Diskusijoje ekspertai diskutavo apie kvaišalus mokykloje

Žiniasklaidoje pastaruoju daugėja skaudžių istorijų apie psichotropinių medžiagų pavartojusius ir nuo jų apsinuodijusius, neretu atveju – ir ligoninėje atsidūrusius paauglius. Vaikų, išbandžiusių įvairius kvaišalus, amžius jaunėja, o šios problemos mastai, rodos, auga nevaldomai.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė dr. Giedrė Misiūnienė, analizuodama Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento statistiką, sako, kad platinamų, o ir sulaikomų narkotinių medžiagų kiekiai pastaruoju metu muša neregėtus rekordus. Situacija kelia didžiulę grėsmę visai Europai, tad Lietuva čia – ne išimtis.

 

Kokios prevencinės priemonės gali būti veiksmingos?

Kaip rodo naujausi duomenys, besisvaiginančių paauglių Lietuvoje daugėja, jų amžius jaunėja. Daugėja ir psichotropinių medžiagų, kuriomis jie svaiginasi, įvairovė. Lietuvos savivaldybių, mokyklų, medicinos ir kitų įstaigų atstovai bando rasti būdus, kaip pasiekti jaunus žmones, kokios prevencinės priemonės gali būti veiksmingos.

„Šiuo metu mokyklose taikomos dviejų rūšių priemonės, siekiant pažaboti šią problemą – trumpalaikės ir ilgalaikės. Viena iš jų – elektroninių cigarečių detektoriai, kuriuos jau įsidiegė dalis šalies mokyklų. Kalbėti apie ilgalaikių priemonių, tokių kaip gyvenimo įgūdžių programos, per kurią su mokiniais kalbama apie narkotikų žalą, santykius šeimoje, klasėje, lytiškumą, sveikatą ir pan., efektyvumą šiandien kalbėti dar ankstoka, kadangi programa startavo tik 2023 m. rudenį.

Be jokios abejonės, kad kalbėti su vaikais apie kvaišalų keliamus pavojus ir rizikas, nerimo ir depresines būsenas, pagalbos galimybes, ką daryti ir kur kreiptis, kai jautiesi blogai, yra labai svarbu. Kol kas poveikio pamatuoti negalime, tačiau jau vien kalbėjimas apie tai yra sveikintinas. Drąsiai ir atvirai kalbėdami apie psichikos sveikatą keičiame stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į šias problemas“, – įsitikinusi Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė.

Dr. Giedrė Misiūnienė

Kokios yra veiksmingiausios prevencinės priemonės, skirtos psichoaktyvių medžiagų naudojimui jaunimo aplinkoje? Kaip galima padėti vaikui, o ir ką daryti mokytojams bei tėvams, kaip atrasti ryšį su vaiku? Kokias programas ar iniciatyvas galima įgyvendinti, siekiant sumažinti psichoaktyvių medžiagų naudojimą ir skatinti sveiką gyvenseną jaunimo tarpe?

Apie tai VDU Švietimo akademijos dėstytoja, Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė dr. Giedrė Misiūnienė kartu su kitais specialistais: Vilniaus vicemere Simona Bieliūne, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Prevencijos koordinavimo skyriaus vedėja Aušra Želviene, Respublikinio priklausomybių ligų centro Ambulatorinio skyriaus vedėju, klinikinės toksikologijos gydytoju Hariu Jakavičiumi,  Vilniaus privačios gimnazijos vykdančiąja vadove dr. Agne Liubertaite-Amšieje, moderatore,  tvarumo konsultacijų įmonės „Enough“ partnere, tvarumo ir komunikacijų konsultante Živile Vaškyte-Lubiene diskutavo vasario 26 d.,VDU Švietimo akademijoje vykusioje diskusijoje „Psichoaktyvių medžiagų naudojimas jaunimo aplinkoje: iššūkiai ir galimi sprendimai“.

 

Žaloja ir fiziškai, ir psichiškai

 

Dr. G. Misiūnienė pastebi svarbią ir pozityvią tendenciją: vis daugiau tėvų kreipiasi ir atvyksta konsultuotis dėl savo vaikų į psichikos sveikatos centrus. Kad tėvai taip aktyviai ir drąsiai keltų ir kalbėtų apie šias problemas, to niekada dar nėra buvę. Tai reikalauja drąsos, atvirumo ir rūpesčio – tai labai imponuoja.

„Už tai galime padėkoti ir mūsų šalies mokykloms, kurios vis drąsiau ir atviriau kviečia tėvus diskutuoti psichikos sveikatos temomis. Mokyklos organizuoja tėvams skirtus mokymus, nuotolinius susitikimus su specialistais, kviečia į mokyklą psichikos sveikatos specialistus ir psichologus. Dedamos didelės pastangos mažinti stigmą ir apie tai vis atviriau kalbėti. Matome, kad tėvai aktyviau įsitraukia, domisi, klausia, atsakingiau žiūri į kalbėjimąsi šiomis temomis su savo vaikais.

Tai, su kuo susiduriame šiandien, nėra lengvai sprendžiama problema. Jei šiandien turime daug informacijos apie alkoholio bei tabako žalą, simptomatiką ir būdus, kaip su tuo tvarkytis, tai pastaruoju metu vis daugiau vaikų išbando ir piktnaudžiauja susintetintomis medžiagos, kurių nesame iki galo ištyrę. Matome tik tai, kad šios medžiagos veikia itin destruktyviai – tai žaloja vaikus ir fiziškai, ir psichiškai, vaikai panyra į sunkias depresyvias būsenas“, – akcentuoja G. Misiūnienė.

 

Toks štai yra visos mūsų šeimos prioritetas

Paklausta, ką galėtų dar daugiau padaryti tėvai, siekdami apsaugoti savo vaikus nuo šių pavojų, Respublikinio priklausomybių ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vadovė pabrėžia: visų pirma rodyti tinkamą pavyzdį.

Anot jos, tėvai neturėtų taikyti dvigubų standartų – aiškinti vaikams apie rūkymo žalą, kai tuo tarpu patys nepaleidžia iš rankų elektroninės cigaretės. Jei tėvai patys piktnaudžiauja psichotropinėmis medžiagos, ir vaikai tą mato namuose, tačiau vaikams jie kelia aukščiausius reikalavimus, kad jie negali vartoti to ar ano, vaikai tuo netikės.

„Jeigu tėvai aiškina, kad sveikata yra pati didžiausia vertybė ir prioritetas, tačiau namuose patys vartoja alkoholį ar rūko, vaikai nesupras, apie kokį prioritetą kalbama. Ar tikrai svarbiausia sveikata, ar čia tik tėvų tokia poza? Jeigu išties svarbiausia sveikata, tuomet visi darykime taip, kaip kalbame.

