Lietuvių kalbos besimokantis ukrainietis O. Rudenko: „Noriu tapti Lietuvos ir Ukrainos vienybės ambasadoriumi“

Ukrainietis Oleksii Rudenko – doktorantas, jau praėjusių metų vasarą dalyvavo lietuvių kalbos ir kultūros kursuose Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje. Oleksii mokosi lietuvių kalbos tam, kad galėtų rašyti disertaciją. Moksliniame darbe analizuoja Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos praeitį bei naujausių laikų mitus. „Man lietuvių kalba padeda skaityti įvairiausius istoriografijos veikalus, knygas Vilniaus bibliotekose, diskutuoti su bendraminčiais, pristatyti tyrimus“, – sako doktorantas.

Šių metų vasario mėnesį prieš pat karą Oleksii atvyko stažuotis į Vilnių, tad jaunasis tyrėjas pradėjo savanoriauti Ukrainos kariuomenėje projekte „#StandWithUkraine“, renka aukas gynybos reikmenims, skirtiems Ukrainos gynybos pajėgoms, pirkti. Už surinktas lėšas jis superka medicinos, apsaugos, gynybos priemonių, kurias tiesiogiai siunčia Ukrainoje kovojantiems kariniams daliniams. „Aš didžiuojuosi drąsiais lietuviais, kurie karo akivaizdoje padeda mano šaliai. Tad mokėdamas lietuvių kalbą galiausiai noriu tapti Lietuvos ir Ukrainos vienybės ir draugystės ambasadoriumi ir padėkoti lietuviams už paramą Ukrainai“, – sako O. Rudenko.

Oleksii Rudenko

Po penkiolikos metų pertraukos lietuvė Greta Kšivickaitė grįš į gimtąjį Kauną, kur dalyvaus lietuvių kalbos kursuose. „Būdama devynerių metų su savo mama iš Kauno išvažiavau į Vokietiją, kur mama su manimi nustojo kalbėti lietuviškai. Nuo trylikos, deja, užmiršau lietuvių kalbą, tačiau man dėl to skaudu iki šiol. Jaučiuosi kaip žmogus, kuris neturi savo tam tikros kūno dalies. Tad man svarbu rasti savo tikrąją tapatybę“, – pasakoja dvidešimt dvejus metus gyvenanti Vokietijoje G. Kšivickaitė.

Šią vasarą Oleksi ir Greta su daugiau nei 190 užsieniečių dalyvaus lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniuje. Vokietijoje gyvenanti Greta po penkiolikos metų pertraukos viešės Kaune.

Misija – atrasti Lietuvą

VDU Tarptautinių projektų koordinatorės Agnės Poderytės teigimu, Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų misija – suteikti galimybę užsienio lietuviams atrasti ryšį su savo šaknimis, patirti ir pačiupinėti lietuviškumą, atpažinti Lietuvą iš senelių pasakojimų, pamatyti kultūrinius simbolius, pajausti, kokią svarbą lietuviškumas turi jų tapatybei. Šešerius metus kuruojanti kursus Agnė vis dar žavisi užsieniečių motyvacija mokytis mūsų šalies kalbos. „Tai labai jautrus ir įdomus procesas, prie kurio prisidėti – didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas, padėjęs plačiau suprasti apie lietuvius, kaip bendruomenę, ir už šalies ribų. Man darbas su šiais kursais – tarsi terapija nuo lietuviškų „taigi mes niekuo neįdomūs“, „ko čia pas mus važiuoti“ ir panašių mantrų. Sudarinėjant kursų programą, reikia labai gerai apsidairyti – nuspręsti, ką įdomaus nori parodyti, pristatyti, papasakoti, tačiau tuo pat metu išvengti tam tikrų savęs matymo pinklių – suprasti savo kultūrines traumas, bet suvokti, kad ne visiems aplinkui jos tokios skausmingai įdomios kaip mums“, – sako koordinatorė A. Poderytė.

A. Poderytė su studentais

Kursų metu užsieniečiai klausosi Lietuvos istorikų, filosofų, politologų, žinomų žmonių paskaitų, keliauja po Lietuvą, aplanko Trakus, Anykščius, Platelius, Nidą, Aukštadvario regioninį parką, garsiausius Kauno ir Vilniaus muziejus. „Ir čia galiu pasakyti yra, ko gero, didžiausia šių vasaros kursų dovana man, kaip žmogui, – pamatyti Lietuvą kitomis akimis – įsivardinti, kas tau pačiai patinka, kad galėtum tą perteikti kitiems. Kaip ir žmogui, žiūrėsiančiam tavo mėgstamą serialą pirmą kartą, kartais imu jiems pavydėti, ką reiškia patirti lietuvišką vasarą, rūku apsivėlusias pievas, raudonus Vilniaus stogus, švelnius Kauno modernizmo linkius, žemuoges ant smilgų, tankius miškus, valtelės ežere tylą“, – teigė A. Poderytė.

A. Poderytė

Sulaužo mitą, kad lietuvių kalba sudėtinga

Daugiau nei dvidešimt dvejus metus lietuvių kalbos ir kultūros kursus organizuojanti VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė griauna mitą, jog lietuvių kalba yra sunkiausia. Vilma pastebėjusi, jog viena iš mūsų, lietuvių, tapatybės dalių – ieškoti, kas yra sudėtingiausia. Mes padarome baubą, jog mūsų kalba yra sunki, bet kiekvienos užsienio kalbos mokymasis – nelengvas kelias. Šiandienis užsienietis moka daugiau nei 3 užsienio kalbas, tad tikrai įveikia ir lietuvių kalbą. Per dvidešimt dvejus metus ne vienas užsienietis išmoko puikiai lietuvių kalbą, liko gyventi Lietuvoje. „Pavyzdžiui, perujietis Diego su žmona lietuve Kristina nutarė siekti savo svajonės Lietuvoje ir įkūrė lietuvišką ūkį, turkas Jazmin baigė teisės magistrantūros studijas lietuvių kalba, Japonijoje japonė Aya verčia lietuvių knygas į japonų kalbą, japonai sužinojo apie literatūrologę Viktoriją Daujotytę, rašytoją Eveliną Daciūtę bei mūsų šalies muziejus. Tokios neeilinės studentų patirtys įkvepia toliau sėkmingai organizuoti kursus ir burti lietuvių kalbos ambasadorių šeimą visame pasaulyje“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Kitakalbių dėstytoja netiki vadovėliais ar paskaitomis, kur per dešimt dienų galima išmokti lietuvių kalbos. Vilma tiki: jei studentas intensyviai mokosi lietuvių kalbos visus metus, gali pasiekti B1 kalbos lygį. Be abejo, visas kalbos mokymosi procesas yra kompleksinis, tad, jei studentas integruojasi šalyje, pajaučia jos kultūrą, per penkerius metus jis lietuviškai gali imti kalbėti puikiai. „Žinoma, mūsų studentai ir po mėnesio gali kalbėti lietuviškai, rašyti rašinius ar užsisakyti picos, bet norint suvokti ir kalbėti lietuviškai – reikia laiko“, – teigia kursų vadovė.

V. Leonavičienė

Mokytojai skleidžia lietuvybę pasaulyje

Šiuo metu pasaulyje – daugiau nei 200 lituanistinių mokyklų ir 40 Baltistikos centrų, didžioji dalis juose dirbančių mokytojų – savanoriai ir jiems reikia pagalbos. Tad penktus metus VDU Švietimo akademijoje Vilniuje rengiamos Lituanistinės studijos, kurių metu užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai klausosi įvairių paskaitų, tobulina didaktines, pilietiškumo, kalbos kompetencijas. „Tie mokytojai moko ne tik ikimokyklinio, pradinio, vidurinio ugdymo amžiaus vaikus, bet ir suaugusius. Tie pedagogai – tikri lietuvių kalbos ambasadoriai pasaulyje, padedantys ne tik išsaugoti lietuvių kalbą, bet ir lietuvišką tapatybę. Mes dažniau turime kalbėti apie šiuos mokytojus, kurie nuo tolimosios Amerikos iki Australijos skleidžia lietuvybę“, – sako V. Leonavičienė.

