„Jausmas toks, kad šoku nuo dangoraižio”: kaip įveikti mikčiojimą ir scenos baimę?

Niujorko metro – sausakimšas žmonių. Tą lyg upė vingiuojančios ir skubančios minios šurmulį staiga perskrodžia lietuvės balsas: „Aš esu Vilma, aš mikčioju, ir man reikia auditorijos praktikuotis!” Kaip tą akimirką, sušukusi šūksnį, pasijuto Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, logopedė Vilma Makauskienė, ji įvardija trumpai: „Jausmas toks, kad šoku nuo dangoraižio”.

Panašų jausmą patiria ir mikčiojimo problemų turintys žmonės, kai jiems tenka stoti prieš auditoriją. Su tuo susiduria daugybė žmonių, ir vaikų, ir suaugusiųjų, tarp jų – ir buvęs JAV prezidentas Joe Biden, su kuriuo Vilma akis į akį susitiko bendrojoje vakarienėje Amerikoje.

Logopedė Vilma šiandien dėkinga visiems, kurie seka J. Biden pavyzdžiu ir kalba apie savo patirtis garsiai ir atvirai: tai teikia vilties, kad stigma išnyks, o kalbėjimo sunkumų turintys žmonės galės be baimės žengti link savo tikslų.

Pradžioje nebuvo, iš ko mokytis

1993 metais, ką tik baigusi logopedijos studijas, V. Makauskienė pradėjo dirbti logopede Centro poliklinikos Vaikų skyriuje  Kaune. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, daugelyje sričių trūko šiuolaikiškų žinių, ypač tokiose specifinėse srityse kaip mikčiojimo terapija.

„Anuomet, kai į mane kreipdavosi tėvai dėl vaikų mikčiojimo problemų, nežinojau, ką daryti ir patarti, nes tais laikais buvo prieinama tik rusiška literatūra ir keli puslapiai informacijos lietuvių kalba, o jos nepakako”, – prisimena dabar jau 30 metų darbo patirtį turinti specialistė.

Žinių trūkumas tapo paskata labiau gilintis į mikčiojimo sritį. Po kelerių metų darbo poliklinikoje ji ėmėsi drąsaus žingsnio – atidarė pirmąjį Lietuvoje privatų Logopedinės pagalbos centrą. Kartu studijavo ir psichologiją Vytauto Didžiojo universitete (VDU), suprasdama, kad darbas su kalbos sutrikimų turinčiais žmonėmis neatsiejamas nuo darbo su žmonių emocijomis, šeimų išgyvenimais.

„Konsultuojant šeimas labai svarbu tinkamai papasakoti tiek vaikams, tiek jų tėvams apie situaciją, problemas. Turime pateikti informaciją taip, kad žinia apie kalbos sutrikimų diagnozę jų emociškai nesužlugdytų, nukreiptų juos konstruktyviai ieškoti sprendimų”, – akcentuoja pašnekovė.

Amerikoje – proveržis

Lūžio taškas padėtas 2000-ųjų pradžioje. Amerikos mikčiojimo fondas – didžiausia pasaulyje organizacija šioje srityje – pakvietė lietuvę mokytis į Šiaurės Vakarų universitetą (angl. NorthWestern University). Kaip pirmoji specialistė iš Rytų Europos, ji turėjo papasakoti apie situaciją savo šalyje.

„Kai pradėjau kalbėti apie Lietuvoje dar vis taikomą tylos režimą, iškart gavau pilną lagaminą medžiagos – knygų, publikacijų, DVD įrašų, ką tik tuo metu fondas buvo išleidęs. Fondo prezidentė J. Fraser net susigraudino klausydama apie tai, kaip dirbame Lietuvoje, kokią menką pagalbą tais laikais tegalėdavome suteikti vaikams ir jų šeimoms”, – pasakoja V. Makauskienė.

Vėliau logopedė buvo pakviesta į stažuotes Kanados Albertos universitete, JAV Rytų Vašingtono universitete (Eastern Washington University), Niujorko mikčiojimo terapijos centre, M. Palin mikčiojimo terapijos centre, baigė  metų trukmės Europos mikčiojimo specializacijos studijas ir daugelį kitų profesinių mokymų. Viena užduotis, jai skirta Amerikoje, ypač įstrigo jos atmintyje – sausakimšame Niujorko metro jai reikėjo garsiai sušukti: „Aš esu Vilma, aš mikčioju, ir man reikia auditorijos praktikuotis”.

„Jausmas toks, tarsi šokčiau nuo dangoraižio”, – jausmą, užplūdusį tą akimirka, prisimena logopedė. Būtent per iššūkį ji suprato esminę tiesą: norint padėti klientams įveikti baimes, reikia pačiai per jas perlipti.

Šis principas tapo V. Makauskienės darbo filosofijos pamatu: „Didžiausias tikslas – augti pačiai, įveikiant savo ribotumus, ir pamatyti, kad nieko nėra neįmanomo”.

Šiandien Vilma yra Tarptautinės logopedų asociacijos (IALP), mikčiojimo komiteto narė. Ji prisipažįsta, kad tai yra labai garbinga pozicija: komitete ji dirba kartu specialistais iš Japonijos, Australijos, Amerikos, Taivano ir kt.

V. Makauskienė Amerikoje

 

 

Garsūs žmonės padeda kovoti su stigmomis

Viena įspūdingiausių Vilmos profesinių patirčių – labdaros vakarienė Niujorke, skirta Amerikos mikčiojimo centrui (American Institute for Stuttering). Nedideliame renginyje, kuriame dalyvavo apie 60 žmonių, tarp dalyvių buvo ir tuometis JAV viceprezidentas Joe Biden.

„Prezidentas Joe Biden labai šiltai ir atvirai kalbėjo apie savo vaikystės patirtis. Vaikystėje jis mikčiojo, ir būdavo tokių momentų, kai, atsistojęs prieš didesnę auditoriją, sunkiai begalėjo prašnekėti. Jo šeima buvo ambicinga, turtinga, tėvai anuomet sakė, kad užaugęs jų sūnus tikrai keliaus į politiką arba verslą, kur reiks daug bendrauti, sakyti viešas kalbas. Taigi J. Biden nuo pat mažų dienų treniruodavosi vienas prieš veidrodį, o vėliau jam padėjo specialistai“, – prisimena jo pasakojimus logopedė.

V. Makauskienė sako, kad garsūs žmonės, viešai kalbėdami apie mikčiojimo problemas, su kuriomis patys asmeniškai susidūrė, atlieka itin svarbią misiją keičiant visuomenės požiūrį. Ed Sheeran, Bruce Willis, Nicole Kidman, Samuel L. Jackson, Emily Blunt – visi jie viešai kalbėjo apie savo mikčiojimo patirtis.

„Garsių žmonių pasisakymai padrąsina, jautiesi ne vienas su savo problema. Tai mažina stigmą ir padeda žmonėms, turintiems tokių pačių bėdų, pasitikėti savimi. Ypač tai svarbu vaikams ir paaugliams, kuriems šie garsūs žmonėms – jų autoritetas ir įkvėpimo šaltinis”, – teigia specialistė.

Pavyzdžiui, Holivudo aktorius Bruce Willis pasakojo, kad mokykloje lankomas dramos būrelis jam buvo vienintelė vieta, kur jis galėjo šnekėti be užsikirtimų. Panašiomis istorijomis dalijosi ir kiti garsūs aktoriai bei dainininkai.

V. Makauskienė su aktoriumi Bruce Willisu

„Kai žmonės vadina, dainuoja, kalba su savimi, ta problema stebuklingai dingsta. Matyt, tai daugelį žmonių, turinčių mikčiojimo problemų, paskatino tapti aktoriais, dainininkais, kad savo problemą paverstų stiprybe”, – pasakoja V. Makauskienė.

Kalba jų kalba

Vilmos klientų sąraše – ir žinomi verslininkai, sportininkai, aktoriai. Pašnekovė prisimena, kad vienas žinomas krepšininkas, reguliariai lankydamas jos užsiėmimus, savo komandai sakydavo, kad važiuoja pas ją mokytis anglų kalbos. Jis nenorėjo savo komandos draugams prisipažinti, kad sprendžia mikčiojimo problemas – ši stigma dar vis stipriai juntama mūsų visuomenėje.

Su vienu Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriumi ji dirbo apie dvejus metus. Niekas nežinojo, kad jis mikčioja, bet kai jam reikėdavo garsiai skaityti tekstus atliekant savo vaidmenį, jis užsikirsdinėdavo, o tame tekste žodžių keisti negalėdavo. Darbas su logopedijos specialiste padėjo išspręsti dirbti trukdančią problemą.

