Darželio vadovės darbas – lyg gaisrų gesinimas durpyne
„Vieną gaisrą užgesinai, žiūrėk, kitur įsiliepsnojo. Ten patrypei, ugnį numalšinai, žiūrėk, kitur vėl dega. Taip ir sukasi viskas ratu diena iš dienos: šiandien trūko vamzdynas, rytoj sulauksi nepasitenkinimo iš tėvų, poryt užsigaus vaikas ar kažkas nutiks pedagogui. Turime planus, nes yra tam tikri einamieji dalykai, tačiau darbo kasdienybę nuolat lydi ir nenumatyti iššūkiai. Šis darbas – tai lyg gaisrų gesinimas durpyne“, – pasakodama apie ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovo kasdienybę šypsosi Monika Kelpšienė.
Ji šešerius metus vadovauja vienam iš sostinės valstybinių lopšelių-darželių, taip pat yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos edukologijos krypties doktorantė, dėsto Ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos bakalauro programoje Vilniuje ir Kaune.
Tačiau švietimo keliu Monika žygiavo ne visada: baigusi edukologijos bakalaurą, magistro studijoms ji visgi pasirinko politikos mokslus. Vis dėlto į politikos sritį nenėrė, o atvirkščiai – ši patirtis ir tapo tuo lūžiu, kuris padėjo galutinai apsispręsti, jog tikrasis jos kelias yra būtent švietimas.
Profesiniame kelyje netrūko aplinkkelių
Prieš tapdama lopšelio-darželio vadove, Monika pati ne vienerius metus dirbo mokykloje mokytoja ir klasės auklėtoja. Tokį jos profesinį pasirinkimą daugiausiai lėmė tai, kad jos vyresnė sesuo taip pat yra pedagogė. Turėdama pavyzdį šeimoje, ji jau devintoje klasėje, kai prasidėjo profiliavimas, gerai žinojo, kad bus mokytoja.
„Paauglystės tarpsnis, kupinas įvairių pamąstymų ir ieškojimų, visų pirma subrandino idėją stoti į filosofiją, tačiau vėliau suabejojau praktiniu to pritaikymu. Tuomet pradėjau galvoti apie etiką kaip praktinę filosofiją – taip ir pasirinkau pedagogiką. Be to, labai norėjau į Vilnių: šis studijų miestas žavėjo nuo pat vienuoliktos klasės, kai pradėjau važinėti pas sesę. Vilniuje viskas atrodė itin atraktyvu ir labai mane traukė“, – apie pasirinkimą sostinėje studijuoti edukologiją su etikos mokytojos kvalifikacija pasakoja iš Kauno kilusi M. Kelpšienė.
Tiesa, jos profesinio kelio pradžia nebuvo vienpusė ir tiesi – jame pasitaikė ir aplinkkelių: baigusi edukologijos bakalaurą, magistro studijoms ji pasirinko politikos mokslus. Studijų metu atliko praktiką Europos komisijos atstovybėje Lietuvoje.
„Rinktis politikos mokslus, matyt, patraukė tai, kad tuo metu ši specialybė buvo ant bangos – populiari, prestižinė, geidžiama. Atrodė, kad baigus šias studijas atsivers bet kurios durys. Visgi politikos mokslai tik dar labiau sustiprino mano norą tapti mokytoja.
Studijuodama politikos mokslus aiškiai supratau, kad tai nėra mano kelias. Visų pirma, nesu toks žmogus, kokio reikia politikos srityje. Esu labiau kūrybos žmogus, man svarbiau bendradarbiavimas, o ne kova ir savo autoriteto demonstravimas. Politikos mokslų studijų metu, atliekant praktiką, man buvo sunku įrodinėti savo pranašumą, o to reikėjo. Aš visgi lyderystę suprantu kaip keliavimą kartu, bendrą darbą, o ne būtinybę kažkam įrodinėti savo pranašumą. Štai tada ir įvyko didysis lūžis. Nenoriu perlipinėti per save, kad kažko pasiekčiau. Švietime man viskas gaunasi natūraliai – čia galiu būti pati savimi“, – sako lopšelio-darželio vadovė M. Kelpšienė.
Paklausta, ko šiandien reikia, kad universitetus pabaigę ir į mokyklą mokytojais atėję dirbti jauni žmonės liktų dirbti čia ilgus metus, ji sako, kad didžiąja dalimi tai priklauso nuo mokyklos vadovo: „Centrinė figūra lemia kone viską, kas vyksta mokykloje. Vadovas ne tik turi spręsti vadybinius klausimus, bet ir žinoti, kuo žmonės gyvena, kuo jie kvėpuoja, kas juos motyvuoja. Tikroji lyderystė yra tuomet, kai mes dirbame išvien, vienas kitą palaikydami ir padėdami vienas kitam judėti į priekį. Tad svarbiausia yra motyvavimas, išklausymas, kalbėjimasis. Deja, šiandien mes vis dar labai mažai kalbamės – į mokyklą atėjęs jaunas žmogus paliekamas vienas tvarkytis su iškylančiais iššūkiais ir biurokratiniais sunkumais“.
