VDU ŠA doc. dr. Ž. Kolevinskienė: „Pasirinkę mokytojo kelią, mes pasirinkome darbą dėl ateities“

Portale „Švietimo naujienos“  žurnalisto Rido Viskauko spausdinamas pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Kalbinio ir meninio ugdymo programos vadove doc. dr. Žydrone Kolevinskiene.

Ne taip seniai lietuvių kalbos mokytojų svetainėje „Lituanistų miestelis“ Tarptautinės mokytojų dienos proga rašėte: „<…> Pasirinkę Mokytojo kelią, mes pasirinkome ne stabilumą ir ne žinomus kelius, ne tai, kad rytojus bus panašus į šią dieną. Pasirinkę Mokytojo kelią, mes pasirinkome darbą dėl ateities. Pasirinkome nerimą ir nežinomybę, nes ateities – tikrosios ateities – nuspėti negalime. Ateities negalima numatyti ir nuspėti, net ir planuoti nelabai pavyksta šiais permainų laikais… Todėl dažnai atrodo, kad mūsų pasirinkimas atima iš mūsų ramybę, dažnai mūsų sieloje apsigyvena nerimas… Tačiau nerimas rodo taką, vinguriuojantį nepažįstamais brūzgynais. O tas takas veda tik pirmyn!..“

Taigi, kaip permainų laikais „vinguriuoja“ lietuvių kalbos mokytojų rengimas? Kaip pasikeitė lietuvių filologijos studijos, įgyvendinant „valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemones“? Sausio 1 d. baigėsi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ir Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) reorganizacija prijungiant juos prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU). LEU transformavosi į VDU Švietimo akademiją…

Reorganizacijos procesai prasidėjo gerokai anksčiau. Prieš daugiau nei trejus metus vyko derybos tarp tuometinio Lietuvos edukologijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto vadovybės. Buvo pradėtas LEU integracijos planas į VDU. Bet, kaip ir dažnai nutinka, pirminiai planai visada būna vienokie, o kai reorganizacija įvyksta realiai, daug kas keičiasi ir daug kas būna kitaip, nei įsivaizduota, laukta ar tikėtasi. Aleksandro Stulginskio universitetas įsitraukė į šį procesą ir tapo VDU Žemės ūkio akademija nuo 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos edukologijos universitetas, jau kaip VDU Švietimo akademija Vilniuje ir Kaune, pradėjo veikti nuo praėjusių metų rugsėjo 1 d.

Universitetų optimizacijos ir reorganizacijos planuose buvo deklaruota vizija įkurti kelis stiprius mokytojų rengimo centrus Lietuvoje – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose (būtent Šiaulių universitete sukaupta didelė patirtis rengiant specialiuosius pedagogus ir logopedus). 2018 m. Studijų kokybės vertinimo centro paskirti nacionaliniai ekspertai puikiai įvertino ir akreditavo naująją VDU Švietimo akademijos mokytojų rengimo programą Mokomojo dalyko pedagogika. Į šią programą nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. ir priimami pirmakursiai studentai, pasirinkę pedagogines studijas. Studijos pagal naująją programą kol kas vyksta tik Kaune.

Mokomojo dalyko pedagogikos programą sudaro keturi segmentai: 1) gamtos, fizinių ir technologinių mokslų pedagogikos blokas, 2) kalbų ugdymo kryptis (lietuvių kalba ir literatūra, anglų kalba, lenkų kalba ir literatūra), 3) socialinio ugdymo kryptis ir 4) meninio ugdymo pedagogika. Taigi ši unikali programa, jeigu būtų skiriamas didesnis valstybės finansuojamų vietų skaičius pedagoginėms studijoms, po kelerių metų galėtų nors šiek tiek kompensuoti išryškėjusį mokytojų stygių. Kalbų ugdymo kryptyje siūloma rinktis anglų ir kitos užsienio (vokiečių, prancūzų ir kt.) kalbos pedagogiką, lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos, lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos studijas. Pavyzdžiui, pasirinkusieji lietuvių kalbos ir literatūros pedagogiką bei lenkų kalbos ir literatūros pedagogiką gilins šio dalyko žinias. O štai pasirinkusieji studijuoti anglų kalbos pedagogiką ir kitą užsienio kalbą (prancūzų, rusų, vokiečių, italų, Skandinavijos, Azijos šalių) įgis dviejų kalbų žinias ir turės galimybę neformalioje aplinkoje greta anglų kalbos dėstyti kitą, studijuojančiojo kaip gretutines studijas pasirinktą, užsienio kalbą. Visą programą sudaro 60 kreditų pedagoginis modulis, 90 kreditų krypties (lituanistinių) dalykų modulis, 35 kreditai skiriami gilinantiesiems dalykams ir 40 kreditų – Artes liberales. Artes liberales bloką sudaro užsienio kalbos kreditai ir plačios aprėpties pasirenkamieji dalykai, kuriuos studentai kiekvieną semestrą renkasi patys ir kurie gali būti nesusiję su studijuojamu dalyku, bet praplečiantys studento akiratį, suteikiantys bendrosios kultūros kompetencijų. Pedagoginio bloko kreditų skaičius skirtas pedagoginėms praktikoms, pedagogikos, psichologijos dalykams. Džiaugiuosi, kad šioje naujoje programoje daug kreditų tenka užsienio kalbai. Dabar užsienio kalba iš universitetų programų, tarkime, lituanistinių bakalauro, yra išstumta. Baigęs šią programą, dalyko mokytojas bus išprusęs, puikiai kalbės kažkuria užsienio kalba, turės ir pedagoginių, ir dalykinių, teorinių, ir praktinių žinių. Svarbu, kad anksčiau buvusios išskaidytos atskirų dalykų mokytojų rengimo programos čia sugulė į vieną bendrą integralaus pobūdžio programą.

VDU Švietimo akademijos interneto puslapio skiltyje „Tvarkaraščiai studijuojantiems Vilniuje“ matyti, kad yra lietuvių filologijos III, IV, V kursai bei lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos III, IV kursai? Ar pastaruosius 2 metus Vilniuje, t. y. dabartinėje VDU Švietimo akademijoje, nebuvo renkami lietuvių filologijos kursai?

