Pozityviosios tėvystės pradininkė dr. Sigita Burvytė: „Svarbiausias tėvų tikslas – išmokyti vaiką gyventi“

Egzaminų laikotarpis – išbandymas ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams. Kaip šiuo įtemptu laikotarpiu būti šalia, bet ne nuspręsti už vaiką, palaikyti, bet nespausti ir nepiršti jam savo nuomonės? Ir kodėl, kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, pozityviosios tėvystės pradininkė Lietuvoje doc. dr. Sigita Burvytė, šiemet ir pati palydėjusi savo sūnų į valstybinių brandos egzaminų maratoną, ne išlaikytas egzaminas ir už jį gautas dešimtukas ar devintukas čia yra svarbiausias?

Kas blogiausia gali nutikti?

„Kai mano sūnus laikė egzaminus, aš pati iš arti mačiau, ką tai reiškia jaunam žmogui. Net tada, kai vaikas išmokęs planuoti laiką, supranta savo atsakomybę, žino, ką ir kodėl mokosi, vis viena jam tai yra didžiulis iššūkis. Apima stresas, prakaituoja delnai, užvaldo jaudulys“, – savo asmenine patirtimi dalijasi VDU Švietimo akademijos dėstytoja doc. dr. S. Burvytė.

Ji įsitikinusi, kad jei tėvai spaudžia vaiką dėl egzaminų rezultatų, tai ne padeda, o kaip tik didina įtampą. Jei vaikui nesiseka, o tėvai sako: „Ką tu čia padarei? Kodėl toks prastas pažymys? Kodėl neišlaikytas egzaminas? Kaip taip galima?“, tai tik gilina nerimą. Tėvai tarsi pameta žinojimą, kad ir nesėkmė, jei ji ištiks, gali būti svarbi ir vertinga pamoka.

Svarbiausia žinutė, kurią tėvai gali perduoti vaikui šiuo įtemptu egzaminų laikotarpiu, yra ta, kad pasaulis nesibaigia net ir tada, kai kas nors nepavyksta.

„Aš sakydavau savo vaikui: blogiausia, kas gali nutikti – neišlaikysi egzamino. Ir tai ne tragedija. Tokiu atveju atsivers kiti keliai: eisi dirbti arba tarnausi kariuomenėje, ugdysi kitus savo įgūdžius, juk gyvenimas ties egzaminų sesija nesustoja. Mes, tėvai, turime padėti savo vaikams atrasti vidinę ramybę, kuri padėtų jiems išmokti gyventi. Ne tik laikyti egzaminus ir siekti rezultatų, bet ir tiesiog gyventi“, – įsitikinusi pašnekovė.

S. Burvytė su savo vaikais (asmeninė nuotrauka)

Mūsų santykis yra šimtus kartų svarbiau

Pasak doc. dr. S. Burvytės, dauguma tėvų pernelyg orientuojasi į savo vaikų akademinius pasiekimus, bet pamiršta kasdienio gyvenimo svarbą.

„Mokyti vaikus gyventi reikia nuo pats mažens – kaip planuoti savo laiką, kaip elgtis prie stalo, kaip susitvarkyti namus, kaip spręsti konfliktus, kaip atpažinti savo emocijas ir su jomis tvarkytis. Jei to vaikų nemokome nuo pat vaikystės, dvyliktoje klasėje, užklupus egzaminų sesijos įtampai, aiškinti ir mokyti bus per vėlu“, – sako ji.

Pozityviosios tėvystės pradininkė Lietuvoje pabrėžia, kad nereikia vaikams pamokslauti ir moralizuoti, vaikai tiesiog turi augti kartu su tėvais, tai yra matyti, kaip tėvai gyvena, dirba, tvarkosi su iššūkiais, kaip kuria santykius, sprendžia įvairias situacijas.

„Vaikas mato, kaip mes elgiamės kasdienybėje. Ar iškilus sunkumams mes rėkiame, ar imamės veiksmų ir ieškome sprendimų, ar laikomės duoto žodžio. Taip formuojasi vaikų vertybės, požiūris, nuostatos, gyvenimo įgūdžiai. Mūsų santykis su vaiku yra šimtus kartų svarbiau už egzaminus ir gautus balus“, – sako VDU dėstytoja.

Kai tarp tėvų ir vaikų nėra artimo ryšio, paaugliai linkę užsisklęsti. Artėjant egzaminų sesijai, dvyliktokas, kuris neturi šalia artimo suaugusiojo, taip pat gali atsiriboti ir bandyti užklupusius sunkumus išgyventi pats vienas.

„Vieni sunkumus ištveria, kiti, deja, ne. Turbūt kiekvienas iš mūsų esame girdėję istorijų apie nelaimingus jaunuolius, kurie nepakelia tam tikrų sunkumų ir pakelia prieš save ranką. Ir taip nutinka ne todėl, kad jie silpni, o todėl, kad, kai visko prisikaupia per daug, jiems pasidaro per sunku, jie neturi su kuo pasikalbėti“, – sako doc. dr. S. Burvytė.

Kai vaikai negauna palaikymo, jie užsidaro arba ima pykti: „Agresyvus elgesys – taip pat ženklas, kad jie viduje nesusitvarko su tuo, kas vyksta, jie nežino, kaip sau padėti. Mes, suaugusieji, turime būti šalia, stebėti, atliepti jų poreikius ir padėti jiems susivokti“.

Pasitikėti vaikais – nelengvas tėvystės iššūkis

Kalbėdama apie brandos egzaminų sesiją, įvertinimus ir su tuo susijusius sprendimus, doc. dr. S. Burvytė akcentuoja vaikų savarankiškumą. Anot jos, labai dažnai tėvai, vadovaudamiesi savo norais, užgaidomis ar nuojauta, bando daryti įtaką jaunuolių profesiniams pasirinkimams.

„Aš ir pati save pagavau, kai siūlau savo vaikams rinktis profesijas, kurios, mano požiūriu, atrodė jiems tinkamiausios – eiti į edukologiją, psichologiją ir pan. Bet vienas mano vaikų pasuko į mechanikos inžineriją, kitas ruošiasi tapti statybos inžinieriumi. Ir nors jų pasirinkimai visiškai kitokie, nei man norėjosi, turėjau priimti, nes tai yra ne mano, o jų kelias“, – prisipažįsta pašnekovė.

Pasak jos, pasitikėti vaikais reiškia neperimti jų sprendimų, net jei mums jie atrodo klaidingi. „Kai vaikas renkasi pats, jis tampa atsakingas už savo sprendimus, o kai renkamės už jį mes, atsakomybė lieka mums. Bet tokiu atveju vaikai patys neaugina savo atsakomybės. Jie turi nugriūti ir atsikelti, kitaip jie neišmoks gyventi“, – neabejoja doc. dr. S. Burvytė.

S. Burvytė (asmeninė nuotrauka)

Tada atsiranda tikroji jauno žmogaus branda

VDU Švietimo akademijos dėstytoja ne tik dirba su tėvais, bet ir moko būsimus mokytojus universitete. Ji atvira: studentai atkeliauja į universitetą turėdami įvairių baimių, dvejonių, neretai nežino ir abejoja, ar pasirinko tinkamą profesinę kryptį.

„Aš sąmoningai kuriu jiems įvairias situacijas, kuriose jie galėtų išbandyti ir pažinti save. Įveikdami drauge išsikeltus iššūkius, jie gali aiškiau pamatyti, ar jie geriau jaučiasi dirbdami su visa klase, ar nedidele grupele, o gal individualiai. Būna netikėtų atradimų, – dalijasi pašnekovė. – Pamenu situaciją, kai susitariau su mokykla, jog į klasę ateis padirbėti dvi mano studentės – viena buvo itin kukli, ramaus ir uždaro būdo, o kita – drąsi ir ekspresyvi. Situacija nustebino ir mane pačią, kai pasirodė, kad ta kukli, nedrąsi studentė puikiai jaučia ir valdo visa klasę, o štai tai, kuri yra drąsi, pasitikinti savimi, klasėje visgi sekasi sunkiau, jos stiprybė – dirbti individualiai. Taigi per praktiką ir patirtį geriausiai galime išbandyti ir pažinti save“.

Doc. dr. S. Burvytė sako, kad jos darbas universitete neapsiriboja išdėstyta paskaitos medžiaga, jos tikslas – padėti jauniems žmonėms pažinti save ir augti. Kai studentai atranda savo stiprybes, tuomet jie geriau žino, ką, kur ir kaip nori dirbti.

Diskutuodama su studentais, dėstytoja dažnai girdi pasakojimus apie perdėtą tėvų kontrolę, kuri nesibaigia net tuomet, kai jų vaikai baigia mokyklas, kai jie, jau pilnamečiai žmonės, studijuoja universitete. Kai kurie studentai pasipasakoja, kad jų tėvai nuolat skambina, klausinėja, nurodinėja, kaip reiktų ar kaip nevalia elgtis. Pasak pašnekovės, suaugti turi pats jaunas žmogus – jis turi pats nubrėžti ribas ir tėvams pasakyti: štai čia jau yra mano gyvenimas.

„Svarbu, kad jaunuoliai turėtų suaugusį žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti – ar tai būtų tėvai, ar dėstytojas, ar mentorius. Jiems reikia žmogaus, kuris juos vestų. Ne vadovautų ir nurodinėtų jiems, bet juos palaikytų ir lydėtų, nes kartu yra lengviau, nei vienam, – akcentuoja S. Burvytė. – Tada atsiranda tikroji jauno žmogaus branda, kai jis mokosi prisiimti atsakomybę, aiškinasi ir supranta, ką daro, kodėl daro ir ko nori iš gyvenimo“.

