Mokslo ir praktikos dialogas, arba kas išgirs švietimo bendruomenės balsą?

Birželiui įpusėjus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko švietimo kaitos aktualijoms skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“. Forumo tikslas – remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, diskutuojant mokslininkams, tyrinėjantiems ugdymosi sėkmę lemiančios geros mokyklos prielaidas ir tapsmą nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo lygmens, pedagogams ir ugdymo įstaigų vadovams, švietimo politikams, išryškinti gaires švietimo kaitai. Forume dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai, mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai.

Anot VDU Švietimo akademijos prof. Alvyros Galkienės, čia esame todėl, kad mums – ne tas pats, kaip mūsų švietimo sistema keičiasi, kokių rezultatų laukiame ir kokius tikslus keliame…

„KOKIOS YRA NACIONALINĖS PAŽANGOS PROGRAMOS IDĖJOS IR KOKS ŠVIETIMO VAIDMUO JOJE?“

Ričardas Ališauskas, ŠMSM Strateginių programų skyriaus vedėjas

Vyriausybės kanceliarija planuoja didelių permainų šalies strateginio valdymo sistemoje, nes jau ilgą laiką įvairios interesų grupės nėra patenkintos dėl pernelyg didelio programų ir planų kiekio, kuris neretai tampa sunkiai suvaldomas. Idėja tokia: yra trys Seimo tvirtinami dokumentai – Valstybės pažangos strategija, Nacionalinė saugumo strategija ir Bendrojo teritorinio plano koncepcija. Visi kiti dokumentai, kylantys iš įstatymų ar kitokių intencijų, turėtų būti naikinami ar pertvarkomi – įskaitant ir Valstybinę švietimo 2013–2022 metų strategiją (VŠS 2013–2022). Jeigu ši reforma bus įgyvendinta, tai visi iki šiol patvirtinti strateginiai dokumentai bus panaikinti ar inkorporuoti į vieną. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ kol kas liks tokia, kokia yra, bet turima idėjų 2021 m. pradėti ir jos permąstymą, kurti naują, apimančią planus iki 2050 m. Iš esmės tai yra tautos lūkesčių dokumentas.

Konkretesnis dokumentas – numatomas Nacionalinis pažangos planas arba programa. Šio dokumento struktūra apima tam tikrą skaičių strateginių tikslų, už kuriuos atsakomybę prisiima Vyriausybės kanceliarija. Ji dabar rengia įvairias diskusijas tam, kad suprastų įvairių ministerijų bendrus interesus ir optimizuotų tikslų skaičių.

Uždavinius stengiamasi formuluoti išimtinai vienai viešojo valdymo sričiai, t. y. ministerijai. Nenumatoma uždavinių, kuriuos vykdytų kelios ministerijos. Visa tai tam, kad būtų aiškūs vykdytojai ir aiškios prisiimtos atsakomybės.

Kiekviena ministerija turės savo uždavinių iš Pažangos programos, pagal tai formuos Plėtros programą. Toks būtų rengiamos pertvarkos kontekstas.

Švietimui šiuo metu yra keliamas gyvenimo kokybės tikslas ir nurodomas pagrindinis iššūkis – švietimo kokybė yra nepakankama.

Balandžio mėnesį iš Vyriausybės gavome užduotį per 7 darbo dienas pateikti ir per tą patį laiką suderinti siūlymus su socialiniais ir ekonominiais partneriais. Suspėjome suorganizuoti vieną susitikimą, tačiau medžiagą viešinome, todėl norėjusieji galėjo reaguoti elektroniniais laiškais.

Dirbdami su šia užduotimi, svarstėme, kaip mums geriau suprasti naują strateginį valdymą ir įvertinti situaciją. Viena iš kilusių idėjų – iškelti po užduotį kiekvienam sektoriui. Panašią uždavinių struktūrą pasiūlė ir Vyriausybės kanceliarija. Be to, vienas iš kanceliarijos užduoties komponentų – atsižvelgti į Vyriausybės kanceliarijos parengtus siūlymus.

Kita galima kryptis – lobistinis atsitiktinumas. Tai reiškia, kas turėjo galimybių, tas ir pasiūlė savo interesus įkelti į bendrą šalies dokumentą. Vis dėlto kol kas neatrodo, kad siūlymai būtų sistemingi, nors būta ir išimčių.

Dar vienas aspektas – tęstinumas. Vyriausybės kanceliarija reikalavo atsižvelgti į tuos dokumentus, kurie dar galioja ir kurie turi tam tikros įtakos. Galima sakyti, kad vienintelis toks dokumentas yra Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija su jos įgyvendinimo veiksmų planais. VŠS 2013–2022 sėkmės formulė: didžiausią įtaką švietimui turi mokytojo asmenybė ir mokyklos bendruomenės kokybės kultūra. Į gyventojus orientuotos sritys – įtrauktis ir įgalinimas. Švietimas siekia būti įtraukus, t. y. kviesti žmones ir suteikti galimybes šviestis ir ugdytis. Įgalinimas reiškia, kad mokymas(is) turi būti ne abstraktus, bet įgalinantis žmones veikti konkrečiose situacijose. VŠS 2013–2022 numato, kad žmonės turėtų būti paruošiami ne tik sėkmingam ekonominiam, bet ir socialiniam bei kultūriniam gyvenimui.

Galima panagrinėti, kaip Vyriausybės kanceliarijos keliami preliminarūs uždaviniai telpa į Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos erdvę. Atidžiau paanalizavę, pamatytume, kad kokybiškai nieko nauja nėra. Paprastai pereinant nuo strategijos prie strategijos būna sunku atsisakyti senosios schemos, šiuo atveju nauja strategija visiškai telpa į senosios rėmus.

Dar vienas aspektas – neišvengiamos problemos. Jau rengdami VŠS 2013–2022 matėme, kokios mokytojų amžiaus tendencijos: mūsų mokytojai sensta ir tikėtina, kad po 5-erių metų Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis bus dar didesnis, į mokyklas neateina jauni specialistai. Nerimą kelia ir tai, kad mokytojų reikalams iš valstybės biudžeto jau ne pirmus metus neskiriama lėšų. Galima džiaugtis tuo, ką gauname iš Struktūrinių fondų arba iš Europos Komisijos. Mano galva, turime jau dabar siekti pokyčių, nes vėliau galime susidurti su dar liūdnesnėmis pasekmėmis.

