Šiuolaikiniai vaikai – idėjų šaltinis universitetui

„Tai yra reiklūs vaikai, kurie labai anksti žino, ko nori, tad reikia suvokti, kad ši jauna karta labai aiškiai diktuos mums savo sąlygas. Manau, kad turime tuo džiaugtis, nes jie verčia mus ieškoti naujų sprendimų“, – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerė profesorė dr. Lina Kaminskienė mano, kad šiuolaikiniai vaikai yra inspiracija universitetui kuriant ateities studijų programas.

Interviu su profesore – apie ankstyvąjį ugdymą, gabius vaikus ir ateities universitetą.

Ar galima būtų teigti, kad universitetas iš tiesų tampa pats atsakingas už savo būsimų studentų išsiugdymą?  

Universiteto misija tampa pakankamai plati ir yra orientuota į įvairaus amžiaus besimokančiuosius nutolstant nuo tos klasikinės, apribotos amžiaus grupės universitetinėje veikloje. Švietimo akademija mato jaunos kartos ugdymo prasmę, tad mūsų veiklos prasideda jau nuo priešmokyklinio ugdymo. Turėjome dvejonių, tačiau Švietimo akademijoje ir Gabių vaikų centre „Gifted“ yra profesionalių mokytojų, kuriais galime pasitikėti. Žinome, kad jie geba ne tik užimti – tai yra mokytojai, kurie supranta, kas yra universitetas, ir geba netgi tokią jauną auditoriją pratinti tyrinėti, domėtis, kelti klausimus ir bandyti rasti atsakymus nestandartiniu būdu. Vadinasi, po truputėlį ugdyti supratimą, kad mokymasis nėra tiktai vadovėlio skaitymas ir egzamino išlaikymas. Tai yra reikšminga žmogaus gyvenimo dalis, mokymasis visą gyvenimą gali pilnai realizuotis tiktai, kai mes tą įgūdį turime.

Pradėdami nuo pačių mažiausiųjų ir paraleliai dirbdami su vyresnėmis auditorijomis norime išsiugdyti jaunus žmones, kurie kaip galima anksčiau save tapatintų su VDU ir jaustų, kad tai yra jų namai, kur gali įgyvendinti savo svajones ir įgyti išsilavinimą, kuris leistų dirbti jų norimą profesiją. Džiugu, kad be Švietimo akademijos vykdomų veiklų VDU veikia ir kitos programos kaip „Academia cum laude“ arba Verslumo akademija, kurios vykdo tam tikrą palydėjimo misiją: atveda į pirmą universitetinį kursą arba lydi toliau į gilinamąsias studijas.

Be abejo, mes taip pat suinteresuoti, kad kuo daugiau gabių, kūrybiškų ir atvirų asmenybių rinktųsi mokytojo kelią, nes neužtikrinus kartų kaitos būtų sunku tikėtis, kad vyks pokyčiai visuomenėje.

Į mokytojų rengimą žiūrime daug plačiau nei tik kaip į specialybę, tad, ko gero, tas matymas mums padeda susikalbėti ir su mūsų socialiniais partneriais: mokyklomis, darželiais ir kitais švietimo centrais bei institucijomis. Manom, kad toks kelias yra teisingas: žiūrėti į žmogų visapusiškai ir pasiūlyti tai, ko jam reikia skirtinguose gyvenimo amžiaus tarpsniuose.

Kalbėdama apie ankstyvąjį ugdymą turite omeny ir gabių vaikų ugdymo programą „Gifted“?

Šiuo metu vykdome kelias iniciatyvas, kurios net pavirto į padalinius. Be „Gifted“ centro turime darželį „Mažųjų akademija“. Tai yra platforma, atliekanti dvejopą misiją. Pirmiausia tai yra inovatyvi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo koncepcija. Antra, tai yra ir praktikos vieta mūsų studentams ir dėstytojams, galimybė tobulinti savo praktinius gebėjimus, vykdyti tyrimus ir stebėjimus. Tokiu būdu ir darželio auklėtiniai pripranta prie universiteto, nes kiekvieną dieną mato studentus, jų nebijo – jis organiškai tampa darželio bendruomenės nariu, kuris, atrodo, ateina pažaisti, tačiau iš tikrųjų tuo metu galbūt atlieka tam tikrą tyrimą.

Visuomet kalbame apie „laimingą“ mokyklą ir „laimingus“ vaikus. Kodėl yra išskiriami gabūs vaikai?

Į gabius vaikus atsisukome dėl to, kad Lietuvoje iki šiol nebuvo sukurta sisteminga gabių vaikų ugdymo sistema, kas yra tikrai neteisinga šių vaikų atžvilgiu. Gabūs vaikai yra ypatingi ne tik todėl, kad turi vieną ar kitą ypatingai išreikštą gabumą kažkurioje srityje ar tą vadinamą aukštą intelekto koeficientą, labai dažnai jie turi poreikį ir kompleksinei pagalbai. Gabūs vaikai ne visada yra atpažįstami – jie gali būti išdykę, turėti elgesio sutrikimų ar mokymosi sunkumų. Neatpažintas gabumas neleidžia vaikui augti, įspraustas į, sakykime, standartinius ugdymo rėmus, jis ne visada gali atsiskleisti. Ką mes matome Lietuvoje ir bandome keisti tą nuostatą, kad gabus vaikas yra nebūtinai tas, kuris skina kokios nors olimpiados prizines vietas.

Džiaugiamės partneryste su Izraelio gabių vaikų centru Ron Vardi ir Haifos universitetu, kurie kalba apie visuminį vaiko ugdymą – negalima susifokusuoti tik į vieną vaiko talentą ir nematyti jo kaip žmogaus. Besivystančiam žmogui reikia to visuminio gebėjimo susitvarkyti su savimi ir galbūt kitose srityse taip pat atrasti savo kažkokį gabumą. Reikia save išbandyti visur, o ne juvelyriškai dailinti tik vieną talentą. Manau, kad „Gifted“ gabių vaikų ugdymo centro idėja dera su VDU artes liberales koncepcija – tą laisvųjų menų ir laisvos, visapusiškai išsilavinusios asmenybės idėją bandome realizuoti ir per šią programą.

Kiek vaikų dalyvauja programoje ir kaip vyksta jų atranka?

Pasaulyje yra labai daug testavimo metodikų. Vienos yra labiau orientuotos į intelektinių gabumų atpažinimą, kitos – į visuminį gabumo išraiškų nustatymą. Mes vadovaujamės iš Izraelio perimta metodika, kuri leidžia pamatyti platesnį vaizdą: vaiko kūrybiškumą, nestandartinį mąstymą ir intelektinį potencialą. Programa yra auganti ir veikia Lietuvoje tik antrus metus. Šiuo metu programoje Kaune ir Vilniuje dalyvauja apie 300 vaikų. Susidomėjimas yra labai didelis, tačiau neturime galimybių priimti visų, nors programa būtų naudinga visiems vaikams.

Ar neatsitiks taip, kad „Gifted“ išugdyti gabūs vaikai bus per gabūs Lietuvos universitetams?