Savanorystė kilsteli virš kasdienybės

Pasaulyje vykstantys globalūs reiškiniai – pandemija, Ukrainoje besitęsiantis karas – išmokė daugybės esminių pamokų ir priimti pokyčius. Dar prieš kelerius metus lietuvių kalbos kursai nuotoliniu būdu buvo sunkiai įsivaizduojami. Lietuvoje vis populiaresnė tampa ir savanorystė. „Prieš pandemiją užsieniečius veždavome į senelių namus, kur jie dainuodavo, skaitydavo eilėraščius ar bendraudavo su senoliais. Šiemet prikelsime iniciatyvą „Pasaulio sumuštiniai“, kurios metu užsieniečiai gamins savo šalies sumuštinius ir juos pristatys Vilniaus bei Kauno gyventojams. Prasidėjus karui Ukrainoje, kasdien padedu atvykusiems ukrainiečiams, randu prieglobstį, nukreipiu į specialistus ar studentams padedame pasirinkti studijas“, – atvirai kalba kursų vadovė V. Leonavičienė.

Tarptautinių programų koordinatorė A. Poderytė prasidėjus pandemijai savanoriavo Kauno klinikose Covid-19 skyriuje, o prasidėjus karui Ukrainoje prisijungė prie Raudonojo kryžiaus bei Ukrainos registracijos centro. „Visgi dėl ribotų galimybių negaliu savanorystei skirti tiek laiko, kiek norėčiau, dažniausiai save realizuoju „Niekieno vaikų“ organizacijoje – ir dabar ne tik keliaujame į įprastus vizitus, bet ir su kone visa Kauno komanda turime didžiulį ir svarbų uždavinį – kiaurą parą prižiūrime tris mažiukus, energingus ir nuostabius pacientus. Nežinau, kodėl, gal dėl to, kad myliu vaikus ir nesunkiai randu su jais bendrą kalbą, sprendimas prisijungti sužinojus apie šią organizaciją buvo priimtas akimirksniu. Nesigailėjau nė sekundei ir nemanau, kad gailėsiuosi. Matyt, kai randi, kas yra tavo, pajunti tai iš karto. Savanorystė duoda neįtikėtinai daug – tos patirtys nepaprastai augina ir gauni tikrai daugiau nei duodi. Ji suteikia perspektyvos, išlendi iš savo įprasto socialinio burbulo, sutinki naujų, nuostabių žmonių ir jautiesi veikiantis kažką prasmingo. Savanorystė šiek tiek kilsteli virš kasdienybės. Gal tai ir svarbiausia? Daryti tai, kuo tiki. Jaučiu turinti be galo daug ir noriu tuo dalintis, tik svarbu suvokti savo galimybių ribas“, – pasakoja A. Poderytė.

VDU Švietimo akademijos Ukrainos centre lankėsi Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė

Liepos 12 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė apsilankė savo ir Ukrainos pirmosios ponios Olenos Zelenskos globojamame Ukrainos centre, kur susitiko su ukrainiečių bendruomene ir susipažino su centre organizuojamomis veiklomis.

Susitikime su ukrainiečiais D. Nausėdienė kalbėjosi apie jų įspūdžius ir patirtis dalyvaujant centro organizuojamose įvairiausio pobūdžio užimtumo veiklose, domėjosi tolesniais bendruomenės poreikiais.

„Šiuo metu Ukrainos centre jau visu pajėgumu organizuojamos įvairiausios kūrybinės, kultūrinės, sporto ir terapinės veiklos tiek moterims, tiek vaikams. Centre kasdien apsilanko vis daugiau nuo karo baisumų savo šalyje pabėgusių ukrainiečių, o tai rodo šio projekto svarbą ir būtinybę šiuo nelengvu jiems laikotarpiu. Džiaugiuosi, kad ukrainiečių bendruomenė čia buriasi, atranda vieni kitus“, – sakė pirmoji ponia.

D. Nausėdienė apsilankė vaikams organizuojamose emocinių užsiėmimų ir terapinių žaidimų grupėse su psichologais, moterų dailės terapijos užsiėmime, taip pat anglų kalbos klasėje.

Pasak pirmosios ponios, auga prie Ukrainos centro veiklų norinčių prisidėti savanorių skaičius, planuojama, kad ukrainiečių bendruomenei skirtų veiklų tinklelis taip pat plėsis.

„Kiekvieno pagalba ir iniciatyva yra laukiama. Jeigu tik galite ir norite prisidėti, nedvejokite. Jūsų geri darbai ir emocinė parama nenustoja būti reikalingi“, – sakė D. Nausėdienė.

Susitikime dalyvavo VDU Komunikacijos prorektorė doc.dr. Vilma Bijeikienė, Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas prof. dr. Algirdas Raslanas, bendruomenės nariai.

Iš istorijos mokytojo šiandien tikimasi nepalyginamai daugiau, nei iki karo Ukrainoje pradžios

Pandemijos, pabėgėlių krizės, karo Ukrainoje kontekste istorijos mokytojas mokykloje nebėra specialistas, kuris tik praveda pamoką viena ar kita tema, paruošia mokinius eiliniam mokinių pasiekimų patikrinimui bei istorijos brandos egzaminui, suorganizuoja atmintinos datos minėjimą. Iš istorijos mokytojo šiandien visų pirma tikimasi nuomonės, komentarų, paaiškinimų apie esamus pokyčius, įvykius, o svarbiausia – analogiškų situacijų praeityje pristatymo ir netgi prognozavimo, kaip esami įvykiai gali pakrypti ir klostytis ateityje.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Moderniųjų didaktikų katedros vedėjas, docentas, bakalauro studijų programos „Mokomojo dalyko pedagogika: istorija ir geografija“ dėstytojas dr. Linas Jašinauskas atkreipia dėmesį, kad šiandien nemaža dalis garsių politikos apžvalgininkų, analitikų, kurių klausosi gausios auditorijos, yra studijavę istoriją ir netgi dirbę mokykloje.

Pamoka apie karą neturi tapti nesibaigiančiu faktų srautu

Pats penkerius metus mokykloje istorijos mokytoju dirbęs L. Jašinauskas neabejoja, kad šiandien mokykloje kalbėti su mokiniais apie Ukrainoje vykstantį karą yra būtina. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šis pokalbis neturėtų virsti 45 minučių ar pusantros valandos paskaita, kurios kiekviena minutė – nesibaigiantis faktų, jų vertinimo ir interpretacijų srautas.

„Mokiniams visų pirma svarbu žinoti atsakymus į šiuos esminius klausimus: kodėl šis karas prasidėjo, kas gina savo teises, žemes, miestus, o kas į tai kėsinasi, siekia atimti, užgrobti, kas yra gėrio, teisybės pusėje, kas nutinka žmonėms, kurie yra įtraukti į šį karą, kaip šis karas ir kada jis gali pasibaigti, ką aš ir kiti turi daryti, kad būtų taika? Man atrodo, kad kartu atrasti atsakymai į šiuos klausimus mokiniui padės suprasti, kodėl ir kas vyksta, jam bus kur kas paprasčiau reaguoti, stebėti, vertinti visą tą nuolat besikeičiančią informaciją.

Nuo to turėtų prasidėti ir nacionalinio saugumo ir gynybos pamokos. Labai svarbu, kad pilietinio ugdymo, istorijos ir kitų dalykų pamokos vienas kitą papildytų bei skatintų mokinius ugdytis pilietiškumą”, – sako L. Jašinauskas.

L. Jašinauskas

Jo nuomone, istorijos mokymasis ir pilietiškumo ugdymas mokyklose turėtų prasidėti nuo atradimų sau ir mokiniams, kodėl mes prisimename ir mokomės apie konkrečius praeities įvykius, kalbame apie tam tikrų asmenų veiklą, jų kūrybą, pasiekimus, gyvenvietes, miestus ar netgi paminklus, kodėl žmonėms, bendruomenei, kurioje aš gyvenu, tai yra svarbu, ar ir man tai yra ar gali būti svarbu. Nuolat apie tai kalbant, aiškinantis, galima kartu su mokiniais atrasti istorijas, kuriose žmonės praeityje kartu įveikia sunkumus, atstovauja ir tarnauja bendriems interesams, gina savo laisves ir teises, siekia teisingumo ir kuria tarpusavio santykius, grindžiamus garbe, orumu, pagarba ir demokratija.

„Mokymo metodai, strategijos, priemonės, kurias mokytojas pasirinks, jam ir mokiniams tik tada padės siekti nusimatytų tikslų, kai visa ši veikla visiems bus suprantama ir prasminga”, – tvirtina kalbintas VDU docentas.

Ar tai nėra tik mokytojo primetami pasakojimai apie praeitį?

Pasirinkti studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete patį L. Jašinauską paskatino kelios priežastys. Visų pirma, istorija visada buvo jo mėgstamiausias dalykas mokykloje. Kita vertus, turėti galimybę dalintis savo patirtimi, mokyti istorijos kitus taip pat atrodė labai įdomi ir prasminga veikla. Gal studijų pradžioje labiau žavėjo istoriko darbas, nes istorijos sritis, praeityje glūdinčios paslaptys, noras jas išsiaiškinti rūpėjo dar nuo pradinės mokyklos laikų.