VDU Švietimo akademijos profesorei valstybės apdovanojimas už nuopelnus edukologijos mokslui, Lietuvai ir jos vardo garsinimą

Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, jos vardo garsinimą pasaulyje Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo Lietuvos ir užsienio piliečius. Tarp apdovanotųjų – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė Margarita Teresevičienė.

Už nuopelnus Lietuvos edukologijos mokslui ir studijų plėtrai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota edukologė, VDU Švietimo akademijos profesorė, habilituota daktarė Margarita Teresevičienė.

Pasak profesorės, šis apdovanojimas kartu yra ir Vytauto Didžiojo universiteto apdovanojimas bei nuopelnas.

„Jame praleidau didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį – trisdešimt penkerius metus. Man teko laimė dirbti atkurtajame universitete kartu su atvykstančiais diasporos mokslininkais, pirmiesiems Lietuvoje diegti artes liberales principus, tripakopę (bakalauro, magistro, daktaro) studijų sistemą, prisidėti prie šiuolaikinio Edukologijos mokslo plėtotės. Įteisinti autonomijos, akademinės laisvės, mokslo ir studijų vienybės principai darė įtaką valstybės raidai, prisidėjo prie aukštojo mokslo ir studijų plėtros“, – teigė M. Teresevičienė.

Anot edukologės, per tuos metus VDU tapo inovatyvus, dinamiškas, tarptautiškas, ieškantis ir nesustojantis universitetas, Europos universitetų aljanso „Transform4Europe“ narys, o atliekamų darbų kokybę ženklina užimamos aukštos pozicijos pasaulio universitetų reitinguose.

Prof. M. Teresevičienė VDU dirba beveik nuo pat jo įkūrimo metų, nuo 1991-ųjų. Tais pačiais metais bendradarbiaujant su išeivijos mokslininkais profesorės dėka įsteigtas pedagogikos centras, o vasarą suorganizuota pirmoji mokytojų vasaros stovykla. 1993 m. buvo parengta pirmoji Taikomosios pedagogikos magistrantūros studijų programa. 2007 m. prof. M. Teresevičienė sukūrė prielaidas universitete pradėti naują tarpkryptinės komandos ir edukologų parengtą technologijų taikymo studijose paradigmą ir jau 2008 m. išleido pirmuosius mokslo daktarus, kurie kartu su ja sukūrė technologijomis grindžiamų mokymosi tyrimų kryptį. 2022 m. M. Terevičienei suteiktas VDU Garbės profesorės vardas.

Prof. M. Teresevičienė taip pat yra įvairių nacionalinių ir tarptautinių programų ir projektų (daugiausia švietimo) vadovė, koordinatorė, ekspertė.

VDU Kaune ir Vilniuje prasideda lietuvių kalbos šventė: nuo abėcėlės iki pasaulio draugysčių

Liepos 7 dieną prasideda kalbinė kelionė – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojami lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai. Iki rugpjūčio 5 dienos Kaune ir Vilniuje lietuvių kalbos mokysis studentai ir dėstytojai ir kiti dalyviai iš įvairiausių pasaulio šalių: Sakartvelo, Lenkijos, Izraelio, Čekijos, Kazachstano, Slovakijos, Vokietijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės, Japonijos, Prancūzijos, Ispanijos, Kamerūno, Argentinos, Kanados, Pietų Korėjos, Ukrainos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Lietuvių kalbos ir kultūros kursų dalyviai į Lietuvą atvyksta vedini įvairių motyvacijų – tai ir Baltistikos centrų studentai, ir lietuvių kilmės užsieniečiai, norintys sustiprinti ryšį su savo šaknimis, ir tie, kurie mokosi lietuvių kalbos profesiniais ar akademiniais tikslais, taip pat Švietimo mainų paramos fondo remiami stipendininkai. Kursuose veiks įvairaus lygio grupės – nuo visiškai pradedančiųjų, pirmą kartą susipažįstančių su lietuvių kalba, iki pažengusiųjų, siekiančių dar labiau gilinti kalbinius bei kultūrinius įgūdžius. Nemažai dalyvių į kursus sugrįžta jau ne pirmą kartą – tęsti pradėto kelio. Visus juos jungia bendra siekiamybė – pažinti lietuvių kalbą ir kultūrą, užmegzti prasmingus ryšius su Lietuva.

Be paskaitų ir kalbos praktikos, kursų dalyviai turės galimybę dalyvauti savaitgalio ekskursijose po gražiausias Lietuvos vietas, lankytis muziejuose, šokti tautinius šokius, ragauti tradicinių lietuviškų valgių ir taip gyvai patirti mūsų šalies kultūros įvairovę bei autentiškumą.

Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų dalyviai

Liepos 9–23 dienomis prasidės lituanistinės studijos, skirtos lituanistinių mokyklų mokytojams. Dvi savaites aktyviai kursuose dalyvaus pedagogai iš JAV, Ukrainos, Čekijos, Maltos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Studijų metu vyks paskaitos apie istoriją, kultūrą, psichologiją, kalbos pedagogiką, dalinsimės ekspertinėmis įžvalgomis.

„Dalyviai, dėstytojai, mentoriai ir savanoriai – visi tampa viena didelė šeima, kurioje gimsta ne tik kalbinės žinios, bet ir naujos pažintys, draugystės, asmeniniai atradimai.

Sėkminga kursų organizacija – tai bendras ištisos komandos darbas, prasidedantis dar gerokai prieš kursus: nuo kandidatų atrankos iki paskutinių rezultatų vertinimo. Prie kursų įgyvendinimo prisideda visa VDU bendruomenė – dėstytojai, administratoriai, IT specialistai, savanoriai ir daugybė kitų, kad šie mokymai būtų ne tik vertingi, bet ir jaukūs, įkvepiantys“, – sako VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Lietuvių kalba – viena seniausių ir unikaliausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, išsaugojusi archajiškus bruožus, kurie leidžia pažinti kalbų šaknis ir senąsias kultūras. Ne veltui sakoma: „Mokėti kalbą – tai turėti sielą. Mokėti antrą kalbą – turėti dar vieną sielą. Kuo daugiau kalbų, tuo daugiau sielų, tolerancijos, atvirumo, pakantumo, stiprybės. Per kalbas ir kultūrą kuriame savo tapatybę“, – teigia šių kursų organizatoriai.

Liepos 7-ąją – visi keliai veda į kalbos šventę, kur lietuvių kalba tampa ne tik mokymosi objektu, bet ir gyvu bendravimo tiltu tarp skirtingų tautų, patirčių ir pasaulėjautų. Tai galimybė mokytis kalbos, pažinti save per kitus, atrasti kultūrų bendrystę ir išgyventi tikrą vasaros nuotykį Lietuvoje – kupiną draugysčių, prasmingų pokalbių, šypsenų ir nepamirštamų patirčių.

Pasaulinį pripažinimą pelniusi lietuvė edukologė: „Didžiausias prizas – įkvėpti kitus“

Edukologė dr. Vesta Vančugovienė, ilgametė Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo edukacijų kūrėja, pelnė vieną prestižiškiausių įvertinimų pasaulio botanikos sodų bendruomenėje – 2025 metų „Marsh“ apdovanojimą už edukaciją botanikos soduose (angl. Marsh Award for Education in Botanic Gardens). Tai pirmas kartas, kai šis tarptautinis pripažinimas atitenka atstovei iš Lietuvos.

Apdovanojimą teikia Botanic Gardens Conservation International (BGCI) kartu su „Marsh“ labdaros fondu – už reikšmingus indėlius augalų išsaugojimo ir švietimo srityje. Dr. V. Vančugovienės veikla įvertinta už edukacijos metodų plėtrą, veiklas pandemijos laikotarpiu, aktyvų tarptautinį bendradarbiavimą ir mokslinį indėlį.

Įvertinimas, pranokęs lūkesčius

Apdovanojimas dr. V. Vančugovienei buvo įteiktas Pietų Korėjoje, Seule, vykusiame tarptautiniame edukacijos botanikos sodų kongrese. Renginys subūrė per 1500 dalyvių iš 51 šalies: edukatorių, mokslininkų, gamtosaugos ir švietimo ekspertų.

„Šis įvertinimas įkvepia. Smagu, kad tai, kuo tikiu ir ką darau, įvertinta tarptautiniu mastu. Tai rodo, kad tai svarbu ne tik man, bet ir plačiajai bendruomenei“, – sako pašnekovė.

Pasak Vestos, svarbu kongrese buvo ne tik pranešimai ar sesijos, bet ir žmonės – susitikimai, bendrystė, idėjų mainai.

„Sutikau daugybę žmonių iš įvairių pasaulio šalių, kiekvienas atvyko su savo patirtimi, metodais ir idėjomis. Po apdovanojimo ceremonijos prie manęs priėjo daugybė dalyvių: dėkojo, klausė, prašė dalintis medžiaga, sakė, kad nori patys gilinti edukologines žinias – tai man didžiausias prizas. Ne sertifikatas ir piniginis čekis, kuriuos gavau, o tai, kad galiu įkvėpti kitus“, – atvirai pasakoja edukologė.

V. Vančugovienė „Marsh“ apdovanojimų ceremonijos metu (asmeninė nuotrauka)

Edukacija – ne tik auditorijose

Seule vykusiame kongrese nemažai dėmesio buvo skirta praktinėms veikloms: dalyviai vyko į vietinius botanikos sodus, arboretumus, dalyvavo diskusijose apie edukacijos metodus, kuriuos taiko kitos šalys. Kai kurios sesijos vyko ir lauko erdvėse. Tai ypač artima pačios V. Vančugovienės darbo filosofijai – ji nuosekliai propaguoja patyriminį, lauko erdvėse įgyvendinamą ugdymą.

