Giedrės Riškutės paroda ,,Šilta spalva ir juoda linija“ Kuršėnuose
Šiauliečiams ir Šiaulių krašto parodų lankytojams scenografės, tapytojos Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Giedrės Riškutės kūriniai yra gerai pažįstami. Dailininkę, vaizdžiai sakant, galima vadinti tarptautinio dailės festivalio ,,Šiaulių Monmartro Respublika“ senbuve: jos kūriniai eksponuoti grupinėse festivalio parodose, o Šiaulių ,,Laiptų galerijoje”, Kelmės kultūros centre buvo surengtos personalinės dailininkės parodos.
Šiauliai ir Šiaulių kraštas yra gerai pažįstamas pačiai Giedrei Riškutei, kadangi kaip tik čia, Šiaulių universitete ji pradėjo savo profesines studijas, kurias vėliau pratęsė Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademijoje), įgydama scenografės specialybę. Savarankišką meninę veiklą menininkė pradėjo 1978 m., imdamasi dailininkės statytojos pareigų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame dirbo iki 1991 m. Yra sukūrusi scenografiją ir kostiumus 45 pastatymams, Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėms bei įvairiems miesto renginiams.
Į scenografijos pasaulį dailininkė atėjo tuo metu, kada pastarajame, vyko atsinaujinimas. Kurdama scenovaizdžius muzikiniems pastatymams Giedrė negalėjo įgyvendinti kokių nors itin radikalių pokyčių – muzikiniai pastatymai labai ilgai saugojo konservatyvią puošnaus, prabangaus tikrovės iliuziją kuriančio vaizdo tradiciją. Vis dėlto jos scenovaizdžiai buvo unikalūs. Naudodama ryškius spalvinius kontrastus, lydimus niuansuotų pustonių mirgesių, Giedrė sugebėdavo sukurti švarų, beribį, muzikai akomponuojantį vaizdą. Tokių spektaklių kaip B. Britteno ,,Statykime operą…” (1979), B. Kutavičiaus „Kaulo senis ant geležiniokalno“ (1983), F. Leharo „Grafas Liuksemburgas“ (1987), ar B. Pavlovskio ,,Snieguolė ir septyni nykštukai“ (1988) pastatymai, kuriems Giedrė kūrė scenografiją, labai ilgai neišnyko iš Kauno valstybinio muzikinio ir Nacionalinio operos ir baleto teatrų repertuaro.
VDU prof. dr. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė
Atmintis, ištrynusi kadaise matytų spektaklių libretų siužetus, melodijas, scenografijos smulkmenas, vis dėlto tebesaugo spalvotos stebuklinės Riškutės kurtos erdvės švytėjimo įspūdžius. Tų prisiminimų tikrumą liudija ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fonduose bei asmeninėje dailininkės kolekcijoje likę eskizai, kuriuose intensyvus spalvotos erdvės ryškis jungiamas su elegantiška, grakščia scenografijos detalių bei kostiumų siluetų linija. Taigi, dėmesys spalvai, pasitikėjimas jos emocinio poveikio galia visada buvo ir tebėra svarbus G. Riškutės kūrybos dėmuo.
Jau dirbdama teatre G. Riškutė pradėjo tapyti plenere, o tapymas gamtoje vertė dailininkę atidžiai stebėti apšvietimo pokyčius, spalvų kaitą, mirgant vėjo judinamiems vandenų paviršiams ar medžių lajoms. Panoraminiai Giedrės peizažai ir kameriniai gamtovaizdžiai pasižymėdavo vos įžvelgiamų tikrovės objektų persipynimu su jų formas modeliuojančiais ritmiškai suguldytais trumpais potėpiais, ilgainiui tapusiais savarankiškais jos kūrinių plastiniais veikėjais arba tiesiog – spalvine dėme.
Kuo labiau tirpo tikrovė Giedrės tapyboje, tuo didesnę autonomiją paveiksluose pradėjo įgyti spalva. Palaipsniui Riškutės tapyboje pradėjo rastis lesūriniai plonyčio dažo sluoksnio klojiniai, leidžiantys pradinių sluoksnių spalvoms įgyti neapibrėžtumo ir pasiekti paviršiaus plazdėjimo efektą bei minkštos, tirpios plastikos vaizdą. Tokį švelnų, šviesą sugerenčių formų vaizdą ji perkėlė ir į savo monochrominius piešinius, kuriuos taip pat nesyk yra eksponavusi įvairiose parodose.
2016 m. Osteno piešinių bienalėje Makedonijoje garsiojo Salvadoro Dali piešiniai buvo eksponuoti drauge su Giedrės Riškutės piešiniais. Šioje parodoje Giedrės piešinių minkštumas, abstrakčiuose paviršiuje išsisklaidžiusi šviesa pabrėžė realistinę Dali piešinių įtaigą. Kuo labiau, skleisdami subtilius koloristinius niuansus, virpėjo taip pat minkštai nutapyti dailininkės paveikslų paviršiai, tuo labiau iš paveikslų traukėsi atpažįstami motyvai, virtę vaizduotę budinančiomis abstrakcijomis, kurių spalviniai deriniai formuoja pasakišką, nematytą, žvilgsnį įtraukiančią erdvę.
Į Giedrės paveikslus galima žvelgti ir kaip į dekoratyvias, maloniai prie akies glundančias kompozicijas, ir kaip į menininkės vidaus, jos nuotaikų, patiriamų būklių peizažus. Parodos darbų pavadinimai rodo, kad šios vidinės paveiksluose įvaizdintos būklės formavosi iš gyvenime patirtų įspūdžių, tarp kurių yra ir Šiauliai, ir Šiaulių krašto miesteliai. Tai – „Kuršėnų lurdas“, „Ventos pavasaris“, „Vakaro fragmentas. Venta“. Jau nekalbant apie tai, kad šiltas parodos kūrinių koloritas leidžia manyti, kad ryškiame oranže ir gelsvame balzganume ištirpusių Šiaulių, kuriuos asocijuojame su saule, paveiksluose esama ir kituose šios parodos paveiksluose, kurie yra visi nutapyti šiemet. Nors visi spalvos poveikį išgyvename individualiai, šiltos, ochrinės, oranžinės, geltonos spalvos kelia nuotaiką ir formuoja pozityvią žiūrovo emocinę laikyseną. Jos mums niekada nebūna per daug.
Dr. Dalia Karatajienė.
VDU doc. dr. Dalia Karatajienė
