Pozityviosios tėvystės pradininkė dr. Sigita Burvytė: „Svarbiausias tėvų tikslas – išmokyti vaiką gyventi“
Egzaminų laikotarpis – išbandymas ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams. Kaip šiuo įtemptu laikotarpiu būti šalia, bet ne nuspręsti už vaiką, palaikyti, bet nespausti ir nepiršti jam savo nuomonės? Ir kodėl, kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, pozityviosios tėvystės pradininkė Lietuvoje doc. dr. Sigita Burvytė, šiemet ir pati palydėjusi savo sūnų į valstybinių brandos egzaminų maratoną, ne išlaikytas egzaminas ir už jį gautas dešimtukas ar devintukas čia yra svarbiausias?
Kas blogiausia gali nutikti?
„Kai mano sūnus laikė egzaminus, aš pati iš arti mačiau, ką tai reiškia jaunam žmogui. Net tada, kai vaikas išmokęs planuoti laiką, supranta savo atsakomybę, žino, ką ir kodėl mokosi, vis viena jam tai yra didžiulis iššūkis. Apima stresas, prakaituoja delnai, užvaldo jaudulys“, – savo asmenine patirtimi dalijasi VDU Švietimo akademijos dėstytoja doc. dr. S. Burvytė.
Ji įsitikinusi, kad jei tėvai spaudžia vaiką dėl egzaminų rezultatų, tai ne padeda, o kaip tik didina įtampą. Jei vaikui nesiseka, o tėvai sako: „Ką tu čia padarei? Kodėl toks prastas pažymys? Kodėl neišlaikytas egzaminas? Kaip taip galima?“, tai tik gilina nerimą. Tėvai tarsi pameta žinojimą, kad ir nesėkmė, jei ji ištiks, gali būti svarbi ir vertinga pamoka.
Svarbiausia žinutė, kurią tėvai gali perduoti vaikui šiuo įtemptu egzaminų laikotarpiu, yra ta, kad pasaulis nesibaigia net ir tada, kai kas nors nepavyksta.
„Aš sakydavau savo vaikui: blogiausia, kas gali nutikti – neišlaikysi egzamino. Ir tai ne tragedija. Tokiu atveju atsivers kiti keliai: eisi dirbti arba tarnausi kariuomenėje, ugdysi kitus savo įgūdžius, juk gyvenimas ties egzaminų sesija nesustoja. Mes, tėvai, turime padėti savo vaikams atrasti vidinę ramybę, kuri padėtų jiems išmokti gyventi. Ne tik laikyti egzaminus ir siekti rezultatų, bet ir tiesiog gyventi“, – įsitikinusi pašnekovė.
S. Burvytė su savo vaikais (asmeninė nuotrauka)
Mūsų santykis yra šimtus kartų svarbiau
Pasak doc. dr. S. Burvytės, dauguma tėvų pernelyg orientuojasi į savo vaikų akademinius pasiekimus, bet pamiršta kasdienio gyvenimo svarbą.
„Mokyti vaikus gyventi reikia nuo pats mažens – kaip planuoti savo laiką, kaip elgtis prie stalo, kaip susitvarkyti namus, kaip spręsti konfliktus, kaip atpažinti savo emocijas ir su jomis tvarkytis. Jei to vaikų nemokome nuo pat vaikystės, dvyliktoje klasėje, užklupus egzaminų sesijos įtampai, aiškinti ir mokyti bus per vėlu“, – sako ji.
Pozityviosios tėvystės pradininkė Lietuvoje pabrėžia, kad nereikia vaikams pamokslauti ir moralizuoti, vaikai tiesiog turi augti kartu su tėvais, tai yra matyti, kaip tėvai gyvena, dirba, tvarkosi su iššūkiais, kaip kuria santykius, sprendžia įvairias situacijas.
„Vaikas mato, kaip mes elgiamės kasdienybėje. Ar iškilus sunkumams mes rėkiame, ar imamės veiksmų ir ieškome sprendimų, ar laikomės duoto žodžio. Taip formuojasi vaikų vertybės, požiūris, nuostatos, gyvenimo įgūdžiai. Mūsų santykis su vaiku yra šimtus kartų svarbiau už egzaminus ir gautus balus“, – sako VDU dėstytoja.
Kai tarp tėvų ir vaikų nėra artimo ryšio, paaugliai linkę užsisklęsti. Artėjant egzaminų sesijai, dvyliktokas, kuris neturi šalia artimo suaugusiojo, taip pat gali atsiriboti ir bandyti užklupusius sunkumus išgyventi pats vienas.
„Vieni sunkumus ištveria, kiti, deja, ne. Turbūt kiekvienas iš mūsų esame girdėję istorijų apie nelaimingus jaunuolius, kurie nepakelia tam tikrų sunkumų ir pakelia prieš save ranką. Ir taip nutinka ne todėl, kad jie silpni, o todėl, kad, kai visko prisikaupia per daug, jiems pasidaro per sunku, jie neturi su kuo pasikalbėti“, – sako doc. dr. S. Burvytė.