„Labai tikiu ugdymu lauko erdvėse, už ugdymo įstaigos ribų, kai mokymasis vyksta per patyrimą, veikiant, judant, išgyvenant. Tą galėjau patirti ir kongrese Seule, kai neformalios edukacijos persikėlė į šalimais esančią šventyklą. Tai aktualu ir šiuolaikinei pedagogikai“, – sako ji.

Nors renginio programa buvo itin intensyvi, pranešimai ir diskusijos vyko nuo ryto iki vakaro, netrūko ir galimybių susipažinti su Pietų Korėjos kultūra. „Korėjiečiai mus priėmė labai šiltai, viskuo buvo puikiai pasirūpinta. Džiugu, kad jų švietimo bendruomenė tokia atvira ir dalijasi tuo, ką daro. Jie didžiavosi šiuo renginiu – filmavo visus apdovanojimus ir rodė per nacionalinę televiziją“.

Kompleksinis įvertinimas

Pietų Korėjoje Vesta buvo įvertinta už ilgus metus vykdytą edukacinę veiklą botanikos sode, įskaitant darbą su vaikais, pedagogais, kūrybiškus sprendimus pandemijos laikotarpiu bei mokslinį indėlį – disertaciją, kurioje nagrinėjamas ugdymas botanikos soduose.

„Tai kompleksinis įvertinimas, kurį sudaro daug veiklų: edukacijos botanikos sode, darbas pandemijos metu, bendradarbiavimas tarptautinėse parodose, mokslinis darbas“, – pasakoja Vančugovienė.

Apdovanojimą ji pelnė ne tik už edukacines veiklas, bet ir už pastangas pandemijos metu: ji kūrė edukacinius filmukus vaikams, rašė scenarijus, pati filmavo ir montavo. Taip pat buvo įvertintas jos dalyvavimas Venecijos architektūros bienalėje, kur ji pristatinėjo Lietuvos paviljoną pelkių tema.

Apdovanojimą skyrė nepriklausoma komisija – kandidatai patys savęs nominuoti negalėjo, juos teikė kiti asmenys. „Pati esu dalyvavusi šiame kongrese 2018-aisiais, tada mane įkvėpė kitų šalių atstovai. Dabar, po kelerių metų, pati galiu įkvėpti kitus. Man tai yra didžiausias apdovanojimas“, – sako ji.

Dr. Vesta Vančugovienė „Marsh“ apdovanojimų ceremonijoje (asmeninė nuotrauka)

Auga kartu su studentais

Šiandien V. Vančugovienė tęsia savo veiklą švietime – ji yra VDU STEAM didaktikos centro direktorės pavaduotoja, dėstytoja. Vesta dirba su pedagogais, organizuoja kvalifikacijos tobulinimo mokymus, dėsto studentams – būsimiesiems mokytojams, dalyvauja švietimo tyrimuose ir nacionaliniuose ugdymo pokyčių projektuose.

„Botanikos sode aš tiesiogiai dirbau su mokiniais, perteikdavau žinias vaikams. Dabar, dirbdama su mokytojais, galiu daryti daugiau – įkvėpti ir įrankius duoti tiems, kurie turi šimtus mokinių visoje Lietuvoje. Sklaida tampa platesnė“, – neabejoja pašnekovė.

Didžiausias dėmesys skiriamas aktyviam, įtraukiam, kontekstu grįstam mokymuisi: „Svarbu, kad vaikai ne tik žinotų, bet ir suprastų, kur tai pritaikyti, kodėl tai svarbu. Mokymasis turi būti gyvas ir aktualus. Mokiniai dažnai sako: kam man to reikės? Atsakymas slypi kontekste, o jį galima sukurti tik aktyviai įtraukiant mokinį į procesą“.

V. Vančugovienė taip pat prisideda prie ekologijos proveržio programos įgyvendinimo Lietuvoje, be to rengia naują projektą, kuris jungia botanikos sodų edukaciją ir STEAM ugdymo filosofiją, skirtą pradinių klasių mokiniams.

Didelę jos veiklos dalį užima darbas su būsimais mokytojais – Vesta dirba su VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos bei pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studentais. Ji pabrėžia, kad darbas su studentais jai duoda ne mažiau nei ji jiems.

„Studentai yra kūrybingi, jautrūs, greiti. Jie puikiai jaučia, kuo šiandien gyvena mokykla. Iš jų mokausi ir aš. Nėra taip, kad aš tik dėstau, mes augame kartu, – įsitikinusi ji. – Turiu tokių studentų, kad net gaila, kai jie baigia bakalauro studijas, norėtųsi dar pabūti kartu, bet, tikiu, ateityje dar turėsime galimybių dirbti drauge ir bendradarbiauti“.

VDU Švietimo akademijoje – rekordinis stojančiųjų į profesines studijas „Pedagogika“ skaičius

2025 m. priėmimas į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesines pedagogikos studijas Kaune ir Vilniuje sulaukė rekordinio susidomėjimo – pateiktos net 329 paraiškos, kai tuo metu 2024 m. pirmame etape jų buvo 220. Vadinasi, kad paraiškų skaičius išaugo daugiau nei 60 proc.

„VDU valstybės finansuojamų vietų šiemet turime 130, tad dėl vienos tokios vietos varžosi beveik kas trečias stojantysis. Džiaugiamės, jog kasmet daugėja norinčiųjų tapti mokytojais – tai ir programos kokybės, ir bendro pedagoginės profesijos prestižo augimo rezultatas“, – teigia VDU Švietimo akademijos profesinių studijų „Pedagogika“ programos vadovė doc. dr. Odeta Norkutė.

Studijos brandiems pasirinkimams

Į profesines studijas „Pedagogika“ VDU Kaune ir Vilniuje kviečiami jau aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys, nusprendę rinktis pedagogo kelią. Tai – motyvuoti, brandūs, turintys įvairialypę gyvenimišką ir profesinę patirtį. Studijuoti pedagogiką pasirenka žmonės iš labai įvairių sričių: nuo teisės, verslo, inžinerijos, medicinos ar menų iki kariuomenės, transporto ir bankininkystės.

„Šie žmonės į studijas ateina vedami aiškaus tikslo – būti mokytojais. Jie labai atvirai kalba apie šio pasirinkimo prasmę. Mes siekiame juos ne tik paruošti profesijai, bet ir sukurti bendraminčių bendruomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi palaikytas, girdimas ir augantis“, – sako doc. dr. O. Norkutė.

O. Norkutė

Dvi kryptys – dar didesnis patrauklumas

Šiemet prie išaugusio susidomėjimo prisidėjo ir nauja galimybė: šalia įprastos vienerių metų trukmės pedagogikos studijų programos pristatytas dvejų metų modelis, kuris leidžia ne tik įgyti pedagogo kvalifikaciją, bet ir pasirengti dėstyti konkretų dalyką.

Pasak O. Norkutės, šis naujas studijų modelis padės spręsti tam tikrų dalykų mokytojų trūkumo problemas Lietuvos mokyklose. „Nors skaičiai yra preliminarūs, bet gerai matome tendencijas – lietuvių kalbos ir literatūros (daugiau kaip 40 pasirinkimų), matematikos (29 , anglų kalbos (25 ), istorijos (16 , biologijos (19 , informatikos (11 ), – teigia O. Norkutė.

Mokytojų reikia visur – VDU studentai renkasi regionus

VDU Švietimo akademijos profesinių studijų „Pedagogika“ studentai ir absolventai aktyviai renkasi ne tik didmiesčius, bet ir regionus. Jie praktiką atlieka arba jau dirba tokiose vietovėse kaip Plungė, Biržai, Druskininkai, Kudirkos Naumiestis, Gargždai, Molėtai, Vilniaus ir Kauno rajonų miesteliai ir dešimtys kitų.

„Tai rodo, kad pedagogų trūkumo problemos sprendimas per tokias studijas nėra tik deklaratyvus, tai realūs žmonės, jau dirbantys ar pasiruošę dirbti įvairiose Lietuvos mokyklose. Turėjome net užsienio lituanistinių mokyklų mokytojų grupę iš 10 užsienio šalių – tai tik parodo, koks platus ir įkvepiantis šios programos poveikis“, – sako doc. dr. O. Norkutė.

Pedagogikos prestižas auga

VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė pažymi, kad išaugęs stojančiųjų skaičius – ne atsitiktinumas. „Vis daugiau žmonių karjeros kelią pradeda projektuoti mokykloje. Prie šios tendencijos prisideda ne tik studijų kokybė, bet ir vis didesnis visuomenės dėmesys mokytojo profesijai: tai augantys atlyginimai, tarptautinis bendradarbiavimas, gerosios praktikos viešinimas. Nors iššūkių išlieka, viešas diskursas pamažu keičiasi, o mokytojo kelias tampa vis patrauklesnis“, – sako L. Kaminskienė.

Kanclerė L. Kaminskienė

Remiantis Valstybės kontrolės duomenimis, net 80 proc. VDU profesinių studijų „Pedagogika“ absolventų sėkmingai įsidarbina mokyklose, ir tai patvirtina – šios studijos yra vienas veiksmingiausių sprendimų stiprinant Lietuvos švietimo sistemą.

Pasak VDU Švietimo akademijos kanclerės L. Kaminskienės, vis dar mokyklos susiduria su rimtu iššūkiu – išlaikyti jaunus mokytojus. „Kartu su mokyklomis, jų vadovais sprendžiame, kaip išlaikyti jaunus mokytojus, nes matome, kad pirmieji treji metai dažnai būna kritiniai. Šiuo laikotarpiu ypač svarbi mokyklos vadovo, mokytojų-mentorių parama, palaikymas, bendradarbiavimas“, – pabrėžia L. Kaminskienė.