„Studijos, paskaitos ir pokalbiai su istorijos, didaktikos ir pedagogikos dėstytojais skatino kelti klausimus ir ieškoti atsakymus apie praeities pažinimo prasmę ir paskirtį, ką kiekvienai naujai kartai reiškia istorija. Kėliau klausimus, kiek gi mokykloje pateikiami pasakojimai apie praeitį tampa jaunų žmonių supratimo apie istoriją dalimi? Ar nėra taip, kad istorijos pamokos kartais virsta chronologiškai sudėliotų, nuasmenintų įvykių, reiškinių, procesų sekomis, kurias svarbu atsiminti, apie jas trumpai papasakoti, o po to net rekomenduotina ir pamiršti, kad neperkrautum savęs praeities pažinimo našta?

Todėl be kasdienės istoriko darbo virtuvės pažinimo man tapo svarbu ieškoti būdų ir priemonių, kaip padėti mokiniui pačiam pažinti praeitį, ją suprasti ir kurti savo, o ne perpasakoti mokytojo pateikiamus, kartais net primetamus aiškinimus apie praeitį“, – sako L. Jašinauskas.

L. Jašinauskas diplomo teikimo šventėje

Istorijos mokytojo darbas patiko, tačiau 2001 m. vyresniems kolegoms, dėstytojams pasiūlius įsitraukti į Istorijos bendrųjų programų, metodinių leidinių, užduočių rengimą, jis nedvejodamas sutiko: tai atrodė puiki galimybė gilintis ir tęsti toliau paieškas atsakymų į su istorijos edukacija, jos mokymu susijusius klausimus.

„Istorija bendrojo ugdymo mokykloje, o ypač 9-12 klasėse, vis labiau tampa mokomuoju, „techniniu“ dalyku, kuris skirtas pasiruošti nacionaliniams istorijos žinių patikrinimams, brandos egzaminui, įsiminti faktus ir įvaldyti standartizuotas kognityvines technikas, kurios būtinos, kad galėtum sėkmingai atlikti tavęs ateityje laukiančias užduotis, – pastebi jis. – Tikimės, kad atnaujinamas mūsų šalies istorijos mokymo turinys, t. y., programos, vadovėliai, kitos priemonės, ypač 9–12 klasėse, skatins būsimų gimnazijų absolventus jausti pareigą ne tik šiandien, ateityje gyvenantiems, bet ir likusiesiems būtajame laike”.

Ne tiek žinojimas, kiek supratimas ir vertinimas

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius, bakalauro studijų programos „Mokomojo dalyko pedagogika“ dėstytojas dr. Linas Venclauskas sako, kad šiandien istorijos mokyme mokyklose labiausiai trūksta lėtumo ir daugiau galimybių rinktis mokymo turinį.

„Suprantu, kad abiturientų pasiekimai turi būti standartizuoti ir pamatuojami, visgi ne tik mokyklose, bet ir universitetuose vis dar turime politinės istorijos dominavimą, mokyklose nemažai ir faktografijos, atkartojamo žinojimo. Man norėtųsi, kad istorija būtų ne tiek žinojimas, kiek supratimas, vertinimas, argumentacija. Taip pat kad liktų vietos ir įprastiniam pasakojimui, ne tik pristatymui trumpomis tezėmis ar kelių minučių video“, – savo vizija dalijasi L. Venclauskas.

Jis mena, kad kai pats pasirinko studijuoti istoriją, aplinkiniams išgirdus, ką jis studijuoja, dažnai išgirsdavo repliką: „Ai, tai būsi mokytojas“. Tarytum tai būtų gana bloga perspektyva ateičiai ar itin erzinantis darbas. Pats Linas profesijų niekada neskirstė į geras ir blogas, o toje „ai, tai būsi mokytojas“ perspektyvoje pagalvodavo: o kodėl gi ne? Jam tai neatrodė kaip neišvengiamai liūdna šių studijų pabaiga, priešingai, darbą mokykloje jis suprato kaip iššūkį, tikrai nelengvą, bet įdomų veikimą.

Kai baigus bakalauro studijas, tuometis Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius kun. Gintaras Vitkus paklausė, ar šis sutiktų padirbėti mokytoju, Linas iškart sutiko. Gimnazijoje istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoju jis išdirbo penkerius metus. Galiausiai išėjo tik todėl, kad pajautė, jog dėl kitų veiklų nepavyksta skirti pakankamai dėmesio pamokoms.

Istorijos mokytojo vaidmuo nesumenko – anaiptol

Dirbdamas mokytoju Linas visad stengėsi būti kolegiškas – nesvarbu, ar pamoką vedė penktokams, ar abiturientams. Anot jo, kiekvienas turi ką pasakyti, tad jis stengėsi, kad istorijos pamokos nebūtų tik faktų atkartojimas – kad tai būtų savas pasakymas, tegu ir nedrąsus, neišbaigtas, bet savas supratimas.

L. Venclauskas įsitikinęs, kad mokydamasis istorijos neišvengiamai prisilieti ir prie kitų disciplinų: „Laisvės sąlygomis istorijos mokytojas iš tiesų gali kurti savus pasakojimus, akcentuoti svarbiausias visuomenės vertybes, skatinti supratimą ir toleranciją, lygiai, beje, kaip ir kalbų, literatūros – kitų disciplinų. Vis dar norisi tampresnio įvairių disciplinų persipynimo ne tik mokyklose, bet ir universitetuose, kuomet literatūros kūrinys istorikui tampa šaltiniu, o istorinis pasakojimas – literatui analizės objektu.

Manau, jau praėjo tas laikas, kai mokytojas buvo nelygstamas autoritetas, lygiai kaip ir laikas, kai apie praeitį kalba tik istorikai. Postmoderni visuomenė kitaip traktuoja autoritetus, bet tai nereiškia, kad istorijos mokytojo vaidmuo sumenko. Priešingai. Mokytojas turi nuolat tobulėti, ieškoti sprendimų pateikti savo balsą ne nuo dramblio kaulo bokšto, bet kalbėti iš visuomenės pozicijos ir padaryti taip, kad būtų išgirstas“.

Moderatorius, suvedantis skirtingas nuomones

Anot pašnekovo, dabar egzistuoja bent kelios istorijos versijos, taip pat ir Lietuvos, kad ir XX a. istorijos, interpretacijos. Dauguma jų nėra blogos ar esmiškai klaidingos: skiriasi niuansai, interpretacijos, bet jie kaip tik ir priešina visuomenę, ypač jai kalbame apie Antrojo pasaulinio karo, pokario laikus.

Dėl to Linas istorijos mokytoją mato kaip tą, kuris geba sujungti skirtingus pasakojimus, moko juos atpažinti, kritiškai įvertinti ir argumentuotai pateikti savo poziciją. Bendrąja prasme – pamokose, dirbant su istorine medžiaga, ugdomas kritinis mąstymas, gebėjimas išgirsti oponentą, savos nuomonės pateikimas.

„Šiandien istorijos mokytoją matau kaip moderatorių, suvedantį skirtingas nuomones, mokantį iš didžiulio informacijos srauto atrinkti svarbiausią informaciją, taip pat tinkamai pateikti savo nuomonę. Istorijos mokytojas turi lygiagrečiai skatinti ne tik dialogą, bet ir polilogą, skirtingą požiūrį ir supratimą. Bet lygiai taip pat ugdyti asmeninę savivertę ir originalumą – su mintimi, jog labai daug kas priklauso nuo individualių pastangų ir projekcijų.

Istorinių pavyzdžių tam begalės: svarbiausius ir prasmingiausius gyvenimus nugyveno tie, kurie ėjo savo keliu, buvo savimi su visais savo privalumais, bet ir trūkumais. Istorijos mokytojas turėtų parodyti, kad tariamas trūkumas ar stygius nėra jokia stigma, kiekvienas yra originalus, savitas. Svarbiausia tai atskleisti, o ne vaikytis tam tikrų madų ar standartų“, – neabejoja L. Venclauskas.

Paklaustas, kaip istorijos pamokose ugdyti pilietišką žmogų, pašnekovas sako, kad pirmiausia reikia įgalinti individualumą: padėti mokiniui suvokti, kad kiekvieno iš mūsų sprendimas yra tokios pat svarbos kaip ir kito, kad demokratija – tai apsikeitimas nuomonėmis ir argumentais, geriausio sprendimo paieškos, kur mažiau reikšmingų nuomonių, priklausančių nuo tavo užimamų pozicijų, nėra.