Darbe su įvairių sričių specialistais svarbus ne tik profesionalumas, bet ir gebėjimas rasti bendrą kalbą. „Su vienu krepšininku, kuris pas mane lankėsi, daug kalbėjomės ir apie augalus, kokias gėles sodinti, netgi esame apsikeitę sodinukais. Dirbant su žmogumi, svarbu atrasti, kas jam patinka, kokius pomėgius jis turi, kas jį nuramina”, – dalijosi patirtimi pašnekovė.

Su vaikais bei paaugliais ji taip pat kalba jų kalba – nevengia jaunimo vartojamo žargono, slengo. Vilma domisi populiariais kompiuteriniais žaidimais, tokiais kaip „Fortnite” ar „Minecraft”, kad turėtų bendrų temų ir galėtų kalbėtis vaikams ar jaunuoliams rūpimomis temomis.

Mokslo metų pabaigoje ji nuperka jiems dovanų – LEGO, „Minecraft” ar kokį kitą žaidimą kaip padėką už įdėtas pastangas, kruopštų bendrą darbą, ir siunčia juos net į atokiausius Lietuvos rajonus.

Kaip jautriai pranešti apie diagnozę?

Dirbant su vaikais itin svarbu gebėti tinkamai bendrauti ir su jų tėvais. Čia neįkainojamas Vilmos turimas psichologės išsilavinimas.

„Išgirsti apie vaiko diagnozę – traumuojanti patirtis. Visi tėvai nori, kad jų vaikui sektųsi, kad jis būtų sveikas, laimingas. Tokia diagnozė kaip autizmas ar vėluojanti kalbos raida jiems asocijuojasi su visiška nesėkme gyvenime”, – paaiškina specialistė.

Anot jos, svarbu padėti tėvams atrasti tas stipriąsias puses, ką vaikas moka, ką jis gali, paaiškinti, kokio pobūdžio yra sutrikimas ir kokios pagalbos reikia. Vilmai kartas nuo karto tenka pamokyti ir savo kolegas, dirbančius su šeimomis, kaip tėvams pranešti nedžiuginančią žinią, koks turi būti kalbėjimo tonas, kūno kalba, kad ši žinia tėvų negniuždytų.

 

Kiekvienas atvejis yra unikalus

Terapijos pas logopedę trukmė gali būti labai skirtinga, ji priklauso nuo daugelio veiksnių. Kartais užtenka 10-12 susitikimų, o kartais bendras darbas tęsiasi dvejus, trejus ar daugiau metų.

Dirbant su vaiku nuotoliu, į užsiėmimus gali jungtis ir tėvai ar seneliai – jie gali stebėti, kaip vaikui sekasi, užduoti klausimus, matyti, kokių sunkumų kyla.

Vilma prisipažįsta, kad jai labai svarbus tėvų įsitraukimas, jų grįžtamasis ryšys: „Iš tėvų sulaukiu didelio supratingumo, padėkos ir džiaugsmo, kad priėmiau į užsiėmimus jų vaiką, kad nereikėjo laukti eilėje pusmetį ar ilgiau, kad problema yra sprendžiama. Ir mes ją sprendžiame tiek laiko, kiek tik reikia. Tėvai supranta, kad kai kurios problemos neišsisprendžia akimirksniu, reikia kantraus abipusio darbo”.

Jų reikia ir reikės

Šiandien V. Makauskienė dalijasi savo profesine patirtimi su VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos bakalauro bei Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros programos studentais. Anot jos, tai labai prasmingas darbas – norisi dalintis su būsimais specialistais, ką reikėtų daryti ir kaip, kad nereikėtų mokytis vėl iš tų pačių klaidų.

„Dvejojau, ar būti dėstytoja, ar likti tik praktike – prisipažįsta ji. – Tačiau studentų reakcija parodė, kad sprendimas teisingas: studentai yra motyvuoti, smalsūs, klausinėjantys, imlūs naujoms žinioms”.

Specialistė sako, kad logopedo specialybė yra labai paklausi, vos baigę studijas jaunuoliai jau kviečiami dirbti.

Ji optimistiškai žvelgia į logopedijos ateitį Lietuvoje: „Mūsų visuomenės gyvenimo trukmė ilgėja, vis daugiau turime senyvo amžiaus žmonių, kurie fiziškai dar pajėgūs gyventi ir save apsitarnauti, tačiau kasdienybę apsunkina demencijos požymiai, rijimo sutrikimai, insultas ir kt. Logopedų reikia darželiuose, mokyklose, gydymo įstaigose, trūksta galinčiųjų dirbti ir su kūdikiais, ir senyvo amžiaus žmonėmis. Nuoširdžiai skatinu jaunus žmones rinktis logopedijos studijas, nes tai yra puiki profesija – galime padėti žmonėms nuo gimimo iki gilios senatvės. Šios profesijos atstovų reikia ir reikės”.

 

Paliko veterinariją ir įsidarbino vaikų darželyje: savanorystė parodė tikrąjį kelią

Sausio mėnesį, kai bendrakursiai aktyviai ruošėsi egzaminų ir atsiskaitymų sesijai, veterinarijos studentė Gertrūda Laurinavičiūtė priėmė netikėtą sprendimą. Ilgus metus savanoriavusi gyvūnų prieglaudose ir svajojusi tapti veterinarijos gydytoja, vieną dieną ji nusprendė mesti veterinarijos studijas.

„Galiausiai supratau, kad rūpinimasis gyvūnais nėra tik apie meilę jiems, o veterinaro darbas nėra tik apie darbą baltu chalatu. Kai matai, kaip žmonės elgiasi su savo augintiniais, kokie gyvūnai būna apleisti ir nuskriausti, reikia stiprios širdies visa tai atlaikyti ir emociškai nepalūžti. Pasidarė per sunku, man labai visų tų gyvūnų gaila”, – nuoširdžiai prisipažįsta G. Laurinavičiūtė.

Metusi veterinarijos studijas, ji laikinai įsidarbino vaikų darželyje mokytojo asistente  – nešiojo maistą, padėdavo vaikams apsirengti, vėliau prižiūrėdavo juos žaidžiančius lauke, padėdavo atlikti užduotėles ir kt. Ir būtent tai, ką patyrė darželyje, tapo lemiamu posūkiu jos tolimesniame profesiniame kelyje.

Ši patirtis išmokė pažinti save

Gertrūdos kelias į savanorystę prasidėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Ji neatlygintinai dirbo ne tik gyvūnų prieglaudose, bet ir labdaros organizacijoje „Maisto bankas”, talkino įvairiose socialinėse iniciatyvose, vasaros stovyklose. COVID-19 pandemijos ir karantino laikotarpiu, kai daugelis sėdėjo užsidarę namuose, ji vis viena skubėdavo pas keturkojus draugus.

„Šunis juk kasdien reikia maitinti ir vedžioti, nepaisant to, kad įvestas griežtas karantinas”, – sako ji.

Didžiausi iššūkiai buvo ne fiziniai, o emociniai. Gertrūda sako, kad lankantis gyvūnų prieglaudose reikėjo daug stiprybės, kad kaskart, pamačius vargšus nuskriaustus gyvūnus, neapsipiltų ašaromis.

Tačiau savanorystė tapo tikra gyvenimo mokykla: „Tai padėjo man pažinti save – atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ką aš galiu ir ko negaliu. Ilgainiui supratau, kad gyvenime turiu ne plaukti pasroviui, o klausytis savo širdies balso, išnaudoti tai, ką galiu daryti geriausiai”.

Darželis parodė naują kelią

Po to, kai metė studijas ir įsidarbino darželyje, ji pažino įvairaus amžiaus vaikus – ir mažuosius, 1-3 metų vaikus, ir priešmokyklinukus.

Nors tuo metu dar neturėjo didelės pedagoginės patirties, būdama su vaikais ji jautėsi ne pavargusi, o kaip tik – pasikrovusi. „Buvimas su vaikais, jų nuoširdumas, klausimai apie dangų, dinozaurus ar kodėl vėjas pučia – man tai tapo kasdienė terapija”, – pasakodama šypsosi Gertrūda.

Darbas su vyresnėliais, juos mokant, sprendžiant su jais užduotėles, jai pasirodė esant arčiau širdies, nei rutina ir žaidimai su pačiais mažiausiais. Taigi ji tikslingai rinkosi, ką toliau norėtų studijuoti.

