Biatlonininkas T. Kaukėnas: „Svajonė – atvežti medalį Lietuvai“
„Gal mano tokia misija – populiarinti žiemos sportą. Galbūt net atvežti medalį Lietuvai. Čia svajonė, bet juk svajonės pildosi“, – sako, biatlonininkas, VDU Švietimo akademijos tyrėjas Tomas Kaukėnas, vasario 4-20 dienomis dalyvausiantis Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse.
Olimpinės žaidynės – didžiausias renginys pasaulyje, kuris jungia, įkvepia ir žavi milijonus pasaulio gyventojų. Vasario 4-20 dienomis vyksiančiame didžiausiame žiemos sporto renginyje dalyvaus 2900 geriausių sportininkų iš viso pasaulio, tarp kurių ir biatlonininkas, VDU Švietimo akademijos tyrėjas T. Kaukėnas.
T. Kaukėnas – Sočio ir Pjongčango olimpinių žaidynių dalyvis, Pasaulio kariškių žaidynių vicečempionas, VDU Švietimo akademijos vykdomo mokslinio projekto „Judėjimas ir metakognicija“ tyrėjas.
Prieš išvykdamas į savo trečiąsias olimpines žaidynes biatlonininkas pasidalino savo mintimis apie olimpines svajones, sportą ir mokslą.
Per savo ilgalaikę sporto karjerą esate sukaupęs unikalios patirties. Ką jums reiškia būti sportininku?
Dabar tai jau yra gyvenimo būdas. Du trečdalius savo gyvenimo atidaviau sportui. O į sportą mane atvedė pirmasis treneris, pasiūlęs lankyti biatlono treniruotes. Aišku, tada mane sužavėjo žodis „šaudymas“, kurį vienintelį ir tegirdėjau iš to, ką treneris pasakojo apie biatloną. Tai mane sužavėjo ir atvedė į šį sportą. Pradžia buvo daugiau kaip pramoga, pabuvimas su draugais, geras laikas, vėliau prisidėjo toks motyvas, kaip aplankyti kuo daugiau šalių. Tai tapo galimyba keliauti, pamatyti pasaulį. Tik vėliau, kai patekau į olimpines žaidynes, atsirado noras rodyti kuo geresnius rezultatus, padaryti kažką gero Lietuvai.
Su kokiomis mintimis keliaujate į savo trečiąsias olimpines žaidynes?
Pirmą kartą vykau į olimpines žaidynes 2014 metais neturėdamas kažkokių didelių lūkesčių, tiesiog norėjau gerai sustartuoti. Jaučiausi atsipalaidavęs, mažiau spaudė atsakomybė. Ir man tai pakankamai gerai pavyko. Nejaučiau įtampos, todėl buvau geroje formoje. 2018 m. olimpinėse žaidynėse taip pat pavyko būti laisvam, atsipalaidavusiam – tiesiog žinojau ir dariau tai, ką dariau daugybę metų. Ir man pavyko. Prieš šias olimpines žaidynes, kol kas nežinau, esu neramioje būsenoje. Nors forma ne visai yra tokia, kokios norėtųsi, bet, manau, olimpinėse žaidynėse turėčiau išsilyginti ir viskas bus gerai.
Ką jums reiškia atstovauti Lietuvai?
Atstovauti Lietuvai… Tai jausmas, kurį sunku nusakyti. Į olimpines žaidynes atrenkamas žmogus, kuris vyksta atstovauti savo šalį, parodyti ją pasauliui. Tai – geriausias žmogus, kurį turi šalis. Man asmeniškai būti olimpinėse žaidynėse – tai tarsi misija būti pavyzdžiu, rodyti savo tėvynę, rodyti savo šalį, kad ji yra stipri. Nesvarbu, kad ji yra maža, tačiau daug galinti. Tas jausmas yra viduje, bet net nežinau, kaip jį išreikšti žodžiais.
Jūsų sporto karjera trunka jau kiek daugiau nei dvidešimt metų. Kas jus labiausiai įkvepia sportuoti?