Kai diskusijų metu tėvai manęs klausia, ar reiktų vaikams pasakoti apie tai, ką jie patys išbandė vaikystėje, aš sakau, kad tai yra jų pačių pasirinkimas, kalbėti su vaikais apie tai ar ne. Bet esminis dalykas, apie ką kalbėti su vaikais būtina – tai yra jūsų šeimos prioritetai. Kokie laisvalaikio leidimo būdai, kokios vertybės ir koks elgesys yra jūsų šeimos prioritetas. Tik savo pavyzdžiu jauną žmogų paskatinsime ir auginsime“, – sako G. Misiūnienė.

Sėkmę gali nulemti vienas žmogus

Lietuvos regionuose, kaip ir visoje Europoje, o ir pasaulyje, statistika panaši – nuo 4 iki 12 proc. vaikų turi rizikingo ir eksperimentinio elgesio patirtis. Vieniems tai praeina savaime įveikus vieną ar kitą amžiaus tarpsnį, kitiems gi lieka ir gali išaugti į įvairias psichikos ligas, tapti ilgesniu gyvenimo būdo epizodu.

Anot specialistės, statistika neramina – vaikų, vartojančių kvaišalus, amžius jaunėja. Šiandien turime ir 11-12 metų mergaičių ir berniukų, kurie įvairias psichotropines medžiagas ne tik išbando, bet ir vartoja.

„Jaunėjantis tokių vaikų amžius yra didelė problema ir rūpestis pačiai valstybei. Tokio amžiaus vaikai dar nepriklauso paauglių kategorijai, taigi nėra galimybės su jais dirbti pagal raidą paauglių grupinėje psichoterapijoje. Tokios paslaugos 10-12 m. vaikams nėra teikiamos, nes tokių rūpesčių valstybė niekada neturėjo. Taigi ieškoti alternatyvų būtina“, – sako pašnekovė.

Dirbant su tokio amžiaus vaikais, ypatingas vaidmuo atitenka tėvams ir pedagogams. Sėkmė priklauso nuo to, ar vaiko gyvenime yra bent vienas žmogus, į kurį, iškilus problemoms, vaikas galėtų kreiptis. Jei šeimoje yra nesutarimų, nėra artimo ryšio nei su vienu iš tėvų, kritiškai svarbu, kad vaikas emocinę atramą galėtų rasti mokykloje – tokio vaidmens galėtų imtis vaiko mokytojas, klasės auklėtojas, socialinis pedagogas ar psichologas.

Vaikui svarbiausia yra asmeninis ryšys ir pasitikėjimas – galimybė kreiptis pagalbos, būti išgirstam, išklausytam, sulaukti tinkamos paramos. Jei vaikas neras užuovėjos nei šeimoje, nei mokykloje ar kitoje jam artimoje aplinkoje, jis išeis gatvę, kur galioja laukinės sąlygos ir taisyklės. Tikėtina, kad tokį vaiką įtrauks nusikalstama veikla, prievarta, išnaudojimas.

„Kai kalbame apie psichoaktyvias medžiagas, visų pirma turime kalbėti su vaiku apie sveikatą kaip prioritetą. Ar tai tikrai yra prioritetas mūsų šeimoje? Ką mes galime dėl to daryti? Tėvai gali užtikrinti tam tikras sąlygas ir taisykles namuose, tačiau kai vaikai peržengia namų slenkstį, vaikus gali apsaugoti tik jų kritinis mąstymas ir sąmoningumas, tuomet vaikai toms negandoms atsispirs.

Gatvėje bus visko, mes negalime to ignoruoti ir prieš tai užsimerkti. Gatvė niekada nebus saugi. Tad raginu visus kuo daugiau kalbėtis su vaikais, kad kvaišalai tai nėra medžiagos, nuo kurių linksminamasi. Tai medžiagos, kurios žaloja ir psichiką, ir sveikatą, ir tai duoda labai rimtų ir skaudžių pasekmių. Tai mūsų, suaugusiųjų, didysis darbas ir užduotis – kantriai aiškinti, šviesti, megzti ryšį ir būti šalia, o iškilus problemai – kuo skubiau susitelkti ir suteikti pagalbą“, – pataria G. Misiūnienė.

 

 

Pradinukas ir korepetitorius – neišvengiamas derinys ar tik mada?

Daliai šalies savivaldybių paskelbus, kad, siekiant pagerinti vaikų mokymosi rezultatus, bus dalinai kompensuojamos korepetitorių paslaugos, neabejotinai apsidžiaugė vyresniųjų klasių mokiniai: ši pagalba jiems itin svarbi, besiruošiant valstybiniams brandos egzaminams. Tačiau dėl korepetitorių pagalbos subruzdo ne tik jie, bet ir pačių mažiausiųjų – pradinukų tėvai. Kas tai: mados reikalas, itin aukštų tėvų lūkesčių tenkinimas ar visgi konstruktyvių sprendimų paieška sprendžiant realius vaikų mokymosi sunkumus?

Pasak Europos Komisijos Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorės dr. Daivos Jakavonytė-Staškuvienė, ši savivaldybės iniciatyva apnuogino sudėtingą situaciją: daugelyje savivaldybių mokyklų itin trūksta mokytojų – pasitaiko atvejų, kai reikiamo mokytojo nepavyksta rasti ir visus metus.

Kodėl sunku jau pirmoje klasėje?

Šiandien didžiuosiuose Lietuvos miestuose, valstybinėse mokyklose, turime perpildytas klases, kuriose mokosi daugiau nei 24 mokiniai, pasitaiko klasių, kuriose mokosi ir 28 ar 29 mokiniai. Dėl šios priežasties mokiniai individualaus mokytojo dėmesio sulaukia labai nedaug.

„Kiekviena situacija individuali, tačiau, jeigu vaikas patiria mokymosi sunkumų nuo pirmos klasės, ateina nepasirengęs mokyklai, turi silpnus savarankiškumo, socialinius gebėjimus, siaurą žodyną ir pan., tikėtina, kad jam bus sudėtinga mokytis jau pirmoje klasėje. Todėl dažnais atvejais, kai tam tikrų mokymosi sunkumų patiriantis vaikas yra antrokas, trečiokas arba ketvirtokas, tėvai nutaria kreiptis pagalbos į korepetitorių.

Kryptinga ir tikslinga, individuali korepetitoriaus pagalba dažniausiai padeda vaikams. Papildomas mokytojas išsiaiškina vaiko spragas ir sudaro sąlygas išmokti bei įsisavinti tai, ko vaikas nemokėjo. Tiesiog mokytojas, dirbdamas individualiai su vienu vaiku, jam skiria visą dėmesį, stebėdamas vaiką gali išsiaiškinti, kur ir kodėl jis klysta, parodyti daugiau būdų, kaip tam tikrus dalykus išmokti ir įsidėmėti, kad nebūtų daromos vienokios ar kitokios klaidos“, – sako VDU Švietimo akademijos profesorė.