Reikėjo išsikovoti savo vietą po saule
Po politikos mokslų magistro, Monika grįžo į mokyklą dirbti etikos mokytoja ir klasių auklėtoja Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Ji mokykloje ne tik gerai jautėsi, bet jai ir puikiai sekėsi. Administracija Moniką palaikė ir nuolat skatino tobulėti – taip po kelerių sėkmingų darbo mokytoja metų ji pradėjo studijuoti švietimo vadybą ISM universitete. Ir nuo tada prasidėjo jos, kaip ugdymo įstaigos vadovės, kelias.
M. Kelpšienė iš savo patirties žino, koks svarbus jaunajam kolegai ne tik vadovų, bet ir kitų pedagogų palaikymas. Ji iki šiol puikiai mena dieną, kai pati buvo išvaryta iš mokytojų kambario: jauna mokytoja, užsukusi pasiimti dienyno, išgirdo replikas, jog neva neaišku, ko ji čia atėjo, nes mokiniams dienynai neišduodami.
„Išgirdus „eik iš čia“, reikėjo pastangų išsikovoti savo vietą po saule. O būtų visai kitaip, jei bendradarbiautume. Susidūrei su kliuviniu? Palauk, pasikalbėkime – tu įveiksi, tau pasiseks! Iš etikos pamokos, kuri yra šešta pamoka penktadienį, bėga dvyliktokai? Paskirsime tau mentorių, pasikalbėk, jis padės ieškoti reikiamų priemonių ir išeičių! Kai užklupus sunkumui sulauki kolegų palaikymo, tai ir paties garbės reikalas yra padėti kitiems, būti geru mokytoju ir geros mokyklos dalimi. Štai to ir reikia, kad mokyklai sektųsi, kad ji eitų į priekį. Deja, visuose lygmenyse to vis dar labai trūksta“, – prisipažįsta pašnekovė.
Užprogramuoja, kad sistema yra beviltiška
Monika apgailestauja, kad mes vis dar praeiname pro šalį ir net nesistengiame pamatyti kolegos, pasisveikinti ir paklausti, kaip jam sekasi, kuo jis gyvena, kokius klausimus sprendžia. Ir kai šiuo metu viešojoje erdvėje garsiai kalbama apie tai, kad mokytojų trūksta dėl to, kad yra per maži atlyginimai, Monika tuo abejoja: sunku ne dėl mažo darbo užmokesčio, o dėl mikroklimato mokyklose. Jaunas žmogus, atėjęs į nusistovėjusią sistemą, klimpsta toje pelkėje: aplink jis tik ir girdi, kad dokumentų pildymo daug, tėvai blogi, su vaikais susikalbėti neįmanoma…
„Kaip sakoma, pasakyk žmogui 365 kartus, kad jis yra kvailas, jis tokiu ir taps. Tai yra programavimas – mes patys pradedame tikėti, kad sistema tokia ir yra. Jaunas mokytojas nebeturi savo pasaulėvaizdžio, nebemato per savo prizmę. Jaunatviškas entuziazmas slopsta. Jis mato pasaulį per tų nusivylusių, pavargusių žmonių prizmę.
Mokytojas kasdien turi labai daug dirgiklių ir reikalavimų, visi iš jo kažko norisi ir tikisi, o kas jį palaiko? Kur yra tas jo ramybės uostas? Tėvai to reikalauja, švietimo skyriai ano, vadovai dar kito – kas pasisiūlys suremti pečius ir kartu visa tai atlaikyti? Savo pedagoginį kelią pradedančiam jaunam žmogui palaikymo ypač reikia“, – tvirtina M. Kelpšienė.
Pašnekovė dalijasi, kad didžiausia pamoka, kurią pati išmoko dirbdama lopšelio-darželio vadove, yra būtinybė aiškiai suformuluoti, įvardyti susitarimus bei taisykles ir jų laikytis. Anot jos, darniam kolektyvui svarbu įvardyti, kur link visi einame.
„Ugdymo įstaigose dažnai paslystama ties tuo, kad čia ateina dirbti jauni, labai teisingi žmonės. Jiems skauda, jei vyresniems kolegoms leidžiama daugiau, jei vieni turi didesnių privilegijų, o kiti jų neturi. Labai svarbu laikytis susitarimų ir juos taikyti visiems vienodai: mokėti įvardyti, pasidžiaugti, kai jis darbą atlieka gerai, paskatinti ir palaikyti, kai jam sekasi sunkiau. Gebėjimas susitarti ir susitarimų laikytis gelbėja ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime – tai tiesiog fantastiškai geras dalykas“, – sako Monika.
