Parengiamieji lietuvių kalbos ir matematikos kursai abiturientams, ketinantiems rinktis studijas VDU Švietimo akademijoje

Kovo–balandžio mėnesį VDU Švietimo akademija organizuoja parengiamuosius kursus, skirtus abiturientams pasiruošti artėjantiems abitūros egzaminams. Nemokamuose lietuvių kalbos, matematikos parengiamuose kursuose gali dalyvauti tie abiturientai, kurie ketina rinktis ugdymo krypties studijų programą VDU Švietimo akademijoje Kaune ar Vilniuje.

Kursai vyks nuotoliniu būdu, kiekvieną savaitę abiturientų lauks vis kitos temos, geriausi VDU dėstytojai, savo srities specialistai padės pasiruošti artėjantiems brandos egzaminams, atsakys į visus rūpimus klausimus.
Kviečiame pasiruošti valstybiniam egzaminui, jį išlaikyti aukštu balu ir siekti savo tikslo – rinktis studijas VDU Švietimo akademijoje ir tapti mokytoju!

Konsultacijų tinklelis:

Vietų skaičius ribotas, todėl registracija būtina. Užsiregistravę asmenys apie prisijungimą prie nuotolinių konsultacijų bus informuoti elektroniniu paštu, kurį nurodys registracijos anketoje.

Anketa. 

Daugiau informacijos dėl parengiamųjų kursų galite teirautis: svietimo.akademija@vdu.lt bei telefono numeriu: (85)2736967

Rūtenis Paulauskas: „Didžiausia šiuolaikinio gyvenimo bėda yra tingėjimo ekonomika“

Vienas žymiausių Lietuvos krepšinio specialistų, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius ir dėstytojas Rūtenis Paulauskas neabejotinai yra įkvepiantis pavyzdys ne tik savo buvusiems auklėtiniams krepšinio aikštelėje, bet ir studentams universiteto auditorijoje bei jaunuoliams mokyklose. Šiandien, kai dauguma mūsų maistą galime užsisakyti net neišėję iš namų, per programėlę, daiktus valdyti per nuotolį, judėti automobiliu ir pirkti bei naudoti tai, kas automatizuota ir išmanu, jis siūlo nepamiršti paties svarbiausio dalyko – judėti ir mankštintis. Ir tą jis rodo savo gyvenimo pavyzdžiu: Rūtenis daugybę metų laisvalaikiu aktyviai plaukia, žaidžia krepšinį ir tenisą, slidinėja, važinėja riedučiais, rieda bekele kalnų dviračiais bei svajoja kopti į aukščiausias viršukalnes.

„Mokyklose į fizinį ugdymą vis dar žiūrima kaip į B ar C lygio dalykus, neva savo svarba jie neprilygsta matematikai, fizikai ar lietuvių kalbai. Noriu, kad bent mano anūkai sulauktų to, kad mokykloje būtų penkios fizinio ugdymo pamokos per savaitę“, – kalbėdamas apie tai, ko labiausiai pasigenda šiuolaikinėje mokykloje, pabrėžia R. Paulauskas.

Įkvėpė didieji sporto autoritetai

– Kodėl jūs pats pasirinkote fizinio lavinimo specialybę?

Man didelę įtaką darė artima aplinka ir sporto autoritetai. Mokantis mokykloje, krepšinis buvo kūno kultūros sinonimas, o Kauno „Žalgiris“ – didžiausias sporto idealas, kuriame tilpo ir patriotiškumas, ir noras išmokti žaisti, ir netgi noras sportiškai atrodyti. Mano vaikystės ir paauglystės metais Lietuvoje turėjome ir kitas puikias įvairių sporto šakų komandas: futbole pirmame plane figūravo „Žalgiris“, rankinyje – Kauno „Granitas“ ir Vilniaus „Eglė“, moterų krepšinyje – Vilniaus „Kibirkštis“, tinklinyje – „Kuro aparatūra“. Tai buvo didžiausias elitas, o šių komandų žaidėjai – tikros žvaigždės. Be to, Lietuva galėjo didžiuotis pasaulio, Olimpiniais čempionais ir prizininkais individualiose sporto šakose, o aš turėjau priklausomybę tik grįžus iš mokyklos pulti skaityti visą lietuvišką ir rusišką spaudą, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi. Tai formavo aiškų tikslą – būti panašiam į juos, daugiau sužinoti, pamatyti, išgirsti ir sekti jų pėdomis.

Likus dviem metams iki studijų pradžios universitete aiškiai žinojau, kur stosiu ir ką studijuosiu. Taip pat žinojau, kad aštuoniese konkuruosime dėl vienos studijų vietos, todėl mano korepetitoriais tapo lengvosios atletikos, plaukimo treneriai ir puiki geografijos mokytoja. Stodamas į universitetą be mažiausių kluptelėjimų išlaikiau fizinio parengtumo testus bei geografijos egzaminą aukščiausiais balais.

– Vis dėlto studijų metais atsidūrėte kryžkelėje: norėjote žaisti krepšinį, bet pasukote krepšinio trenerio karjeros link. Kas nulėmė tokį posūkį?

Įpusėjus studijoms, noras žaisti krepšinį neišblėso. Treniravausi daug ir sunkiai, tačiau pasireikšti aikštelėje didelio talento neturėjau. Tuo metu kaip tik kūrėsi Lietuvos krepšinio lyga, atsirado dar daugiau komandų ir galimybių žaisti gan aukštame lygyje. Labai norėjau ten patekti, tačiau savo galimybes vertinau objektyviai – supratau, kad kaip žaidėjas esu ribotas, todėl rezultatų teks siekti kitais būdais.

Tuo metu pradėjau domėtis treniruočių klausimais, teisėjauti varžybose. Priešpaskutiniais studijų metais sulaukiau pasiūlymo treniruoti universiteto komandą. Nors pradžioje dariau daug klaidų ir tik iš jų mokiausi, o ir teorijos trūko, bet greitai buvau pastebėtas. Po poros metų ėmiausi treniruoti pusiau profesionalią komandą, žaidusią trečioje Lietuvos krepšinio lygoje.

