• Titulinis
• Visos naujienos

Orumas švietime: ar iš tikrųjų matome vaiką kaip žmogų?

Kai kalbame apie švietimą, dažniausiai akcentuojame egzaminus, testus, įvertinimus, pažangumą ir įvairius vaikų pasiekimus. Kur kas rečiau susimąstome, ar visa tai grindžiama pagarba žmogui, ar tikrai švietimas prasideda nuo žmogaus orumo?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto direktorė prof. dr. Vilma Žydžiūnaitė sako, kad orumas yra kritiškai svarbus švietime: kai visuomenė skatina šį vertės jausmą, kuriamas švietimas, kuriame žmonės jaučiasi gerbiami ir vertinami.

Orumas nėra pasiekimų rezultatas

Švietime dažnai pamirštama, kad kiekvienas vaikas, mokytojas, bendruomenės narys turi vertę vien todėl, kad yra žmogus – ne todėl, kad pelnė pagarbą per pasiekimus ar pažymius. Tačiau ši vertė, nors ir įgimta, reikalauja bendruomeninio pripažinimo.

„Prigimtiniam orumui atsiskleisti reikalingas pripažinimas ir pastiprinantis bendruomenės, visuomenės įvertinimas. Visi žmonės turėtų (bet negali) būti traktuojami vienodai pagarbiai, ir kiekvienas iš mūsų turėtume rimtai žiūrėti į šį įsipareigojimą, o ne kaip į kažką, nuo ko galime atsisakyti”, – sako prof. dr. V. Žydžiūnaitė.

Anot jos, žmogaus orumas reiškia mintį, kad kiekvienas žmogus yra įgimtai lygus savo vertei. Ši paprasta, bet gili koncepcija turi tris elementus. Pirma, kiekvienas žmonijos šeimos narys yra vertingas; niekas negali būti atstumtas, ignoruojamas, su juo netinkamai elgiamasi ar skriaudžiamas, tarsi jo žmogiškumas nieko nereikštų. Antra, kiekvieno žmogaus vertė yra lygi kiekvieno kito žmogaus vertei. Nė vieno žmogaus gyvybė nėra svarbesnė už kito žmogaus gyvybę. Trečia, žmogaus orumas yra neatsiejama žmogaus dalis ir jo negalima atimti.

Jei švietimo sistema riboja galimybes reikštis, būti išgirstam, kurti santykį, žmogaus orumas tampa pažeidžiamas. Vaikai tai patiria subtiliai, bet giliai – kai jų balsas ignoruojamas, kai ugdymas tampa grynai formaliu procesu, kai pamirštama jų emocinė gerovė.

Vaiko orumas gali būti pažeistas tyliai

Vaiko orumas gali būti pažeistas ne tik atviru pažeminimu, bet ir tyliai – per nuasmeninimą, kontrolę, griežtą atskaitomybę, spaudimą. Tokie patyrimai kaupiasi, formuoja menką savivertę ir baimę būti savimi.

Pasak VDU Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto direktorės, orumas menkinamas švietime, kai atimamos galimybės ugdytis savo įgimtą orumą. Taigi, norint klestėti, turėtų būti įgalintas, saugomas ir vertinamas įgimtas asmens orumas, kuris turi įtakos žmogaus gerovei, galimybėms ir pasiekimams švietimo erdvėje.

„Asmens tapatybei švietime kyla grėsmė dėl kitų žmonių nuostatų, visuomenės stigmų, stereotipų ir/ar diskriminacijos, su kuria jie gali susidurti, – teigia prof. dr. V. Žydžiūnaitė. – Taigi orumas nepraranda aktualumo švietime. Orumas švietime yra aktyvus gerovės arba savivertės patyrimas, kylantis iš teigiamų galimybių ir solidarumo sąlygų”.

Orumas kuriasi per tai, kaip klausome, kaip įtraukiame, kaip reaguojame į klaidas, į emocijas, į skirtumus: „Mes esame orumo nešėjai būdami žmonėmis. Kita vertus, atributinis, t.y. santykių ir socialinis orumas reiškia kitų veiksmus. Jis susijęs su mūsų socialiniu kontekstu ir tuo, kaip mes laikomės skirtingų vertybių kontekstiniu, socialiniu ir politiniu požiūriu, ir kaip priskiriame vertę įvairiems asmenims”.

Mokytojo orumas yra sąlyga vaiko orumui

Kalbėdami apie ugdymą dažniausiai kalbame apie vaiką, bet pamirštame mokytoją. O mokytojas, kuris nepatiria pagarbos ar emocinio saugumo, neturi vidinių išteklių puoselėti kitų orumo. Todėl švietimo sistema turi rūpintis visais savo nariais – ir jų profesine, ir emocine gerove.

„Tai, kas mes esame, kaip švietimo bendruomenės nariai, yra susiję su žmonėmis ir tuo, kuo mus laiko mūsų visuomenės. Negalime būti orūs švietime be klestinčio orumo. Pavyzdžiui, mums tai primena sovietinė praeitis, kai orumas nebuvo klestintis”, – sako medicinos ir socialinių mokslų sričių daktarė.

Ši mintis kviečia keisti požiūrį: mokytojas nėra tik žinių perdavimo grandis, o santykio kūrėjas, orumo nešėjas, taigi jam pačiam reikia orios darbo aplinkos: „Orumas švietime visada yra santykis ta prasme, kad negalime būti visiškai oriais asmenimis, jei nesame santykiuose su kitais. Tai, kas mes esame, kaip švietimo bendruomenės nariai, yra susiję su žmonėmis ir tuo, kuo mus laiko mūsų visuomenės”.

Galimybės tapti tuo, kuo nori

Pasak V.  Žydžiūnaitės, žmogaus orumą švietime rodo ir tai, kiek jis turi realių galimybių tapti tuo, kuo nori būti. Ne tik žinios, bet ir gebėjimas veikti, kurti prasmingus santykius, būti savarankišku formuoja orumą kaip patirtį.

„Švietimo sistemos turėtų siekti išplėsti tiek gebėjimus, tiek jų pasiekimą, t.y. funkcionavimą, apimantį veiklas ir būsenas, kurios sudaro žmonių gerovę – gerus santykius, psichinę gerovę, gebėjimą įgyti kritinių žinių, – akcentuoja ji. – Gebėjimai yra susiję su produktais ir pajamomis, tačiau apibūdina, ką žmogus dėl to gali padaryti”.

Gebėjimai klesti ten, kur šalinamos socialinės, ekonominės ar emocinės kliūtys. Teisingumas švietime – tai ne visiems vienodai, o kiekvienam pagal galimybių atskleidimą: „Gebėjimai yra alternatyvus funkcionavimo derinys, kuriam pasiekti asmuo turi įvairius motyvus. Tai yra esminė laisvė, svarbi žmogui idant jis gyventų tokį gyvenimą, kokį laiko vertingu. Gebėjimai susiję su klausimais apie tai, kaip kiekvienas asmuo gali savo materialinių ir nematerialinių išteklių rinkinį paversti gebėjimais”.

Švietimas visų pirma yra santykis

V. Žydžiūnaitė pastebi, kad vis dar sunkiai jaukinamės supratimą, kad jauni žmonės švietime yra orūs asmenys, savo autentiškų patirčių ir istorijų kūrėjai bei pasakotojai, turintys savo socialinio (ne)teisingumo sampratą.

Mūsų tikslas švietime – peržengti šią perspektyvą, jaunimą laikant žinių bendrakūrėjais ir sutelkti dėmesį į apleistą švietimo sritį — žmogaus orumo patyrimą.

„Žmogus tampa žmogumi per daugybę santykių su kitais. Turėti orumą švietime reiškia tarpusavio ryšį su platesne bendruomene, kuriai svarbūs abipusiai žmonių santykiai ir tarpusavio pripažinimas. Klestintis orumas yra santykių erdvė, kurioje kovojama už balsą, pripažinimą ir orumą”, – sako V. Žydžiūnaitė.

Orumas – visų mūsų atsakomybė

Orumas švietime negali būti deleguotas tik mokytojui, tik vadovui ar tik šeimai. Tai visos bendruomenės atsakomybė – kolektyvinė vertybinė laikysena, kurioje kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo savo vaidmens, jaučiasi matomas ir svarbus.

Anot pašnekovės, mes visi žinome, ką reiškia būti matomiems, išgirstiems ir pripažintiems tokiais, kokie esame, ir ką reiškia su mumis elgtis taip, lyg būtume svarbūs. Lygiai taip pat jaučiamas skausmas ir kančia, jei nepripažįstamas mūsų orumas švietime.

„Nuostata į orumą švietime reikalauja, kad kiekvienas iš mūsų turėtų pagrindinę pareigą elgtis vienas su kitu tinkamai ir moraliai stiprinant santykių elementus, atitinkančius vidinį ir priskiriamą orumą bei klestintį orumą, integruojant bendruomenės svarbą. Pagarba asmeniui švietime yra (turi būti) grindžiama ne tik gebėjimų turėjimu, bet ir tuo, kaip jie yra naudojami”, – įsitikinusi pašnekovė.

Profesorė kviečia atsigręžti į esminę švietimo sąvoką. Jei ugdymas yra tik žinių suteikimas, jis neatlieka žmogaus auginimo funkcijos. Tačiau jei jis yra palydėjimas į visapusišką augimą, tuomet jis turi remtis orumu – kaip pagrindine, nepažeidžiama vertybe.

