VDU įvadinė savaitė ’24

Labas, STUDENTE! Dabar (jau tikrai dabar!) prasideda vienas ypatingiausių ir labiausiai jaudinančių gyvenimo etapų. Nauji tikslai, naujos žinios, krūva naujų durų ir dar daugiau galimybių!

Kviečiame jungtis prie pirmų žingsnių universitete VDU įvadinėje savaitėje ir pradėti kelionę link jaudinančios savo ateities užtikrintai, su parama ir atsakymais!

Visą VISĄ reikalingą informaciją apie studijų startą rasti gali čia: https://ivadas.vdu.lt/

FB renginys. 

O čia dalinamės įvadinės savaitės programos Kaune ir Vilniuje apžvalga ⬇️

(detali programa: https://ivadas.vdu.lt/pasiruosimas/programa/)

 RUGPJŪČIO 26 D., PIRMADIENIS
Šią dieną Kaune ir Vilniuje susitiksi bei susipažinsi su kurso draugais, dėstytojais, pirmakursių mentoriais, universiteto kultūra bei aplinka, savo studijų miestu ir fakultetu!
Vakare lauks neeilinė pažintis su universiteto rektoriumi prie (nealkoholinio) alaus bokalo!

 RUGPJŪČIO 27 D., ANTRADIENIS
Antrąją įvadinės savaitės dieną tavęs lauks visiems pirmakursiams būtini anglų kalbos testai, ranką ties ir apie save pasakos universiteto organizacijos, įtrauks VDU Sporto centro veiklos, o su tavo studijų miestu susipažinti artimiau padės orientacinis žaidimas bei ekskursija!

 RUGPJŪČIO 28 D., TREČIADIENIS
Akademinėje mugėje turėsi visas galimybes sužinoti viską, kas aktualu apie studijas. Taip pat bus daug naudingos informacijos studentams turintiems papildomų poreikių ar norintiems gauti papildomos paramos!

 RUGPJŪČIO 29 D., KETVIRTADIENIS
Ketvirtadienį registruositės į studijų dalykus

 RUGPJŪČIO 31 – RUGSĖJO 1 D. tikimės šėlsi VDU Studentų atstovybės organizuojamoje FUXŲ stovykloje!
Registracija: https://forms.gle/Ke3QrLKRJcJBCgAU6 (registracija užsidaro rugpjūčio 16 d. vidurnaktį)

RUGSĖJO 2 D., PIRMADIENIS
Tavęs laukia tradicinė VDU pirmakursių priesaika, universiteto eisena, VDU rektoriaus sveikinimas ir šventinis Manto Jankavičiaus koncertas!

❗️Su pilna VDU įvadinės savaitės programa susipažink: https://ivadas.vdu.lt/pasiruosimas/programa/

Renginio metu bus fotografuojama ir/ar filmuojama, todėl informuojame, kad Jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

Tautos fondas (JAV) vardinę Jurgio Milerio stipendiją skyrė VDU Švietimo akademijos studentėms

Šiais metais Tautos fondas (JAV) vardinę Jurgio Milerio stipendiją skyrė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos IV kurso studentėms Gabrielei Čičelytei ir Evelina Tarasevičiūtei.

1999 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančio žurnalisto Albino Miluko įsteigta stipendija yra skirta jo tėvo Vytauto Miluko pradžios mokyklos mokytojui Jurgiui Mileriui pagerbti. Stipendija kasmet teikiama geriausiai besimokantiems VDU Švietimo akademijos studentams lituanistams, siejantiems savo ateitį su pedagogo profesija.

 

 

Įkvėpta asmeninės patirties: tai mokytojas, kuriuo norisi sekti

Nors pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie tai, jog šalies mokyklose kritiškai trūksta mokytojų, besirenkančiųjų studijuoti pedagogiką ir norinčiųjų tapti mokytojais tikrai yra. Neretai pasirinkti pedagogo kelią jaunuolius paskatina asmeninė patirtis – mokykloje sutiktas mokytojas, tapęs jiems pačiu geriausiu šios profesijos atstovo pavyzdžiu.

Tokį sektiną pavyzdį mokykloje turėjo ir Barbora Germanavičiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorijos ir geografijos pedagogikos studentė. Studijuoti pedagogiką ją įkvėpė jos mokytojas, istorijos mokslų daktaras Mindaugas Nefas.

„Jis buvo gan griežtas mokytojas, tačiau nuolat skatino mus diskutuoti, kritiškai mąstyti, ieškoti bendrų sprendimų. Jo pamokos visada būdavo įkvepiančios ir itin įdomios. Mindaugas yra vienas tų mokytojų, iš kurio norisi mokytis ir juo sekti. Jis paskatino mane pamilti istoriją“, – prisipažįsta B. Germanavičiūtė.

B. Germanavičiūtė

Tai buvo labai džiugi akimirka

Šiuo metu VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoju dirbantis dr. M. Nefas mokė Barborą mokykloje dvejus metus – devintoje ir dešimtoje klasėje dėstė jai pilietiškumo pagrindus. Jis mena, kad tai buvo mokinė, kuri ne tik visad skrupulingai pasiruošdavo pamokoms, bet ir aktyviai dalyvaudavo diskusijose, keldavo klausimus tiek pamokų, tiek pertraukų metų.