 

R. Dačkaus nuotrauka.

Darbo užkulisiai įdomesni nei veiksmas aikštelėje

– Treniravote ir vyrų, ir moterų krepšinio komandas. Su kuo lengviau rasti dialogą, dirbti kaip treneriui? Kokie yra krepšinio trenerio darbo užkulisiai?

Didžiąją savo, kaip krepšinio trenerio, karjeros dalį treniravau vyrus, ir tik labai trumpai – dvi stipriausias moterų komandas (pajėgiausią klubą ir nacionalinę rinktinę).

Prie fizinių krūvių vyrai ir moterys adaptuojasi panašiai, nors turi visiškai skirtingą fizinį potencialą, tačiau psichologiniu pasirengimu rungtynėms jie nesiskiria. Tiesa, prisipažinsiu, kad susikalbėti su vyrais žaidėjais man pavykdavo lengviau: sakydavau jiems tiesiai, ką galvodavau, ir sulaukdavau tokio pat tiesios reakcijos. Su moterimis buvo kiek sudėtingiau, nes jų konkuravimas slėpdavosi po moterišku žavesiu, švelnumu, gležnumu, ir tai mane kaip trenerį priversdavo dažniau abejoti  – kada turėjau būti reiklus ir griežtas, o kada atlaidesnis. Pašmaikštaudamas galiu pasakyti, kad per vėlai perskaičiau John Gray knygą „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“, kuri būtų padėjusi suprasti mūsų tarpusavio bendravimo skirtumus.

Trenerio darbo užkulisiai yra netgi įdomesni nei veiksmas aikštelėje. Užkulisiuose esi žmogus, kuris mokydamas keičia kitus žmones, bet tuo pačiu ir tave visi vertina, neva žinodami daugiau. Po rungtynių neretai išgirsti pasakymų, kad reikėjo pakeisti vienus žaidėjus kitais, arba gintis  kiek kitaip, bet prieš rungtynes nemačiau nei vieno, kuris tiksliai prognozuotų įvykių seką ir galėtų patarti.

– Esate laimėjęs ne vieną apdovanojimą. Ar sureikšminate apdovanojimus, įvertinimus? Kuris apdovanojimas Jums yra svarbiausias?

Laimėti titulai treneriui svarbūs. Svarbus ir laimėtų bei pralaimėtų rungtynių santykis, nes tai yra įrašas mano gyvenimo aprašyme – tai leidžia kopti karjeros laiptais.

Vienas svarbiausių apdovanojimų – laimėta Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronza su Vilniaus „Sakalais“, Rusijos taurė su „Lokomotiv“ ar netgi laimėta Nacionalinė krepšinio lyga (NKL) su Vilniaus „Vadu“, kas išliks atmintyje visą gyvenimą, su jaunių rinktine laimėtas Europos čempionato sidabras, per 2,5 metų moterų ir Baltijos krepšinio lygose nepralaimėta nei vienerių rungtynių. Tai siejasi su ten patirtomis emocijomis, įdėtu darbu, o gal net ir palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Nelaikau medalių, taurių ir prizų garbingiausioje namų vietoje – jie guli garaže. Tačiau komandų, kurias treniravau, nuotraukos pakabintos sodyboje ant sienos: kai užeinu į vidų, kaskart pats visiems to meto herojams mintyse padėkoju ir netgi nusišypsau.

 

– Daug metų dirbate universitete, turite daug teorinių žinių bei praktinės patirties, koordinuojate šiais mokslo metais startavusią Sporto ir fizinio ugdymo magistrantūros studijų programą. Koks esate dėstytojas? Kodėl Jums svarbus fizinio ugdymo mokytojų rengimas?

Jeigu nori būti geras universiteto dėstytojas, privalai turėti ne tik praktinį, bet ir mokslinį įdirbį. Išleidau keletą knygų, mokslinę monografiją, publikuoju įvairius straipsnius, su mokslininkais bei treneriais galiu diskutuoti sportininkų ugdymo klausimais. Tvirčiausiai gali jaustis tada, kai gali argumentuotai atsiriboti nuo spekuliacijų, subjektyvumo ir nemokšiškumo, kurio, deja, sporto pasaulyje vis dar yra daug. Pažanga sporte išblėsta, kai žmogus remiasi tik jausmais, mitais arba tradicijomis, bet nesiremia objektyvia, mokslu grįsta informacija, nesidomi ir neskaito.

Krepšinio žvaigždės – lyg tinkluose pagaunamos auksinės žuvelės

– Krepšinio užkulisiuose kalbama, jog krepšinis išgyvena krizę, negimsta naujų žvaigždžių. Kaip vertinate šią situaciją? Ko pristinga šiandieniniam jaunimui? Ar tokie krepšininkai kaip Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis –tik retos išimtys? Ar geras krepšininkas – talentas ar geras amatininkas?

Kiekvienos šalies bei kiekvienos sporto šakos evoliucija vystosi banguotai. Pakilimai būna ilgesni, o nuopoliai būna trumpesni pas tuos, kurie geba tai suprasti, analizuoti, atsinaujinti ir sistemingai kurti. Noriu pabrėžti žodžius „analizuoti“ ir „tyrinėti“, nes šia kompetenciją turi tik stiprų mąstymą turintys žmonės. Puiku, jei tuo pasižymi organizacijų vadovai, treneriai, sporto bendruomenė.

Žvaigždėmis nėra gimstama. Jomis tampa žmonės, turintys savo mėgstamai veiklai būdingų talentų. Didžioji dalis talentų yra paveldimi, kita dalis yra formuojama aplinkos, kuri tai puoselėja. Stebiu daugybę žaidėjų, kurių tėvus teko pačiam treniruoti arba su jais varžytis turnyruose: labai aiškiai matomi iš tėvų perimti fiziniai bruožai, charakterio savybės, mąstymo stiprybės. Netgi savo užrašuose matau, kad fizinio parengtumo testų rezultatai ir tėvų, ir jų vaikų krepšininkų yra labai panašūs.

Lietuvoje mes turime per daug metų nusistovėjusią gerą jaunųjų krepšininkų ugdymo sistemą, kurios pagrindas yra išprusę, konkuruojantys krepšinio treneriai ir vaikai, kurių, lyginant su kitomis sporto šakomis, sportuoti į krepšinį ateina daugiausiai. Didžiąją dalimi tai lemia ir krepšinio populiarumas, kuris, kaip atsinaujinantis energijos šaltinis, save ne tik pamaitina didžiausiu kiekiu sportuojančių žmonių, bet ir padeda atrasti tikruosius talentus – jie kaip auksinės žuvelės kartais suspurda tankiuose žvejybos tinkluose.