Taip, šiuo metu VDU Švietimo akademijoje Vilniuje studijuoja tik baigiamųjų kursų studentai. Pirmakursiai – Kaune. Lietuvos edukologijos universiteto juodasis scenarijus tas, kad mes dvejus metus iš eilės negavome nė vienos valstybės finansuojamos vietos. Žiniasklaida visuomenei siuntė žinutę, kad ši aukštoji mokykla „nesurenka norinčių studijuoti“, buvo vadintas ir „universitetu mirtininku“, bet kaip galima surinkti būsimuosius pirmakursius, jei nėra valstybės finansuojamų krepšelių?! Būtent dėl šios priežasties Vilniuje neturime I ir II kursų studentų. Pedagoginės studijos – ne medicinos studijos. Naivu tikėtis, kad mokytojo kelią rinksis tie, kurie galėtų mokėti po kelis tūkstančių eurų už vieną semestrą.

Pabrėžčiau, kad jau turbūt gerą dešimtmetį visuose Lietuvos universitetuose pastebimas mažėjantis stojimas į lituanistines studijas. Gaila, bet tikrai nedaugelis renkasi lietuvių filologijos studijas. Teko kalbėti su kolegomis iš Latvijos, Estijos – pas juos gimtosios kalbos studijos taip pat nėra populiarios. Taigi nesame jokia išimtis.

Daug vilčių dėjome į naująją Lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos programą, kuri ekspertų buvo akredituota šešeriems metams. Ši programa buvo kuriama, atsižvelgiant į rinkos pokyčius – mažuose miesteliuose mažėja mokinių, mokytojai nebegali mokyti tik vieno dalyko, nesusidaro visas krūvis. Atrodė, kad šios studijos, kai galėsime parengti 2 dalykų mokytoją, kuris dėstys ne tik lietuvių kalbą, bet ir istoriją, bus populiarios ir patrauklios. Juk, pavyzdžiui, literatūros dalykas glaudžiai susijęs su istorijos dalyku. Negali analizuoti tam tikrų literatūros procesų, jei neturi istorijos žinių. Programa ir buvo taip rengta, kad literatūros procesai atitinkamai būtų nagrinėjami tame pačiame semestre kartu su istorijos dalykais. Tik bėda, kad XXI a. jaunas žmogus nori visko daug, greitai ir lengvai… Ši programa nėra lengva, nes reikia studijuoti ir lituanistinių dalykų bloką (lingvistinius dalykus ir literatūrologinius), ir istorinį. Todėl besirenkančių šias studijas nėra daug, nes mokymosi krūvis didelis. Nors apklausos rodo, kad pasirinkusieji šias studijas jomis džiaugiasi, o ir mokyklų direktoriai laukia tokių studentų. Bet stojantieji dvigubų studijų nesirenka. Programos ateitis? Priėmimas į ją daugiau nebus skelbiamas. Dabar šioje programoje (kaip ir lietuvių filologijos) studijuojančius turime taip pat tik III ir IV kurso studentus. Jiems baigus studijas, Lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos programa bus uždaryta.

Priminsiu, kad dviejų dalykų mokymas nėra naujiena, kaip dažnai šiandien pasigirsta. Turbūt jau nuo 1970-ųjų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute buvo rengiami dviejų dalykų mokytojai – fizikos ir matematikos, fizikos ir technologijų (darbų), biologijos ir chemijos, lietuvių ir užsienio kalbos. Dabar rinka ir pačios mokyklos vėl lyg ir norėtų tokių specialistų. Atrodytų, rinka reikalauja, bet stojantieji nesirenka. Ir tos studijos, šiandienės rinkos terminais kalbant, tampa nerentabilios.

Jau daug metų dirbate edukologijos srityje, ėjote LEU Lituanistikos fakulteto dekanės pareigas. Kokie būsimų lietuvių kalbos mokytojų ruošimo etapai Jums atrodo problemiškiausi?

Vienas problemiškiausių ir jautriausių etapų – pedagoginė praktika. Anksčiau studentai į pedagoginę praktiką eidavo jau nuo pirmo kurso – stebėdavo, kaip mokytojai veda pamokas. Vėliau, remiantis naujuoju Pedagogų rengimo reglamentu ir Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijomis, mokytojų rengimo programose liko trys pedagoginės praktikos. IV kurse yra ilgiausia savarankiška pedagoginė praktika, trunkanti beveik 2 mėnesius (nuo sausio iki kovo). Visų praktikų metu studentai renka savo aplankus, pagal kuriuos IV kurse yra parengiamas ir ginamas pedagoginis baigiamųjų studijų darbas. Grįžusiems iš praktikos organizuojame oficialias ir neformalias refleksijas – savotišką savianalizę, pasikalbėjimus, kaip sekėsi mūsų studentams mokyklose. Netiesa, kad studentai nenori eiti į mokyklas. Jie nori. Jie stoja, žinodami, kur stoja ir kas jų laukia. Ir mokyklose nori dirbti. Bet neretai, grįžę iš ilgosios savarankiškos praktikos, studentai prasitaria, kad ne visada jaučiasi laukiami mokyklose. Gal jie mažiau sulaukia pagalbos iš patyrusių mokytojų?..

Švietimo akademija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Vilniaus miesto ir rajono lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų. Studentams yra pateikiamas jų sąrašas – pedagoginių praktikų vietas jie renkasi patys. Galima pasidalyti ir gerosiomis patirtimis: pavyzdžiui, baigęs Vilniaus Jono Pauliaus II gimnaziją, jaunuolis pasirinko studijuoti mūsų universitete, pedagoginę praktiką atliko savo gimnazijoje ir grįžo ten dirbti. Yra studijas baigusių puikių studentų, grįžusių į savo gimtąsias mokyklas Suvalkijoje – į Lukšius, Kybartus. Tai labai svarbu. Ir mes tuo džiaugiamės.

Gaila, kad dėl ribotų finansinių galimybių negalime išleisti studentų atlikti pedagoginės praktikos jų gimtuosiuose miestuose, nors anksčiau tokia galimybė buvo. Pedagogines praktikas stebi didaktikos dėstytojai – mentoriai, kurie teikia pastabas, komentarus. Jei studentai rinksis praktiką, pavyzdžiui, Kupiškyje ar Mažeikiuose, kas iš dėstytojų ten privažinės?.. O būtų labai prasminga studentams sugrįžti į savo gimtąsias mokyklas. Gaila, nes žinau, kad mokyklos labai laukdavo savųjų augintinių sugrįžimo. Kartais taip norisi padėkoti tiems mokytojams, kurie atsiunčia, deleguoja mums savo ugdytinius. Ir norėtųsi parodyti, ką mes per tuos 4 metus užauginome – siųsti studentus atlikti praktiką į tuos jaukius nedidelius miestelius, pagelbėti ten dirbantiems mokytojams. Dabar studento ryšys su erdve, kuri jį užaugino, nutrūksta.