„Ar įmanoma iškart įžvelgti tokių mokinių potencialą ir numatyti, kad jie galėtų tapti puikiais mokytojais? Be abejo, kad galima. Tik belieka apgailestauti, kad pakankamai dažnai tokie aktyvūs ir akademiškai stiprūs mokiniai randa savo profesinio gyvenimo kelią kitose srityse ir nekeliauja dirbti į mokyklas. Taigi labai apsidžiaugiau, kai prieš keletą metų Barbora man parašė žinutę ir pranešė, kad pradėjo studijuoti istorijos ir geografijos pedagogiką. Tai buvo tikrai labai džiugi akimirka“, – prisimena M. Nefas.

Per visą darbo mokykloje laikotarpį, Mindaugas turėjo ne vieną mokinį, kuris, baigęs mokyklą, priėmė sprendimą rinktis pedagogikos studijas ir pradėjo dirbti mokytoju.

„Abejoju, ar bent vienas iš mano buvusių mokinių galėtų pasakyti, kad kada nors juos specialiai orientavau į pedagogines studijas, spaudžiau įkalbinėdamas ten stoti. Mano požiūris yra toks, kad patys mokiniai turi pasirinkti, kokiu keliu žingsniuoti, o aš galiu tik parodyti jiems tam tikras studijų ir profesines galimybes. Visgi renkasi pats mokinys. Joks mokytojas negali būti atsakingas už tą pasirinkimą ir garantuoti, kad mokinys, pasirinkęs pedagogines studijas, bus laimingas ir jam seksis. Galbūt tam mokiniui būtų parankiau ir labiau tinkama rinktis, pavyzdžiui, bankininkystę? Taigi mokytojai negali daryti spaudimo į vieną ar kitą pusę. Mokytojas tegali savo kasdieniu profesionaliu ir nuoširdžiu darbu rodyti pavyzdį, ir tuomet, baigdamas mokyklą, mokinys galbūt pagalvos, kad ir jis norėtų būti toks pats, kaip jo mokytojas. O gal ir geresniu! Mes galime užkrėsti ir įkvėpti savo asmeniniu pavyzdžiu“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pedagogika leido apjungti abu svarbius dalykus

Pats dr. M. Nefas augo apsuptas pedagogų – jo abu tėvai, močiutės, dėdės ir tetos yra ar buvo mokytojai. Mindaugas juokiasi, kad giminės šventės primindavo savotiškus pedagogų suvažiavimus, kuriuose, natūralu, būdavo diskutuojama švietimo ir mokytojavimo temomis. Taigi jo galvoje nuo pat mažumės kirbėdavo mintis, kad ir jis galėtų tapti mokytoju. Renkantis studijas jam buvo svarbiausia, kad jose būtų istorija – jis norėjo tapti istoriku ir sieti save su šiuo mokslu. Pedagogika leido apjungti abu svarbius dalykus – ir meilę istorijai, ir gebėjimą savo žinias perteikti moksleiviams. Taip ir nutiko, kad Mindaugas tapo istorijos mokytoju.

Kalbėdamas apie mokytojo vaidmenį ir jo svarbą, Mindaugas sako, jo visų pirma labai svarbu suprasti, ko iš mokytojo tikisi visuomenė. O ji įprastai turi mokytojų atžvilgiu labai didelius lūkesčius ir reikalavimus. Ne ką mažiau svarbu, kaip patys mokytojai supranta savo vaidmenį visuomenėje.

„Neteisinga manyti, kad darbas mokykloje visada turi būti tik kaip lengvas ir džiugus pasivaikščiojimas, už kurį turi būti gaunama didžiulė finansinė ir socialinė grąža. Mes dirbame su įvairiais vaikais: įvairaus amžiaus, socialinių sluoksnių, pomėgių, gebėjimų, galimybių, ir visiems jiems turime padėti tobulėti, atrasti save, tobulinti įvairiausias kompetencijas ne vienoje, bet keliose srityse. Mes, mokytojai, padedame jaunam žmogui augti, kad jis gebėtų pats pasirinkti, kuris kelias yra jo, ar tai bebūtų pedagogika, ar ekonomika, ar sportas ir pan. Tai atsakingas darbas, nes mes turime padėti jaunam žmogui prieiti prie to svarbaus sprendimo, kuris padėtų atrasti savo kelią, bet jokiu būdu mokytojas negali to padaryti už mokinį“, – tvirtai įsitikinęs M. Nefas.

Tuo tarpu paklausta apie tai, koks yra mokytojo vaidmuo ir koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas, Barbora sako, kad jis turi būti ir psichologas, ir patarėjas, ir draugas mokiniui, tuo pačiu turi mokėti išlaikyti savo autoritetą: „Mokytojo uždavinys – ne tik perduoti žinias mokiniui, bet ir formuoti jo charakterio savybes, puoselėti tam tikras vertybes, ugdyti socialinius įgūdžius. Mokytojas vaikui yra itin svarbi figūra, galinti padėti susivokti, ko jis nori ir gali siekti gyvenime“.

