Šokio pedagogikos paviliotieji: tai puiki galimybė padėti ir sau, ir šalia esantiesiems

Šokis yra ne tik kūryba ir sportas, kuris praturtina, bet visų pirma tai yra žmogaus ryšys su žmogumi. Tuo įsitikinę Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos specializacijos ketvirtakursiai. Jų visų asmeninė pažintis su šokiu nors ir buvo ankstyva, tačiau kelias iki tikrųjų atradimų buvo ilgas ir vingiuotas.

Kaip jaunam žmogui atrasti savo pašaukimą ir nepasiklysti plačių galimybių, pasirinkimų ir žinių labirinte? Apie tai – iš pirmų lūpų!

 

Buvo nelengva, bet tai – svajonė

„Vaikystėje buvau judrus vaikas, labai mėgau šokti, tad mama nuvedė mane į šokio būrelį, kuriame mokiausi pirmųjų baleto žingsnelių“, – savo kaip šokėjos karjeros pradžią prisimena Viktorija Miliauskienė. Nusprendusi būti profesionalia baleto šokėja, net ir esant itin griežtai atrankai bei dideliems konkursams, ji įstojo į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą mokytis baleto specialybės.

„Esu labai dėkinga savo mamai ir tėčiui, kad manęs „nepasisavino“ ir leido mano svajonėms pildytis. Būdama dešimties metų turėjau viena kraustytis iš Kauno į Vilnių. Gyvenau ne su tėvais, o su auklėtojomis, kurios pavadavo mamą, bei kitais vaikais, kurie norėjo tapti šokėjais, muzikantais ir dailininkais. Buvo nelengva, bet tai buvo mano svajonė“, – neeiline patirtimi dalijasi pašnekovė.

Po aštuonerių metų, kai baigė mokslus ir įgijo baleto artistės specialybę, Viktorija grįžo į Kauną ir įsidarbino Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame iki šiol šoka teatro repertuaro spektaklius choreografiniuose numeriuose, balete, operose, operetėse bei miuzikluose. Visą gyvenimą ji džiaugiasi tuo, ką daro – kad šoka! Pajutusi, kad sukauptomis žiniomis ir patirtimi jau galėtų dalintis ir su kitais, ypač norėtų mokyti vaikus, įstojo į šokio pedagogikos specialybę.

„Pedagogas yra tas vedlys, kuris veda mokinį teisingu keliu, – įsitikinusi V. Miliauskienė. – Visada galvojau ir galvosiu, kad pedagogika yra pasiaukojantis ir labai atsakingas darbas, nes juk tu būni šalia vaiko, būni daug laiko su juo. O vaikai – mūsų ateitis. Pedagogika man visų pirma yra noras dalintis savo patirtimi, teorinėmis bei praktinėmis žiniomis. Man pačiai šokis suteikė gyvenimo pilnatvės, džiaugsmo, laimės, meilės, tai svarbi mano gyvenimo dalis. Labai noriu ir linkiu, kad vaikai pajustų tą patį ir dar daugiau“.

 

 

 

Padeda nepasiklysti žinių miške

 

Šokio pedagogiką studijuojantis Antanas Striganavičius neabejoja: pedagogas gali padėti kitiems žmonėms eiti teisinga linkme, atrasti savo kelią ir nepasiklysti klaidžiame žinių miške. Tai jis laiko vienu svarbiausių ir savo, kaip būsimo pedagogo, uždavinių.

Jis mena, kad pats vaikystėje buvo labai aktyvus vaikas. Nors mokykloje šokiai jam patiko, tačiau labiau mėgo sportą, pavyzdžiui, plaukimą ar karatė. Su sportiniais šokiais jis rimčiau susipažino būdamas 14 metų ir iš karto juos pamilo – visą savo laisvą laiką tuomet skyrė šokių tobulinimui, nematė nieko įdomesnio už juos bei progreso siekimą.

Pašnekovas šypsosi: jam labai pasisekė, nes jį pakvietė šokti jo tuometinė bendraklasė, būsima šokių partnerė. Jeigu ne ji, dabar sako nebūtų buvęs šokėjas. Ji taip pat labai padėjo šokių partnerystei – abu turėjo bendrą tikslą ir jo atkakliai siekė.

„Man šokis suteikė galimybę tobulėti, siekti tikslo. Kai žinai, kiek reikia daug įdėti pastangų, kad atliktum vieną judesį gražiai arba teisingai, pradedi suprasti, kaip sunku tapti ekspertu kitose srityse, – sako A. Striganavičius. – Tačiau reikia suvokti, kad viskas vyksta mažais žingsniais. Šokis man suteikė judėjimo bei emocinę laisvę. Kūno valdymo gebėjimas – tai savo išorinio pasaulio valdymas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas ar jas naudoti savo naudai, tai taip pat vidinio pasaulio valdymas“.

Pradėjęs studijuoti šokio pedagogiką, Antanas užsibrėžė tikslą jaunam žmogui perduoti savo užsispyrimą ir tvirtumą, kad šis būtų drąsus ir mažiau bijotų. Kad siektų tapti savo geriausia versija.

