Ketvirtos kartos mokytoja A. Maskoliūnaitė: „Mokykloje mes išmokstame esminių gyvenimo pamokų“

„Mano mama, anglų kalbos mokytoja, man yra švietimo autoritetas. Iš jos išmokau pirmųjų pamokų ir pamačiau visą mokytojo darbo pasaulį“, – teigia anglų filologijos absolventė Austėja Maskoliūnaitė, tik ką Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje atsiėmusi bakalauro diplomą.  Įdomu tai, jog Austėja Maskoliūnaitė – ketvirtos kartos mokytoja savo šeimoje.

Austėja, esate kilusi iš mokytojų dinastijos: prosenelė, senelė, mama – pedagogės. Kodėl Jūs nutarėte tai tęsti?

 Iš pašaukimo. Mano pasirinkimas nebuvo priimtas kaip sprendimas, o tiesiog nulemtas likimo. Dar būdama penkerių metų nuolat vaidindavau mokytoją, vesdavau pamokas savo žaislams, išdalindavau jiems sąsiuvinius, tikrame dienyne rašydavau pažymius, sau pasižymėdavau pamokos temą ir namų darbus, o ant kambario durų – vietoj lentos – uoliai rašydavau kreida taip, kad barškėdavo visame name. Be to, nuo pat mažens mačiau mokytojo darbo užkulisius, nuolat stebėdavau mamą, kuri man yra tikras autoritetas. Palaipsniui padėdavau mamai ir vis dažniau atsidurdavau mokytojo kailyje. Galiausiai atlikdavau bet kokį mokytojišką darbą ir taip dar prieš studijas universitete įgijau ne tik praktikos, bet ir pagrindinių įgūdžių bei nemažai žinių. Man visi darbai atrodė mieli, viskas buvo taip sava, o mokykla – kaip antri namai.

 Neseniai baigėte anglų  kalbos pedagogikos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Kokių esminių pamokų išmokote studijuodama?

 Universitetas toliau padėjo ugdytis man kaip asmenybei, toliau tęsė tai, ką pradėjo mokykla. Pirmiausia universitetas išmokė disciplinos. Mokykloje mokymosi planas būdavo artimiausiai savaitei, o universitete viskas suplanuota iki smulkmenų vienam ar keliems mėnesiams į priekį. Ir ne tik dėl paskaitų, atsiskaitymų, bet ir dėl kitos visuomeninės veiklos universitete. Džiaugiuosi, jog mėgstu skaityti ir esu smalsi, tad man tai nebuvo problema. Žinoma, universitete išmokau labai daug naudingų dalykų ir tapau savo srities profesionale. Išmokau ne tik anglų kalbos subtilybių, senosios anglų kalbos istorijos bei pagrindų, bet ir įgijau psichologijos, ugdymo filosofijos bei istorijos, pedagogikos, sveikatos ugdymo, menų ir kitų dalykų žinių bei įgūdžių. Be to, universitete skatino domėjimąsi kitomis kalbomis – lotynų, rusų, vokiečių – ir nepamiršo tos pačios lietuvių kalbos. Be to, ugdė ir domėjimąsi įvairiausiomis sritimis, kurių gyvenime galbūt niekada nebūčiau pagalvojusi taip detaliai tyrinėti ar mokytis. Galiausiai, universitete gavau progą visą teoriją ir naujas žinias išbandyti praktiškai, mokykloje, ir dar kartą įsitikinti tuo, kad esu ten, kur turiu būti, ir kad šis mokytojo darbas man puikiausiai tinka.

 Kaip Jums sekėsi atlikti pedagogines praktikas?

 Pedagoginėse praktikose man sekėsi tiesiog puikiai, nes po įgytų žinių universitete mano veiksmai ir darbai buvo užtikrintesni, jaučiausi saugiau. Praktiką atlikau su mokiniais nuo antros iki pat dvyliktos klasių. Na, o trečiame kurse dar ir dirbau mokykloje su pačiais mažiausiais – priešmokyklinukais ir pirmos klasės mokiniais, – be to, buvau  klasės auklėtoja. Visgi besiruošdama bakalauro darbui niekur nedirbau ir dabar dar tik ieškau tos vienintelės mokyklos.