„Švietimo siekinys, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, religingumo ir tikėjimo, socialinio, finansinio ir/ar sveikatos statuso, mokymosi poreikių, patirtų klestintį orumą, išlieka bene svarbiausiu švietimo strategavimo ir įgyvendinimo vektoriumi”, – sako prof. dr. V. Žydžiūnaitė.

Nėra klasės mokykloje ar grupės darželyje, kurioje nebūtų vaiko, turinčio kalbos sutrikimų

Sparčiai daugėjant vaikų, turinčių kalbos ar skaitymo sutrikimų, logopedai kalba apie vis gilėjančias problemas: švietimo sistema neturi pakankamai efektyvių įrankių, o darželiai ir mokyklos susiduria su kvalifikuotų specialistų trūkumu. Statistika rodo, kad šiandien nėra darželio grupės ar klasės mokykloje, kurioje nebūtų bent vieno vaiko, turinčio kalbos sunkumų. 

 Šių sunkumų priežastys yra įvairios ir kompleksiškos. Dalis vaikų pradeda kalbėti vėliau, jų kalboje vis dažniau atsiranda anglų kalbos elementų, kas gali stabdyti lietuvių kalbos raidą. Skaitmeninis amžius, nors ir suteikia naujų galimybių, kartu kelia ir iššūkių – foninis triukšmas bei sumažėjusi tiesioginė komunikacija su suaugusiaisiais neigiamai veikia kalbos vystymąsi. Tyrimai patvirtina, kad vaikams, kurie priešmokykliniame amžiuje susiduria su kalbos raidos sunkumais, mokykliniame amžiuje dažnai pasireiškia skaitymo ir rašymo problemos. 

  

Skaitymo sunkumai – ne tingėjimo pasekmė

 Rita Lebedeva daugiau nei dvidešimt metų dirba logopede Vilniaus lopšelyje-darželyje „Saulėgrąža“. Pasirinkimą eiti šiuo keliu lėmė noras padėti kitiems ir ypatingas ryšys su vaikais. „Logopedija apjungia tai, kas man artima – kalbą, psichologiją ir ugdymą. Man tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas“, – sako specialistė. 

 Dirbdama su priešmokyklinio amžiaus vaikais, Rita pastebėjo, kad kalbos sunkumai ankstyvame amžiuje dažnai lemia skaitymo ir rašymo problemas ateityje. „Kai kurie tėvai mano, kad jų vaikas tiesiog tingi mokytis skaityti ar rašyti, tačiau dažnai už to slepiasi realūs kalbiniai iššūkiai. Kai mums, suaugusiems žmonėms, kažkas sunku, mes to vengiame – vaikai elgiasi taip pat“, – paaiškina ji. 

 Ritos magistrinio darbo metu atliktas tyrimas atskleidė, kad jau ankstyvoje vaikystėje galima pastebėti tam tikrus rizikos ženklus, susijusius su skaitymo sunkumais. Tai – ribotas žodynas, netikslus garsų tarimas, riboti fonologiniai gebėjimai, motorikos problemos ar nepakankamas garsų suvokimas. 

 „Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti šias raudonas vėliavėles ir taikyti specialias užduotis, kurios padėtų išvengti skaitymo sutrikimų. Ankstyvoji intervencija gerokai palengvina vaiko mokymosi procesą“, – sako logopedė. 

 

Galima pagelbėti tik bendradarbiaujant

  

Alviją Nakvosienę į logopedijos profesiją atvedė jos pačios vaikystės patirtis. Būdama empatiška, ji labai jautriai vaikystėje išgyveno situacijas, kai jos kiemo draugė, naudojanti klausos aparatą, patirdavo dėl to patyčias. „Man skaudėjo matant, kaip ją atstumia kiti vaikai. Norėjau padėti, suprasti, apsaugoti. Todėl natūraliai pasirinkau profesiją, kuri leistų prisidėti prie teigiamų pokyčių, teikiant realią logopedinę pagalbą vaikams“, – sako ji. 

 Šiaulių Dermės mokyklos Specialiosios pedagoginės pagalbos ir veiklos analizės skyriaus vedėja dirbanti A. Nakvosienė atkreipia dėmesį, kad vaikų, turinčių skaitymo sunkumų, vis daugėja, o jų problemos tampa sudėtingesnės. „Vaikai nesupranta ilgesnių sakinių ar sudėtingų gramatinių struktūrų, todėl nesupranta ir perskaityto teksto. Tai nėra vien skaitymo problema – tai kalbos vystymosi padarinys“, – aiškina specialistė. 

 Abi pašnekovės sutaria, kad vaikui galima pagelbėti tik bendradarbiaujant – logopedui, pedagogui ir tėvams. Labai svarbus nuoseklus darbas ir namuose. Net paprasti žaidimai už užduotys, tokios kaip skiemenavimas ar ritmų atkartojimas, kurias galima atlikti kad ir važiuojant automobiliu, gali padėti stiprinti ir lavinti fonologinius gebėjimus, būtinus sėkmingam skaitymui. 

 Mokytojai, žinodami apie vaiko kalbos sunkumus, gali naudoti trumpesnius sakinius, paprastesnius tekstus ir individualizuoti užduotis pagal vaiko kalbos raidos lygį. „Jei žinai, kas vaikui sunkiausia, gali padėti būtent ten, kur reikia“, – pabrėžia logopedė A. Nakvosienė. 

 Problema ta, kad nei pedagogai mokyklose, nei su vaikais dirbantys logopedai iki šiol neturi standartizuotų vertinimo testų, kurie padėtų mokytojams identifikuoti, su kokiais kalbos sunkumais vaikas susiduria. Mokytojai mato, kad vaikui sunku, bet ne visada gali patys suprasti, kodėl ir kurioje konkrečioje srityje. Taigi, anot logopedžių, Lietuvoje būtina sukurti bendrą vertinimo sistemą, apimančią priešmokyklinį ir pradinį ugdymą – tai leistų užtikrinti nuoseklumą ir skatintų bendradarbiavimą tarp logopedijos specialistų ir mokytojų. 

 Abi logopedės pabrėžia: kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo geriau. A. Nakvosienė ragina tėvus sunerimti, jei dvejų metų vaikas nekalba ar nesupranta paprastų nurodymų. Jei iki trejų metų vaikas negali pasakyti dvižodžių frazių, tai taip pat yra stiprus signalas, kad laikas kreiptis į specialistus. 

 „Geriau nueiti pasitikrinti, nei pavėluoti ir prarasti laiką, kai pagalba būtų veiksmingiausia“, – pabrėžia ji. 

  

Motyvuoja vaiko pažanga ir būtinybė tobulėti

 R. Lebedeva ir A. Nakvosienė baigė Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos ir Klaipėdos universiteto jungtinę kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros studijas. Pasak jų, studijos ne tik sustiprino profesines žinias, bet ir leido naujai pažvelgti į savo darbą.

  „Tai nebuvo tik žinių atnaujinimas – šios magistrantūros studijos buvo puiki proga įvertinti save kaip specialistę, pasitarti su kolegomis, susisteminti turimas žinias ir ieškoti tobulėjimo galimybių“, – sako R. Lebedeva. 

  „Studijos padėjo gauti naujausių žinių, integruoti jas į kasdienę praktiką, kas padeda dirbti veiksmingiau su vaikais, kuriems būtina logopedo pagalba“, – teigia A. Nakvosienė. 

  Nors kasdienis darbas reikalauja atsidavimo, kantrybės ir nuolatinio mokymosi, abi logopedės neabejoja savo profesiniu pasirinkimu. 

  „Kai po ilgų pastangų vaikas pagaliau ištaria garsą, kurio mokėmės metus ar dvejus – tai įprasmina visą mano darbą“, – sako R. Lebedeva. 

  „Motyvuoja ne tik vaiko rezultatai ir laimėjimai, bet ir suvokimas, ko nežinau – tai skatina ieškoti, gilintis ir mokytis dar daugiau. Nežinojimas man yra pažinimo variklis“, – priduria A. Nakvosienė. 

 

 

 

Kodėl vaikai žaidžia agresyvius kompiuterinius žaidimus?

Kai tėvai netikėtai užklumpa savo vaiką žaidžiant agresyvius kompiuterinius žaidimus, reginys neretai šokiruoja: ekrane personažas traiško zombius, padega namus, šaudo žmones, kankina gyvūnus, veikėjas įkrenta į baseiną, iš kurio tyčia išimamos kopėčios, kad jis paskęstų. Viskas vyksta žaismingoje, animuotoje aplinkoje, tačiau tėvų sąmonėje įsijungia pavojaus signalai: ar tai tikrai tėra tik nekaltas žaidimas? Gal toks elgesys atspindi vaiko žiaurumą, o gal tai, kas vyksta ekrane, gali tokį elgesį paskatinti, iššaukti ir realybėje? Taigi tėvų reakcija neretai būna instinktyvi: uždrausti!

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dr. Birutė Vitytė siūlo pažvelgti į šiuos žaidimus be panikos ir išankstinio pasmerkimo. Anot mokslininkės, mes pernelyg dažnai esame linkę smerkti tai, ką pamatome ekrane, nes nesistengiame įžvelgti giluminės veiksmų prasmės: konteksto, motyvacijos ir emocinio fono, kuriame gimsta žaidėjo pasirinkimai.