„Lygiai taip pat, kaip kad Lietuva nėra maža, nesvarbi šalis ar užkampis. Tai yra globali valstybė, dalyvaujanti pasaulio gyvenime. Stiprius jausmus jai jaučia ne tik fiziškai čia gyvenantieji ar po 1990 m. ją palikę žmonės. Patriotizmas, saitai su savo gimtąja žeme yra daug gilesni ir platesni negu gali pasirodyti iš pradžių.

Kuomet jausime savo individualią vertę ir partnerystę, tuomet galėsime džiaugtis ir kitų pasiekimais, o ne juos menkinti ar pavydėti. Tuomet būsime kaip rinktinė, žinanti, kada reikia įsijungti į žaidimą ir daryti savo darbus veržliai ir aktyviai, o kada atsitraukti ir palaikyti saviškius. Juk prožektorių šviesa visada yra dirbtinė – tikroji tavo vertė nepriklauso, ar jie šviečia tiesiai į tave, ar kažkur kitur“- metaforiškai pokalbį apie istoriją ir jos mokymą užbaigia L. Venclauskas.

Geru mokytoju gali tapti tik tas, kuris turi pašaukimą? Netiesa!

Visi norime, kad mokyklose mūsų vaikus ruoštų gabūs, entuziastingi, jautrūs, komunikabilūs ir talentingi pedagogai. Tačiau statistika liūdna – pedagogo profesija jaunimui vis dar nėra pakankamai patraukli. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pedagogikos studijas pasirinkę ir darbą mokykloje pasirinkę jaunieji mokytojai įsitikinę: tikrai yra būdų ir priemonių, kurie gali paskatinti moksleivius aktyviau rinktis šį profesinį kelią. Jų pasirinkimai – puikus to pavyzdys.

Paskaitos universitete yra atgaiva

Nors pradinių klasių mokytojas Tautvydas Kelpša vaikystėje dažnai žaisdavo mokyklą ir mėgaudavosi mokytojo personažu, tačiau galimybės tapti mokytoju niekada rimtai nesvarstė. Tik prieš pat baigiant mokyklą jo nuomonė pasikeitė – nusprendęs studijuoti pedagogiką, susimąstė, kuria kryptimi galėtų eiti. Pradžioje rinkosi tarp matematikos ir istorijos, nors nei vienu, nei kitu atveju nesijautė užtikrintas. Pradėjus svarstyti, o kodėl, pavyzdžiui, nepabandžius pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo, paieškos atvedė į VDU Švietimo akademiją.

„Mokydamasis gimnazijoje turėjau anglų kalbos mokytoją, kurio bendravimo maniera ir gebėjimas juokauti mane labai žavėjo. Jo santykis su mokiniais buvo visiškai kitoks. Maniau sau, jeigu jau būsiu mokytojas, tai norėčiau būti toks, kaip jis. Be to, tai buvo vienas pirmųjų žmonių, kuriam papasakojau apie savo svajonę.

Pirmieji įspūdžiai iš studijų puikūs. Galiu pasakyti, kad po tiek metų, praleistų mokykloje, universitetas yra tikra atgaiva. Čia visiškai kitokia kultūra“, – savo įspūdžiais apie studijas universitete dalijasi T. Kelpša.

T. Kelpša

Pirmąją savo pedagoginę praktiką Tautvydas nusprendė atlikti savo gimtojoje mokykloje. Tuo metu studijos ir pamokos dėl pandemijos vyko nuotoliniu būdu – tai buvo neįprasta patirtis, bet tuo metu kitaip būti ir negalėjo. Praktika pasirodė niūroka, nes trūko ryšio, gyvo bendravimo su vaikais, o ir vaikams, matėsi, itin sudėtinga kasdien po pusdienį ar net daugiau praleisti prie kompiuterio.

„Tiesą sakant, ir po praktikos dirbti mokytoju dar neplanavau, nors pasiūlymų buvo. Svarsčiau, ar pavyks visur suspėti. Vasaros pabaigoje netikėtai gavau pasiūlymą ir po ilgų svarstymų pasiryžau save išmėginti. Įdomūs metai. Daug atradimų, iššūkių, eksperimentų. Pradėjau dirbti su pirmokais, negalėčiau pasakyti, kad lengva, iš pradžių teko šiek tiek pavargti. Bet, matyt, jei jau turi nuoširdų polinkį dirbti su vaikais, jie tą greitai pajaučia ir įvertina. Padėjo ir tai, kad daug juokaujame“, – pasakoja T. Kelpša.

Vaikų klausimai – netikėti ir nenuspėjami

Tauvydas mena daug linksmų istorijų iš darbo klasėje. Ryškiausiai atmintyje iki šiol yra įsirėžusi Melagių diena, kurios proga pirmokams jis pasakė, kad tai jo paskutinė darbo diena mokykloje: „Klasėje staiga įsivyravo mirtina tyla. Kai pasakiau, kad juokauju, viena mergaitė pasakė, kad beveik apsiverkė. Vis dar sulaukiu replikų: „Tik nesakykite, kad rytoj vėl ateisite su savo juokeliais, kad kažkur išeinate ir mes turėsime naują mokytoją“.

Ar lengva atsakyti į vaikų klausimus? Pasak Tautvydo, niekada nežinai, kokių klausimų, pastabų ar netgi pasiūlymų iš vaikų gali sulaukti. Žinoma, šie klausimai jau tapę klasika: ar turite žmoną ir vaikų, kokį automobilį vairuojate? Tautvydas juokiasi, kad taip ir atsako: žmonos ir vaikų neturiu, bet turiu anūkų, netgi 15, vairuoju „Ferrari“. Įdomu pažiūrėti, kur tokie pokalbiai nuves.

„Pedagogo darbe man sunkiausia gebėti išlikti aktualiam, motyvuoti mokinius. Spręsti konfliktus taip pat yra nemažas iššūkis. Ir tai, kad pasirinkau būti mokytoju, dauguma žmonių iš mano aplinkos vis dar stebisi. Pradžioje buvo smagu, bet ima nusibosti. Nesistengiu kažko įtikinėti ar apsimesti, kad esu kitoks. Sakau, kad tiesiog atlieku savo pareigą“, – sako Tautvydas.

Anot jo, dirbdamas su vaikais visų pirma turi juos mylėti ar bent jau mėgti. Kaip ir jie tikisi iš mokytojo nuoširdumo, gebėjimo pajuokauti: „Sakoma, kad dirbdamas pradinių klasių mokytoju negali pasenti. Gal tai ir tiesa. Tad ta proga palinkėčiau ir sau, ir savo kolegoms neišsenkančios kantrybės ir kūrybiškumo“.

Siekis – kad mokinys nebijotų pasakyti „aš nesuprantu“

Roką Bandžiuką nuo mažens labiausiai traukė biologija, tad užaugęs jis svajojo dirbti darbą, susijusį su gyvūnais. Ir tik 11-12 klasėje nusprendė, kad visgi norėtų tapti mokytoju.

„Norą tapti mokytoju neabejotinai paskatino ir tai, kad savo kelyje sutikau ne vieną nuostabų pedagogą, kuris buvo man tikras autoritetas – tokie pavyzdžiai ir įkvėpė šiam pasirinkimui“, – neabejoja R. Bandžiukas. O kadangi jį visuomet žavėjo ir patiko matematika bei biologija, jis ieškojo tokių studijų, kurios šiuos du, iš pažiūros nesusijusius, dalykus apjungtų. Tad ne be priežasties Rokas pasirinko mokomojo dalyko pedagogikos – STEAM bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete. „Prie mano pasirinkimo prisidėjo ir tai, kad man visuomet patiko padėti ir perteikti savo žinias kitiems, kam to tikrai reikia“, – priduria pašnekovas.

Dar studijuodamas pirmame kurse Rokas pradėjo dirbti privačioje mokykloje matematikos mokytojo asistentu – jis teikia mokiniams konsultacijas, o kartais veda ir matematikos pamokas savarankiškai, dažniausiai kai reikia pavaduoti atostogaujantį ar sergantį kolegą.