Tikrai ne. Nors šie vaikai yra matomi ir, manau, kad ne vienas užsienio universitetas būtų laimingas juos priėmęs į savo studijas, juolab, kad  ir būsimieji darbdaviai nori tokių talentingų darbuotojų, Lietuvos universitetai tikrai gali pasiūlyti aukštą lygį, o taip pat ir įvairių tarptautinių mobilumo programų. Tarkime, šiuo metu VDU dalyvauja universitetų aljanse „Transform for Europe“, kuris suteikia galimybę pastudijuoti viename iš septynių Europos universitetų. Tad savo kvalifikacijai susimodeliuoti Lietuvoje yra tikrai puikios galimybės.

Iš tiesų, jei programa veiks ir toliau, šie vaikai bus inspiracija universitetui kuriant ir pertvarkant studijų programas.

Tikrai taip. Tai yra reiklūs vaikai, kurie labai anksti žino, ko nori, tad turime suvokti, kad ši jauna karta labai aiškiai diktuos mums savo sąlygas. Manau, kad turime tuo džiaugtis, nes jie verčia mus ieškoti naujų sprendimų. Jie yra tie inspiratoriai, kurie ateina su savo idėjomis ir net padeda jas įgyvendinti. Tai yra vaikai, kurie būdami dešimties metų gali lygiaverčiai diskutuoti ir dirbti projektuose kartu su šešiolikmečiais. Tai yra unikalu, tad turime džiaugtis turėdami tokį šaltinį, iš kurio galime semtis.

Mokytojus labiausiai demotyvuoja laiko trūkumas: nuo to nukenčia ir ugdymo kokybė

„Šiuolaikiniame vaikų ugdyme labiausiai pasigendu laiko. Tai viena didžiausių problemų, kuri demotyvuoja ir patyrusius mokytojus, ir pradedančius pedagogus“, – sako Smiltė Matulionytė, Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja, ką tik atsiėmusi Vytauto Didžiojo  (VDU) švietimo vadybos magistro diplomą.

Anot jos, mokyklose būtent laiko trūkumas neleidžia mokytojams efektyviai ir kūrybingai pasiruošti pamokoms, įvertinti mokinių darbų, tobulinti savo profesines kompetencijas, o jei mokytojas dar ir mokosi, studijuoja tuo pačiu metu, tuomet visai nebelieka laiko kitoms veikloms. Nuo to gali nukentėti ir vaikai, kadangi ugdymo kokybė prastėja.

Anglijoje nesijautė kaip namie

Anglijoje Smiltė gyveno 10 metų – ten ji baigė vidurinę mokyklą ir bakalauro studijas. Kai atvyko gyventi į Jungtinę Karalystę, jos mama įkūrė Bostono lietuvių bendruomenę, tad Smiltė aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą: mokė vaikus, prisidėjo prie renginių organizavimo ir kitų savanoriškų veiklų. Didesnė baimė sukaustė tada, kai ji nusprendė kraustytis atgal į Lietuvą, kadangi buvo jau pripratusi prie Jungtinės Karalystės švietimo sistemos, turėjo persiorientuoti ir prisiminti ugdymo ypatumus Lietuvoje.

„Prisimenant, kas labiausiai patiko užsienyje, tai tikriausiai studijų bei darbo pasirinkimo galimybės ir daugiakultūrinis bendravimas. Kita vertus, vienas didžiausių iššūkių užsienyje, dėl kurio ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą, buvo jausmas, kad nesu namie. Nors ir praleidau ten beveik tiek pat metų, kiek ir Lietuvoje, visada jaučiausi ten kaip užsienietė, dažnai pasiilgdavau lietuviškos gamtos ir pažįstamų Žaliakalnio gatvių“, – prisipažįsta S. Matulionytė.

S. Matulionytė anglų kalbos mokytoja dirba ketverius metus – dvejus iš jų dirbo Anglijoje, Notingeme, ir dvejus pastaruosius metus – Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje. Kadangi šiuo metu dirba su dvikalbės klasės ir Tarptautinio Bakalaureato mokiniais, Smiltei akivaizdu, šiandien mokiniai anglų kalbą yra įvaldę taip pat ar net geriau nei savo gimtąją lietuvių.

„Dėl to pamokoms ruošiuosi taip, lyg mokyčiau anglakalbius vaikus. Kadangi anglų kalbos mokytoja esu dirbusi ir užsienyje, dirbdama Lietuvoje dažnai naudoju tą pačią medžiagą, kurią naudodavau mokydama mokinius Jungtinėje Karalystėje. Šiandien anglų kalba vaikus supa kasdien – ir pamokose, ir už pamokų ribų, tad jie ją įvaldę puikiai“, – pastebi S. Matulionytė.

Smiltė su kolegomis

Kaip pasivyti šių dienų švietimo tendencijas ir reikalavimus?

Šiais metais Smiltė baigė VDU Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantūros studijas. Kartu su diplomu buvo įteiktas UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (angl. IBE – International Bureau of Education) sertifikatas. Studijų  metu įgijo praktinių švietimo vadybos žinių bei platesnį suvokimą apie Lietuvos ir užsienio šalių švietimo sistemą. Studijos suteikė erdvės praktiškai išbandyti švietimo projektų organizavimą, diskutuoti apie inovatyvius švietimo sprendimus ir technologijų integraciją į ugdymą. O esminė gauta pamoka yra ta, kad švietimas turi būti lankstus, kad galėtų adaptuotis pagal šiuolaikinius mokinių ir mokytojų poreikius.

Kadangi kursas buvo tarptautinis ir dėstomas anglų kalba, Smiltė mokėsi drauge su mokiniais iš įvairių šalių: Italijos, Vokietijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Ispanijos ir kt. Daugiakalbystė studijų procese, anot jos, leido įsigilinti į tų šalių kultūrą, jų švietimo sistemą, skirtingus požiūrius ir globalias problemas. Tai neabejotinai suteikė galimybę ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti siekiant panašių tikslų, pasidalinti patirtimi, analizuoti užsienio šalių švietimo, vadybos ir politikos atvejus.

„Mokytojo profesija reikalauja pastovaus tobulėjimo ir žinių lavinimo, jeigu nenori atsilikti nuo švietimo inovacijų. Ar tai magistro laipsnis, ar seminarai, ar kitokie profesiniai tobulėjimai, jie visi yra svarbūs ir reikalingi inovatyviam ir šiuolaikiniam mokytojui. Mūsų pasaulis sparčiai keičiasi, tad, norint pasivyti šių dienų švietimo tendencijas ir reikalavimus, žinias plėtoti yra ypač aktualu“, – įsitikinusi S. Matulionytė.

Magistro studijų metu Smiltei teko išsamiai analizuoti lankstaus ugdymo svarbą mokytojams, mokiniams ir švietimo įstaigoms. Anot jos, būtent lankstus požiūris į mokymą gerina mokinių rezultatus, bei motyvaciją mokytis: „Šį metodą stengiuosi integruoti ir į savo pamokas, suteikdama mokiniams daugiau laisvės rinktis turinį, atsiskaitymo būdą ar užduočių lygį. Nors tai yra mažas žingsnis, bet dažnai jis pasirodo esantis esminis, norint sukurti draugišką ryšį ir produktyvų mikroklimatą. Mokydamasi švietimo vadybos išmokau ir to, kaip efektyviai organizuoti veiklas ir atlikti vadybines užduotis“.