Taigi po tam tikro laikotarpio, kai vaikas mokėsi su papildomu mokytoju, tėvams reikėtų stebėti ir aiškintis, ar pagerėjo vaiko tam tikrų dalykų mokymosi kokybė. Jeigu kokybė nepagerėjo arba atvirkščiai – net pablogėjo, tuomet reikėtų ieškoti kitos priežasties ir aiškintis, kodėl vaikas neišmoksta tam tikrų dalykų.

„Dėl to norėčiau pabrėžti, kad individualaus mokytojo pagalba tikrai neturėtų būti mados reikalas, o konstruktyvių sprendimų paieška sprendžiant vienus arba kitus mokymosi sunkumus. Žinoma, galima turėti papildomą mokytoją ir toms sritims bei tiems dalykams, kurie vaikui sekasi labai gerai, kur vaiko turimos kompetencijos yra aukšto lygio. Tačiau tai dažniausiai pasiekiama lankant tam tikus neformalaus ugdymo užsiėmimus, kurių pasirinkimas pradinėse klasėse Lietuvoje yra labai didelis“, – įsitikinusi dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė.

Svarbu vaikui pagalbą suteikti laiku

Paklausta, kokiam vaikui svarbu sulaukti papildomo mokytojo pagalbos, pašnekovė patvirtina, kad jos gali reikėti ir labai gabiam vaikui, pavyzdžiui, ruošiantis dalyvauti tarptautinėse olimpiadose, taip pat tam vaikui, kuris mokykloje patiria tam tikrų mokymosi sunkumų.

Profesorė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu laiku pastebėti vaiko mokymosi sunkumus, nes, jeigu tėvai mąstys, kad tam tikri sunkumai išsispręs savaime, kai vaikas tiesiog paaugs, taip gali nenutikti. Be to, ir labai pavėluotai suteikta pagalba gali neduoti norimų rezultatų, nes vaikas gali būti ketvirtoje klasėje, o jo turimi gebėjimai – tik antros klasės lygio. Tokiais atvejais, net ir teikiant sisteminę individualią pagalbą, nebūtinai pasiekiami teigiami mokymosi šuoliai. Tam gali turėti įtakos ir tai, kad vaikas jau bus praradęs arba taip laiku ir neišsiugdęs tinkamų, sistemingų, kasdienio mokymosi įgūdžių.

„Juk jeigu nori ko nors išmokti, visuomet reikia įdėti pastangų, o tokiu atveju, kai pastangos nededamos ir nenorima to daryti, nes bus susiduriama su sunkumais, iš tokio „užburto rato“ išeiti yra sudėtinga. Todėl labai svarbu vaikui pagalbą suteikti laiku, kiek įmanoma anksčiau. Žinoma, pagalbą vaikams, ypač pradinėse klasėse, kai turinys nėra sudėtingas, gali suteikti ir tėvai, – neabejoja pašnekovė. – Svarbu, kad jie neatliktų veiklų patys, už vaikus, būtų kantrūs, ramūs, gebėtų vaikui paaiškinti bei pateikti tam tikrus būdus, kurie leistų jam pačiam išmokti“.

Jei po pamokų pradinukui teks dar dirbti ir su korepetitoriumi, vaikas gali jaustis pervargęs. Todėl svarbu atkreipti dėmesį, kuriuo paros metu vaikui geriausia mokytis papildomai. Jeigu tai bus daroma vakare, po visos dienos grupės, 19 ar 20 valandą, greičiausiai vaikas bus pavargęs ir jau norės tik ilsėtis. Tačiau pradinių klasių mokiniai dažniausiai mokosi iki 13 ar 14 valandos, o pasitaiko dienų, kai pamokos pasibaigia ir 12 valandą. Tad, pasak VDU profesorės, padarius pietų pertrauką nuo 15 valandos, vaikas dar yra pajėgus pasimokyti. Svarbu, kad tai nebūtų labai ilgas laikotarpis, tačiau iki 1 valandos mokymosi procesas tikrai gali būti kokybiškas. Tai gali vykti ir ne kiekvieną dieną, o 2 ar 3 kartus per savaitę. Tik reikėtų nepamiršti poilsio – savaitgalio laiką skirti kitoms vaiko mėgstamoms veikloms, bet nesieti jų su papildomu mokymusi.

D. Jakavonytės-Staškuvienės nuomone, svarbu, kad vaikas į pradinę mokyklą, į pirmą klasę, ateitų pasirengęs mokymosi veiklai, t.y. gebėtų būti savarankiškas, pasirūpinti savimi, susitvarkyti ir pasiruošti savo darbus, priemones, apsirengti, pavalgyti ir pan. Taip pat svarbu, kad būtų turtingas jo žodynas, įvaldytas skaitymo, matematinio skaičiavimo pradžiamokslis, išlavinta smulkioji motorika. Dėl šios priežasties ji kviečia tėvelius vaikams skirti pakankamai dėmesio, veikti kartu su jais dar iki mokyklos, kas vakarą po pusę valandos skirti knygai kartu su savo vaiku nuo pat gimimo. Kai vaikai ateina pasirengę mokyklai, mąstyti apie korepetitoriaus pagalbą tikrai nereikės.

Ugdymo kokybė vis dažniau siejama su privačiu sektoriumi

Vertindama tai, kad kai kurios šalies savivaldybės nusprendė savo lėšomis dalinai kompensuoti korepetitorių paslaugas, VDU Švietimo akademijos profesorė sako, kad, galvodamos apie mokinių ateitį, savivaldybės, matyt, tikisi tokiu žingsniu bent trumpuoju laikotarpiu išspręsti vieno ar kito trūkstamo mokytojo problemą: „Mano nuomone, turėtume suprasti, kad kuo daugiau mokytojų trūks ir kuo ilgiau ši problema tęsis, tuo sudėtingiau bus užtikrinti privalomo ugdymo, kuris turėtų būti nemokamas, kokybę. O priimami sprendimai rodo, kad vis labiau ugdymo kokybė Lietuvoje siejama su privačiu sektoriumi ir papildomu finansavimu, kurį dažniausiai galės vaikams užtikrinti tik tėvai, kurie supranta išsilavinimo svarbą, naudą ir prasmę.

Tai nėra nauja tiesa, kalbant apie ugdymo kokybę mūsų šalyje. Lietuvoje išties nepasirūpiname mokinių, gyvenančių socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamose, rizikos grupės šeimose, mokymosi situacija“.

Anot jos, planuodami mokinių ugdymo ir pasiekimų vertinimo perspektyvą, turėtume į tai atsižvelgti ir numatyti priemones, kaip pagerinti žemą socialinį ir ekonominį statusą turinčių mokinių pasiekimus. Tik turėtume suprasti, kad šiems vaikams dažniausiai namų aplinka ir tėvai papildomai pinigų skirti korepetitoriams negalės. O tokių šeimų yra Lietuvoje didelė dalis.