Kai vaikai negauna palaikymo, jie užsidaro arba ima pykti: „Agresyvus elgesys – taip pat ženklas, kad jie viduje nesusitvarko su tuo, kas vyksta, jie nežino, kaip sau padėti. Mes, suaugusieji, turime būti šalia, stebėti, atliepti jų poreikius ir padėti jiems susivokti“.
Pasitikėti vaikais – nelengvas tėvystės iššūkis
Kalbėdama apie brandos egzaminų sesiją, įvertinimus ir su tuo susijusius sprendimus, doc. dr. S. Burvytė akcentuoja vaikų savarankiškumą. Anot jos, labai dažnai tėvai, vadovaudamiesi savo norais, užgaidomis ar nuojauta, bando daryti įtaką jaunuolių profesiniams pasirinkimams.
„Aš ir pati save pagavau, kai siūlau savo vaikams rinktis profesijas, kurios, mano požiūriu, atrodė jiems tinkamiausios – eiti į edukologiją, psichologiją ir pan. Bet vienas mano vaikų pasuko į mechanikos inžineriją, kitas ruošiasi tapti statybos inžinieriumi. Ir nors jų pasirinkimai visiškai kitokie, nei man norėjosi, turėjau priimti, nes tai yra ne mano, o jų kelias“, – prisipažįsta pašnekovė.
Pasak jos, pasitikėti vaikais reiškia neperimti jų sprendimų, net jei mums jie atrodo klaidingi. „Kai vaikas renkasi pats, jis tampa atsakingas už savo sprendimus, o kai renkamės už jį mes, atsakomybė lieka mums. Bet tokiu atveju vaikai patys neaugina savo atsakomybės. Jie turi nugriūti ir atsikelti, kitaip jie neišmoks gyventi“, – neabejoja doc. dr. S. Burvytė.
S. Burvytė (asmeninė nuotrauka)
Tada atsiranda tikroji jauno žmogaus branda
VDU Švietimo akademijos dėstytoja ne tik dirba su tėvais, bet ir moko būsimus mokytojus universitete. Ji atvira: studentai atkeliauja į universitetą turėdami įvairių baimių, dvejonių, neretai nežino ir abejoja, ar pasirinko tinkamą profesinę kryptį.
„Aš sąmoningai kuriu jiems įvairias situacijas, kuriose jie galėtų išbandyti ir pažinti save. Įveikdami drauge išsikeltus iššūkius, jie gali aiškiau pamatyti, ar jie geriau jaučiasi dirbdami su visa klase, ar nedidele grupele, o gal individualiai. Būna netikėtų atradimų, – dalijasi pašnekovė. – Pamenu situaciją, kai susitariau su mokykla, jog į klasę ateis padirbėti dvi mano studentės – viena buvo itin kukli, ramaus ir uždaro būdo, o kita – drąsi ir ekspresyvi. Situacija nustebino ir mane pačią, kai pasirodė, kad ta kukli, nedrąsi studentė puikiai jaučia ir valdo visa klasę, o štai tai, kuri yra drąsi, pasitikinti savimi, klasėje visgi sekasi sunkiau, jos stiprybė – dirbti individualiai. Taigi per praktiką ir patirtį geriausiai galime išbandyti ir pažinti save“.
Doc. dr. S. Burvytė sako, kad jos darbas universitete neapsiriboja išdėstyta paskaitos medžiaga, jos tikslas – padėti jauniems žmonėms pažinti save ir augti. Kai studentai atranda savo stiprybes, tuomet jie geriau žino, ką, kur ir kaip nori dirbti.
Diskutuodama su studentais, dėstytoja dažnai girdi pasakojimus apie perdėtą tėvų kontrolę, kuri nesibaigia net tuomet, kai jų vaikai baigia mokyklas, kai jie, jau pilnamečiai žmonės, studijuoja universitete. Kai kurie studentai pasipasakoja, kad jų tėvai nuolat skambina, klausinėja, nurodinėja, kaip reiktų ar kaip nevalia elgtis. Pasak pašnekovės, suaugti turi pats jaunas žmogus – jis turi pats nubrėžti ribas ir tėvams pasakyti: štai čia jau yra mano gyvenimas.
„Svarbu, kad jaunuoliai turėtų suaugusį žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti – ar tai būtų tėvai, ar dėstytojas, ar mentorius. Jiems reikia žmogaus, kuris juos vestų. Ne vadovautų ir nurodinėtų jiems, bet juos palaikytų ir lydėtų, nes kartu yra lengviau, nei vienam, – akcentuoja S. Burvytė. – Tada atsiranda tikroji jauno žmogaus branda, kai jis mokosi prisiimti atsakomybę, aiškinasi ir supranta, ką daro, kodėl daro ir ko nori iš gyvenimo“.