Kada šiemet prasidės stojamieji egzaminai?

Stojamųjų egzaminų nėra, bet jau visai netrukus prasidės prašymų pildymas LAMA BPO sistemoje, kur stojantieji galės rinktis savo pageidavimus. Naujausios žinios liudija, kad pedagoginių studijų VDU Švietimo akademijoje Vilniuje nebus. Studentų priėmimas vyks tik Kaune, o Švietimo akademija Vilniuje turės tik baigiamuosius kursus. Kyla klausimas, ar tikrai toliau bus užtikrinamas mokytojų rengimo tęstinumas?

Ar dirbant administracinio pobūdžio darbą ir dėstant studentams lieka laiko knygų skaitymui? Kultūros bendruomenė Jus žino kaip literatūros tyrinėtoją ir kritikę…

Knygos, literatūra man – didžiausia atsvara ir atgaiva po administracinių darbų, tuo aš gyvenu. Nesvarbu, koks rūškanas ir nesėkmingas būtų rytas, bet kai įeinu į auditoriją ir pamatau smalsių studentų akis, visas rytines nesėkmes ar niūresnes nuotaikas pamirštu. Po paskaitos išeinu kupina pačių geriausių emocijų. Dėstymas mano gyvenimui suteikia didžiausią prasmę. O jei kas nors po paskaitos dar prieina ir tyliai pasisako, kad „rašau eilėraščius, ar galėčiau Jums parodyti?..“ – apima toks džiugesys, kad manimi pasitikima! Ir smalsumas – apie ką rašo, kaip sekasi, kas bus toliau? O administracinis darbas – amžina potvarkių, nuostatų, įstatymų kaita, prie kurios mes vis taikomės…

 

Kuo daugiau skaitote, tuo mažiau pelnote pajamų…

Aš sąmoningai rinkausi studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Stodama į jį 1990-aisiais, patekau į išskirtinę aplinką. Tuo metu universitete dirbo ir mums dėstė tokios asmenybės kaip Albertas Zalatorius, Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius, Kęstutis Nastopka, Aldona Vaitiekūnienė, Vytautas Martinkus. Jie ir suformavo asmeninę nuostatą, kad jei pasirinkai literatūros dėstytojo kelią, vadinasi, pasirinkai ne finansinės prabangos, o vidinės darnos, noro dalytis tuo, ką perskaitei, sužinojai, kelią. Augimo ir auginimo kelią. Mes buvome taip auklėjami, tokius pavyzdžius matėme, kad jei esi šiame kelyje, atiduodi save visą. Neskaičiuoji laiko. Ir tai man atrodė natūralu.

Pastaruoju metu daug važinėju po Lietuvos mokyklas – skaitau paskaitas apie naujausią literatūrą, apie Jurgio Kunčino kūrybą ir romaną „Tūla“, kuris įtrauktas į mokymosi programas. Mokyklų vadovai dažnai nedrąsiai klausia: „Kiek būsime skolingi?“ Bet juk vykstu ne dėl uždarbio, o dėl šiais laikais gal ir keistai skambančio vidinio įsipareigojimo dalytis – žiniomis, gerąja patirtimi. Turbūt dažnas sukritikuos. XXI a. viskas paskaičiuojama, pamatuojama…

Tos išvykos teikia daug džiaugsmo. Įdomu, kaip gyvena mokyklos, kuriose dirba mano buvusios kurso draugės ar studentės. Ypač įdomu važiuoti į mažų miestelių mokyklas, kurios kartu atlieka ir kultūros centro, kultūros židinio misiją. Teko svečiuotis keliose Kupiškio rajono mokyklose. Užeinu į biblioteką ir matau to miestelio vaikus, dirbančius prie kompiuterių. Namuose jie neturi tokios galimybės. Norisi šiuolaikinio švietimo ir ugdymo turinio reformuotojus, atitrūkusius nuo tikrovės, siųsti į mažų miestelių mokyklas ir bibliotekas. Lankyti reikia ne tik prestižines Vilniaus ar Kauno gimnazijas, bet būtina užsukti į mažų miestelių mokyklas, tik taip galima suprasti, kas nutiks, kai ten neliks mokyklos… Kuo aš galiu padėti? Galiu atvežti knygų, mokomosios medžiagos ir paskaitą paskaityti. Tokia yra dėstytojų pagalba.

Teko kalbėti su kolegėmis, gyvenančiomis ir dirbančiomis Skandinavijos šalyse. Svarbus buvo jų ištartas palyginimas, kuo skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse: ten pasitikima mokytoju kaip savo srities profesionalu, todėl jo darbas nekvestionuojamas. Jei mokytojas dirba, jis išmano, ką daro. Didžiausios bėdos kyla tada, kai nepasitikima mokytoju. Šiandien mokytojo darbą Lietuvoje vertina įvairiausios grandys, pradedant tėvais ir baigiant politikais, turinčiais tik labai fragmentiškas žinias apie švietimą. Kai pradėsime pasitikėti mokytoju, galėsime sakyti, kad mūsų švietimo sistema gerėja! Ir nesvarbu, kur, kokiuose centruose bus rengiami mokytojai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose. O kai mokytoju nepasitikima, tada ir mokinių egzaminų rezultatai „ne tie“, ir žinios „ne tokios“, ir universitetai Lietuvoje „ne kažką“… Juk kai einame pas gydytoją, juo pasitikime? Norėtųsi, kad dominuotų ne patyčių, niekinimo, o tikėjimo ir pasitikėjimo santykiais grįsta švietimo kultūra.

Skaitykite daugiau.

Vasaros mokykla Samaros mokslinių tyrimų universitete kviečia teikti paraiškas

Kviečiame teikti paraiškas ar registruotis į vasaros mokyklą Samaros mokslinių tyrimų universitete.

Daugiau informacijos. 

Samaros mokslinių tyrimų universiteto pristatymas. 

VDU Švietimo akademijoje stažavosi Baltistikos centrų dėstytojai

2019 m. vasario–kovo mėn. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje lankėsi Baltistikos centrų dėstytojai: Helsinkio universiteto Baltistikos centro lektorė Aurelija Kaškelevičienė, Baltijos federalio Imanuelio Kanto universiteto Baltistikos centro vadovė Violeta Lopetienė, Kazachstano Abajaus vardo nacionalinio pedagoginio universiteto Baltistikos centro atstovė prof. dr. Marzhan Tajiyeva, Kijevo T. Ševčenkos pedagoginio universiteto Baltistikos centro vadovas Igoris Koroliovas.