Deja, pastaraisiais metais tuo pakilimu, stebėdami jaunimo, moterų ir vyrų krepšinio rinktinių pasiekimus, džiaugtis negalime, o ir tinkamų krepšinio salių didžiausiuose miestuose vaikams turime labai mažai. Tačiau matau naujos Lietuvos krepšinio federacijos energingus siekius, kad rezultatai imtų gerėti – pradedant nuo vaikų krepšinio ir baigiant nacionalinėmis  moterų ir vyrų rinktinėmis.

– Pastaraisiais metais daug kritikos sulaukia fizinio ugdymo studentai, absolventai, jog jų yra parengiama per daug, maža dalis pasirenka dirbti mokykloje. Daug bendraujate su absolventais – kokie studentai pasiryžta dirbti mokyklose? Koks turi būti ateities fizinio ir sveikatos ugdymo mokytojas, kaip sulaužyti vyraujančius stereotipus?

Mokyklose į fizinį ugdymą vis dar žiūrima kaip į B ar C lygio dalykus, neva savo svarba jie neprilygsta matematikai, fizikai ar lietuvių kalbai. Patys esame kalti, kad nesugebame įrodyti, jog tik fiziškai sveikas ir darbingas žmogus gebės mėgautis ir kitais gyvenimo malonumais. O tam geriausiai tinka fizinis ugdymas, aktyvios veiklos, sportas.

Dėl to kalta ir situacija mokyklose, kur ankštoje sporto salėje turi susispausti kelios klasės, o vaikai judėjimui neretai turi vos po 3-4 kvadratinius metrus. Ką jau kalbėti apie mokyklos baseiną, šokių, aerobikos salę, laipiojimo sienelę, skvošo ar padelio aikštelę. Šie išvardyti mokymo bazės objektai kardinaliai keistų vaikų pasyvumą į norą pabandyti ir išmokti, o žaismingumas ir patrauklumas pakeistų esamą skepticizmą.

Noriu, kad bent mano anūkai sulauktų to, kad mokykloje būtų penkios fizinio ugdymo pamokos per savaitę, kad mokykla turėtų tam reikalingą infrastruktūrą, pagal turimą bazę ir ten dirbančius mokytojus, o tėvai sakytų: renkuosi būtent šią mokyklą, nes čia yra geriausia vieta vaikų fiziniam ugdymui. Tą prieš 10 metų pamačiau Japonijos sostinėje Tokijuje ir nuo to laiko vis galvoju, kodėl negalime tokio tikslo kelti sau?

Didžiausia XXI amžiaus gyvenimo bėda tampa tingėjimo ekonomika, kuri skatina neiti iš namų, pirkti tai kas vadinama išmanu ir automatizuota, valdyti daiktus per nuotolį, užsakinėti maistą programėlės paspaudimu, pamirštant mankštinimosi, kaip sveikatos ir tuo pačiu išgyvenimo įgūdį. Todėl vienų žmonių baimė fiziškai degraduoti, kitų noras būti stipriais ir gerai atrodyti, fizinio ugdymo specialistų poreikį darbo rinkoje išlaiko gana stabilų.

Aukščiausia viršukalnė vis dar laukia!

 

– Pats laisvalaikiu užsiimate praktikuojate bene 7 sporto šakas. Kaip atrandate tiek laiko sportui?

Laisvalaikiu sportuoju skirtingas sporto šakas, nes tai man leidžia patirti žaismą ir mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Mano mylimos sporto šakos turi sezoniškumą. Jei pradėčiau nuo vasaros, pats svarbiausias sportas man yra plaukimas. Plaukiu atvirame telkinyje, plaukiu be sustojimo apie 1 km, išmaniuoju laikrodžiu užrašau nuplauktą atstumą, analizuoju duomenis ir save vertinu. Visus metus aktyviai žaidžiu tenisą, kur turiu įvairaus lygio žaidimo partnerius, kylu, krentu, mokausi įvairių veiksmų ir siekiu savo tikslo. Ruduo man yra kalnų dviračių sezonas, kada bekelės tampa dviračių trasomis, o numinti kilometrai asociajuojasi su stačiomis kalvomis ir greitais nusileidimais. Žiema yra kalnų slidinėjimo metas ir vykimas į kalnus ar tiesiog slidinėjimas Lietuvos miškuose bei kloniuose. Mėgstu važinėti riedučiais, žaisti krepšinį. Laikau save sporto daugiakovininku, entuziastu ir mėgėju, tačiau aktyviai siekiu išmokti, treniruojuosi, domiuosi, skaitau, perku inventorių, stebiu varžybas, bendrauju su profesionalais treneriais ir sportininkais. Svajoju dar kada nors užkopti į labai aukštą viršukalnę, leistis ledynu slidėmis, jam pasibaigus plaukti kalnų upe ir paskutinį etapą įveikti pėsčiomis arba dviračiu.

 

 

Užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams – intensyvios studijos VDU

Kiekvieną vasarą Vytauto Didžiojo universitete yra organizuojamos intensyvios lituanistinės studijos, į kurias kviečiami užsienio lietuvių mokytojai, dirbantys lituanistinio švietimo įstaigose (lituanistinėse mokyklose) užsienyje su ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikais ir (ar) suaugusiais. Lituanistinės studijos vyksta hibridiniu būdu: virtualiai ir kontaktiniu būdu Vilniuje.

Lituanistinės studijos yra puiki galimybė susipažinti su aukščiausio lygio pedagogų rengimu, siūlomu Vytauto Didžiojo universitete. Tiek tarptautiniai, tiek Lietuvos ekspertai jau keletą metų iš eilės skiria aukščiausius įvertinimus VDU vykdomoms pedagogikos studijoms. Harvardo universiteto laisvųjų menų studijų sistemą Lietuvoje pritaikęs VDU išskirtinį dėmesį skiria tarpdiscipliniškumo principui, kuris akcentuojamas ir įvairias mokslo sritis derinančiose studijų programose.