Raktas į mokinių širdis – atviras bendravimas

Smiltės mama dirbo anglų kalbos dėstytoja Vytauto Didžiojo universitete, tad ir jos, dukros, profesinis kelias buvo gan kryptingas: ji nuo pat mažumės susipažino su anglų kalbos gramatikos taisyklėmis, jai nesvetimos universiteto auditorijos, testų taisymai ir kt. Ši profesija, nuolat matant ją iš arti, jai pasirodė be galo įdomi, daug reikalaujanti, bet ir labai daug atnešanti.

Smiltė jau nuo mokyklos laikų stengėsi pati įgyti praktikos dirbdama mokyklose, vesdama individualias pamokas. Pirmąją mokymo patirtį ji įgijo sulaukusi vos dvylikos: tuomet ji padėdavo pirmų klasių mokiniams ruoštis stojamiesiems anglų ir matematikos egzaminams. Atsirasdavo vis daugiau ir daugiau jos pamokų norinčių pažįstamų bendruomenės vaikų, tad tuo ji užsiėmė maždaug penkerius metus.

Norėdama įgauti daugiau žinių, Smiltė atliko praktiką Jungtinėje Karalystėje, Bostone, pradinėje mokykloje, kur dirbo su pirmos klasės mokiniais, vėliau nusprendė, kad norėtų išbandyti mokyti ir vyresnius mokinius. Anglų literatūros ir lingvistikos bakalauro studijų metu Notingeme, ji keletą metų dirbo vietinėje vidurinėje mokykloje ir anglų kalbos mokė vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Nusprendusi grįžti į Lietuvą studijuoti VDU švietimo vadybos magistrantūroje, pradėjo ieškoti darbo su jau įgyta anglų kalbos mokytojos specialybe – tuomet ir gavo pasiūlymą dirbti Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje.

Smiltė su moksleiviais

„Mano įkvėpimas ir variklis yra mokiniai. Dažnai ir patiems mokiniams pasakau, kad jų nuoširdumas, pozityvumas ir noras mokytis mane labiausiai ir motyvuoja atidžiai pasiruošti pamokoms, ateiti į gimnaziją su šypsena. Iš tiesų tam, kad atrastumei ryšį su moksleiviais, būtina praktika, žinios ir užsidegimas. Kadangi turėjau praktikos prieš pradėdama dirbti su vaikais, atrasti ryšį buvo šiek tiek lengviau. Tačiau nemeluosiu: pirmaisiais darbo metais, o kartais dar ir dabar, atsiverčiu pagalbines knygas ar per paieškos sistemą „Google“ ieškau informacijos, kaip bendrauti su mokiniais, kaip su jais tartis ir kooperuotis siekiant ugdymo tikslų. Šiuolaikiniams mokiniams itin svarbi abipusė pagarba, nuoširdumas ir atvirumas. Tad mano raktas į gimnazijos vaikų širdis yra atviras bendravimas ir abipusis susitarimas“, – sako S. Matulionytė.

 

Iškilmingame VDU Senato posėdyje įteiktos Garbės profesorių regalijos ŠA prof. dr. M. Teresevičienei

Birželio 22 d. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7) vyko iškilmingas Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdis, kurio metu apdovanoti universiteto bendruomenės nariai, o VDU Garbės profesorių regalijos įteiktos prof. Zigmantui Kiaupai ir prof. Margaritai Teresevičienei.

Iškilmingą VDU Senato posėdį pradėjo Senato pirmininkas prof. Ričardas Krikštolaitis, tardamas sveikinimo žodį. Profesorius džiaugėsi, jog Garbės profesoriaus regalijos bus įteikiamos dviems buvusiems Senato pirmininkams.

Savo sveikinimo kalboje VDU rektorius prof. Juozas Augutis ne tik pasidžiaugė pastarąją savaitę universitetą baigusių gausiu absolventų būriu, bet ir ragino nepamiršti Ukrainoje vykstančio karo. „Ne be reikalo yra sakoma, kad jie kovoja už savo ir už mūsų laisvę. Kiek galime, prisidedame prie pagalbos. Nemaža dalis Ukrainos studentų, akademinės bendruomenės narių yra įsilieję į mūsų gretas“, – kalbėjo J. Augutis. Apžvelgdamas prabėgusius mokslo metus profesorius pasidžiaugė ir šiemet minimu Lietuvos universiteto šimtmečiu. „Lygiai prieš šimtą metų Kaune buvo įkurtas Lietuvos universitetas, vėliau tapęs Vytauto Didžiojo universitetu. Jis visą laiką dalijosi savo likimą su Lietuva. Būti šio universiteto dalimi, bendruomenės nariu yra tikrai didelė garbė, didelė privilegija. Laikykime šį vardą iškėlę labai aukštai, kas benutiktų“, – pabrėžė VDU rektorius.

Minint Lietuvos universiteto 100-mečio sukaktį už ilgametį darbą Vytauto Didžiojo universitete, reikšmingus mokslinius pasiekimus, aktyvią visuomeninę veiklą bei Universiteto vardo garsinimą sidabro medaliu apdovanoti VDU bendruomenės nariai: prof. Regina Gražulevičienė, dr. Minija Tamošiūnaitė, prof. Rimas Skinkaitis, prof. Knut Ove Arntzen, Aistė Žemaitytė, prof. Kristina Juraitė, profesorė Julija Kiršienė, Jurginija Tendzegolskytė, dr. Rolandas Urbonas, Jonas Petronis, Aldona Liepuonienė, Rasa Stankevičiūtė, Rodrigas Paukštys, Daiva Martinkienė, prof. Nemira Mačianskienė, prof. Audrius Sigitas Maruška, prof. Vytis Čubrinskas. Profesoriaus ir docento atestatai įteikti prof. Linai Pilelienei, prof. Robert van Voren, doc. Stefano Lanza.

Šio iškilmingo VDU Senato posėdžio metu taip pat įteiktos Garbės profesorių regalijos prof. Zigmantui Kiaupai ir prof. Margaritai Teresevičienei.

Pristatydama prof. Z. Kiaupą VDU Istorijos katedros profesorė dr. Vaida Kamuntavičienė pabrėžė iškiliausius mokslininko profesinius pasiekimus – profesorius buvo ilgametis Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, VDU Istorijos katedros vedėjas, pirmasis inicijavo akademiškus Kauno miesto istorijos tyrimus, pradėjo rašyti daugiatomę Kauno istoriją. Nuo 1996 m. prof. Z. Kiaupos iniciatyva kasmet pradėta rengti Kauno istorijos konferenciją.

