Iš universiteto suolo – į tarptautinę švietimo areną
„Išlipau iš lėktuvo ir nesupratau, kokia kalba man dabar reikia kalbėti”, – šypsosi Austėja Cikanavičiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos trečiakursė, prisimindama savo pirmąsias dienas Belgijos sostinėje Briuselyje. Nuo šių metų sausio mėnesio pradžios ji atlieka praktiką Briuselio Europos II mokykloje, kurioje mokosi per 3000 mokinių.
Atlikdama pedagoginę praktiką Briuselio mokykloje, Austėja turi galimybę kasdien stebėti, kaip nacionalinėse sekcijose dirba įvairių tautybių pedagogai – italai, portugalai, švedai ar kt., taip pat – iš arčiau pažinti skirtingas pedagogines tradicijas bei požiūrį į švietimą. „Lietuviai, italai, portugalai, švedai ir jų metodikos skiriasi kaip diena ir naktis,” – pastebi Austėja, analizuodama, kaip skirtingų šalių pedagogai veda pamokas savo mokiniams ir kaip vertina mokinių progresą bei pažangą.
Mokytojas skirtingose kultūrose: nuo autoriteto iki problemų sprendimo
Briuselyje – jau antroji būsimos mokytojos, VDU Švietimo akademijos pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo III kurso studentės Austėjos, tarptautinė praktika. Pernai ji porą mėnesių praleido Švedijoje, Karlskronos tarptautinėje mokykloje, kur susidūrė su dar kitokia pedagogine praktika bei švietimo aplinka.
„Švedijos darželiuose bei mokyklose nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga, – juokauja ji, kalbėdama apie švedų požiūrį į vaikų mokymąsi už mokyklos ribų. – Mokiniai ten ne tik skaito iš knygų apie pasaulį – jie jį liečia, tyrinėja, atranda”. Pasakodama apie švedišką mokymo(si) modelį, Austėja pabrėžia, kad čia mokytojas dirba kaip mokinio vedlys, moderatorius, pagalbininkas.
Jeigu Lietuvoje mokytojo profesija vis dar nėra prestižinė ir nepakliūna į geidžiamiausių profesijų penketuką, tai Švedijoje ji yra be galo vertinama ir gerbiama. Švedijoje pedagogas yra autoritetas ir jo žodis švietimo klausimais yra galutinis – mokytojas žino geriau, taigi tėvai į vaikų ugdymą mokykloje beveik nesikiša.
Briuselio Europos II mokykloje lietuviškoje sekcijoje, anot pašnekovės, mokytojo statusas ir vaidmuo iš pirmo žvilgsnio primena situaciją Lietuvoje – pedagogai susiduria su panašiais iššūkiais bendraudami su mokiniais bei jų tėvais. Mokinių tėvai ten taip pat turi galimybę kreiptis tiesiogiai į mokytojus su įvairiais klausimais, priekaištais ar lūkesčiais, iš mokinių pusės taip pat juntama, kad mokytojas nėra jiems didžiausias autoritetas.
Austėja Švedijoje
„Bet kas mane itin nustebino, tai mokyklos administracijos požiūris. Mokyklos vadovybė skatina mokinių tėvus įvairius probleminius klausimus spręsti būtent raštu – rašant elektroninius laiškus, kad mokykla turėtų raštiškus įrodymus. Mokyklos vadovybė įvairiapusiškai gina mokytojų interesus, tam netgi pasamdyti teisininkai, kurie esant poreikiui gina mokytojus ir sužiūri įvairius tų ginčų, kilusių nesutarimų teisinius niuansus. Akivaizdu, kad Briuselyje mokytojui skiriama kur kas didesnė mokyklos administracijos globa. Iškilus klausimams, ten nėra baimės kreiptis į mokyklos vadovybę bei administraciją”, – sako ji.
Tarptautinis bakalaureatas – raktas į įvairių šalių mokyklas
VDU Švietimo akademija – vienintelė Lietuvoje, suteikianti galimybę studentams kartu su pradinio ugdymo pedagogikos diplomu gauti ir tarptautinio bakalaureato pažymėjimą. Šis dokumentas – tai tarsi visraktis ne tik į Lietuvos, bet ir kitų šalių mokyklas.