Mokytojo profesijos prestižas nėra susijęs tik su finansais

Mokytojas turi būti pagalbininkas mokiniui, o kas gali būti pagalbininku mokytojui? Anot M. Nefo, didžiausia pagalba mokytojui yra jo kolegos, jo bendruomenė, tiek socialine, tiek akademine prasme. Svarbu būti bendruomenėje, kurioje visi kartu nori padėti vaikui, žiūri į vaiką pozityviai, nenurašo jo kaip to, kuris nesimoko, nelanko pamokų, nėra motyvuotas stengtis. Pasak Mindaugo, jeigu mokyklos bendruomenė yra susitelkusi ir myli vaikus, nori vaikams padėti, tuomet dalis problemų išsisprendžia tiesiog savaime.

„Daugelis iš mūsų, ko gero, galvoja, kad mokytojo profesijos prestižas yra susijęs tik su finansais. Tarytum jeigu pavyktų pasiekti, kad mokytojo atlyginimas būtų du ar tris kartus didesnis už vidutinį darbo užmokestį šalyje, tai mokytojai iškart taptų prestižinės profesijos atstovais. Mano nuomone, taip nenutiktų. Finansinė grąža, kurią mokytojai gauna už savo darbą, turėtų būti didesnė, bet vien tai prestižo automatiškai nesukurs ir nepridės. Prestižą formuoja mokytojo savijauta, jo paties gebėjimas atsiskleisti savo darbe, žinoma, ir visuomenės vertinimas bei pozicija – ar mokytojas yra tik paslaugos teikėjas, ar visgi jis yra kūrėjas ir pagalbininkas vaikui?“, – sako VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas.

Kokių studentų šiandien laukia universitetai, o ypač pedagogikos studijose? M. Nefas sako, kad visų pirma tų, kurie nori studijuoti, geba prisitaikyti šių dienų visuomenėje, moka naudotis technologijomis savo tobulėjimo procese, yra imlūs kalboms, moka bendrauti: „Dar labai svarbu, kad jaunuolis norėtų tobulėti ir keltų sau kuo aukštesnius reikalavimus. Nes kai jis eis dirbti į mokyklą, tuomet to paties norės ir reikalaus ir iš savo mokinių. Tai kritiškai svarbu šiandien, o ir bus svarbu ateityje“.

 

 

 

 

Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos: technologijų specializacijos studentų kūrybinių darbų virtuali paroda

Dalinamės Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos: technologijų specializacijos I kurso studentų kūrybinių darbų virtualia paroda! Doc. dr. Lina Ringelienė su studentais atlieka kūrybinius darbus.

Darbus studentai atliko studijuodami „Dizainas ir dailės technologijos“ bei „Konstrukcinės medžiagos I“ dalykus. Jų metu nagrinėjami dizaino pagrindai, kompozicijos meninės raiškos ir harmonizavimo priemonės, analizuojamos įvairios atlikimo (dailės) technikos. Pratybų metu siekiama teorinių žinių integracija su praktine veikla ir kūrybine raiška. Studentai, įsisavindami įvairias atlikimo (dailės) technikas ir žinias apie vizualinės raiškos būdus, lavina praktinius komponavimo / projektavimo įgūdžius plokštumoje ir erdvėje.  Įsisavinamos gaminių iš konstrukcinių medžiagų (popieriaus, odos, metalo ir kt.) technologijos, pasitelkiant kūrybinio problemų sprendimo metodiką atliekami kūrybinių darbų projektai nuo idėjos generavimo iki kūrybinio darbo pagaminimo ir pristatymo. 

 

Seime įvyko diskusija apie diasporą bei lituanistinį švietimą

Liepos 19 d. LR Seime vyko diskusija „Lietuviai pasaulyje: lituanistinės mokyklos ir diasporos gyvenimai“. Diskusijoje dalyvavo: Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja, Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Jolanta Karpavičienė; Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas; LR Seimo narė, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė; Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus patarėja Rūta Stanaitienė; VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė; Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja Greta Botyriūtė-Skiotienė; VDU Lituanistinių studijų dalyvė, Floridos lituanistinės mokyklos mokytoja Raimonda Rivera Flores, VDU Lituanistinių studijų dalyvė,  Briuselio 2-oji Europinės mokyklos mokytoja Eglė Devyžytė. Diskusiją moderavo VDU Švietimo akademijos Lituanistinių ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Šiuo metu VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyksta Lituanistinės studijos, kuriose dalyvauja užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai bei Baltistikos centrų vadovai. Tad diskusijoje buvo kalbama apie diasporą, lituanistinį švietimą, kas padaryta per pastarąjį dešimtmetį.

„Nors mane ir Lietuvą skiria keli tūkstančiai kilometrų, jau daugiau nei du dešimtmečius gyvenu Amerikoje, esu ištekėjusi už užsieniečio, auginu vaikus, tačiau vieną dieną gal ir grįšiu į gimtinę. Nemažai mano draugų ir bičiulių po ilgų dešimtmečių gyvenimo Amerikoje pakelia sparnus į Lietuvą“,– sako Floridos lituanistinės mokyklos mokytoja Raimonda Rivera Flores.

Prieš dvidešimt trejus metus iš Panevėžio kilusi Raimonda atsidūrė kryžkelėje ir nusprendė laimės ieškoti Amerikoje. Taip atsidūrė Merylande, ten sukūrė šeimą, su kuria pernai persikėlė į Floridą.