Dažniausiai mane inspiruoja ir įkvepia naujos idėjos. Tai mane labiausiai motyvuoja ir suteikia energijos. Žinoma, svarbus žmonių palaikymas, kartais keli žodžiai, tikėjimas manimi, ypač kai rezultatai būna ne patys geriausi, reiškia labai daug. Žmonių palaikymas, nuoširdus tikėjimas skatina nenuleisti rankų ir vis bandyti. Be palaikymo būtų labai sunku.
Kokias savybes jums padėjo išsiugdyti sportas?
Aš labai mėgstu tikslumą. Manau tai ir atėjo iš sporto. Biatlonas reikalauja taiklumo. Norėdamas pataikyti, turi tiksliai atlikti parengiamuosius judesius. Bet tikslumas atsirado visame kame, ne tik šaudyme, bet tiesiog mano gyvenime. Norisi padaryti viską gerai, tvarkingai, išvengti kažkokių klaidų. Sportas taip pat išmokė mane planuoti, nuo gero planavimo labai daug kas priklauso. Manau, planavimo įgūdžiai ir po sporto karjeros persikels į mano gyvenimą. Taip pat ir punktualumas – juk į startą negali pavėluoti.
Nepaisant savo užimtumo ir atsidavimo sportui, nusprendėte įsitraukti į tiriamąją veiklą. Kaip gimė ši mintis?
Apie sporto mokslą girdėdavau jau nuo pat savo pirmų treniravimosi dienų. Pirmasis treneris vis sakydavo: „knygose rašoma, patariama, kaip sportininkams maitintis, treniruotis, ilsėtis ir kt.“. Girdėdavome ir suprasdavome, kad tai ne trenerio sugalvota, o yra ištirta ir išbandyta realiai, kad tai yra veiksminga. Dėl to, jog nusprendžiau išbandyti save tyrėjo veikloje, reikia dėkoti mano treneriui Stanislavui Sabaliauskui, kuris mane lydi jau gal 15 metų. Jis buvo vienas mano trenerių, universitete – darbų vadovas. Ir netgi pabaigus studijas jis mane vis šviesdavo – pasidalindavo įdomia informacija ir naujausiais moksliniais straipsniais. Rengdamas projektą, jis pasidalindavo savo mintimis, mes diskutuodavome, keisdavomės įžvalgomis, o vėliau jis man pasiūlė tapti projekto tyrėju. Pasirodė tikrai įdomu ir sutikau.
Ką jums reiškia būti tyrėju?
Kol kas dar esu besimokantysis tyrėjas, nes šiuo metu sportas ir šeima yra man pirmoje vietoje, o tada – tyrimai. Bet žinau, kad profesionalaus sportininko karjera nesitęs amžinai, ją baigęs turėsiu apsispręsti, ką toliau noriu veikti gyvenime. Esu baigęs sporto edukologijos magistro studijas, tad galėčiau likti sporte ir dirbti treneriu, arba – eiti tyrėjo keliu. Baigęs karjerą ir jau turėdamas tyrėjo patirties, galėčiau tęsti šias veiklas. Be to, tiriamoji veikla suteikia galimybę tobulėti. Tai man labai svarbu. Baigęs studijas, treniruočių rutinoje sunkiai surasdavau laiko savo pomėgiams ir skaitymui. Projekto dėka negaliu atsipalaiduoti – turiu gilintis į mokslą ir tobulėti. Pavasarį teko skaityti pranešimą ir dalintis patirtimi su daug vyresniais ir patyrusiais treneriais, kas tapo gana rimtu iššūkiu. Tokio streso, kaip vykusio seminaro metu, nebuvau patyręs per visą savo sportinę karjerą. Tačiau pavyko save sukontroliuoti, kuo labai džiaugiuosi. Tas savęs kontroliavimo mechanizmas labai panašus ir sporte.
