R. Nedzinskaitė-Mačiūnienė: „Nebus sutarimo – nebus ir rezultatų“
Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos edukologe dr. Rasa Nedzinskaite-Mačiūniene.
Esate ugdytoja ir mokslininkė, sakykite, kuo šiandien būti sunkiau? Ir kodėl?
Išties mano profesinėje veikloje šie du elementai yra susipynę. Bet, dirbdama edukologijos srityje, neįsivaizduoju, kaip būtų galima šiuos du dalykus atskirti. Juk iš esmės tam, kad ugdymas būtų kokybiškas, svarbios ir mokslinės įžvalgos, ir įrodymai, kuriais remiamasi ugdymo praktikoje. Ir priešingai – kad moksliniai tyrimai būtų vykdomi, atspindint ugdymo praktiką, svarbus šios praktikos patyrimas ir supratimas iš vidaus. Kitaip tariant, manau, kad tai vienas kitą reikšmingai papildantys veiklos aspektai, leidžiantys siekti profesionalumo veikloje.
Kokioje šviesoje Jūs matote Lietuvos švietimą šiandien? Kas mūsų švietimo sistemoje Jums atrodo yra gerai, o ką visgi reikėtų keisti?
Jeigu kalbame tik bendrąja prasme, neinant į atskirus segmentus, vertinu gana teigiamai. Nesinori visiškai skeptiškai žvelgti į tai, kas šiuo metu vyksta švietimo sistemoje. Žinoma, į švietimo „skaudulius“ aš žvelgiu iš platesnio konteksto. Kad ir mokyklų tinklo optimizavimas… Juk iš esmės pati regionų politika šiuo metu yra, jei taip galima sakyti, „apleista“. Todėl, vertinant mokyklų tinklo optimizavimą, reikėtų šį reiškinį matyti platesniame kontekste.
Kaip jau ne vienas garbus Lietuvos mokslininkas yra akcentavęs, iš esmės turime konceptualius prieštaravimus. Jei paanalizuotume švietimo dokumentus, pamatytume, kad jie paremti skirtingomis konceptualiomis prieigomis. Pavyzdžiui, kompetencijomis grįstas mokymas, standartizuoti nacionaliniai ir tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai ir kita rodo ekonominį požiūrį į švietimą. Bet su Geros mokyklos koncepcija priešakyje mes vis kalbame apie vaiko individualumą, lygias sąlygas kiekvienam, vaiko asmenybės auginimą ir t. t., kas iš esmės rodo sociokultūrinį požiūrį į švietimą. Ką visa tai mums rodo?.. Ogi tai, kad iš esmės toje pačioje sistemoje turime du vienas kitam prieštaringus konceptualius pagrindus. Visada sakau, jei visi – politikai, mokytojai, tėvai – suprastume ir švietimą vertintume iš ekonominio požiūrio arba sociokultūrinio, rezultatų švietimo sistemoje tikrai pasiektume. Tačiau, mano galva, naivu tikėtis proveržio dabartinėje švietimo sistemoje, kai nesame susitarę dėl bendro požiūrio lauko. Mano nuomone, mokytojai vadovaujasi ir švietimą vertina iš sociokultūrinės perspektyvos, kai priimantieji sprendimus – švietimo politikai (vyriausybė) – jį vertina iš ekonominio požiūrio lauko. Mielieji, tai ir yra žinia mums visiems – nebus sutarimo, nebus ir rezultatų!
Dalyvaujate įvairiuose švietimo projektuose tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, pasidalykite mintimis apie juos: kokia jų prasmė ir ką jie duoda studentams, dėstytojams ir globaliai – Lietuvos švietimui?