„Pradėjau leisti savo mažąją dukrą į Vašingtono lituanistinę mokyklą, sulaukiau pasiūlymo ir pačiai mokyti lietuvių kalbos. Priėmiau šį iššūkį, šiandien mokau ne tik savo dukrą, bet ir daugiau vaikų, kurie net 3 valandas vyksta į mano pamokas“, – sako Floridoje gyvenanti Raimonda.

Kiekvieną vasarą VDU Lituanistinių studijų dalyviai dalyvauja diskusijoje apie diasporą, tapatybę bei lituanistinį švietimą.

„Mokytojai ir diasporos lyderiai yra tikri herojai, savo pastangomis puoselėjantys lietuviškas tradicijas ir perduodantys jas ateities kartoms. Ši diskusija – puiki galimybė susiburti ir pasidalinti savo istorijomis bei iššūkiais, su kuriais susiduriame siekdami išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą svetur“, – sako  viena iš diskusijos organizatorių VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Konferencijos įrašas. 

 

Aštuntą kartą Vilniuje užsieniečiai kvies paragauti jų šalies sumuštinių ir padėti keturkojams

Aštuntą kartą į Vilnių grįžta neįprastas piknikas „Sumuštiniai aplink pasaulį“, kur Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų dalyviai – užsieniečiai iš daugiau nei 25 pasaulio šalių – kvies paragauti savo šalies maisto. Neįprastas piknikas įvyks liepos 22 d., pirmadienį, 12 val., VDU Švietimo akademijoje Vilniuje (T. Ševčenkos g. 31, fojė)

„Kai pirmą kartą dalyvavau šiame renginyje, pagalvojau, jog tai tikrasis skonių festivalis. Aš galėjau paragauti naujų savo draugų, bendraminčių pagamintus sumuštinius bei užkandžius, susipažinti iš arčiau su jų kultūra. Taip per pusvalandį savotiškai gali pakeliauti per Ameriką, Braziliją, Graikiją, Lenkiją. Tai nereali patirtis, šiemet gaminsiu išskirtinį turkišką užkanduką֧“, – sako lietuvių kalbos besimokantis turkas Sinan Avci.

Sinan Avci piknike

Piknikas „Sumuštiniai Aplink Pasaulį“ – tai puiki proga susipažinti su skirtingų šalių kulinarinėmis tradicijomis ir išbandyti sumuštinius, kurie atspindi kiekvienos šalies unikalų skonį bei kultūrą.

Kiekvienais metais piknikas turi ir socialinės akcijos prasmę, šiemet organizatoriai kviečia prisijungti prie iniciatyvos „Padėk beglobiams gyvūnams“ – atnešti maisto ar daiktų ir taip padėti gyvūnų globos organizacijai „Lesė“.  Reikalingiausių daiktų ir gyvūnų reikmenų sąrašą, galite rasti jų tinklalapyje: Reikalingiausių daiktų sąrašas

„Esame padėję ir senelių namams, ir tremtinių namams, ir Ukrainos centro vaikams. Norime, jog užsieniečiai ir Vilniaus miesto gyventojai bei svečiai atvertų savo širdis ir susimąstytų apie rimtus ir kilnius dalykus. Tad mums rūpi ne tik kultūrų įvairovė, bet ir mūsų keturkojų draugų gerovė“, – sako viena iš renginio organizatorių VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Čia svarbu ne vadovauti, o bendradarbiauti

„Studijuojant pedagogiką ir ruošiantis tapti diplomuotu mokytoju, atrodo, vos įžengęs į mokyklą kalnus nuversi – pakeisi visas blogybes ir padarysi revoliuciją! Tačiau ilgainiui, išbandęs save mokytojo vaidmenyje, supranti, kad didžiausi pokyčiai prasideda nuo pačių mažiausių žingsnių ir detalių“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: istorijos ir geografijos pedagogikos III kurso studentas Rokas Radomskis.

Savo pirmuosius žingsnius link išsvajotos pedagogikos jis žengė mokydamasis 9 klasėje, kai tuomet aiškiai suprato, kad nori tapti mokytoju – kadangi iš visų dalykų jam labiausiai patiko ir sekėsi geografija, jis panoro savo ateitį sieti būtent su ja.

Kai pradėjo žvalgytis, kokias studijas siūlo šalies universitetai, akis užkliuvo už geografijos ir istorijos pedagogikos VDU. Baigęs mokyklą, Rokas pasirinko būtent jas – ir štai ateinančiais mokslo metais jis jau pradės dirbti mokytoju.

„Nuo rudens įžengsiu į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią pats esu baigęs, kad ateisiu dirbti būtent čia. Man tai yra ypač svarbu: čia pats mokiausi, augau, brendau. Puikiai pažįstu čia dirbančius mokytojus, o ir jie mane – mokytojai sako, kad ir jiems labai smagu, kad jų kolegų gretas papildys buvęs mokinys. Iš pradžių dirbsiu su šeštokais, o vėliau , labiau apšilęs kojas, ir vyresniais mokiniais“, – džiaugėsi  R. Radomskis.

