Užsivėrus durims į žurnalistiką, atsivėrė lituanistikos pasaulis
Tuo metu, kai įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginio universitetą (dabar Vytauto Didžiojo universitetas – VDU), Lituanistikos fakultetą, Gitana Vanagaitė buvo rimtai sportuojanti studentė – užsiėmė akademiniu irklavimu. Pirmame kurse ją gelbėjo stiprus pasirengimas, gautas mokykloje, o štai antrajame kurse ji beveik nelankė paskaitų, nes su tuometine TSRS studentų rinktine ruošėsi 1987 metų studentų universiadai, tad po antro kurso, kaip neišlaikiusią egzaminų, ją pašalino iš universiteto.
„Vėliau, žinoma, vėl priėmė. Man tikrai gerai sekėsi sportuoti, bet ilgainiui sporto pasaulis pasirodė per ankštas, todėl nusprendžiau mesti akademinį irklavimą ir pasirinkau rimtas studijas. Man sekėsi literatūra, kalba gal kiek mažiau, nes jai skyriau mažiau dėmesio.
Kai būdavo ar kai yra sunku, stengiuosi suimti save į rankas, neištižti, susikaupti ir tiesiog dirbti savo darbą. Mokytojais man iš esmės tapo visi mano gyvenime sutikti žmonės – iš jų išmokau, kaip pasukti galvą ar pakelti ranką, kaip reaguoti, ką sakyti, o ko ne. Jie mokė ir moko, kaip būti žmogumi“, – sako VDU Humanitarinių mokslų fakulteto profesorė, Mokomojo dalyko pedagogikos – lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos dėstytoja, dėstanti paskaitas studentams Vilniuje ir Kaune, G. Vanagaitė.
Po pirmojo kūrybinio bandymo į žurnalistiką nepriėmė
Kai baiginėjo mokyklą, G. Vanagaitė mena, kad lituanistikos jos ateities planuose nebuvo. Pirmuoju numeriu ėjo žurnalistika, mat dar besimokydama Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje Gitana rašė straipsnius į Šiaulių miesto laikraštį, ją taip pat viliojo rusų kalba ir literatūra.
„Tačiau į žurnalistiką manęs nepriėmė. Išmetė po pirmojo kūrybinio bandymo, kuris vyko anksčiau nei privalomi stojamieji egzaminai. Rašiau rašinį-laišką armijoje tarnaujančiam draugui apie negebėjimą savarankiškai mąstyti. Gal tai išgąsdino komisiją, o gal kiti dalykai nusvėrė, nes lyg ir mokėjau taisyklingai rašyti, bet kitą dieną mano pavardė su kitomis dešimt buvo iškabinta ant durų tarp nepatekusiųjų į kitą etapą“, – prisimena G. Vanagaitė.
Šiandien ji net pati sau negali atsakyti į klausimą, kodėl nepridavė dokumentų stoti į lituanistikos studijas Vilniaus universitete – patraukė į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą. Egzaminus išlaikė puikiai ir ją priėmė, nors tuo metu buvo nemaži konkursai, į lituanistiką pretendavo du kandidatai į vieną vietą.
„Niekada nesigailėjau dėl tokio savo beveik intuityvaus pasirinkimo, – prisipažįsta pašnekovė. – Universitete subrendau kaip žmogus, kaip literatūros specialistė, turėjau unikalių galimybių mokytis, ką reiškia ir kaip reikia būti žmogumi, profesionalu, gerbiančiu savo darbą. Nepaisant sovietinės tamsos, tie metai buvo labai šviesūs ir įdomūs“.
Neįgyvendintas paskyrimas į Juknaičius
Baigusi studijas, G.Vanagaitė gavo paskyrimą į Juknaičius – kaimą, esantį Šilutės rajone. Tačiau menininkė, pedagogė ir vertėja Karla Gruodis, DP (ang. displaced person) išeivių duktė, kuri, tuo metu būdama jauna dėstytoja, buvo atvykusi į Lietuvą skaityti feminizmo kurso, sukritikavo tokį Gitanos pasirinkimą ir pasiūlė kreiptis dėl galimybės pasilikti universitete.