Trumpalaikio vizito metu stažuotojai lankėsi dėstytojų paskaitose, susitiko su Kalbinio ir meninio ugdymo programų dėstytojais, su kuriais pasidalijo lietuvių kalbos dėstymo užseniečiams studentams patirtimi, Tarptautinių ryšių skyriuje aptarė universitetų bendradarbiavimo galimybes. Daug naudingos informacijos savo vedamoms paskaitoms rado Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bei kitose miesto bibliotekose.

Vizito metu dėstytoja susitiko su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos projekto dalies koordinatore doc.  dr. Jurga Trimonyte Bikeliene, analizavo tolimesnes projekto veiklas, aptarė vizitus, Baltistikos centro studentų dalyvavimo klausimus vasaros stovyklose.

Vizitai vyko pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas“ (Nr. 09.3.1-ESFA-V-709-01-0002), kurio tikslas – stiprinti lituanistikos (baltistikos) centrus užsienyje, skatinti jų veiklą ir bendradarbiavimą su Lietuvos mokslo ir studijų institucijomis, siekiant gerinti aukštojo mokslo kokybę.

 

 

Kviečiame dalyvauti konferencijoje „Mąstymo kompetencija ir jos ugdymas“

Mąstymas aktualus kiekvienam žmogui visose jo gyvenimo srityse. Mąstymo kompetencija leidžia žmogui kritiškai vertinti gaunamą informaciją, rasti nestandartinius ir priimti optimalius sprendimus, atsakingai naudotis technologijų progreso teikiamomis galimybėmis.

Suprasdami mąstymo ugdymo mokyklose svarbą ir siekdami padėti mokytojams tobulinti savo kvalifikaciją mąstymo kompetencijos ugdymo srityje, organizuojame mokslinę – praktinę konferenciją „Mąstymo kompetencija ir jos ugdymas”. Konferencija vyks 2019 m. balandžio 25 d. Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje salėje Kaune, S. Daukanto g. 28.

Konferencijos plenariniame posėdyje išgirsite mokslininkų pranešimus, po pietų kviesime dalintis savo įžvalgomis ir patirtimi, apžvelgsime ir išbandysime įvairias mąstymo strategijas. Pranešėjai: įžvalgomis apie mąstymą dalinsis prof. dr. Alvyra Galkienė, dr. Jurga Misiūnienė, dr. Audronė Allan ir dr. Gabija Toleikytė, mąstymo lavinimo patirtimi dalinsis William Graeme Allan, Eglė  Kuosienė, Jolanta Žvirblienė, Giedrė Rainienė, Irma Telšinskaitė, Rita Pauliukaitienė, Asta Jokšienė, Marius Janulevičius ir kiti. Padalomoji medžiaga darbui yra įskaičiuota į dalyvio mokestį.

Registracija  į konferenciją čia.

Konferencijos dalyvio mokestį (15 €) reikia pervesti į Vytauto Didžiojo universiteto sąskaitą Nr. LT04 7044 0600 0284 8625. Įmokos paskirtis – konferencija „Mąstymo kompetencija ir jos ugdymas” (būtinai nurodykite įmokos paskirtį). Galima mokėti iš kvalifikacijos lėšų (teikiami kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai). Įmokos pavedimo kopiją prašome atsiųsti elektroniniu paštu: mastymokonferencija2019@gmail.com

Užsienio lietuvių bendrojo ugdymo įstaigų vadovų seminare – pranešimus skaitė V. Leonavičienė

Kovo 26-28 d. Baltarusijoje Pelesos vidurinėje mokykloje vyko Užsienio lietuvių bendrojo ugdymo įstaigų vadovų ir Lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminaras. Renginyje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)  Tarptautinių ryšių departamento Švietimo akademijos tarptautinių ryšių grupės vadovė Vilma Leonavičienė ir skaitė pranešimus „Ugdymo intriga lituanistinėse mokyklose: inovatyvumas, iniciatyvumas, kūrybingumas“ bei moderavo diskusijas „Geroji lietuvių kalbos mokymosi patirtis. Mokyklų pristatymai“, „Mokyklų pristatymų apibendrinimas“.

Seminare dalyvavo užsienio lituanistinių mokyklų vadovai, mokytojai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Tomas Daukantas, Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Gardine Genadijus Mackelis, istorikas dr. Norbetas Černiauskas.

 

Istorijos mokymas ir mokytojų rengimas Vokietijoje: pokalbis su prof. Elisabeth Erdmann

Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos prof. Benedikto Šetkaus interviu su istorijos didaktikos profesore Elisabeth Erdmann. Profesorė dirbo mokyklose, Humbolto universitete Berlyne, Istorijos didaktikos katedros vedėja Erlangeno-Niurnbergo universitete.  Interviu profesorė Elisabeth Erdmann kalba apie mokytojų rengimą Vokietijoje.

Kodėl nusprendėte rinktis istorijos studijas universitete?

Aš visada domėjausi istorija ir man buvo įdomu sužinoti, kaip žmonės gyveno seniau. Močiutė daug pasakojo apie savo jaunystę, tėvai – taip pat. Jie atsakydavo į visus mano iškeltus klausimus. Dažnai eidavome pasivaikščioti iki apgriautos viduramžių pilies. Man būdavo įdomu sužinoti, kaip žmonės gyveno viduramžiais. Kai pradėjau mokytis lotynų kalbos, tėvai mane per atostogas nuvežė į Saalburgo muziejų. Ten, netoli nuo Frankfurto prie Maino, buvo iš dalies atkurtas romėnų laikų fortas. Paskutinius dvejus metus iki abitūros egzaminų turėjome puikų istorijos mokytoją, kuris mokė dirbti su istorijos šaltiniais, kas tuo metu dar nebuvo įprasta. Mokytojas skyrė daug dėmesio nacionalsocializmui ir Holokaustui, apie ką kiti mokytojai tuo metu nesistengė kalbėti. Tokie pasakojimai paskatino klausinėti tėvų ir močiutės apie jų gyvenimą tuo laikotarpiu. Pokalbiai man buvo labai įdomūs. Visa tai ir paskatino studijuoti istoriją.

Kodėl vėliau nusprendėte tapti istorijos didaktikos srities profesore? Gal galite glaustai apibūdinti atliktus mokslinius tyrimus?