Matomas žiaurumas – apgaulingas

B. Vitytės atlikto tyrimo duomenys atskleidžia kontraversiškus žaidėjų veiksmus, dažnai primenančius žiaurius eksperimentus. Žaidėjas prisipažįsta, kad uždarė žaidimo „Simsai“ veikėją į mažą kambarėlį be durų ir žiūrėjo, ar šis mirs iš bado; uždarė žaidimo veikėjus namie ir padegė. Kitas žaidėjas pasakojo, kad traiškė zombius, pervažiuodamas juos automobiliu, kol kartą „netyčia“ nutrenkė ir virtualią karvę – mama, tai pamačiusi, buvo sukrėsta, kaip ir mes, tokių žaidimų stebėtojai. Tačiau žaidėjai tokiais atvejais gali mums ramiai paaiškinti: „Tai tik žaidimas, ta karvė netikra“.

Pasak dr. B. Vitytės, tai rodo žaidėjo sąmoningumą, kad veiksmai, kuriuos jis atlieka, vyksta  skaitmeniniame pasaulyje. Žaidėjai puikiai suvokia, jog taip elgiasi ne su tikru žmogumi ar gyvūnu, o tiesiog manipuliuoja skaitmenine informacija. Veiksmai, atliekami žaidime, gali reikšti ir turėti visai kitokias prasmes pačiam žaidėjui, nei mums gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Elgesys, atrodantis kaip agresyvus, gali reikšti ne agresyvų elgesį, o tyrinėjimą, kas bus, pasielgus vienaip ar kitaip; eksperimentavimą su žaidimo sistema – ar žaidimas leis tai padaryti; socialinių ribų tyrinėjimą ir pan. Tokį reiškinį mokslininkė vadina „reinterpretavimu“ – procesu, kai iš naujo pergalvojamos žaidimo reikšmės, o išoriškai agresyvūs veiksmai įgyja visai kitą, dažnai ugdomąją ar emocinę, prasmę.

Žaidimas „Simsai“ yra puikus pavyzdys. Jame žaidėjai kuria, konstruoja, planuoja. Tačiau neretai – ypač jaunesnių žaidėjų – veiksmai nukrypsta į ribines situacijas: veikėjai marinami badu, ignoruojami, izoliuojami. Atrodo šiurpu, tačiau, pasak dr. B. Vitytės, šie eksperimentai leidžia saugiai pažinti tai, kas realiame gyvenime yra tabu, arba neįmanoma tyrinėti: mirtį, kančią, vienatvę, patirti blogo elgesio pasekmes. Vaikai dažnai intuityviai pasirenka tokį būdą kalbėtis su savimi apie tai, ko galbūt neišeina garsiai išsakyti žodžiais.

Juk nesakome, kad reikia uždrausti ir knygas

Tokios pat ribinės temos – agresija, skausmas, moralinės dilemos – yra įprastos ir literatūroje. Vaikai nuo mažens skaito apie Robino Hudo kautynes ar apie Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau“ berniuko pašautą benamę katytę. Vienas tyrimo dalyvis prisipažino, kad perskaitęs kūrinį „Kliudžiau“ kieme nušovė tikrą balandį. Kitas, įkvėptas knygoje „Robinzonas Kruzas“ aprašytų nuotykių, ant pagaliukų sumovė vabaliukų kūnus. Tačiau nei viena iš šių knygų ir istorijų neišprovokuoja sprendimų – uždrauskime knygas! Tuo tarpu skaitmeniniai žaidimai dažnai  dėl su jais susiejamo neigiamo ar agresyvaus elgesio yra aršiai kritikuojami, nors neigiamo elgesio perkėlimas į realybę yra diskutuotinas.

Pasak dr. B.Vitytės, taip yra todėl, kad žaidimai yra vizualiai atviri – mes matome viską, ką žaidėjas daro. Skaitant knygą, blogiuko palaikymas, susitapatinimas su juo telieka fantazijose ir jausmuose. Vis dėlto tai, ką matome ekrane, nebūtinai sutampa su tuo, ką išgyvena žaidėjas: kartais žiaurūs veiksmai žaidime tėra bandymas suprasti, kaip veikia sistema, kartais tai – žaisminga provokacija ar būdas pažinti, išlieti įtampą, jausmus, kuriuos realybėje tenka slėpti.

„Tyrimas parodė, kad žaidimas neretai tampa saugia erdve išbandyti, ką reiškia valdžia, konfliktas, rizika. Vieni žaidėjai žaidime vadovauja kelioms dešimtims kitų žaidėjų iš viso pasaulio – planuoja strategijas, deleguoja užduotis, bendrauja komandoje, ir tai gali tapti puikiu įgūdžiu realiame gyvenime. Kiti imituoja socialinius santykius: kas nutiks, jei veikėjas bus paliktas vienas, jei jis negaus maisto? Šie klausimai kyla ne iš žiaurumo, o iš žmogiško smalsumo, žaidimas tampa tarytum psichologine laboratorija“, – sako dr. B. Vitytė.

Galimybė ne tik vaikams, bet ir tėvams

Pasak dr. B. Vitytės, svarbiausia, ką turėtų daryti tėvai – ne drausti, o domėtis, ką, kiek ir kaip vaikai žaidžia: „Jei matome, kad vaikas žaidžia agresyvų žaidimą, paklauskime jo, ką jam tai reiškia? Ką jis ten daro, kaip jaučiasi? Tokiu būdu tėvai gali ne tik suprasti žaidimą, bet ir prisidėti prie vaiko pasaulio formavimo, pasikalbėti apie vertybes, jausmus. Tėvai, kurie išdrįsta prisijungti prie vaikų ir kartu pažaisti, dažnai atranda naują, netikėtą ryšį. Tyrimas parodė, kad suaugusieji, įsitraukę į žaidimą kartu su vaikais, net į agresyvaus turinio žaidimus, kurie neskirti vaikams, gali pasukti jų eigą ir paversti jį turiningu ir net edukaciniu užsiėmimu.

Atliktas tyrimas leidžia pažvelgti į skaitmeninius žaidimus ne kaip į grėsmę, o kaip į galimybę. Žaidimai gali būti puikus įrankis refleksijai, emocijų pažinimui, socialinių santykių tyrinėjimui, padėti vaikams išmokti bendradarbiauti, suprasti kitus, išbandyti save saugioje erdvėje, o kartais – tiesiog smagiai praleisti laiką.

Nors skaitmeniniuose žaidimuose atliekamų kontraversiškų veiksmų prasmės gali reikšti pozityvius dalykus žaidžiančiajam, tai nereiškia, kad nėra jokių grėsmių dėl žaidimų turinio ar jame praleidžiamo laiko. Grėsmių yra daug, todėl tiek tėvai, tiek pedagogai turi itin domėtis šiuo reiškiniu, žinoti, ką ir kiek žaidžia vaikai. Ypač pavojus kyla dėl įvairiausių iššūkių, į kuriuos skatinami įsitraukti tiek skaitmeninių žaidimų žaidėjai, tiek socialinių tinklų vartotojai, nes šios medijos tampriai susijusios. Todėl kalbėjimasis apie grėsmes, galimas žalas bei ribų brėžimas yra būtinas.

 

„Jausmas toks, kad šoku nuo dangoraižio”: kaip įveikti mikčiojimą ir scenos baimę?

Niujorko metro – sausakimšas žmonių. Tą lyg upė vingiuojančios ir skubančios minios šurmulį staiga perskrodžia lietuvės balsas: „Aš esu Vilma, aš mikčioju, ir man reikia auditorijos praktikuotis!” Kaip tą akimirką, sušukusi šūksnį, pasijuto Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, logopedė Vilma Makauskienė, ji įvardija trumpai: „Jausmas toks, kad šoku nuo dangoraižio”.

Panašų jausmą patiria ir mikčiojimo problemų turintys žmonės, kai jiems tenka stoti prieš auditoriją. Su tuo susiduria daugybė žmonių, ir vaikų, ir suaugusiųjų, tarp jų – ir buvęs JAV prezidentas Joe Biden, su kuriuo Vilma akis į akį susitiko bendrojoje vakarienėje Amerikoje.

Logopedė Vilma šiandien dėkinga visiems, kurie seka J. Biden pavyzdžiu ir kalba apie savo patirtis garsiai ir atvirai: tai teikia vilties, kad stigma išnyks, o kalbėjimo sunkumų turintys žmonės galės be baimės žengti link savo tikslų.

Pradžioje nebuvo, iš ko mokytis

1993 metais, ką tik baigusi logopedijos studijas, V. Makauskienė pradėjo dirbti logopede Centro poliklinikos Vaikų skyriuje  Kaune. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, daugelyje sričių trūko šiuolaikiškų žinių, ypač tokiose specifinėse srityse kaip mikčiojimo terapija.

„Anuomet, kai į mane kreipdavosi tėvai dėl vaikų mikčiojimo problemų, nežinojau, ką daryti ir patarti, nes tais laikais buvo prieinama tik rusiška literatūra ir keli puslapiai informacijos lietuvių kalba, o jos nepakako”, – prisimena dabar jau 30 metų darbo patirtį turinti specialistė.

Žinių trūkumas tapo paskata labiau gilintis į mikčiojimo sritį. Po kelerių metų darbo poliklinikoje ji ėmėsi drąsaus žingsnio – atidarė pirmąjį Lietuvoje privatų Logopedinės pagalbos centrą. Kartu studijavo ir psichologiją Vytauto Didžiojo universitete (VDU), suprasdama, kad darbas su kalbos sutrikimų turinčiais žmonėmis neatsiejamas nuo darbo su žmonių emocijomis, šeimų išgyvenimais.