 

 

 

 

Biatlonininkas T. Kaukėnas: „Svajonė – atvežti medalį Lietuvai“

„Gal mano tokia misija – populiarinti žiemos sportą. Galbūt net atvežti medalį Lietuvai. Čia svajonė, bet juk svajonės pildosi“, – sako, biatlonininkas, VDU Švietimo akademijos tyrėjas Tomas Kaukėnas, vasario 4-20 dienomis dalyvausiantis Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse.

Olimpinės žaidynės – didžiausias renginys pasaulyje, kuris jungia, įkvepia ir žavi milijonus pasaulio gyventojų. Vasario 4-20 dienomis vyksiančiame didžiausiame žiemos sporto renginyje dalyvaus 2900 geriausių sportininkų iš viso pasaulio, tarp kurių ir biatlonininkas, VDU Švietimo akademijos tyrėjas T. Kaukėnas.

T. Kaukėnas – Sočio ir Pjongčango olimpinių žaidynių dalyvis, Pasaulio kariškių žaidynių vicečempionas, VDU Švietimo akademijos vykdomo mokslinio projekto „Judėjimas ir metakognicija“ tyrėjas.

Prieš išvykdamas į savo trečiąsias olimpines žaidynes biatlonininkas pasidalino savo mintimis apie olimpines svajones, sportą ir mokslą.

Per savo ilgalaikę sporto karjerą esate sukaupęs unikalios patirties. Ką jums reiškia būti sportininku?

Dabar tai jau yra gyvenimo būdas. Du trečdalius savo gyvenimo atidaviau sportui. O į sportą mane atvedė pirmasis treneris, pasiūlęs lankyti biatlono treniruotes. Aišku, tada mane sužavėjo žodis „šaudymas“, kurį vienintelį ir tegirdėjau iš to, ką treneris pasakojo apie biatloną. Tai mane sužavėjo ir atvedė į šį sportą. Pradžia buvo daugiau kaip pramoga, pabuvimas su draugais, geras laikas, vėliau prisidėjo toks motyvas, kaip aplankyti kuo daugiau šalių. Tai tapo galimyba keliauti, pamatyti pasaulį. Tik vėliau, kai patekau į olimpines žaidynes, atsirado noras rodyti kuo geresnius rezultatus, padaryti kažką gero Lietuvai.

Su kokiomis mintimis keliaujate į savo trečiąsias olimpines žaidynes?

Pirmą kartą vykau į olimpines žaidynes 2014 metais neturėdamas kažkokių didelių lūkesčių, tiesiog norėjau gerai sustartuoti. Jaučiausi atsipalaidavęs, mažiau spaudė atsakomybė. Ir man tai pakankamai gerai pavyko. Nejaučiau įtampos, todėl buvau geroje formoje. 2018 m. olimpinėse žaidynėse taip pat pavyko būti laisvam, atsipalaidavusiam – tiesiog žinojau ir dariau tai, ką dariau daugybę metų. Ir man pavyko. Prieš šias olimpines žaidynes, kol kas nežinau, esu neramioje būsenoje. Nors forma ne visai yra tokia, kokios norėtųsi, bet, manau, olimpinėse žaidynėse turėčiau išsilyginti ir viskas bus gerai.

Ką jums reiškia atstovauti Lietuvai?

Atstovauti Lietuvai… Tai jausmas, kurį sunku nusakyti. Į olimpines žaidynes atrenkamas žmogus, kuris vyksta atstovauti savo šalį, parodyti ją pasauliui. Tai – geriausias žmogus, kurį turi šalis. Man asmeniškai būti olimpinėse žaidynėse – tai tarsi misija būti pavyzdžiu, rodyti savo tėvynę, rodyti savo šalį, kad ji yra stipri. Nesvarbu, kad ji yra maža, tačiau daug galinti. Tas jausmas yra viduje, bet net nežinau, kaip jį išreikšti žodžiais.

Jūsų sporto karjera trunka jau kiek daugiau nei dvidešimt metų. Kas jus labiausiai įkvepia sportuoti?

Dažniausiai mane inspiruoja ir įkvepia naujos idėjos. Tai mane labiausiai motyvuoja ir suteikia energijos. Žinoma, svarbus žmonių palaikymas, kartais keli žodžiai, tikėjimas manimi, ypač kai rezultatai būna ne patys geriausi, reiškia labai daug. Žmonių palaikymas, nuoširdus tikėjimas skatina nenuleisti rankų ir vis bandyti. Be palaikymo būtų labai sunku.

Kokias savybes jums padėjo išsiugdyti sportas?

Aš labai mėgstu tikslumą. Manau tai ir atėjo iš sporto. Biatlonas reikalauja taiklumo. Norėdamas pataikyti, turi tiksliai atlikti parengiamuosius judesius. Bet tikslumas atsirado visame kame, ne tik šaudyme, bet tiesiog mano gyvenime. Norisi padaryti viską gerai, tvarkingai, išvengti kažkokių klaidų. Sportas taip pat išmokė mane planuoti, nuo gero planavimo labai daug kas priklauso. Manau, planavimo įgūdžiai ir po sporto karjeros persikels į mano gyvenimą. Taip pat ir punktualumas – juk į startą negali pavėluoti.

Nepaisant savo užimtumo ir atsidavimo sportui, nusprendėte įsitraukti į tiriamąją veiklą. Kaip gimė ši mintis?

Apie sporto mokslą girdėdavau jau nuo pat savo pirmų treniravimosi dienų. Pirmasis treneris vis sakydavo: „knygose rašoma, patariama, kaip sportininkams maitintis, treniruotis, ilsėtis ir kt.“. Girdėdavome ir suprasdavome, kad tai ne trenerio sugalvota, o yra ištirta ir išbandyta realiai, kad tai yra veiksminga. Dėl to, jog nusprendžiau išbandyti save tyrėjo veikloje, reikia dėkoti mano treneriui Stanislavui Sabaliauskui, kuris mane lydi jau gal 15 metų. Jis buvo vienas mano trenerių, universitete – darbų vadovas. Ir netgi pabaigus studijas jis mane vis šviesdavo – pasidalindavo įdomia informacija ir naujausiais moksliniais straipsniais. Rengdamas projektą, jis pasidalindavo savo mintimis, mes diskutuodavome, keisdavomės įžvalgomis, o vėliau jis man pasiūlė tapti projekto tyrėju. Pasirodė tikrai įdomu ir sutikau.