Dar vienas didelis iššūkis – esame antri Europoje pagal tai, kiek skiriasi mūsų namų ūkių pajamos. Tai didžiulis iššūkis švietimui: į ugdymo įstaigas ateina vaikai iš labai skirtingo socialinio, ekonominio ir kultūrinio (SEK) konteksto. Pavyzdys galėtų būti skandinavų šalys, kur skirtumas siekia šiek tiek daugiau nei 3 kartai. Kaip rodo kitų šalių patirtis, žemą SEK kontekstą galima kompensuoti. Lietuvoje skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių (Gini indeksas) yra daugiau kaip 7 kartai. Tokioje situacijoje padaryti vienodą švietimą visiems šalies vaikams yra beveik neįmanoma. Kaip mes į tai reaguosime? Aišku tik viena, jeigu laikysime, kad žmonių turtinė nelygybė – natūralus dalykas, tada niekas ir nesispręs. Tam reikalingos rimtos intervencijos, socialinių liftų, kompensavimo mechanizmai.

Paradoksas, bet esame pirmi Europoje pagal tai, kiek jaunimo įgyja aukštąjį išsilavinimą. Tik panagrinėję įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą turtinę padėtį, pamatytume, kad iš neturtingojo gyventojų sluoksnio vos 20 proc. vaikų įgyja aukštąjį išsilavinimą. O paties turtingiausio penktadalio – net 77 proc. Taigi, pažvelgę į atskiras socialines grupes, matome didžiulių socialinio teisingumo principų įgyvendinimo problemų. Vien švietimas tokioje situacijoje nelabai pajėgus suteikti vaikams galimybę peršokti iš vienos socialinės grupės į kitą.

Dar viena bėda – patyčios, kad ir kiek besistengiame su jomis kovoti, jų mastas vis tiek dar gana didelis.

Na, ir pats didžiausias paradoksas – iš mūsų reikalaujama daug, visuomenės lūkesčiai švietimo atžvilgiu auga, bet lėšų tam neskiriama. Tad už kokias lėšas visas šias problemas spręsti?..

Lietuva, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, vienam vaikui skiria beveik mažiausiai lėšų. Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų, jei Lietuva ir toliau taip investuos į jaunąją kartą, tai nėra jokių šansų pasivyti kitas Europos valstybes ir priartėti prie EBPO pasiekimų vidurkio.

Žiūrėdamas į rezoliuciją, suprantu, kad jūs mus palaikote, pritardami, kad švietimas negali nukrypti tik į ekonomiką, nors tai irgi labai svarbu, – turime tapti tvarios visuomenės kūrimo dalimi. Kol kas dar vyksta strateginio valdymo pertvarkos procesas ir galutinių sprendimų dėl Nacionalinės pažangos programos nėra. Visuomenės, ypač intelektualų, švietimo profesionalų racionalus žvilgsnis ir konstruktyvūs pasiūlymai būtų didžiulė pertvarkų vyksmo vertė.

 

Skaitykite daugiau „Švietimo naujienose“

Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė

Birželio 20 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyko Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė. Dalinamės šventės akimirkomis!

 

Kalbinio ir meninio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė (foto)

Birželio 20 d. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Vilniuje vyko Kalbinio ir meninio ugdymo programų grupės  diplomų teikimo šventė. Akimirkos iš šventės!

 

VDU Švietimo akademijos būsimieji pradinių klasių mokytojai rengiasi būti moderniais ugdytojais

Rengiant pradinio ugdymo specialistus iškyla didelis uždavinys – parengti mokytoją ateičiai. Jis turėtų gebėti  ugdyti pradinių klasių mokinius pasitelkdamas moderniausias šalių praktikas, kai svariausių rezultatų yra pasiekiama  ne sėdint klasėje, bet gerokai aktyvesnėse veiklose – aktyviai  keliaujant, pažįstant, naujai atrandant. Vienas iš būdų – tikslingos edukacinės ekskursijos ir išvykos, kurias tinkamai suplanavus, parengus ir įvykdžius mokiniams atsiveria tikri pažinimo lobynai, kai galima plėsti akiratį įžvelgiant kartais ir jau matytuose dalykuose naujų, neatpažintų ir dar nepastebėtų aspektų, tikslingai tyrinėjant ir atrandant ne tik savo šalies gamtos grožį, krašto istoriją, bet ir vienam kitą, mokantis veikti kartu bendraujant ir bendradarbiaujant kuo natūralesnėmis gyvenimiškomis aplinkybėmis ir sprendžiant ne dirbtinai sugalvotas, bet realiai iškylančias problemas.

2019 m. gegužės mėnesį  Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos II kurso pradinio ugdymo studentės dalyvavo vasaros praktikume. Dalyko „Krašto pažinimo kultūra ir technologijos“ (vasaros praktikumo) tikslas – padėti būsimam pradinių klasių mokytojui pasirengti kurti ugdomąsias ekskursijas bei organizuoti įvairias edukacines veiklas išnaudojant gamtinę ir kultūrinę aplinkas. Vasaros praktikumo vadovės doc. dr. Danguolė Kalesnikienė ir doc. dr. Emilija Urnėžienė suorganizavo pažintines išvykas Vilniaus, Molėtų bei Trakų apylinkėse – lankytasi Lietuvos etnokosmologijos  ir Trakų istorijos muziejuose, Vilniaus universiteto botanikos sode, Vilniaus katedros požemiuose, Gynybinės sienos bastėjoje, Vilniaus bažnyčiose, Rasų kapinėse, Pavilnių regioniniame parke.