Šiuo metu vyksta pagrindinis priėmimas į bakalauro studijas, šiemet VDU Švietimo akademija kviečia jaunuolius klausyti širdies balso, o ne šimto pamokytojų ir tapti mokytojais. „Skatiname jaunuolius ne pasiduoti stereotipams, o rinktis savo profesinį kelią. Mokykloms ir švietimo sistemai reikia jaunų, motyvuotų, kūrybingų, veržlių mokytojų, novatorių bei lyderių! Mokymosi įstaigose turi būti mokytojų kaita“, – sako L. Kaminskienė.

Orumas švietime: ar iš tikrųjų matome vaiką kaip žmogų?

Kai kalbame apie švietimą, dažniausiai akcentuojame egzaminus, testus, įvertinimus, pažangumą ir įvairius vaikų pasiekimus. Kur kas rečiau susimąstome, ar visa tai grindžiama pagarba žmogui, ar tikrai švietimas prasideda nuo žmogaus orumo?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto direktorė prof. dr. Vilma Žydžiūnaitė sako, kad orumas yra kritiškai svarbus švietime: kai visuomenė skatina šį vertės jausmą, kuriamas švietimas, kuriame žmonės jaučiasi gerbiami ir vertinami.

Orumas nėra pasiekimų rezultatas

Švietime dažnai pamirštama, kad kiekvienas vaikas, mokytojas, bendruomenės narys turi vertę vien todėl, kad yra žmogus – ne todėl, kad pelnė pagarbą per pasiekimus ar pažymius. Tačiau ši vertė, nors ir įgimta, reikalauja bendruomeninio pripažinimo.

„Prigimtiniam orumui atsiskleisti reikalingas pripažinimas ir pastiprinantis bendruomenės, visuomenės įvertinimas. Visi žmonės turėtų (bet negali) būti traktuojami vienodai pagarbiai, ir kiekvienas iš mūsų turėtume rimtai žiūrėti į šį įsipareigojimą, o ne kaip į kažką, nuo ko galime atsisakyti”, – sako prof. dr. V. Žydžiūnaitė.

Anot jos, žmogaus orumas reiškia mintį, kad kiekvienas žmogus yra įgimtai lygus savo vertei. Ši paprasta, bet gili koncepcija turi tris elementus. Pirma, kiekvienas žmonijos šeimos narys yra vertingas; niekas negali būti atstumtas, ignoruojamas, su juo netinkamai elgiamasi ar skriaudžiamas, tarsi jo žmogiškumas nieko nereikštų. Antra, kiekvieno žmogaus vertė yra lygi kiekvieno kito žmogaus vertei. Nė vieno žmogaus gyvybė nėra svarbesnė už kito žmogaus gyvybę. Trečia, žmogaus orumas yra neatsiejama žmogaus dalis ir jo negalima atimti.

Jei švietimo sistema riboja galimybes reikštis, būti išgirstam, kurti santykį, žmogaus orumas tampa pažeidžiamas. Vaikai tai patiria subtiliai, bet giliai – kai jų balsas ignoruojamas, kai ugdymas tampa grynai formaliu procesu, kai pamirštama jų emocinė gerovė.

Vaiko orumas gali būti pažeistas tyliai

Vaiko orumas gali būti pažeistas ne tik atviru pažeminimu, bet ir tyliai – per nuasmeninimą, kontrolę, griežtą atskaitomybę, spaudimą. Tokie patyrimai kaupiasi, formuoja menką savivertę ir baimę būti savimi.

Pasak VDU Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto direktorės, orumas menkinamas švietime, kai atimamos galimybės ugdytis savo įgimtą orumą. Taigi, norint klestėti, turėtų būti įgalintas, saugomas ir vertinamas įgimtas asmens orumas, kuris turi įtakos žmogaus gerovei, galimybėms ir pasiekimams švietimo erdvėje.

„Asmens tapatybei švietime kyla grėsmė dėl kitų žmonių nuostatų, visuomenės stigmų, stereotipų ir/ar diskriminacijos, su kuria jie gali susidurti, – teigia prof. dr. V. Žydžiūnaitė. – Taigi orumas nepraranda aktualumo švietime. Orumas švietime yra aktyvus gerovės arba savivertės patyrimas, kylantis iš teigiamų galimybių ir solidarumo sąlygų”.

Orumas kuriasi per tai, kaip klausome, kaip įtraukiame, kaip reaguojame į klaidas, į emocijas, į skirtumus: „Mes esame orumo nešėjai būdami žmonėmis. Kita vertus, atributinis, t.y. santykių ir socialinis orumas reiškia kitų veiksmus. Jis susijęs su mūsų socialiniu kontekstu ir tuo, kaip mes laikomės skirtingų vertybių kontekstiniu, socialiniu ir politiniu požiūriu, ir kaip priskiriame vertę įvairiems asmenims”.

V. Žydžiūnaitė (asmeninė nuotrauka)

Mokytojo orumas yra sąlyga vaiko orumui

Kalbėdami apie ugdymą dažniausiai kalbame apie vaiką, bet pamirštame mokytoją. O mokytojas, kuris nepatiria pagarbos ar emocinio saugumo, neturi vidinių išteklių puoselėti kitų orumo. Todėl švietimo sistema turi rūpintis visais savo nariais – ir jų profesine, ir emocine gerove.

„Tai, kas mes esame, kaip švietimo bendruomenės nariai, yra susiję su žmonėmis ir tuo, kuo mus laiko mūsų visuomenės. Negalime būti orūs švietime be klestinčio orumo. Pavyzdžiui, mums tai primena sovietinė praeitis, kai orumas nebuvo klestintis”, – sako medicinos ir socialinių mokslų sričių daktarė.

Ši mintis kviečia keisti požiūrį: mokytojas nėra tik žinių perdavimo grandis, o santykio kūrėjas, orumo nešėjas, taigi jam pačiam reikia orios darbo aplinkos: „Orumas švietime visada yra santykis ta prasme, kad negalime būti visiškai oriais asmenimis, jei nesame santykiuose su kitais. Tai, kas mes esame, kaip švietimo bendruomenės nariai, yra susiję su žmonėmis ir tuo, kuo mus laiko mūsų visuomenės”.

Galimybės tapti tuo, kuo nori

Pasak V. Žydžiūnaitės, žmogaus orumą švietime rodo ir tai, kiek jis turi realių galimybių tapti tuo, kuo nori būti. Ne tik žinios, bet ir gebėjimas veikti, kurti prasmingus santykius, būti savarankišku formuoja orumą kaip patirtį.

„Švietimo sistemos turėtų siekti išplėsti tiek gebėjimus, tiek jų pasiekimą, t.y. funkcionavimą, apimantį veiklas ir būsenas, kurios sudaro žmonių gerovę – gerus santykius, psichinę gerovę, gebėjimą įgyti kritinių žinių, – akcentuoja ji. – Gebėjimai yra susiję su produktais ir pajamomis, tačiau apibūdina, ką žmogus dėl to gali padaryti”.

Gebėjimai klesti ten, kur šalinamos socialinės, ekonominės ar emocinės kliūtys. Teisingumas švietime – tai ne visiems vienodai, o kiekvienam pagal galimybių atskleidimą: „Gebėjimai yra alternatyvus funkcionavimo derinys, kuriam pasiekti asmuo turi įvairius motyvus. Tai yra esminė laisvė, svarbi žmogui idant jis gyventų tokį gyvenimą, kokį laiko vertingu. Gebėjimai susiję su klausimais apie tai, kaip kiekvienas asmuo gali savo materialinių ir nematerialinių išteklių rinkinį paversti gebėjimais”.

Švietimas visų pirma yra santykis

V. Žydžiūnaitė pastebi, kad vis dar sunkiai jaukinamės supratimą, kad jauni žmonės švietime yra orūs asmenys, savo autentiškų patirčių ir istorijų kūrėjai bei pasakotojai, turintys savo socialinio (ne)teisingumo sampratą.

Mūsų tikslas švietime – peržengti šią perspektyvą, jaunimą laikant žinių bendrakūrėjais ir sutelkti dėmesį į apleistą švietimo sritį — žmogaus orumo patyrimą.

„Žmogus tampa žmogumi per daugybę santykių su kitais. Turėti orumą švietime reiškia tarpusavio ryšį su platesne bendruomene, kuriai svarbūs abipusiai žmonių santykiai ir tarpusavio pripažinimas. Klestintis orumas yra santykių erdvė, kurioje kovojama už balsą, pripažinimą ir orumą”, – sako V. Žydžiūnaitė.

V. Žydžiūnaitė (VDU foto)

Orumas – visų mūsų atsakomybė

Orumas švietime negali būti deleguotas tik mokytojui, tik vadovui ar tik šeimai. Tai visos bendruomenės atsakomybė – kolektyvinė vertybinė laikysena, kurioje kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo savo vaidmens, jaučiasi matomas ir svarbus.

Anot pašnekovės, mes visi žinome, ką reiškia būti matomiems, išgirstiems ir pripažintiems tokiais, kokie esame, ir ką reiškia su mumis elgtis taip, lyg būtume svarbūs. Lygiai taip pat jaučiamas skausmas ir kančia, jei nepripažįstamas mūsų orumas švietime.

„Nuostata į orumą švietime reikalauja, kad kiekvienas iš mūsų turėtų pagrindinę pareigą elgtis vienas su kitu tinkamai ir moraliai stiprinant santykių elementus, atitinkančius vidinį ir priskiriamą orumą bei klestintį orumą, integruojant bendruomenės svarbą. Pagarba asmeniui švietime yra (turi būti) grindžiama ne tik gebėjimų turėjimu, bet ir tuo, kaip jie yra naudojami”, – įsitikinusi pašnekovė.

Profesorė kviečia atsigręžti į esminę švietimo sąvoką. Jei ugdymas yra tik žinių suteikimas, jis neatlieka žmogaus auginimo funkcijos. Tačiau jei jis yra palydėjimas į visapusišką augimą, tuomet jis turi remtis orumu – kaip pagrindine, nepažeidžiama vertybe.