„Jis yra vienas žymiausių Vidurio Rytų Europos regiono miestų istorijos specialistų, parašęs šimtus straipsnių, monografijų, šaltinių publikacijų. Lietuvoje vienas svarbiausių profesoriaus pasiekimų yra jo su kolegomis Jūrate Kiaupiene ir Albinu Kuncevičiumi dar 1996 m. publikuota „Lietuvos istorijos“ sintezė. Po gūdaus sovietmečio, tai buvo pirmoji Lietuvos istorijos versija, kuri tuo metu mums buvo labai reikalinga kuriant demokratinę Lietuvos respubliką“, – svarų profesoriaus indėlį į Lietuvos istorijos mokslus apibūdino prof. V. Kamuntavičienė.

Atsiimdamas jam įteiktas VDU Garbės profesoriaus regalijas, prof. Z. Kiaupa pabrėžė šiemet minimo Lietuvos universiteto šimtmečio reikšmę. „Bene svarbiausia klestėjimo sąlyga buvo universiteto akademinis savarankiškumas, autonomija. Būtent savarankiškumas sutelkė universiteto bendruomenę, buvo jo augimo ir buvimo tarptautinių universitetų bendruomenėje laidas. 1989 m. atkurtas VDU savyje sujungė senojo universiteto tradicijas menančius ir kartu autentiškai inovatoriškus išeivijos mokslininkus ir gyvybingiausias Lietuvos mokslininkų pajėgas, buvo tarsi senojo VDU klonas akademinio savarankiškumo prasme. Pradėjęs dėstyti VDU, čia radau akademinės laisvės ir kartu – atsakomybės atmosferą. Atsakomybės valstybei, pačiam VDU ir jo studentams“, – kalbėjo akademikas.

 

Prof. Zigmantas Kiaupa

VDU Garbės profesorės regalijos už svarų indėlį į Lietuvos edukologijos mokslą bei VDU vardo garsinimą taip pat įteiktos ir prof. M. Teresevičienei.

„Profesorė Margarita universitete dirba beveik nuo pat jo įkūrimo metų, nuo 1991-ųjų. Tais pačiais metais bendradarbiaujant su išeivijos mokslininkais profesorės dėka įsteigtas pedagogikos centras, o vasarą suorganizuota pirmoji mokytojų vasaros stovykla. 1993 m. parengiama pirmoji Taikomosios pedagogikos magistrantūros studijų programa. 2007 m. profesorė Margarita sukūrė prielaidas universitete pradėti naują tarpkryptinės komandos ir edukologų parengtą technologijų taikymo studijose paradigmą ir jau 2008 m. išleido pirmuosius mokslo daktarus, kurie kartu su ja sukūrė technologijomis grindžiamų mokymosi tyrimų kryptį. Profesorei teko darbuotis VDU Socialinių mokslų fakulteto taryboje, universiteto Taryboje, buvo išrinkta VDU Senato pirmininke, Edukologijos katedros vedėja ir Edukologijos doktorantūros pirmininke“, – dalį iškilių prof. M. Teresevičienės pasiekimų išskyrė VDU Švietimo akademijos kanclerė, prof. Lina Kaminskienė.

 

Prof. Margarita Teresevičienė

Savo padėkos kalboje VDU Garbės profesorė M. Teresevičienė dėkodama už suteiktą garbę, šį įvertinimą skyrė visiems universiteto edukologams. „Man asmeniškai tai yra išskirtinai reikšminga, nes daugiau nei prieš 70 m. šio universiteto Medicinos fakultetas buvo mano abiejų tėvų mokslo kelias. O aš turėjau garbę tą kelią tęsti prisidedant prie edukologijos mokslo. Ačiū jums visiems labai“, – kalbėjo profesorė.

 

Pokalbis su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yossef Levy

„Gifted“ – tai tarptautinė Lietuvos-Izraelio gabių vaikų ugdymo programa, kuri yra skirta intelektualiam ir emociniam talentingų vaikų ugdymui. Ji vykdoma pagal tarptautiniu mastu pripažintą Izraelio gabių vaikų švietimo modelį, kurį sudaro specialios ugdymo programos 3-18 metų vaikams ir profesionali intelekto koeficiento (IQ) testavimo metodika.

Šįkart pokalbis su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yossef Levy.

 

#KuriantysLietuvą I video pokalbis. Geografijos mokytoja K. Ginkė: „Kai tau patinka mokytis, tu myli mokslą“

Kad mokytojo profesija būtų prestižinė, pedagogams reikia daugiau pripažinimo formų ir paskatų

Didžiausias pokytis, kuris šiandien matomas mūsų šalies darželiuose, praktiškai dirbant su vaikais, yra perėjimas nuo tiesioginio ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymo – aš jam sakau, rodau, o jis daro, prie proaktyvaus vaikų ugdymo – aš sukuriu žaidimui, patirtiniam ugdymuisi pažadinti skirtus kontekstus, o jis įsitraukia, žaidžia, veikia, kuria, mokosi, reflektuoja. Pasak Onos Monkevičienės, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorės, dirbančios ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos bakalauro studijų programoje Vilniuje ir Kaune, tam, kad būtų užtikrinamas ir plėtojamas kokybiškas vaikų ugdymasis, šiandien ikimokyklinio ugdymo įstaigoms reikia būtent įtraukius proaktyvaus vaikų ugdymo būdus įvaldžiusių pedagogų.  

O kad turėtume tokių pedagogų kartą, svarbu, kad būsimasis pedagogas turėtų nuostatas sekti ugdymo praktikos kaitai aktualius tyrimus ir gebėtų pats atlikti veiklos tyrimą, t.y. išbandyti naujus ugdymo būdus, įvertindamas jų poveikį vaikų gerovei, ugdymo proceso kokybei ir vaikų pasiekimams. Toks pedagogas visuomet bus lankstus, kūrybingas bei inovatyvus.

Įgyjama kompetencija sėkmingai tvarkytis su ugdymo aktualijomis

Kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir ją rinktųsi daugiau jaunuolių, anot pašnekovės, pedagogams reikia daugiau pripažinimo formų, paskatų. Juk jie sėkmingai tvarkosi su iššūkiais užtikrinti vaikų gerovę ir orientuotis į aukštus pasiekimus, yra švietimo politikų partneriai, suteikiantys praktines vizijas strateginiams kaitos sprendimams, yra universitetų diegiamų inovacijų bendražygiai. Pedagogai ugdymo procese išlygina kai kurių strateginių dokumentų duobes, randa tinkamas išeitis problemoms spręsti, pirmieji signalizuoja apie naujus iššūkius.

O. Monkevičienė yra parašiusi daugiau nei 70 mokslinių ir 40 mokslo populiarinamųjų straipsnių. Jos tyrimai ir mokslo straipsniai atliepia pasaulio tyrimų kontekste išryškėjančias naujas mokslinių tyrimų kryptis, jie taip pat yra susieti su mokslo tyrimais grindžiamų ikimokyklinio ugdymo praktikai ir pedagogų rengimui aktualių sprendimų paieška.