Studentės, reflektuodamos krašto pažinimo išvykas, pabrėžė savo meilę Tėvynei  ir jos žmonėms. Praktikantei Odetai Bielskytei didžiausią įspūdį iš išvykos į Molėtų kraštą paliko laiptai, kurie studentę paskatino  prasmingiems pamąstymams. „Didžiausią įspūdį paliko Dubingių kraštovaizdis, mediniai ir labai seni, pilkos spalvos laiptai, kuriuos suskaičiavusi pasižymėjau net 211. Daugiau nei etnokosmologijos muziejuje, gidas sakė, kad laiptų kylančių į apžvalgos aikštelė maždaug apie 150. Nors jų mažiau įžvelgiau prasmę. Abu kartus šiose vietose kilome į viršų, kad pamatytume didingą gamtos vaizdą. Leidomės žemyn, grįžtant prie to kas mus supa ir yra arčiausiai. Kilimo procese suvokiau augimą. Žinios ir natūrali aplinka padeda įgyvendinti praktikos tikslus, leidžia suvokti asmenines vertybes ir požiūrį į tai, ką matau, kas svarbiausia yra mano augimui. Augu ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip būsima pradinių klasių mokytoja. Laiptai tokie pat skirtingi ir unikalūs, kaip mokiniai, jų daug, bet su savo lūkesčiais ir viltimis. Matymas priklauso nuo ugdytojo. Sutikite, kad norint užlipti laiptais į kalną, kojas viena po kitos dedate ant kiekvieno laipto, nepraleidžiate, nes galite nugriūti. Tokiu principu žadinant mokinių įsitraukimą į mokoma dalyką, reikėtų neišskirti nei vieno mokinio, padėti augti ir lipti aukštyn. O jei nusileisite ir grįšite žemiau, tai tik įtvirtinsite, tas žinias, kurias išmokote iki viršūnės“, – pasakoja būsima pradinių klasių mokytoja Odeta.

Išvykos metu studentai edukacinę veiklą įvertino ugdomųjų ekskursijų edukacinę prasmę. „Pažintinės ekskursijos naudingos mokiniams ir suaugusiems“, edukacinės ekskursijos yra labai svarbios ir mokiniai geriau įsimena informaciją, kai mokymas vyksta netradicinėje aplinkoje“, – teigė studentė.

Paklausus, kaip jaučiasi  po vasaros praktikumo, studentės,išreiškė užsidegusį norą pažinti kraštą bei patobulino saves pažinimo kompetenciją. „ Esu laiminga, nes pamačiau naujų dalykų ir galėjau pakeliauti“, – sako studentė. Kita jos kolegė jautėsi praplėtusi savo akiratį.

Vasaros praktikumo metu, keliaujant po Lietuvą, praktikantės rašė dienoraščius, po išvykų kūrė edukacines veiklas mokiniams, apmąstė ir reflektavo savo patyrimą, ieškojo sąsąjų su ugdymo procesais.  Edukacinių praktikos užduočių paketas studentėms išliks kaip puikios metodinės priemonės, dirbant su pradinių klasių mokiniais, pavyzdys.  Pasidalinusios  šiuos darbus tarpusavyje  merginos  praturtėtų dar dvidešimt trejais puikiai parengtais praktiniais darbais ir tai puikios tarpusavio bendradarbiavimo galimybės.

Po visos pažintinės praktikos auditorijoje įvyko bendroji refleksija, kurios metu ne tik aptarti praktikos privalumai, trūkumai, tobulinimo galimybės, bet ir, pasitelkus M. Balinto probleminio mokymosi metodą, grupelėse spręstos problemos, su kuriomis studentės susidūrė praktikos metu. „Kiekviename žingsnyje galėjome aptarti kilusius klausimus, galėjome išklausyti kitų grupių narių nuomones. Problemą pasiūlęs savininkas gavo tinkamų patarimų, kurie padėjo išspręsti iškilusią problemą“, – teigė studentės.

Tekstą parengė doc. dr. Emilija Urnėžienė ir doc. dr. Danguolė Kalesnikienė

 

Kokios naujovės laukia būsimų pedagogikos studentų VDU

„Tai prasmingas darbas!“ Tokį argumentą pirmiausiai išgirstame iš tų, kurie pasirinko tapti mokytojais. Taip pat priduriama, jog tai sudėtinga ir nuolatinio tobulėjimo reikalaujanti profesija.

Atsižvelgdamas į mokytojų trūkumą Lietuvos mokyklose ir siekdamas atliepti būsimų pedagogų poreikius, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) siekia įgyvendinti šiuos sprendimus: skirti tikslines iki 300 eurų stipendijas stojantiesiems, kurti modernią mokslo ir studijų infrastruktūrą, užtikrinti visapusį išsilavinimą, skatinti vienerių metų studijas pažangiausiose švietimo srityje užsienio šalyse, vykdyti Mentorystės programą absolventams ir plėsti sutarčių su mokyklomis, kuriose naujieji pedagogai galės atlikti praktiką ir įsidarbinti, sąrašą.

Mokytojų rengimo modelis parengtas su Lietuvos ir užsienio ekspertais

Po integracijos duris atvėrusi VDU Švietimo akademija, didžiausias pedagogikos centras Lietuvoje, rengia mokytojus visiems švietimo lygmenims. Tarp svarbiausių akademijos veiklos akcentų – studentams suteikiamas platus visapusis išsilavinimas, dėmesys daugiakalbystei, tarptautiškumui ir verslumo ugdymui. Laisvas, kūrybiškas, lanksčiai prisitaikantis prie sparčiai kintančių jaunosios kartos poreikių, gebantis sieti tradicijas su naujovėmis, – toks mokytojas, baigęs VDU Švietimo akademiją, įsilies į Lietuvos mokyklas ir kitas švietimo įstaigas.

Švietimo akademija nuo pat pradžių akcentavo, kad būsimiems mokytojams turi būti suteikiamas išsilavinimas, atitinkantis šiuolaikinius mokytojų ir mokinių poreikius. Todėl mokytojų rengimo modelį drauge rengė Lietuvos, JAV, Suomijos, Estijos, Austrijos, Šveicarijos ir kitų šalių ekspertai. Kita vertus, nuolat aktyviai bendradarbiaujama su nacionaliniais partneriais – 80 Lietuvos mokyklų ir 60 savivaldybių, kalbamasi su tėvų bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, kultūros įstaigomis, plėtojama partnerystė su verslu, siekiant įtraukti būsimus mokytojus į realias veiklas jau studijų metu.

Pasak akademijos kanclerės prof. Vilijos Salienės, čia rengiami skaitmeniškai kompetentingi mokytojai, skatinamas pedagoginių inovacijų kūrimas, akcentuojama įtrauktis ir ugdymo poreikių įvairovė, taikomi inovatyvūs ugdymo ir mokymosi metodai. Remiantis Harvardo studijų modeliu ir pasaulinėmis tendencijomis, čia pedagogai įgyja ne tik dalyko išmanymui reikalingas žinias, bet ir platesnes kompetencijas, kurias itin patogu tobulinti laisvųjų menų (lot. artes liberales) principais besiremiančiame universitete.