„Konsultuojant šeimas labai svarbu tinkamai papasakoti tiek vaikams, tiek jų tėvams apie situaciją, problemas. Turime pateikti informaciją taip, kad žinia apie kalbos sutrikimų diagnozę jų emociškai nesužlugdytų, nukreiptų juos konstruktyviai ieškoti sprendimų”, – akcentuoja pašnekovė.

Amerikoje – proveržis

Lūžio taškas padėtas 2000-ųjų pradžioje. Amerikos mikčiojimo fondas – didžiausia pasaulyje organizacija šioje srityje – pakvietė lietuvę mokytis į Šiaurės Vakarų universitetą (angl. NorthWestern University). Kaip pirmoji specialistė iš Rytų Europos, ji turėjo papasakoti apie situaciją savo šalyje.

„Kai pradėjau kalbėti apie Lietuvoje dar vis taikomą tylos režimą, iškart gavau pilną lagaminą medžiagos – knygų, publikacijų, DVD įrašų, ką tik tuo metu fondas buvo išleidęs. Fondo prezidentė J. Fraser net susigraudino klausydama apie tai, kaip dirbame Lietuvoje, kokią menką pagalbą tais laikais tegalėdavome suteikti vaikams ir jų šeimoms”, – pasakoja V. Makauskienė.

Vėliau logopedė buvo pakviesta į stažuotes Kanados Albertos universitete, JAV Rytų Vašingtono universitete (Eastern Washington University), Niujorko mikčiojimo terapijos centre, M. Palin mikčiojimo terapijos centre, baigė  metų trukmės Europos mikčiojimo specializacijos studijas ir daugelį kitų profesinių mokymų. Viena užduotis, jai skirta Amerikoje, ypač įstrigo jos atmintyje – sausakimšame Niujorko metro jai reikėjo garsiai sušukti: „Aš esu Vilma, aš mikčioju, ir man reikia auditorijos praktikuotis”.

„Jausmas toks, tarsi šokčiau nuo dangoraižio”, – jausmą, užplūdusį tą akimirka, prisimena logopedė. Būtent per iššūkį ji suprato esminę tiesą: norint padėti klientams įveikti baimes, reikia pačiai per jas perlipti.

Šis principas tapo V. Makauskienės darbo filosofijos pamatu: „Didžiausias tikslas – augti pačiai, įveikiant savo ribotumus, ir pamatyti, kad nieko nėra neįmanomo”.

Šiandien Vilma yra Tarptautinės logopedų asociacijos (IALP), mikčiojimo komiteto narė. Ji prisipažįsta, kad tai yra labai garbinga pozicija: komitete ji dirba kartu specialistais iš Japonijos, Australijos, Amerikos, Taivano ir kt.

 

 

Garsūs žmonės padeda kovoti su stigmomis

Viena įspūdingiausių Vilmos profesinių patirčių – labdaros vakarienė Niujorke, skirta Amerikos mikčiojimo centrui (American Institute for Stuttering). Nedideliame renginyje, kuriame dalyvavo apie 60 žmonių, tarp dalyvių buvo ir tuometis JAV viceprezidentas Joe Biden.

„Prezidentas Joe Biden labai šiltai ir atvirai kalbėjo apie savo vaikystės patirtis. Vaikystėje jis mikčiojo, ir būdavo tokių momentų, kai, atsistojęs prieš didesnę auditoriją, sunkiai begalėjo prašnekėti. Jo šeima buvo ambicinga, turtinga, tėvai anuomet sakė, kad užaugęs jų sūnus tikrai keliaus į politiką arba verslą, kur reiks daug bendrauti, sakyti viešas kalbas. Taigi J. Biden nuo pat mažų dienų treniruodavosi vienas prieš veidrodį, o vėliau jam padėjo specialistai“, – prisimena jo pasakojimus logopedė.

V. Makauskienė sako, kad garsūs žmonės, viešai kalbėdami apie mikčiojimo problemas, su kuriomis patys asmeniškai susidūrė, atlieka itin svarbią misiją keičiant visuomenės požiūrį. Ed Sheeran, Bruce Willis, Nicole Kidman, Samuel L. Jackson, Emily Blunt – visi jie viešai kalbėjo apie savo mikčiojimo patirtis.

„Garsių žmonių pasisakymai padrąsina, jautiesi ne vienas su savo problema. Tai mažina stigmą ir padeda žmonėms, turintiems tokių pačių bėdų, pasitikėti savimi. Ypač tai svarbu vaikams ir paaugliams, kuriems šie garsūs žmonėms – jų autoritetas ir įkvėpimo šaltinis”, – teigia specialistė.

Pavyzdžiui, Holivudo aktorius Bruce Willis pasakojo, kad mokykloje lankomas dramos būrelis jam buvo vienintelė vieta, kur jis galėjo šnekėti be užsikirtimų. Panašiomis istorijomis dalijosi ir kiti garsūs aktoriai bei dainininkai.

„Kai žmonės vadina, dainuoja, kalba su savimi, ta problema stebuklingai dingsta. Matyt, tai daugelį žmonių, turinčių mikčiojimo problemų, paskatino tapti aktoriais, dainininkais, kad savo problemą paverstų stiprybe”, – pasakoja V. Makauskienė.

Kalba jų kalba

Vilmos klientų sąraše – ir žinomi verslininkai, sportininkai, aktoriai. Pašnekovė prisimena, kad vienas žinomas krepšininkas, reguliariai lankydamas jos užsiėmimus, savo komandai sakydavo, kad važiuoja pas ją mokytis anglų kalbos. Jis nenorėjo savo komandos draugams prisipažinti, kad sprendžia mikčiojimo problemas – ši stigma dar vis stipriai juntama mūsų visuomenėje.

Su vienu Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriumi ji dirbo apie dvejus metus. Niekas nežinojo, kad jis mikčioja, bet kai jam reikėdavo garsiai skaityti tekstus atliekant savo vaidmenį, jis užsikirsdinėdavo, o tame tekste žodžių keisti negalėdavo. Darbas su logopedijos specialiste padėjo išspręsti dirbti trukdančią problemą.

Darbe su įvairių sričių specialistais svarbus ne tik profesionalumas, bet ir gebėjimas rasti bendrą kalbą. „Su vienu krepšininku, kuris pas mane lankėsi, daug kalbėjomės ir apie augalus, kokias gėles sodinti, netgi esame apsikeitę sodinukais. Dirbant su žmogumi, svarbu atrasti, kas jam patinka, kokius pomėgius jis turi, kas jį nuramina”, – dalijosi patirtimi pašnekovė.

Su vaikais bei paaugliais ji taip pat kalba jų kalba – nevengia jaunimo vartojamo žargono, slengo. Vilma domisi populiariais kompiuteriniais žaidimais, tokiais kaip „Fortnite” ar „Minecraft”, kad turėtų bendrų temų ir galėtų kalbėtis vaikams ar jaunuoliams rūpimomis temomis.

Mokslo metų pabaigoje ji nuperka jiems dovanų – LEGO, „Minecraft” ar kokį kitą žaidimą kaip padėką už įdėtas pastangas, kruopštų bendrą darbą, ir siunčia juos net į atokiausius Lietuvos rajonus.

Kaip jautriai pranešti apie diagnozę?

Dirbant su vaikais itin svarbu gebėti tinkamai bendrauti ir su jų tėvais. Čia neįkainojamas Vilmos turimas psichologės išsilavinimas.

„Išgirsti apie vaiko diagnozę – traumuojanti patirtis. Visi tėvai nori, kad jų vaikui sektųsi, kad jis būtų sveikas, laimingas. Tokia diagnozė kaip autizmas ar vėluojanti kalbos raida jiems asocijuojasi su visiška nesėkme gyvenime”, – paaiškina specialistė.

Anot jos, svarbu padėti tėvams atrasti tas stipriąsias puses, ką vaikas moka, ką jis gali, paaiškinti, kokio pobūdžio yra sutrikimas ir kokios pagalbos reikia. Vilmai kartas nuo karto tenka pamokyti ir savo kolegas, dirbančius su šeimomis, kaip tėvams pranešti nedžiuginančią žinią, koks turi būti kalbėjimo tonas, kūno kalba, kad ši žinia tėvų negniuždytų.

 

Kiekvienas atvejis yra unikalus

Terapijos pas logopedę trukmė gali būti labai skirtinga, ji priklauso nuo daugelio veiksnių. Kartais užtenka 10-12 susitikimų, o kartais bendras darbas tęsiasi dvejus, trejus ar daugiau metų.

Dirbant su vaiku nuotoliu, į užsiėmimus gali jungtis ir tėvai ar seneliai – jie gali stebėti, kaip vaikui sekasi, užduoti klausimus, matyti, kokių sunkumų kyla.

Vilma prisipažįsta, kad jai labai svarbus tėvų įsitraukimas, jų grįžtamasis ryšys: „Iš tėvų sulaukiu didelio supratingumo, padėkos ir džiaugsmo, kad priėmiau į užsiėmimus jų vaiką, kad nereikėjo laukti eilėje pusmetį ar ilgiau, kad problema yra sprendžiama. Ir mes ją sprendžiame tiek laiko, kiek tik reikia. Tėvai supranta, kad kai kurios problemos neišsisprendžia akimirksniu, reikia kantraus abipusio darbo”.