„Švietimo siekinys, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, religingumo ir tikėjimo, socialinio, finansinio ir/ar sveikatos statuso, mokymosi poreikių, patirtų klestintį orumą, išlieka bene svarbiausiu švietimo strategavimo ir įgyvendinimo vektoriumi”, – sako prof. dr. V. Žydžiūnaitė.

Nėra klasės mokykloje ar grupės darželyje, kurioje nebūtų vaiko, turinčio kalbos sutrikimų

Sparčiai daugėjant vaikų, turinčių kalbos ar skaitymo sutrikimų, logopedai kalba apie vis gilėjančias problemas: švietimo sistema neturi pakankamai efektyvių įrankių, o darželiai ir mokyklos susiduria su kvalifikuotų specialistų trūkumu. Statistika rodo, kad šiandien nėra darželio grupės ar klasės mokykloje, kurioje nebūtų bent vieno vaiko, turinčio kalbos sunkumų.

Šių sunkumų priežastys yra įvairios ir kompleksiškos. Dalis vaikų pradeda kalbėti vėliau, jų kalboje vis dažniau atsiranda anglų kalbos elementų, kas gali stabdyti lietuvių kalbos raidą. Skaitmeninis amžius, nors ir suteikia naujų galimybių, kartu kelia ir iššūkių – foninis triukšmas bei sumažėjusi tiesioginė komunikacija su suaugusiaisiais neigiamai veikia kalbos vystymąsi. Tyrimai patvirtina, kad vaikams, kurie priešmokykliniame amžiuje susiduria su kalbos raidos sunkumais, mokykliniame amžiuje dažnai pasireiškia skaitymo ir rašymo problemos.

Skaitymo sunkumai – ne tingėjimo pasekmė

Rita Lebedeva daugiau nei dvidešimt metų dirba logopede Vilniaus lopšelyje-darželyje „Saulėgrąža“. Pasirinkimą eiti šiuo keliu lėmė noras padėti kitiems ir ypatingas ryšys su vaikais. „Logopedija apjungia tai, kas man artima – kalbą, psichologiją ir ugdymą. Man tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas“, – sako specialistė.

Dirbdama su priešmokyklinio amžiaus vaikais, Rita pastebėjo, kad kalbos sunkumai ankstyvame amžiuje dažnai lemia skaitymo ir rašymo problemas ateityje. „Kai kurie tėvai mano, kad jų vaikas tiesiog tingi mokytis skaityti ar rašyti, tačiau dažnai už to slepiasi realūs kalbiniai iššūkiai. Kai mums, suaugusiems žmonėms, kažkas sunku, mes to vengiame – vaikai elgiasi taip pat“, – paaiškina ji.

Ritos magistrinio darbo metu atliktas tyrimas atskleidė, kad jau ankstyvoje vaikystėje galima pastebėti tam tikrus rizikos ženklus, susijusius su skaitymo sunkumais. Tai – ribotas žodynas, netikslus garsų tarimas, riboti fonologiniai gebėjimai, motorikos problemos ar nepakankamas garsų suvokimas.

„Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti šias raudonas vėliavėles ir taikyti specialias užduotis, kurios padėtų išvengti skaitymo sutrikimų. Ankstyvoji intervencija gerokai palengvina vaiko mokymosi procesą“, – sako logopedė.

R. Lebedeva (VDU foto)

Galima pagelbėti tik bendradarbiaujant

Alviją Nakvosienę į logopedijos profesiją atvedė jos pačios vaikystės patirtis. Būdama empatiška, ji labai jautriai vaikystėje išgyveno situacijas, kai jos kiemo draugė, naudojanti klausos aparatą, patirdavo dėl to patyčias. „Man skaudėjo matant, kaip ją atstumia kiti vaikai. Norėjau padėti, suprasti, apsaugoti. Todėl natūraliai pasirinkau profesiją, kuri leistų prisidėti prie teigiamų pokyčių, teikiant realią logopedinę pagalbą vaikams“, – sako ji.

Šiaulių Dermės mokyklos Specialiosios pedagoginės pagalbos ir veiklos analizės skyriaus vedėja dirbanti A. Nakvosienė atkreipia dėmesį, kad vaikų, turinčių skaitymo sunkumų, vis daugėja, o jų problemos tampa sudėtingesnės. „Vaikai nesupranta ilgesnių sakinių ar sudėtingų gramatinių struktūrų, todėl nesupranta ir perskaityto teksto. Tai nėra vien skaitymo problema – tai kalbos vystymosi padarinys“, – aiškina specialistė.

Abi pašnekovės sutaria, kad vaikui galima pagelbėti tik bendradarbiaujant – logopedui, pedagogui ir tėvams. Labai svarbus nuoseklus darbas ir namuose. Net paprasti žaidimai už užduotys, tokios kaip skiemenavimas ar ritmų atkartojimas, kurias galima atlikti kad ir važiuojant automobiliu, gali padėti stiprinti ir lavinti fonologinius gebėjimus, būtinus sėkmingam skaitymui.

Mokytojai, žinodami apie vaiko kalbos sunkumus, gali naudoti trumpesnius sakinius, paprastesnius tekstus ir individualizuoti užduotis pagal vaiko kalbos raidos lygį. „Jei žinai, kas vaikui sunkiausia, gali padėti būtent ten, kur reikia“, – pabrėžia logopedė A. Nakvosienė.

A. Nakvosienė (VDU foto)

Problema ta, kad nei pedagogai mokyklose, nei su vaikais dirbantys logopedai iki šiol neturi standartizuotų vertinimo testų, kurie padėtų mokytojams identifikuoti, su kokiais kalbos sunkumais vaikas susiduria. Mokytojai mato, kad vaikui sunku, bet ne visada gali patys suprasti, kodėl ir kurioje konkrečioje srityje. Taigi, anot logopedžių, Lietuvoje būtina sukurti bendrą vertinimo sistemą, apimančią priešmokyklinį ir pradinį ugdymą – tai leistų užtikrinti nuoseklumą ir skatintų bendradarbiavimą tarp logopedijos specialistų ir mokytojų.

Abi logopedės pabrėžia: kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo geriau. A. Nakvosienė ragina tėvus sunerimti, jei dvejų metų vaikas nekalba ar nesupranta paprastų nurodymų. Jei iki trejų metų vaikas negali pasakyti dvižodžių frazių, tai taip pat yra stiprus signalas, kad laikas kreiptis į specialistus.

„Geriau nueiti pasitikrinti, nei pavėluoti ir prarasti laiką, kai pagalba būtų veiksmingiausia“, – pabrėžia ji.

Motyvuoja vaiko pažanga ir būtinybė tobulėti

R. Lebedeva ir A. Nakvosienė baigė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos ir Klaipėdos universiteto jungtinę kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros studijas. Pasak jų, studijos ne tik sustiprino profesines žinias, bet ir leido naujai pažvelgti į savo darbą.

„Tai nebuvo tik žinių atnaujinimas – šios magistrantūros studijos buvo puiki proga įvertinti save kaip specialistę, pasitarti su kolegomis, susisteminti turimas žinias ir ieškoti tobulėjimo galimybių“, – sako R. Lebedeva.

„Studijos padėjo gauti naujausių žinių, integruoti jas į kasdienę praktiką, kas padeda dirbti veiksmingiau su vaikais, kuriems būtina logopedo pagalba“, – teigia A. Nakvosienė.

Nors kasdienis darbas reikalauja atsidavimo, kantrybės ir nuolatinio mokymosi, abi logopedės neabejoja savo profesiniu pasirinkimu.

R. Lebedeva su A. Nakvosiene (asmeninė nuotrauka)

„Kai po ilgų pastangų vaikas pagaliau ištaria garsą, kurio mokėmės metus ar dvejus – tai įprasmina visą mano darbą“, – sako R. Lebedeva.

„Motyvuoja ne tik vaiko rezultatai ir laimėjimai, bet ir suvokimas, ko nežinau – tai skatina ieškoti, gilintis ir mokytis dar daugiau. Nežinojimas man yra pažinimo variklis“, – priduria A. Nakvosienė.

Kodėl vaikai žaidžia agresyvius kompiuterinius žaidimus?

Kai tėvai netikėtai užklumpa savo vaiką žaidžiant agresyvius kompiuterinius žaidimus, reginys neretai šokiruoja: ekrane personažas traiško zombius, padega namus, šaudo žmones, kankina gyvūnus, veikėjas įkrenta į baseiną, iš kurio tyčia išimamos kopėčios, kad jis paskęstų. Viskas vyksta žaismingoje, animuotoje aplinkoje, tačiau tėvų sąmonėje įsijungia pavojaus signalai: ar tai tikrai tėra tik nekaltas žaidimas? Gal toks elgesys atspindi vaiko žiaurumą, o gal tai, kas vyksta ekrane, gali tokį elgesį paskatinti, iššaukti ir realybėje? Taigi tėvų reakcija neretai būna instinktyvi: uždrausti!

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dr. Birutė Vitytė siūlo pažvelgti į šiuos žaidimus be panikos ir išankstinio pasmerkimo. Anot mokslininkės, mes pernelyg dažnai esame linkę smerkti tai, ką pamatome ekrane, nes nesistengiame įžvelgti giluminės veiksmų prasmės: konteksto, motyvacijos ir emocinio fono, kuriame gimsta žaidėjo pasirinkimai.