 

Nebuvo nei dienos, kad gailėtųsi

Kauno Jėzuitų gimnazijoje Rokas atliko ir pedagoginę praktiką. Ir tai, pasak jo, nebuvo pirmas kartas, kai jam teko išmėginti mokytojo vaidmenį – dar mokydamasis 12 klasėje jis kartas nuo karto pavaduodavo savo geografijos mokytoją. Tai ir „užkabino“ – nuo to laiko jis jaučia, kad mokykla yra ta vieta, kur ir turi būti. „Niekada nebuvo nei vienos dienos, kad būčiau pagalvojęs, jog nenoriu būti mokytoju“, – prisipažįsta  jis.

Paklaustas, kokiu mokytoju norėtų būti, Rokas sako, kad jo siekiamybė būti mokytoju, į kurio pamokas mokiniai nori eiti. Pašnekovas tiki, kad tai yra ranka pasiekiama, tiesiog reikia įdėti daug nuoširdaus darbo – viskas ateina su praktika.

Rokas mena, kad pirmosiose pamokose, kurias jis pats vedė, jautėsi labai nedrąsiai, atsistojęs prieš klasę jaudinosi ir nerimavo. Tačiau ilgainiui praktikos metu pradėjo sulaukti iš mokinių atsiliepimų, kad veda pamokas vis labiau atsipalaidavęs, o pamokos darosi vis įdomesnės.

„Svarbiausia pamoka, kurią pats išmokau dirbdamas su mokiniais, yra tai, kad mokytojas negali elgtis taip, tarsi būtų keliomis galvomis viršesnis už mokinius. Mano nuomone, čia reikia ne vadovauti, o bendradarbiauti. Aš, kaip mokytojas, taip pat daug ko mokausi iš mokinių. Juk jų indėlis į pamokos sėkmę yra ne ką mažiau svarbus ir svarus nei mokytojo“, – įsitikinęs jis.

Rokas taip pat sako, kad tarp svarbiausių mokytojo, tokio, kurį mėgtų mokiniai, bruožų turėtų būti geras humoro jausmas bei komunikabilumas – gebėjimas spręsti problemas bei rasti bendrą kalbą ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais bei kolegomis mokytojais.

Rokas Radomskis

„Sudominti vaikus geografija nėra taip jau paprasta. Vien teorinėmis žiniomis ir sausa medžiaga iš vadovėlio to nepadarysi. Juk mokiniai gali visą informaciją rasti „Google“ ar naudodamiesi dirbtiniu intelektu. Pamokos esmė – gyvenimiški pavyzdžiai, įdomios istorijos, keitimasis ne tik žiniomis, nuomonėmis ir faktais, bet emocijomis, o to dirbtinis intelektas neatstos“, – tvirtina R. Radomskis.

Augi pats ir augini šalia esančius žmones

Kad šiuolaikinių mokinių nesudominsi vien perpasakodamas tai, kas parašyta vadovėlyje, pritaria ir jaunoji mokytoja Uršula Černis, VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos absolventė. Ji tai sako iš savo asmeninės patirties – mokykloje turėjo mokytojų, kurie dėstė pamokas vadovaudamiesi atgyvenusiais metodais, taigi tos pamokos buvo nuobodžios, o dėstomas dalykas nesudomino.

Visgi apsispręsti, ką norėtų studijuoti baigus mokyklą, jai nebuvo lengva. Iš pradžių ji įstojo į Vilniaus kolegiją studijuoti buhalterijos ir apskaitos mokslų, tačiau vėliau persigalvojo – kadangi mokykloje mokėsi lenkų kalba, nusprendė studijuoti VDU lenkų kalbos ir literatūros pedagogiką.

„Mano pirmoji lenkų kalbos mokytoja buvo nuostabi – veikli, iniciatyvi, atvira naujovėms. Ji mus skatino dalyvauti konkursuose ir olimpiadose, aktyviai dirbo su jaunimu. Džiaugiuosi, kad yra mokytojų, kurie geba mokinius sudominti, įtraukti, motyvuoti, o ir patys mėgaujasi savo darbu, tokie pavyzdžiai labai įsimena“, – sako U. Černis.

Šiemet VDU Švietimo akademijoje Vilniuje startuoja atnaujinta Mokomojo dalyko pedagogika: lenkų kalbos ir kitos užsienio kalbos (anglų) pedagogika.

Uršula džiaugiasi, kad savo pedagoginę praktiką ji atliko pas tą pačią savo pirmąją lenkų kalbos mokytoją, kuri ir tapo jos įkvėpimu – išmoktas pedagogines pamokas bei matytą pavyzdį ji stengiasi perteikti ir pati dirbdama su vaikais. Šiuo metu Uršula dirba privačioje sostinės mokykloje. Tiesa, dėsto ne lenkų kalba, o lietuvių – dirba su vaikais antroje dienos pusėje, jau pasibaigus pamokoms.

Uršula atsiima diplomą

„Tris kartus atlikinėjau pedagoginę praktiką skirtingose ugdymo įstaigose – tai mane augino, stiprino, motyvavo. Džiaugiuosi, kad man sekasi suprasti vaikus, dalintis su jais savo žiniomis, patirtimi ir savo nuomonei“, – prisipažino ji.

