Edukologai apie emocijas ir mokymosi patirtys
„Švietimo naujienos“ spausdinamas žurnalistės Dovilės Šileikytės straipsnis apie Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Švietimo akademijoje vykusią mokslinę konferenciją „Vaikų emocinė gerovė 2030: strategijos kūrimo ir įgyvendinimo kontekstai švietimo sektoriuje“.
Kaip ir kasmet, organizatoriai pedagogus sukvietė į mokslinę-praktinę konferenciją „Vaikų emocinė gerovė 2030: strategijos kūrimo ir įgyvendinimo kontekstai švietimo sektoriuje“. Renginys vyko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje ir buvo skirtas ugdymo įstaigų vadovams, tyrėjams, esamiems ir būsimiems pedagogams, pagalbos švietimui specialistams, tėvams. Konferenciją sudarė dvi dalys – pranešimų sesija ir paraleliniai metodiniai praktikumai, renginį vedė Sergejus Neifachas ir VDU Švietimo akademijos doktorantė, VšĮ „Pozityvaus ugdymo institutas“ vadovė Irma Liubertienė.
„Multidimensinė gerovės samprata“
Doc. dr. Sergejus Neifachas, VDU Švietimo akademijos, Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto dėstytojas, Vilniaus lopšelio-darželio „Jurginėlis“ direktorius
Gerovė yra daugiamatis reiškinys. Pats aukščiausias – valstybės arba europinis lygmuo, kuris pereina į sisteminį ir institucinį lygmenis, ugdymo procesą ir į vaiko širdį, jo vidinę savastį. Šiame nenutrūkstamame procese išsidėsto pozityvaus ugdymo gairės, idėjos. Jei bandytume rasti vienintelę gerovės sampratos apibrėžtį, jos nerastume, nes šis reiškinys – labai populiarus, apie jį kalbama įvairiose veiklos srityse: ne tik edukologijoje, bet ir ekonomikoje, sociologijoje. Nėra vieno gerovės apibrėžimo, bet dažniausiai girdime, kad švietimo kontekste socialinių paslaugų tinklas, socialinių teisių plėtra, tam tikrų idėjų visuma veda mus vertybinio pasaulio, kuris įgalina ir sistemina bet kokio žmogaus mąstymą, link. Jeigu pažiūrėtume per šiuolaikinę mūsų gerovės sampratos prizmę, matytume, kad kiekviena žmogaus mintis susitelkia prie socialinės ir emocinės saugumo perspektyvos ir joje reiškiasi neišsenkamas žmogaus potencialas, nusakomas trimis pagrindiniais žodžiais – veikti, būti, mokytis. Gerovės fenomenas – visuotinė holistinė sąvoka, kurią suprantame kaip valstybės įsipareigojimą bet kuriai asmenybei nuo pat mažumės garantuoti, kad ji augs oriai, bus užtikrintas socialinio teisingumo, socialinių paslaugų gerovės valstybės modelis. Taip pat gerovę galime sieti su žmogaus gyvenimo kokybės samprata, tą kokybę demonstruoja atitinkamas laimės indeksas, kurį stengiasi patirti kiekvienas žmogus. Globalūs įvykiai ir veiksniai turi įtakos daugeliui įvairių sričių – norint pasiekti visiškos gerovės būseną, reikia atlikti tam tikras gyvenimo užduotis, kurios sąveikauja su tokiomis sritimis kaip šeima, visuomenė ir kt. Visų gerovės komponentų sąveika stiprina žmogaus poveikį socialinei aplinkai ir sulaukia grįžtamojo ryšio pačiam sau.
Vertybinių nuostatų slėpiniai atsiskleidžia per žingsnius, kuriuos žengia kiekvienas žmogus, pereidamas pirminę-antrinę socializaciją (šeimą ir darželį, mokyklą). Žmogaus mąstyme, socialinėje emocinėje brandoje auga jo emocinė patirtis, jausmai. Žmogus ima suvokti savo emocinę vertę. Tokiu būdu emocijos tampa vertybiniu tikslu ir to tikslo įgalinimas veda prie abipusės sąveikos tiek vidinėje mikrosistemoje, tiek tiesia sąveikas su išorine pasauline sistema.
Kai sukaupęs tam tikrą emocinę patirtį žmogus žengia į socialinę sąveiką, kuria sąveikos modelį, kuris yra integralus sisteminis reiškinys, parodantis, kad be sąveikos, ryšio su suaugusiaisiais, draugais, aplinka žmogus negali toliau plėtoti savo bendro socialinio emocinio suvokimo. Pastebima, kad socialinė emocinė sąveika bei ryšiai su vaiku ir suaugusiu žmogumi yra skurdūs, nėra pastiprinti. Todėl keičiasi mokinio žaidimų, socialinės veiklos laukas ir atsiranda kitoks kokybės ryšys. Deja, informacinės technologijos tampa tam tikra priedanga, kurioje jis neranda tikrosios emocinės sąveikos – jos reikia tam, kad galėtų išmokti komunikuoti ir atvirai reikšti visus išgyvenimus. Todėl ieškome ne tik sisteminio žinių modelio, bet ir socialinių emocinių įgūdžių, formuojančių patyriminę mokymosi aplinką, kurioje vaikas pažįsta save, atsiskleidžia aplinkai ir siekia tolesnės akademinės aukštesniųjų mokymosi gebėjimų sėkmės.
Kiekvienas pedagogas stengiasi pažinti vaiką, jį pripažinti, motyvuoti, globoti, įgalinti tolesniam pažangos siekiui. Vaikas skatinamas bendrauti, tinkamai reikšti emocijas, tyrinėti, atrasti, būti savarankiškas, spręsti sunkumus, prisitaikyti prie pokyčių. Tai skatina kurti glaudesnį ryšį su tėvais ir pedagogais. Taip subrendęs vaikas gali į suaugusio žmogaus gyvenimą įnešti daug prasminės patirties ir atsakymų į įvairius klausimus, stiprėja gerovės terpė, kurioje vaikas stengiasi išmokti, išgyventi ir įtvirtinti savo socialinę emocinę patirtį. Tai gairės, kurios dabar analizuojamos iš pozityvaus ugdymo metodologinės paradigminės srities: matome, kad pokyčiai, vaiko patiriami tvarioje, pažangioje aplinkoje, skatina aktyviai stiprėti ir reikšti emocijas.
Skaitykite daugiau: čia.