Matomas žiaurumas – apgaulingas

B. Vitytės atlikto tyrimo duomenys atskleidžia kontraversiškus žaidėjų veiksmus, dažnai primenančius žiaurius eksperimentus. Žaidėjas prisipažįsta, kad uždarė žaidimo „Simsai“ veikėją į mažą kambarėlį be durų ir žiūrėjo, ar šis mirs iš bado; uždarė žaidimo veikėjus namie ir padegė. Kitas žaidėjas pasakojo, kad traiškė zombius, pervažiuodamas juos automobiliu, kol kartą „netyčia“ nutrenkė ir virtualią karvę – mama, tai pamačiusi, buvo sukrėsta, kaip ir mes, tokių žaidimų stebėtojai. Tačiau žaidėjai tokiais atvejais gali mums ramiai paaiškinti: „Tai tik žaidimas, ta karvė netikra“.

Pasak dr. B. Vitytės, tai rodo žaidėjo sąmoningumą, kad veiksmai, kuriuos jis atlieka, vyksta skaitmeniniame pasaulyje. Žaidėjai puikiai suvokia, jog taip elgiasi ne su tikru žmogumi ar gyvūnu, o tiesiog manipuliuoja skaitmenine informacija. Veiksmai, atliekami žaidime, gali reikšti ir turėti visai kitokias prasmes pačiam žaidėjui, nei mums gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Elgesys, atrodantis kaip agresyvus, gali reikšti ne agresyvų elgesį, o tyrinėjimą, kas bus, pasielgus vienaip ar kitaip; eksperimentavimą su žaidimo sistema – ar žaidimas leis tai padaryti; socialinių ribų tyrinėjimą ir pan. Tokį reiškinį mokslininkė vadina „reinterpretavimu“ – procesu, kai iš naujo pergalvojamos žaidimo reikšmės, o išoriškai agresyvūs veiksmai įgyja visai kitą, dažnai ugdomąją ar emocinę, prasmę.

Žaidimas „Simsai“ yra puikus pavyzdys. Jame žaidėjai kuria, konstruoja, planuoja. Tačiau neretai – ypač jaunesnių žaidėjų – veiksmai nukrypsta į ribines situacijas: veikėjai marinami badu, ignoruojami, izoliuojami. Atrodo šiurpu, tačiau, pasak dr. B. Vitytės, šie eksperimentai leidžia saugiai pažinti tai, kas realiame gyvenime yra tabu, arba neįmanoma tyrinėti: mirtį, kančią, vienatvę, patirti blogo elgesio pasekmes. Vaikai dažnai intuityviai pasirenka tokį būdą kalbėtis su savimi apie tai, ko galbūt neišeina garsiai išsakyti žodžiais.

Juk nesakome, kad reikia uždrausti ir knygas

Tokios pat ribinės temos – agresija, skausmas, moralinės dilemos – yra įprastos ir literatūroje. Vaikai nuo mažens skaito apie Robino Hudo kautynes ar apie Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau“ berniuko pašautą benamę katytę. Vienas tyrimo dalyvis prisipažino, kad perskaitęs kūrinį „Kliudžiau“ kieme nušovė tikrą balandį. Kitas, įkvėptas knygoje „Robinzonas Kruzas“ aprašytų nuotykių, ant pagaliukų sumovė vabaliukų kūnus. Tačiau nei viena iš šių knygų ir istorijų neišprovokuoja sprendimų – uždrauskime knygas! Tuo tarpu skaitmeniniai žaidimai dažnai dėl su jais susiejamo neigiamo ar agresyvaus elgesio yra aršiai kritikuojami, nors neigiamo elgesio perkėlimas į realybę yra diskutuotinas.

Pasak dr. B.Vitytės, taip yra todėl, kad žaidimai yra vizualiai atviri – mes matome viską, ką žaidėjas daro. Skaitant knygą, blogiuko palaikymas, susitapatinimas su juo telieka fantazijose ir jausmuose. Vis dėlto tai, ką matome ekrane, nebūtinai sutampa su tuo, ką išgyvena žaidėjas: kartais žiaurūs veiksmai žaidime tėra bandymas suprasti, kaip veikia sistema, kartais tai – žaisminga provokacija ar būdas pažinti, išlieti įtampą, jausmus, kuriuos realybėje tenka slėpti.

„Tyrimas parodė, kad žaidimas neretai tampa saugia erdve išbandyti, ką reiškia valdžia, konfliktas, rizika. Vieni žaidėjai žaidime vadovauja kelioms dešimtims kitų žaidėjų iš viso pasaulio – planuoja strategijas, deleguoja užduotis, bendrauja komandoje, ir tai gali tapti puikiu įgūdžiu realiame gyvenime. Kiti imituoja socialinius santykius: kas nutiks, jei veikėjas bus paliktas vienas, jei jis negaus maisto? Šie klausimai kyla ne iš žiaurumo, o iš žmogiško smalsumo, žaidimas tampa tarytum psichologine laboratorija“, – sako dr. B. Vitytė.

Dr. Birutė Vitytė

Galimybė ne tik vaikams, bet ir tėvams

Pasak dr. B. Vitytės, svarbiausia, ką turėtų daryti tėvai – ne drausti, o domėtis, ką, kiek ir kaip vaikai žaidžia: „Jei matome, kad vaikas žaidžia agresyvų žaidimą, paklauskime jo, ką jam tai reiškia? Ką jis ten daro, kaip jaučiasi? Tokiu būdu tėvai gali ne tik suprasti žaidimą, bet ir prisidėti prie vaiko pasaulio formavimo, pasikalbėti apie vertybes, jausmus. Tėvai, kurie išdrįsta prisijungti prie vaikų ir kartu pažaisti, dažnai atranda naują, netikėtą ryšį. Tyrimas parodė, kad suaugusieji, įsitraukę į žaidimą kartu su vaikais, net į agresyvaus turinio žaidimus, kurie neskirti vaikams, gali pasukti jų eigą ir paversti jį turiningu ir net edukaciniu užsiėmimu.

Atliktas tyrimas leidžia pažvelgti į skaitmeninius žaidimus ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę. Žaidimai gali būti puikus įrankis refleksijai, emocijų pažinimui, socialinių santykių tyrinėjimui, padėti vaikams išmokti bendradarbiauti, suprasti kitus, išbandyti save saugioje erdvėje, o kartais – tiesiog smagiai praleisti laiką.

Nors skaitmeniniuose žaidimuose atliekamų kontraversiškų veiksmų prasmės gali reikšti pozityvius dalykus žaidžiančiajam, tai nereiškia, kad nėra jokių grėsmių dėl žaidimų turinio ar jame praleidžiamo laiko. Grėsmių yra daug, todėl tiek tėvai, tiek pedagogai turi itin domėtis šiuo reiškiniu, žinoti, ką ir kiek žaidžia vaikai. Ypač pavojus kyla dėl įvairiausių iššūkių, į kuriuos skatinami įsitraukti tiek skaitmeninių žaidimų žaidėjai, tiek socialinių tinklų vartotojai, nes šios medijos tampriai susijusios. Todėl kalbėjimasis apie grėsmes, galimas žalas bei ribų brėžimas yra būtinas.

„Jausmas toks, kad šoku nuo dangoraižio”: kaip įveikti mikčiojimą ir scenos baimę?

Niujorko metro – sausakimšas žmonių. Tą lyg upė vingiuojančios ir skubančios minios šurmulį staiga perskrodžia lietuvės balsas: „Aš esu Vilma, aš mikčioju, ir man reikia auditorijos praktikuotis!” Kaip tą akimirką, sušukusi šūksnį, pasijuto Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, logopedė Vilma Makauskienė, ji įvardija trumpai: „Jausmas toks, kad šoku nuo dangoraižio”.

Panašų jausmą patiria ir mikčiojimo problemų turintys žmonės, kai jiems tenka stoti prieš auditoriją. Su tuo susiduria daugybė žmonių, ir vaikų, ir suaugusiųjų, tarp jų – ir buvęs JAV prezidentas Joe Biden, su kuriuo Vilma akis į akį susitiko bendrojoje vakarienėje Amerikoje.

Logopedė Vilma šiandien dėkinga visiems, kurie seka J. Biden pavyzdžiu ir kalba apie savo patirtis garsiai ir atvirai: tai teikia vilties, kad stigma išnyks, o kalbėjimo sunkumų turintys žmonės galės be baimės žengti link savo tikslų.

Pradžioje nebuvo, iš ko mokytis

1993 metais, ką tik baigusi logopedijos studijas, V. Makauskienė pradėjo dirbti logopede Centro poliklinikos Vaikų skyriuje Kaune. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, daugelyje sričių trūko šiuolaikiškų žinių, ypač tokiose specifinėse srityse kaip mikčiojimo terapija.

„Anuomet, kai į mane kreipdavosi tėvai dėl vaikų mikčiojimo problemų, nežinojau, ką daryti ir patarti, nes tais laikais buvo prieinama tik rusiška literatūra ir keli puslapiai informacijos lietuvių kalba, o jos nepakako”, – prisimena dabar jau 30 metų darbo patirtį turinti specialistė.

Žinių trūkumas tapo paskata labiau gilintis į mikčiojimo sritį. Po kelerių metų darbo poliklinikoje ji ėmėsi drąsaus žingsnio – atidarė pirmąjį Lietuvoje privatų Logopedinės pagalbos centrą. Kartu studijavo ir psichologiją Vytauto Didžiojo universitete (VDU), suprasdama, kad darbas su kalbos sutrikimų turinčiais žmonėmis neatsiejamas nuo darbo su žmonių emocijomis, šeimų išgyvenimais.

„Konsultuojant šeimas labai svarbu tinkamai papasakoti tiek vaikams, tiek jų tėvams apie situaciją, problemas. Turime pateikti informaciją taip, kad žinia apie kalbos sutrikimų diagnozę jų emociškai nesužlugdytų, nukreiptų juos konstruktyviai ieškoti sprendimų”, – akcentuoja pašnekovė.

Amerikoje – proveržis

Lūžio taškas padėtas 2000-ųjų pradžioje. Amerikos mikčiojimo fondas – didžiausia pasaulyje organizacija šioje srityje – pakvietė lietuvę mokytis į Šiaurės Vakarų universitetą (angl. NorthWestern University). Kaip pirmoji specialistė iš Rytų Europos, ji turėjo papasakoti apie situaciją savo šalyje.