Ką jums reiškia būti tyrėju?

Kol kas dar esu besimokantysis tyrėjas, nes šiuo metu sportas ir šeima yra man pirmoje vietoje, o tada – tyrimai. Bet žinau, kad profesionalaus sportininko karjera nesitęs amžinai, ją baigęs turėsiu apsispręsti, ką toliau noriu veikti gyvenime. Esu baigęs sporto edukologijos magistro studijas, tad galėčiau likti sporte ir dirbti treneriu, arba – eiti tyrėjo keliu. Baigęs karjerą ir jau turėdamas tyrėjo patirties, galėčiau tęsti šias veiklas. Be to, tiriamoji veikla suteikia galimybę tobulėti. Tai man labai svarbu. Baigęs studijas, treniruočių rutinoje sunkiai surasdavau laiko savo pomėgiams ir skaitymui. Projekto dėka negaliu atsipalaiduoti – turiu gilintis į mokslą ir tobulėti. Pavasarį teko skaityti pranešimą ir dalintis patirtimi su daug vyresniais ir patyrusiais treneriais, kas tapo gana rimtu iššūkiu. Tokio streso, kaip vykusio seminaro metu, nebuvau patyręs per visą savo sportinę karjerą. Tačiau pavyko save sukontroliuoti, kuo labai džiaugiuosi. Tas savęs kontroliavimo mechanizmas labai panašus ir sporte.

Mane asmeniškai naujos idėjos varo į priekį. Būtent mokslas suteikia naujų idėjų ir įžvalgų. Skaitydamas straipsnius, matai, kad kažkas gauna gerą efektą. Tai skatina kitaip pažvelgti į, atrodytų, įprastus dalykus ir rutininę praktiką. Vis pagalvoji, gal ir man reikia pabandyti, adaptuoji sau kažkokią idėją ir bandai eiti į priekį su ta idėja, bandai ją įgyvendinti. Dažniausiai tų žinių ir pasisemiu iš sporto mokslo. Aš pasitikiu sporto mokslu – juk tai yra tirta ir objektyvu. Sporto mokslas susistemina žinias, kurios padeda sutelkti dėmesį į rūpimą klausimą, išvengti bereikalingo blaškymosi ir padeda nepasimesti žinių įvairovėje. Jeigu nori naudos iš sporto mokslo, tai tikrai ją ir gausi, tik reikia mokėti tai pasiimti.

Kokios mintys kyla galvojant apie Lietuvos sporto mokslą?

Manau, tarp treniravimo praktikos ir sporto mokslo nėra glaudaus ryšio. Mokslas yra vienoje pusėje, o sportas – kitoje. Tos sinergijos, bent jau aš, kol kas nejaučiu. Sportininkas sportuoja, stovyklauja ir susitinka su mokslininkais ar profesoriais epizodiškai tik laboratorijoje. O juk sporto tyrėjo paskirtis ne tik teikti rekomendacijas, bet ir tirti treniruočių procesą ir sportininkus lauko sąlygomis, bandyti perprasti šiuolaikinio sporto tendencijas ir kontekstus, kurie nuolatos kinta. Be to, tai yra itin svarbu, kuomet dirbama su aukšto meistriškumo sportininkais – jų rengimo negali valdyti modelinėmis charakteristikomis. Norėtųsi, kad tarp mokslo ir sporto praktikos būtų glaudesnis ryšys. Pavyzdžiui, gal mokslininkai galėtų vykti kartu su sportininkais į stovyklas, tirti bei pagelbėti treneriams stovyklose? Juk būtent tuo ir pasižymi pažangiausių pasaulyje valstybių sportininkų rengimo sistemos.

Kas jums asmeniškai svarbiausia užsiimant moksliniais tyrimais ?

Nors ir suprantu, kad kiekvienas tyrimas turi savo ribotumų, norisi, kad tyrimas būtų kuo objektyvesnis. Pavyzdžiui, baigiamajame darbe analizavau aukštikalnių poveikį sportininkams, tačiau daugybės dalykų, tokių kaip maitinimas, miegas ir kt., kurie turi tam reikšmingos įtakos, neaprašiau. Tyrimas turi detaliai perteikti informaciją apie aplinkas, situacijas, kad skaitytojas galėtų suprasti, kokiomis aplinkybėmis yra gauti rezultatai. Taip pat svarbi ir tinkama kalba, t.y. aiškus ir nuoseklus informacijos pateikimas. Neretai treneriams ir sportininkams būna sunku suprasti mokslinę terminologiją, o tai gali atgrasinti skaitytoją.

Mane patį labiausiai domina mažai ištirtos temos, kurios turi „kabliukų“ – kas gali būti kitaip ar neįprasta. Analizuojant socialinius reiškinius svarbu kontekstualumas ir visumos suvokimas, kaip tarpusavyje gali būti susiję skirtingi veiksniai. Pridėjus ar atėmus kokį nors veiksnį, gali pasikeisti ilgą laiką suvokiamų tiesų suvokimas. Šiuo metu prisidėdamas prie projekto „Judėjimas ir metakognicija“ idėjos plėtojimo, gilinu savo tyrėjo kompetencijas, atrandu vis daugiau mokslo ir praktikos sąsajų. Tikiuosi, kad ateityje pavyks atrasti naujus, mokslui ir praktikai reikšmingus, reiškinius ir juos analizuojant formuoti naujus požiūrius į sportinio ugdymo praktiką.

Patvirtinta nauja magistrantūros studijų programa „Kalbėjimo ir kalbos terapija“

2022 m. sausio 27 d. Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) Studijų vertinimo komisijos posėdyje vienbalsiai pritarta Vytauto Didžiojo universiteto kartu su Klaipėdos universitetu parengtai jungtinei magistro lygmens tarpkryptinei studijų programai Kalbėjimo ir kalbos terapija. Studijų programa skirta dviejų studijų krypčių (edukologijos ir reabilitacijos) susietiems studijų rezultatams pasiekti. Programos apimtis 120 kreditų.