„VDU Švietimo akademija savo gretose subūrė geriausius Lietuvos, Suomijos, Vokietijos specialistus ir imasi misijos savo studentams suteikti visas XXI amžiaus pedagogų kompetencijas, mokomo dalyko išmanymą ir platų, visapusišką išsilavinimą, ugdant užsienio kalbų, technologijų, verslumo, medijų ir informacinio raštingumo, kūrybiškumo, kritinio mąstymo ir kitus gebėjimus“, – pasakoja kanclerė.

Galimybė tapti dviejų dalykų mokytoju iš karto

Po šiemet įvykusios integracijos, VDU tapo plačiausios aprėpties universitetu Lietuvoje – tai būsimiems pedagogams leidžia semtis žinių iš įvairiausių sričių ekspertų: pavyzdžiui, būsimi biologijos mokytojai gali konsultuotis su aplinkotyrininkais, biotechnologais, agronomais, naudotis įvairiomis laboratorijomis, mokslinėmis duomenų bazėmis.

Viena svarbiausių naujovių, kuri buvo pristatyta jau pernai, – Mokomojo dalyko pedagogikos studijų programa, kuri leidžia studentams patiems rinktis ir derinti studijas taip, kad jas baigę jie galėtų tapti dviejų ar daugiau dalykų mokytojais. Studentai pradžioje renkasi vieną iš keturių krypčių: STEAM (gamtos, fizinių ir technologijos mokslų), kalbų ugdymo, socialinio ugdymo arba meninio ugdymo. Tuomet kiekvienoje kryptyje atsiveria laisvė derinti, jungti skirtingų sričių dalykus, leisiančius vėliau tapti kelių skirtingų dalykų mokytojais.

Studentai metus studijuos užsienio universitete

„Visose akademijos programose netrūksta dėmesio tarptautiškumui – platus VDU tarptautinių partnerių tinklas iš 62 užsienio šalių leidžia būsimiems pedagogams metams vykti studijuoti į pažangiausias švietimo srityje šalis: Suomiją, Pietų Korėją ir kitur. Savo ruožtu gausų Lietuvos edukologų ratą VDU gretose papildo mokslininkai iš Harvardo, Turku, Lozanos, Tartu ir kitų universitetų, kurie ne tik skaito paskaitas, bet ir prisideda prie studijų programų rengimo“, – paaiškina prof. V. Salienė.

Tarptautinė dimensija atsispindi visose VDU Švietimo akademijos institutų – Edukologijos tyrimų, Mokytojų rengimo ir Profesinio tobulėjimo – veiklose. Pavyzdžiui, Edukologijos tyrimų institute aktyviai dirba apie 100 mokslininkų, užimančių beveik 40 mokslo darbuotojų etatų. Šį etatų skaičių planuojama didinti iki 60-ies: skelbiami atviri tarptautiniai mokslininkų konkursai.

Profesinio tobulėjimo institute organizuojami įvairūs kvalifikacijos kėlimo kursai mokytojams, modulio studijos, suteikiančios galimybę jau dirbantiems pedagogams įgyti teisę mokyti kito mokomojo dalyko.

Kaip ir visiems universiteto studentams, būsimiems pedagogams sudaromos ne tik kokybiškos studijų sąlygos, bet ir siekiama sukurti atvirą aplinką, kuri būtų palanki kiekvieno savirealizacijai. Pavyzdžiui, šalia specialybinių dalykų studijuojantys gali įgyti ir kitų sričių pagrindus, taip pat – rinktis iš net 30 užsienio kalbų kursų, nepriklausomai nuo studijų programos.

Ugdymo programų studentams tai itin naudinga – pavyzdžiui, taip užtikrinant, kad pradinių klasių mokytojas pats galėtų vesti ir vienos užsienio kalbos pamokas arba mokymo procese integruotų verslumo pagrindus, vaizduotės lavinimo pratimus. Gebėjimas į problemą žvelgti tarsi iš paukščio skrydžio svarbus ne tik būsimiems mokytojams, bet ir moksleiviams, kurie taip dažnai turi idėjų ir svajonių, kurias nori realizuoti. Šiame etape mokytojai yra kuratoriai, kurie gali paskatinti, motyvuoti ir suteikti papildomų žinių siekiant įgyvendinti sumanymus.

Nauja infrastruktūra šiuolaikiniams mokytojams

Akademijoje rengiami skaitmeniškai kompetentingi mokytojai: ne tik įvaldę informacines technologijas, tačiau ir išmanantys įvairias sritis – nuo robotikos iki dirbtinio intelekto. Taip pat, remiantis partnerio Turku universiteto patirtimi, technologijos aktyviai taikomos ir pačiame mokyme. Pavyzdžiui, VDU siūlo unikalias, tarpkryptines nuotolines bakalauro studijas: švietimo ir informacinių technologijų programą, kurią baigusiems suteikiamas andragogikos ir taikomosios informatikos bakalauro diplomas.

Pasak Švietimo akademijos kanclerės, universitete siekiama užtikrinti inovatyvią studijų ir tyrimų aplinką, sudaryti sąlygas, prilygstančias geriausiems pasaulio pavyzdžiams. „Šiuo metu rekonstruojamas Pedagogų rengimo centras, kuriame numatomos atnaujintos, multifunkcinės auditorijos, taip pat planuojamas Šiuolaikinių didaktikų centras, kuriame veiks trys laboratorijos, skirtos STEAM, didaktikai ir įtraukiajam ugdymui. Pastarojoje įrengsime multisensorinį kambarį – modernią erdvę, pritaikytą pojūčių edukacijai ir skirtą mokytojų rengimui bei profesiniam tobulėjimui“, – pristato prof. V. Salienė. Šiai mokslo ir studijų infrastruktūrai yra skirta beveik 10 mln. ES struktūrinių fondų lėšų.

Universiteto įsipareigojimai būsimiems pedagogams

Siekiant efektyvaus pedagogų rengimo ir pripažįstant, jog mokytojo profesijai Lietuva privalo skirti išskirtinį dėmesį, VDU ieško galimybių, kad ugdymo krypties studentams būtų skirtos papildomos stipendijos, siekiančios 300 eurų per mėnesį. Materialinė parama paskatintų jaunus žmones rinktis sunkią, bet labai prasmingą profesiją.