Jų reikia ir reikės

Šiandien V. Makauskienė dalijasi savo profesine patirtimi su VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos bakalauro bei Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros programos studentais. Anot jos, tai labai prasmingas darbas – norisi dalintis su būsimais specialistais, ką reikėtų daryti ir kaip, kad nereikėtų mokytis vėl iš tų pačių klaidų.

„Dvejojau, ar būti dėstytoja, ar likti tik praktike – prisipažįsta ji. – Tačiau studentų reakcija parodė, kad sprendimas teisingas: studentai yra motyvuoti, smalsūs, klausinėjantys, imlūs naujoms žinioms”.

Specialistė sako, kad logopedo specialybė yra labai paklausi, vos baigę studijas jaunuoliai jau kviečiami dirbti.

Ji optimistiškai žvelgia į logopedijos ateitį Lietuvoje: „Mūsų visuomenės gyvenimo trukmė ilgėja, vis daugiau turime senyvo amžiaus žmonių, kurie fiziškai dar pajėgūs gyventi ir save apsitarnauti, tačiau kasdienybę apsunkina demencijos požymiai, rijimo sutrikimai, insultas ir kt. Logopedų reikia darželiuose, mokyklose, gydymo įstaigose, trūksta galinčiųjų dirbti ir su kūdikiais, ir senyvo amžiaus žmonėmis. Nuoširdžiai skatinu jaunus žmones rinktis logopedijos studijas, nes tai yra puiki profesija – galime padėti žmonėms nuo gimimo iki gilios senatvės. Šios profesijos atstovų reikia ir reikės”.

 

Paliko veterinariją ir įsidarbino vaikų darželyje: savanorystė parodė tikrąjį kelią

Sausio mėnesį, kai bendrakursiai aktyviai ruošėsi egzaminų ir atsiskaitymų sesijai, veterinarijos studentė Gertrūda Laurinavičiūtė priėmė netikėtą sprendimą. Ilgus metus savanoriavusi gyvūnų prieglaudose ir svajojusi tapti veterinarijos gydytoja, vieną dieną ji nusprendė mesti veterinarijos studijas.

„Galiausiai supratau, kad rūpinimasis gyvūnais nėra tik apie meilę jiems, o veterinaro darbas nėra tik apie darbą baltu chalatu. Kai matai, kaip žmonės elgiasi su savo augintiniais, kokie gyvūnai būna apleisti ir nuskriausti, reikia stiprios širdies visa tai atlaikyti ir emociškai nepalūžti. Pasidarė per sunku, man labai visų tų gyvūnų gaila”, – nuoširdžiai prisipažįsta G. Laurinavičiūtė.

Metusi veterinarijos studijas, ji laikinai įsidarbino vaikų darželyje mokytojo asistente  – nešiojo maistą, padėdavo vaikams apsirengti, vėliau prižiūrėdavo juos žaidžiančius lauke, padėdavo atlikti užduotėles ir kt. Ir būtent tai, ką patyrė darželyje, tapo lemiamu posūkiu jos tolimesniame profesiniame kelyje.

Ši patirtis išmokė pažinti save

Gertrūdos kelias į savanorystę prasidėjo dar ankstyvoje paauglystėje. Ji neatlygintinai dirbo ne tik gyvūnų prieglaudose, bet ir labdaros organizacijoje „Maisto bankas”, talkino įvairiose socialinėse iniciatyvose, vasaros stovyklose. COVID-19 pandemijos ir karantino laikotarpiu, kai daugelis sėdėjo užsidarę namuose, ji vis viena skubėdavo pas keturkojus draugus.

„Šunis juk kasdien reikia maitinti ir vedžioti, nepaisant to, kad įvestas griežtas karantinas”, – sako ji.

Didžiausi iššūkiai buvo ne fiziniai, o emociniai. Gertrūda sako, kad lankantis gyvūnų prieglaudose reikėjo daug stiprybės, kad kaskart, pamačius vargšus nuskriaustus gyvūnus, neapsipiltų ašaromis.

Tačiau savanorystė tapo tikra gyvenimo mokykla: „Tai padėjo man pažinti save – atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ką aš galiu ir ko negaliu. Ilgainiui supratau, kad gyvenime turiu ne plaukti pasroviui, o klausytis savo širdies balso, išnaudoti tai, ką galiu daryti geriausiai”.

Darželis parodė naują kelią

Po to, kai metė studijas ir įsidarbino darželyje, ji pažino įvairaus amžiaus vaikus – ir mažuosius, 1-3 metų vaikus, ir priešmokyklinukus.

Nors tuo metu dar neturėjo didelės pedagoginės patirties, būdama su vaikais ji jautėsi ne pavargusi, o kaip tik – pasikrovusi. „Buvimas su vaikais, jų nuoširdumas, klausimai apie dangų, dinozaurus ar kodėl vėjas pučia – man tai tapo kasdienė terapija”, – pasakodama šypsosi Gertrūda.

Darbas su vyresnėliais, juos mokant, sprendžiant su jais užduotėles, jai pasirodė esant arčiau širdies, nei rutina ir žaidimai su pačiais mažiausiais. Taigi ji tikslingai rinkosi, ką toliau norėtų studijuoti.

Pasuko į pedagogiką – su tikėjimu ir pagarba vaikui

Rudenį Gertrūda pradėjo studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje. Nors viskas – nuo teorijos iki pirmųjų pamokų praktikos metu – pirmaisiais studijų metais buvo nauja, entuziazmo ir smalsumo netrūko.

„Atliekant praktiką pirmame kurse, stebint pamokas, apėmė labai stiprus jausmas: aš noriu būti ta, kuri vaikams kuria saugų ir jaukų pasaulį”, – sako ji.

Pirmąją praktiką ji atliko trečiokų klasėje – iš pradžių stebėjo mokytojos darbą, vėliau pati pravedė kelias pamokas savarankiškai. „Pasirodo, pamokų metu yra sunkiausia planuoti laiką. Galvoji, kad viena ar kita veikla truks dešimt minučių, o vaikai ją padaro per tris minutes. Tada staiga reikia keisti planą, keisti pamokos turinį ir eigą. Vaikai džiugino – atrodė labai susikaupę, įsitraukę, supratau, kad tikrai noriu tai daryti visą likusį gyvenimą”, – savo įspūdžius prisimena VDU Švietimo akademijos studentė G. Laurinavičiūtė.

Mamos pavyzdys – mokytojos idealas

Gertrūdos mama jau 24 metus dirba pedagogikos srityje – ji yra dorinio ugdymo ir tikybos mokytoja, neseniai įgijusi ir specialiojo pedagogo kvalifikaciją. Mamos patirtis ir palaikymas jai buvo itin svarbūs renkantis ir savo profesiją.

„Mama labai realistiškai papasakojo, kokie sunkumai laukia mokytojos darbe, bet ji akcentavo, kad visi tie sunkumai yra įveikiami. Suprantu, kad mokytojo darbas reikalauja nuolatinio mokymosi, tobulėjimo, bet tai mane kaip tik ir motyvuoja”, – įsitikinusi ji.

Paklausta apie tai, kokia mokytoja ji pati norėtų būti, Gertrūda net nedvejodama atsako, kad nori būti tokia, kokia yra jos mama: „Mano mama yra labai šiltas žmogus, visada buvo ir yra atsidavusi mokiniams. Jos buvę auklėtiniai, dabar jau suaugę žmonės, sutikę ją gatvėje iki šiol mielai apkabina, pasako, kad pasiilgo. Noriu ir aš būti tokia, kurios mokiniai nepamiršta.”

Pašnekovė neabejoja, kad pradinių klasių mokytojas yra žmogus, kuris ne tik perteikia vaikams žinias, bet ir stipriai prisideda formuojant jų vertybes, charakterį, asmenybę: „Tai pirmasis jų mokytojas mokykloje. Jei klasėje vaikams bus jauku, gera, įdomu, jei jie jaus mokytojo šilumą ir dėmesį, toks bus ir jų santykis su mokslu. Tai neabejotinai formuoja jų požiūrį į mokymąsi, pasaulį, požiūrį į santykius, pasitikėjimą”.

Automobiliai, žirgai ir… meilė

Atsilaisvinusi nuo darbų, Gertrūda skiria laiko kiek neįprastiems pomėgiams. Vienas jų – automobilių sportas. Ji nuo pat mažumės su savo tėčiu aktyviai lankydavosi automobilių sporto varžybose, o vėliau ir pati sėdo prie lenktyninio automobilio vairo.

„Drauge su tėčiu praleisdavome varžybose ne vieną savaitgalį. Mane ši veikla labai įtraukė. Būdamas vaikas netgi spėliodavau iš garso, kokia tai mašina, koks modelis. Pamenu, kai vieno gimtadienio proga tėvai iš sutaupytų pinigų nupirko man automobilį varžyboms. Sekėsi neblogai – lenktyniaudama pelniau ne vieną svarbų titulą ir apdovanojimą. Tačiau pats didžiausias mano laimėjimas – ne taurės, o šiame sporte sutiktas mylimas žmogus”, – pažinties istoriją su savo būsimu vyru prisimena G. Laurinavičiūtė.