„Gaila, kad ikimokyklinio ugdymo srityje mokslo darbuotojų potencialas yra mažas, tad ne vienoje srityje tenka remtis tik tarptautiniais tyrimais. Šalyje pasigendu pilietinio, kultūrinio ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo krypties publikacijų, nes šioje srityje konkrečios šalies vaikų ugdymuisi poveikį turi švietimo, socialinis ir kultūrinis kontekstai, tad betarpiškai remtis užsienio tyrimais nepakanka“, – sako pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad ikimokyklinio ugdymo srityje dalis pedagogų turi turėti aukščiausią kvalifikaciją – universitetinį bakalauro ir magistro laipsnį, kad pedagogų komandos gebėtų užtikrinti inovatyvų, įtraukų, vaikų gerovę ir aukštus pasiekimus užtikrinantį ugdymosi procesą, atpažinti skirtingus vaikų poreikius ir nepalankios namų aplinkos kuriamus barjerus vaiko sėkmingai raidai bei rūpintis, kad vaikas sulauktų profesionalios pagalbos.

VDU įgyvendinama Ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos programa, sudaranti galimybes pasirinkti specialiojo ir socialinio pedagogo specializacijas, užtikrina būsimojo pedagogo kompetenciją sėkmingai tvarkytis su šiomis ugdymo aktualijomis.

O. Monkevičienė su kolege

Į pedagogiką atvedė tarnystės savo šaliai vertybės

Pačios O. Monkevičienės šeimoje mokytojų nebuvo. Bebaigiant mokyklą, ją labai domino giluminės žmogaus egzistencijos paslaptys – genetika ir psichologija. Kadangi tais metais Vilniaus universitete priėmimo į genetikos studijas nebuvo, ji pasirinko psichologiją, kuri tuo metu buvo dar labai nauja studijų programa universitete. Studijų metu puikių dėstytojų dėka atsivėrė unikalūs vaiko raidos reiškiniai, paskatinę pasirinkti edukacinės psichologijos kryptį.

Pašnekovę labiau domino tiriamasis darbas, naujų žmogaus raidos reiškinių įžvalgos. O į pedagogiką atvedė tarnystės savo šaliai vertybės. Pirmoji jos darbovietė buvo tuometinis Pedagogikos institutas, kuriame parengė disertaciją apie mokymosi negalių turinčių mokinių mąstymo raidos ypatumus ir 1988 metais apgynė psichologijos mokslų daktaro disertaciją.

„Tuo laikotarpiu Lietuva jau alsavo nepriklausomybės atkūrimo idėjomis, Pedagogikos institutas pradėjo modeliuoti nepriklausomos Lietuvos švietimo idėjas. Tuo metu buvau paskatinta prisijungti prie ikimokyklinio ugdymo kaitos darbų. Glaudžiai bendradarbiaudami su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, kartu planuodami ir aptardami veiklas bei ugdymo proceso valdymą, jau vykdėme visiškai naujos krypties – integruoto vaikų ugdymo modeliavimo tyrimus, dalyvavome nepriklausomos Lietuvos švietimo reformos koncepcijos rengime. O paskui teko prisiimti atsakomybę už tai, kad koncepcijoje užprogramuota kaita tikrai įvyktų ir realiame gyvenime. Taip ir pasinėriau į ikimokyklinio ugdymo pedagogikos erdves“, – pasakoja O. Monkevičienė.

Drąsa imtis iššūkių ten, kur dar nėra jokių sprendimų

O. Monkevičienė dėstytoja dirba jau 30 metų. Akademinis darbas jai yra erdvė, kurioje galima sėkmingai derinti ikimokyklinio ugdymo kokybei, įtraukiajam ugdymui, emocinių ir elgesio problemų prevencijai, pedagogų rengimui aktualius mokslinius tyrimus. Taip pat bendradarbiauti su pedagogo profesiją pasirinkusiais jaunais žmonėmis, kartu su jais projektuoti ateities ugdymo perspektyvas, veikti šalies ir tarptautinėse darbo grupėse, modeliuojančiose inovatyvias vaikų ugdymo idėjas.

„Mano profesinis kelias – tai nuolatinių reformų, iššūkių kaitai kelias. Kai 2004 metais tapau Vilniaus pedagoginio universiteto Vaikystės studijų katedros vedėja, iš karto teko įveikti naują iššūkį – pirmą kartą parengti ikimokyklinio ugdymo studijų programą tarptautiniam išoriniam vertinimui. Buvome pirmieji, kurie sėkmingai tai įveikėme ir pasitikrinome, kad programa atitinka Europos erdvėje keliamus reikalavimus studijų programoms. Dirbant katedros vedėja ir fakulteto dekane teko rengti ir koordinuoti laimėtus Europos socialinio fondo agentūros projektus, įveikiant iššūkį atnaujinti visų pedagogus rengiančių bakalauro studijų programas, pasiekti jų suderinamumo su Europinės erdvės reikalavimais, pereiti prie Europos kreditų perkėlimo sistemos, išplėtoti mentoriaus dalyvavimo pedagogų rengime teorinius-metodinius pagrindus“, – prisimena O. Monkevičienė.

Taigi kas lėmė jos profesinę sėkmę? Pasak pašnekovės, tai drąsa imtis iššūkių situacijose, kuriose dar nėra jokių sprendimų. Tikėjimas, kad nėra neįveikiamų dalykų. Bendražygių turėjimas. Komandiškumas, sprendimų paieška, diskusijomis, išbandymu grindžiamas darbas. Laisvalaikio aukojimas prasmingai veiklai.

Ką daryti, kad darbas neužgožtų šeimos interesų?

Kaip O. Monkevičienei, turint šią gausą darbų, pavyksta suderinti aktyvią akademinę veiklą su savo šeimos gyvenimu? Anot pašnekovės, jai tai pavyko. Tiesa, įtampą kartais keldavo tik laiko stokos faktorius. Teko iš darbų atkariauti laiko periodus paros, savaitės, metų eigoje, kad nebūtų užgožiami šeimos interesai.

„Žvelgdama iš laiko perspektyvos suprantu, kad abu mano sūnūs pasižymi savybėmis, kurių linkėčiau kiekvienam – imtis inovatyvių dalykų, nebijoti neapibrėžtumo situacijos diskomforto, rasti tinkamus sprendimus iššūkiams įveikti.

Dar rengdama disertaciją supratau: jei vyksti su šeima vos vienos savaitės atostogų, nesitempk su savimi pilno krepšio popierių, – įsitikinusi O. Monkevičienė. – Nepavyks nei pailsėti, nei darbų padaryti. Didėjant krūviams supratau, kad reikia prioritetizuoti ir realiai laike išsidėlioti darbus. Išmesti iš galvos tuos, kuriuos darai ne šiandien ir ne dabar. Nors ir kaip sunku, pasakyti „ne“ tam, ką atlikti tikrai nepakaks laiko. Geriausia terapija – bendravimas su mielų, įdomių žmonių grupe ar artimaisiais, kelionės ir nauji įspūdžiai jose, poilsis prie jūros nedidelėje kompanijoje, gamtininkavimas“.

 

Nauja magistrantūros programa „Mokomojo dalyko edukologija“, skirta pedagogams

Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) patvirtino naują magistrantūros programą „Mokomojo dalyko edukologija“, kuri bus vykdoma Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Kaune.