Pirmiausia studijavau istoriją ir lotynų kalbą, nes norėjau tapti istorijos mokytoja. Kai universitete išlaikiau valstybinius egzaminus, nusprendžiau rengti disertaciją. Turėjau skubėti dėl tam tikrų šeimyninių priežasčių. Universitete apgyniau disertaciją iš senovės istorijos. Tuo metu aš dirbau mokykloje, nes turėjau susimokėti už doktorantūros studijas. Man labai pasisekė, nes mokslinis vadovas pasiėmė į Kiprą vykdyti archeologinių kasinėjimų. Įgijau patirties, bet teko atsisakyti mokytojos darbo. Vėliau grįžau į mokyklą, tačiau čia pasigedau tiriamosios veiklos, todėl pateikiau paraišką dalyvauti konkurse dėstytojo vietai Freiburgo pedagoginiame universitete užimti. Dėsčiau senovės istorijos ir istorijos didaktikos kursus. Pamažu supratau, kad noriu dėstyti vien istorijos didaktiką. Kai atlikau habilitacinį darbą Humbolto universitete Berlyne, kuriam laikui – nuo 1994–1995 m. m. iki 2007 m. – buvau Istorijos didaktikos katedros vedėja Erlangeno-Niurnbergo universitete.

Atliekant tyrimus istorijos didaktikos srityje man buvo aktualu sieti teoriją su praktika. Mokiniai nori sužinoti apie praeitį, kuri buvo jų gyvenamojoje vietoje arba tame regione. Iš kurio laikotarpio yra išlikę istorinę vertę turintys pastatai jų vietovėje? Kaip jie keitėsi bėgant laikui ir kaip juos keitė aplinka? Ką jie gali papasakoti mums šiandien? Kaip reikia organizuoti išvykas į muziejus, kad mokiniams būtų įdomu? Mane domino, kaip mokiniai suvokia laikotarpius, kurie yra tolimoje praeityje. Ypatingą dėmesį skyriau istorijos vaizdumui. Taip pat buvo svarbu ištirti, ką mokiniai mano apie žmones, atvykusius iš kitų valstybių, kaip jie suvokia ir netolimos praeities įvykius. Taip pat tyriau istorijos mokymo ir istorijos didaktikos raidą. Šiame kontekste lyginau Prancūzijos ir Vokietijos istorijos mokymo programas bei vadovėlius nuo XIX a. iki mūsų laikų. Kartu su kolega Volfgangu Hasbergu išleidome dviejų dalių knygą apie istorijos mokymą šiuolaikinėje Europoje „Facing – Mapping – Bridging Diversity. Foundation of a European Discourse on History Education“ (2011), kurioje autoriai iš daugelio Europos valstybių nušviečia istorijos mokymo patirtį, grindžiamą dialogu. Kitą knygą „History Teacher Education. Global Interrelationships“ (2015) taip pat sudaro autorių straipsniai iš kitų kontinentų. Buvau Tarptautinės istorijos didaktikos draugijos prezidente (ISHD) nuo 2001 iki 2011 m. Visa tai rodo, kad siekiu plėtoti istorijos didaktiką ir tarptautiniu lygmeniu.

Istorinė sąmonė, jos funkcija ir genezė, kuri sudaro istorinės didaktikos pagrindą, galėtų būti ir toliau plėtojama. Tai būtų kaip standartas ar rekomendacija mokykloms, bet ne tik kaip pamokų siekinių, žinių testavimo ar mokymo medžiagos dalis, o pagrindas sprendžiant, kaip dėstyti istoriją ir kokia turėtų būti mokymo programa.

Kokį vaidmenį istorijos didaktika atlieka rengiant mokytojus Vokietijoje?

Vokietijoje yra 16 federacinių valstybių (žemių) ir kiekviena iš jų turi savarankiškumą. Egzistuoja Kultūros ministrų konferencija, tačiau ji negali sulyginti skirtumų atskirose žemėse. Net ir Bolonijos deklaracija, kurią 2013 m. buvo pasirašiusios 47 Europos valstybės (juridiškai neprivalomas susitarimas tarp atsakingų ministrų už švietimo ir kultūros klausimus), neatnešė norimo suvienodinimo nei Europos mastu, nei Vokietijos žemėse, bent jau mokytojų rengimo srityje.

Įsigilinę į Vokietijos žemių patirtį pamatysime, kad egzistuoja skirtumų ne tik tarp atskirų žemių, bet netgi tarp toje pačioje žemėje veikiančių universitetų. Daugumoje žemių mokytojų rengimas vyksta per bakalauro ir magistro studijas, tačiau kitur yra vykdomas per pasirinktus modulius ir laikant valstybinį egzaminą. Šiuo metu mokytojų rengimas yra toks sudėtingas, kad, mano nuomone, negalima sulyginti bakalauro studijų, kurios yra labai daugialypės ir gilios, su paprastais mokytojų rengimo kursais. Taip pat magistro studijos neapima taip plačiai ir išsamiai kaip bakalauro studijos.

Kaip aštuntajame dešimtmetyje yra pažymėjęs Karlas Ernstas Jeismanas, istorija kaip mokslas, istorijos teorija ir istorijos didaktika yra glaudžiai susiję. Istorijos didaktika yra mokslas apie visuomenės istorinę sąmonę. Reikia paminėti, kad istorinė sąmonė, jos funkcija ir genezė, kuri sudaro istorinės didaktikos pagrindą, galėtų būti ir toliau plėtojama. Tai būtų kaip standartas ar rekomendacija mokykloms, bet ne tik kaip pamokų siekinių, žinių testavimo ar mokymo medžiagos dalis, o pagrindas sprendžiant, kaip dėstyti istoriją ir kokia turėtų būti mokymo programa. Reikia papildyti, kad istorinė sąmonė nėra plėtojama tik per istorijos pamokas, tam daro įtaką ir visuomenė.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius įvyko pastebimų pokyčių istorijos mokymo srityje daugelyje valstybių. Kuriuos pokyčius Jūs vertinate pozityviai ir kuriuos abejotinai?

Tarp teigiamų pokyčių neabejotinai yra metodų įvairovė ir tai, kad dirbdami galvojame apie tikslus, kuriuos reikia pasiekti per istorijos pamokas, tai suteikia aiškumo. Taip pat istorinio kultūrinio paveldo konkrečių pavyzdžių įtraukimas, pavyzdžiui, istorinę vertę turintys pastatai ir muziejai, paminklai. Be to, atsižvelgiama į mokinių amžių ir jų interesus, visa tai sumaniai derinant prie istorijos mokymui keliamų reikalavimų. Galiausiai istorijos mokymas iš pasaulio istorijos perspektyvos yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas.