Tai yra netinkamas sprendimas problemai spręsti

Ar korepetitoriai gali padėti išspręsti mokytojų trūkumo problemą? VDU Švietimo akademijos profesorė dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė įsitikinusi, kad mokytojų trūkumo problemai spręsti tai yra netinkamas sprendimas, nes korepetitoriaus darbas visų pirma susijęs su gerokai mažesniu mokinių skaičiumi nei mokytojo klasėje darbas. Šis sprendimas išspręs kai kurių mokinių mokymosi situacijas, ypač tais atvejais, jeigu vaikai mokytojo neturėjo keletą mėnesių. Tačiau tokia situacija gali dar labiau pagilinti mokytojų trūkumo problemą Lietuvoje, nes ir tie mokytojai, kurie šiandien dirba mokyklose, gali nuspręsti tapti korepetitoriais ir nedirbti didelėse mokinių klasėse.

Anot pašnekovės, daliai mokinių korepetitoriai tikrai padeda ne tik išspręsti tam tikras mokymosi problemas, bet ir pasiekti aukštų rezultatų. Tai priklauso ir nuo mokinio, ir nuo mokytojo-korepetitoriaus kompetencijos, meistriškumo.

„Kitų šalių patirtis šiuo klausimu yra įvairi. Dalis šalių reglamentuoja korepetitorių veiklą, sudarydami sąlygas itin aukštos kompetencijos mokytojams teikti tokias paslaugas. Be to, dalis valstybių samdo tokius mokytojus ir jiems moka, o vaikai turi galimybes nemokamai mokytis papildomai, lankyti išlyginamąsias klases ir pan.

Išties yra labai daug įvairių modelių, kurie taikomi. Tačiau šiuo metu daugelis Europos Sąjungos šalių išgyvena krizę švietimo sistemoje, patiria mokytojų stygių, ir pritraukimą į ugdymo sistemą sieja ne tik su aukšta mokytojo kvalifikacija ir kompetencija, bet ir su aukštu darbo užmokesčiu už tai, – pabrėžia dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė. – Pavyzdžiui, Liuksemburgas moka labai didelius atlyginimus, todėl į savo šalį pritraukia itin aukštos kompetencijos mokytojus iš kitų šalių, tokių kaip Belgija, Prancūzija ar Vokietija. Nors ir šiose šalyse mokytojų atlyginimai, jeigu juos palygintume su Lietuvos mokytojų, yra gerokai didesni“.

Tarptautinio projekto renginyje VDU Švietimo akademijos mokslininkės pristatė aktualius pranešimus

Vasario 12 d. Vilniuje vyko nacionalinė baigiamoji projekto „Mokymas būti“ („Teaching to Be: Supporting Teachers’ Professional Growth and Wellbeing in the Field of Social and Emotional Learning” Nr. 626155-EPP-1-2022-2-LT-EPPKA3-PI-POLICY) konferencija.

Projekte dalyvavo 13 partnerių iš 13 šalių, tarp kurių 4 institucijos iš Lietuvos: Vytauto Didžiojo universitetas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Socialinio emocinio ugdymo institutas bei Sostinės vaikų ir jaunimo centras. Konferencijos metu apžvelgtos projekto veikos, pasiekti rezultatai.

Projekto tyrėjos VDU Švietimo akademijos profesorės Vilma Žydžiūnaitė ir Aušra Rutkienė skaitė pranešimus apie projekte atliktų kokybinių ir kiekybinių tyrimų rezultatus, o dr. Birutė Vitytė pakvietė į diskursą „Ar Simsą galima numarinti iš bado?“.

 

 

Renginyje „Pilietiškumo klubas“ – Europos parlamento narys, prof. Liudas Mažylis apie vasario16-ąją

Vasario 20d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje vyko renginys „Pilietiškumo klubas. Pokalbis su su Europos parlamento nariu prof. Liudu Mažyliu“.

VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas, istorikas dr. Mindaugas Nefas kalbino Europos parlamento narį, mokslininką, Vasario 16-osios akto originalo atradėją prof. Liudą Mažylį.  Renginyje profesorius atskleidė savo profesinį kelią,  dalinosi prisiminimais apie apie Akto originalo suradimą Berlyno politiniame archyve, papasakojo apie vasario 16-osios reikšmę, darbą Europos Parlamente.

 

 

VDU Edukologijos tyrimų instituto mokslo tarybos rinkimai

Vadovaujantis Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos tyrimų instituto nuostatų, patvirtintų VDU senato 2021 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. SEN-N-38 (nauja redakcija 2023 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. SEN-N-28),  25.4 punktu, VDU Edukologijos tyrimų instituto direktorė skelbia VDU Edukologijos tyrimų instituto mokslo tarybos narių kandidatūrų rinkimus. ETI Mokslo taryba sudaroma 5 (penkeriems) metams.

Skelbiami Edukologijos tyrimų instituto mokslo tarybos narių rinkimai, kurių rezultatai bus skelbiami balandžio 30 d. Pagal Edukologijos tyrimų instituto nuostatų 25.1. punktą, Mokslo tarybą sudarys 7 (septyni) nariai, iš kurių ETI direktorius (-ė) yra tarybos narys(-ė) pagal pareigas. Ne mažiau kaip 90 (devyniasdešimt) procentų tarybos narių sudarys mokslininkai ir iki 10 (dešimt) procentų – socialiniai partneriai.

Dokumentų Vytauto Didžiojo universiteto Edukologijos tyrimų instituto Mokslo tarybos narių kandidatūrų rinkimams pateikimas vyksta nuo 2024 m. vasario 29 d. iki balandžio 15 d. el. paštu eti@vdu.lt.

Kandidatus į ETI mokslo Tarybos narius (pateikiant raštišką kandidato sutikimą dalyvauti rinkimuose)  kelia VDU ŠA ir ETI darbuotojai bei ETI misijos įgyvendinimu suinteresuoti juridiniai ir fiziniai asmenys.

Savo kandidatūrą  gali kelti ir pats dėstytojas ar mokslo darbuotojas, pateikdamas prašymą kandidatuoti.

 

Informuojame, kad ETI Mokslo taryba atlieka šias funkcijas:

  • priima nutarimus svarbiausiais ETI veiklos organizavimo ir kitais klausimais;
  • svarsto ETI struktūrinių̨ vienetų steigimo, pertvarkos ir (arba) panaikinimo klausimus;
  • skirsto ETI centralizuotai gautas lėšas;
  • svarsto ir teikia Senatui tvirtinti ETI pagrindines mokslinių tyrimų kryptis;
  • viešo konkurso būdu slaptu balsavimu renka kandidatus į savo struktūrinių vienetų ir veiklos organizavimo formų vadovus ir teikia juos rektoriui. Jeigu rektorius teikiamų kandidatūrų nepavirtina, ETI Mokslo taryba teikia kitas kandidatūras;
  • tvirtina nuolatines arba laikinąsias komisijas, susijusias su ETI mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklos koordinavimu ir projektų rengimu;
  • svarsto ir teikia ETI direktoriui(-ei) pasiūlymus dėl bendradarbiavimo su mokslo institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, kitais fiziniais ir juridiniais asmenimis;
  • rengia ir tvirtina savo darbo reglamentą;
  • tvirtina ETI strateginį veiklos planą, jo pakeitimus ir (arba) patikslinimus;
  • tvirtina ETI metinės veiklos ataskaitą(-as);
  • atlieka kitas Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir Universiteto vidaus dokumentuose nustatytas funkcijas.