Vytauto Didžiojo universitetas suvokia savo atsakomybę dėl pedagogų rengimo, todėl įsipareigoja lydėti absolventus ir po studijų: šiuo metu VDU yra sudaręs kelias dešimtis sutarčių su mokyklomis, kuriose naujieji pedagogai galės atlikti praktiką ir įsidarbinti. Pagal Švietimo akademijoje įdiegtą Mokytojų mentorystės programą, universitetas absolventams ne mažiau kaip trejus metus po studijų teiks visokeriopą pagalbą, konsultavimo, profesinio tobulėjimo paslaugas, taip pat – vykdys pedagogų rengimo, absolventų įsidarbinamumo, profesinio augimo ir tobulėjimo stebėseną.

Platus ugdymo programų spektras

VDU Švietimo akademija naujiems studentams parengė šias ugdymo krypties bakalauro studijų programas: Ikimokyklinė ir priešmokyklinė pedagogika, Pradinio ugdymo pedagogika ir ankstyvasis užsienio kalbos mokymas ir Mokomojo dalyko pedagogika, kurią sudaro trys specializacijos kryptys: kalbų ugdymas (anglų ir kita užsienio kalba, lietuvių kalba ir literatūra, lenkų kalba ir literatūra), meninis ugdymas (muzika, dailė, šokis, teatras ir kinas), socialinis ugdymas (geografija ir istorija) ir STEAM (matematika, informatika, biologija, chemija, fizika, technologijos). Be šių programų, stojantieji galės rinktis Švietimo ir informacinių technologijų, Religijos pedagogikos studijų programas.

Sutarta, jog studijų programa „Lenkų kalba ir literatūra“ bus vykdoma tik Vilniuje. Kitų programų (Ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos, Pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo, Mokomojo dalyko pedagogikos kalbų ugdymo krypties, meninio ugdymo, taip pat geografijos, istorijos ir biologijos pedagogikos) studentai galės studijuoti tiek Kaune, tiek Vilniuje.

VDU ŠA istorikas, istorijos mokytojas dr. Mindaugas Nefas išleidžia knygą apie Lietuvos šaulių sąjungą

2019 m. birželio 26 d., trečiadienį, 17.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) vyks Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istoriko dr. Mindaugo Nefo knygos  „Dvasios aristokratai. Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919-1940 m.“ pristatymas.

Renginyje dalyvauja: knygos autorius dr. Mindaugas Nefas (VDU Švietimo akademija), dr. Norbertas Černiauskas (Vilniaus universitetas), dr. Artūras Svarauskas (Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas Švietimo akademija). Renginio vedėjas Vytaras Radzevičius (Lietuvos šaulių sąjunga).

Monografijoje analizuojama paramilitarinės 1919 m. veiklą pradėjusuos organizacijos – Lietuvos šaulių sąjungos – istorija. Autorius, remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais, periodika ir istorijų tyrinėjimais, tiria organizacijos veiklą, jos ideologijos esmę bei kaitos niuansus. Šauliai savo veiklą vykdė beveik per visą tarpukario Lietuvos laikotarpį (1919–1940 m.), jų susiformavimo ir veiklos istorija yra susipynusi su Nepriklausomos Lietuvos ir moderniosios lietuvių tautos idėjomis. Šiaulių sąjunga, remdamasi savo lyderių mintimis (ypač Vlado Putvinskio), siekė tapti tikra lietuvių tautos ugdymo ir tobulinimo platforma, savotiškais dvasios aristokratais. Tačiau realybė ir siekiai dažnai atsidurdavo skirtingomis plotmėse. Tai mėginama parodyti šiame istoriniame tyrime.

Dr. Mindaugas Nefas – humanitarinių mokslų daktaras,  dėstytojas, dirba istorijos mokytoju Vilniaus  šv. Kristoforo gimnazijoje, nuo 2003 m. yra Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos šaulių studentų korporacijos SAJA sendraugis.

 

Forume „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“ švietimo atstovai kūrė rezoliuciją

Birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vyko švietimo kaitos aktualijoms, skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“.

Forumo tikslas – remiantis mokslinių tyrimų išvadomis ir diskutuojant mokslininkams, tyrinėjantiems ugdymosi sėkmę lemiančios geros mokyklos prielaidas bei tapsmą nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo lygmens, pedagogams bei ugdymo įstaigų vadovams ir švietimo politikams, išryškinti gaires švietimo kaitai. Forumo dalyviai – mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai kūrė forumo rezoliuciją. 

 Forumo organizatoriai teigė: „Modeliuojant Lietuvos švietimo raidos kryptį, laikytis esminės nuostatos – valstybė švietimą laiko savo piliečių ugdymo misija, o ne paslauga, kuri įtvirtina rinkos santykius švietime. Ugdymo kriterijus yra prioritetinis, lyginant su ekonominiu. Ugdymo sistema turi užtikrinti galimybę kiekvienam ugdytiniui ugdytis arčiausiai jo gyvenamos vietos esančioje ugdymo įstaigoje, alternatyviomis priemonėmis priartinant aukščiausios kokybės ugdymo paslaugas  prie  mokinio, o ne atvirkščiai – mokinį prie paslaugų.Lietuvos švietimo sistemos pažanga turi būti grindžiama lygiateisiškumo, individualumo ir bendradarbiavimo, o ne konkurencijos principais. Tai suponuoja prielaidas įtraukiai ugdymo sistemai ir užtikrina ugdymosi sėkmę kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo asmeninių galių, socialinio kultūrinio konteksto“.

 

 

 

R. Nedzinskaitė-Mačiūnienė: „Nebus sutarimo – nebus ir rezultatų“

Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos edukologe dr. Rasa Nedzinskaite-Mačiūniene.

Esate ugdytoja ir mokslininkė, sakykite, kuo šiandien būti sunkiau? Ir kodėl?

Išties mano profesinėje veikloje šie du elementai yra susipynę. Bet, dirbdama edukologijos srityje, neįsivaizduoju, kaip būtų galima šiuos du dalykus atskirti. Juk iš esmės tam, kad ugdymas būtų kokybiškas, svarbios ir mokslinės įžvalgos, ir įrodymai, kuriais remiamasi ugdymo praktikoje. Ir priešingai – kad moksliniai tyrimai būtų vykdomi, atspindint ugdymo praktiką, svarbus šios praktikos patyrimas ir supratimas iš vidaus. Kitaip tariant, manau, kad tai vienas kitą reikšmingai papildantys veiklos aspektai, leidžiantys siekti profesionalumo veikloje.

 Kokioje šviesoje Jūs matote Lietuvos švietimą šiandien? Kas mūsų švietimo sistemoje Jums atrodo yra gerai, o ką visgi reikėtų keisti?