Uršula neatmeta galimybės ateityje plėsti savo kompetencijas ir persikvalifikuoti – kadangi dirbant darželyje jai itin patiko darbas su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, neatmeta galimybės, kad ateityje galėtų grįžti dirbti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

Tiesa, jai patinka dirbti ne tik su darželinukais ir moksleiviams, bet ir studentais – studijuodama VDU, Uršulė aktyviai mentoriavo pirmakursiams. Ir ji gailisi tik vieno – kad mentoriauti pradėjo vėlokai, tik mokydamasi ketvirtame kurse.

„Kito mokymas, pagalba aplinkiniams neabejotinai augina ir mus pačius. Mentorytė man padėjo daugiau sužinoti apie universitetą, studijų programas ir galimybes, jos metu sutikau daug nuostabių žmonių. Pandemijos metu, kai pačiai teko universitete studijuoti nuotoliu per karantiną, to žmogiško gyvo ryšio bei bendradarbiavimo labiausiai ir trūko. Mentoriaus bei mokytojo darbas tuo ir žavus, kad esi nuolat ryšyje – augi pats ir augini šalia esančius žmones“, – sako U. Černis.

 

Diplomų teikimo šventės akimirkos. Kodėl verta tapti mokytoju?

Vaikai nenori mokytis matematikos, nes… tiesiog per greit ir per sunku

Ko reikia, kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir kad vis daugiau jaunų žmonių norėtų rinktis pedagogo kelią? Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEM pedagogikos pirmojo kurso studentės Deimantės Juozupaitytės įsitikinimu, kalčiausi yra vaikų tėvai – būtent jie formuoja nuostatą, kad mokytojai yra blogi.

„Socialiniuose tinkluose neretai matau tėvų žinutes, kuriose jie viešai piktinasi mokytojais, kad šie neva elgiasi ne taip, kaip tėvams norėtųsi, kad jie neauklėja jų vaikų, kad vaikai nesimoko ir pan. Mane, kaip būsimą mokytoją, tokios kalbos ir skaudina, ir piktina. Akivaizdu, kad tėvai kelia pernelyg didelius lūkesčius mokytojams. Iš tiesų ne mokytojų pareiga auklėti jų vaikus, o pačių tėvų. Mokytojų pareiga – vaikus išmokyti ir jiems pagelbėti. Tiesą pasakius, tėvai šiais laikais kur kas žiauresni nei vaikai“, – sako D. Juozupaitytė.

Toks vaikų tėvų požiūris, anot Deimantės, yra sunkioji mokytojo darbo dalis. Net ir kalbos apie tai, kad mokytojų darbo užmokestis nėra didelis, jos negąsdina – jei trūks finansų, anot Deimantės, visada galima padirbėti papildomai, t.y. mokyti vaikus privačiai, taigi ši problema išsprendžiama. Būtent taip elgiasi ir dalis jos pažįstamų mokytojų.

Baigiamieji egzaminai – su dviem šimtukais

Studijuoti VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEM pedagogiką D. Juozupaitytė pasirinko neatsitiktinai: mokyti jai patiko dar nuo tada, kai pati buvo vaikas. Vaikystėje ji mokydavo matematikos savo močiutę – tuomet didžiavosi savimi ir jautėsi labai protinga, kad net ir močiutę gali pamokyti! Dabar ji turi septynmetę sesę, tad moko matematikos ir ją.

Matematika visada buvo iš tų disciplinų, kuri mokykloje Deimantei patiko labiausiai, o ir geriausiai sekėsi, ji visada jautėsi esanti stipri šioje srityje. Tai patvirtinta ir rezultatai: už baigiamąjį matematikos valstybinį egzaminą ji gavo 100 balų, beje, maksimaliu įvertinimu ji išlaikė ir lietuvių kalbos egzaminą.

„Prie tokio rezultato daug prisidėjo mokytojai – aukščiausiais įvertinimais egzaminus išlaikė nemaža dalis mano bendraklasių. Mokytojai matė, kad galiu, kad stengiuosi, tad skyrė man daug dėmesio, labai padėjo. Žinoma, nemažai mokiausi bei ruošiasi egzaminams ir pati savarankiškai. Atsispausdindavau ankstesnių metų matematikos egzaminų užduotis ir labai daug jų sprendžiau. Jei kažko nesuprasdavau, klausdavau ir konsultuodavausi su mokytoja. Beje, privačių pamokų net neprireikė“, – pasakoja Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją baigusi D. Juozupaitytė.

D. Juozupaitytė su VDU ŠA šimtukininkais studentais

Atkalbinėjo, nes menininkai nedaug uždirba

Įstojusi į VDU, kur šiuo metu baiginėja pirmąjį kursą, Deimantė pasirinko technologijų specializaciją.

„Negalėčiau pasakyti, kad man labai gerai sekėsi gamtos mokslai, dėl to tarp pasirinkimų iškart juos atmečiau. Šiaip vaikystėje buvau meniška, bet mano mamai tai labai nepatiko – ji vis kartodavo, kad menininkai nedaug uždirba, sakydavo, kad jau menininke aš tikrai nebūsiu. Vaikystėje mane traukė menai, norėjau lankyti dailės mokyklą, bet mama vis atkalbinėjo, neva ką aš su ta daile darysiu. Bet taip jau susiklostė, kad pasirinkau technologijas, kurios yra arti meno“, – šypsosi D. Juozupaitytė.