Mane asmeniškai naujos idėjos varo į priekį. Būtent mokslas suteikia naujų idėjų ir įžvalgų. Skaitydamas straipsnius, matai, kad kažkas gauna gerą efektą. Tai skatina kitaip pažvelgti į, atrodytų, įprastus dalykus ir rutininę praktiką. Vis pagalvoji, gal ir man reikia pabandyti, adaptuoji sau kažkokią idėją ir bandai eiti į priekį su ta idėja, bandai ją įgyvendinti. Dažniausiai tų žinių ir pasisemiu iš sporto mokslo. Aš pasitikiu sporto mokslu – juk tai yra tirta ir objektyvu. Sporto mokslas susistemina žinias, kurios padeda sutelkti dėmesį į rūpimą klausimą, išvengti bereikalingo blaškymosi ir padeda nepasimesti žinių įvairovėje. Jeigu nori naudos iš sporto mokslo, tai tikrai ją ir gausi, tik reikia mokėti tai pasiimti.
Kokios mintys kyla galvojant apie Lietuvos sporto mokslą?
Manau, tarp treniravimo praktikos ir sporto mokslo nėra glaudaus ryšio. Mokslas yra vienoje pusėje, o sportas – kitoje. Tos sinergijos, bent jau aš, kol kas nejaučiu. Sportininkas sportuoja, stovyklauja ir susitinka su mokslininkais ar profesoriais epizodiškai tik laboratorijoje. O juk sporto tyrėjo paskirtis ne tik teikti rekomendacijas, bet ir tirti treniruočių procesą ir sportininkus lauko sąlygomis, bandyti perprasti šiuolaikinio sporto tendencijas ir kontekstus, kurie nuolatos kinta. Be to, tai yra itin svarbu, kuomet dirbama su aukšto meistriškumo sportininkais – jų rengimo negali valdyti modelinėmis charakteristikomis. Norėtųsi, kad tarp mokslo ir sporto praktikos būtų glaudesnis ryšys. Pavyzdžiui, gal mokslininkai galėtų vykti kartu su sportininkais į stovyklas, tirti bei pagelbėti treneriams stovyklose? Juk būtent tuo ir pasižymi pažangiausių pasaulyje valstybių sportininkų rengimo sistemos.
Kas jums asmeniškai svarbiausia užsiimant moksliniais tyrimais ?
Nors ir suprantu, kad kiekvienas tyrimas turi savo ribotumų, norisi, kad tyrimas būtų kuo objektyvesnis. Pavyzdžiui, baigiamajame darbe analizavau aukštikalnių poveikį sportininkams, tačiau daugybės dalykų, tokių kaip maitinimas, miegas ir kt., kurie turi tam reikšmingos įtakos, neaprašiau. Tyrimas turi detaliai perteikti informaciją apie aplinkas, situacijas, kad skaitytojas galėtų suprasti, kokiomis aplinkybėmis yra gauti rezultatai. Taip pat svarbi ir tinkama kalba, t.y. aiškus ir nuoseklus informacijos pateikimas. Neretai treneriams ir sportininkams būna sunku suprasti mokslinę terminologiją, o tai gali atgrasinti skaitytoją.
Mane patį labiausiai domina mažai ištirtos temos, kurios turi „kabliukų“ – kas gali būti kitaip ar neįprasta. Analizuojant socialinius reiškinius svarbu kontekstualumas ir visumos suvokimas, kaip tarpusavyje gali būti susiję skirtingi veiksniai. Pridėjus ar atėmus kokį nors veiksnį, gali pasikeisti ilgą laiką suvokiamų tiesų suvokimas. Šiuo metu prisidėdamas prie projekto „Judėjimas ir metakognicija“ idėjos plėtojimo, gilinu savo tyrėjo kompetencijas, atrandu vis daugiau mokslo ir praktikos sąsajų. Tikiuosi, kad ateityje pavyks atrasti naujus, mokslui ir praktikai reikšmingus, reiškinius ir juos analizuojant formuoti naujus požiūrius į sportinio ugdymo praktiką.