Jeigu kalbame tik bendrąja prasme, neinant į atskirus segmentus, vertinu gana teigiamai. Nesinori visiškai skeptiškai žvelgti į tai, kas šiuo metu vyksta švietimo sistemoje. Žinoma, į švietimo „skaudulius“ aš žvelgiu iš platesnio konteksto. Kad ir mokyklų tinklo optimizavimas… Juk iš esmės pati regionų politika šiuo metu yra, jei taip galima sakyti, „apleista“. Todėl, vertinant mokyklų tinklo optimizavimą, reikėtų šį reiškinį matyti platesniame kontekste.

Kaip jau ne vienas garbus Lietuvos mokslininkas yra akcentavęs, iš esmės turime konceptualius prieštaravimus. Jei paanalizuotume švietimo dokumentus, pamatytume, kad jie paremti skirtingomis konceptualiomis prieigomis. Pavyzdžiui, kompetencijomis grįstas mokymas, standartizuoti nacionaliniai ir tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai ir kita rodo ekonominį požiūrį į švietimą. Bet su Geros mokyklos koncepcija priešakyje mes vis kalbame apie vaiko individualumą, lygias sąlygas kiekvienam, vaiko asmenybės auginimą ir t. t., kas iš esmės rodo sociokultūrinį požiūrį į švietimą. Ką visa tai mums rodo?.. Ogi tai, kad iš esmės toje pačioje sistemoje turime du vienas kitam prieštaringus konceptualius pagrindus. Visada sakau, jei visi – politikai, mokytojai, tėvai – suprastume ir švietimą vertintume iš ekonominio požiūrio arba sociokultūrinio, rezultatų švietimo sistemoje tikrai pasiektume. Tačiau, mano galva, naivu tikėtis proveržio dabartinėje švietimo sistemoje, kai nesame susitarę dėl bendro požiūrio lauko. Mano nuomone, mokytojai vadovaujasi ir švietimą vertina iš sociokultūrinės perspektyvos, kai priimantieji sprendimus – švietimo politikai (vyriausybė) – jį vertina iš ekonominio požiūrio lauko. Mielieji, tai ir yra žinia mums visiems – nebus sutarimo, nebus ir rezultatų!

 Dalyvaujate įvairiuose švietimo projektuose tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, pasidalykite mintimis apie juos: kokia jų prasmė ir ką jie duoda studentams, dėstytojams ir globaliai – Lietuvos švietimui?

Išties platus klausimas… Žvelgiant iš profesinės perspektyvos, tarptautiniai projektai – tai puiki platforma megzti profesinius ryšius. Dalyvavimas tarptautiniuose projektuose leidžia iš vidaus pažvelgti į skirtingų šalių ugdymo praktiką. Kita vertus, taip plečiasi ir mano, kaip mokslo bendruomenės nario, akiratis, kultūrų pažinimas, naujausių ugdymo praktikų pažinimas ir galimybė jas išbandyti nacionaliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, šiuo metu dirbu „European Schoolnet“ koordinuojamame projekte „TeachUP“. Tai – projektas, apimantis 10 šalių (iš viso projekte dalyvauja 17 partnerių). Projekte kuriame masinių atvirųjų kursų turinį, kuris yra aktualus visose šalyse – personalizavimas, formuojamasis vertinimas, kūrybiškumas, bendradarbiavimas. Kasmet šalyse partnerėse organizuojamos Dialogo laboratorijos, suvienijančios įvairius užsakovus (tėvus, politikus, mokytojus, studentus ir t. t.). Be to, netiesiogiai, bet studentai taip pat gauna pridėtinę vertę, nes aš, dirbdama su jais, išbandau naujas praktikas, taip jie supažindinami su platesniu edukologijos kontekstu ir naujausia praktika.

Pajuokausiu… Kažkada viena profesorė sakė mums, dar jauniems doktorantams: „Lietuva jau seniai – ne aborigenų šalis, o lygiavertė Europos dalis.“ Tai tikriausiai tarptautiniai projektai ir yra dar vienas būdas įrodyti, patvirtinti, kad mūsų akademinė bendruomenė niekuo nenusileidžia kitų šalių bendruomenėms, kad esame konkurencingi ir turime, ką parodyti pasauliui.

Pažįstate daugybę pasaulio švietimo atstovų, iš arti matėte ne vienos šalies švietimo sistemą, ko iš jų turėtume pasimokyti? Ar Lietuva šiandien eina panašiu keliu, kaip ir kitos pasaulio šalys?

Manau, kad visose šalyse yra visko ir tai, kas veikia vienose šalyse, tikėtina, jog Lietuvoje neveiks. Procesai, mano galva, vyksta panašūs. Tam, kad procesai kistų, turime kalbėti apie visuomenės sąmonės kaitą, manau, kad tai vyksta. Kolegos iš Taivano, viešėdami Lietuvoje, įžvelgė, kad panašūs procesai pas juos vyko prieš 15–20 metų. Noriu pasakyti, kad kiekviena visuomenė evoliucionuoja, bet skirtingais tempais, skirtingu keliu. Mane asmeniškai žavi Taivano mokyklos kultūros dalis – aptarnaujančiojo personalo nebuvimas. Paprastai sakant, valytojų nėra, o kiekvienas vaiko rytas mokykloje prasideda klasių, koridorių, tualetų valymu. Jei tai padarytume dabar Lietuvoje, tikriausiai ne vieno visuomenės nario būtume apšaukti vaikų išnaudojimu. O štai Taivane taip mokoma atsakingumo ir paprasčiausio „ūkiškumo“. Arba, pavyzdžiui, Suomijoje visi mokiniai mokykloje maitinami nemokamai. Puikus dalykas, ar ne? Bet jei pažiūrėtume, kokį maistą jiems duoda (vienas patiekalas visiems ir dedasi, kiek kas nori, pavyzdžiui, lašiša su makaronais), sakytume: „Kaip užtikrinama maisto įvairovė ir kiti higienos reikalavimai?“ Tokių pavyzdžių galima būtų įvardyti daug, bet tikriausiai jie visi sako viena: visuomenės sąmoningumo auginimas – pirmiausia. Kol to nebus, o vis bandysime imti įvairius pavyzdžius ir juos dirbtinai integruoti į savo švietimą, tol pokyčių nebus. Nes tai, kas yra dirbtina, ir lieka dirbtina… Kryptis ir pokyčiai turi ateiti iš vidaus. Čia kaip itin svarbų dėmenį matau pedagogus ir jų nuostatų kaitą. Iš esmės mūsų pedagogai yra profesionalai, bet kažkodėl priimame sprendimus, kaip jiems dirbti patiems nedalyvaujant. Paradoksas ir tas, kad, svarstydami švietimo klausimus, neįtraukiame vaikų kaip pagrindinių „užsakovų“.