Programos tikslas – parengti edukologijos magistrus, gebančius analizuoti ir sisteminti naujausias ugdymo, tarp jų ir didaktikos mokslų ir profesinės srities (dalyko) žinias, jų sąveikos pagrindu profesionaliai ir kūrybiškai projektuoti, realizuoti ir tobulinti inovatyvų ugdymo turinį pasirinktoje specializacijoje (profesinio mokymo, daugiakalbio ugdymo, STEAM ugdymo), inicijuoti ugdymo veiklos pokyčius vadovaujantis kitų ir paties savarankiškai atliktais kompleksiniais švietimo ir / ar ugdymo problemų tyrimais, strategiškai mąstyti ir atsakingai veikti daugialypėse ugdymo aplinkose lokaliame ir globaliame kontekstuose. Programa grindžiama ugdymo filosofijos, neuropsichologijos, didaktikos mokslų fundamentinėmis žiniomis ir naujausiais mokslo pasiekimais, tobulinamos studentų tiriamosios veiklos kompetencijos, puoselėjamas kūrybiškumas, kritinis mąstymas, reflektyvumas, nuolatinio mokymosi nuostatos.

„Kitos panašios į šią programą mūsų šalyje nėra, tai magistrantūros programa, skirta Lietuvos pedagogams. Šiandieniame globalių iššūkių pasaulyje mokytojams kaip niekad reikia prisitaikyti prie besikeičiančių mokymo sąlygų. Be to, 2018 m. TALIS tyrimo duomenimis, tik 17,2 proc. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų turi magistro laipsnį, kai tuo tarpu tokių mokytojų Švedijoje yra 55 proc., Estijoje – 71 proc., o Suomijoje net 90 proc. Lietuva strateginiuose dokumentuose įvardijo, jog iki 2030 m. magistro laipsnį įgyti turėtų 40 proc. mokytojų. Tad būtina šiandien mokytojus skatinti kelti dalykines, pedagogines, didaktines, bendrąsias kompetencijas, išdrįsti augti ir siekti magistro laipsnio“, – sako programos rengėja, koordinatorė doc. dr. Rita Mičiulienė.

Daugiau apie programą.

Birželio 21 d., antradienį, 15.30 val. vyks virtuali konsultacija.

Registracija: https://forms.office.com/r/jKENWVseJx

Iškilmingame VDU Senato tarybos posėdyje Garbės profesoriaus regalijos bus įteiktos VDU ŠA prof. Margaritai Teresevičienei

Birželio 22 d., trečiadienį, 13 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7) vyks iškilmingas Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdis. Jo metu VDU Garbės profesoriaus regalijos bus įteikiamos prof. Margaritai Teresevičienei ir prof. Zigmantui Kiaupai. Taip pat vyks universiteto bendruomenės narių apdovanojimai.

Habil. dr. Margarita Terasevičienė yra VDU Edukologijos instituto profesorė, universitete dirba nuo 1991 m. Jos dėka Vytauto Didžiojo universitete talkinant išeivijos mokslininkams prasidėjo pedagogikos, vėliau ir edukologijos studijos ir moksliniai tyrimai. Prof. Margarita Teresevičienė reikšmingai prisidėjo prie naujos kartos edukologų rengimo visuose studijų lygmenyse: bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros. Ji yra parengusi 18 edukologijos daktarų,  virš 100 edukologijos magistrų. Profesorės dėka parengtos pirmosios disertacijos Lietuvoje ir išleistos pirmosios publikacijos suaugusiųjų mokymosi, savivaldaus mokymosi, nuotolinio ir technologijomis grindžiamo mokymosi tematikose. Aktyvi profesorės projektinė veikla. Dalyvauta per 40 nacionalinių ir tarptautinių projektų.

Profesorė ekspertinę ir mokslinę veiklą reikšmingai plėtoja nacionalinėse ir tarptautinėse institucijose (Europos Komisijos, Latvijos, Europos mokslo fondo, Lietuvos mokslo tarybos ir kitose). Prof. Margarita Teresevičienė kartu su bendraautoriais publikavo virš 100 mokslo straipsnių, 15 monografijų ir mokslo studijų, 12 metodinių leidinių, vadovėlių.

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros profesorius Zigmantas Kiaupa yra vienas žymiausių Lietuvos ir regiono istorikų. Profesoriaus akademinė veikla, pasiekimai ir indėlis ugdant jaunuosius mokslininkus, inicijuojant ir plečiant svarbius, tame tarpe ir Kauno miesto, tyrimus bei autoritetingai atstovaujant istorikų bendruomenei yra pripažinti nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. 

Profesorė Stefanija Ališauskienė: „Mes vis dar mokomės dviejų dalykų: prašyti pagalbos ir verkti“

Darbą Šiaulių kūdikių namuose, kuriuose logopede išdirbo 10 metų, Stefanija Ališauskienė mena kaip didžiausią savo gyvenimo pamoką. Tai jai pačiai buvo kaip socialinė mokykla, kurią lydėjo sudėtingos, kartais – nepakeliamai sunkios ten sutiktų kūdikių ir jų tėvų istorijos. Tačiau kad ir kokios emocijos užplūstų stebint tų žmonių gyvenimus, socialinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė sako, kad tuomet ji išmoko išankstinių etikečių žmonėms neklijuoti: kiekvienas iš tų žmonių turėjo savų priežasčių, kodėl jų kelyje pasitaikę sunkumai atrodė lyg sunkiai išjudinami akmenys.

Šiandien S. Ališauskienė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vadovauja programai, kurios tikslas – rengti aukštos kompetencijos logopedus bei specialiuosius pedagogus, kurie gebėtų profesionaliai teikti moksliniais tyrimais ir inovacijomis grįstą specialiąją pedagoginę pagalbą, konsultuoti mokytojus ir moksleivius ugdymo ir ugdymosi klausimais.

Specialistų, gebančių dirbti su įvairių sunkumų turinčiais vaikais, tarp jų – ir autizmo, regos ir klausos, kalbėjimo sutrikimų, Lietuvoje labai trūksta.

Kalbėdama apie iššūkius, su kuriais kai kurie vaikai susiduria nuo pat ankstyvos kūdikystės, S. Ališauskienė metaforiškai prilygina kelionei – kiekviena kelionė turi savo istoriją, pradžią ir pabaigą.

„Mano pačios vaikystė nebuvo lengva: savo tėčio netekau būdama vos trejų metų, mamos – 13-kos. Mirus tėvams, be jokio pasirengimo iškart tapau suaugusia. Nemažai padėjo senelis, tačiau, anksti likus be tėvų, teko pačiai prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Štai tada ir atėjo suvokimas, kad reikia daug mokytis, augti, tobulėti – tai padeda sutvirtėti“, – pasakoja S. Ališauskienė.

Susidūrus su realybe, atsivėrė akys

Kalbėdama apie tai, kodėl pasirinko logopedės profesiją, Stefanija su didžiausia šiluma prisimena savo mokyklą Šilutėje, taip pat mokytojus, kurie, anot jos, visad žvelgė į vaikus su didele pagarba, meile ir atjauta. Šių prisiminimų centre – mokyklos logopedė Rožė, kuri tapo tuo įkvepiančiu pavyzdžiu, nulėmusiu ir pačios Stefanijos profesinį kelią, norą sekti jos pėdomis.