Pasuko į pedagogiką – su tikėjimu ir pagarba vaikui

Rudenį Gertrūda pradėjo studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje. Nors viskas – nuo teorijos iki pirmųjų pamokų praktikos metu – pirmaisiais studijų metais buvo nauja, entuziazmo ir smalsumo netrūko.

„Atliekant praktiką pirmame kurse, stebint pamokas, apėmė labai stiprus jausmas: aš noriu būti ta, kuri vaikams kuria saugų ir jaukų pasaulį”, – sako ji.

Pirmąją praktiką ji atliko trečiokų klasėje – iš pradžių stebėjo mokytojos darbą, vėliau pati pravedė kelias pamokas savarankiškai. „Pasirodo, pamokų metu yra sunkiausia planuoti laiką. Galvoji, kad viena ar kita veikla truks dešimt minučių, o vaikai ją padaro per tris minutes. Tada staiga reikia keisti planą, keisti pamokos turinį ir eigą. Vaikai džiugino – atrodė labai susikaupę, įsitraukę, supratau, kad tikrai noriu tai daryti visą likusį gyvenimą”, – savo įspūdžius prisimena VDU Švietimo akademijos studentė G. Laurinavičiūtė.

Mamos pavyzdys – mokytojos idealas

Gertrūdos mama jau 24 metus dirba pedagogikos srityje – ji yra dorinio ugdymo ir tikybos mokytoja, neseniai įgijusi ir specialiojo pedagogo kvalifikaciją. Mamos patirtis ir palaikymas jai buvo itin svarbūs renkantis ir savo profesiją.

„Mama labai realistiškai papasakojo, kokie sunkumai laukia mokytojos darbe, bet ji akcentavo, kad visi tie sunkumai yra įveikiami. Suprantu, kad mokytojo darbas reikalauja nuolatinio mokymosi, tobulėjimo, bet tai mane kaip tik ir motyvuoja”, – įsitikinusi ji.

Paklausta apie tai, kokia mokytoja ji pati norėtų būti, Gertrūda net nedvejodama atsako, kad nori būti tokia, kokia yra jos mama: „Mano mama yra labai šiltas žmogus, visada buvo ir yra atsidavusi mokiniams. Jos buvę auklėtiniai, dabar jau suaugę žmonės, sutikę ją gatvėje iki šiol mielai apkabina, pasako, kad pasiilgo. Noriu ir aš būti tokia, kurios mokiniai nepamiršta.”

Pašnekovė neabejoja, kad pradinių klasių mokytojas yra žmogus, kuris ne tik perteikia vaikams žinias, bet ir stipriai prisideda formuojant jų vertybes, charakterį, asmenybę: „Tai pirmasis jų mokytojas mokykloje. Jei klasėje vaikams bus jauku, gera, įdomu, jei jie jaus mokytojo šilumą ir dėmesį, toks bus ir jų santykis su mokslu. Tai neabejotinai formuoja jų požiūrį į mokymąsi, pasaulį, požiūrį į santykius, pasitikėjimą”.

Automobiliai, žirgai ir… meilė

Atsilaisvinusi nuo darbų, Gertrūda skiria laiko kiek neįprastiems pomėgiams. Vienas jų – automobilių sportas. Ji nuo pat mažumės su savo tėčiu aktyviai lankydavosi automobilių sporto varžybose, o vėliau ir pati sėdo prie lenktyninio automobilio vairo.

„Drauge su tėčiu praleisdavome varžybose ne vieną savaitgalį. Mane ši veikla labai įtraukė. Būdamas vaikas netgi spėliodavau iš garso, kokia tai mašina, koks modelis. Pamenu, kai vieno gimtadienio proga tėvai iš sutaupytų pinigų nupirko man automobilį varžyboms. Sekėsi neblogai – lenktyniaudama pelniau ne vieną svarbų titulą ir apdovanojimą. Tačiau pats didžiausias mano laimėjimas – ne taurės, o šiame sporte sutiktas mylimas žmogus”, – pažinties istoriją su savo būsimu vyru prisimena G. Laurinavičiūtė.

Rūta Automato foto

Dar vienas jos ilgametis pomėgis – jodinėjimas žirgais. Jodinėti ji pradėjo būdama vos trejų metukų. Nors kelio trauma vėliau pristabdė aktyvias treniruotes, Gertrūda planuoja šią vasarą vėl grįžti į žirgyną.

Gertrūda Laurinavičiūtė žirgynė

„Visada buvau gan drovus ir tylus žmogus, – prisipažįsta ji. – Tačiau kai aš jodinėju, stebiu automobilių varžybas ar pati vairuoju, čiaušku nesustodama – šie pomėgiai išmokė mane drąsos daryti tai, kas man patinka, laisvai bendrauti, varžytis, drąsiai klausti, nepasiduoti”.

Linkis sau kantrybės ir jautrumo

Nors Gertrūda dar tik baigė pirmuosius mokslo metus universitete, ji jau nekantrauja atlikti dar vieną praktiką mokykloje, o ir svajoja apie mokytojo darbą. Paklausta, ko sau palinkėtų kaip būsimai mokytojai, Gertrūda nedvejoja: „Būti kantriai, jautriai ir supratingai. Vadovautis ne tik protu, bet ir širdimi. Ir niekada neužmiršti – kiekvienas vaikas turi savo pasaulį, o mokytojo darbas yra ne tik jį suprasti, bet ir padėti vaikui augti.”

Darbas su vaikais padeda augti ir pačiam mokytojui. Kaip, beje, ir savanorystės veikla. Gertrūda pataria žmonėms, ypač paaugliams, kuo daugiau savanoriauti – tai dovanoja daug vertingų patirčių, o ir padeda pažinti save bei galbūt netgi atrasti savo tikrąjį pašaukimą.

Kaip išgyventi egzaminus?

Artėjant brandos egzaminų sesijai, nerimo lygis mokyklose auga. Mokytojai, mokiniai bei jų tėvai atsiduria nuovargio, nerimo ir didelių lūkesčių epicentre.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos edukologijos doktorantė, Informatikos fakulteto dėstytoja, matematikos mokytoja Monika Grigaliūnienė sako, kad šiuo laikotarpiu mokyklų bendruomenė gyvena permainų ir nežinios etape – tai atsiliepia tiek mokymosi rezultatams, tiek mokinių psichologinei sveikatai.

Situacijos sudėtingumą iliustruoja faktai: praėjusiais metais vienuoliktokai iki pat pavasario nežinojo, ar galės perrašyti tarpinius patikrinimus. Šiemet iki dvyliktokų valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino likus vos pusantros savaitės, pedagogai sužinojo, jog viena egzamino užduotis keičiasi.

„Tai kelia bereikalingą įtampą visoms pusėms. Jei norime stiprios švietimo sistemos, turime galvoti ne tik apie turinį, bet ir apie nuoseklų ugdymo procesą”, – sako M. Grigaliūnienė.

Gerėjančių ketvirtokų rezultatų nereikėtų pervertinti

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija džiaugiasi: šių metų nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai rodo, kad ketvirtokų matematikos rezultatai gerėja. Tačiau M. Grigaliūnienė ragina šiuos skaičius vertinti atsargiai.

„Pradinukai dažniausiai sprendžia užduotis, kurios reikalauja atpažinti žinomus veiksmus, taikyti išmoktus algoritmus. Vyresnėse klasėse užduotys neretai tampa sudėtingesnės: reikia gebėti perprasti problemą, analizuoti ją ir taikyti žinias naujose situacijose. Tada rezultatai krinta”, – paaiškina ji.

Edukologės teigimu, ketvirtokų rezultatai labiau atspindi, kokį turinį mokiniai yra išėję, o ne kiek jie supranta ar kiek išlavintas jų matematinis mąstymas.

Viena dažniausių klaidų ruošiantis egzaminui yra bandymas išmokti sprendimo būdus atmintinai. „Jeigu mokinys žino, ką daro, kodėl taip daro ir kas vyksta su skaičiais, jis bus pasiruošęs ir netikėtumams. O jeigu žino tik veiksmų seką, vienas žingsnis kitoks – ir viskas griūva”, – teigia M. Grigaliūnienė.

Neretai mokydamiesi matematikos mokiniai bando rasti universalų uždavinių sprendimo būdą, tinkamą visiems atvejams, tačiau tokia strategija dažniausiai nepasiteisina: šiek tiek kitaip parašytas uždavinys – ir tu staiga jau nebežinai, kaip jį spręsti.