„Kai pradėjau kalbėti apie Lietuvoje dar vis taikomą tylos režimą, iškart gavau pilną lagaminą medžiagos – knygų, publikacijų, DVD įrašų, ką tik tuo metu fondas buvo išleidęs. Fondo prezidentė J. Fraser net susigraudino klausydama apie tai, kaip dirbame Lietuvoje, kokią menką pagalbą tais laikais tegalėdavome suteikti vaikams ir jų šeimoms”, – pasakoja V. Makauskienė.

Vėliau logopedė buvo pakviesta į stažuotes Kanados Albertos universitete, JAV Rytų Vašingtono universitete (Eastern Washington University), Niujorko mikčiojimo terapijos centre, M. Palin mikčiojimo terapijos centre, baigė metų trukmės Europos mikčiojimo specializacijos studijas ir daugelį kitų profesinių mokymų. Viena užduotis, jai skirta Amerikoje, ypač įstrigo jos atmintyje – sausakimšame Niujorko metro jai reikėjo garsiai sušukti: „Aš esu Vilma, aš mikčioju, ir man reikia auditorijos praktikuotis”.

„Jausmas toks, tarsi šokčiau nuo dangoraižio”, – jausmą, užplūdusį tą akimirka, prisimena logopedė. Būtent per iššūkį ji suprato esminę tiesą: norint padėti klientams įveikti baimes, reikia pačiai per jas perlipti.

Šis principas tapo V. Makauskienės darbo filosofijos pamatu: „Didžiausias tikslas – augti pačiai, įveikiant savo ribotumus, ir pamatyti, kad nieko nėra neįmanomo”.

Šiandien Vilma yra Tarptautinės logopedų asociacijos (IALP), mikčiojimo komiteto narė. Ji prisipažįsta, kad tai yra labai garbinga pozicija: komitete ji dirba kartu specialistais iš Japonijos, Australijos, Amerikos, Taivano ir kt.

V. Makauskienė Amerikoje

Garsūs žmonės padeda kovoti su stigmomis

Viena įspūdingiausių Vilmos profesinių patirčių – labdaros vakarienė Niujorke, skirta Amerikos mikčiojimo centrui (American Institute for Stuttering). Nedideliame renginyje, kuriame dalyvavo apie 60 žmonių, tarp dalyvių buvo ir tuometis JAV viceprezidentas Joe Biden.

„Prezidentas Joe Biden labai šiltai ir atvirai kalbėjo apie savo vaikystės patirtis. Vaikystėje jis mikčiojo, ir būdavo tokių momentų, kai, atsistojęs prieš didesnę auditoriją, sunkiai begalėjo prašnekėti. Jo šeima buvo ambicinga, turtinga, tėvai anuomet sakė, kad užaugęs jų sūnus tikrai keliaus į politiką arba verslą, kur reiks daug bendrauti, sakyti viešas kalbas. Taigi J. Biden nuo pat mažų dienų treniruodavosi vienas prieš veidrodį, o vėliau jam padėjo specialistai“, – prisimena jo pasakojimus logopedė.

V. Makauskienė sako, kad garsūs žmonės, viešai kalbėdami apie mikčiojimo problemas, su kuriomis patys asmeniškai susidūrė, atlieka itin svarbią misiją keičiant visuomenės požiūrį. Ed Sheeran, Bruce Willis, Nicole Kidman, Samuel L. Jackson, Emily Blunt – visi jie viešai kalbėjo apie savo mikčiojimo patirtis.

„Garsių žmonių pasisakymai padrąsina, jautiesi ne vienas su savo problema. Tai mažina stigmą ir padeda žmonėms, turintiems tokių pačių bėdų, pasitikėti savimi. Ypač tai svarbu vaikams ir paaugliams, kuriems šie garsūs žmonėms – jų autoritetas ir įkvėpimo šaltinis”, – teigia specialistė.

Pavyzdžiui, Holivudo aktorius Bruce Willis pasakojo, kad mokykloje lankomas dramos būrelis jam buvo vienintelė vieta, kur jis galėjo šnekėti be užsikirtimų. Panašiomis istorijomis dalijosi ir kiti garsūs aktoriai bei dainininkai.

V. Makauskienė su aktoriumi Bruce Willisu

„Kai žmonės vadina, dainuoja, kalba su savimi, ta problema stebuklingai dingsta. Matyt, tai daugelį žmonių, turinčių mikčiojimo problemų, paskatino tapti aktoriais, dainininkais, kad savo problemą paverstų stiprybe”, – pasakoja V. Makauskienė.

Kalba jų kalba

Vilmos klientų sąraše – ir žinomi verslininkai, sportininkai, aktoriai. Pašnekovė prisimena, kad vienas žinomas krepšininkas, reguliariai lankydamas jos užsiėmimus, savo komandai sakydavo, kad važiuoja pas ją mokytis anglų kalbos. Jis nenorėjo savo komandos draugams prisipažinti, kad sprendžia mikčiojimo problemas – ši stigma dar vis stipriai juntama mūsų visuomenėje.

Su vienu Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriumi ji dirbo apie dvejus metus. Niekas nežinojo, kad jis mikčioja, bet kai jam reikėdavo garsiai skaityti tekstus atliekant savo vaidmenį, jis užsikirsdinėdavo, o tame tekste žodžių keisti negalėdavo. Darbas su logopedijos specialiste padėjo išspręsti dirbti trukdančią problemą.

Darbe su įvairių sričių specialistais svarbus ne tik profesionalumas, bet ir gebėjimas rasti bendrą kalbą. „Su vienu krepšininku, kuris pas mane lankėsi, daug kalbėjomės ir apie augalus, kokias gėles sodinti, netgi esame apsikeitę sodinukais. Dirbant su žmogumi, svarbu atrasti, kas jam patinka, kokius pomėgius jis turi, kas jį nuramina”, – dalijosi patirtimi pašnekovė.

Su vaikais bei paaugliais ji taip pat kalba jų kalba – nevengia jaunimo vartojamo žargono, slengo. Vilma domisi populiariais kompiuteriniais žaidimais, tokiais kaip „Fortnite” ar „Minecraft”, kad turėtų bendrų temų ir galėtų kalbėtis vaikams ar jaunuoliams rūpimomis temomis.

Mokslo metų pabaigoje ji nuperka jiems dovanų – LEGO, „Minecraft” ar kokį kitą žaidimą kaip padėką už įdėtas pastangas, kruopštų bendrą darbą, ir siunčia juos net į atokiausius Lietuvos rajonus.

Kaip jautriai pranešti apie diagnozę?

Dirbant su vaikais itin svarbu gebėti tinkamai bendrauti ir su jų tėvais. Čia neįkainojamas Vilmos turimas psichologės išsilavinimas.

„Išgirsti apie vaiko diagnozę – traumuojanti patirtis. Visi tėvai nori, kad jų vaikui sektųsi, kad jis būtų sveikas, laimingas. Tokia diagnozė kaip autizmas ar vėluojanti kalbos raida jiems asocijuojasi su visiška nesėkme gyvenime”, – paaiškina specialistė.

Anot jos, svarbu padėti tėvams atrasti tas stipriąsias puses, ką vaikas moka, ką jis gali, paaiškinti, kokio pobūdžio yra sutrikimas ir kokios pagalbos reikia. Vilmai kartas nuo karto tenka pamokyti ir savo kolegas, dirbančius su šeimomis, kaip tėvams pranešti nedžiuginančią žinią, koks turi būti kalbėjimo tonas, kūno kalba, kad ši žinia tėvų negniuždytų.

Kiekvienas atvejis yra unikalus

Terapijos pas logopedę trukmė gali būti labai skirtinga, ji priklauso nuo daugelio veiksnių. Kartais užtenka 10-12 susitikimų, o kartais bendras darbas tęsiasi dvejus, trejus ar daugiau metų.

Dirbant su vaiku nuotoliu, į užsiėmimus gali jungtis ir tėvai ar seneliai – jie gali stebėti, kaip vaikui sekasi, užduoti klausimus, matyti, kokių sunkumų kyla.

Vilma prisipažįsta, kad jai labai svarbus tėvų įsitraukimas, jų grįžtamasis ryšys: „Iš tėvų sulaukiu didelio supratingumo, padėkos ir džiaugsmo, kad priėmiau į užsiėmimus jų vaiką, kad nereikėjo laukti eilėje pusmetį ar ilgiau, kad problema yra sprendžiama. Ir mes ją sprendžiame tiek laiko, kiek tik reikia. Tėvai supranta, kad kai kurios problemos neišsisprendžia akimirksniu, reikia kantraus abipusio darbo”.

Jų reikia ir reikės

Šiandien V. Makauskienė dalijasi savo profesine patirtimi su VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos bakalauro bei Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros programos studentais. Anot jos, tai labai prasmingas darbas – norisi dalintis su būsimais specialistais, ką reikėtų daryti ir kaip, kad nereikėtų mokytis vėl iš tų pačių klaidų.

„Dvejojau, ar būti dėstytoja, ar likti tik praktike – prisipažįsta ji. – Tačiau studentų reakcija parodė, kad sprendimas teisingas: studentai yra motyvuoti, smalsūs, klausinėjantys, imlūs naujoms žinioms”.

Specialistė sako, kad logopedo specialybė yra labai paklausi, vos baigę studijas jaunuoliai jau kviečiami dirbti.