Ar praktikų metu lengvai atradote kontaktą su moksleiviais? Kokie Jums atrodo šiandieniniai mokytojai?

Kadangi praktikas atlikau mokykloje, kurią baigiau, – Šalčininkų rajono Jašiūnų Aušros gimnazijoje, –nepažįstami man buvo tik pradinukai, visus kitus pažinojau. Tai buvo savotiškas iššūkis tiek man, tiek jiems. Aš turėjau parodyti savo profesionalumą, o mokiniai – priimti mane ne kaip pažįstamą draugę, o kaip mokytoją. Su mane mokiusiais mokytojais tapau kolegomis, tad turėjau priprasti su visa pagarba jaustis lygia su lygiu dirbdama tą patį darbą. Tačiau sunku tikrai nebuvo, nes aš puikiai išmanau savo darbą ir jo subtilybes. Buvau ne tik griežta kaip auklėtoja ar mokytoja, aktyviai dalyvavau mokyklos gyvenime, bet ir buvau aktyvi organizuodama renginius, koncertavau kartu su mokiniais ir padėjau bet kokioje situacijoje. Šiandieniniai mokytojai turi atrasti balansą tarp draugo ir mokytojo, siekti, kad būtų gerbiamas savo srities profesionalas, tačiau reikalui esant mokinys galėtų jam be baimės pasipasakoti kaip draugui ir kartu išspręsti problemą.

Austėja, kas Jums yra mokykla?

Pirmiausia mokykla yra vieta, kurioje mes išmokstame pirmųjų ir esminių gyvenimo pamokų. Antra, mokykla yra vieta pilna skirtingų asmenybių, pažįstančių viena kitą, besimokančių vieni iš kitų ir augančių kartu. Tai kaip mažas pasaulis su sava tvarka ir taisyklėmis, nuolat skambančiu vaikų juoku bei kalbomis, ir vieta, kurioje gyvena mokytojai, dalindami savo neišsemiamas žinias mokiniams ir taip kurdami ateities kartą. O svarbiausia, mokykla man yra kaip antri namai, kuriuose aš  jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.

Kaip manote, koks naujos kartos anglų kalbos mokytojas ar mokytoja turi dirbti mūsų mokykloje?

Naujos kartos mokytojas yra be galo lankstus ir atviras naujovėms. Tai mokytojas, kuris vadovėlį naudoja tik kaip orientyrą, pamokoje imasi pačių naujausių mokymo ir mokymosi metodų, pritaiko pačias naujausias technologijas ir rengia netradicines pamokas netradicinėje aplinkoje. Tam jau turime apsčiai ne tik įrangos, bet ir žinių, o svarbiausia – įrodymų, kad tai veikia ir labai tinka šiuolaikinei mokinių kartai.

Dainuojate VDU Švietimo akademijos dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“. Kodėl Jums aktualu lietuvių liaudies dainos? Kokios patirties pasisėmėte kolektyve?

Esu tikra Lietuvos patriotė, verkiu giedodama himną, „Lietuva brangi“ ar kokią partizaninę dainą. Be to, lietuvių liaudies dainos buvo pirmosios, kurių išmokau. Jas dainuodama ne tik saugau savo patriotizmo jausmą, lietuvybę bei tautinį paveldą, bet ir atstovauju savo šaliai svetur. Jaučiuosi ypatinga, galėdama pagarbiai dėvėti ir puoštis tautiniu kostiumu. Dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“ man leido ir toliau mėgautis savo hobiu – dainavimu. Baigusi muzikos mokyklą, norėjau toliau ugdyti balsą ir neapleisti jau įgytų įgūdžių. Tad dar dvyliktoje klasėje, nesant studentei, mane priėmė į ansamblį ir iškart keliavau į Dainų šventę bei festivalį Lenkijoje. Taip pat dalyvaujame įvairiausiuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose renginiuose, festivaliuose, konkursuose, keliaujame po Lietuvą ir pasaulį. O tautinio paveldo ir meno puoselėjimas man teikia ypač daug džiaugsmo ir vidinės pilnatvės.