R. Bandžiukas iki šiol mena istoriją, kaip sulaukė pasiūlymo dirbti mokykloje: „Tai labai įdomi ir unikali istorija. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano matematinės analizės dėstytoja dirbo vienoje iš privačių mokyklų ir, vesdama mums, pedagogikos studentams, paskaitas ieškojo, kas galėtų pavaduoti matematikos mokytoją, kadangi kita matematikos mokytoja buvo susilaužiusi koją ir dėl gydymo ilgai negalėjo dirbti. Dėstytoja Monika, kuri dabar yra ir mano kolegė, pasiūlė man apsilankyti mokykloje, pažiūrėti, kaip vyksta veiklos, vedamos pamokos, kaip dirba mokiniai. Paklausus, ar man patinka čia ir ar norėčiau čia dirbti, aš pasakiau, kad man labai patinka. Taigi taip įsidarbinau ir likau šioje mokykloje dirbti – prieš tai Monika dar pasakė pastabą, kad „kas čia ateina, tas neišeina“.

R. Bandžiukas

Ir nors šiandien dirbdamas mokykloje, vesdamas pamokas Rokas jaučiasi pakiliai, daro tai su dideliu džiaugsmu, sako, kad pirmosios pamokos visgi buvo sudėtingos – viskas atrodė nauja ir sunku, trūko mokymo žinių bei įgūdžių.

„Dirbdamas su mokiniais įgijau neįkainojamos patirties. Taip, patyriau ir tam tikrų nesėkmių, buvo ir nuosmukių, tačiau atkakliai iš klaidų mokausi ir tobulėju. Man, kaip jaunajam pedagogui, svarbiausia, kad mokiniai taip pat augtų ir tobulėtų, ir ne tik akademiškai – kad savo žinias panaudotų praktiškai, gerindami savo ir kitų žmonių gyvenimus. Viskas yra išmokstama per įgytas žinias ir patirtį – šios patirtys ir lemia mūsų sėkmę gyvenime, palengvina galimybes siekti savo tikslų.

Pats noriu tapti tokiu mokytoju, kurio mokiniai nepamirštų pabaigę mokyklą. Noriu kiek įmanoma daugiau prisidėti prie kiekvieno mokinio gyvenimo ir jo geresnės ateities – siekiu tapti jiems pavyzdžiu ir autoritetu, kokių netrūko ir mano gyvenimo kelyje“, – prisipažįsta pašnekovas.

Jis nori būti geras mokytojas. O, anot Roko, geras mokytojas visų pirma yra tas, kuriam svarbiausia yra mokytojo ir mokinio ryšys, autoritetingo santykio kūrimas ir puoselėjimas. Tai yra mokėjimas sukurti tokią mokymosi aplinką, kad mokinys nevengtų mokytis, nebijotų mokytojui pasakyti „aš nesuprantu“, juo pasitikėtų ir būtų pasirengęs aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą.

Mokiniai paneigia paplitusius stereotipus

Birželio pradžioje Rokas tapo mentoriumi-kuratoriumi Kauno rajono savivaldybės Jaunojo pedagogo klubo stovykloje, kurioje bendravo su 9-11 klasių moksleiviais, mąstančiais apie mokytojo profesiją. Jis įžvelgė tendenciją, kad daugiausiai mokinių svajoja tapti priešmokyklinukų ir vidurinės mokyklos klasių mokytojais.

„Moksleiviai darbą ateities mokykloje įsivaizduoja kaip vietą, kur mokytojas yra gerbiamas ir vertinamas, kasdien tobulėja ir yra atviras naujovėms, kur mokytojas yra autoritetas. Mokiniai paneigė visuomenėje paplitusį stereotipą, kad mokytoju gali tapti tik tas, kas turi pašaukimą ir nuo pat mažumės svajoja apie mokytojo profesiją. Tai netiesa! Tapti mokytoju niekada ne vėlu, svarbiausia noras, pastangos ir motyvacija“, – įsitikinęs R. Bandžiukas.

Rokas su kolegomis stovykloje

Jis apgailestauja, kad visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad mokytojo profesija yra viena blogiausių, nes prastai apmokama, o darbas su vaikais reikalauja daug žinių, yra sunkus ir varginantis. Paklaustas, kas, jo nuomone, šią situaciją padėtų keisti bei kas paskatintų moksleivius aktyviau rinktis mokytojo profesiją, Rokas mano: papildoma stipendija, studijų finansavimas ar kitos lengvatos galėtų prie to prisidėti.

„Mano nuomone, materialūs dalykai neturėtų stoti į pirmą vietą, tačiau tokia yra realybė – mokytojų atlyginimai nėra adekvatūs lyginant su darbo krūviu, patiriama įtampa ir reikalaujamų kompetencijų kiekiu. Tiesą sakant, man kiek liūdna girdėti, kad būtent finansinis klausimas mokiniams neretai ir kelia didžiausių abejonių rinktis šį kelią. Man niekada nebuvo aktualus finansinis atlygis ar jo dydis, mane į šį kelią atvedė didelis noras padėti ateities kartoms mokytis, tobulėti ir įgyti naujų žinių, tikiu, kad pamažėle daugės žmonių, kuriuos į mokytojavimą atves būtent tokie siekiai ir tikslai“, – tikisi R. Bandžiukas.

Lietuvoje lankėsi UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (IBE UNESCO) vadovas Yao Ydo ir švietimo ekspertas Renato Opertti

Liepos 4-5 dienomis Lietuvoje lankėsi UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (IBE UNESCO) vadovas Yao Ydo ir švietimo ekspertas Renato Opertti. Jie Lietuvoje lankosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademija kanclerės dr. Linos Kaminskienės kvietimu.

Pirmąją dieną svečiai lankėsi Seime, kur susitiko su Seimo pirmininko pavaduotoju Andriumi Mazuroniu, o po pietų vyko susitikimas Prezidentūroje su Vilma Bačkiūte ir Pauliumi Baltoku (Prezidento patarėjais), Irena Raudiene (Švietimo, mokslo ir sporto ministerija Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja) ir Dalia Stabrauskaite (Lietuvos nac. UNESCO komisijos sekretoriato Švietimo programų vadove). Susitikimo metu aptarti esami ir galimi Lietuvos dalyvavimo UNESCO organizacijoje švietimo srityje formatai, bendradarbiavimo su IBE galimybės, abipusiai aktualios temos. Svečiai supažindinti su pagrindiniais pokyčiais atnaujintose ugdymo programose, kurie, svečių manymu, puikiai atitinka daugelį UNESCO rekomendacijų. Susitarta diskusiją pratęsti rudenį, po Švietimo pertvarkos renginio (Transforming Education Summit), kuris vyks rugsėjo 19 d. Niujorke.

Antrąją dieną UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (IBE UNESCO) vadovas Yao Ydo ir švietimo ekspertas Renato Opertti lankėsi VDU Kaune, kur susitiko su Švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene, VDU Rektoriumi Juozu Augučiu, Komunikacijos prorektore Vilma Bijeikiene ir VDU Švietimo akademijos bendruomenės nariais. Susitikimo metu aptarti galimi Lietuvos dalyvavimo UNESCO organizacijoje švietimo srityje formatus, bendradarbiavimo su UNESCO Tarptautinio švietimo biuru galimybes, abipusiai aktualias temas.Y. Ydo atkreipė dėmesį į Lietuvos švietimo pasiekimus ir kvietė imtis lyderystės regione. Pokalbio metu buvo paliesta pabėgėlių ir ukrainiečių tema, jų ugdymas.

IBE ir VDU bendradarbiauja nuo 2016 metų, kuomet pasirašė sutartį dėl bendros švietimo vadybai skirtos magistro programos.

Pedagogams – kvietimas dalyvauti modulio studijose

Vytauto Didžiojo universitetas kviečia dalyvauti atrankoje ir studijuoti Klausos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo (surdopedagogikos) ir Regos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo (tiflopedagogikos) studijose.

Atranka į šias studijas pratęsiama Vytauto Didžiojo universitete iki 2022 m. rugpjūčio 28 dienos.

Reikalavimai pareiškėjams:

Universitetinis išsilavinimas arba jam prilygintas išsilavinimas;
Pedagogo kvalifikacija;
Pretendentas nėra studijavęs projektų „Tęsk“ arba „Švietimo inovacijos ir STEAM sričių plėtra bendrajame ugdyme, įskaitant mokytojų kaitą, kompetencijų gerinimą ir papildomo kvalifikacinio laipsnio įgijimą, skaitmeninio turinio rengimą ir skaitmeninių kompetencijų ugdymą ir STEAM atviros prieigos centrų veiklų plėtros“ lėšomis.
ugdymo mokslų krypties universitetinis išsilavinimas specialiosios pedagogikos ir/ar logopedijos srityje arba baigtos atitinkamos pedagoginės specializacijos modulio studijos (90 kreditų).
pedagogo kvalifikacija.