Ji optimistiškai žvelgia į logopedijos ateitį Lietuvoje: „Mūsų visuomenės gyvenimo trukmė ilgėja, vis daugiau turime senyvo amžiaus žmonių, kurie fiziškai dar pajėgūs gyventi ir save apsitarnauti, tačiau kasdienybę apsunkina demencijos požymiai, rijimo sutrikimai, insultas ir kt. Logopedų reikia darželiuose, mokyklose, gydymo įstaigose, trūksta galinčiųjų dirbti ir su kūdikiais, ir senyvo amžiaus žmonėmis. Nuoširdžiai skatinu jaunus žmones rinktis logopedijos studijas, nes tai yra puiki profesija – galime padėti žmonėms nuo gimimo iki gilios senatvės. Šios profesijos atstovų reikia ir reikės”.

Paliko veterinariją ir įsidarbino vaikų darželyje: savanorystė parodė tikrąjį kelią

Sausio mėnesį, kai bendrakursiai aktyviai ruošėsi egzaminų ir atsiskaitymų sesijai, veterinarijos studentė Gertrūda Laurinavičiūtė priėmė netikėtą sprendimą. Ilgus metus savanoriavusi gyvūnų prieglaudose ir svajojusi tapti veterinarijos gydytoja, vieną dieną ji nusprendė mesti veterinarijos studijas.

„Galiausiai supratau, kad rūpinimasis gyvūnais nėra tik apie meilę jiems, o veterinaro darbas nėra tik apie darbą baltu chalatu. Kai matai, kaip žmonės elgiasi su savo augintiniais, kokie gyvūnai būna apleisti ir nuskriausti, reikia stiprios širdies visa tai atlaikyti ir emociškai nepalūžti. Pasidarė per sunku, man labai visų tų gyvūnų gaila”, – nuoširdžiai prisipažįsta G. Laurinavičiūtė.

Metusi veterinarijos studijas, ji laikinai įsidarbino vaikų darželyje mokytojo asistente – nešiojo maistą, padėdavo vaikams apsirengti, vėliau prižiūrėdavo juos žaidžiančius lauke, padėdavo atlikti užduotėles ir kt. Ir būtent tai, ką patyrė darželyje, tapo lemiamu posūkiu jos tolimesniame profesiniame kelyje.

Ši patirtis išmokė pažinti save

Gertrūdos kelias į savanorystę prasidėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Ji neatlygintinai dirbo ne tik gyvūnų prieglaudose, bet ir labdaros organizacijoje „Maisto bankas”, talkino įvairiose socialinėse iniciatyvose, vasaros stovyklose. COVID-19 pandemijos ir karantino laikotarpiu, kai daugelis sėdėjo užsidarę namuose, ji vis viena skubėdavo pas keturkojus draugus.

„Šunis juk kasdien reikia maitinti ir vedžioti, nepaisant to, kad įvestas griežtas karantinas”, – sako ji.

Didžiausi iššūkiai buvo ne fiziniai, o emociniai. Gertrūda sako, kad lankantis gyvūnų prieglaudose reikėjo daug stiprybės, kad kaskart, pamačius vargšus nuskriaustus gyvūnus, neapsipiltų ašaromis.

Tačiau savanorystė tapo tikra gyvenimo mokykla: „Tai padėjo man pažinti save – atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ką aš galiu ir ko negaliu. Ilgainiui supratau, kad gyvenime turiu ne plaukti pasroviui, o klausytis savo širdies balso, išnaudoti tai, ką galiu daryti geriausiai”.

Darželis parodė naują kelią

Po to, kai metė studijas ir įsidarbino darželyje, ji pažino įvairaus amžiaus vaikus – ir mažuosius, 1-3 metų vaikus, ir priešmokyklinukus.

Nors tuo metu dar neturėjo didelės pedagoginės patirties, būdama su vaikais ji jautėsi ne pavargusi, o kaip tik – pasikrovusi. „Buvimas su vaikais, jų nuoširdumas, klausimai apie dangų, dinozaurus ar kodėl vėjas pučia – man tai tapo kasdienė terapija”, – pasakodama šypsosi Gertrūda.

Darbas su vyresnėliais, juos mokant, sprendžiant su jais užduotėles, jai pasirodė esant arčiau širdies, nei rutina ir žaidimai su pačiais mažiausiais. Taigi ji tikslingai rinkosi, ką toliau norėtų studijuoti.

Pasuko į pedagogiką – su tikėjimu ir pagarba vaikui

Rudenį Gertrūda pradėjo studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje. Nors viskas – nuo teorijos iki pirmųjų pamokų praktikos metu – pirmaisiais studijų metais buvo nauja, entuziazmo ir smalsumo netrūko.

„Atliekant praktiką pirmame kurse, stebint pamokas, apėmė labai stiprus jausmas: aš noriu būti ta, kuri vaikams kuria saugų ir jaukų pasaulį”, – sako ji.

Pirmąją praktiką ji atliko trečiokų klasėje – iš pradžių stebėjo mokytojos darbą, vėliau pati pravedė kelias pamokas savarankiškai. „Pasirodo, pamokų metu yra sunkiausia planuoti laiką. Galvoji, kad viena ar kita veikla truks dešimt minučių, o vaikai ją padaro per tris minutes. Tada staiga reikia keisti planą, keisti pamokos turinį ir eigą. Vaikai džiugino – atrodė labai susikaupę, įsitraukę, supratau, kad tikrai noriu tai daryti visą likusį gyvenimą”, – savo įspūdžius prisimena VDU Švietimo akademijos studentė G. Laurinavičiūtė.

Mamos pavyzdys – mokytojos idealas

Gertrūdos mama jau 24 metus dirba pedagogikos srityje – ji yra dorinio ugdymo ir tikybos mokytoja, neseniai įgijusi ir specialiojo pedagogo kvalifikaciją. Mamos patirtis ir palaikymas jai buvo itin svarbūs renkantis ir savo profesiją.

„Mama labai realistiškai papasakojo, kokie sunkumai laukia mokytojos darbe, bet ji akcentavo, kad visi tie sunkumai yra įveikiami. Suprantu, kad mokytojo darbas reikalauja nuolatinio mokymosi, tobulėjimo, bet tai mane kaip tik ir motyvuoja”, – įsitikinusi ji.

Paklausta apie tai, kokia mokytoja ji pati norėtų būti, Gertrūda net nedvejodama atsako, kad nori būti tokia, kokia yra jos mama: „Mano mama yra labai šiltas žmogus, visada buvo ir yra atsidavusi mokiniams. Jos buvę auklėtiniai, dabar jau suaugę žmonės, sutikę ją gatvėje iki šiol mielai apkabina, pasako, kad pasiilgo. Noriu ir aš būti tokia, kurios mokiniai nepamiršta.”

Pašnekovė neabejoja, kad pradinių klasių mokytojas yra žmogus, kuris ne tik perteikia vaikams žinias, bet ir stipriai prisideda formuojant jų vertybes, charakterį, asmenybę: „Tai pirmasis jų mokytojas mokykloje. Jei klasėje vaikams bus jauku, gera, įdomu, jei jie jaus mokytojo šilumą ir dėmesį, toks bus ir jų santykis su mokslu. Tai neabejotinai formuoja jų požiūrį į mokymąsi, pasaulį, požiūrį į santykius, pasitikėjimą”.

Automobiliai, žirgai ir… meilė

Atsilaisvinusi nuo darbų, Gertrūda skiria laiko kiek neįprastiems pomėgiams. Vienas jų – automobilių sportas. Ji nuo pat mažumės su savo tėčiu aktyviai lankydavosi automobilių sporto varžybose, o vėliau ir pati sėdo prie lenktyninio automobilio vairo.

„Drauge su tėčiu praleisdavome varžybose ne vieną savaitgalį. Mane ši veikla labai įtraukė. Būdamas vaikas netgi spėliodavau iš garso, kokia tai mašina, koks modelis. Pamenu, kai vieno gimtadienio proga tėvai iš sutaupytų pinigų nupirko man automobilį varžyboms. Sekėsi neblogai – lenktyniaudama pelniau ne vieną svarbų titulą ir apdovanojimą. Tačiau pats didžiausias mano laimėjimas – ne taurės, o šiame sporte sutiktas mylimas žmogus”, – pažinties istoriją su savo būsimu vyru prisimena G. Laurinavičiūtė.

Rūta Automato foto

Dar vienas jos ilgametis pomėgis – jodinėjimas žirgais. Jodinėti ji pradėjo būdama vos trejų metukų. Nors kelio trauma vėliau pristabdė aktyvias treniruotes, Gertrūda planuoja šią vasarą vėl grįžti į žirgyną.

Gertrūda Laurinavičiūtė žirgynė

„Visada buvau gan drovus ir tylus žmogus, – prisipažįsta ji. – Tačiau kai aš jodinėju, stebiu automobilių varžybas ar pati vairuoju, čiaušku nesustodama – šie pomėgiai išmokė mane drąsos daryti tai, kas man patinka, laisvai bendrauti, varžytis, drąsiai klausti, nepasiduoti”.

Linkis sau kantrybės ir jautrumo

Nors Gertrūda dar tik baigė pirmuosius mokslo metus universitete, ji jau nekantrauja atlikti dar vieną praktiką mokykloje, o ir svajoja apie mokytojo darbą. Paklausta, ko sau palinkėtų kaip būsimai mokytojai, Gertrūda nedvejoja: „Būti kantriai, jautriai ir supratingai. Vadovautis ne tik protu, bet ir širdimi. Ir niekada neužmiršti – kiekvienas vaikas turi savo pasaulį, o mokytojo darbas yra ne tik jį suprasti, bet ir padėti vaikui augti.”

Darbas su vaikais padeda augti ir pačiam mokytojui. Kaip, beje, ir savanorystės veikla. Gertrūda pataria žmonėms, ypač paaugliams, kuo daugiau savanoriauti – tai dovanoja daug vertingų patirčių, o ir padeda pažinti save bei galbūt netgi atrasti savo tikrąjį pašaukimą.