M. Grigaliūnienė pataria abiturientams nuolat klausti mokytojų „kodėl” ir stengtis suprasti procesą: „Visus mokinius, nuo pat mažiausiųjų, raginu uždavinėti klausimus, bandyti suprasti, kodėl uždavinys vienaip ar kitaip sprendžiamas. Jeigu ruošiamės egzaminams, būtina suprasti logiką ir veiksmų eigą. Net neabejoju, kad absoliuti dauguma mokytojų yra pasiruošę atsakyti į mokinių klausimus”.

M. Grigaliūnienė

Tėvų vaidmuo: realistiškai palaikyti, o ne spausti

M. Grigaliūnienė išskiria tris pagrindines kryptis, kaip tėvai galėtų padėti vaikui ruošiantis egzaminams. Pirmoji ir svarbiausia – realistiški lūkesčiai. Yra tėvų, kurie ateina į susitikimą su mokytojais ir kelia klausimą, kodėl jo vaiko pažymiai tokie ir tokie? Kodėl ne dešimtukai? Ir jie nevertina to, kad, pavyzdžiui, vaikas visiškai nedirbo ir nedarė namų darbų.

Jei visus metus mokinys mokėsi vidutiniais pažymiais, tikėtis 100 ar 80 procentų iš egzamino yra šiek tiek nerealu. Kelti tokią kartelę, kurios tikėtina, kad nepasieksi, yra nusivylimas ir mokiniui, ir tėvams.

Antroji kryptis – emocinė aplinka. Vaikui svarbu žinoti, kad jis namuose bus priimtas nepaisant to, kaip bus įvertintas per egzaminus. „Jokiu būdu negalime aiškinti vaikui, kad egzaminas yra jo gyvenimą apsprendžiantis rezultatas, nes taip nėra. Tavo, kaip žmogaus, vertės neapibrėžia joks vienas skaičius”, – pabrėžia M. Grigaliūnienė.

Jos teigimu, jei iki egzaminų liko kelios savaitės, nelabai ką beprisimokysi. Tuo laikotarpiu labiau reikėtų galvoti ne apie žinias, o stengtis nurimti, rūpintis mokinio psichologine būsena.

Trečioji kryptis – užtikrinti kokybišką poilsį. Šiuo etapu kur kas svarbiau skanus maistas, pasikalbėjimai, geras miegas nei trys papildomi testai paskutinę naktį: „Labai svarbu dieną prieš egzaminą nieko daugiau nebesimokyti. Mažiausiai dvylika valandų prieš egzaminą – net negalvoti apie tai, kas laukia egzamino metu. Svarbu leisti savo smegenims truputėlį pailsėti, būtina gerai išsimiegoti”.

M. Grigaliūnienė dalijasi ir asmenine patirtimi: „Prieš savo egzaminus gulėdavau vonioje, eidavau miegoti laiku, mane tėvai lepino skaniu maistu, dėl to, kad paskutinėmis dienomis nieko jau nebepadarysi – egzamino rezultatą lems tikrai ne paskutinės nakties mokymasis, o bent jau dvejų pastarųjų metų darbas”.

Kodėl nereikia visko kopijuoti iš užsienio

Nėra tokios šalies, anot pašnekovės, iš kurios turėtume kopijuoti dalykus ir perkelti juos į mūsų švietimo sistemą: „Mes labai dažnai žiūrime į užsienį kaip į žalesnę pievelę, bet visa tai, ką turi tos kitos šalies švietimo sistema, nėra atsiejama nuo tos šalies kultūrinio ir istorinio konteksto. Kiekviena šalis turi savitą istoriją, vertybes, socialines normas, kurios formuoja ne tik mokymo metodus, bet ir požiūrį į mokymąsi bei ugdymą apskritai. Todėl tiesioginis modelių kopijavimas dažnai neatitinka mūsų realijų ir neatskleidžia mūsų švietimo sistemos potencialo“.

Mums svarbiausia, pasak pašnekovės, išsiaiškinti Lietuvos švietimo sistemos unikalumą ir stiprybes: „Visų pirma žiūrėkime į tai, kokias stiprybes turi mūsų mokiniai ir mokytojai, ir puoselėkime tai“.

Dirbdama tiek su mokiniais, M. Grigaliūnienė turi tikslą – ne išmokyti juos matematikos, bet suformuoti teisingą požiūrį į matematiką, jos mokymąsi ir į jų pačių galimybes  matematiką išmokti. Matematika dažnai atrodo sudėtinga ar net bauginanti, bet tai, kaip į ją žiūrime, lemia mūsų pasisekimą. Svarbu ne tik žinios, bet ir pasitikėjimas savo gebėjimais, smalsumas, noras klausti ir ieškoti atsakymų.

Būsimieji mokytojai, kurie šiuo sudėtingu metu renkasi pedagogikos profesiją, jai suteikia vilties. Jie ateina vedami daugybės klausimų, kartais net vedami pykčio, kad švietimas ne toks, koks turėtų būti. Svarbiausia – jie ateina ieškodami ir tikėdami, kad gali būti geriau. Šis jų noras keistis ir tobulėti yra svarbus ženklas, kad pokyčiai yra įmanomi.

„Tai yra man labai didelis įkvėpimas ir didelė viltis, kad mes mažais žingsniais artėsime link to, kad turėsime stipresnį matematikos mokymosi lygį Lietuvoje ir mokinius, kurie kitaip, su smalsumu ir pasitikėjimu, žiūrės į matematiką“, – sako M. Grigaliūnienė.

Priėmimas į bakalauro studijas VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje

Nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 6 d. 11 val. vyks prašymų studijuoti Lietuvos universitetuose ir kolegijose registravimo pagrindinis etapas, individualiai pildant stojimo paraišką internetu LAMA BPO informacinėje sistemoje. Stojantieji galės pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas, valstybės nefinansuojamas vietas ir valstybės nefinansuojamas vietas su studijų stipendija.

Bendrojo priėmimo etapo kvietimai studijuoti bus siunčiami elektroniniu paštu rugpjūčio 11 dieną iki 12 val. Juos stojantieji taip pat matys prisijungę prie savo prašymo paskyros LAMA BPO informacinėje sistemoje.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studijų sutartis elektroniniu būdu bus galima sudaryti nuo  rugpjūčio 11 d. 15 val. iki rugpjūčio 14 d. 12 val. Visi kviečiamieji  studijuoti VDU rugpjūčio 11 dieną gaus informacinius laiškus dėl sutarties pasirašymo epasirasymas.vdu.lt sistemoje. Šiais metais taip pat planuojamas papildomas priėmimo etapas. Daugiau informacijos:  https://lamabpo.lt/pirmosios-pakopos-ir-vientisosios-studijos/priemimo-datos/

Stojamieji egzaminai stojantiems į menų ar meno pedagogikos studijas vyks nuo birželio 12 d. iki rugpjūčio 5 d. Stojantieji į stojamuosius egzaminus turi registruotis ne vėliau kaip 24 val. iki stojamojo egzamino dienos. Daugiau informacijos apie stojamuosius egzaminus ir jų tvarkaraščius rasite čia: www.vdu.lt/stojamieji.

Stojamiesiems egzaminams kiekvienas stojantysis turi registruotis savarankiškai LAMA BPO informacinėje sistemoje (registracija stojamiesiems egzaminams vyksta stojamųjų egzaminų skiltyje).

Kviečiame vaizdo siužete išsamiau susipažinti su svarbiausiais dalykais norintiems stoti į VDU:

 

Kontaktai:

Kyla kartelė švietimo vadovams: magistrantūros diplomas – ne tik privilegija, bet ir būtinybė

Lietuvos švietimo sistema išgyvena transformacijos laikotarpį – švietimo įstaigų vadovams keliami vis aukštesni reikalavimai. Nuo 2027 m. rudens dirbantieji mokyklų ir darželių vadovais privalės turėti magistro kvalifikacinį laipsnį, o naujai priimamiems vadovams šis reikalavimas įsigaliojo jau nuo šių metų pradžios. Reikalaujamo išsilavinimo neįgiję švietimo įstaigų vadovai bus atleidžiami iš einamų pareigų.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Švietimo vadybos ir politikos katedros vedėjos, švietimo vadybos magistrantūros programos vadovės prof. dr. Aušros Rutkienės, šis pokytis – svarbus sisteminis pripažinimas, jog magistro laipsnis švietimo sistemoje turi vertę ir reikšmę. „Kai kuriose šalyse ir pedagogai turi turėti arba pilną penkerių metų išsilavinimą, arba magistro kvalifikacinį laipsnį”, – atkreipia dėmesį ji.