Technologijų specializacija Deimantę nustebino – iki tol ji nemanė, kad bus taip įdomu! Nors teorinė dalis ne taip žavi, tačiau praktiniai darbai itin džiugina. Tai, kad matematikos mokytojas mokosi antrą dalyką – įgys technologijų specializaciją – yra didelis privalumas, nes, anot pašnekovės, ateityje tai gali atverti platesnes karjeros galimybes.

Paklausta, kokia norėtų būti mokytoja, Deimantė sako nenorinti būti nuolaidi mokytoja. „Noriu būti griežta mokytoja. Žinoma, griežta ne per daug – ne tokia, kurios vaikai bijotų. Sieksiu to, kad vaikai mano klasėje jaustųsi saugiai, galėtų manęs laisvai visko klausti ir nieko nebijotų, bet man svarbu, kad būčiau jiems autoritetas. Noriu įskiepyti žinojimą, kad reikia mokytis, kad mokytoja žino geriau, kad reikia manęs klausyti. Kitaip tariant, kad neatsipalaiduotų per daug”, – juokiasi ji.

Deimantė taip kalba remdamasi savo asmenine patirtimi. Ji turi žmogų, į kurį norėtų lygiuotis – tai jos buvusi matematikos mokytoja, kurios mokymo stilius jai labai patiko. Taigi Deimantė nori sekti jos pėdomis – nori būti tokia mokytoja, kaip kad buvo jos mokytoja.

 

Redos Brazytės nuotrauka

Neatsižvelgiama į vaiko gebėjimus ir amžių

STEM krypties mokytojai šiandien darbo rinkoje yra itin geidžiami ir paklausūs. Visgi studijuodama pirmame kurse Deimantė dar nėra aktyvi darbo rinkoje – ji planuoja ieškotis darbo galbūt tik po pusmečio ar metų.

Antrame kurse, sausio mėnesį, jos laukia praktika – būti šalia mokytojų ir stebėti jų darbą. O štai  kitų metų pavasarį jau reiks atlikti tikrąją praktiką ir pačiai išmėginti mokytojos kėdę. Deimantė dar svarsto, ar praktiką ji mieliau atliktų gimtojoje Marijampolėje, ar visgi Kaune, kur šiuo metu studijuoja ir gyvena.

Paklausta, kodėl, jos manymu, Lietuvos vaikai taip nemyli matematikos, Deimantė susimąsto: galbūt taip yra todėl, kad vaikams tiesiog mokytis matematikos per sunku?

„Neseniai buvau grįžusi į Marijampolę ir kalbėjausi su savo buvusia matematikos mokytoja. Ji sakė, kad matematikos programa ir vėl sunkėja, kaip ir kasmet – labai sunku darosi tiek mokytojams mokyti vaikus, tiek vaikams mokytis. Dalykų, kurių mes mokėmės 12 klasėje, dabar vaikai jų mokosi 10 klasėje.

Kadangi matematikos mokymosi programa kasmet sunkėja, natūralu, kad vaikai vis labiau pradeda nebemėgti tos matematikos. Kai nesupranti ir sunku, tai ir nemėgsti. Galbūt vertėtų labiau atsižvelgti į tai, ką vaikai geba, atsižvelgti į jų amžių, ir pagal tai pritaikyti mokymosi programas? Nesuprantu, dėl kokių priežasčių programa vis sunkinama, jeigu vaikams ir taip vis blogiau ir sunkiau sekasi matematika“, – prisipažino pašnekovė.

Deimantės nuomone, tempas per greitas ir intensyvus – reiktų ne taip greitai judėti su temomis ir duoti vaikams daugiau laiko jas perprasti ir išmokti: „Man asmeniškai matematika yra labai įdomus mokslas, nes aš ją greitai perprantu ir suprantu. Akivaizdu, kad vaikams, kurie lėčiau supranta, kuriems neaišku, kuriems trūksta laiko, toks tempas ir tokie reikalavimai demotyvuoja“.

Kitakalbių dėstytoja V. Leonavičienė: „Mokant daug užsienio kalbų, lengviau išgyveni krizes“

„Nuo pat mokyklos laikų visada skyriau dalį savo laiko savanorystei. Prieš keletą metų, pandemijos metu, išvykusi iš Vilniaus į Atėnus, Graikiją, pradėjau savanoriauti kūrybinėje lituanistinėje mokykloje „Giliukai“. Ši nauja mokytojavimo patirtis apvertė mano gyvenimą“, – teigia menininkė Gintarė Stokonytė.

Šiandien menininkė gyvena tarp Vilniaus ir Graikijos. Pasak Gintarės, skrydis trunka tik tris valandas – iš Vilniaus automobiliu iki pajūrio nuvykti užtrunka ilgiau. Lituanistinėje mokykloje menininkė pasirinko vaikus mokyti kalbos per kūrybiškumo veiklas ir užduotis. Iš pradžių ji nerimavo, ar kūrybiškumas įtrauks vaikus, tačiau šiandien mokytoja džiaugiasi sunkaus savo ir kolegų darbo vaisiais – kūrybinę lituanistinę mokyklą „Giliukai“ lanko ne tik Graikijoje gyvenantys lietuvių vaikai, bet ir mokiniai iš 10 skirtingų šalių.

