietuvių kalbos. Jie nori mus pažinti iš arčiau, sužinoti, kas yra Lietuva. Taip pat gali būti, kad su Lietuva susijęs jų darbas.
Antrasis – stiprios motyvacijos vedami. Tai grupė studentų, turinčių arba ieškančių lietuviškų šaknų. Tokių vis daugėja, jie ieško savo tapatybės, o tapatybei trūksta kalbos. Į Lietuvą ieškoti savo šaknų atvažiuoja ir studentai iš Sibiro, kurių seneliai buvo ištremti, taip pat studentai iš Argentinos, Kolumbijos. Įdomios jų istorijos, klausant jų, atsiveria gelmės. Nuo šių žmonių užsikreti pozityvumu. Būna jautru, kai jie čia atranda savo giminaičių, su kuriais negali susikalbėti, nes ką tik atvyko, o giminaičiai kalba tik lietuviškai. Tada mentoriai važiuoja į kaimus, vertėjauja, susipažįsta.
Tretieji – ieškotojai. Dar viena grupė, kuri yra bene pati įdomiausia – į Lietuvą užklydę žmonės, kurie su mūsų šalimi apskritai neturi nieko bendra. Vieni Lietuvą žemėlapyje pamatė atsitiktinai ir nutarė atvažiuoti. Bene įdomiausia, kad nemažai studentų vėliau „suserga“ Lietuva, į ją sugrįžta, o savo šalyse garsina ir mūsų šalį, ir jos kalbą. Tai žmonės, ieškantys naujų iššūkių arba susidomėję posovietine šalimi, kurioje skamba viena seniausių iš išlikusių indoeuropiečių kalbų. Šiuos žmones aš vadinu stipriausiais ambasadoriais ir labai didžiuojuosi. Suprantu tuos, kurie turi lietuviškų šaknų ar mokslinį interesą, bet šie užsikrėtėliai yra ypatingi. Kiti net nežino, kodėl atvyko.
Ar baigę vieno mėnesio kursą žmonės turi galimybę pratęsti kalbos mokymąsi? Kaip?
Baigę vieno mėnesio intensyvius kursus studentai turi galimybę toliau tęsti studijas. Jeigu jie lieka mūsų universitete, gali ir toliau lankyti paskaitas. Jeigu išvyksta iš Lietuvos, gali ieškoti artimiausio Baltistikos centro ir studijas tęsti ten arba grįžti į Lietuvą pagal įvairias programas – dalinių studijų, Baltistikos projekto, įvairių trumpalaikių studijų… Tokių galimybių – labai daug. Ir, iš tikrųjų, grįžta ir tęsia. Netgi turime tokių pavyzdžių, kai labai stipriai lietuvių kalbą pamilę studentai nuo A1 lygio per keletą metų pasiekė B2 ar net C1 lygį!
Papasakokite, kuo gyvena Lietuvių kalbos ir kultūros centras?
Lietuvių kalbos ir kultūros centre organizuojamos veiklos jau nuo 2005 m. Veiklų yra daug. Po universitetų susijungimo Centro veiklos tapo tarptautinių ryšių grupės Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos veiklomis: lietuvių kalbos ir kultūros vasaros bei žiemos intensyvūs kursai, lituanistinės studijos, tarptautinių projektų veiklos, susijusios su Europos ir pasaulio lituanistikos ir Baltistikos centrais, studentų ir dėstytojų mainais, „Erasmus+“ programos veiklos, įvairios socialinės veiklos (Pasaulinė pyragų diena, kas mėnesį rengiami susitikimai su „Taboo“ organizacija, „Jaunimo linija“ ir Švietimo akademijos bendruomene ir kt.). Šiais laikais, kai susiformavusi nuomonė, kad emigracija vyksta tik viena kryptimi – iš Lietuvos, kad tik lietuviai mokosi svetimų kalbų, svetimų papročių svetimose šalyse, galime pasigirti, kad vyksta ir priešingi procesai. Kasmet į universitetą atvyksta būrys studentų iš daugybės šalių. Pas mus mokėsi ir pasiekė įvairius lietuvių kalbos mokėjimo lygius daugiau kaip 3 tūkst. studentų iš per 30 pasaulio šalių. Man pasisekė – esu subūrusi nuostabių dėstytojų, administratorių, mentorių būrį, kuris išties gali didžiuotis darbo rezultatais.
Skaitykite daugiau: čia.