Dar vienas jos ilgametis pomėgis – jodinėjimas žirgais. Jodinėti ji pradėjo būdama vos trejų metukų. Nors kelio trauma vėliau pristabdė aktyvias treniruotes, Gertrūda planuoja šią vasarą vėl grįžti į žirgyną.

„Visada buvau gan drovus ir tylus žmogus, – prisipažįsta ji. – Tačiau kai aš jodinėju, stebiu automobilių varžybas ar pati vairuoju, čiaušku nesustodama – šie pomėgiai išmokė mane drąsos daryti tai, kas man patinka, laisvai bendrauti, varžytis, drąsiai klausti, nepasiduoti”.

Linkis sau kantrybės ir jautrumo

Nors Gertrūda dar tik baigė pirmuosius mokslo metus universitete, ji jau nekantrauja atlikti dar vieną praktiką mokykloje, o ir svajoja apie mokytojo darbą. Paklausta, ko sau palinkėtų kaip būsimai mokytojai, Gertrūda nedvejoja: „Būti kantriai, jautriai ir supratingai. Vadovautis ne tik protu, bet ir širdimi. Ir niekada neužmiršti – kiekvienas vaikas turi savo pasaulį, o mokytojo darbas yra ne tik jį suprasti, bet ir padėti vaikui augti.”

Darbas su vaikais padeda augti ir pačiam mokytojui. Kaip, beje, ir savanorystės veikla. Gertrūda pataria žmonėms, ypač paaugliams, kuo daugiau savanoriauti – tai dovanoja daug vertingų patirčių, o ir padeda pažinti save bei galbūt netgi atrasti savo tikrąjį pašaukimą.

Kaip išgyventi egzaminus?

Artėjant brandos egzaminų sesijai, nerimo lygis mokyklose auga. Mokytojai, mokiniai bei jų tėvai atsiduria nuovargio, nerimo ir didelių lūkesčių epicentre.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos edukologijos doktorantė, Informatikos fakulteto dėstytoja, matematikos mokytoja Monika Grigaliūnienė sako, kad šiuo laikotarpiu mokyklų bendruomenė gyvena permainų ir nežinios etape – tai atsiliepia tiek mokymosi rezultatams, tiek mokinių psichologinei sveikatai.

Situacijos sudėtingumą iliustruoja faktai: praėjusiais metais vienuoliktokai iki pat pavasario nežinojo, ar galės perrašyti tarpinius patikrinimus. Šiemet iki dvyliktokų valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino likus vos pusantros savaitės, pedagogai sužinojo, jog viena egzamino užduotis keičiasi.

„Tai kelia bereikalingą įtampą visoms pusėms. Jei norime stiprios švietimo sistemos, turime galvoti ne tik apie turinį, bet ir apie nuoseklų ugdymo procesą”, – sako M. Grigaliūnienė.

Gerėjančių ketvirtokų rezultatų nereikėtų pervertinti

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija džiaugiasi: šių metų nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai rodo, kad ketvirtokų matematikos rezultatai gerėja. Tačiau M. Grigaliūnienė ragina šiuos skaičius vertinti atsargiai.

„Pradinukai dažniausiai sprendžia užduotis, kurios reikalauja atpažinti žinomus veiksmus, taikyti išmoktus algoritmus. Vyresnėse klasėse užduotys neretai tampa sudėtingesnės: reikia gebėti perprasti problemą, analizuoti ją ir taikyti žinias naujose situacijose. Tada rezultatai krinta”, – paaiškina ji.

Edukologės teigimu, ketvirtokų rezultatai labiau atspindi, kokį turinį mokiniai yra išėję, o ne kiek jie supranta ar kiek išlavintas jų matematinis mąstymas.

Viena dažniausių klaidų ruošiantis egzaminui yra bandymas išmokti sprendimo būdus atmintinai. „Jeigu mokinys žino, ką daro, kodėl taip daro ir kas vyksta su skaičiais, jis bus pasiruošęs ir netikėtumams. O jeigu žino tik veiksmų seką, vienas žingsnis kitoks – ir viskas griūva”, – teigia M. Grigaliūnienė.

Neretai mokydamiesi matematikos mokiniai bando rasti universalų uždavinių sprendimo būdą, tinkamą visiems atvejams, tačiau tokia strategija dažniausiai nepasiteisina: šiek tiek kitaip parašytas uždavinys – ir tu staiga jau nebežinai, kaip jį spręsti.

M. Grigaliūnienė pataria abiturientams nuolat klausti mokytojų „kodėl” ir stengtis suprasti procesą: „Visus mokinius, nuo pat mažiausiųjų, raginu uždavinėti klausimus, bandyti suprasti, kodėl uždavinys vienaip ar kitaip sprendžiamas. Jeigu ruošiamės egzaminams, būtina suprasti logiką ir veiksmų eigą. Net neabejoju, kad absoliuti dauguma mokytojų yra pasiruošę atsakyti į mokinių klausimus”.

Tėvų vaidmuo: realistiškai palaikyti, o ne spausti

M. Grigaliūnienė išskiria tris pagrindines kryptis, kaip tėvai galėtų padėti vaikui ruošiantis egzaminams. Pirmoji ir svarbiausia – realistiški lūkesčiai. Yra tėvų, kurie ateina į susitikimą su mokytojais ir kelia klausimą, kodėl jo vaiko pažymiai tokie ir tokie? Kodėl ne dešimtukai? Ir jie nevertina to, kad, pavyzdžiui, vaikas visiškai nedirbo ir nedarė namų darbų.

Jei visus metus mokinys mokėsi vidutiniais pažymiais, tikėtis 100 ar 80 procentų iš egzamino yra šiek tiek nerealu. Kelti tokią kartelę, kurios tikėtina, kad nepasieksi, yra nusivylimas ir mokiniui, ir tėvams.

Antroji kryptis – emocinė aplinka. Vaikui svarbu žinoti, kad jis namuose bus priimtas nepaisant to, kaip bus įvertintas per egzaminus. „Jokiu būdu negalime aiškinti vaikui, kad egzaminas yra jo gyvenimą apsprendžiantis rezultatas, nes taip nėra. Tavo, kaip žmogaus, vertės neapibrėžia joks vienas skaičius”, – pabrėžia M. Grigaliūnienė.

Jos teigimu, jei iki egzaminų liko kelios savaitės, nelabai ką beprisimokysi. Tuo laikotarpiu labiau reikėtų galvoti ne apie žinias, o stengtis nurimti, rūpintis mokinio psichologine būsena.

Trečioji kryptis – užtikrinti kokybišką poilsį. Šiuo etapu kur kas svarbiau skanus maistas, pasikalbėjimai, geras miegas nei trys papildomi testai paskutinę naktį: „Labai svarbu dieną prieš egzaminą nieko daugiau nebesimokyti. Mažiausiai dvylika valandų prieš egzaminą – net negalvoti apie tai, kas laukia egzamino metu. Svarbu leisti savo smegenims truputėlį pailsėti, būtina gerai išsimiegoti”.

M. Grigaliūnienė dalijasi ir asmenine patirtimi: „Prieš savo egzaminus gulėdavau vonioje, eidavau miegoti laiku, mane tėvai lepino skaniu maistu, dėl to, kad paskutinėmis dienomis nieko jau nebepadarysi – egzamino rezultatą lems tikrai ne paskutinės nakties mokymasis, o bent jau dvejų pastarųjų metų darbas”.

Kodėl nereikia visko kopijuoti iš užsienio

Nėra tokios šalies, anot pašnekovės, iš kurios turėtume kopijuoti dalykus ir perkelti juos į mūsų švietimo sistemą: „Mes labai dažnai žiūrime į užsienį kaip į žalesnę pievelę, bet visa tai, ką turi tos kitos šalies švietimo sistema, nėra atsiejama nuo tos šalies kultūrinio ir istorinio konteksto. Kiekviena šalis turi savitą istoriją, vertybes, socialines normas, kurios formuoja ne tik mokymo metodus, bet ir požiūrį į mokymąsi bei ugdymą apskritai. Todėl tiesioginis modelių kopijavimas dažnai neatitinka mūsų realijų ir neatskleidžia mūsų švietimo sistemos potencialo“.

Mums svarbiausia, pasak pašnekovės, išsiaiškinti Lietuvos švietimo sistemos unikalumą ir stiprybes: „Visų pirma žiūrėkime į tai, kokias stiprybes turi mūsų mokiniai ir mokytojai, ir puoselėkime tai“.

Dirbdama tiek su mokiniais, M. Grigaliūnienė turi tikslą – ne išmokyti juos matematikos, bet suformuoti teisingą požiūrį į matematiką, jos mokymąsi ir į jų pačių galimybes  matematiką išmokti. Matematika dažnai atrodo sudėtinga ar net bauginanti, bet tai, kaip į ją žiūrime, lemia mūsų pasisekimą. Svarbu ne tik žinios, bet ir pasitikėjimas savo gebėjimais, smalsumas, noras klausti ir ieškoti atsakymų.

Būsimieji mokytojai, kurie šiuo sudėtingu metu renkasi pedagogikos profesiją, jai suteikia vilties. Jie ateina vedami daugybės klausimų, kartais net vedami pykčio, kad švietimas ne toks, koks turėtų būti. Svarbiausia – jie ateina ieškodami ir tikėdami, kad gali būti geriau. Šis jų noras keistis ir tobulėti yra svarbus ženklas, kad pokyčiai yra įmanomi.