Kandidatas pateikia šiuos dokumentus:

Molėtų ir Rokiškio rajono savivaldybėse bus stiprinamas pedagogų rengimas

Vasario 13 d. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Molėtų rajono bei Rokiškio rajono savivaldybėmis.

Sutartį pasirašė Molėtų rajono savivaldybės meras Saulius Jauneika ir VDU rektorius prof. Juozas Augutis. Rokiškio Juozo Keliuočio viešoje bibliotekoje sutartį pasirašė VDU rektorius prof. Juozas Augutis ir Rokiškio rajono savivaldybės vicemeras Antanas Taparauskas.

Pagrindinis sutarties tikslas – bendradarbiauti ugdant ir rengiant specialistus, ypač pedagogus, kurių šalyje masiškai trūksta

Pasak VDU atstovų, prisidėti prie problemos sprendimo gali ir patys rajono pedagogai – skleisdami informaciją, skatindami moksleivių susidomėjimą pedagoginėmis studijomis, savo pavyzdžiu keisdami tipinį neigiamą požiūrį į mokytojo profesiją. Tuo tarpu VDU pedagogų rengimui gali pasiūlyti šiuolaikišką mokymosi bazę, lanksčias, modernias pedagoginių studijų programas, persikvalifikavimo, tobulinimosi ir įvairias kitas galimybes. Tad abiejų pusių pastangomis bus siekiama paskatinti kuo daugiau rajono moksleivių rinktis pedagogines arba kitokias studijas Vytauto Didžiojo universitete.

Renginiuose VDU rektorius prof. Juozas Augutis pažymėjo, kad Lietuvoje keičiasi situacija, susijusi švietimu ir išsilavinimu, kinta demografinė padėtis šalyje. Pasak profesoriaus, anksčiau universitetai buvo orientuoti į specialistų rengimą ir mokslinius tyrimus, tačiau šiuo metu ne mažiau svarbus yra ir universitetų dalyvavimas šalies regionų socialiniame gyvenime. Šiuo metu praktiškai nėra srities, kurioje netrūktų specialistų, dėl to yra stengiamasi sujungti universitetų, savivaldybių ir mokyklų jėgas  – sakė prof. Juozas Augutis.

Prof. Lina Kaminskienė, pristatydama Švietimo akademijos veiklą bei siūlomas bendradarbiavimo galimybes, nurodė, kad Švietimo akademija šiuo metu yra didžiausias universiteto padalinys, pedagogikos studijos yra išties populiarios, o VDU gali pasiūlyti specialybes visų dalykų mokytojams. Kanclerė pabrėžė, jog bendradarbiavimo sutartis tikrai bus įgyvendinama, o universitetas jau ir šiuo metu imasi iniciatyvų ir kviečia mokinius bei mokytojus atvykti į universitetą – įvairius susitikimus bei konferencijas.

Susitikimuose dalyvavo VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas dr. Mindaugas Nefas, vyriausiasis specialistas Povilas Urbšys, VDU Marketingo ir komunikacijos departamento Komunikacijos skyriaus rinkodaros projektų vadovas Nerijus Žeronas, Rokiškio ir Molėtų rajono švietimo įstaigų vadovai, švietimo skyrių atstovai.

Parengta pagal Rokiškio ir Molėtų rajono savivaldybių informaciją.

 

 

Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena: tai didelė parama ir pripažinimas

Vasario 11 d. visame pasaulyje minima Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena, pabrėžiant mokslo ir lyčių lygybės svarbą. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, ši diena, įtraukta kalendoriuje tarp kitų svarbių valstybinių bei pramoginių švenčių ir svarbių datų, yra itin reikšminga mokslo srityje dirbančioms moterims.

„Tai didelė parama ir pripažinimas: tiek jaunoms merginoms, kurios dar tik pradeda ir projektuoja savo ateities planus bei karjerą, tiek mokslo srityje karjerą įtvirtinusioms moterims. Tai priminimas, o tuo pačiu ir paskatinimas, patvirtinimas, kad mokslas neabejotinai atveria naujus kelius ir suteikia beribes galimybes“, – sako L. Kaminskienė.

 

Mokslininko paveikslas keičiasi

 

Mokslininkės kelią pasirinkusi profesorė L. Kaminskienė yra aktyvi įvairių tarptautinių mokslinių projektų ir tyrimų dalyvė. VDU Švietimo akademijos studentams ji dėsto švietimo inovacijų valdymo, tarpkultūrinio ugdymo, personalizuoto ugdymo,  švietimo antropologijos, lyderystės dalykus.

„Nuo pat vaikystės mokslininkai man kėlė didelę pagarbą ir susižavėjimą. Man visad atrodė, kad tai žmonės, kurie žino viską. Ir ne tik žino, bet ir giliai išmano. Žinoma, vaikystėje mokslininkai man asocijavosi su garbesnio amžiaus žmonėmis – atrodė, kad tik tie, kurie turi ilgametę profesinę mokslinę patirtį, yra tikrieji mokslininkai. Ilgainiui mokslininko paveikslas keitėsi. Šiandien ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje turime daugybę jaunų gabių mokslininkų įvairiose srityse: edukologijoje, medicinoje, neuromokslo, technologijų, ekonomikos, finansų srityse ir t.t. Galėtume įvardinti dešimtis sričių ir šimtus jose veikiančių jaunųjų mokslininkų, kurie keičia Lietuvos mokslo paveikslą“, – įsitikinusi VDU Švietimo akademijos kanclerė.

Pasak jos, Lietuvos mokslas auga ir tarptautiškėja, o tai reiškia, kad ir mokslininko paveikslas kinta – šiandien tyrėjas jau nėra tas, kuris dirba užsidaręs savo kabinete ar laboratorijoje, o darosi vis labiau dinamiškas, mobilus ir pasauliui atviras žmogus. Šiandien jis kur kas labiau bendruomeniškas, atviras visuomenei, besidalijantis savo tyrimais, atradimais ir įžvalgomis.

Įkvėpė šeima ir gerieji pavyzdžiai

 

L. Kaminskienei mokantis mokykloje itin sekėsi visos disciplinos – jos galimybės ir pasirinkimas, ką, pabaigus mokyklą, studijuoti bei kokioje srityje kurti savo karjerą, buvo platus. Ji visada buvo iš tų žmonių, kuriems patiko pats mokymosi procesas, o tai didžiąja dalimi, matyt, ir lėmė, kad ji pasirinko būtent mokslininkės kelią.