„Svarbiausia pamoka, kurią iš mokytojos Rožės išmokau, yra ta, kad pagalbos niekada nereikia brukti per prievartą. Jei matai, kad kažkam reikia pagalbos, tiesiog būk šalia – kai žmogus atsisuks ir kreipsis, būk pasiruošęs. Ne gelbėti pasaulį reikia, o įgalinti žmones padėti patiems sau“, – įsitikinusi pašnekovė.

Baigusi mokyklą Stefanija įstojo į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą studijuoti specialiosios pedagogikos ir logopedijos. Tuo metu tarp stojančiųjų buvo didelis konkursas, tačiau jai, baigusiai mokyklą su pagyrimu, įstoti pavyko lengvai.

Aštuonerius metus ji dirbo logopede ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, taip pat buvo grupės auklėtoja, kas padėjo geriau pažinti vaikus, jų tėvus, šeimas. Pati tokio darbo pradžia nebuvo lengva – praktika stipriai skyrėsi nuo universitete išmoktos teorijos: „Kartu su kolege atlikome praktiką vienoje iš specialiųjų mokyklų – štai ten, susidūrus su praktika ir realybe, man atsivėrė akys. Ir tos akys pamatė nuostabiausius vaikus. Tuo metu dirbau su įvairių sunkumų, negalių turinčiais vaikais – tai buvo vienas prasmingiausių laikotarpių mano karjeroje. Ten iš tiesų pažinau vaikus, įsitikinau, kad kiekvienas vaikas yra tiesiog vaikas – kad ir kokie bebūtų sunkumai, specialieji poreikiai, iššūkiai, mes patys tiems vaikams užklijuojame etiketes“.

 

Buvo paplitęs terminas „nemokytini vaikai“

Vėliau, pradėjusi dirbti logopede Šiaulių kūdikių namuose, Stefanija stengėsi sukurti individualų ryšį su kiekvienu vaiku, atrasti būdą, suprasti, kokios pagalbos jam reikia ir koks yra geriausias būdas jam pagelbėti.

„Mačiau ne tik įvairių sunkumų turinčius vaikus, bet ir bejėgius jų tėvus. O jų buvo visokių – buvo ir pikta, ir liūdna, ir buvo sumaišties, kadangi tuo metu ir pati auginau panašaus amžiaus antrąją dukterį, – prisimena S. Ališauskienė. – Bet ten išmokau vertingiausias savo gyvenimo pamokas. Visų pirma, nepažinus tų šeimų iš arčiau, neturėti išankstinių nuostatų ir įsitikinimų, vertinimų, kad visos šeimos, kurių kūdikiai patenka į tokias įstaigas, yra kažkokios netikusios, tie žmonės blogi. Tą sakau labai drąsiai ir su didele atsakomybe: būtent ten išmokau klausytis, girdėti ir suprasti kiekvieną žmogų, nevertinti jo taip, kaip atrodo iš pirmo įspūdžio, neįsitikinus, koks ir kodėl tas žmogus yra iš tiesų“.

Stefanija dirbo su vaikais, kurie, kai kurių gydytojų teiginiais, buvo beviltiški atvejai. Sovietų laikais buvo gajus nuvertinimas: tokiems vaikams apibūdinti buvo paplitęs terminas „nemokytini vaikai“, tarsi su jais jau nieko nebeįmanoma padaryti. Jai visada norėjosi prieštarauti ir įrodyti, kad yra ne taip – kad vaikas, kuris nekalba, galbūt gali niūniuoti, tas, kuris nesėdi, ilgainiui atsisėsti. Ji žinojo: jei sunkiai judantį vaiką paguldysi, jis ir gulės, jei nekalbinsi ir su juo nedirbsi, jis niekada neprabils, bei jei dėsi pastangas ir su juo bendrausi, pastangos anksčiau ar vėliau atsipirks.

„Turėjau įvairių sudėtingų atvejų, bet rankų nenuleidau. Pamenu vieną berniuką, kuris neturėjo čiulpimo ir rijimo reflekso, ligoninėje buvo maitinamas per zondą. Pasitelkusi įvairias praktikas, mokiau jį kramtyti, pirkau jam tyreles, vaisius, sausainius, mokiau valgyti. Ir mums sekėsi, tam vaikui tai buvo puikus stimulas augti, drauge su juo augau ir aš“, – prisimena S. Ališauskienė.

Tokie žmonės yra kaip uolos, kurių nepajudinsi

Suprasdama, kokia svarbi yra ankstyvoji pagalba vaikams ir jų tėvams nuo pat pirmųjų vaiko gimimo dienų, Stefanija kartu su kolegėmis pradėjo steigti pirmąsias Lietuvoje ankstyvosios reabilitacijos tarnybas – siekė išjudinti ankstyvosios pagalbos sistemą, kuri tuo metu veikė tik užsienio šalyse: „Buvau sukaupusi tiek patirties, kad supratau, jog jau laikas kelti sparnus. Norėjau savo žiniomis dalintis, rengti seminarus, mokymus. Neilgai trukus buvau pakviesta dirbti logopede į Šiaulių pedagoginę psichologinę tarnybą, kur pradirbau apie 10 metų, derindama šį darbą su doktorantūros studijomis Šiaulių universitete. Daug dirbome su tarptautine komanda, keitėmės patirtimi su kolegomis iš užsienio, kūrėme įvairius bendradarbiavimo modelius“.

Sėkmingai baigusi doktorantūros studijas, 2002 metais ji apsigynė daktaro disertaciją ir dar po metų išvyko stažuotis į Oksfordo universitetą. Jos disertacijos tema buvo ankstyvosios reabilitacijos tarnybų bendradarbiavimas su šeimomis – ten ji įgijo neįkainojamos patirties ir žinių, kaip dirbti su tėvais, kurie augina įvairių specialiųjų poreikių turinčius vaikus, kaip juos paremti, palaikyti ir įgalinti.

Ką šiandien specialistė patartų šeimoms, kurios augina įvairių negalių ar sutrikimų turinčius vaikus? „Reikia būti šalia tų tėvų ir padėti jiems visa tai išgyventi, – pataria pašnekovė. – Padėkime, tačiau pagalbos nepirškime, nesakykime, kad „šypsokis ir viskas bus gerai“. Mums Sovietų Sąjungos laikais neleido verkti: vėliau aš pati mokiausi verkti pas psichoterapeutą. Auginant negalią turintį vaiką, beveik niekad nebūna paprasta ir lengva. Reikia būti šalia ir duoti žmogui suprasti, kad tavo pagalba ir petys – visad šalia“.