Studijų programos tikslas – parengti aukštos kompetencijos logopedus, pasirengusius individualiai bei interprofesinėse komandose įvairaus amžiaus asmenims teikti kalbėjimo, kalbos, komunikacijos ir rijimo sutrikimų prevencijos, reabilitacijos, kalbos vertinimo, ugdymo ir konsultavimo paslaugas.

Studijų programa Kalbėjimo ir kalbos terapija parengta atsižvelgus į Lietuvos kontekstą ir itin didelius aukšto lygio tarpdisciplininių kompetencijų turinčius logopedų poreikius bei išanalizavus gerąją logopedų rengimo patirtį Europoje, integruojant ugdymo ir sveikatos mokslų žinias.

Šios studijų programos įgyvendinimui pritarė įvairios institucijos, tarp jų  Nacionalinė švietimo agentūra ir Sveikatos apsaugos ministerija. Šių institucijų pritarimuose teigiama, jog tai pirmoji Lietuvoje tokio pobūdžio studijų programa, parengta ir ketinama įgyvendinti bendradarbiaujant su švietimo ir ugdymo, konsultavimo, sveikatos priežiūros, t. y. gydymo ir reabilitacijos įstaigomis bei interprofesines tarpdisciplinines paslaugas teikiančiomis institucijomis pagal pasirašytas bendradarbiavimo sutartis. Programos įgyvendinimas prisidės prie kvalifikuotų specialistų parengimo ir leis sėkmingai teikti logopedo pagalbą įvairaus amžiaus asmenims tiek sveikatos priežiūros institucijose, tiek švietimo ir ugdymo įstaigose, tiek tarpdisciplininėse specialistų komandose.

Programą įgyvendins Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Švietimo pagalbos, fizinio ir sveikatos ugdymo katedra kartu su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Holistinės medicinos ir reabilitacijos katedra.

 

Diplomų teikimo šventės akimirkos

Sausio 28 d. VDU Švietimo akademijoje Kaune ir  Vilniuje vyko diplomų teikimo šventė.

Kauno diplomų teikimo akimirkos (Jono Petronio nuotraukos)

 

 

Vilniaus akimirkos. Martyno Musteikio nuotraukos.

 

Svarbi informacija apie studijų semestro pradžią

Įvertinus dabartinę situaciją šalyje dėl COVID-19 ir siekiant apsaugoti visą Universiteto bendruomenę, pirmąjį semestro mėnesį (vasario 1-28 dienomis) visas studijų procesas – paskaitos, laboratoriniai ir praktiniai darbai – bus vykdomas nuotoliniu būdu.

Universiteto bibliotekos ir kiti padaliniai  dirbs įprastai. Bibliotekų darbo laikas

Lankantis universiteto patalpose maloniai kviečiame visus būti sąmoningais bei laikytis rekomendacijų, kurios padėtų likti sveikais ir sumažintų riziką užsikrėsti koronaviruso infekcija: laikytis saugaus fizinio atstumo, dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (medicinines veido kaukes, respiratorius), taip pat reguliariai plauti rankas ir, jei jums privaloma izoliacija, jaučiate peršalimo ar kitų užkrečiamų ligų simptomus, likti namuose.

Išlikime sveiki!

VDU Rektoriaus įsakymas dėl 2021/2022 m. m. pavasario semestro studijų organizavimo

VDU Švietimo akademija kviečia į i Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos konsultacijas

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademija vykdo Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos bakalauro programą Kaune.

Mokomojo dalyko pedagogikos studijų programos Šokio ir teatro pedagogikos specializacijos tikslas yra parengti aukštos kvalifikacijos šokio ir teatro pedagogus pagrindiniam ir viduriniam ugdymui, turinčius fundamentalias meninio ugdymo krypties mokslo žinias, gebančius dabar ir ateityje užtikrinti kokybišką mokinių ugdymą(si), kurti įvairias mokymosi galimybes, plėtotų ugdytinių bei savo kompetencijas, gebančius efektyviai taikyti įgytas žinias ir praktinius gebėjimus savarankiškoje edukacinėje veikloje ir tolesniame mokymesi.
Baigę Mokomojo dalyko pedagogikos studijų programą absolventai įgis ugdymo mokslų bakalauro laipsnį ir pedagogo profesinę kvalifikaciją.

„Šiuo metu pasaulyje menai integruojami į bendrojo ugdymo programas vis išradingiau ir intensyviau. Manau, kad ši tendencija atkeliauja ir į mūsų šalį. Scenos meno pedagogų poreikį galiu įvertinti savo patirtimi, kurią įgijau kaip menininkė dirbdama su Lietuvos gimnazijų moksleiviais. Supratau, kad didelį šokio ir teatro mokytojų stygių gimnazijose sumanesni vadovai stengiasi kompensuoti, kviesdami scenos meno profesionalus. Tačiau dažniausiai šie menininkai neturi deramo pedagoginio pasirengimo, o mokyklos pedagogai neturi šiuolaikinių meninės raiškos kompetencijų. Scenos menų pedagogikos vaidmuo yra iš tiesų labai svarbus socialiniame ir kultūriniame gyvenime, nes mokykloje dirbantis šokio ir teatro mokytojas ne tik skatina refleksiją, sukuria tinkamą erdvę eksperimentavimui, bet ir prisideda prie kitos šiuo metu itin aktualios ugdymo problemos sprendimo – mokyklos socioemocinio klimato gerinimo“, – sako programos koordinatorė, dėstytoja, aktorė doc. dr. Goda Piktytė.

Doc. dr. Goda Piktytė

Abiturientams bus rengiamos konsultacijos, kurių metu bus pristatyta programa, supažindinami su stojamųjų egzaminais, pažintis su universitetu.  Doc. dr. Goda Piktytė atsakys į visus klausimus, praves praktinius pratimus, kurie pravers egzaminų metu.

 

Konsultacijos vyks vasario 19 d., kovo 19 ., balandžio 9 d., balandžio 23 d., gegužės 14 d., šeštadieniais, nuo 13 val.

Konsultacijos vyks VDU teatro salėje (S. Daukanto g. 27, Kaune). 

Būtina registracija. 