„Karjeros pasirinkimui didelę įtaką daro žmogaus aplinka – jo šeima, draugai, mokytojai, įkvepiantys pavyzdžiai. Mano tėtis taip pat rinkosi mokslininko kelią, – dalijasi L. Kaminskienė. – Matydama jo pavyzdį, domėjimąsi ir pasišventimą mokslui, jutau didelę pagarbą mokslininko profesijai, tad, matyt, natūraliai ją pasirinkau ir aš.

Mano pirmosios studijos buvo skirtos anglų kalbos filologijai, užsienių kalbų mokymuisi. Vėliau mano akiratis plėtėsi – norėjosi veikti ne vienoje konkrečioje mokslo srityje, o aprėpti kažką daugiau, giliau. Atėjau į švietimo sritį galvodama, kad mano žinios, tyrimai ir atlikti darbai padės ir tarnaus kitiems, padės ugdyti įvairaus amžiaus žmones“.

Šiandien profesorė džiaugiasi tuo, kad pavyksta inicijuoti tyrimus, kuriuose taikomos naujausios technologijos. Pavyzdžiui, jos komanda yra viena pirmųjų, Lietuvoje atliekančių akių judesio sekimo tyrimus edukologijos srityje.

„Pasaulyje tokie tyrimai atliekami su profesionaliais sportininkais ar medikais, tačiau mokytojo ekspertiškumas, pasitelkiant akių judesio sekimo tyrimus, dar labai mažai tyrinėtas. Mano kolegos šiandien yra mokykloje, kur, pasitelkdamos akių judesio sekimo technologijas, renka duomenis apie pradinių klasių vaikų skaitymo netolygumus. Tyrimų rezultatai bus itin naudingi ne tik mokslininkams, kurie dirba ankstyvojo kalbinių ir skaitymo gebėjimų ugdymo srityje, bet ir mokyklose dirbantiems mokytojams praktikams. Edukologijos tyrimai savo kompleksiškumu, šiuolaikiškumu ir pažangių technologijų taikymu šiandien nenusileidžia kitoms mokslo sritims“, – sako L. Kaminskienė.

 

Iššūkiai – neišvengiami

 

Pasirinkus mokslininko kelią, iššūkiai – neišvengiami. Visų pirma, pasak pašnekovės, renkantis mokslininko karjerą svarbu pajausti save, atrasti savo tikrąjį pašaukimą. Šis etapas užsibaigia ties disertacijos parašymu ir sėkmingu jos apgynimu, o jau tuomet prasideda ne ką lengvesnis mokslininko kelias. Turi pradėti kurti tam tikrą savo mokyklą: atrasti savo tyrimų lauką, suburti tinkamus žmones, kurie kartu su tavimi tyrinės tas problemas, kurios tau atrodo aktualios. Tai galima pavadinti mokslininko identiteto išsigryninimu – kai apsibrėži, ką tu veiki, kokie tavo prioritetai.

„Mano atveju teko spręsti tris dilemas – Linos kaip mamos, kanclerės ir mokslininkės, – šypsosi pašnekovė. – Bandydama sau atsakyti, kas man šiuo metu svarbiausia, supratau, kad negaliu taip jau paprastai šių trijų pasirinkimų prioritetizuoti. Tiesiog kiekvienam iš jų turiu atrasti laiko ir tą laiką prasmingai išnaudoti.

Ryte esu labiau mama, visą dieną – kanclerė, o štai vakarai ir savaitgaliai skirti mano kaip mokslininkės darbui. Kartais girdžiu aplinkinių pastabas, negi man negaila savaitgalio laiko? Juk neva jis turėtų būti skirtas laisvalaikiui, poilsiui, pramogoms. Savaitgaliai man yra tas laikas, kai manęs netrikdo pašaliniai darbai, skambučiai ir susitikimai, tad galiu susikoncentruoti ir pilnai panerti į mokslo darbus. Ši veikla dovanoja džiugių akimirkų, jei kažką įdomaus atrandu ir galiu tuo dalintis“.

L. Kaminskienė pabrėžia: šeimą, darbą ir poilsio laiką galima suderinti, atitinkamai padalijant laiką ir atsakomybes, tačiau svarbiausia šiuose pasirinkimuose jaustis komfortabiliai. Jeigu vidinio balanso nėra, iššūkių bandant tai suderinti gali būti per daug.

 

To gali mokytis tik iš savo patirties

 

Prieš ketverius metus tapusi VDU Švietimo akademijos kanclere, L. Kaminskienė išmoko paprastą tiesą: jeigu nori nueiti užsibrėžtą kelią, turi turėti stiprią palaikymo komandą, palaikančią bendruomenę, kuri tiki tavo idėjomis ir yra pasirengusi žingsniuoti drauge su tavimi. Vienas kalnų nenugriausi, o ir į juos neįkopsi.

Ji išmoko ir to, kad vieni vadovo sprendimai turi būti staigūs, ryžtingi ir priimami be jokių dvejonių, o kitur būtina diplomatija, reikia ramiai apgalvoti kelius žingsnius į priekį. Tačiau šių dalykų iš knygų ir vadovėlių neišmoksi – to pajautimo, vidinio supratimo, kokio sprendimo reikia šioje konkrečioje situacijoje, gali išmokti tik iš savo patirties.

„Darbas su studentais man yra didelis augimas kartu, – prisipažįsta L. Kaminskienė. – Labai džiaugiuosi matydama, kaip mano studentai tobulėja, auga, tuo pačiu – kaip keičiuosi pati. Tikiuosi, kad tas jaunų žmonių pozityvumas, pasiryžimas mokytis, augti ir auginti kitus, tas tikėjimas šviesesne ateitimi išliks ilgam. Viliuosi, kad jaunieji mokytojai neužsidarys klasėse ir tarp mokyklos sienų – kad visų pirma bus atviri sau ir kitiems. Darbas su studentais man yra įkvepianti patirtis. Ir, nors būna įvairių lengvesnių ar sunkesnių situacijų, didelis džiaugsmas, kai vėliau girdžiu iš įvairių mokyklų ir darželių teigiamus atsiliepimus apie mūsų absolventus – kokiais mokytojais ir žmonėmis jie užaugo. Tai yra didžiausias įvertinimas“.

Paklausta, ar keistų ką nors savo gyvenime, jei galėtų atsukti laiką, ji tik nušypsosi: tokio klausimo sau net nekelia. „Jeigu nori kažką daryti kitaip, gali tai daryti šiandien arba rytoj, tačiau žvelgti į praeitį ir kažko gailėtis, neverta. Tu tik gali pasirinkti išmokti tas pamokas, kurias turėjai“, – pastebi ji.