Kūrybiškai žiūrėti į kalbos mokymą

Lituanistinėje mokykloje Gintarė savo pamokų nevadina pamokomis, labiau susitikimu. Vaikai atlikdami kūrybines užduotis turi įvardyti priemones ir procesą lietuviškai. „Taip vaikai išmoksta naujų lietuviškų žodžių, juos prisimena ir tarpusavyje bendrauja. Kūrybiniame procese tarp vaikų lietuvių kalba liejasi laisvai. Mano tikslas yra vaikus skatinti kūrybiškai mąstyti, ne tik išmokti kalbos“, – teigia kūrybiškumą ugdančių pamokų sumanytoja ir įgyvendintoja G. Stokonytė.

Trečius metus vasarą Gintarė dalyvauja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje vykstančiose Lituanistinėse studijose, kuriose susitinka su užsienio lituanistinių mokyklų mokytojais bei Baltistikos centrų vadovais. „Šių studijų metu atsiranda papildomas įkvėpimas ir noras kokybiškai žiūrėti į pedagogo darbą, perteikti naujausią ir aktualiausią medžiagą vaikams, kūrybiškai ir profesionaliai mokyti lietuvių kalbos. Praėjusiais metais Lituanistinės studijos mane paskatino įstoti į antrą magistrantūrą. Prieš mėnesį baigiau dailės terapijos magistrantūros pirmą kursą“, – sako menininkė.

 

Gintarė Stokonytė su kūrybinės lituanistinės mokyklos bendruomene

Svarbi misija – svetur išsaugoti kalbą

Šiuo metu pasaulyje yra 248 neformalios lituanistinės mokyklos, jų skaičius kasmet auga. Tokiose mokyklose mokosi daugiau nei 9 tūkst. mokinių, dirba daugiau kaip 1000 mokytojų. Jau šešerius metus VDU kviečia užsienio lituanistinių mokyklų mokytojus į Lituanistines studijas. Pasak studijų organizatorės, VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovės Vilmos Leonavičienės, šie mokytojai yra įkvepiantys herojai. „Jie savo vasaros atostogas iškeičia į studijas Vilniuje, nuo ryto iki popietės dalyvauja paskaitose ir ekskursijose, užmezga tarpusavio kontaktus. Gimsta naujos draugystės ir projektai, o mus žavi mokytojų istorijos ir jų profesinės transformacijos. Tai meilės emigrantės, nublokštos į Braziliją, Puerto Riką ar Norvegiją, diasporos lietuviai, kelis dešimtmečius gyvenantys svetur, darbo dienomis dirbantys biuruose, laboratorijose, o sekmadieniais savanoriaujantys lituanistinėse mokyklose. Jų svarbi misija – padėti išvykusių lietuvių vaikams išsaugoti lietuvių kalbą“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Šiuo metu V. Leonavičienė taip pat organizuoja Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus VDU Švietimo akademijoje Vilniuje. Ji pastebi, kad pastaraisiais metais europiečiai pradeda mokytis savo kaimyninių šalių kalbų. Prieš kelerius metus pati Vilma išvyko į Vroclavo universitetą Lenkijoje, kur mokėsi lenkų kalbos. „Tai buvo mano ambicija – išmokti lenkų kalbą. Neįkainojama patirtis – visą semestrą mokiausi lenkų kalbos, buvau tos šalies mokslo, meno ir kultūros aplinkoje. Pažiūrėkite, vokiečiai moka savo kaimynų kalbas, tačiau mes nemokame latvių, estų ar lenkų kalbų“, – teigia V. Leonavičienė.

Kalbos mokymasis naikina fobijas

Šiandien lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose VDU Kaune ir Vilniuje studijuoja daugiau nei 80 užsieniečių iš 22 pasaulio šalių. Pasak Vilmos, smagu, jog nemažai užsieniečių grįžta mokytis lietuvių kalbos net ir šeimomis. „Lietuviškų šaknų turintys amerikiečiai – du broliai ir sesuo – vėl tęsia kalbos mokymąsi. Jų mama lietuvė klausia: kaip sekasi vaikams? Ar jau daug išmoko? Kitas studentas, Sinanas, prieš kelerius metus stažavosi mūsų universitete, dalyvavo kursuose, taip pamilo kalbą, jog šiemet atvyko kaip savanoris mokytis kalbos. Tokios studentų istorijos įkvepia mus toliau judėti“, – teigia V. Leonavičienė.

Pasak V. Leonavičienės, užsienio kalbų mokymasis naikina fobijas. „Užsieniečiai atvyksta nedrąsūs, tačiau Lietuvoje per mūsų kalbą atranda save, pakinta net jų asmeniniai gyvenimai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, mokantys daugiau nei tris užsienio kalbas, yra saugesni, lengviau išgyvena krizes, lengviau bendrauja su žmonėmis, mažiau patiria streso pakeisdami aplinką ir greičiau reaguoja į krizines situacijas“, – tikina V. Leonavičienė.