 

LRT.LT VDU ŠA mokslininkė dr. G. Misiūnienė apie gatvės vaikus

LRT.LT portale spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos mokslininke dr. Giedre Misiūniene apie gatvės vaikus.

Gyvenimas gatvėje, prostitucija, sunkūs nelegalūs darbai – tai, su kuo susiduria vadinamieji gatvės vaikai, neretai tampantys ir prekybos žmonėmis aukomis, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinių mokslų (edukologijos) daktarė Giedrė Misiūnienė. Anot jos, tokie vaikai šeimoje neretai patiria fizinį ar emocinį smurtą, nepriežiūrą.

G. Misiūnienė nagrinėjo Lietuvos socioedukacinių paslaugų galimybes kaimo vietovėse, dirbo su gatvės jaunimu Vilniaus jaunimo mokykloje, o savo sukauptą praktinę patirtį glaudžiai sieja su mokslo tiriamaisiais darbais, yra aktyvi nevyriausybinių organizacijų, atsakingų už vaiko gerovę, valdybos narė, VDU bakalauro studijų socialinės pedagogikos programos rengėja ir dėstytoja.

Gyvenimas gatvėje

Kalbėdama apie į rizikos grupę patenkančius vaikus, VDU dėstytoja išskiria dvi gatvės vaikų grupes. Pirmoji grupė – vaikai gatvėje, šie vaikai didžiąją dalį dienos praleidžia gatvėje, tačiau paprastai nakčiai sugrįžta į namus. Gatvė – tai vieta, kurioje šie vaikai susiveikia pinigų ir daiktų, kad galėtų ne tik išgyventi patys, bet ir padėti šeimai.

Antroji grupė – gatvės vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, beveik nepalaiko ryšių su savo šeima. Šie vaikai dažniausiai gyvena sodų bendrijose, juos taip pat galima pamatyti tabore, stoties rajone ar prekybos centruose, sako G. Misiūnienė.

Vydūno Jaunimo fondo premijos skirtos VDU Švietimo akademijos studentams

Birželio 17 d. Vydūno Jaunimo Fondo atstovė Lietuvoje doc. Jolita Buzaitytė-Kašalynienė  Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos  diplomų įteikimo šventės metu įteikė Antano Dundzilos fondo skirtą paramą (1000 USD) Vytauto Didžiojo universiteto Pedagogikos profesinių studijų studentui Ramūnui Skvireckui už projekto „Mobilios rekonstrukcinės aplinkos taikymas ugdant pilietiškumą istorijos pamokose”  įgyvendinimą.

Broniaus Kviklio premija (1000 USD) skirta Pedagogikos profesinių studijų studentui Deimantui Ramanauskui už aktyvią visuomeninę, socialinę veiklą bei akademinius pasiekimus.

Vydūno Jaunimo fondas VDU  edukologijos krypties studentus remia jau 20 metų. Vienkartinės premijos per minėtą laikotarpį įteiktos daugiau nei 25 magistrantams bei Pedagogikos profesinių studijų studentams.

Pradinių klasių mokytoja A. Krivickaitė: „Direktorius mokykloje nebėra vienintelis lyderis“

XXI amžiuje vykstantys nuolatiniai pokyčiai įvairiose srityse skatina visuomenę keistis ir laužyti nusistovėjusias taisykles bei normas. Todėl nenuostabu, kad atsiranda poreikis ugdyti naują požiūrį į pasaulį. „Keičiasi ir pati švietimo sistema, mokykla, o vienu svarbiausiu prioritetų tampa švietimo lyderystė“, – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos alumnė, Vilniaus „Pažinimo medžio“  mokyklos pradinių klasių mokytoja Audronė Krivickaitė.

