Kaip išgyventi egzaminus?
Artėjant brandos egzaminų sesijai, nerimo lygis mokyklose auga. Mokytojai, mokiniai bei jų tėvai atsiduria nuovargio, nerimo ir didelių lūkesčių epicentre.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos edukologijos doktorantė, Informatikos fakulteto dėstytoja, matematikos mokytoja Monika Grigaliūnienė sako, kad šiuo laikotarpiu mokyklų bendruomenė gyvena permainų ir nežinios etape – tai atsiliepia tiek mokymosi rezultatams, tiek mokinių psichologinei sveikatai.
Situacijos sudėtingumą iliustruoja faktai: praėjusiais metais vienuoliktokai iki pat pavasario nežinojo, ar galės perrašyti tarpinius patikrinimus. Šiemet iki dvyliktokų valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino likus vos pusantros savaitės, pedagogai sužinojo, jog viena egzamino užduotis keičiasi.
„Tai kelia bereikalingą įtampą visoms pusėms. Jei norime stiprios švietimo sistemos, turime galvoti ne tik apie turinį, bet ir apie nuoseklų ugdymo procesą”, – sako M. Grigaliūnienė.
Gerėjančių ketvirtokų rezultatų nereikėtų pervertinti
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija džiaugiasi: šių metų nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai rodo, kad ketvirtokų matematikos rezultatai gerėja. Tačiau M. Grigaliūnienė ragina šiuos skaičius vertinti atsargiai.
„Pradinukai dažniausiai sprendžia užduotis, kurios reikalauja atpažinti žinomus veiksmus, taikyti išmoktus algoritmus. Vyresnėse klasėse užduotys neretai tampa sudėtingesnės: reikia gebėti perprasti problemą, analizuoti ją ir taikyti žinias naujose situacijose. Tada rezultatai krinta”, – paaiškina ji.
Edukologės teigimu, ketvirtokų rezultatai labiau atspindi, kokį turinį mokiniai yra išėję, o ne kiek jie supranta ar kiek išlavintas jų matematinis mąstymas.
Viena dažniausių klaidų ruošiantis egzaminui yra bandymas išmokti sprendimo būdus atmintinai. „Jeigu mokinys žino, ką daro, kodėl taip daro ir kas vyksta su skaičiais, jis bus pasiruošęs ir netikėtumams. O jeigu žino tik veiksmų seką, vienas žingsnis kitoks – ir viskas griūva”, – teigia M. Grigaliūnienė.
Neretai mokydamiesi matematikos mokiniai bando rasti universalų uždavinių sprendimo būdą, tinkamą visiems atvejams, tačiau tokia strategija dažniausiai nepasiteisina: šiek tiek kitaip parašytas uždavinys – ir tu staiga jau nebežinai, kaip jį spręsti.
M. Grigaliūnienė pataria abiturientams nuolat klausti mokytojų „kodėl” ir stengtis suprasti procesą: „Visus mokinius, nuo pat mažiausiųjų, raginu uždavinėti klausimus, bandyti suprasti, kodėl uždavinys vienaip ar kitaip sprendžiamas. Jeigu ruošiamės egzaminams, būtina suprasti logiką ir veiksmų eigą. Net neabejoju, kad absoliuti dauguma mokytojų yra pasiruošę atsakyti į mokinių klausimus”.
M. Grigaliūnienė
Tėvų vaidmuo: realistiškai palaikyti, o ne spausti
M. Grigaliūnienė išskiria tris pagrindines kryptis, kaip tėvai galėtų padėti vaikui ruošiantis egzaminams. Pirmoji ir svarbiausia – realistiški lūkesčiai. Yra tėvų, kurie ateina į susitikimą su mokytojais ir kelia klausimą, kodėl jo vaiko pažymiai tokie ir tokie? Kodėl ne dešimtukai? Ir jie nevertina to, kad, pavyzdžiui, vaikas visiškai nedirbo ir nedarė namų darbų.
Jei visus metus mokinys mokėsi vidutiniais pažymiais, tikėtis 100 ar 80 procentų iš egzamino yra šiek tiek nerealu. Kelti tokią kartelę, kurios tikėtina, kad nepasieksi, yra nusivylimas ir mokiniui, ir tėvams.