Dokumentų pateikimas. Prašymai studijuoti pateikiami internetu sistemoje (prisijungus pasirinkti prašymo formą „Priėmimo į pedagogų perkvalifikavimo modulius forma“).

Internete užpildžius prašymą reikia įkelti šių dokumentų kopijas:

aukštojo mokslo baigimo diplomų kopijos (VDU absolventams, baigusiems 2001 metais ir vėliau pateikti nereikia);
diplomų priedėlių kopijos (VDU absolventams, baigusiems 2001 metais ir vėliau pateikti nereikia);
paso asmens duomenų puslapio kopija arba asmens tapatybės kortelės kopija (VDU absolventams, jei nesikeitė duomenys, pateikti nereikia);
dokumento, patvirtinančio pavardės ar vardo keitimą, jeigu ne visi pateikiami dokumentai yra ta pačia pavarde ar vardu;
darbdavio rekomendacija (sistemoje pateikiamas skenuotas variantas, pasirašytas pareiškėjo darbdavio);
motyvacinis laiškas.

Daugiau informacijos:

(Pastaba: nuo 2022-07-25 iki 2022-08-12 įskaitytinai – atostogose, šiuo laikotarpiu nepasiekiama)

Mokomojo dalyko pedagogikos: lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos studentai dalyvavo tarptautiniame projekte

Pavasarį jau antrą kartą VDU Švietimo akademija tapo Krokuvos pedagoginio universiteto (Lenkija) partneriu, įgyvendinant jam studijų projektą „Kompetentingas mokytojas – savo darbo meistras ir ugdytojas“. Vienas iš projekto tikslų – pasidalinti patirtimi mokytojų rengimo srityje, o taip pat supažindinti Krokuvos pedagoginio universiteto lenkų filologijos studentus su lenkų kalbos mokymo specifika daugiakultūrinėje aplinkoje. Projekto vykdymą Lietuvoje koordinuoja ŠA dėstytoja doc. dr. Irena Masoit.

Projekto veiklos buvo vykdomos nuotoliniu būdu. Tautinių mažumų švietimo Lietuvoje aktualijas pristatė VDU Lenkų kalbos ir kultūros centro vedėja doc. dr. Henrika Sokolovska ir doc. dr. Irena Masoit. Buvo taip pat surengti du susitikimai su Vilniaus šv. Jono Pauliaus II gimnazijos ir Vilniaus J. I. Kraševskio gimnazijos mokytojais ir mokiniais, kurie dalijosi savo patirtimi kurti netradicines ugdymo(si) aplinkas ir naudoti modernius mokymo metodus.

Šį kartą projekte dalyvavo 4 lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos studijų programos II kurso studentės Uršula Černis, Blanka Šimanska, Karolina Tunevič ir Inesa Verkovska. Nuotolinio susitikimo metu jos pristatė įvykdyto mokyklose tyrimo rezultatus, kurie parodė besimokančių lenkų kalbos mokinių Lietuvoje poreikių specifiką ir būtinybę taikyti specifinius mokymo metodus.

Projekto programa lenkų kalba

Ar būtent tai – jau Trečiasis pasaulinis karas?

COVID-19 pandemiją kai kurie istorikai prilygino Trečiajam pasauliniam karui, nes ji paveikė absoliučiai visas visuomenės gyvenimo sritis – tam įtakos turėjo judėjimo ribojimai, tokie kaip karų metu, akyla informacinės erdvės stebėsena, suaktyvėję visuomeniniai judėjimai. Pasak Martyno Maniušio, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktoranto, dirbančio istorijos mokytoju Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje, po pandemijos, kaip ir po totalinio karo, pasaulis tapo kitoks: pasikeitė žmonių darbo ir gyvenimo sąlygos, darbo rinka, išaugo skaitmeninių technologijų ir nacionalinių valstybių vaidmuo, ypač pandemijos pradžioje.

„Suaktyvėję visuomeniniai judėjimai ir pabėgėlių krizė aktualizavo du labai svarbius dalykus istorijos mokymesi: daugiaperspektyvumą, kuris sudaro galimybes įvertinti įvykius iš skirtingų perspektyvų, ir istorinę empatiją, kuri labai svarbi kritiškai vertinant dabartį ir suvokiant, kad bet kuris praeities įvykis, reiškinys, asmuo turi būti vertinamas to meto istoriniame kontekste, o jo istorinis vertinimas, interpretacija gali skirtis, būti diskusijų objektu“, – sako M. Maniušis.

Anot jo, Rusijos Ukrainoje pradėtas karas aktyvavo istorikų akademinę bendruomenę. Pradėtos rengti viešos aktualios istorijos pamokos, susijusios su Ukrainos istorija, karu Ukrainoje, istorijos mokytojai skyrė pamokas Ukrainai, VDU Švietimo akademijoje birželio 11 d. buvo atidarytas Ukrainos centras. Karas Ukrainoje Lietuvos visuomenėje aktyvavo solidarumo su ukrainiečiais jausmą, pasireiškusį mitingais, akcijomis.

Melagienos ir kritinis mąstymas: kas ką?

Skaitant, analizuojant, vertinant ir interpretuojant istorijos šaltinius ir istorikų tekstus, anot istorijos mokytojo M. Maniušio, mokiniams sudaromos galimybės ugdytis kritinį mąstymą.

„Labai svarbu sudaryti galimybes mokiniams patiems ištirti juos dominančias tarpkultūrines situacijas, taip jie ugdosi istorijos tyrimo gebėjimus, – sako jis. – Mokiniai mokosi „perskaityti“ nuotrauką, dokumentinį filmą, vaizdo įrašą, atskirti (ne)teisingą liudijimą, suvokti vaizdo autoriaus siunčiamą žinutę. Istorijos mokytojas turi padėti mokiniams suprasti šaltinio autoriaus ar autorių motyvus, ketinimus, nustatyti šaltinio ir jame esančios informacijos patikimumą. Viso to esmė – sudaryti galimybes mokiniui išmokti įvertinti istoriniuose tekstuose esančią informaciją ir, ja remiantis, patiems kurti istorinius tekstus, t.y. tapti istorijos kūrėjais“.

Šiandien mokantis istorijos jau tapo akivaizdu, kad svarbus yra ne išmokstamų istorijos faktų kiekis, o visai kiti dalykai. Esminis klausimas, kuris turi būti keliamas mokiniams: o kodėl mes šiandien šios temos mokomės, kodėl ji svarbi šiandienai? Kokius klausimus reikia išnagrinėti, kad suvoktume temos esmę? Didžiausias iššūkis istorijos mokytojui, pasak M. Maniušio, kyla atrinkti tokiai istorijos pamokai medžiagą ir sudaryti mokiniams galimybę patiems konstruoti istorijos žinias.

„Pagrindiniu dalyku, ugdant pilietišką pilietį, yra sudaryti galimybes kritinio mąstymo ugdymui. Tai itin svarbu, nes globaliame pasaulyje įvairiose medijose – informacijos pateikimo platformose, socialiniuose tinkluose – suinteresuotos nedraugiškos jėgos valstybės viduje siekia sukelti destrukciją visuomenėje, kėsinasi į istorijos perrašinėjimą skelbdami netikras, melagingas, selektyviai atrinktas naujienas ar istorijos įvykių versijas. Šių netikrų žinių „aukomis“ tampa kritinio mąstymo neturintys asmenys, tiesiogiai keliantys grėsmę valstybės egzistencijai ir rimčiai vidaus ar užsienio politikoje“, – sako M. Maniušis.

Mokiniai, mokykloje nesuformavę gebėjimų pasitikrinti informaciją iš skirtingų informacijos pateikimo priemonių ir šaltinių, o tik besistengiantys į ją įsiskaityti, tampa grėsme ne tik sau pačiam, kaip asmeniui, bet ir demokratinės santvarkos valstybėje išsaugojimui. Pilietišku piliečiu gali būti tik kritiškai mąstanti asmenybė su išlavintais analitiniais gebėjimais – informacijos paieška, atranka ir analize, adekvačiu situacijos vertinimu, gebėjimu fiksuoti ir įžvelgti esminius dalykus.

Karas neprasideda netikėtai, o istorija linkusi kartotis

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje neabejotinai pakeitė ir kasdienį darbą su vaikais mokyklose. Mokytojų, ypač istorikų, užduotis – padėti patiems mokiniams suvokti, kad karas vyksta ne izoliuotoje erdvėje, jis įtraukia ne tik kariaujančių šalių, bet ir kitų šalių visuomenes. Istorijos mokytojas M. Maniušis įsitikinęs, kad labai svarbu vaikams padėti išsiaiškinti, kokias žmogaus ir visuomenės gyvenimo sferas paliečia karas – politinę, ekonominę, socialinę ir kaip ją keičia.