Kaip arklys bando pasivyti vežimą
M.Kelpšienė pasirinko tęsti mokslo kelią – pasirinko studijuoti edukologijos doktorantūrą, nes jai rūpi, kas vyksta švietime ir kur link einame, o ir darbas universitete su studentais buvo jos svajonė. Jai patinka dalintis praktika, sulaukti iš studentų grįžtamojo ryšio, su jais diskutuoti, dalintis idėjomis, o ir pačiai, ruošiantis ir skaitant paskaitas, augti bei tobulėti.
„Mano tikslas – pažinti šią profesiją iš esmės. Žodis neturi tokio svorio, kaip tai, kas yra parašyta, paskaičiuota, pamatuota ir įvertinta duomenimis. Man norisi ne kalbėti apie pokyčius, o juos daryti. Ir tai daryti turint svorį – žinias, kompetencijas, įgūdžius, praktiką. Man svarbu siekti stipraus kokybinio pokyčio švietime“, – teigia M. Kelpšienė.
Kokius pokyčius ji siekia įgyvendinti ikimokyklinio ugdymo srityje? Pirmiausia – pedagogų kvalifikacija, jų branda. Anot Monikos, jei gerai veikiančioje sistemoje, kalbant metaforiškai, arklys tempia vežimą, tai ikimokykliniame važiuoja vežimas, ir arklys bando jį pasivyti. O taip neturėtų būti.
„Mažiems vaikams privalome užtikrinti tinkamą žinių, įgūdžių, kompetencijų bazę. Tai tas intensyviausias periodas, kai turime pastūmėti juos į mokslo kelią. Jei penkiametis ar šešiametis pradės nuobodžiauti ugdymo įstaigoje, tuomet jau nebe klausimas, kodėl penktokai ar šeštokai bėga iš pamokų.
Šiandien mes vejamės vežimą, o labai norisi, kad eitume bent jau koja kojon su sistema. Pedagogas yra šalia vaiko ir veda jį į priekį – vaikas ugdymo įstaigoje praleidžia kone 10 valandų per dieną, būtent čia jis auga, formuojasi. Tad itin svarbu, kad šalia vaiko būtų apsiskaitęs, žingeidus, plačios pasaulėžiūros žmogus, kuris ne tik uždegtų vaiką mokytis, bet ir paskatintų jį tyrinėti aplinką, atrasti pomėgius, save pažinti. Liūdniausias vaizdas, kai matai atidirbti atėjusį pedagogą“, – prisipažįsta M. Kelpšienė.
Pedagoginės strategijos šeimoje neveikia
Atitrūkti nuo profesinių iššūkių, rutininių darbų bei kasdienybės rūpesčių M. Kelpšienei labiausiai padeda kelionės, vaikščiojimas, stovyklavimas gamtoje, stalo žaidimai. Kur bekeliautų, ji taip taip nepraleidžia progos apsilankyti muziejuose.
Tiesa, du vaikus auginančiai ir intensyviai dirbančiai Monikai laisvalaikio nelieka daug, tačiau, kaip ji sako, viskas priklauso nuo prioritetų Ji iki šiol puikiai prisimena savo disertacijos vadovės profesorės Onos Monkevičienės jai pasakytą frazę: „Visi mes turime 24 valandas, ir ką mes pasiekiame, priklauso nuo to, kaip mes tą laiką susiplanuojame“. Tuo vadovaudamasi, Monika visų pirma stipriai sumažino savo laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose ir medijose, kurie, anot jos, yra didžiausias laiko vagis.
Namuose ji sako išbandžiusi įvairias mokymo metodikas ir strategijas, kuriomis vadovaujasi darbe, bet juokiasi, kad asmeniniame gyvenime nei viena iš jų neveikia.
„Grįžti pavargęs po darbų, pabandai vieną strategiją, antrą, žiūri, kad neveikia, tad ir numoji ranka. Vienintelis dalykas, kuris dar veikia, tai yra susitarimų turėjimas – įgūdis, kurį įgijau studijų metu. Prieš bet ką darydami turime susitarimą, pavyzdžiui, prieš eidami pasivaikščioti po miestą su vaikais susitariame, kad galėsime nusipirkti vieną dalyką, ir tai pasikartojame šimtus kartų, tai suveikia.
Darbe su vaikais dirbti paprasčiau, nes juos kitaip priimame, yra kitas santykis, nuo pat pradžių susiformuoja kitoks kontaktas ir visai kitos ribos. Namuose su vaikais ribos ir galimybės daug platesnės, tad visos tos pedagoginės strategijos ir neveikia“, – šypteli M. Kelpšienė.