Anot Stefanijos, mes vis dar mokomės prašyti vieni kitų pagalbos. Tiesa, situacija pamažėle gerėja – tėvai, auginantys negalią turinčius vaikus, bent jau nebebijo išeiti su tokiu vaiku į lauką. Nebebijo prašyti pagalbos ir jos sulaukia: „Dirbdama universitete laimėjau konkursą, kurio dėka 2,5 metų praleidau Uzbekistane, įgyvendinant inkliuzinio ugdymo modelį. Autoritarinėje sistemoje šeimoms ypač sunku auginti negalią turinčius vaikus – nuo motinų įprastai nusisuka ne tik vyrai, bet ir visuomenė. Kai Uzbekistane pamatydavau tokią mamą su vaiku, suprasdavau, kokia neįtikėtinai stipri ji yra – tokie žmonės yra kaip uolos, kurių nepajudinsi“.

Prašyti pagalbos, priimti svarbius sprendimus savo gyvenime Stefanijai ir pačiai nėra paprasta, tačiau tuos sprendimus priėmusi ji drąsiai priima ir jai gyvenimo siūlomus iššūkius: „Tai gyvenimo pipirai ir druska, be kurių gyventi būtų ne taip įdomu – priimi iššūkį ir štai vėl esi pasiruošęs siekti, tobulėti, keistis ir judėti į priekį“.

 

____________

Specialioji pedagogine pagalba (specialioji pedagogika; logopedija) bakalauro studijų programa Kaune ir Vilniuje. Daugiau informacijos. 

Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros programa Kaune. Daugiau informacijos.

Lietuvių kalbos ir kultūros kursai ukrainiečiams/ Lithuanian Language Courses for Ukrainians

Ukrainos piliečiai, turintys pedagoginį išsilavinimą, mokslo ar studijų institucijose dirbantys dėstytojai, mokslo darbuotojai ar kita šviečiamąja veikla užsiimantys edukatoriai, taip pat aukštųjų mokyklų studentai – kviečiami registruotis į Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus vyksiančius liepos 16 – spalio 31 dienomis Vilniuje. Registracija. 

Kasmet vykstantys Lietuvių kalbos ir kultūros kursai iš viso pasaulio pritraukia užsieniečius ir lietuvių kilmės užsienio piliečius, jiems suteikiama galimybė pradėti mokytis lietuvių kalbos ar toliau tobulinti jau esamus kalbos įgūdžius, susipažinti su Lietuvos istorija ir kultūra, aplankyti įvairiausias Lietuvos vietas, aktyviai dalyvauti socialiniame Vilniaus gyvenime.

Į Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus kiekvienais metais susirenka virš šimto studentų iš viso pasaulio, kurie kartu gyvendami ir besimokydami gauna galimybę ne tik susipažinti su lietuvių kalba ir kultūra, bet taip pat susipažinti su didele įvairove viso pasaulio kultūrų. Daugelį metų organizuojami kursai yra galimybė dalyviams užmegzti draugystę ir susikurti bendruomenę, kuri ir po kursų pabaigos, įvairiuose pasaulio kampeliuose suartina bendrai veiklai.

Kursų pradžioje dalyviai paskirstomi į grupes pagal esamą lietuvių kalbos lygį – nuo pradedančiųjų iki pažengusiųjų (A0-C1) ir kursų laikotarpiu intensyviai lanko kalbos pamokas.

Be kalbos pamokų, studentams organizuojamos įvairios sociokultūrinės veiklos – istorijos paskaitos, paskaitos apie lietuvių kultūrą ir  meną, kasdienį gyvenimą, liaudies tradicijas. Dalyviai vyksta į įvairius šalies muziejus, lankytinas Lietuvos vietas, ekskursijas, gamtą, išmoksta orientuotis senamiestyje ir Užupyje, turi galimybę pabendrauti ir susipažinti su skirtingais Lietuvos gyventojais, reprezentuoti savo šalį viešuose renginiuose, diskusijose, laisvai dalintis savo patirtimi ir nuomone.

 

Ukrainian citizens who have a pedagogical background, those who work in research or study institutions, professors, lecturers, science workers or any other educational workers as well as students at higher learning institutions are all invited to register for the Lithuanian language and culture summer courses – beginning on the 16th of June through the 31st of October in Vilnius.

The annual Lithuanian language courses attract foreigners and foreign citizens of Lithuanian origin from all over the world, they are given the opportunity to begin studying the Lithuanian language or to further improve their existing language skills, to get acquainted with Lithuanian history and culture, visit various places in Lithuania, actively participate in Vilnius social life.

Every year, more than a hundred students from all over the world come to the Lithuanian language and culture summer course, who, while living and studying together, get the opportunity not only to get acquainted with the Lithuanian language and culture, but also to get acquainted with a wide variety of cultures from all over the world. The courses, which have been organized for many years, are an opportunity for the participants to form friendships and build a community, which, even after the end of the course, brings them together for activities in different parts of the world.

At the beginning of the course, participants are divided into groups according to their Lithuanian language proficiency level – from beginners to advanced (A0-C1), and attend intensive language classes according to their level during the course.

In addition to language lessons – various socio-cultural activities are organized for the students – history lectures, lectures on Lithuanian culture and art, everyday life, folk traditions. Participants go to various museums of the country, places of interest in Lithuania, excursions, nature, learn to orient themselves in the Old Town and Užupis, have the opportunity to communicate and get acquainted with different Lithuanians, represent their country at public events, discussions, freely share their experience and opinion.

You can register for the free courses and find information about the help the university offers to Ukrainians here. 

 

На літній курс литовської мови та культури запрошуються громадяни України з педагогічною освітою, викладачі науково-дослідних або навчальних закладів, наукові чи освітяни, які займаються іншою освітньою діяльністю, а також студенти вищих навчальних закладів, що відбуватиметься з 16 липня по 31 жовтня у Вільнюсі.

 Щорічні курси литовської мови та культури приваблюють іноземців та іноземних громадян литовського походження з усього світу, дають їм можливість почати вивчати литовську або вдосконалити свої навички мови, познайомитися з історією та культурою Литви, відвідати різні місця Литви, брати активну участь у громадському житті Вільнюса.

 Щороку на літній курс литовської мови та культури приїжджає понад сотня студентів з усього світу, які, живучи та навчаючись разом, отримують можливість не лише познайомитися з литовською мовою та культурою, а й познайомитись з найрізноманітнішими культурами з усього світу.  Курси, які організовуються протягом багатьох років, є можливістю для учасників налагодити дружні стосунки та побудувати спільноту, яка навіть після закінчення курсу об’єднує їх для діяльності в різних куточках світу.

 На початку курсу учасники поділяються на групи відповідно до поточного рівня володіння литовською мовою – від початкового до високого рівня (A0-C1) та інтенсивно відвідують мовні заняття під час курсу.

 Окрім мовних уроків, для учнів організовуються різноманітні соціально-культурні заходи – лекції історії, лекції про литовську культуру та мистецтво, побут та народні традиції.  Учасники відвідують різні музеї країни, визначні місця Литви, екскурсії, знайомляться з природою, навчаються орієнтуватися в Старому місті та Ужупісі, мають можливість поспілкуватися та познайомитися з литовцями, представляти свою країну на публічних заходах, дискусіях, вільно діляться своїм досвідом та думкою.

РЕЄСТРАЦІЯ В ГРУПУ В КАУНАСІ