Šiandien lyderystė mokykloje apima ne tik vadovą, bet ir visą bendruomenę – administracijos darbuotojus, mokytojus, mokinius ir net jų tėvus. Švietimo vadybos studijų programos magistrė Audronė Krivickaitė savo baigiamajame darbe „Pradinių klasių mokytojų saviveiksmingumas ir pasidalytoji lyderystė“ pabrėžia, jog šiandien sėkmingam ir kokybiškam ugdymo procesui organizuoti būtinas visos mokyklos bendruomenės sutelktumas ir bendradarbiavimas. Šiandien daugumoje mokyklų lyderis nebėra tik direktorius. Pasak jaunosios tyrėjos, kiekvienas mokytojas yra savo srities specialistas, todėl administracija turi sudaryti jam  palankias sąlygas priimti sprendimus, siūlyti savo idėjas ir prisidėti prie mokymosi įstaigos lyderystės.

Kelerius metus Audronė dirba pradinių klasių mokytoja Vilniaus Pažinimo mokykloje. Ji šypsodamasi teigia, jog pamokoje pedagogas nėra lyderis. Mat šiandieninį pamokos procesą kuria ne tik mokytojas, bet ir mokiniai, tėvai. „Pamoka negali apsiriboti darbu nuo skambučio iki skambučio. Mokymosi procesas turi būti dinamiškas. Mūsų mokykloje mokomasi per patyrimą, tad moksleiviai daug juda, atlieka eksperimentus, tyrimus. Mokinys pats turi ištirti, atrasti, sužinoti, įgyti žinių, o ne tik gauti informaciją iš mokytojo ar vadovėlio“, – tikina Audronė.

Akivaizdu, mokytojo figūra svarbi mokymosi procesui, mokinių gyvenimui, mokyklai bei švietimui. Audronė pastebi, jog pirmiausia mokytojas kuria saugią ir laisvą aplinką, kurioje moksleiviai gali laisvai reikšti savo mintis, bendrauti tarpusavyje. „Mokytojo įtaka svarbi siekiant, kad klasė taptų vieninga bendruomene, turinčia bendras vertybes ir tikslus“, – teigia pradinių klasių pedagogė.

Atlikusi pradinių klasių mokytojų apklausą Audronė padarė išvadą: jos kolegos įžvelgia savo daromą įtaką mokinių mokymosi gebėjimams. „Gauti duomenys leidžia teigti, kad mokytojai turi stiprius saviveiksmingumo gebėjimus kurti bendradarbiavimo ryšius su mokinių tėvais, kitais mokytojais ir mokyklos admininstracija. Mokytojai pažymėjo, kad jų įtaka lemia didesnį mokinių tėvų įsitraukimą į savo vaikų ugdymosi procesą, taip pat, kad dirbdami komandoje jie gali pasiekti geresnių mokinių mokymosi rezultatų“, – sako VDU Švietimo akademijos absolventė Audronė Krivickaitė.

Audronė džiaugiasi, jog savo mokykloje turi laisvės inicijuoti pokyčius, gali drąsiai ir atvirai diskutuoti su mokymosi įstaigos administracija, tėvais. O ir pati neatmeta galimybės ateityje žengti tvirtą žingsnį lyderystės link. „Svarbiausia mokytojui būti atviram ir kiekvieną dieną augti. Tuomet pasieksi aukščiausių pergalių švietimo srityje“, – kalba mokytoja.

 

 

 

 

 

 

Sporto ir gamtamokslinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė

Birželio 21 d. Sporto ir gamtamokslinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventės akimirkos.

 

Socialinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventės akimirkos

Birželio 21 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyko Socialinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė.

