Dr. G. Misiūnienė: „Kiekvienam vaikui svarbu girdėti: „Aš tave myliu, tu man brangiausias“
Portale „Lrytas.lt“ Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinių mokslų daktarė dr. Giedrė Misiūnienė dalinasi savo socialinės pedagogės patirtimi dirbant Vilniaus jaunimo mokykloje.
Įsivaizduokite situaciją, kai skurdžiai apstatytame vieno kambario bute gyvena 4 asmenų šeima: paauglys berniukas, jo sesuo su savo vaikinu, neįgali močiutė. Virtuvėje miega mama su sugyventiniu, ir tas sugyventinis jau trečias per šį mėnesį… Nieko nuostabaus, jei toks berniukas nebenori grįžti į savo namus ir galiausiai pradeda praleidinėti pamokas, vis daugiau laiko leisti gatvėje, susipažįsta su kitais didžiąją dalį laiko praleidžiančiais gatvėje paaugliais, galiausiai pradeda valkatauti, lieka nakvoti naujų draugų buveinėse, gyvenamųjų namų rūsiuose, negyvenamuose pastatuose. Jam jau atrodo natūralu vagiliauti, kad galėtų nusipirkti maisto, na, o apie ėjimą į mokyklą nė minčių nebekyla. Taip tampama gatvės vaiku. VDU Švietimo akademijos socialinių mokslų (edukologijos) dr. Giedrė Misiūnienė apie tokius vaikus kalba su meile ir rūpesčiu. Seniau dėstytoja dirbo socialine pedagoge vienoje iš Vilniaus miesto jaunimo mokyklų ir matė daug gyvenimiškų dramų. – Turbūt dauguma į Jaunimo mokyklą patekdavusių kitur nepritapusių moksleivių būdavo iš socialinės rizikos šeimų? – Taip, daugumos šeimų situacija būdavo tikrai sudėtinga. Jaunimo mokykloje gali mokytis 12-16 metų mokiniai, turintys mokymosi sunkumų, bei 16-18 metų mokiniai, dėl socialinių-ekonominių priežasčių negalintys lankyti bendrojo lavinimo mokyklos. Dažnai tai vaikai, augantys su vienu iš tėvų. Jei tai pilna šeima, tai paprastai vienas iš tėvų, o dažnai ir abu yra bedarbiai, o kartais vaikai auga ne savo šeimoje, o su globėjais. Kita grupė yra vaikai, augantys su alkoholiu piktnaudžiaujančiais tėvais, kur didėja rizika patirti smurtą šeimoje, patiems padaryti nusižengimų, būti aplinkoje, kurioje bent vienas iš tėvų turi psichinių arba psichologinių problemų. O didžiausia grupė – vaikai, augantys skurstančiose šeimose su tėvais, kurie stokoja tėvystės įgūdžių. Dalis vaikų vartoja alkoholį, rūko, daro nusikaltimus ir būna jau teisti. Jiems būdingi emocijų ir elgesio sunkumai, dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo, dažnai serga infekcinėmis ir kitomis ligomis. Kalba pakankamai skurdi, vartojami keiksmažodžiai, slengas. – Kokių konkrečiau sudėtingų atvejų jums teko matyti? – Lankydavausi moksleivių namuose, ir teko matyti daug negatyvo. Atskirtis sostinėje labai didelė. Ir pačiame centre, senamiestyje, ir Žvėryne šalia ambasadų, stoties rajone ar soduose šalia Vilniaus gali pamatyti šokiruojančiai skurdų šeimų gyvenimą. Dauguma jaunimo mokyklos moksleivių yra nematę, kaip jų tėvai dirba – jie gauna pašalpas, susikuria išgyvenimo strategiją, kaip gauti nemokamo maisto, drabužių, ir jų vaikai, matydami tokį pavyzdį, sunkiai įsivaizduoja kasdienio darbo rutiną ir dažnai nori to paties. Ir atėję į mokyklą jie mano, kad aplinkiniai jiems privalo kažką duoti. Jie nesupranta, kad patys turėtų pasistengti ir iš nepritekliaus išlipti. Remiantis mokslininių tyrimų rezultatais galima teigti, kad vaikai visada patiria didesnę skurdo riziką nei tėvai, nes skurdi aplinka jiems daro didesnę neigiamą įtaką. Tokioms šeimos labai reikalinga resocializacinė pagalba. Šiandien dirbu Universitete ir galiu prisidėti prie socialinių pedagogų rengimo, kurie teikdami švietimo pagalbą galės spręsti šeimoms kylančias problemas. Tiesa, retsykiais Jaunimo mokykloje pasitaikydavo ir aukštas pareigas užimančių tėvų vaikų. – Kodėl problemų prisidaro vaikai iš gerų šeimų? – Jeigu tai yra šeima, tai jau gerai, nes šeima didelis turtas vaikui. Deja, daugumos vaikų šeimos yra nepilnos, turinčios silpnus tarpusavio ryšius ir pan. Dažnai nenoras lankyti mokyklą kyla kaip atsakas į tėvų per mažą vaikui rodomą dėmesį, kai dėl profesinės veiklos tėtis ar mama neatranda laiko pasikalbėti su vaiku apie jo problemas ir išgyvenimus. Teko nemažai bendrauti su vienišomis mamomis. Jos dažnai dirbdavo pamaininį darbą ar turėdavo ilgas darbo valandas, todėl laiko bendravimui su vaiku nelikdavo. Mama išeidavo iš namų, kai vaikas dar miegodavo, o jis grįždavo namo, kai ji jau miegodavo. Rūpinimasis atžala buvo elementarus, t. y., pinigų palikimas ant spintelės. Daug vaikų laiką leisdavo su seneliais, kurie lyg ir aprūpina emocine šiluma, bet bręstančiam paaugliui to nepakanka. Ir vaikas pradeda prieš tokią situaciją protestuoti. Kadangi skyrybų atvejų daug, šeimose partneriai dažnai keičiami, teko dirbti ir su šeimomis, kuriose atsiranda emocinis atstūmimas vaikui, t.y. abejingumas jam, jo dvasinių poreikių ignoravimas. Vaikas laikomas kliūtimi, užgauliai kritikuojamas ir pan. Tokiose šeimose tėvai tikrąjį požiūrį į vaiką stengiasi užmaskuoti griežta jo elgesio kontrole, pabrėžtinu dėmesiu. Taigi kiekvienam vaikui labai svarbus emocinis saugumas šeimoje. Kai namie juo niekas nesirūpina, jo nelaukia, jis nebenori grįžti į tokius namus. Ne vienas man yra sakęs: „Galiu dvi paras negrįžti namo, ir nieko nebus.“
Skaitykite daugiau.