Įvairaus amžiaus ir patirties

 

Reikalavimai vadovų kvalifikacijai tampa griežtesni, tačiau prof. dr. A. Rutkienė akcentuoja, kad magistro laipsnis nebūtinai turi būti edukologijos srities – tinka vadybos, administravimo ar kitos srities magistro diplomas. Tai praplečia galimybes įvairiems specialistams užimti vadovaujančias pareigas švietimo srityje.

Pastaraisiais metais siekdama užtikrinti šios kvalifikacijos prieinamumą, viena ilgiausiai vykdomų Lietuvoje (nuo 2008 metų) VDU Švietimo akademijos  Švietimo vadybos magistrantūros studijų programų kvietė esamus, būsimus ir potencialius vadovus ir kitus pedagoginius darbuotojus studijuoti magistrantūros studijose. Projektas finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Šiuo metu šioje studijų programų universitete studijuoja 230 kvalifikuotų švietimo vadovų bei specialistų. Šios studijos pritraukia įvairaus amžiaus ir patirties studentus – nuo pradedančių mokytojų iki ne vienerius metus jau dirbančiųjų vadovais ar pavaduotojais. Programa sudaryta taip, kad studijas nesunku derinti su darbu: paskaitos vyksta penktadieniais ir šeštadieniais.

Greta – galimybė rinktis ir magistrantūros nuolatines studijas VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje, šiuo metu vyksta priėmimas.

„Švietimo vadybos magistrantūros studijose turime labai įvairaus amžiaus studentų. Čia apstu ir tų profesionalų, kurie jau turi kitos srities magistro laipsnį – pas mus jie ateina mokytis ne dėl pažymių, o dėl naujų kompetencijų ir žinių poreikio”, – įsitikinusi prof. dr. A. Rutkienė.

Prof. Aušra Rutkienė

 

Pokytis buvo rizikingas, bet pasiteisino

Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos direktorė Dovilė Kaminskė, anksčiau dirbusi Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriuje, pradėjo vadovauti šiai ugdymo įstaigai prieš metus. Ji pripažįsta, kad toks profesinis pokytis buvo rizikingas, tačiau tikrai pasiteisino.

„Šie metai buvo pilni iššūkių, gimnazijos vadovo darbas nėra toks, kaip galbūt daugelis įsivaizduojame. Vadovo pareigos apima daugybę sričių – bendravimą su mokiniais, tėvais, mokytojais, dokumentacijos tvarkymą, krizių valdymą, projektų įgyvendinimą ir kt.,” – savo patirtimi dalijasi D. Kaminskė.

Pradedančiajam mokyklos direktoriui, anot pašnekovės, reikalingos tiek teorinės, tiek praktinės žinios. Dirbant direktoriumi, būtina suprasti ugdymo procesą, švietimo sistemos specifiką, būtina turėti lyderystės ir vadybinių gebėjimų, išmanyti inovacijas, mokėti įgyvendinti pokyčius, strategiškai planuoti.

Siekdama tobulinti savo vadybines kompetencijas, D. Kaminskė, pradėjusi vadovauti gimnazijai, netrukus pati įstojo į VDU švietimo vadybos magistrantūrą. Ji įsitikinusi, kad vadovas turi būti tas lyderis, kuris suvienija bendruomenę, įkvepia, sutelkia komandą, moka spręsti konfliktus, nuolat skatina savo komandą tobulėti, o kartu tobulėja ir pats.

„Visa veikla turi būti orientuota į vaikų, kurie yra pagrindiniai mokyklos klientai, gerovę. Žinoma, vienas žmogus negali visko padaryti ir ištempti ant savo pečių visą mokyklos strategiją – svarbus komandinis darbas”, – neabejoja gimnazijai vadovaujanti D. Kaminskė.

 

Mokytojų trūkumas – opi problema

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria švietimo įstaigų vadovai – mokytojų trūkumas. D. Kaminskė sako, kad padėti išlaikyti mokytojus labiausiai padeda atvira komunikacija: „Svarbu kalbėtis su mokytoju, aiškintis, ko jam trūksta jo darbe, su kokiais sunkumais jis susiduria. Žinoma, mokytojo motyvavimas nėra lengvas dalykas, ypač, kai pedagogas yra pavargęs po ilgų darbo metų mokykloje”.

Dovilė Kaminskė

Prof. A. Rutkienė atkreipia dėmesį į plonytę ribą tarp lyderystės ir desperatiškos mokytojų paieškos.

„Jeigu nėra mokytojo, nevyksta pamokos. Mokyklos bendruomenė, ypač mokinių tėvai, įprastai labai jautriai į tai reaguoja – neva koks tu vadovas, jeigu nesugebi rasti mokytojo? Suprantama, kad vadovas ieško tinkamiausio žmogaus – mokytojas turi būti kompetentingas ir turi pasižymėti tam tikromis savybėmis, kad jo mokiniai jaustųsi klasėje gerai, o ir jis tinkamai įsilietų į jau susiformavusį kolektyvą”, – sako prof. A. Rutkienė.

 

Regioninėms mokykloms dar sunkiau 

Dar vienas rimtas iššūkis, kurį įvardija VDU profesorė dr. A. Rutkienė – tai sunkumai, su kuriais susiduria regioninės mokyklos. Jų situaciją apsunkina neapibrėžtumas dėl mokyklų tinklo išlikimo, kai mažesnių miestelių mokyklose, tam tikrose klasėse, mokinių skaičius gali drastiškai sumažėti, o ir peržengti kritinę ribą. Natūralu, kad perspektyvūs pedagogai privengia rinktis darbą mokykloje, kurios ateitis neaiški.

Anot VDU profesorės, mokyklos stengiasi pritraukti jaunus pedagogus ir pačios iš jų ugdyti būsimus vadovus. Neretai mėginama juos prisivilioti siūlant įvairias motyvacines priemones, tokias kaip būsto nuomos kompensacija, transporto išlaidų padengimas ir panašiai.

„Regionų politika šiandien dažnai lemia tai, kad jaunas specialistas visgi renkasi dirbti šalies didmiestyje ar išvyksta užsienį, o ne renkasi regioninę mokyklą”, – pastebi A. Rutkienė.

Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos direktorė D. Kaminskė sako, kad, motyvuojant tiek pedagogus, tiek mokyklos vadovus likti ilgus metus dirbti mokykloje, svarbu suteikti galimybę jiems nuolat judėti, t.y. mokytis, tobulėti ir augti: „Kartą vienas kolega man išsakė mintį, jog riedantys akmenys niekada neapkerpėja. Ši mintis tapo ir didžiausia mano motyvacija. Nuolatinis tobulėjimas, pokyčiai ir galvojimas, kas bus rytoj, po savaitės ar mėnesio, padeda žmogui neapkerpėti ir nuolat judėti tolyn”.

 

 

 

VDU pradeda priėmimą į profesinių studijų programą „Pedagogika“

Vytauto Didžiojo universitetas skelbia priėmimą į profesinių studijų programos 1 metų (60 kreditų) arba 2 metų (120 kreditų) „Pedagogika“ valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas studijas.

1 metų (60 kreditų) pedagogikos studijos skirtos pedagogo kvalifikacijai įgyti.

Į valstybės finansuojamas vietas dalyvauti konkurse gali asmenys tik turintys atitinkamos krypties išsilavinimą, būtiną nurodytų dalykų mokytojų kvalifikacijai pagal Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-774. Tai reiškia, kad į 60 studijų kreditų programą galima stoti turint konkretaus mokomojo dalyko aukštąjį išsilavinimą, bet neturint pedagogo kvalifikacijos.

Dokumentų pateikimas ir priėmimas į studijas vyks pagal šias Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nurodytas sritis:

  • Matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, informatikos, kalbų (lietuvių kalbos ir literatūros, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų). istorijos, geografijos dalykų mokytojai.
  • Kitų ugdymo sričių dalykų kvalifikaciją turintiems: ekonomikos ir verslumo, etikos, dailės/menų, muzikos, šokio, technologijų, teatro, fizinio ugdymo, filosofijos, medijų meno, lotynų kalbos ir antikos kultūros, psichologijos, astronomijos, geografinių informacinių sistemų, teisės, etninės kultūros, nacionalinio saugumo ir krašto gynybos, tikybos dalykų mokytojų kvalifikacijai.