 

Diplomų teikimo šventės metu bakalaurei pasiūlyta dirbti prestižinėje mokykloje

Darbo pasiūlymo galima sulaukti ne tik skelbimų portale, telefonu ar darbuotojų kontaktų mugėje, bet ir diplomų teikimo šventėje. Praėjusią savaitę vykusioje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje diplomų teikimo šventėje „Genio“ progimnazijos direktorius Rimantas Remeika tardamas sveikinimo žodį absolventams pasidžiaugė draugišku bendradarbiavimu su universitetu ir pradinio ugdymo bakalauro studijų programos absolventei Viktorijai Maželytei pasiūlė pradinių klasių mokytojos darbą. Mergina iškart po studijų, nuo rugsėjo pirmosios, ims dirbti progimnazijoje. „Šiais mokslo metais net keturios VDU Švietimo akademijos studentės dirbo visos dienos mokyklos specialistėmis ir mokytojų asistentėmis. Studentės greitai integravosi į mokyklos bendruomenės gyvenimą, veikė aktyviai. Džiaugiuosi, jog dar anksčiau kitoms studentėms galėjome pasiūlyti likti dirbti pradinių klasių mokytojomis, o Viktoriją norėjome nustebinti tokią jai svarbią dieną“, – teigė Rimantas Remeika.

Pradinio ugdymo absolventės Viktorijos teigimu, toks viešas mokyklos direktoriaus pasiūlymas buvo netikėtas. „Išgirdus direktoriaus sveikinimą ir siūlymą pradėti dirbti nuo rudens pradinių klasių mokytoja, užplūdo teigiamos emocijos. Iki šiol dirbau mokytojo padėjėja, o dabar išsipildė mano svajonė. Svarbiausia, jaučiuosi įvertinta ir dar stipresniu žingsniu žengsiu savo profesiniu keliu“, – sako Viktorija Maželytė.

Šiandien vis dažniau kalbama apie profesionalų radimą bei jų išsaugojimą. Direktorius tikina, jog mokykloms labai svarbu betarpiškai bendrauti su aukštosiomis mokyklomis, rengiančiomis naujos kartos mokytojus. „Šis mano viešas darbo pasiūlymas yra įrodymas, jog mūsų visuomenei mokytojas labai svarbus. Šiandien mokyklos direktorius turi žinoti, kuo kvėpuoja dabartinis mokytojas. Didžiuojuosi, jog atlikdami pedagogines praktikas mokykloje, atėję dirbti šiandieniniai mokytojai skatina pedagoginių inovacijų kūrimą, taiko naujus ugdymo ir mokymo metodus, greitai užmezga ryšį tiek su moksleiviais, tiek su kolektyvu“, – tikina direktorius Rimantas Remeika.

VDU Švietimo akademijos diplomų teikimo šventė Kaune

Birželio 17 d. Kaune vyko VDU ŠA diplomų teikimo šventė.

 

Mokslo ir praktikos dialogas, arba kas išgirs švietimo bendruomenės balsą?

Birželiui įpusėjus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko švietimo kaitos aktualijoms skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“. Forumo tikslas – remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, diskutuojant mokslininkams, tyrinėjantiems ugdymosi sėkmę lemiančios geros mokyklos prielaidas ir tapsmą nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo lygmens, pedagogams ir ugdymo įstaigų vadovams, švietimo politikams, išryškinti gaires švietimo kaitai. Forume dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai, mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai.

Anot VDU Švietimo akademijos prof. Alvyros Galkienės, čia esame todėl, kad mums – ne tas pats, kaip mūsų švietimo sistema keičiasi, kokių rezultatų laukiame ir kokius tikslus keliame…