Tendencija jungti tokius dalykus kaip istorija, socialiniai mokslai ir galbūt geografija į vieną dalyką taip pat atneša nepageidautinų pasekmių. Viena vertus, tai susiję su valandų skaičiaus sumažinimu atskiriems dalykams, kurie menkina mokytojo padėtį, kita vertus, dažnai mokytojams mokyti visų mokomųjų dalykų yra neįmanoma arba netgi neleidžiama.

Tarp neigiamų pokyčių paminėčiau skiriamą mažesnį istorijos pamokų skaičių įvairių tipų mokyklose. Tendencija jungti tokius dalykus kaip istorija, socialiniai mokslai ir galbūt geografija į vieną dalyką taip pat atneša nepageidautinų pasekmių. Viena vertus, tai susiję su valandų skaičiaus sumažinimu atskiriems dalykams, kurie menkina mokytojo padėtį, kita vertus, dažnai mokytojams mokyti visų mokomųjų dalykų yra neįmanoma arba netgi neleidžiama. Tai reiškia, kad mokytojai gali pradėti mokyti paviršutiniškai. Mokymo programose akivaizdus tik sugretinimas, o ne dalykų sujungimas. Kompetencijos ir gebėjimai, susiję su problemų sprendimu, tampa pagrindu, tačiau tai neatsispindi mokymo turinyje, negalvojant apie patį mokinį. Tikslu tampa paruošti kompetentingą mokinį ateičiai.

Lietuvoje yra išsakoma įvairių nuomonių dėl istorijos mokymo. Kai kurie žymūs asmenys (politikai, istorikai, žurnalistai ir kt.) teigia, kad istorija nėra patraukli, nes mokiniai turi įsiminti daug istorijos faktų. Kiek ši problema aktuali Vokietijoje?

Vokietijoje daug žmonių, įskaitant ir mokinių tėvus, mano, kad istorijos mokymasis susideda iš datų ir įvykių žinojimo. Jie įsivaizduoja, kad istorijos mokymas nepasikeitė nuo to laiko, kai mokėsi jų seneliai ir net proseneliai. Tiesa yra ta, kad mokiniai turi žinoti svarbias datas, kurios yra kaip orientyrai tam, jog suvoktų, pavyzdžiui, kad reformacija prasidėjo anksčiau nei Trisdešimtmetis karas (1618–1648 m. – B. Š. past.). Kitu atveju konfesiniai klausimai nebūtų turėję reikšmės per Trisdešimtmetį karą. Be „pagrindinių žinių“ – kai kurių faktų ir datų, šiandienos istorijos pamokose skiriama daugiau dėmesio socialinei istorijai, labiau gilinamasi į gyvenamosios vietos ir pasaulio istoriją. Tačiau daugelis žmonių apie tai mano kitaip.

Kaip apibūdintumėte, kas yra „modernus istorijos mokymas“?

Kvalifikuoti istorijos mokytojai veda istorijos pamokas taikydami įvairius metodus, tai sudaro sąlygas mokiniams kritiškai ir savarankiškai mąstyti. Tokios istorijos pamokos taip pat remiasi istoriniu kultūriniu paveldu, ypač iš mokinių gyvenamosios aplinkos, taip pat yra išryškinama tarpusavio sąveika su pasaulio istorija, mokomasi ne tik valstybės istorija.

 

Ne vien tik istorijos mokytojai susiduria su problema – mokiniai yra nemotyvuoti. Ką galite patarti jų mokytojams – kaip turėtų motyvuoti mokinius? Gal galite pateikti pavyzdžių iš savo arba kitų mokytojų darbo praktikos?..

Mano, kaip istorijos mokytojos, patirtis leidžia teigti, kad visada yra mokinių dalis, nors ir nedidelė, kuriai įdomi istorija. Mano patirtis rodo, kad yra maždaug tiek pat ir tokių, kuriems istorija nepatinka. Tačiau daugumą mokinių galima motyvuoti įdomiomis istorijos pamokomis. Nereiškia, kad mokytojas turi pasakyti viską, ką apie tai žino, pavyzdžiui, apie įvykdytas reformas. Jis pirmiausia turi parodyti, kaip tos reformos yra susijusios su mokinių gyvenimiška patirtimi. Pavyzdžiui, mokytojas gali paklausti, kas yra atsakingas už tai, kad jūs, mokiniai, turite eiti į mokyklą kiekvieną dieną? Susiejimas su gyvenamąja vieta taip pat gali sustiprinti motyvaciją. Pavyzdžiui, kas gyveno jūsų vietovėje iki romėnų atėjimo į kraštą? Arba jūs galite suteikti galimybę mokiniams pajausti grandinių šarvų svorį, kada juos užsidedate ant savo pečių, arba kaip vaikščioti su pūsta suknia taip, kad nesulaužytumei lanko. Tokios veiklos dažnai yra galimos vietos muziejuje. Taip pat galima taikyti žaidimo elementus, pavyzdžiui, jeigu yra duodama galimybė mokytis iš romėnų vaikams skirto vadovėlio, išleisto 210 m. po Kr. Įvairių pasiūlymų galima rasti didaktikos žurnaluose, straipsniuose ir knygose.

Kita vertus, kai kurie mokiniai ir tėvai mano, kad istorijos mokytojai (kaip ir kitų dalykų mokytojai) dirba ne visada atsakingai: nesidomi naujovėmis ir pan. Kaip motyvuoti mokytojus? Ar galite pasakyti, kaip šiuo požiūriu yra Vokietijoje ir kitur?

Mano patirtis rodo, kad yra daug pasišventusių mokytojų. Svarbu, kad turėtų labai gerą išsilavinimą – tiek dalykinį, tiek ir didaktinį. Tada jie yra daug labiau motyvuoti nei tie, kurie studijuodami dėjo mažai pastangų ir nėra suinteresuoti atsakingai mokyti savo mokinius dalyko, kurie tiesiog mato savo darbą kaip galimybę uždirbti patogiu būdu. Kita vertus, šiandien mokytojai turi atlikti daugybę darbų, kuriuos skiria administracija, todėl jie sunkiai randa pakankamai laiko savo tiesioginiam darbui.

