Dr. Dalia Karatajienė: „Teatras mumyse – teatras parodoje“

Teatro kaip laikinio, gyvo reiškinio tiesiogiai perkelti į statišką meno kūrinį, be abejo, neįmanoma. Virtęs paveikslu, teatras praranda savo kvapus, garsus, kuždesius, žodžius, literatūrinio arba muzikinio turinio trukmės, jo dinamikos sukeliamus išgyvenimus. Tačiau tai – tik viena medalio pusė, kuri, kalbant apie teatrą, yra ir svarbi, ir – pasakysiu drąsiai – nereikšminga. Teatran einame spektaklio žiūrėti, o ne klausyti, uostyti ar lytėti. Į vizualinės žiūros svarbą kreipia ir paties teatro termino genezė, atvedanti į teatro gimtinę, į Graikiją, kurioje žodžis théatron, reiškiantis žiūrėjimą, atsiradus teatrų pastatams apibūdindavo ir sėdimąsias žiūrovų vietas. Ne veltui Vydūnas, taip rūpinęsis Valstybės teatro Kaune reikalais, aprašydamas pjesių scenas, veiksmo vietai apibūdinti vartojo reginių ir regyklos sąvokas. Valstybės teatras, 1940 metais transformavęsis į Kauno valstybinį muzikinį teatrą – vieta, kurioje susitiko du ,,Teataro mumyse” parodos autoriai: scenografė Giedrė Riškutė ir režisierius Valius Staknys, 1980–90 šiame teatre  režisavęs spektaklius, kada Giedrė jame pradėjo eiti dailininkės statytojos pareigas. Vieta, kurioje be kitų iškilių scenos meno kūrėjų XX amžiaus III dešimtmečio pabaigoje – IV dešimtmetyje dirbo ir tokie menininkai kaip Antono Čechovo  sūnėnas, Konstantino Stanislavskio mokinys režisierius Michailas Čechovas ir didžiulę teatro dailininko patirtį turėjęs Mstislavas Dobužinskis, į kurio studijos duris sykį netikėtai pasibeldė garsusis režisierius.   „Ir štai Mstislavas Valerijanovičius sugundė mane nuodėmei: aš įsigeidžiau piešti. […] Aš gana dažnai lankydavausi pas jį aptarti spektaklius […] ir ilgesingai žvilgčiodavau į paslaptingas duris, už kurių slėpėsi laimingieji – Dobužinskio mokiniai. Neilgai svyravęs, kartą atėjau pas jį prašyti priimti mane į studiją. […] Ir štai aš – Dobužinskio mokinys”. Ši Michailo Čechovo ištara – ne tik režisieriaus noro ir galimybės piešti liudijimas, bet ir pretekstas, leidžiantis giliau suprasti tai, kad režisieriaus Valiaus Staknio vizualinės raiškos poreikis nėra visiška išimtis iš taisyklės. Tiesa, kurti paveikslus jį įkvėpė ne Giedrė Riškutė, o kelionė į Ispaniją, kurios metu Valius iš arti pamatė Salvadoro Dali kūrinius, su kuriais, beje, netiesiogiai yra susijusi ir Giedrė. Olsteno piešinių bienalėje Makedonijoje 2018 m. jos piešiniai buvo eksponuojami drauge su Dali piešiniais. Minkštos Giedrės piešinių plastikos bei linearinių, griežtų Dali piešinių sugretinimas leido išryškėti abiejų kūrėjų stilistinės kalbos savitumui. Gi ,,Teatro mumyse” ekspozicija sudaro analogiškas sąlygas pamatyti du – Giedrės ir Valiaus – visiškai skirtingus teatrinių vaizdinių konstravimo principus ir net nustebti, kaip ne vieną bendrą spektaklį sukūrę menininkai vienas į antrą yra suvis nepanašūs, išskyrus, žinoma, juos abu vienijančią teatro temą.