 

Įgijęs scenos meno ir pedagogines kompetencijas galėsi sėkmingai debiutuoti kaip šokio ir teatro meno mokytojas.

Kokias kompetencijas įgysi?

Pasirinkęs Šokio ir teatro pedagogikos studijų programą susipažinsi su šokio ir teatro meno praktika ir tapsi šių sričių pedagogu lyderiu, gebančiu atpažinti talentą, jį atskleisti bei ugdyti. Tapsi išsilavinusiu žmogumi, kuris galės sąmoningai dalyvauti šiuolaikiniuose lokaliuose ir pasauliniuose meno bei meno edukacijos procesuose. Baigęs šią programą įgysi pedagogikos, psichologijos, didaktikos, šokio, vaidybos, improvizacijos, režisūros, choreografijos, vokalo, judesio meno ir scenos kalbos pagrindus, kuriuos dėstys patyrę pedagogai ir profesionalūs scenos meistrai. Paskutiniais studijų metais kaip šokėjas arba aktorius debiutuosi profesionaliame spektaklyje.

Šiuolaikiniame scenos mene šokis ir teatras yra integruoti vienas į kitą, todėl šokio ir teatro mokytojas, įgijęs tarpdisciplininių šokio ir teatro žinių, praktinių bei techninių įgūdžių, galės modeliuoti ugdymo turinį pagal mokinių poreikius, todėl bus šiuolaikiškas ir patrauklus jaunimui.

Studijose vystysi savarankiškus asmeninius gebėjimus ir, suvokęs kolektyvinio kūrybos proceso ypatybes, galėsi kurti individualiai ir grupėje. Baigęs šią programą gebėsi sukurti ir atlikti sceninį vyksmą, jungti balsą, kūną, emocijas ir pagrindinę mintį į meninę visumą. Šie įgūdžiai leis sėkmingai kurti šokio ir teatro pamokų turinį, spektaklio pastatymą bei prisidės prie tavo – šiuolaikinio meno pedagogo – profesinio tobulėjimo.

 

 

 

Kodėl ši programa?

Šios studijos mūsų universitete – ne tik teorija, bet ir praktika VDU teatro scenoje. Teatras – būsimųjų šokio ir teatro mokytojų pedagoginio ir kūrybinio proceso laboratorija. Įkurtas 2012 m. kartu su Vaidybos studijomis, teatras dėstytojų, absolventų ir studentų tęsia bei kuria savo tradicijas. Teatro spektakliai ir kiti renginiai sėkmingai integravosi į universiteto bendruomenės gyvenimą bei tapo neatskiriama jo dalimi.

 

VDU teatro studentai pelnė pripažinimą ir žiūrovų simpatijas Prancūzijos, Kanados, Rusijos edukaciniuose teatro festivaliuose. Bendradarbiaujant su kitais profesionaliais teatrais, sukurta vienuolika spektaklių, kuriuos statė žinomi Lietuvos ir užsienio režisieriai Jonas Vaitkus, Agnius Jankevičius, Artūras Areima, Vincent Thomasset, Jean-Cyril Vadi (Prancūzija) bei jaunieji menininkai – programos studentai Eimantė Urmonaitė, Arnis Aleinikovas, Rokas Lažaunykas. Spektakliai sužibėjo Lietuvos teatro padangėje ir jų kūrėjams pelnė aukščiausius teatro meno įvertinimus – „Auksinių scenos kryžių“, „Kristoforų“ ir „Fortūnų“ nominacijas ir apdovanojimus.

Nuo 2015 m. besitęsiantis renginių ciklas „Uždaras vakaras – persona grata“ į teatro sceną diskusijai kviečia žymiausius Lietuvos kultūrą ir mentalitetą įtakojančius intelektualus. Čia viešėjo aktoriai Juozas Budraitis ir Jūratė Onaitytė, režisieriai Aidas Giniotis, Agnius Jankevičius,  Ignas Jonynas, Jonas Vaitkus ir Gintaras Varnas, rašytojai ir poetai Marius Ivaškevičius, Herkus Kunčius, Aidas Marčėnas, Rolandas Rastauskas ir Kristina Sabaliauskaitė, scenografas Sergejus Bocullo, dainininkai Jurgis Didžiulis ir Marijonas Mikutavičius, filosofai Leonidas Donskis, Arūnas Gelūnas ir Gintautas Mažeikis, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, istorikas Egidijus Aleksandravičius. Šie renginiai tapo laukiami vis platesnės ne tik Kauno, bet ir kitų Lietuvos miestų auditorijos.

 

Programos pristatymas (video)

 

A. Kaušpėdas: „Turime būti pasiruošę atsakyti už savo laisvę“

„COVID-19 pandemija, agresyvėjantys totalitariniai režimai, skurdo ir nevilties iššaukta globali emigracija verčia stabtelti ir susimąstyti apie vertybes. Manau, kiekvienam žmogui viena didžiausių vertybių yra Laisvė. Turime dar ir dar kartą kalbėti apie Laisvę, mokytis Laisvės, saugoti Laisvę, džiaugtis Laisve“, – taip Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų metu kalbėjo legendinės grupės „Antis“ lyderis, rašytojas ir architektas Algirdas Kaušpėdas.

Išmanus laisvės naudojimas

Jau 22 metus VDU rengiami Lietuvių kalbos ir kultūros kursai. Kelerius metus kursai organizuojami Kaune ir Vilniuje, gyvai ir nuotoliniu būdu. Šiemet sausio mėnesį kursai vyks nuotoliniu būdu, juose dalyvaus daugiau nei 70 užsieniečių iš 13 pasaulio šalių. Per kursus studentai mokosi ne tik lietuvių kalbos, bet ir susipažįsta su mūsų šalies istorija, kultūra, papročiais. „Užsieniečius norime supažindinti su Lietuvai svarbiomis asmenybėmis, kursų metu norime kalbėti apie Lietuvos istoriją, laisvę, partizanus, valstybės simbolius. Tad Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų atidaryme Algirdas Kaušpėdas skaitė pranešimą „Kam reikalinga laisvė?“, kalbėjo apie savo darbus ir Lietuvą. Algirdas Kaušpėdas – iškili asmenybė, įkvėpusi ir įkvepianti darbams ir minčiai, skatinanti mus kritiškai ir su subtiliu grotesku gyventi laisvoje Lietuvoje“, – sako kursų organizatorė, VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Kursuose dalyvauja Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Azerbaidžano ir kitų šalių studentai, kuriems svarbi ir aktuali laisvės tema. Paskaitos metu A. Kaušpėdas teigė, kad laisvė yra tarsi galinga stichija, ugnis. Rašytojas kalbėjo apie atsakomybę, laisvės patirtį. Pasak A. Kaušpėdo, mokyklose, šeimose ir universitetuose svarbu ugdyti naudojimosi laisve išmanymą – tobulėti, mokytis, integruotis, bendradarbiauti.