„KOKIOS YRA NACIONALINĖS PAŽANGOS PROGRAMOS IDĖJOS IR KOKS ŠVIETIMO VAIDMUO JOJE?“

Ričardas Ališauskas, ŠMSM Strateginių programų skyriaus vedėjas

Vyriausybės kanceliarija planuoja didelių permainų šalies strateginio valdymo sistemoje, nes jau ilgą laiką įvairios interesų grupės nėra patenkintos dėl pernelyg didelio programų ir planų kiekio, kuris neretai tampa sunkiai suvaldomas. Idėja tokia: yra trys Seimo tvirtinami dokumentai – Valstybės pažangos strategija, Nacionalinė saugumo strategija ir Bendrojo teritorinio plano koncepcija. Visi kiti dokumentai, kylantys iš įstatymų ar kitokių intencijų, turėtų būti naikinami ar pertvarkomi – įskaitant ir Valstybinę švietimo 2013–2022 metų strategiją (VŠS 2013–2022). Jeigu ši reforma bus įgyvendinta, tai visi iki šiol patvirtinti strateginiai dokumentai bus panaikinti ar inkorporuoti į vieną. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ kol kas liks tokia, kokia yra, bet turima idėjų 2021 m. pradėti ir jos permąstymą, kurti naują, apimančią planus iki 2050 m. Iš esmės tai yra tautos lūkesčių dokumentas.

Konkretesnis dokumentas – numatomas Nacionalinis pažangos planas arba programa. Šio dokumento struktūra apima tam tikrą skaičių strateginių tikslų, už kuriuos atsakomybę prisiima Vyriausybės kanceliarija. Ji dabar rengia įvairias diskusijas tam, kad suprastų įvairių ministerijų bendrus interesus ir optimizuotų tikslų skaičių.

Uždavinius stengiamasi formuluoti išimtinai vienai viešojo valdymo sričiai, t. y. ministerijai. Nenumatoma uždavinių, kuriuos vykdytų kelios ministerijos. Visa tai tam, kad būtų aiškūs vykdytojai ir aiškios prisiimtos atsakomybės.

Kiekviena ministerija turės savo uždavinių iš Pažangos programos, pagal tai formuos Plėtros programą. Toks būtų rengiamos pertvarkos kontekstas.

Švietimui šiuo metu yra keliamas gyvenimo kokybės tikslas ir nurodomas pagrindinis iššūkis – švietimo kokybė yra nepakankama.

Balandžio mėnesį iš Vyriausybės gavome užduotį per 7 darbo dienas pateikti ir per tą patį laiką suderinti siūlymus su socialiniais ir ekonominiais partneriais. Suspėjome suorganizuoti vieną susitikimą, tačiau medžiagą viešinome, todėl norėjusieji galėjo reaguoti elektroniniais laiškais.

Dirbdami su šia užduotimi, svarstėme, kaip mums geriau suprasti naują strateginį valdymą ir įvertinti situaciją. Viena iš kilusių idėjų – iškelti po užduotį kiekvienam sektoriui. Panašią uždavinių struktūrą pasiūlė ir Vyriausybės kanceliarija. Be to, vienas iš kanceliarijos užduoties komponentų – atsižvelgti į Vyriausybės kanceliarijos parengtus siūlymus.

Kita galima kryptis – lobistinis atsitiktinumas. Tai reiškia, kas turėjo galimybių, tas ir pasiūlė savo interesus įkelti į bendrą šalies dokumentą. Vis dėlto kol kas neatrodo, kad siūlymai būtų sistemingi, nors būta ir išimčių.

Dar vienas aspektas – tęstinumas. Vyriausybės kanceliarija reikalavo atsižvelgti į tuos dokumentus, kurie dar galioja ir kurie turi tam tikros įtakos. Galima sakyti, kad vienintelis toks dokumentas yra Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija su jos įgyvendinimo veiksmų planais. VŠS 2013–2022 sėkmės formulė: didžiausią įtaką švietimui turi mokytojo asmenybė ir mokyklos bendruomenės kokybės kultūra. Į gyventojus orientuotos sritys – įtrauktis ir įgalinimas. Švietimas siekia būti įtraukus, t. y. kviesti žmones ir suteikti galimybes šviestis ir ugdytis. Įgalinimas reiškia, kad mokymas(is) turi būti ne abstraktus, bet įgalinantis žmones veikti konkrečiose situacijose. VŠS 2013–2022 numato, kad žmonės turėtų būti paruošiami ne tik sėkmingam ekonominiam, bet ir socialiniam bei kultūriniam gyvenimui.