„Kai eini pas darbdavį darbintis, turėdamas tarptautinio bakalaureato pažymėjimą jau esi gerokai pranašesnis už kitus kandidatus”, – įsitikinusi Austėja.
Tarptautinė praktika jai visų pirma asocijuojasi su išėjimu iš komforto zonos. Iššūkis yra ne tik pati praktika bei taip, kaip sekasi jos metu, bet ir kasdienio gyvenimo organizavimas svečioje šalyje.
„Čia kasdienybėje susiduriu su kur kas daugiau iššūkių, nei kad atlikdama praktiką Lietuvoje, įprastoje mokykloje. Tokia praktika man, kaip būsimai mokytojai, leidžia prisiliesti prie daug skirtingų mokymo(si) metodų, skirtingų požiūrių. Ši aplinka keičia mane, leidžia man pažinti kitokį, įvairiapusiškesnį pasaulį, pažinti itin skirtingus žmones, o tai yra neįkainojama patirtis. Jaučiu, kad kasdien augu ne tik kaip būsima mokytoja, bet ir asmenybė”, – prisipažįsta A. Cikanavičiūtė.
Austėja Belgijoje
Austėja sako, kad jai, kaip mokytojai, labai svarbu pažinti kuo daugiau pasaulio, įgyti kuo daugiau patirčių, nes tik pati būdama plačių pažiūrų ir pamačiusi daugiau pasaulio, ji galės dalintis šiomis žiniomis ir įgūdžiais su savo mokiniais, duoti jiems kur kas daugiau visko iš savo asmeninės patirties.
„Esu empatiška ir stengiuosi įsiklausyti į kiekvieną vaiką. Stengiuosi padėti kiekvienam vaikui ir nenuvertinti jo gebėjimų. Galbūt vieno vaiko stiprybė yra karpyti, kito – skaičiuoti ar piešti. Mano užduotis – įžvelgti kiekvieno vaiko privalumus ir judėti kartu su juo, stiprinti jo silpnybes ar stiprybes. Noriu savo pavyzdžiu įkvėpti mokinius nebijoti išlįsti iš savo kiauto,” – sako būsimoji mokytoja.
Skatina išnaudoti visas siūlomas galimybes
Perfekcionizmas, kurį Austėja vadina savo amžinu palydovu, ją lydi kiekviename žingsnyje. „Tai yra mano stipriausia savybė, esu perfekcionistė iki kaulų smegenų, – juokiasi ji, paklausta, kokia mokytoja ji norėtų būti savo mokiniams. – Daug keliauju, daug kuo domiuosi, semiuosi įvairios patirties. Labai tikiuosi, kad visada išliksiu žingeidi ir ambicinga, ir kad manęs niekada neapleis kūrybiškumas”.
Nors savo ateitį Austėja mato didmiestyje – ar Lietuvos, ar užsienio mokyklose, ji tiki, kad jos patirtis, kuria ji dalinsis su savo kolegomis, praturtins kasdienį mokytojų darbą. Pasak jos, šiuolaikinis mokytojas gali ir turi peržengti ne tik klasės, bet ir valstybių sienas, kad sugrįžtų praturtėjęs naujomis idėjomis ir metodais.
O kaip dėl galimybės tęsti darbus Briuselyje? „Tai nuostabus, amžinai nemiegantis miestas,” – sako Austėja, jau spėjusi įsimylėti jo prancūzišką dvasią ir architektūrą. Ir nors praktika dar nesibaigė, jos mintys jau krypsta į būsimas praktikas, bet ne Belgijoje, o šįkart – šiltesnio klimato šalyse, kur gerokai daugiau saulės.
„Gyvenu tik vieną kartą, studijuoju šiose studijose irgi tik kartą, tad kodėl gi neišnaudojus visų man siūlomų galimybių? Ir kitiems studentams nuoširdžiai rekomenduoju pasiimti iš universiteto viską, ką jis siūlo, visas jo teikiamas naudas. Juk niekada nežinai, ko gyvenime gali prireikti”, – neabejoja ji.