Kolorito ir grakščios linijos deriniais  įtaigaujančiuose Giedrės scenovaizdžiuose pažodiškas veiksmo lokacijos ir laiko funkcijas yra perėmusios subtilios  asociaciojos,  neiliustratyviai nurodančios į spektaklio erdvės ir laiko matmenis. Parodos paveiksluose  stebuklinė spektaklio atmosfera atsiskleidžia ir vaikams skirtuose scenovaizdžių bei kostiumų eskizuose, ir ne mažiau pasakiškuose suaugusiems skirtų veikalų vaizduose. Tą lemia ypatingas ypatingas dailininkės koloristinis skonis, kuriame išryškėja jos pajėgumas kurti veiksmo nuotaiką tiek spalviniais kontrastais, tiek ir subtiliais niuansais bei  papildomais pusiasvyrą kompozicijoms teikiančiais  dydžių, tekstūrų, linijos charakterių balansais. Ir tai – nenuostabu, nes paraleliai su kūryba teatre Giedrė nuolatos tapė, tuo plėsdama savo kūrybinę patirtį ir gebėjimus, o taip pat apipavidalino nemažai teatro, Kauno ir kitų miestų švenčių bei renginių. Kokius aukštus reikalavimus sau kėlė dailininkė rodo tai, kad nė vienas eksponatas nebuvo kurtas parodoms. Tai – eskizai teatrui, cehams, siuvykloms. Tačiau eksponuojami parodoje jie skamba taip paveikiai, jog daugumos vaikiškų spektaklių apdovanojimai festivalyje „Teatrai – vaikams“ („Pelenė“,1997, „Statykime operą“,1979, „Spragtukas“, 1999), regisi savaime suprantami. Išsaugodama muzikiniams spektakliams tradiciškai būdingą  puošnumą, išsitenkantį klasikinės, grožiu ir pozityvumu paremtos estetikos ribose, svenovaizdžiuose Giedrė drauge įvaizdino ir akivaizdžias naujoves, kurios apskritai buvo būdingos visai VIII –XX dešimtmečių Lietuvos scenografijai, papildydama jau istorija tapusį scenografijos lauką atviros, vaiskios spalvos gyliu bei skambesiu  ir grakščios, skrajos grafinės detalės deriniu.

Šioji spalvos ir grafinės detalės žaismė taip pat ženklina ir Valiaus Staknio paveikslus, tačiau juose ji įgyja dekoratyvines prasmes, vesdama ne tiek į paveikslo gylio interpretaciją, kiek į vingraus, beveik ornamentiško paveikslo paviršiaus aptarimą, stebint žaismingus ir todėl – teatrališkus, beveik operetiškus aplikacijų kontūrų vingius, perispinančius su ritmingų linijų, taškiukų, brūkšnelių, siluetinių figūrėlių  pulsu. Sukurti operos dainininkams, baleto šokėjams, režisieriams, pasak paties Staknio – Teatro žmonėms ir daugiausiai – jiems  padovanoti, dailininko išsilavinimo neturinčio Staknio paveikslai visdėlto yra neginčijamai stilingi. Jie tarytum patvirtina Jono Arčikausko mintį, atsakant į klausimą – kaipgi Jonui pavyko iš keramiko virsti scenografu. ,,O ar čia taip svarbu?  Juk visame mene kalba eina apie tuos pačius dalykus. Tiesiog tu nori apie juos kalbėti”. Taigi – Staknio kūrinių atveju – pirmiausiai, matyt, paveikslais kalbama apie įsakmią būtinybę kurti, apie norą prisiminti teatro žmones, apie asmeniškai su jais išgyventas akimirkas, pritraukusias į paveikslus be galo daug asociacijų, kūriniuose virtusių net gintariukais, džiovinto augalo lapeliais, monetomis ar plunksnelėmis. Žvelgiant į visą tokiu vaizdiniu intensyvumu ošiantį formų, aukso, judesių, krypčių telkinį, nejučiomis imi stebėtis – kaip galima šiuos skirtingus, iš pažiūros vienas su kitu bendro neturinčius dalykus suvaldyti, ,,pakinkyti” juos į bendrą, vieningą kompozicijos rėmą? Atsakymas, manau, slypi ne tik menininko talente, tačiau geriausiai Stakniui pažįstamoje veikloje – režisūroje, kuri ir yra literatūros, muzikos, stilistikos, meninės koncepcijos vaidybos scenografijos, garsinio apipavidalinimo, apšvietimo ir kitų spektaklio elementų siejimas, suvaldymas ir įforminimas, sukuriant teatro kūrinį. Tokį, koks yra pats kūrėjas. Na, arba į jį labai panašus. Nors ir kitomis aplinkybėmis pasakytą, Majakovskio ištarą ,,teatras – ne veidrodis, o stiklas” čia galima kuo puikiausiai pritaikyti. Neabejoju, kad parodos žiūrovai teatrą, kuriuo ilgą laiką gyveno du parodos kūrėjai, ne tik įžvelgė bet ir pajuto, prisipildydami išlaisvinančia, šventine ir šviesia teatro nuotaika.

Dailėtyrininkė  dr. Dalia Karatajienė

 

 

VDU Švietimo akademijoje meno galerijoje „2019“ ( T. Ševčenkos g. 31, Vilnius) vyksta scenografės, VDU Švietimo akademijos profesorės Giedrės Riškutės, teatro režisieriaus Valiaus Staknio paroda „Teatras mumyse“. Paroda vyks iki vasario mėnesio.