„Pavyzdžiui, Pirmasis pasaulinis karas padarė poveikį demografijai – dėl karo ir namų fronte žuvusių žmonių – o per ją ir ekonomikai. Tai paskatino valstybių administravimo pokyčius, nes reikėjo mobilizuoti resursus karui, efektyviai administruoti mobilizaciją. Visa tai taip pat įnešė dramatiškų pokyčių darbo rinkoje, kurie pareikalavo moterų darbo jėgos, ištraukė jas iš privačios namų erdvės į viešą – darbo rinkos erdvę. Savo ruožtu mobilizacija darė poveikį socialinei lygybei: trynė ribas tarp miesto ir kaimo, socialinių sluoksnių.

Pirmame pasauliniame kare kariavusios valstybės įvedė arba planavo socialinio aprūpinimo priemones, socialinę politiką, o tai skatino socialinės politikos atsiradimą. Pasaulis po Pirmojo pasaulinio karo tapo kitoks visomis prasmėmis“, – kalbėdamas apie karo pasekmes, pabrėžia pašnekovas.

Kalbant su vaikais apie karą mokykloje, svarbu akcentuoti, kas bendro yra visuose karuose, ir kuo jie skiriasi, padėti išsiaiškinti karo tikslus. Istorija ir jos pavyzdžiai tam puikiai tinka. Juk kas geriau parodys evoliuciją, dėl ko yra kariaujama, jei ne pavyzdžiai iš žmonijos istorijos?

„Senovės civilizacijoje buvo kariaujama dėl naujų gyvenamųjų vietų, dėl grobio, pavyzdžiui, galvijų bandos, statybinių žaliavų, viduramžiais – dėl naujų teritorijų prisijungimo, priešo nualinimo, siekiant sudeginti pilį ar miestą, o naujaisiais ir naujausiais laikais – dėl pasaulio padalijimo ir/ar perdalijimo, gamtinių išteklių, galios įgijimo, galių pusiausvyros ar jos atstatymo. Reikia pabrėžti vaikams, kad karas, kad ir koks jis būtų, visada yra prievartos aktas, turintis tikslą priversti priešininką vykdyti karą pradėjusios šalies valią – atiduoti teritoriją ir pan.“, – sako istorijos mokytojas.

Jis pataria atkreipti vaikų dėmesį į tai, kad karas neprasideda netikėtai. Karas bręsta kurį laiką, todėl labai svarbu atpažinti bręstančio karo požymius, pavyzdžiui, pasisakymų, tam tikrų veiksmų politinėje, ekonominėje, informacinėje erdvėje. Šiandieniniame pasaulyje ypač svarbu pastebėti ženklus informacinėje erdvėje, kryptingai vykdomą propagandą, jos siunčiamas tiesiogines ir užslėptas žinutes.

Parodo, kaip ir iš ko kuriama istorija

M. Maniušio nuomone, šiandieniniam istorijos mokytojui labai trūksta kokybiškai parengtų ir išleistų mokymosi priemonių, ypač darbui su istoriniais tekstais, kurios padėtų organizuoti mokinių savarankišką istorijos mokymąsi, taip pat visiems prieinamų elektroninių istorijos šaltinių duomenų bazių.

Kokybiškai parengtų mokymosi priemonių stygius rodo nepakankamą Lietuvos istorikų akademinės bendruomenės dėmesį šaltinių leidybai ir mokinių istorijos mokymosi tikslų suvokimui: „Mano manymu, būtina akademinių istorikų ir mokymosi priemonių leidėjų edukacija, išaiškinant dabarties keliamus tikslus istorijos mokymuisi ir istorinio mąstymo ugdymui. Būtinas nuoseklus aukštųjų mokyklų dėstytojų, rengiančių istorijos mokytojus, mokymosi priemonių leidėjų ir istorijos mokytojų profesinės kompetencijos tobulinimas. Naujasis istorijos teksto vaidmens suvokimas istorijos mokymosi procese pirmiausiai turi atsirasti istorijos mokytojų ir jų rengėjų galvose, kad jis galėtų pasiekti ir mokinį“.

Paklaustas, kodėl pats pasirinko istorijos mokytojo specialybę, M. Maniušis prieš atsakydamas ilgai nesvarsto: istorijos mokytojo profesija yra universali, įdomi ir patraukli savo mokomojo dalyko specifika, kuri leidžia mokiniams pamokos metu pateikti informaciją iš įvairių pirminių ar antrinių šaltinių – tekstinės, ikonografinės ar video medžiagos – parodant, kaip ir iš ko kuriama istorija.

„Istorijos mokytoju darbuojuosi jau trylika metų. Manau, jog buvau, o ir esu mokytojas, kuris siekia mokiniams parodyti istorijos dalyko patrauklumą bei universalumą, pritaikant jos žinias ne tik konkrečioje profesinėje veikloje, bet ir kasdieniame gyvenime“, – prisipažįsta M. Maniušis.

Izraelio Haifos universitete sutarta dėl dvigubo diplomo gabių ir talentingų vaikų ugdyme

Birželio mėnesį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Rektorius prof. dr. Juozas Augutis, Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė, gabių vaikų ugdymo centro „Gifted“ programos koordinatorė Dileta Tindžiulienė, vyr. specialistė Daiva Bartninkienė lankėsi Izraelio Haifos universitete.

Vizito metu VDU delegacija susitiko su Haifos universiteto rektoriumi prof. dr. Gur Alroey, Edukologijos fakulteto dekane prof. dr. Roza Leikin bei komandos nariais.

Susitikime buvo sutarta dėl dvigubo diplomo gabių ir talentingų vaikų ugdyme, mokytojų kvalifikacijos kėlimo mokymų klausimų, aptartos kitos bendradarbiavimo galimybės. VDU delegacijos nariai apsilankė Haifos universiteto inovacijų centre, Lietuvos ambasadoje Izraelyje, kur susitiko su ambasadore Lina Antanavičiene.

Rugpjūčio mėnesį Haifos universiteto Rektorius prof. dr. Gur Alroey numatytas vizitas VDU Kaune.

Šiemet Haifos universitetas švenčia 50 –ąjį jubiliejų . Haifos universitetas yra vienas didžiausių mokslinių tyrimų universitetų Izraelyje, lyderiauja humanitarinių, teisės, gamtos, socialinių, švietimo mokslų srityse.

Inovatyviausiojo titulą pelnęs technologijų mokytojas: technologijų pamokos toli gražu nėra vien apie vinies kalimą ar lentos obliavimą

Mokyklą savo laikais Donatas Kriukas prisimena su kartėliu: aplinka nebuvo tokia, kuri skatintų reikšti savo nuomonę, išsakyti idėjas, stokojo erdvės kūrybai ir improvizacijoms. Todėl kai Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje įgijo technologijų ir dailės specialybę bei pats tapo mokytoju, savo darbe Donatas elgiasi priešingai. Jo technologijų pamokos nėra tik apie vinies kalimą, visų pirma tai – apie problemų sprendimą: gauni užduotį, tam tikras sąlygas ir priemones, ir turi rasti optimalų būdą tai išspręsti. Už tokią darbo metodiką D. Kriukas neliko neįvertintas: jis tapo Meilės Lukšienės premijos laureatu ir gavo inovatyviausio mokytojo technologijų ir menų srityje apdovanojimą. Tad ko jis pats mokėsi ir ką daro kitaip?

Technologijų pamokos vis dar vertinamos stereotipiškai

Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje grafinio dizaino ir technologijų mokytoju šiuo metu dirbantis D. Kriukas iš tiesų net neplanavo tapti mokytoju. Baigęs Panevėžio Alfonso Lipniūno vidurinę mokyklą, jis VDU Švietimo akademijoje (tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete) pradėjo studijuoti technologijų ir dailės specialybę ir, dar būdamas antrame kurse, įsidarbino reklamos srityje – maketavo reklamas. Ir tik po to, kai atsitiktinai per vieną televizijos laidą išgirdo apie programą „Renkuosi mokytis“, susidomėjo galimybe įnešti pokyčių švietime: užpildė anketą ir ryžosi save išbandyti mokytojo vaidmenyje.