Mokytojams gali pasitarnauti tęstinio mokymo kursai, kurie turėtų būti siejami su mokomuoju dalyku ir įgyvendinami ne vien nuotoliniu būdu. Kai kuriose federacinėse žemėse tolesnis kvalifikacijos kėlimas vyksta ne tik darbo dienomis, t. y. per pamokas, bet ir per atostogas. Kai kuriose žemėse mokytojai turi dalyvauti tobulinimosi kursuose nustatytą dienų skaičių per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, trejus metus. Tačiau tuo požiūriu Vokietijoje nėra bendrų reikalavimų dėl federacinės sistemos. Mano patirtis susijusi tik su Vokietija. Tarptautinėse konferencijose, kur buvau pakviesta dalyvauti siekiant padėti mokytojams tobulintis, sutikau tik atsakingus istorijos mokytojus ir aukštųjų mokyklų dėstytojus.

Yra skirtingų nuomonių dėl istorijos abitūros egzamino Lietuvoje. Vienų manymu, labai gerai, kad Egzaminų centras vykdo egzaminą, taip užtikrinamas vertinimo objektyvumas. Kiti mano, kad istorijos mokytojams turėtų būti suteiktas didesnis vaidmuo lemiant galutinį įvertinimą. Bet gali nutikti, kad įvertinimas nebus toks objektyvus. Ar yra panašių diskusijų kitose valstybėse? Ar galite pasakyti, kaip istorijos brandos egzaminas vyksta Vokietijoje?

Vokietijos federacinė struktūra, kurią sudaro 16 žemių, taip pat lemia ir baigiamuosius egzaminus įvairių tipų mokyklose. Kaip žinoma, Vokietijoje yra sudaryta mokyklų sistema (pradinė mokykla, kuri privaloma visiems vaikams, vidurinė mokykla yra suskirstyta į pagrindinę (Hauptschule), realinę (Realschule) ir gimnaziją). Trumpai galiu pasakyti apie baigiamąjį egzaminą gimnazijoje. Yra susitarta dėl bendradarbiavimo tarp Vokietijos žemių, todėl vyksta atsakingų ministerijos vadovų konferencija (Kultusministerkonferenz), kurioje atstovaujama visoms žemėms. Yra nustatyti bendri reikalavimai abitūros egzaminui. Jis vykdomas žodžiu arba raštu ir tikrinamos per paskutinius dvejus ar trejus metus (baigiamosiose klasėse) įgytos kompetencijos iš keturių arba penkių dalykų. Egzamino vertinimai sudaro bendrą abitūros egzamino pažymį. Tačiau išlieka ir akivaizdūs skirtumai tarp 16 žemių. Penkiolikoje žemių yra vykdomas vadinamasis centralizuotas egzaminas raštu, t. y. egzamino užduotis parengtos centralizuotai kiekvienoje žemėje ir tik Reino krašte-Pfalce jis yra vykdomas decentralizuotai.

Abitūros egzaminas vykdomas raštu ir žodžiu. Procedūra atskirose žemėse skiriasi. Mokiniai turi tam tikrą pasirinkimą. Visi per egzaminą pateikti atsakymai raštu yra vertinami dviejų ekspertų, t. y. mokytojo ir kitos mokyklos pedagogo, kuris nežino mokinio vardo, nežino, iš kurio miesto jis yra. Vertinimo instrukcijos taip pat skiriasi, atsižvelgiant į žemę. Kaip ir kiek turi vykti egzaminų iš atskirų dalykų žodžiu, yra nustatyta skirtingai. Ne mažiau kaip vienas egzaminas turi būti laikomas žodžiu.

Skaitykite daugiau: https://bit.ly/2Vbsybn

VDU ŠA meno galerijoje vyksta dailės pedagogikos studentų paroda „Keturiolika“

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje  (T. Ševčenkos g. 31) meno galerijoje „2019“ vyksta Švietimo akademijos  dailės pedagogikos studentų paroda „Keturiolika“.  Parodoje eksponuojami VDU Švietimo akademijos  I-IV kurso dailės pedagogikos studentų darbai. Parodos kuratoriai – VDU Kalbinio ir meninio ugdymo programos prof. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, doc. Linas Liandzbergis.  Paroda vyks iki balandžio 29 dienos.

 

 

VDU ŠA vyksta trumpalaikiai kursai Kazachstano nacionalinio Abajaus pedagoginio universiteto studentams

Pavasario semestre Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Švietimo akademijoje vyksta trumpalaikiai kursai Kazachstano nacionalinio Abajaus pedagoginio universiteto studentams. Užsieniečiai klausosi VDU Švietimo akademijos edukologų, filosofų paskaitų, susipažįsta su Vilniumi, lankosi kultūrinėse erdvėse. Dalis studentų susidomi lietuvių kalba, tad atvyksta dalyvauti į Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus ar pasiryžta tęsti magistratūros studijas Lietuvoje.

Pasak VDU Tarptautinių ryšių departamento Švietimo akademijos tarptautinių ryšių grupės vadovės Vilmos Leonavičienės, kursų metu siekiame supažindinti studentus su VDU, suteikti galimybę pažinti Lietuvos kultūrą, istoriją.

Su Kazachstano nacionalinio Abajaus pedagoginio universitetu nuolat vyksta mokslininkų, dėstytojų, studentų mainai, jungtiniai tyrimai, dalijamasis mokslo ištekliais ir kitos bendradarbiavimo formos. „Universitetui svarbu plėsti bendrystę su ne tik su Europos, bet ir su Azijoms šalimis“, – teigė Vilma Leonavičienė.

Už trumpalaikių kursų koordinavimą atsakinga  VDU Tarptautinių ryšių departamento vyr. specialistė Sofija Pivoriūnienė.

 

Vyksta doktorantų mokslinių išvykų ir stažuočių konkursas

Vytauto Didžiojo universitetas kviečia dalyvauti doktorantų mokslinių išvykų (stažuočių) konkurse. Finansavimas iš VDU Mokslo fondo skirtas mokslinėms išvykoms (stažuotėms), kurios įvyks nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. Vienas doktorantas gali pretenduoti į ne didesnę kaip 600 EUR sumą. Jei doktorantas teikia kelias paraiškas, bendrai prašoma parama negali viršyti 600 eur.