„Atsakomybė – tai sąmoningas veikimas, išmanus laisvės naudojimas, tai lyderystė. Ar šoksite nuo kelių šimtų metrų tramplyno slidėmis, jei nekontroliuojate šuolio pasekmių? Tikrai nešoksite ir aš nešoksiu. Taip yra ir su laisve. Turime būti pasiruošę atsakyti už savo laisvę – žinoti, kaip grąžinsim laisvės kreditą. Dar daugiau – karti neatsakingo naudojimosi laisve patirtis gali sukelti laisvės baimę. Tada žmogus pradeda nepasitikėti savo laisvu pasirinkimu, ieško autoritetų, kontrolės, vadų – atiduoda savo laisvę į kitų rankas, atsisako lyderystės siekio ir pamažu tampa vergu arba zombiu“, – sako A. Kaušpėdas.

 

 

Studijos nesustojo net ir pandemijos metu

Pandemijos metu pradėti organizuoti Lietuvių kalbos ir kultūros kursai įrodė, jog norint įgyti žinių laiko juosta nesvarbi, net už kelių tūkstančių kilometrų studentai gali užmegzti saitus su Lietuva.

„Džiaugiamės, jog studentų skaičius auga, geografija plečiasi. Šiemet nemažai studentų turime iš tolimųjų pasaulio šalių: Indonezijos, Brazilijos, Argentinos, Japonijos. Aš tokius studentus, kurie neturi jokių sąsajų su mūsų šalimi, vadinu ieškotojais. Po kursų nemažai šių studentų suserga Lietuva, čia sugrįžta, o savo šalyse garsina ir mūsų šalį, ir jos kalbą. Šiuos žmones aš vadinu stipriausiais ambasadoriais ir labai didžiuojuosi. Suprantu tuos, kurie turi lietuviškų šaknų ar mokslinį interesą, bet šie užsikrėtėliai – ypatingi“, – teigia V. Leonavičienė.

 

Kursų istorija liudija, jog nemažai tokių studentų nusprendžia studijuoti Lietuvoje, kiti apsigyvena keleriems metams, įkuria verslą ar net išverčia lietuvių autorių knygas į savo šalies kalbą. „Pavyzdžiui, mūsų ilgametė kursų dalyvė Aya Kimura išvertė ne vieną lietuvių knygą, neseniai dalyvavo Europos literatūros festivalyje Tokijuje, kur kalbėjo apie lietuvių literatūros vertimą į japonų kalbą. Reikia pasidžiaugti, jog tokioms šalims kaip Japonijai, Indonezijai esame jau pamažu atpažįstami ir galime išvysti lietuviškų ženklų“, – sako kursų vadovė V. Leonavičienė.

 

Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų atidarymo paskaitą galime perklausyti. 

Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursus organizuoja VDU, VDU Švietimo akademija, VDU Humanitarinių mokslų fakultetas, Baltic Summer University.

Dirbtinis intelektas profesiniam mokymui: ką svarbu žinoti profesijos mokytojams ir meistrams?

Gruodžio 22-30 dienomis VDU Švietimo akademijos mokslininkai pristatė projekto „TACCLE AI“ rezultatai. Seminaras vyko DI seminaras profesinio rengimo institucijoms ir  mokytojams. Per visas seminarams skirtas dienas dalyvavo profesijos mokytojai, ŠMSM  specialistai. Seminare  buvo  pristatyta Vokietijos, Italijos ir Lietuvos patirtis, taikant DI profesiniame mokyme. Buvo diskutuojama apie dirbtinio intelekto diegimą į profesinio mokymo programas. Taip pat pristatyta, kaip DI taikymas darbo procesuose keičia komopetencijų poreikius ir profesinio mokymo programų turinį.  Į mokymosi procesą įtraukiami mokiniai, užduotys rengiamos ir atliekamos  komandose, skatinama mokymosi personalizacija. Kintant technologijoms dualinio mokymo reikšmingumas ir teikiama nauda išlieka, DI taikymas reikalauja tampresnio bendradarbiavimo pačioje mokymo įstaigoje, su įmonėmis, verslo kompanijomis ir  visu darbo rinka. Seminare buvo aptartos ir galimos rizikos, tai, kad DI technologijų įtraukimas į programas gali susilpninti kitų bendrųjų ir profesinių gebėjimų lavinimą. Tačiau DI padeda siekti profesinio mokymo modernizacijos,  diegiant naujausias technologijas į mokymosi procesus. Tai aktualūs klausimai, kurie galės būti ateinančių metų diskusijos kryptys.

The results of the TACCLE AI project were presented at the Vytautas Magnus University Academy of Education on 22-30 December at the online Workshops for VET institutions and teachers. Teachers from the different schools participated in the workshop. The seminars were also attended by specialists from the the Ministry of Education, Science and Sport of the Republic of Lithuania. The seminar presented the experience of Germany, Italy and Lithuania in the application of the Artificial Intelligence (AI) in vocational education. Discussions were held on the introduction of artificial intelligence in vocational training programmes. It also presented how curricula are changing as a result of the introduction of the AI.  What is the state of the art in the application of AI in vocational training. It was mentioned that the application of AI requires to understand the work processes and education holistically. Students are involved in the learning process, tasks are designed and carried out in teams. In other words, personalisation of learning is promoted. As technology changes, dual learning retains it’s importance, but it will require stronger cooperation between VET providers,  companies, businesses and the world of work. The workshop also discussed the potential risks that the inclusion of AI technologies in curricula could weaken the development of other generic and vocational competences.  These are topical issues that could be the focus of the debate in the coming years.