Į valstybės nefinansuojamas studijas kviečiame teikti dokumentus aukštąjį išsilavinimą turinčius kandidatus į šias sritis:

  • Socialinės pedagogikos (turinčius socialinio darbuotojo kvalifikaciją)
  • Specialiosios pedagogikos (tik turintiems universitetinį išsilavinimą), planuojantys vėliau įgyti specialiojo pedagogo kvalifikaciją
  • Logopedijos (tik turintiems universitetinį išsilavinimą), planuojantys vėliau įgyti logopedo kvalifikaciją
  • Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, planuojantys vėliau įgyti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją
  • Pradinio ugdymo, planuojantys vėliau įgyti pradinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją
  • Gyvenimo įgūdžių.

60 kreditų (1 metų) studijų programą sudaro:

  • teorinė dalis (paskaitos, seminarai, praktiniai darbai), kurios apimtis 720 val.,
  • pedagoginė praktika (atliekama bendrojo ugdymo mokyklose), kurios apimtis 800 val.
  • savarankiškai rengiamas baigiamasis darbas, kurio apimtis 80 val.

60 kreditų studijos trunka vienerius mokslo metus, jas baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas.

2 metų (120 kreditų) pedagogikos studijos skirtos pedagogo kvalifikacijai ir mokomojo dalyko kompetencijoms įgyti.

Į valstybės finansuojamas studijų vietas gali pretenduoti aukštojo mokslo kvalifikaciją turintys asmenys. Į 120 studijų kreditų programą galima stoti turint aukštąjį išsilavinimą, bet neturint pedagogo kvalifikacijos ir norint tapti kito mokomojo dalyko mokytoju.

Kandidatai gali rinktis mokomojo dalyko modulius šiose srityse:

  • Matematika, informatika, biologija, fizika, chemija, istorija, geografija, kalbos (lietuvių kalba ir literatūra, anglų kalba, ispanų kalba, vokiečių kalba, prancūzų kalba, italų kalba)
  • Muzika, ekonomika ir verslumas, dailė, fizinis ugdymas, etika, technologijos, šokis, teatras.

120 kreditų (2 metų) studijų programą sudaro:

  • pedagoginė dalis – 60 kreditų: paskaitos, seminarai, praktiniai darbai (apimtis 720 val.), pedagoginė praktika atliekama bendrojo ugdymo mokyklose (apimtis 800 val.) ir savarankiškai rengiamas baigiamasis darbas, kurio apimtis – 80 val.
  • mokomojo dalyko modulio dalykai – 60 kreditų: paskaitos, seminarai, praktiniai darbai (apimtis 1600 val.)

120 kreditų studijos trunka dvejus mokslo metus, jas baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas bei mokomojo dalyko kompetencijas patvirtinanti akademinė pažyma.

Studijos bus vykdomos Kaune ir Vilniuje.

Prašymus galima pateikti nuo gegužės 19 d. iki birželio 22 d. 24 val. internetu  https://epasirasymas.vdu.lt/

Stojantieji turi pateikti 2025 m. priėmimo į pedagogikos studijas taisyklėse nurodytus dokumentus.

Visi stojantieji turi dalyvauti motyvacijos pokalbyje, kuris vyks nuotoliniu būdu birželio 25, 26, 27 dienomis. Informacija apie motyvacijos pokalbio eigą ir tvarkaraštis kiekvienam stojančiajam bus išsiųsti prašymo formoje nurodytais el. pašto adresais.

Priėmimo etapai

Daugiau informacijos apie priėmimą į profesines studijas „Pedagogika“:

 

Ketinantiems studijuoti Kaune:

 

  • Vytauto Didžiojo universitetas Švietimo akademija
  • Studijų koordinatorė Vaida Lukšienė
  • El. paštas vaida.luksiene@vdu.lt
  • Telefonas+370 37 327875

Ketinantiems studijuoti Vilniuje:

  • Vytauto Didžiojo universitetas Švietimo akademija
  • Studijų koordinatorė Romutė Šainer
  • El. paštas romute.sainer@vdu.lt
  • Telefonas +370 610 67 303
  • VDU Studijų departamentas
  • Adresas K. Donelaičio g. 52, LT-44248, Kaunas
  • Telefonas +370 37 327 815
  • El. paštas studijos@vdu.lt

Dr. V. Vančugovienė pelnė prestižinį 2025 m. „Marsh“ apdovanojimą už edukaciją botanikos soduose

VDU Botanikos sodo buvusi darbuotoja, VDU Švietimo akademijos dėstytoja, STEAM didaktikos centro direktorės pavaduotoja dr. Vesta Vančugovienė pelnė prestižinį 2025 m. „Marsh“ apdovanojimą už edukaciją botanikos soduose (angl. Marsh Award for Education in Botanic Gardens) – tarptautinį pripažinimą, kasmet teikiamą už reikšmingiausius pasiekimus augalų išsaugojimo ir edukacijos srityje.

Šį apdovanojimą teikia BGCI (Botanic Gardens Conservation International) kartu su Marsh labdaros fondu – tai vienas reikšmingiausių įvertinimų pasaulio botanikos sodų bendruomenėje. Vesta – pirmoji lietuvė, pelniusi šį titulą. Jos veiklą vertino tiek Marsh labdaros fondas, tiek BGCI profesionalų komisijos.

Dr. Vesta Vančugovienė – švietimo srities novatorė, savo mokslinį kelią pradėjusi nuo molekulinės biologijos, o edukatorės karjerą – nuo VDU Botanikos sodo, kuriame aktyviai ėmėsi gamtamokslinio ugdymo. Ji inicijavo ir įgyvendino ne vieną reikšmingą edukacinį projektą, prisidėdama prie nacionalinių mokslo konkursų ir sėkmingai taikydama virtualaus mokymosi programas, buvo Lietuvai atstovavusioje komandoje Venecijos architektūros bienalėje, o pandemijos metu sklandžiai ir originaliai pritaikė nuotolines edukacijas.

Vestos sukurti ir pritaikyti mokymo modeliai, apjungiantys biologiją, edukologiją ir praktinį mokymą, šiandien pripažįstami kaip lengvai adaptuojami ir kitose pasaulio edukacinėse sistemose.

Vesta oficialiai bus pagerbta 11-ajame Tarptautiniame edukacijos botanikos soduose kongrese Seule, Pietų Korėjoje.

Pedagogų rengimo iššūkiai: kaip padėti ir gabiems, ir specialiųjų poreikių turintiems mokiniams

Šalies mokyklose daugėja iššūkių – vienas iš jų yra įtraukiojo ugdymo, t. y. ugdymo kiekvienam mokiniui pagal individualius poreikius, įgyvendinimas. Tai apima ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių integraciją, ir itin gabių vaikų mokymąsi. Reaguodamas į besikeičiančius švietimo poreikius, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) plečia programas būsimiesiems pedagogams ir švietimo pagalbos specialistams, vykdo mokslinius tyrimus, dalijasi įžvalgomis su praktikais.

Šiandieninėje mokykloje vis labiau įsitvirtina suvokimas, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, su savitais gebėjimais ir poreikiais. Personalizuotas ugdymas tampa ne tik teorine koncepcija, bet ir praktine būtinybe.

Kiekvienas vaikas – su savais gebėjimais ir poreikiais

„Reikia skirti gerokai daugiau laiko pačiam startui – vaiko pažinimui,” – pabrėžia VDU Švietimo akademijos doktorantė ir dėstytoja, Švietimo pagalbos kompetencijų centro vadovė Daiva Bartninkienė, tyrinėjanti personalizuoto mokymosi sritį.

Pasak jos, mokytojai, prieš pradėdami dirbti su klase, turėtų kiek įmanoma labiau pažinti savo mokinius – susipažinti su kiekvieno vaiko duomenimis, jo mokymosi praeitimi, pabendrauti su šeima dar prieš pradedant mokymosi procesą. Nors toks pažinimo procesas iš pradžių reikalauja daugiau laiko ir pastangų, jis vėliau atsiperka stipresniu ryšiu su mokiniu bei geresniais vaiko mokymosi rezultatais.

„Personalizuotas mokymasis atveria daug galimybių mokytojui, ir vėliau galima net sutaupyti laiko. Pažinus mokinius, mokytojas gali efektyviau planuoti mokymosi strategijas, atpažinti mokinių stipriąsias ir silpnąsias puses bei tikslingiau organizuoti ugdymo procesą”, – įsitikinusi D. Bartninkienė.