„Tai yra man labai didelis įkvėpimas ir didelė viltis, kad mes mažais žingsniais artėsime link to, kad turėsime stipresnį matematikos mokymosi lygį Lietuvoje ir mokinius, kurie kitaip, su smalsumu ir pasitikėjimu, žiūrės į matematiką“, – sako M. Grigaliūnienė.

Priėmimas į bakalauro studijas VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje

Nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 6 d. 11 val. vyks prašymų studijuoti Lietuvos universitetuose ir kolegijose registravimo pagrindinis etapas, individualiai pildant stojimo paraišką internetu LAMA BPO informacinėje sistemoje. Stojantieji galės pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas, valstybės nefinansuojamas vietas ir valstybės nefinansuojamas vietas su studijų stipendija.

Bendrojo priėmimo etapo kvietimai studijuoti bus siunčiami elektroniniu paštu rugpjūčio 11 dieną iki 12 val. Juos stojantieji taip pat matys prisijungę prie savo prašymo paskyros LAMA BPO informacinėje sistemoje.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studijų sutartis elektroniniu būdu bus galima sudaryti nuo  rugpjūčio 11 d. 15 val. iki rugpjūčio 14 d. 12 val. Visi kviečiamieji  studijuoti VDU rugpjūčio 11 dieną gaus informacinius laiškus dėl sutarties pasirašymo epasirasymas.vdu.lt sistemoje. Šiais metais taip pat planuojamas papildomas priėmimo etapas. Daugiau informacijos:  https://lamabpo.lt/pirmosios-pakopos-ir-vientisosios-studijos/priemimo-datos/

Stojamieji egzaminai stojantiems į menų ar meno pedagogikos studijas vyks nuo birželio 12 d. iki rugpjūčio 5 d. Stojantieji į stojamuosius egzaminus turi registruotis ne vėliau kaip 24 val. iki stojamojo egzamino dienos. Daugiau informacijos apie stojamuosius egzaminus ir jų tvarkaraščius rasite čia: www.vdu.lt/stojamieji.

Stojamiesiems egzaminams kiekvienas stojantysis turi registruotis savarankiškai LAMA BPO informacinėje sistemoje (registracija stojamiesiems egzaminams vyksta stojamųjų egzaminų skiltyje).

Kviečiame vaizdo siužete išsamiau susipažinti su svarbiausiais dalykais norintiems stoti į VDU:

 

Kontaktai:

• VDU Studijų informacijos centras
• Adresas K. Donelaičio g. 52-102, 44244, Kaunas
• Telefonas +370 37 323 206, +370 65547241, +370 610 73160, +370 615 22359
• El. paštas: loreta.petrauskaite@vdu.lt, justina.sisaite@vdu.lt, egle.gailusyte@vdu.lt, laurynas.samajauskas@vdu.lt, ieva.salamakinaite@vdu.lt arba vdu@vdu.lt

Kyla kartelė švietimo vadovams: magistrantūros diplomas – ne tik privilegija, bet ir būtinybė

Lietuvos švietimo sistema išgyvena transformacijos laikotarpį – švietimo įstaigų vadovams keliami vis aukštesni reikalavimai. Nuo 2027 m. rudens dirbantieji mokyklų ir darželių vadovais privalės turėti magistro kvalifikacinį laipsnį, o naujai priimamiems vadovams šis reikalavimas įsigaliojo jau nuo šių metų pradžios. Reikalaujamo išsilavinimo neįgiję švietimo įstaigų vadovai bus atleidžiami iš einamų pareigų.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Švietimo vadybos ir politikos katedros vedėjos, švietimo vadybos magistrantūros programos vadovės prof. dr. Aušros Rutkienės, šis pokytis – svarbus sisteminis pripažinimas, jog magistro laipsnis švietimo sistemoje turi vertę ir reikšmę. „Kai kuriose šalyse ir pedagogai turi turėti arba pilną penkerių metų išsilavinimą, arba magistro kvalifikacinį laipsnį”, – atkreipia dėmesį ji.

Įvairaus amžiaus ir patirties

 

Reikalavimai vadovų kvalifikacijai tampa griežtesni, tačiau prof. dr. A. Rutkienė akcentuoja, kad magistro laipsnis nebūtinai turi būti edukologijos srities – tinka vadybos, administravimo ar kitos srities magistro diplomas. Tai praplečia galimybes įvairiems specialistams užimti vadovaujančias pareigas švietimo srityje.

Pastaraisiais metais siekdama užtikrinti šios kvalifikacijos prieinamumą, viena ilgiausiai vykdomų Lietuvoje (nuo 2008 metų) VDU Švietimo akademijos  Švietimo vadybos magistrantūros studijų programų kvietė esamus, būsimus ir potencialius vadovus ir kitus pedagoginius darbuotojus studijuoti magistrantūros studijose. Projektas finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Šiuo metu šioje studijų programų universitete studijuoja 230 kvalifikuotų švietimo vadovų bei specialistų. Šios studijos pritraukia įvairaus amžiaus ir patirties studentus – nuo pradedančių mokytojų iki ne vienerius metus jau dirbančiųjų vadovais ar pavaduotojais. Programa sudaryta taip, kad studijas nesunku derinti su darbu: paskaitos vyksta penktadieniais ir šeštadieniais.

Greta – galimybė rinktis ir magistrantūros nuolatines studijas VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje, šiuo metu vyksta priėmimas.

„Švietimo vadybos magistrantūros studijose turime labai įvairaus amžiaus studentų. Čia apstu ir tų profesionalų, kurie jau turi kitos srities magistro laipsnį – pas mus jie ateina mokytis ne dėl pažymių, o dėl naujų kompetencijų ir žinių poreikio”, – įsitikinusi prof. dr. A. Rutkienė.

 

Pokytis buvo rizikingas, bet pasiteisino

Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos direktorė Dovilė Kaminskė, anksčiau dirbusi Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriuje, pradėjo vadovauti šiai ugdymo įstaigai prieš metus. Ji pripažįsta, kad toks profesinis pokytis buvo rizikingas, tačiau tikrai pasiteisino.

„Šie metai buvo pilni iššūkių, gimnazijos vadovo darbas nėra toks, kaip galbūt daugelis įsivaizduojame. Vadovo pareigos apima daugybę sričių – bendravimą su mokiniais, tėvais, mokytojais, dokumentacijos tvarkymą, krizių valdymą, projektų įgyvendinimą ir kt.,” – savo patirtimi dalijasi D. Kaminskė.

Pradedančiajam mokyklos direktoriui, anot pašnekovės, reikalingos tiek teorinės, tiek praktinės žinios. Dirbant direktoriumi, būtina suprasti ugdymo procesą, švietimo sistemos specifiką, būtina turėti lyderystės ir vadybinių gebėjimų, išmanyti inovacijas, mokėti įgyvendinti pokyčius, strategiškai planuoti.

Siekdama tobulinti savo vadybines kompetencijas, D. Kaminskė, pradėjusi vadovauti gimnazijai, netrukus pati įstojo į VDU švietimo vadybos magistrantūrą. Ji įsitikinusi, kad vadovas turi būti tas lyderis, kuris suvienija bendruomenę, įkvepia, sutelkia komandą, moka spręsti konfliktus, nuolat skatina savo komandą tobulėti, o kartu tobulėja ir pats.

„Visa veikla turi būti orientuota į vaikų, kurie yra pagrindiniai mokyklos klientai, gerovę. Žinoma, vienas žmogus negali visko padaryti ir ištempti ant savo pečių visą mokyklos strategiją – svarbus komandinis darbas”, – neabejoja gimnazijai vadovaujanti D. Kaminskė.

 

Mokytojų trūkumas – opi problema

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria švietimo įstaigų vadovai – mokytojų trūkumas. D. Kaminskė sako, kad padėti išlaikyti mokytojus labiausiai padeda atvira komunikacija: „Svarbu kalbėtis su mokytoju, aiškintis, ko jam trūksta jo darbe, su kokiais sunkumais jis susiduria. Žinoma, mokytojo motyvavimas nėra lengvas dalykas, ypač, kai pedagogas yra pavargęs po ilgų darbo metų mokykloje”.

Prof. A. Rutkienė atkreipia dėmesį į plonytę ribą tarp lyderystės ir desperatiškos mokytojų paieškos.

„Jeigu nėra mokytojo, nevyksta pamokos. Mokyklos bendruomenė, ypač mokinių tėvai, įprastai labai jautriai į tai reaguoja – neva koks tu vadovas, jeigu nesugebi rasti mokytojo? Suprantama, kad vadovas ieško tinkamiausio žmogaus – mokytojas turi būti kompetentingas ir turi pasižymėti tam tikromis savybėmis, kad jo mokiniai jaustųsi klasėje gerai, o ir jis tinkamai įsilietų į jau susiformavusį kolektyvą”, – sako prof. A. Rutkienė.

 

Regioninėms mokykloms dar sunkiau 

Dar vienas rimtas iššūkis, kurį įvardija VDU profesorė dr. A. Rutkienė – tai sunkumai, su kuriais susiduria regioninės mokyklos. Jų situaciją apsunkina neapibrėžtumas dėl mokyklų tinklo išlikimo, kai mažesnių miestelių mokyklose, tam tikrose klasėse, mokinių skaičius gali drastiškai sumažėti, o ir peržengti kritinę ribą. Natūralu, kad perspektyvūs pedagogai privengia rinktis darbą mokykloje, kurios ateitis neaiški.