Visą interviu skaitykite: čia.

Dailininkė prof. dr. G. Riškutė-Kariniauskienė: „Geras dailės mokytojas bus ir geras menininkas“

„Žmogaus gyvenimas eina į priekį, atsitinka įvairiausių situacijų, kai jį užpuola ligos, depresija ar atsiduriama akligatvyje, tuomet nerandama jokio užsiėmimo. Dalininkas visada randa užsiėmimą ir pamiršta visas nuoskaudas, blogas mintis nuveja į šalį ir piešia“, – video pokalbyje „#KuriantysLietuvą“ teigia dailininkė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos prof. dr. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė.

Nuo pat mažens tapanti G. Riškutė-Kariniauskienė prisipažįsta, kad gamta jai – vienas iš įkvėpimo šaltinių. „Pabuvojus prie jūros ilgam atmintyje išlieka matyti gamtos reiškiniai. O tapau kasdien, kai tik atrandu laisvo laiko“, – sako dėstytoja.

Profesorė neslepia, kad dažnai piešinių eskizai gimsta turint laisvą minutę susirinkimo metu. Tuomet išsitraukia bloknotą ir pradeda piešti. Prieš kelerius metus vienas iš tokių piešinių sulaukė tarptautinio apdovanojimo. „Vieną savo kolekcijos piešinį išsiunčiau ir netikėtai buvau įvertinta. Visada apdovanojimus gauti malonu. Dirbant universitete malonu žinoti, jog esi įvertintas dailės plotmėje, kur tavęs, kaip asmenybės, nelabai pažįsta, mato tik tavo darbus“, – kalba Giedrė Riškutė-Kariniauskienė.

Ne vienerius metus dėstanti būsimiems dailės mokytojams moteris pastebinti, jog dabartiniai studentai – išlaisvėję. Tam turi įtakos ir šiandieninė mokyka, kurioje dirba savo srities profesionalai. Nė vienas dailės mokytojas neapsiriboja darbu mokykloje. „Manau, dailės mokytojas savęs neuždaro tik mokyklos erdvėje, jam reikia save išreikšti kūryboje ir mene. Dailės mokytojas – kūrybiškas, tad tik galvotų: „Ko aš galiu išmokyti moksleivius, jei pats nepiešiu?“. Savirealizacija mokytojui – labai svarbi“, – tikina profesorė.

Giedrė Riškutė-Kariniauskienė didžiuojasi savo studentais ir būsimais dailės mokytojais, kurie yra Dailės sąjungos nariais, ne vieną apdovanojimą gavę nacionaliniuose bei tarptautiniuose konkursuose. „Mes rengiame ne tik dailės mokytojus, bet ir menininkus. Geras dailės mokytojas bus ir geras menininkas. Man patinka dirbti su studentais, kurie savo darbais nejučia diktuoja taisykles. Tai ypač įdomu, nes jauni žmonės yra drąsūs ir suteikia kažkokių neapsakomų jėgų“, – sako VDU Švietimo akademijos profesorė.

Visą „#KuriantysLietuvą“ video pokalbį su prof. dr. Giedrė Riškute-Kariniauskiene žiūrėkite čia. 

 

Nori tapti dailės mokytoju?

Mokomojo dalyko pedagogika (Dailės kryptis) bakalauro studijos Kaune ir Vilniuje.

 

Stojamųjų egzaminų tvarkaraštis

Ar Lietuvos valstybė ir visuomenė pasirengusi XXI amžiaus a. mokyklai?

Mindaugas Norkevičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros lektorius, mokyklos direktoriaus pavaduotojas

Paskutiniame Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime aptarta situacija apie švietimo būklę verčia susimąstyti kiekvieną, tačiau pirmiausia – pačias politines institucijas. Prezidentės žodžiais, švietimo padėtis apibūdinama draudimais ir apokaliptiniais scenarijais, kas, jos vertinimu, pasmerkia šalį nesibaigiantiems eksperimentams su švietimo modeliais.

Tačiau kita Prezidentės mintis labiau akcentavo ir reformavimo ateitį Lietuvos švietime. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad „reformos negali tęstis ketvirtį amžiaus – būtent tiek laiko reformuojama švietimo sistema. Eksperimentuodami savo vaikais rizikuojame šalies ateitimi.“ Tačiau švietimo situacija valstybėje yra apsupta daugybės indikatorių, kurie demonstruoja tikrąją padėtį, o klausimų vertinant padėtį kyla daugiau, nei yra realių atsakymų.

Reitingai švietime: konstruojant socialinę tikrovę

Valstybėje vystosi keista tendencija, kuomet komerciniai leidiniai skambiomis frazėmis bando sudaryti švietimo sistemos peizažą. Vienais metais leidinys ažiotažiniu principu švietimo būklę įvardijo kaip apgailėtiną, šokiruojančią ar net dugną siekiančią, o šiemet eskaluojama, jog tas dugnas pramuštas bei vyksta tolesnis smigimas žemyn. Lieka tik spėlioti, koks apibūdinimas bus kitais metais.

O kaip kitaip – be tokių stambių frazių visuomenės ir institucijų dėmesio nesulauksi, o kai dėmesys yra atkreiptas, į ratą įsukamos ir mokyklos, kurios verčiamos stengtis atsižvelgiant būtent į tai. Reitingavimo duomenys ir jų pagrįstumas, analizės atlikimas – apie tai nėra diskutuojama. Centrine ašimi tampa neigiamai ir teigiamai įvertintos mokyklos, be detalesnių paaiškinimų.

Universitetų reitingavimas užkrėtė šį procesą daryti ir pagrindinio ugdymo įstaigų atžvilgiu. Tačiau atmetama pagrindinė skirtumo idėja – universitetinis išsilavinimas nėra visuotinė dogma, priešingai nei pagrindinis ugdymas. Bet ši mintis pametama, pamačius komercinį vakuumą šioje sferoje ir visuomenės interesą matyti reitinguojamas įvairias viešojo gyvenimo sritis. Reitingai remiasi pasiekimų patikrinimo testų ir egzaminų rezultatais. Mokyklos, norėdamos atitikti reitingų karteles, pradeda koncentruotis tik į ruošimą testams ir testų temoms. Tuo pačiu pastebima ir formuojama atskirtis tarp gabių ir silpnų mokinių, nes silpnieji skatinami nerašyti testų, siekiant nepakenkti bendriems rezultatams. Kiek tai atspindi švietimo realijas ir tikrąją padėtį paliekama interpretuoti instituciniu ir individualiu lygmeniu.