„Labai norisi, kad visi būtų laimingi, bet, deja, laimės nepadėsi ant lėkštės, ją reikia pasiekti, nes visiems ji atrodo skirtingai. Bet aš galiu bandyti padėti atrasti save, savo laimę ir savo stiprybę. Pedagogika man reiškia žmogaus ugdymą teisinga linkme. Nesvarbu, ar tu esi vaikas, ar suaugęs. Kiekvienas pedagogas skirtingas ir skirtingų šokio stilių meistras. Pedagogas gali padėti eiti teisinga linkme ir nepasiklysti žinių miške“, – sako pašnekovas.

Kai liūdna ar sunku – šokis gydo

 „Būdama dar maža mergaitė svajodavau, kaip norėčiau šokti scenoje su nuostabiomis princesių ir fėjų suknelėmis“, – savo svajonės šokti užuomazgas prisimena dar viena šokio pedagogiką studijuojanti studentė Gintarė Budnikienė. Tuomet tėvai, pamatę, kad muzikai užgrojus dukra nenustygsta vietoje, užrašė ją į šokių studiją. Taip būdama vos 4 metukų ji pradėjo šokio kelią, kuriuo eina iki šiol, šokdama Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir dirbdama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

„Geriausi prisiminimai šokant vaikystėje ir dabar patiriamos nuostabios akimirkos bei emocijos šokant teatro spektakliuose, išliks visada mano širdyje. Aš labai laiminga, kad pasirinkau šį kelią būdama mažytė, – prisipažįsta G. Budnikienė. – Man šokis yra tarsi išsilaisvinimas, atsiskleidimas, savęs pažinimas. Kartais, kai būna liūdna ar sunku, tiesiog išsišoku, tai man padeda geriau jaustis. Šokis ugdo žmogaus kūrybiškumą, kantrybę bei kruopštumą. Šokis padeda tapti savimi pasitikinčiu ir tikslo siekiančiu žmogumi. Taigi visai tai ir norėčiau perduoti jauniems žmonėms, su kuriais kartu dirbsime“.

Anot jos, tobulėti turi ne tik mokiniai, bet ir mokytojas. Mokytojas, kad gebėtų motyvuoti savo mokinius, pats turi būti įdomus ir inovatyvus, taip pat – kūrybiškas. Anot Gintarės, pedagogas yra tarsi vedlys mokiniams į geresnę ateitį, gyvenimo kelią: „Kiekvienas mokinys yra įdomus ir išskirtinis, reikia tik jam padėti augti, įkvėpti, uždegti tą norą pažinti, atrasti, sužinoti. Būna taip gera viduje, kai matai mokinius laimingus šokio pamokos metu, kai jie geba tiesiog išsilaisvinti, atsipalaiduoti, pasisemti žinių, kai sugrįžta su dideliu noru šokti“.

Šokis ne mažiau svarbus nei tikslieji mokslai ar kalbos

 

„Gyvenimas tampa stulbinančiu, kai pradedi į pasaulį žiūrėti per šokio prizmę, – sako studentė Ieva Nemiraitė, kurios pažintis su šokiu prasidėjo 2006 metais, kai darželyje atsirado pramoginių šokių būrelis.

„Pamenu, kaip man, šešerių metukų mergaitei, be galo patiko šokti kalėdinio renginio metu, scenoje garsiai skambant Lotynų Amerikos ritmams. Nors po kelerių metų supratau, kad pramoginiai šokiai nėra tas stilius, kuriame galėčiau visapusiškai save realizuoti, tai paskatino mane ieškoti ir ištyrinėti keletą kitų šokio stilių. Šokau tiek poroje, tiek pavieniui – ir mažoje grupelėje, ir dideliame kolektyve, pagal įvairiausių žanrų muziką“, – apie tai, kaip atrado savąjį šokį, pasakoja Ieva.

 Jos šokio kelionėje buvo daug įvairių pertraukų. Pakilimų ir nuosmukių gausa dažnai versdavo klausti savęs, kaip labai iš tikrųjų norisi šokti? Ilgainiui tai leido atrasti save šokyje bei pamilti šokį dar labiau. Taip pat atsakyti sau į prieš tai užduotą klausimą, ar galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą be šokio?

„Ką man reiškia pedagogika? Pirmas žodis, kuris šauna į galvą – ateitis. Pedagogikos esmė visad išlieka tokia pati: pedagogai ugdo ateities kartą, kuri vėliau kurs mūsų šalį. Ir man, kaip šokio pedagogei, svarbiausia yra padaryti pamokas prasmingomis, jog jaunas žmogus galėtų išsinešti kažką reikšmingo ir naudingo sau. Turiu omenyje ne tik šokio žingsnelius, bet ir psichologinę gerovę: pasitikėjimą savimi, gebėjimą įvardinti savo emocijas, jausmų pažinimą, socializaciją su bendraamžiais bei suvokimą, kaip glaudžiai mintys mūsų galvose siejasi su fiziniu kūnu. Kitaip tariant, pedagogika man yra nuolatinis mokymasis, ieškojimas ir tobulėjimas“, – teigia I. Nemiraitė.

Ieva prisipažįsta, kad šokis jai pačiai padėjo priimti save, atsikratyti kompleksų, įgyti pasitikėjimo savo jėgomis ir atrasti vidinę laisvę bei išreikšti save per kūrybą. Visa tai ji norėtų perduoti jaunimui įrodyti, kad šokio, muzikos ir kitų menų dalykų ugdymas mokykloje yra ne mažiau svarbus nei tikslieji mokslai ar kalbos, norint ugdyti jauną asmenybę visapusiškai.