Pritaikyti tinkamas metodikas jų ugdymui

Gabių vaikų atpažinimas, pažinimas ir jų ugdymas – mūsų šalyje mažai tyrinėta sritis ir menka sukaupta patirtis. Personalizuotas ugdymas tiesiogiai siejasi su gabių vaikų ugdymu. VDU Švietimo akademijoje Kaune, Vilniuje ir Tauragėje penkerius metus veikianti tarptautinė gabių vaikų ugdymo programa „Gifted“ buvo sukurta būtent tokiam tikslui.

Programa vykdoma pagal tarptautiniu mastu pripažintą Izraelio gabių vaikų ugdymo modelį, kuriame vienas iš svarbiausių dedamųjų yra gabių vaikų atpažinimas ir vaiko stiprybių nustatymas, tuomet ugdymo programos įvairaus amžiaus vaikams kūrimas. Specialiai parengti mokytojai, dėstytojai, psichologai ruošia programas gabių vaikų gebėjimų intelektiniam ir emociniam ugdymui – to svarba pagrįsta ne tik praktiniais stebėjimais, bet ir moksliniais tyrimais.

„Gabūs vaikai turi turėti erdvę, kurioje jie mokosi, bendrauja, bendradarbiauja su panašiais į save”, – sako D. Bartninkienė, pabrėždama, kad tokie vaikai neturėtų būti išskirti į atskiras mokyklas – svarbu išlaikyti socialinės aplinkos įvairovę, tuo pačiu suteikti jiems galimybę dirbti ir veikti su panašaus gebėjimų lygio bendraamžiais.

Gabių vaikų ugdymo centras „Gifted“ naudinga ne tik patiems jį lankantiems gabiems vaikams, bet jis svarbus universitete ir kaip pedagogų, švietimo pagalbos specialistų, psichologų rengimo dalis.

D. Bartninkienė Izraelyje

„Mums, kaip pedagogų rengimo centrui, svarbu suprasti, kokie yra šių vaikų poreikiai, kaupti kompetenciją ir kaip tai integruoti į būsimų specialistų rengimo procesą. Būsimiems mokytojams reikia gebėti atpažinti gabius vaikus ir pritaikyti tinkamas metodikas jų ugdymui, o švietimo pagalbos specialistai turi mokėti teikti reikiamą vaiko poreikius atitinkančią pagalbą“, – akcentuoja pašnekovė.

Ir praktinė aplinka studentams, ir erdvė mokslininkams

Darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, įskaitant ir gabius vaikus, reikalauja specialių pedagoginių kompetencijų. Siekiant sustiprinti šią sritį, universitete neseniai duris atvėrė VDU Švietimo pagalbos kompetencijų centras. Jo įkūrimas buvo ilgalaikis procesas, prasidėjęs kartu su specialiosios pedagogikos bakalauro programos įvedimu.

Centro veikla apima kelias svarbias sritis – tai ir aplinka studentų praktinėms veikloms, ir erdvė mokslininkams bei tyrėjams: „Įtraukusis ugdymas yra svarbi sritis. Universitete dirba ne tik jau žinomi ir patirtį turintys mokslininkai, bet skiriamas didelis dėmesys doktorantų rengimui. Šiuo metu Švietimo akademijoje studijuoja keturi doktorantai, tiriantys skirtingas sritis, susijusias su įtraukiuoju ugdymu. Kartu su mokslininkais doktorantai dalijasi patirtimi, naujausiomis mokslinėmis žiniomis su praktikais, dirbančiais ugdymo įstaigose, taip pat su specialiųjų poreikių turinčių vaikų šeimomis. Ši veikla ypač aktuali įtraukiojo ugdymo kontekste“.

Daiva Bartninkienė

Švietimo pagalbos kompetencijų centro vadovė D. Bartninkienė pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas – tai ne tik specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracija, bet ir gebėjimas atliepti visų mokinių poreikius. Jei vadovaujantis personalizuoto ugdymo principais centre matysime kiekvieną vaiką, pažinsime jį, parinksime tinkamus ugdymo metodus, įtrauksime vaiką į  mokymąsi, organizuosime ir teiksime, jei reikia, švietimo pagalbą, reflektuosime, t.y. sudarysime vientisą kompleksą, kuris gali užtikrinti pažangą kiekvienam mokiniui atsižvelgiant į jo poreikius.

„Nors tai reikalauja papildomų išteklių ir specialistų pasiruošimo, ilgalaikėje perspektyvoje jos didina švietimo prieinamumą ir kokybę, kartu stiprindamos visą pedagogų rengimo sistemą“, – sako pašnekovė.

Ieško iššūkių ir kuria inovacijas

Švietimo pagalbos kompetencijų centro vadovė D. Bartninkienė savo kelią švietime numatė labai anksti: „Jau nuo penktos klasės žinojau, kad dirbsiu mokytoja, ir šis mano noras niekada nesikeitė”.

Baigusi literatūrologijos magistro studijas, ji dirbo mokytoja mokykloje, vėliau ėmėsi vadybinio darbo, tapusi mokyklos vadovo pavaduotoja, mokyklos vadove, o galiausiai nėrė į verslą. Tačiau ir būdama versle ji pernelyg nenutolo nuo švietimo srities – dirbo produktų vadove, leidybos skyriaus vadove mokomosios literatūros leidykloje, prisidėjo prie skaitmeninių produktų, tokių kaip ugdymo platforma „Eduka”, kūrimo ir kt.

„Visada sakydavau, kad kai sukaupsiu patirties, dalinsiuosi ja su studentais. Todėl grįžau į švietimo sektorių, tik aukštajame moksle, ir būtent ten, kur visada ir norėjau – į pedagogų rengimo sritį, nes labai norėjosi pasidalinti ta sukaupta patirtimi”, – pasakoja D. Bartninkienė, VDU dirbanti jau ketverius metus. Čia ji ne tik dėsto, bet ir tęsia doktorantūros studijas, gilinasi į mokslą, tyrinėdama personalizuota strategija paremtą tarpdisciplininę pagalbą įtraukioje mokykloje.

Ar tokios iniciatyvos gali pakeisti Lietuvos švietimo sistemą ilgalaikėje perspektyvoje? Pašnekovė žvelgia į ateitį optimistiškai: „Visą gyvenimą einu ieškodama vis naujų iššūkių. Tikiuosi, kad veikdama akademinėje aplinkoje kartu su kolegomis dar atrasime įvairių inovatyvių sprendimų, kurie bus naudingi ir mūsų mokytojams, ir švietimo pagalbos specialistams, ir, svarbiausia, mūsų vaikams”.

 

Priėmimas į magistrantūros studijas VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje

Nuo gegužės 12 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) prasideda priėmimas į magistrantūros studijas. Norintys studijuoti magistrantūroje kviečiami teikti prašymus internetu. Pirmasis priėmimo į magistrantūros etapas vyks ir stojantieji prašymus pateikti gali iki birželio 26 d. 10 val. Įstojusieji kvietimus studijuoti gaus ir sutartis internetu galės pasirašyti nuo birželio 30 d.

Į magistrantūros studijas gali būti priimami asmenys, baigę pirmosios pakopos studijas ir atitinkantys priėmimo reikalavimus į magistrantūros studijų programas. Stojantieji gali pretenduoti tiek į valstybės finansuojamas, tiek į valstybės nefinansuojamas studijas, nurodydami iki keturių studijų programų prioriteto mažėjimo tvarka. Šiemet stojantieji į VDU gali rinktis iš 68 studijų programų, vykdomų nuolatine ir ištęstine forma.

Programos siūlomos gyvybės, matematikos, fizinių, informatikos, inžinerijos, humanitarinių, socialinių, ugdymo, verslo ir viešosios vadybos, teisės, technologijos, žemės ūkio mokslų ir menų krypčių grupėse. 13 studijų programų galima studijuoti nuotoliu arba mišriu nuotoliniu būdu, 11 programų studijos vyksta anglų kalba. VDU vykdomos dvi jungtinės studijų programos ir 6 dvigubo diplomo studijų programos, kuriose studentai išvykę dalinėms studijoms į užsienio partnerio universitetą, įgis VDU ir kito universiteto diplomus

Taip pat vykdomas priėmimas į papildomąsias (išlyginamąsias) studijas, kurios skirtos norintiems studijuoti magistrantūros studijose, tačiau neturintiems priėmimo sąlygose nurodyto išsilavinimo. Papildomųjų studijų programas gali rinktis ne tik kolegijų absolventai, ketinantys studijuoti magistrantūroje, bet ir universitetų bakalauro studijų absolventai, kurie yra baigę kitų krypčių pirmosios pakopos studijų programas. Daugiau informacijos.