Galima panagrinėti, kaip Vyriausybės kanceliarijos keliami preliminarūs uždaviniai telpa į Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos erdvę. Atidžiau paanalizavę, pamatytume, kad kokybiškai nieko nauja nėra. Paprastai pereinant nuo strategijos prie strategijos būna sunku atsisakyti senosios schemos, šiuo atveju nauja strategija visiškai telpa į senosios rėmus.

Dar vienas aspektas – neišvengiamos problemos. Jau rengdami VŠS 2013–2022 matėme, kokios mokytojų amžiaus tendencijos: mūsų mokytojai sensta ir tikėtina, kad po 5-erių metų Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis bus dar didesnis, į mokyklas neateina jauni specialistai. Nerimą kelia ir tai, kad mokytojų reikalams iš valstybės biudžeto jau ne pirmus metus neskiriama lėšų. Galima džiaugtis tuo, ką gauname iš Struktūrinių fondų arba iš Europos Komisijos. Mano galva, turime jau dabar siekti pokyčių, nes vėliau galime susidurti su dar liūdnesnėmis pasekmėmis.

Dar vienas didelis iššūkis – esame antri Europoje pagal tai, kiek skiriasi mūsų namų ūkių pajamos. Tai didžiulis iššūkis švietimui: į ugdymo įstaigas ateina vaikai iš labai skirtingo socialinio, ekonominio ir kultūrinio (SEK) konteksto. Pavyzdys galėtų būti skandinavų šalys, kur skirtumas siekia šiek tiek daugiau nei 3 kartai. Kaip rodo kitų šalių patirtis, žemą SEK kontekstą galima kompensuoti. Lietuvoje skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių (Gini indeksas) yra daugiau kaip 7 kartai. Tokioje situacijoje padaryti vienodą švietimą visiems šalies vaikams yra beveik neįmanoma. Kaip mes į tai reaguosime? Aišku tik viena, jeigu laikysime, kad žmonių turtinė nelygybė – natūralus dalykas, tada niekas ir nesispręs. Tam reikalingos rimtos intervencijos, socialinių liftų, kompensavimo mechanizmai.

Paradoksas, bet esame pirmi Europoje pagal tai, kiek jaunimo įgyja aukštąjį išsilavinimą. Tik panagrinėję įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą turtinę padėtį, pamatytume, kad iš neturtingojo gyventojų sluoksnio vos 20 proc. vaikų įgyja aukštąjį išsilavinimą. O paties turtingiausio penktadalio – net 77 proc. Taigi, pažvelgę į atskiras socialines grupes, matome didžiulių socialinio teisingumo principų įgyvendinimo problemų. Vien švietimas tokioje situacijoje nelabai pajėgus suteikti vaikams galimybę peršokti iš vienos socialinės grupės į kitą.

Dar viena bėda – patyčios, kad ir kiek besistengiame su jomis kovoti, jų mastas vis tiek dar gana didelis.

Na, ir pats didžiausias paradoksas – iš mūsų reikalaujama daug, visuomenės lūkesčiai švietimo atžvilgiu auga, bet lėšų tam neskiriama. Tad už kokias lėšas visas šias problemas spręsti?..

Lietuva, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, vienam vaikui skiria beveik mažiausiai lėšų. Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų, jei Lietuva ir toliau taip investuos į jaunąją kartą, tai nėra jokių šansų pasivyti kitas Europos valstybes ir priartėti prie EBPO pasiekimų vidurkio.

Žiūrėdamas į rezoliuciją, suprantu, kad jūs mus palaikote, pritardami, kad švietimas negali nukrypti tik į ekonomiką, nors tai irgi labai svarbu, – turime tapti tvarios visuomenės kūrimo dalimi. Kol kas dar vyksta strateginio valdymo pertvarkos procesas ir galutinių sprendimų dėl Nacionalinės pažangos programos nėra. Visuomenės, ypač intelektualų, švietimo profesionalų racionalus žvilgsnis ir konstruktyvūs pasiūlymai būtų didžiulė pertvarkų vyksmo vertė.

 

Skaitykite daugiau „Švietimo naujienose“

Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė

Birželio 20 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyko Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė. Dalinamės šventės akimirkomis!