Anot VDU profesorės, mokyklos stengiasi pritraukti jaunus pedagogus ir pačios iš jų ugdyti būsimus vadovus. Neretai mėginama juos prisivilioti siūlant įvairias motyvacines priemones, tokias kaip būsto nuomos kompensacija, transporto išlaidų padengimas ir panašiai.

„Regionų politika šiandien dažnai lemia tai, kad jaunas specialistas visgi renkasi dirbti šalies didmiestyje ar išvyksta užsienį, o ne renkasi regioninę mokyklą”, – pastebi A. Rutkienė.

Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos direktorė D. Kaminskė sako, kad, motyvuojant tiek pedagogus, tiek mokyklos vadovus likti ilgus metus dirbti mokykloje, svarbu suteikti galimybę jiems nuolat judėti, t.y. mokytis, tobulėti ir augti: „Kartą vienas kolega man išsakė mintį, jog riedantys akmenys niekada neapkerpėja. Ši mintis tapo ir didžiausia mano motyvacija. Nuolatinis tobulėjimas, pokyčiai ir galvojimas, kas bus rytoj, po savaitės ar mėnesio, padeda žmogui neapkerpėti ir nuolat judėti tolyn”.

 

 

 

VDU pradeda priėmimą į profesinių studijų programą „Pedagogika“

Vytauto Didžiojo universitetas skelbia priėmimą į profesinių studijų programos 1 metų (60 kreditų) arba 2 metų (120 kreditų) „Pedagogika“ valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas studijas.

1 metų (60 kreditų) pedagogikos studijos skirtos pedagogo kvalifikacijai įgyti.

Į valstybės finansuojamas vietas dalyvauti konkurse gali asmenys tik turintys atitinkamos krypties išsilavinimą, būtiną nurodytų dalykų mokytojų kvalifikacijai pagal Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-774. Tai reiškia, kad į 60 studijų kreditų programą galima stoti turint konkretaus mokomojo dalyko aukštąjį išsilavinimą, bet neturint pedagogo kvalifikacijos.

Dokumentų pateikimas ir priėmimas į studijas vyks pagal šias Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nurodytas sritis:

• Matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, informatikos, kalbų (lietuvių kalbos ir literatūros, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų). istorijos, geografijos dalykų mokytojai.
• Kitų ugdymo sričių dalykų kvalifikaciją turintiems: ekonomikos ir verslumo, etikos, dailės/menų, muzikos, šokio, technologijų, teatro, fizinio ugdymo, filosofijos, medijų meno, lotynų kalbos ir antikos kultūros, psichologijos, astronomijos, geografinių informacinių sistemų, teisės, etninės kultūros, nacionalinio saugumo ir krašto gynybos, tikybos dalykų mokytojų kvalifikacijai.

Į valstybės nefinansuojamas studijas kviečiame teikti dokumentus aukštąjį išsilavinimą turinčius kandidatus į šias sritis:

• Socialinės pedagogikos (turinčius socialinio darbuotojo kvalifikaciją)
• Specialiosios pedagogikos (tik turintiems universitetinį išsilavinimą), planuojantys vėliau įgyti specialiojo pedagogo kvalifikaciją
• Logopedijos (tik turintiems universitetinį išsilavinimą), planuojantys vėliau įgyti logopedo kvalifikaciją
• Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, planuojantys vėliau įgyti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją
• Pradinio ugdymo, planuojantys vėliau įgyti pradinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją
• Gyvenimo įgūdžių.

60 kreditų (1 metų) studijų programą sudaro:

• teorinė dalis (paskaitos, seminarai, praktiniai darbai), kurios apimtis 720 val.,
• pedagoginė praktika (atliekama bendrojo ugdymo mokyklose), kurios apimtis 800 val.
• savarankiškai rengiamas baigiamasis darbas, kurio apimtis 80 val.

60 kreditų studijos trunka vienerius mokslo metus, jas baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas.

2 metų (120 kreditų) pedagogikos studijos skirtos pedagogo kvalifikacijai ir mokomojo dalyko kompetencijoms įgyti.

Į valstybės finansuojamas studijų vietas gali pretenduoti aukštojo mokslo kvalifikaciją turintys asmenys. Į 120 studijų kreditų programą galima stoti turint aukštąjį išsilavinimą, bet neturint pedagogo kvalifikacijos ir norint tapti kito mokomojo dalyko mokytoju.

Kandidatai gali rinktis mokomojo dalyko modulius šiose srityse:

• Matematika, informatika, biologija, fizika, chemija, istorija, geografija, kalbos (lietuvių kalba ir literatūra, anglų kalba, ispanų kalba, vokiečių kalba, prancūzų kalba, italų kalba)
• Muzika, ekonomika ir verslumas, dailė, fizinis ugdymas, etika, technologijos, šokis, teatras.

120 kreditų (2 metų) studijų programą sudaro:

• pedagoginė dalis – 60 kreditų: paskaitos, seminarai, praktiniai darbai (apimtis 720 val.), pedagoginė praktika atliekama bendrojo ugdymo mokyklose (apimtis 800 val.) ir savarankiškai rengiamas baigiamasis darbas, kurio apimtis – 80 val.
• mokomojo dalyko modulio dalykai – 60 kreditų: paskaitos, seminarai, praktiniai darbai (apimtis 1600 val.)

120 kreditų studijos trunka dvejus mokslo metus, jas baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas bei mokomojo dalyko kompetencijas patvirtinanti akademinė pažyma.

Studijos bus vykdomos Kaune ir Vilniuje.

Prašymus galima pateikti nuo gegužės 19 d. iki birželio 22 d. 24 val. internetu  https://epasirasymas.vdu.lt/

Stojantieji turi pateikti 2025 m. priėmimo į pedagogikos studijas taisyklėse nurodytus dokumentus.

Visi stojantieji turi dalyvauti motyvacijos pokalbyje, kuris vyks nuotoliniu būdu birželio 25, 26, 27 dienomis. Informacija apie motyvacijos pokalbio eigą ir tvarkaraštis kiekvienam stojančiajam bus išsiųsti prašymo formoje nurodytais el. pašto adresais.

Priėmimo etapai

Daugiau informacijos apie priėmimą į profesines studijas „Pedagogika“:

 

Ketinantiems studijuoti Kaune:

 

Ketinantiems studijuoti Vilniuje:

Dr. V. Vančugovienė pelnė prestižinį 2025 m. „Marsh“ apdovanojimą už edukaciją botanikos soduose

VDU Botanikos sodo buvusi darbuotoja, VDU Švietimo akademijos dėstytoja, STEAM didaktikos centro direktorės pavaduotoja dr. Vesta Vančugovienė pelnė prestižinį 2025 m. „Marsh“ apdovanojimą už edukaciją botanikos soduose (angl. Marsh Award for Education in Botanic Gardens) – tarptautinį pripažinimą, kasmet teikiamą už reikšmingiausius pasiekimus augalų išsaugojimo ir edukacijos srityje.

Šį apdovanojimą teikia BGCI (Botanic Gardens Conservation International) kartu su Marsh labdaros fondu – tai vienas reikšmingiausių įvertinimų pasaulio botanikos sodų bendruomenėje. Vesta – pirmoji lietuvė, pelniusi šį titulą. Jos veiklą vertino tiek Marsh labdaros fondas, tiek BGCI profesionalų komisijos.

Dr. Vesta Vančugovienė – švietimo srities novatorė, savo mokslinį kelią pradėjusi nuo molekulinės biologijos, o edukatorės karjerą – nuo VDU Botanikos sodo, kuriame aktyviai ėmėsi gamtamokslinio ugdymo. Ji inicijavo ir įgyvendino ne vieną reikšmingą edukacinį projektą, prisidėdama prie nacionalinių mokslo konkursų ir sėkmingai taikydama virtualaus mokymosi programas, buvo Lietuvai atstovavusioje komandoje Venecijos architektūros bienalėje, o pandemijos metu sklandžiai ir originaliai pritaikė nuotolines edukacijas.

Vestos sukurti ir pritaikyti mokymo modeliai, apjungiantys biologiją, edukologiją ir praktinį mokymą, šiandien pripažįstami kaip lengvai adaptuojami ir kitose pasaulio edukacinėse sistemose.

Vesta oficialiai bus pagerbta 11-ajame Tarptautiniame edukacijos botanikos soduose kongrese Seule, Pietų Korėjoje.

• Aktuali informacija absolventams
• Apie mus
• Bakalauro studijos
• Doktorantūra
• Doktorantūros dokumentai
• ES Projektai
• Gretutinės studijos studentams
• Kontaktai
• Mokslas
• Mokslininkams ir tarptautinė praktika
• Mokytojams ir tėvams
• Padaliniai
• Priėmimas į bakalauro programas
• Priėmimas į edukologijos krypties doktorantūros studijas
• Priėmimas į magistrantūros studijas
• Priėmimas į studijas VDU ŠA
• Profesinių studija pedagogika
• Renginiai moksleiviams
• Sporto ir fizinio ugdymo katedra
• Stipendijos
• Stojantiesiems ir moksleiviams
• Studentams ir absolventams
• Studentų aplinka
• Studijų sąlygos ir aplinka
• Susipažinkite su studentais
• Svetainės žemėlapis
• VDU ŠA tavo mokykloje
• Visi ivykiai
• Visos naujienos
• Vydūno Jaunimo fondo stipendija