„Studijuodamas universitete atlikau praktiką Vilniaus Simono Daukanto mokykloje, kur pamačiau, kas yra technologijos ir geriausias šio dalyko įgyvendinimo pavyzdžius. Iki tol turėjau neformaliojo ugdymo praktikos su įvairiomis organizacijomis, tad nesijaučiau visiškai naujokas. Be to, šis pasirinkimas tuomet atrodė tik laikinas iššūkis – dviem metams. Bet štai kaip technologijų mokytojas skaičiuoju jau savo tryliktus metus.

Nors technologijų pamokos dėstomos visose Lietuvos mokyklose, kur įgyvendinama Bendroji ugdymo programa, esu tikras, kad nesu tipiškas mokytojas. Gal daugelis įsivaizduoja, kad per šias pamokas mokomės įkalti vinį ir obliuoti lentą, bet man tai visų pirma yra galimybė atskleisti mokinių kūrybiškumą, kruopštumą, netradicinį požiūrį“, – sako D. Kriukas, vėliau įgijęs ir edukologijos magistro diplomą.

Jo technologijų pamokose mokiniai atlieka netradicines kūrybines užduotis. Pačiam Donatui svarbiausia pamokose – suteikti mokiniui laisvės ir galimybę pačiam imtis iniciatyvos: gavus užduotį, pačiam pasirinkti idėją, priemones, idėjos įgyvendinimo būdą ir siekiamą rezultatą.

Idėjos iš „Google“, „Youtube“ ir parduotuvių lentynų

Kaip atrodo šiuolaikinė technologijų pamoka? Anot Donato, šios pamokos vis dar vertinamos pagal stereotipinį suvokimą. „Technologijų mokytojai stereotipiškai nuvertinami, tačiau iš tiesų viskas prasideda nuo mūsų pačių. Nereikia patiems savęs taip nuvertinti – šioje vietoje itin svarbu, kaip pats tame vaidmenyje jautiesi ir ką ištransliuoji vaikams. Gal iš pradžių ir patys mokiniai sakys, kad to, ko mokosi technologijų pamokose, jiems gyvenime nereiks.

Bendraudamas su tėvais taip pat matau, kad jie technologijų pamokas vis dar matuoja pagal savo patirtį, kad technologijos yra vinies kalimas ar medžio plokštės pjaustymas pagal vieną šablonišką pavyzdį. Technologijų pamokos yra apie problemų sprendimą: gauni užduotį, tam tikras sąlygas ir priemones, ir turi rasti optimalų būdą tai išspręsti“, – pasakoja pašnekovas.

Donato pamokose mokiniai, pavyzdžiui, gamina erdvinį užrašą iš įvairių konstrukcinių medžiagų, gręžia skyles, suka medvaržčius arba aiškinasi, kaip pasiūtos knygos: bando patys pasisiūti mažą fragmentą – gamina mažas užrašines pagal senąją techniką, kaip jos buvo gaminamos senovėje. Įgyvendindamas užduotį mokinys turi visišką laisvę improvizuoti – kartais, atrodytų, visai paprasta užduotis paskatina sukurti tikrą meno šedevrą.

Mokytojas nesistebi, kad gaudami vieną ar kitą užduotį ją įgyvendinti mokiniai pradeda nuo idėjų paieškos „Google“ ar „YouTube“ sistemose. Duodamas mokiniams užduotį, D. Kriukas neretai ir pats pateikia alternatyvų pavyzdį, tarkime, iš „YouTube“, kad mokiniai galėtų savarankiškai pasimokyti ir įgyti vieną ar kitą kompetenciją.

Pats pašnekovas tiki mokymosi visą gyvenimą idėja: jam svarbu nuolat tobulėti ir nesustoti vietoje: „Tyrinėju pasaulį vaikščiodamas ir keliaudamas, kasdienybėje bandau atrasti idėjų, ką galėčiau atnešti ir įgyvendinti mokykloje. Stebiu dizaino aktualijas, daug idėjų semiuosi iš parduotuvių vitrinų – daugumą jų yra modernios, netikėtos, sukurtos remiantis įdomiais technologiniais sprendimais. Mokau ir vaikus semtis idėjų iš artimiausios aplinkos, mus supančios kasdienybės“.

Netradiciniai valstybinių švenčių minėjimai

Iki šiol Salomėjos Nėries gimnazija garsėjo sustiprinta anglų kalba – šiais laikais šios užsienio kalbos mokėjimas jau nebėra mokyklos išskirtinumas. Mokykla yra užsibrėžusi tapti į medijas orientuota mokymosi įstaiga – tad neatsitiktinai prieš kelis metus Donatas mokiniams pasiūlė kursą „Medijos ir inovacijos“, kurio pabaigoje kartu su mokiniais kasmet pristato kokią nors instaliaciją mokykloje arba mieste. Šiuo metu šį kursą dėstyti perleido kitam pedagogui.

Donatas taip pat dėsto grafinį dizainą, kuris mokykloje yra pasirenkamas dalykas. Šių pamokų metu mokiniai supažindinami su pagrindinėmis grafinio dizaino kūrimo taisyklėmis, išbando jas praktiškai, kuria įvairius vizualinius produktus.

„Aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, susiduriu su kasdienybės rutina. Nėra taip, kad kiekviena diena mokykloje būtų išskirtinė ir kad čia vyksta stebuklai. Įsisuku į kasdienybę, kuri vargina, tačiau ji ir padiktuoja netradicinius sprendimus – kai reikia nuo kasdienybės atitrūkti ir imtis įdomių projektų“, – sako jis.

2014 m. D. Kriukas tapo Meilės Lukšienės premijos laureatu ir gavo inovatyviausio mokytojo technologijų ir menų srityje apdovanojimą. Ir jis šį vardą pateisina kasdien savo darbe. Donatas savo iniciatyva prisideda prie valstybinių švenčių minėjimo, pilietiškumo ugdymo – kad jos asocijuotųsi ne su ilgomis kalbomis, o įdomiomis veiklomis. Prieš keletą metų buvo suburtas mokytojų ir mokinių choras, taip pat organizuojami patyriminiai renginiai, padedantys suprasti tų švenčių kontekstą.

Pavyzdžiui, mokykloje sausio 13-osios minėjimas vyko mokyklos rūsiuose, tamsoje, tyloje – ten buvo sukurti skirtingi kambariai, kurie lankytojams padėjo prisiminti istoriją ir ją naujai išgyventi.

Anot D. Kriuko, mokykla neturi užsidaryti savo bendruomenėje, tad jis siekia bendradarbiauti su kitomis mokyklomis, savo miestu, tarptautinėmis organizacijomis.

„Kaip atrasti talentą ir sumotyvuoti, kad mokiniai įsitrauktų ne tik į technologijų užduotis, bet ir kitas inovatyvias inicityvas? Motyvacija atsiranda, kai užduočiai suteiki prasmės – parodai vaikui, kuo ta užduotis yra svarbi ir prasminga, kodėl verta įsitraukti. Kai sukuri atitinkamas sąlygas, suteiki mokiniams laisvės ir erdvės kūrybai, talentai atsiskleidžia savaime – pamatai, kad kai kurie gali padaryti daugiau, nei to prašo mano užduotis. Neapibrėžtos užduotys geriausiai atskleidžia vaikų gebėjimus“, – įsitikinęs D. Kriukas.

Niekada nežinai, koks iššūkis tavęs laukia

Paklaustas, koks yra didžiausias iššūkis dirbant mokytojo darbą, D. Kriukas sako, kad būdamas mokytoju niekada nežinai, koks iššūkis tavęs laukia. Kasdiena yra iššūkis. Pasak jo, svarbiausia to nedramatizuoti – priimti tai kaip galimybę tobulėti ir vertingas pamokas sau pačiam.

Donatui per daugiau nei dešimtmetį darbo mokykloje teko dirbti su įvariaus amžiaus mokiniais, o ir būta įvairių įtampų, sudėtingų situacijų. Jis sako, kad įgydamas vis daugiau patirties išmoko tolerancijos: žmonės yra skirtingi ir mes negalime visų vertinti vienodai, pagal vieną šabloną.

„Žmonės skirtingi – mąsto skirtingai, supranta dalykus skirtingai. Net ir tavo tą pačią pastabą ar kritiką skirtingi žmonės gali suprasti ir priimti visiškai skirtingai, – neabejoja jis. – Stengiuosi kitą žmogų išgirsti, suprasti, sakydamas pastabas neužgauti. Laviravimas tarp tokių situacijų man yra didžiausia pamoka. Stengiuosi džiaugtis net ir mažais dalykais. Jei po mano pamokos mokinys išeina su gera emocija, išmokęs kažko, ko iki tol nemokėjo, man tai – didžiausias įvertinimas“.