Priėmimas į pedagogikos profesines studijas prasidės gegužės 19 d.

 

Mokytojų rengimas Austrijoje: ko galime pasimokyti?

Vaikštant po pedagogų rengimo aukštosios mokyklos „PPH Augustinum” koridorius Graco mieste, Austrijoje, galima išvysti neįprastą vaizdą – šalia studentų ir dėstytojų čia bėgioja ir mokyklinio amžiaus vaikai.

„Tokio vaizdo nesitikėjau. Juk aukštoji mokykla – tai lektoriai, mokslininkai, profesoriai, ir, žinoma, studentai. Bet tik ne vaikai. Argi ne taip?” – mokslinės stažuotės Austrijoje metu, aplankęs ne vieną pedagogų rengimo aukštąją mokyklą bei universitetą, stebėjosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Edukologijos tyrimo instituto doktorantas Marius Bytautas.

Būtina įgyti magistro laipsnį

Vienas ryškiausių skirtumų tarp Lietuvos ir Austrijos pedagogų rengimo sistemų – studijų trukmė ir reikalavimai. Austrijoje, norint tapti mokytoju, būtina įgyti magistro laipsnį. Neseniai patvirtinus studijų reformą, studijų trukmė buvo sutrumpinta vieneriais metais, bet ji vis viena išlieka ilgesnė nei Lietuvoje (kur pakanka bakalauro laipsnio) – penkerių metų trukmės, t.y. studijos susideda iš trejų metų pirmosios bei dvejų metų antrosios pakopos. Magistro laipsnio reikalavimas Austrijoje atsirado ne taip jau seniai, 2013 metais, palyginimui – Suomijoje toks pokytis įvyko 1979-aisias.

Šios studijos vykdomos ne universitetuose ar kolegijose, o specializuotose mokytojų rengimo aukštosiose mokyklose. Kiekviena iš jų turi nuosavą praktikos mokyklą, kuri dažnu atveju būna įsikūrusi tame pačiame pastate.

„Ar galite įsivaizduoti, kokia pridėtinė vertė kuriama būsimiems mokytojams ir mokiniams, leidžiant laiką tose pačiose patalpose, valgant toje pačioje valgykloje? Mokiniams tai galimybė ugdytis mokymosi tęstinumo įpročius, o būsimus mokytojus tokia patirtis įpareigoja būti elgesio bei vertybiniais pavyzdžiais”, – neabejoja M. Bytautas.

Mokytojų rengimo aukštosios mokyklos neturi universiteto statuso, jose praktika pirmauja prieš teoriją. Vis dėlto kiekviena pedagogų rengimo mokykla bendradarbiauja su universitetais, siekdama suteikti visapusišką mokytojų rengimo patirtį. Toks bendradarbiavimas yra įteisintas kaip privalomas, o studentai yra įpratę lankyti paskaitas net skirtinguose miestuose.

Austrijos PPH Augustinum aukštoji mokykla (PPH Augustinum nuotrauka)

Taip pat trūksta mokytojų

Ar galima pagrįstai manyti, kad Austrijoje mokytojo profesija yra prestižinė, visi nori tapti mokytojais, tik ne visiems leidžiama? VDU edukologijos doktorantas sako, kad, deja, taip nėra. Pasak jo, trūksta mokytojų ir Austrijoje.

Pavyzdžiui, net 22,3 proc. 2023-24 mokslo metais naujai įdarbintų mokytojų neturi pedagogo kvalifikacijos. Tokiais atvejais sudaromos specialiosios darbo sutartys, pagal kurias praktikai įsipareigoja per 8 metus įgyti mokytojo kvalifikaciją.

„Tiesa, galima šią kvalifikaciją įgyti ir be formalių penkerių metų trukmės pedagogų rengimo studijų. Nors čia reikalavimai taip pat nėra paprasti, tokia sistema suteikia galimybę „apsiauti mokytojo batus” keičiant jau turimą karjerą. Tarp naujai sudarytų darbo sutarčių taip pedagogo kvalifikaciją įgiję mokytojai 2024-aisiais sudarė 8,4 proc.”, – teigia M. Bytautas.

Ir taip tris kartus

Viena įdomiausių Austrijos mokytojų rengimo mokyklose taikomų pedagoginių praktikų – pamokų studijos. Jų esmė – ne tik gebėti perteikti mokomąją medžiagą, bet ir kruopščiai planuoti ugdymo turinį. Dirbdami grupėmis, būsimieji mokytojai kuria vienos pamokos dizainą trimis ciklais: suplanavę pamoką, ją įgyvendina, o vėliau refleksijos būdu ją tobulina, keičia, ir tada pamoką vėl kartoja su kitais mokiniais. Ir taip tris kartus. Pamoką veda vienas studentas, o kiti stebi tikslingai parinktus mokinius, vėliau juos apklausia.

„Nustebino tai, kad pokytis tarp antrosios ir trečiosios pamokų planų įprastai yra didesnis nei tarp pirmosios ir antrosios”, – pastebi pašnekovas.

Būsimiems mokytojams reikia laiko peržengti savo pačių mokykloje suformuotus įsitikinimus, susikurtus per 12 metų stebimosios praktikos patirtį. Toks reiklus ir nuoseklus pamokos planavimas turi išliekamąją vertę – būsimieji mokytojai visur pradeda įžvelgti pamokos dizaino spragas. Pasitelkus savirefleksiją, galima sėkmingai tobulinti savo planavimo praktiką be didesnių pastangų.

ustrijos PPH Augustinum aukštosios mokykos studentai (Glaz Elisa Kleissner nuotrauka)

Tarp mokslo ir meno

Mokytojo profesija, anot M. Bytauto, yra kažkur tarp mokslo ir meno. Nors moksliniais metodais galima išsamiai ištirti pamokos sėkmę lemiančius faktorius, pamoką visgi veda žmogus: „Ir tai neturėtų skambėti kaip trūkumas! Juk mokyklą lanko taip pat žmonės, ne kompiuteriai. Santykis tarp mokytojo ir mokinių yra nepaprasta galimybė pakeisti jauno žmogaus likimą, tai galimybė įkvėpti ir suteikti mokymuisi prasmę”.

Mokytojų rengimas atskirai nuo universitetų Austrijoje suteikia galimybes būsimiems pedagogams patirti ne tik moksliškąją, bet ir meniškąją ugdymo dalį. Ten dirbantys specialistai rečiau turi „dr.“ bei „prof.“ titulus, tačiau tai tėra jų ekspertizės lauko skirtumo pasekmė. Praktinė lektorių patirtis nenusileidžia teorinei – jos viena kitą papildo.

Įdomu tai, kad, nepaisant skirtingos mokytojų rengimo sistemos, Austrijos mokinių pasiekimai tarptautiniuose tyrimuose vertinami panašiai kaip Lietuvos. Kaip pastebi M. Bytautas, Austrijos edukologai taip pat yra susirūpinę dėl mokinių pasiekimų globaliame kontekste. Abiejų šalių specialistai susiduria su panašiais iššūkiais – kaip užtikrinti aukštą ugdymo kokybę ir kelti mokytojų kvalifikaciją. Austrijoje, kaip ir Lietuvoje, kvalifikacijos kėlimo sistema kelia rimtų abejonių: ilgalaikiams, realų poveikį turintiems kursams trūksta lėšų, o vyraujanti praktika neatneša reikšmingų rezultatų.

„Nors Austrijos ir Lietuvos mokytojų rengimo keliai turi skirtumų, jų tikslas tas pats – paruošti mokytojus, kurie ne tik perduotų žinias, bet ir gebėtų sudominti, įkvėpti, padėtų mokiniams atrasti mokymosi prasmę. Sutinku, kad sistema yra reikšminga – ji sukuria rėmus, kuriuose vyksta pokytis, tačiau tik žmonės, dirbantys joje, paverčia pokytį realybe“, – įsitikinęs jis.

 

____________________

Gegužės 26 d., pirmadienį, 16 val.  Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų institutas organizuoja seminarą-viešą paskaitą „Veiklos tyrimai kaip mokslinio pažinimo bei praktikos tobulinimo įrankis: Austrijos patirtis“. Paskaitą skaitys doktorantas Marius Bytautas.

Daugiau informacijos.