Norinčius dalyvauti konkurse, prašome iki 2019 m. balandžio 10 d. 17 val. pateikti šiuos dokumentus vienu laišku skaitmeniškai VDU Mokslo ir inovacijų departamentui el. pašto adresu: mokslas@vdu.lt:

  1. užpildytą paraišką (1 priedas). Paraiškos formoje nurodoma informacija apie konkurso dalyvį, planuojamą išvyką (stažuotę), jos tikslą, nurodoma atlikta kita mokslinė veikla, pateikiama išvykos (stažuotės) sąmata (dienpinigiai neskiriami).
  2. sutikimą iš priimančios institucijos arba patvirtinimą apie dalyvavimą renginyje (gali būti ir elektroninis laiškas);
  3. svarbiausių doktorantūros studijų laikotarpiu publikuotų ir užregistruotų Universiteto mokslo publikacijų duomenų bazėje PDB (arba eLABa) publikacijų sąrašą ir publikacijų kopijas. Galima pateikti ir mokslines publikacijas, priimtas spaudai (po recenzavimo procedūros), kartu pateikiant tokį faktą patvirtinančią mokslo žurnalo redkolegijos išduotą pažymą. Neužregistruotos Universiteto mokslo publikacijų duomenų bazėje PDB (arba eLABa) publikacijos nebus vertinamos.

Konkurso nuostatai bei priedai yra prisegami prie šio laiško. Jeigu kiltų klausimų, prašome rašyti el. pašto adresu: laura.stankeviciene@vdu.lt arba skambinti tel. (8 37) 209 815 (vid. 4314). ŽŪA doktorantus prašome kreiptis į dr. Juditą Černiauskienę (judita.cerniauskiene@vdu.lt, tel. (8 37) 752 377), ŠA doktorantus – į doc. dr. Raimundą Žaltauską (raimundas.zaltauskas@vdu.lt, tel. 698 21686).

Konkurso nuostatai

Aprašas

Pedagogams – galimybė mokyti antro dalyko

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kviečia bendrojo ugdymo mokyklų pedagogus ir suinteresuotus asmenis dalyvauti projekto „TĘSK“ atrankoje į pedagogų perkvalifikavimo programas, suteikiančias galimybes mokyti antrą mokomąjį dalyką – fiziką, matematiką, anglų kalbą – arba dirbti pagal pradinio ar ikimokyklinio ugdymo programas. Paraiškos dalyvauti projekte priimamos internetu nuo 2019 balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. 23:59 val.

Galimybė mokyti dviejų ar daugiau dalykų ypač aktualu dirbantiems pedagogams nedidelėse regionų mokyklose, kuriose darbo krūviai yra nedideli, o mokyklose trūksta tam tikrų sričių specialistų. Bus atsižvelgiama ir į konkretaus regiono poreikius.

Studijos, priklausomai nuo turimų mokytojo kompetencijų, truks iki 1,5 metų.

Studijos bus vykdomos Kaune ir Vilniuje.

Programų vykdymas pritaikytas dirbantiems, paskaitos vyksta savaitgaliais (penktadieniais ir šeštadieniais), konsultacijos su dėstytojais organizuojamos nuotoliniu būdu – vakariniu metu po darbo. Visa studijavimui reikalinga medžiaga ir užduotims atlikti informacija pateikiama virtualioje Moodle aplinkoje.

Bendrieji reikalavimai pareiškėjams

  • aukštasis pedagoginis ar jam prilygintas išsilavinimas (pretenduojantiems į mokomųjų dalykų ar pedagoginės specializacijos (ikimokyklinio ir pradinio ugdymo) modulius);
  • pareiškėjo motyvacija (paraiškoje turi būti suformuluoti esminiai motyvai dalyvauti papildomo dalyko studijose).

Reikalavimai pareiškėjams, norintiems įgyti papildomą dalykinę kompetenciją (ir teisę dėstyti papildomą dalyką) ar kvalifikaciją;

  • pareiškėjas dirba pedagogu valstybinėje, savivaldybės ugdymo įstaigoje, įgyvendinančioje ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ar vidurinio ugdymo programas, ir nori įgyti papildomą dalykinę kompetenciją / kvalifikaciją šiose srityse:
  • gamtos mokslų (fizika);
  • tiksliųjų mokslų (matematika);
  • kalbų (anglų kalba);
  • ikimokyklinio ugdymo;
  • pradinio ugdymo;
  • darbdavio rekomendacija (dirbančiam mokykloje). Pirmumas bus teikiamas tiems kandidatams, kurie pateiks švietimo įstaigos vadovo ar steigėjo rašytinį įsipareigojimą užtikrinti mokytojo darbo krūvį pagal įgytą kompetenciją / kvalifikaciją.

Dokumentų pateikimas

Vienas pareiškėjas gali pateikti tik vieną paraišką.

  • Užpildyta paraiškos forma (sistemoje pateikiamas pasirašytas pareiškėjo skenuotas variantas).
  • Darbdavio rekomendacija (sistemoje pateikiamas skenuotas variantas, pasirašytas pareiškėjo darbdavio).
  • Aukštojo mokslo diplomo/ų ir jų priedėlių arba akademinių pažymų kopijos.
  • Asmens tapatybės kortelės arba paso skenuota kopija.
  • Dokumentai patvirtinantys pavardės keitimą.

Rezultatų paskelbimas

Atrankos į studijas posėdžiai vyks gegužės 3 d., penktadienį, VDU Švietimo akademijoje Kaune: Jonavos g. 66 ir Vilniuje: T. Ševčenkos 31. Posėdžių tvarkaraštis Kaune ir Vilniuje.

Atrankos posėdyje pretendentams dalyvavimas privalomas.

Apie atrankos rezultatus dalyvavusieji bus informuoti per 15 darbo dienų elektroniniu paštu paraiškos formoje nurodytu elektroninio pašto adresu.

Pastabos

Atranką į studijas vykdo Ugdymo plėtotės centras ir Vytauto Didžiojo universitetas. Atrankos vykdytojas, patikrinęs paraišką, gali pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius arba patikslinančius paraiškoje pateiktą informaciją. Paraiška, pateikta po nurodyto termino pabaigos, jei nevyks papildoma atranka, nebus priimta ir svarstoma.

Paraiškos, pateiktos nesilaikant šiame skyriuje nustatytų reikalavimų arba nevisiškai užpildytos, nebus vertinamos.

Paraiškos forma

Daugiau informacijos

Ketinantiems studijuoti Kaune:

Vytauto Didžiojo universitetas | Švietimo akademija
Studijų koordinatorė | Vaida Lukšienė
El. paštas | vaida.luksiene@vdu.lt
Telefonas | (8 37) 327875

Ketinantiems studijuoti Vilniuje:

Vytauto Didžiojo universitetas | Švietimo akademija
Studijų koordinatorė | Romutė Šainer
El. paštas | romute.sainer@vdu.lt
Telefonas | (8 610) 67 303