Išties platus klausimas… Žvelgiant iš profesinės perspektyvos, tarptautiniai projektai – tai puiki platforma megzti profesinius ryšius. Dalyvavimas tarptautiniuose projektuose leidžia iš vidaus pažvelgti į skirtingų šalių ugdymo praktiką. Kita vertus, taip plečiasi ir mano, kaip mokslo bendruomenės nario, akiratis, kultūrų pažinimas, naujausių ugdymo praktikų pažinimas ir galimybė jas išbandyti nacionaliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, šiuo metu dirbu „European Schoolnet“ koordinuojamame projekte „TeachUP“. Tai – projektas, apimantis 10 šalių (iš viso projekte dalyvauja 17 partnerių). Projekte kuriame masinių atvirųjų kursų turinį, kuris yra aktualus visose šalyse – personalizavimas, formuojamasis vertinimas, kūrybiškumas, bendradarbiavimas. Kasmet šalyse partnerėse organizuojamos Dialogo laboratorijos, suvienijančios įvairius užsakovus (tėvus, politikus, mokytojus, studentus ir t. t.). Be to, netiesiogiai, bet studentai taip pat gauna pridėtinę vertę, nes aš, dirbdama su jais, išbandau naujas praktikas, taip jie supažindinami su platesniu edukologijos kontekstu ir naujausia praktika.
Pajuokausiu… Kažkada viena profesorė sakė mums, dar jauniems doktorantams: „Lietuva jau seniai – ne aborigenų šalis, o lygiavertė Europos dalis.“ Tai tikriausiai tarptautiniai projektai ir yra dar vienas būdas įrodyti, patvirtinti, kad mūsų akademinė bendruomenė niekuo nenusileidžia kitų šalių bendruomenėms, kad esame konkurencingi ir turime, ką parodyti pasauliui.
Pažįstate daugybę pasaulio švietimo atstovų, iš arti matėte ne vienos šalies švietimo sistemą, ko iš jų turėtume pasimokyti? Ar Lietuva šiandien eina panašiu keliu, kaip ir kitos pasaulio šalys?
Manau, kad visose šalyse yra visko ir tai, kas veikia vienose šalyse, tikėtina, jog Lietuvoje neveiks. Procesai, mano galva, vyksta panašūs. Tam, kad procesai kistų, turime kalbėti apie visuomenės sąmonės kaitą, manau, kad tai vyksta. Kolegos iš Taivano, viešėdami Lietuvoje, įžvelgė, kad panašūs procesai pas juos vyko prieš 15–20 metų. Noriu pasakyti, kad kiekviena visuomenė evoliucionuoja, bet skirtingais tempais, skirtingu keliu. Mane asmeniškai žavi Taivano mokyklos kultūros dalis – aptarnaujančiojo personalo nebuvimas. Paprastai sakant, valytojų nėra, o kiekvienas vaiko rytas mokykloje prasideda klasių, koridorių, tualetų valymu. Jei tai padarytume dabar Lietuvoje, tikriausiai ne vieno visuomenės nario būtume apšaukti vaikų išnaudojimu. O štai Taivane taip mokoma atsakingumo ir paprasčiausio „ūkiškumo“. Arba, pavyzdžiui, Suomijoje visi mokiniai mokykloje maitinami nemokamai. Puikus dalykas, ar ne? Bet jei pažiūrėtume, kokį maistą jiems duoda (vienas patiekalas visiems ir dedasi, kiek kas nori, pavyzdžiui, lašiša su makaronais), sakytume: „Kaip užtikrinama maisto įvairovė ir kiti higienos reikalavimai?“ Tokių pavyzdžių galima būtų įvardyti daug, bet tikriausiai jie visi sako viena: visuomenės sąmoningumo auginimas – pirmiausia. Kol to nebus, o vis bandysime imti įvairius pavyzdžius ir juos dirbtinai integruoti į savo švietimą, tol pokyčių nebus. Nes tai, kas yra dirbtina, ir lieka dirbtina… Kryptis ir pokyčiai turi ateiti iš vidaus. Čia kaip itin svarbų dėmenį matau pedagogus ir jų nuostatų kaitą. Iš esmės mūsų pedagogai yra profesionalai, bet kažkodėl priimame sprendimus, kaip jiems dirbti patiems nedalyvaujant. Paradoksas ir tas, kad, svarstydami švietimo klausimus, neįtraukiame vaikų kaip pagrindinių „užsakovų“.
Visą interviu skaitykite: čia.
