Apie Lietuvos vaikų fizinį aktyvumą ir fizinio ugdymo pamokas mokykloje
Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas žurnalistės Dovilės Šileikytės straipsnis „Apie Lietuvos vaikų fizinį aktyvumą ir fizinio ugdymo pamokas mokykloje“.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko forumas „Kokius stereotipus laužo fizinio ir sveikatos ugdymo pedagogas?“, kuriame diskutuota apie fizinio ugdymo realybę šiandien ir rytoj, šio dalyko mokytojo portretą, pristatyta nauja studijų programa, pasiruošusi drąsiai laužyti nusistovėjusius stereotipus, siekta iš skirtingų perspektyvų pasikalbėti, pasitarti, kaip kilstelėti fizinio ugdymo mokytojo autoritetą, prestižą.
VDU Švietimo akademijos kanclerės pavaduotojas prof. habil. dr. Algirdas Raslanas, pradėdamas renginį, kalbėjo, kad apie fizinio ugdymo mokytojų rengimą diskutuota ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje: „Lietuvos sveikatos mokslų universitetas norėtų, kad tokie specialistai būtų rengiami tik vienoje institucijoje, bet pedagogų rengimas turėtų vykti platesniu mastu, juolab, kad yra 3 pedagogų rengimo centrai. Kol kas Lietuvoje trūksta 6 fizinio ugdymo mokytojų, bet palaipsniui, įvedant trečią savaitinę pamoką, situacija turėtų keistis. Fizinio ir sveikatos ugdymo dalyko programą planuojama vykdyti Kaune, bet mes norime, kad ji būtų vykdoma ir Vilniuje. Klaipėdos universitetas, bendradarbiaudamas su Kauno pedagogų rengimo centru, taip pat nori vykdyti pedagogines studijas. Norisi, kad trečioji pamoka būtų susieta su sveikatos ugdymu. Pavyzdžiui, daugėja vyresniųjų klasių mokinių, rūkančių elektronines cigaretes, todėl svarbu ugdyti sveikos gyvensenos sampratą“.
Doc. dr. Aušra Lisinskienė, Švietimo akademijos mokslininkė, dėstytoja, naujos programos vadovė papasakojo apie naują studijų programą, kurią parengė su darbo grupe, besitardami su užsienio mokslininkais, norėdami atliepti šiandienos fizinio lavinimo lūkesčius. Šiuo metu vyksta daug iniciatyvų, nuveikta nemaža darbų: trečioji savaitinė fizinio ugdymo pamoka (penktose–šeštose klasėse, tikimasi, kad kasmet „augs“ su kiekviena klase), Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas dėl fizinio pajėgumo nustatymo, aktyvios pertraukos ir pan. Bet nepaisant to, pasak A. Lisinskienės, visi žinome, kad fizinis aktyvumas drastiškai mažėja – ir vaikų, ir suaugusiųjų. Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomenduojamos 60 min. fizinio aktyvumo normos per dieną vaikai nepasiekia. Todėl ši programa buvo orientuota į trečiąją pamoką. Fizinį pasyvumą lemia daug priežasčių – šeimos pavyzdys, technologijos ir t. t. „Nuo 2016 m. vykdami į mokyklas ir stebėdami fizinio ugdymo pamokas, girdėdami praktiką atlikusių studentų atsiliepimus, matome, kad šio dalyko pamokose ne viskas yra gerai. Susidaro įspūdis, kad arba pamoka nevyksta, arba vyksta tik iš dalies, būna „pritempta“. 70–80 proc. vaikų sėdi ant suoliuko su džinsais, nenuleisdami akių nuo telefonų, o kai paklausi, kodėl jie taip elgiasi, kai kurie pasako nė neslepia – „Neįdomu“. Pedagogų nuomonės įvairios, tačiau dauguma sako, kad šiuolaikiniai vaikai yra nesuvaldomi, visiškai nemotyvuoti. Kyla klausimas, ar tai mokytojo nekompetencija, ar švietimo spragos, ar per mažai įsitraukia Sveikatos apsaugos ministerija, ar aukštosios mokyklos nepakankamai gerai paruošia mokytojus? Grįžę po praktikos 3–4 kurso studentai sako, kad pabuvę tokioje nemotyvuotoje aplinkoje, kai net patys mokytojai demotyvuoja studentą, grįžta nuleistomis galvomis, aiškiai žino, kad nedirbs šio dalyko mokytojais“, – pasakojo A. Lisinskienė.
Naujoji programa sukurta norint laužyti stereotipus ir sakyti „ne“ sėdėjimui ant suoliukų, neįdomioms pamokos, kamuolio numetimui pasakant: „Žaiskite, ką norite“. Siekiama pažadinti kiekvieno vaiko norą judėti, diegti nuostatą būti fiziškai aktyviam visą gyvenimą. Būsimi mokytojai, šios programos studentai turėtų mokėti bent dvi užsienio kalbas, išmanyti informacines technologijas (ne tik įsijungti kompiuterį, o analizuoti fizinio aktyvumo metodikas, kaip ruošti analizes, interpretacijas, perduoti tėvams, objektyviai jas vertinti) ir medijų raštingumą, kad gebėtų ir užmegzti, ir palaikyti tarptautinius ryšius, galėtų stažuotis užsienyje, įgyti tarptautinės patirties. Toks mokytojas galbūt taptų ir kompetentingas, ir konkurencingas ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu, jaustųsi geriau, gebėtų kurti įvairias prevencines ar intervencines sveikatos programas, taikyti jas ugdymo procese. O kartais, norint padėti pagyvinti pamoką mokyklose jau dirbantiems mokytojams, pakanka paprastų dalykų – sporto salėje skambančios muzikos, naudojamų multimedijų.
Skaitykite daugiau: čia.