 

Jauna pedagogė svajoja apie nuosavą verslą – atidaryti darželį kariškių vaikams

Ilgą laiką svajojusi stoti į pedagogiką ir dirbti mokytoja, nusprendusi rinktis pedagogikos mokslus, Vestina Navickaitė susidūrė su aplinkinių pasipriešinimu. Draugai ir artimieji bandė įnešti abejonę dėl jos pasirinkimo ir atkalbinėjo, neva šio profesinio kelio jaunai merginai rinktis neverta. Tačiau jos pačios noras ir užsispyrimas nugalėjo: pasirinkusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos studijas, Vestina jaučiasi atradusi save: netrukus rankose laikys bakalauro studijų diplomą ir skaičiuos trečius metus darbo VDU darželyje „Mažųjų akademija“. Ji taip pat puoselėja ir didelę svajonę – tikisi vieną dieną atidaryti nuosavą darželį, ir ne bet kokį, o kariškių vaikams!

Ketvirtame ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos kurse studijuojanti V. Navickaitė niekada nesigailėjo savo sprendimo rinktis būtent šią studijų programą. „Per nepilnus 4 metus įrodžiau sau, kad tai yra teisingai priimtas sprendimas. Jau seniai norėjau studijuoti pedagogiką, bet vos pasakius, kad noriu stoti į pedagogiką, susilaukiau iš aplinkos daugybės kritikos ir atkalbinėjimų. Vis dėl to didelis noras tapti pedagoge nugalėjo, studijos man nebuvo sunkios, o ir darbą pagal profesiją susiradau labai lengvai. Mėgaujuosi tuo, ką darau, dabar viskas yra tiesiog puiku“, – sako ji.

 

Vis dar gajūs nepagrįsti stereotipai

 

V. Navickaitė pripažįsta, kad jauni žmonės šiandien vis dar vangiai renkasi pedagogo profesiją. Anot jos, tai lemia nuo senų laikų nusistovėjęs stereotipinis požiūris apie tai, kad mokytojo darbas – labai sunkus, sudėtingas, o ir mažai apmokamas. Tačiau Vestina neabejoja, kad tai – tik praeities mitas, kuris ilgainiui išsisklaidys.

„Kokį darbą bepradėtumei dirbti, jei esi naujokas toje srityje, teks daug dirbti ir stengtis, kad išmoktum, perprastum, pritaptum ir įgustum. Jeigu mėgaujuosi tuo, ką darai, viskas vyks greičiau ir paprasčiau. Jei patinka tai, ką darai, tikrai neliksi nepastebėtas, o turėdamas vis daugiau patirties, ir uždirbsi daugiau. Deja, vis dar susiduriu su pasenusiu ydingu požiūriu apie darželio mokytojos darbą: neva ką gi ji veikia, vien kavutę geria ir plepa! Gaila, kad vis dar taip nuvertinama ši profesija. O praktikoje iš tiesų būna taip, kad pasidarai ryte puodelį kavos, o išgeri popiet jau atšalusią – taip įsisuki į darbus, kad tik spėk suktis, nėra kada“, – apie savo kasdienybę pasakoja V. Navickaitė.

Nors universitete paskaitų metu dėstytojai stengiasi dalintis su studentais ir praktiniais pavyzdžiais, visgi darbas ugdymo įstaigoje yra neįkainojamas – tai, kad pati dirba darželyje, Vestinai padeda čia ir dabar patikrinti teorines žinias, įsitikinti, kurios veikia, yra pritaikomos ar ne. Tai neabejotinai papildo žinias ir įgūdžius, gautus studijų metu, ir padeda įsisavinti teorinę medžiagą.

 

Rado darbą vos baigusi pirmą kursą

 

Darbą darželyje Vestina rado vos baigusi pirmą kursą VDU Švietimo akademijoje, kai vasaros laikotarpiui ieškojo darbo. Kadangi viena iš jos dėstytojų –  universiteto darželio vadovė, ši ir pasiūlė Vestinai įsidarbinti vasaros laikotarpiui šioje ugdymo įstaigoje, kai pedagogai atostogauja. Tačiau, vasarai pasibaigus, Vestina ten dirbti ir pasiliko.

Paklausta, kokias pamokas per pirmuosius keletą metų išmoko dirbdama darželyje, ji sako, kad visų pirma – lankstumo. Tai yra lanksčiau bendrauti ir rasti individualų ryšį tiek su kiekvienu vaiku, tiek ir su jo šeimos nariais: „Dirbdama su pačiais mažiausiaisiais lopšelio grupėje, išmokau tinkamos komunikacijos ir bendradarbiavimo. Lopšelyje daugumai tėvų jų vaikas yra pirmasis šeimoje, tad pirmosios adaptacijos ir atsiskyrimo laikotarpį išgyvena ne tik vaikai, bet ir jų tėvai – mes, pedagogai, turime padėti jiems kuo lengviau ir sklandžiau pereiti ir įveikti šį etapą. Dirbant su vyresnėliais, priešmokyklinukais, svarbiausia gebėti įgyti vaiko pasitikėjimą. Pažinus vaiką, jo asmenybę, įrodžius, kad jis gali manimi pasitikėti, atsiveria ir visai kitoks ugdymo procesas, tuomet vaiko ugdymas vyksta kur kas sklandžiau“.

Paklausta, kaip gi atrasti ir užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį su vaikais, ji sako, kad svarbu nuoširdžiai norėti ir stengtis vaiką pažinti – domėtis, ką jis kalba, kuo jis dalijasi, ką jis mėgsta, kaip ką vertina. Svarbu išgirsti, ką jis pasakoja, ir panaudoti šias žinias tarpusavio pokalbiuose ateityje – vaikas supras, kad pirmąkart jo buvo klausoma, įsiklausoma, kad jo nuomonė buvo svarbi“, – sako pašnekovė.

 

Tai suteikia platesnes karjeros galimybes

 

Darbas darželyje ne tik itin atsakingas, bet ir įtraukiantis bei smagus. Darbas su mažiausiaisiais Vestinai yra arčiausiai širdies – mažyliams reikia itin daug šilumos, dėmesio bei meilės, o ir jie moka tai suteikti atgalios. Dirbant su vyresnėliais mokytojoms ilgam įsimena jų juokingi pasakymai ir frazės. Vestina net turi užrašus, kuriuose pasižymi labiausiai į atminti įsirėžusias ir patikusias vaikų mintis: „Dauguma vaikų labai mėgsta valgyti blynus, tai vienas mėgstamiausių jų patiekalų. Pamenu, buvo be galo juokingas momentas, kai vienas iš vaikų man netikėtai prisipažino, jog labai myli blynus, bet ir mane myli lygiai taip pat kaip ir juos. Juokinga būti sulygintai su blynu, bet tai rodo, kad būti su manimi jiems tikrai gera“, – juokiasi V. Navickaitė.