Antroji kryptis – emocinė aplinka. Vaikui svarbu žinoti, kad jis namuose bus priimtas nepaisant to, kaip bus įvertintas per egzaminus. „Jokiu būdu negalime aiškinti vaikui, kad egzaminas yra jo gyvenimą apsprendžiantis rezultatas, nes taip nėra. Tavo, kaip žmogaus, vertės neapibrėžia joks vienas skaičius”, – pabrėžia M. Grigaliūnienė.
Jos teigimu, jei iki egzaminų liko kelios savaitės, nelabai ką beprisimokysi. Tuo laikotarpiu labiau reikėtų galvoti ne apie žinias, o stengtis nurimti, rūpintis mokinio psichologine būsena.
Trečioji kryptis – užtikrinti kokybišką poilsį. Šiuo etapu kur kas svarbiau skanus maistas, pasikalbėjimai, geras miegas nei trys papildomi testai paskutinę naktį: „Labai svarbu dieną prieš egzaminą nieko daugiau nebesimokyti. Mažiausiai dvylika valandų prieš egzaminą – net negalvoti apie tai, kas laukia egzamino metu. Svarbu leisti savo smegenims truputėlį pailsėti, būtina gerai išsimiegoti”.
M. Grigaliūnienė dalijasi ir asmenine patirtimi: „Prieš savo egzaminus gulėdavau vonioje, eidavau miegoti laiku, mane tėvai lepino skaniu maistu, dėl to, kad paskutinėmis dienomis nieko jau nebepadarysi – egzamino rezultatą lems tikrai ne paskutinės nakties mokymasis, o bent jau dvejų pastarųjų metų darbas”.
Kodėl nereikia visko kopijuoti iš užsienio
Nėra tokios šalies, anot pašnekovės, iš kurios turėtume kopijuoti dalykus ir perkelti juos į mūsų švietimo sistemą: „Mes labai dažnai žiūrime į užsienį kaip į žalesnę pievelę, bet visa tai, ką turi tos kitos šalies švietimo sistema, nėra atsiejama nuo tos šalies kultūrinio ir istorinio konteksto. Kiekviena šalis turi savitą istoriją, vertybes, socialines normas, kurios formuoja ne tik mokymo metodus, bet ir požiūrį į mokymąsi bei ugdymą apskritai. Todėl tiesioginis modelių kopijavimas dažnai neatitinka mūsų realijų ir neatskleidžia mūsų švietimo sistemos potencialo“.
Mums svarbiausia, pasak pašnekovės, išsiaiškinti Lietuvos švietimo sistemos unikalumą ir stiprybes: „Visų pirma žiūrėkime į tai, kokias stiprybes turi mūsų mokiniai ir mokytojai, ir puoselėkime tai“.
Dirbdama tiek su mokiniais, M. Grigaliūnienė turi tikslą – ne išmokyti juos matematikos, bet suformuoti teisingą požiūrį į matematiką, jos mokymąsi ir į jų pačių galimybes matematiką išmokti. Matematika dažnai atrodo sudėtinga ar net bauginanti, bet tai, kaip į ją žiūrime, lemia mūsų pasisekimą. Svarbu ne tik žinios, bet ir pasitikėjimas savo gebėjimais, smalsumas, noras klausti ir ieškoti atsakymų.
Būsimieji mokytojai, kurie šiuo sudėtingu metu renkasi pedagogikos profesiją, jai suteikia vilties. Jie ateina vedami daugybės klausimų, kartais net vedami pykčio, kad švietimas ne toks, koks turėtų būti. Svarbiausia – jie ateina ieškodami ir tikėdami, kad gali būti geriau. Šis jų noras keistis ir tobulėti yra svarbus ženklas, kad pokyčiai yra įmanomi.
„Tai yra man labai didelis įkvėpimas ir didelė viltis, kad mes mažais žingsniais artėsime link to, kad turėsime stipresnį matematikos mokymosi lygį Lietuvoje ir mokinius, kurie kitaip, su smalsumu ir pasitikėjimu, žiūrės į matematiką“, – sako M. Grigaliūnienė.