Mokykla XXI amžiuje: status quo ir inovacijos

Mokyklose dabar yra daug kalbėjimo be realių darbų įgyvendinimo. Tačiau ir viešojoje erdvėje kalbama daugiausiai apie mokyklų reformas ir kaip tai pakeis bendrą švietimo sistemą. Bet ar tai tikrai padės? Gal pradėkime pirmiausia kalbėti apie mokyklos transformacijos strategiją, o ne reformą. Dažnoje mokykloje dabar vyrauja frazė, prieštaraujanti naujovėms ir inovacijoms – „bet mes juk visada taip darėme“. Tai apie kokias kūrybines idėjas ir inovacijas mes galime kalbėti?

Lietuvos valstybės ir visuomenės pasirengimas XXI amžiaus mokyklai taip pat tik kelia daugiau klausimų. Pirmiausia, švietimo sistemoje reikėtų atsakyti, be ko šiandien ir ateityje jau negalime įsivaizduoti švietimo. Ar tai bus kūrybinis ir kritinis mąstymas, gebėjimas komunikuoti ir inovacijos ugdyme, o gal kitos sritys, institucinio sutarimo taip pat nematome. Situacija, kurią mes turime šiandien – ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo rodikliai siekia per 90 proc. Kiek šiame kontekste siekia suaugusiųjų? Skaičius nesiekia net 5 proc. Todėl pagrįstai kyla klausimas – kas nutinka mokykloje, kad šis rodiklis nukrenta žemyn? Ar dėl to kalta švietimo sistema, mokytojai ar patys mokiniai? Jeigu ieškosime kaltų – jų niekada ir nerasime.

Strategijose ir programose rašoma daug kompleksinių dalykų. Nuo integruoto mokymo iki įvairiausių gebėjimų ugdymo. Bet kas atsitinka, kai pakeli akis nuo programos ir nueini į klasę? Patenki į užburtą ratą, kai gražiai ir logine seka parašytos frazės lieka tokiomis tik popieriniame variante. Žinios yra savaime suprantamas dalykas švietimo sistemoje. O kur smalsumas ir, kuris turėtų būti ugdymo programų esme ir pagrindu? Mokymasis turėtų vykti per patirtį, o ne sėdint suole, kuriame mokiniai net negali patogiai pasisukti.

Daug dėmesio programinėse nuostatuose skiriama vykdomų ir tariamų kompetencijų aptarimui. Komunikacinė kompetencija šiuo metu yra visa ko pagrindas ugdymo procese. Ko reikės dabartiniams mokiniams ateityje? Reikės gebėti mokėti komunikuoti, diskutuoti, būtinas užsienio kalbų mokėjimas. Tiek verbalinė, tiek neverbalinė komunikacija tampa vienais iš pagrindinių gebėjimų, kurie yra ir bus pastebėti. Ar mokinys gali bendrauti aiškiai ir logiškai? Ar gali bendrauti keliomis užsienio kalbomis? Šie klausimai taps svarbiausi. Dabar ugdyme daug kalbama apie lyderystės ir komandinio darbo svarbą. Bet šios sąvokos mokyklose suprantamos dar labai siaurai. Komandinis darbas šiuo metu yra itin svarbus darbo rinkoje. Bet kiek į tai orientuojamasi mokyklose, kai net klasės mažai tam pritaikytos, o mokiniai jau nenori sėdėti eilėmis?

Mokytojo ir mokinio atsakomybės siekiant kokybės

Technologijų ir inovacijų paplitimas jau yra kasdienybė. Ir tam jau niekas negali prieštarauti. Bet ar mokytojas nori su mokiniais bendradarbiauti skaitmeniniame pasaulyje? Mokiniai neįsivaizduoja savo kasdienybės be interneto. Kol mokytojas nesupras, kad jis yra tarsi globalaus pasaulio ambasadorius mokiniams, kol pats nedemonstruos atvirumo kitoms tautoms ar pažiūroms – tol nebus tarpusavio dialogo. Kol mokytojas nesupras, kad yra atsakingas, o atsakomybės reikalaus tik iš mokinių – mes neturėsime XXI-ojo amžiaus mokyklų. Šiuo metu gyvename industrinės visuomenės principais paremtose ugdymo įstaigose, pramoninės visuomenės, kuri priklauso XIX ar XX amžiui, o ne XXI-ajam, kurį apibrėžia reflektuojanti visuomenė.

Dabar mokyklose madinga kalbėti apie emocinį intelektą. Čia greičiausiai įtaka, kurią padarė komercializuotų prevencinių programų įsiskverbimas į ugdymo procesą. O kur realus vertybinis ugdymas? Sukurta bendruomenės ir mokymosi aplinka, kurioje gera mokytis, ir leistų mokinių emocijoms ir intelektui tobulėti. Tokiu atveju nereikės jokių pritemptų programų, komercializuotų pasiūlymų ugdymo procesui. Jeigu mokiniai mokykloje jausis gerai, remiantis moksliniais tyrimais, jų mokymosi rezultatai ir bus aukštesni. Tokie mokiniai turės ir didesnę vidinę motyvaciją. Bet ji reikalinga ir mokytojams. Kai mokytojas jaus, kad tai, ką jis daro, yra prasminga ir vertinama, tai bus žingsnis link ateities mokyklos. Link XXI-ojo amžiaus, kuriame gyvename jau devyniolika metų, mokyklos.

Koks sprendimo kelias? Būtina kelti mokytojo specialybės prestižą, mažinti nedidelių ugdymo įstaigų skaičių, galbūt vaikus į mokyklas pradėti leisti kuo anksčiau ir prisidėti gerinant ugdymo kokybę visoms grandims (politinėms institucijoms, mokyklų administracijoms, mokytojams, mokiniams, mokinių tėvams). Tačiau tam reikia ne reitingų, ne reformų, o mokyklos transformacijos strategijos, kuri būtų aiški visuomenei, specialistams ir politinėms institucijoms.