Svarstydama, kokia ji yra mokytoja, Vestina susimąsto: matyt, visokia. Kadangi ji mėgsta tvarką ir struktūrą, tad pasižymi griežtumu: turėdama dienos planą, stengiasi jo laikytis. Kita vertus, dirbdama darželyje ji mokosi būti lanksti – prisitaikyti prie vaikų, atsižvelgti į jų norus, poreikius, interesus. „Tas žodis lankstumas yra kertinis dirbant darželyje“, – šypteli ji.

Įstojusi į ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką, Vestina galėjo rinktis vieną iš trijų specializacijų – specialiąją pedagogiką, socialinę pedagogiką arba dar giliau nerti į ikimokyklinį priešmokyklinį ugdymą. Dar prieš stodama ir rinkdamasi studijas, ji domėjosi, kuriame universitete galėtų rinktis specialiojo pedagogo specializaciją – būtent dėl to ir pasirinko studijuoti VDU Švietimo akademijoje.

„Svarstydama apie ateities perspektyvas, pasirinkau VDU, nes norėjau specialiojo pedagogo specializacijos – ji atveria daugiau kelių ir suteikia platesnes galimybes. Juk tuomet gali darželyje dirbti tiek grupės mokytoja, tiek specialiąja pedagoge. Šias žinias puikiai galima derinti tarpusavyje ir pritaikyti kasdienėje veikloje. Šiuo metu itin daug kalbama apie vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, įtrauktį – stengiamasi, kad kiekvienas vaikas jaustųsi esąs pilnavertis bendruomenės narys. Pedagogas, turintis reikiamų žinių šioje srityse, gali užtikrinti sklandesnę įtrauktį“, – įsitikinusi V. Navickaitė.

 

Studijos pritaikytos dirbantiesiems – lieka laiko ir poilsiui

Galvodama apie savo ateitį, V. Navickaitė prisipažįsta, kad kol kas neįsivaizduoja, ką norėtų pasiekti, pavyzdžiui, po 10-15 metų ir kur norėtų save matyti – ji kol kas mąsto apie tai, ką veiks pabaigusi studijas. Galbūt toliau dirbs darželyje, o galbūt ir pati įkurs savo darželį bei jam vadovaus?

„Apie darželio įkūrimą išties yra minčių. Būtent apie specifinį darželį – kariškių vaikams! Kadangi artimoje aplinkoje yra nemažai kariškių, matau tokį poreikį. Galėtų toks darželis būti netoli padalinių, kur dirba kariai. Man atrodo, kad tai – visai nebloga idėja“, – pasakodama apie savo svajonę šypsosi Vestina. Ir tuo pačiu priduria: nors idėjų, mokslų ir darbų daug, tačiau jai svarbu tame užimtumo sūkuryje nepaskęsti, ji stengiasi atrasti laiko pomėgiams, draugams, sportui, menui. Juo labiau, kad studijos pritaikytos dirbantiesiems – VDU Švietimo akademija puikiai prisitaiko prie dirbančių studentų grafiko ir suteikia galimybę tai suderinti. Tuomet laiko lieka ne tik pomėgiams, poilsiui, bet ir planams bei svajonėms!

 

Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkurso pagiriamasis raštas VDU ŠA magistrei

Lietuvos mokslų akademija (LMA), siekdama skatinti studentų kūrybinį aktyvumą, kasmet organizuoja Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkursą. Vadovaujantis premijų skyrimo nuostatais, reglamentuojančiais mokslinių darbų teikimo bendruosius reikalavimus, jų ekspertizės tvarką, konkurso vertinimo komisijos sudarymo tvarką, komisijos darbo organizavimą, darbų vertinimo kriterijus, konkurso nugalėtojų nustatymo tvarką, skiriama 15 premijų, o išskirtiniams darbams, kuriems nepakako premijuojamų vietų, – pagyrimo raštai.

Pagyrimo raštas įteiktas magistrei Gitanai Baležentienei (Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) už mokslo darbą „Mokytojo profesinio tapatumo fenomenas: struktūra ir dimensijos“ (darbo vadovė prof. dr. Vilma Žydžiūnaitė).

VDU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Zarasų rajono savivaldybe

2024 m. sausio 11 dieną Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės merės Nijolės Guobienės, ir Vytauto Didžiojo universitetas, atstovaujamas Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus, profesoriaus Juozo Augučio, pasirašė bendradarbiavimo sutartį.
Renginį pradėjo Zarasų rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Sigita Keršienė. Ji sveikino visus susirinkusius šioje svarbioje švietimo bendruomenei šventėje. Ji pristatė visus dalyvius, Vytauto Didžiojo universiteto delegacijos narius ir supažindino su sutarties pasirašymo tikslais. Pristatė 2023 m. gruodžio 21 d. Zarasų rajono savivaldybės tarybos priimtą sprendimą, kuriuo pritariama Zarasų rajono savivaldybės ir Vytauto Didžiojo universiteto bendradarbiavimui siekiant abipusiškai naudingų tikslų kvalifikuotų pedagogų rengimo, užtikrinant pakankamą pedagogų poreikį Savivaldybės švietimo įstaigose, srityje.
Renginyje dalyvavo VDU Rektorius Juozas Augutis, Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja doc. dr. Ilona Tandzegolskienė-Bielaglovė, kanclerio pavaduotojas doc. dr. Mindaugas Nefas, vyriausiasis specialistas Povilas Urbšys, Zarasų rajono savivaldybės atstovai, mokyklų vadovai.
Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, profesorius Juozas Augutis džiaugėsi turima galimybe bendradarbiauti. Sakė, kad sutarčių būna daug, tačiau svarbu, kad jos gyventų. „Dabar yra laikas, kai esame vieni kitiems reikalingi. Lietuva išgyvena didelę transformaciją dėl mokinių mažėjimo, todėl reikia susikoncentruoti į žmogų. Mūsų užduotis – matyti kiekvieną vaiką ir padėti jam pasiekti kuo daugiau“ – kalbėjo rektorius.
Po sutarties pasirašymo Sigita Keršienė pristatė Zarasų rajono švietimo situaciją – kuo galime pasidžiaugti, su kokiais iššūkiais susiduriama, kokia reali situacija yra dabar ir ko tikimasi ateityje. Vyko diskusija tarp Vytauto Didžiojo universiteto delegacijos ir Zarasų rajono švietimo įstaigų darbuotojų apie tai, kaip šis bendradarbiavimas galėtų padėti tiesiogiai mokiniams ir pedagogams. Rektorius pristatė efektyviausius bendradarbiavimo būdus, o universiteto Švietimo akademijos atstovai pristatė jau dabar esančias galimybes – būdus, kaip pakviesti atgal į rajoną dirbti šiuo metu studijuojančius pedagogiką studentus, galimybes pedagogų persikvalifikavimui ir švietimo vadybos magistrantūros studijas.
Zarasų rajono savivaldybės administracijos informacija