Profesorius Kęstutis Nastopka, tuometinis Visuotinės literatūros katedros vedėjas, įdėjo labai daug pastangų, kad ji galėtų likti universitete. Dėstyti Gitana pradėjo ne iš karto ir tokiomis nedidelėmis dozėmis. Tai, ką mato studentai – tik mažytė ilgo ir nematomo skaitymo ir nesibaigiančių studijų dalis.
„Viliuosi, kad mano, kaip dėstytojos, paveikslas keitėsi ir keitėsi į gerą. Nuėjau ilgą kelią, kol išmokau apgludinti savuosius kampus, gal dar ne iki galo tai ir pavyko. Dėstytojo darbas paremtas dialogu, kuriame dalyvauja dvi pusės, tai aktyvus ir gyvas procesas, įtraukiantis ir kažkokią gyvasties energetiką, kartais gal lemtingą šiam procesui.
Esu prasmės žmogus, man svarbus tikslus žodis, todėl mane traukia savarankiškai mąstantys, prasmės struktūras gebantys atpažinti ir įvardinti studentai. Norisi jiems perduoti, kad gyvenimas yra sudėtingas, kad jame visuomet reikia rinktis poziciją ir vertybes, kad svarbu neprarasti vilties, kad žmogumi tampama, o ne gimstama“, – pabrėžia G. Vanagaitė.
Iš Vandos Juknaitės mokėsi nebijoti gyvenimo
G. Vanagaitės mokslinio intereso lauke atsidūrė rašytojai Juozas-Tumas Vaižgantas, Juozas Savickas, Jonas Biliūnas, jų kūryba ir asmenybės. Pašnekovė įsitikinusi, kad jie yra įdomūs ir jaunajai kartai – tuo, kad šie rašytojai nuolat sprendė buvimo žmogumi sudėtingose situacijose klausimus, vertybių pasirinkimo dilemas. O jaunam žmogui pasirinkimo klausimai yra itin svarbūs.
G. Vanagaitė prie Vaižganto paminklo
Taip pat nuo Gitanos asmenybės neatsiejamas ryšys su dėstytoja, rašytoja Vanda Juknaite. G. Vanagaitė išleido monografiją „Prasmių raiška Vandos Juknaitės kūryboje“, padėjo rašytojai sudaryti jos knygas.
„V. Juknaitė buvo mano dėstytoja, o baigiant universitetą vienas diplominio darbo skyrius buvo skirtas tuomet pasirodžiusiam jos romanui „Šermenys“. Būdama šalia jos, augau kaip žmogus, mokiausi nebijoti gyvenimo, – sako pašnekovė. – Esu viena iš daugelio, kuriai Vanda Juknaitė padarė lemtingą įtaką. Manau, kad žmones prie jos traukia didžiulė gyvenimo patirtis, kurią ji sugebėjo transformuoti į gilų supratimą apie žmogaus sudėtingumą“.
Užmegzti dialogą su skaitmenine karta – sudėtinga
Dirbdama su studentais, G. Vanagaitė pastebi, kad šiandien rasti ryšį ir užmegzti dialogą su Z karta, dar vadinama socialinių tinklų ar skaitmenine karta, yra ganėtinai sunku. Ji pati dažnai pajunta, kad ši karta kalba skirtinga kalba, grįsta skirtingais kriterijais.
„Dažnai bendraujant su šiuolaikiniais studentais, trikdo ribų nepaisymas, dideli reikalavimai kitiems ir maži sau. Nors šiaip pasišnekučiuoti su studentais įdomu, iš kitos pusės, nepaisant akivaizdaus šios kartos kitoniškumo, gelminis troškimas mylėti, būti reikalingu liko toks pat“, – sako ji.
G. Vanagaitė ne tik dirba Mokomojo dalyko pedagogikos – lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja, bet ir mokslininke Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, vykdo įvairius projektus. Pašnekovė atvirauja, jog vis dažniau pagalvoja, kad norėtų atsisakyti dėstymo: „Norėtųsi prabangos susitelkti į vieną tyrimą. Kita vertus, bendravimas su studentais yra galimybė jausti gyvenimo pulsą, nenutolti nuo gyvenimo“.
Paklausta, o kuo gi užsiimtų atsisakiusi dėstytojos darbo, ką literatūrologai daro, kai nedirba mokslinio ir akademinio darbo, G. Vanagaitė šypteli: „Kartais įsitaiso daržą, kartais pjauna žolę, o kartais žiūri į jūrą ir besileidžiančią saulę“.
