Psichologijos studentai klausėsi kviestinių lektorių paskaitų

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje psichologijos studentams vyko paskaitos, kurias skaitė kviestiniai lektoriai.

Spalio 2 d. VDU Švietimo akademijoje Lošimų priežiūros tarnybos vyriausieji specialistai-psichologai Tatjana Veromej ir Oleg Mackevič (VDU Švietimo akademijos absolventai) vedė seminarą apie priklausomybę nuo azartinių lošimų. Lektoriai pristatė lošimų Lietuvoje paplitimą, problemines lošimo pasekmes, aptarė lošėjų asmenybės tipus ir teikiamą psichologinę pagalbą priklausomybę turintiems asmenims bei jų artimiesiems. Seminare dalyvavo Švietimo akademijos psichologijos specialybės studentai.

Spalio 9 d.VDU absolventė, Jaunimo linijos savanorė Tatjana Veromej vedė seminarą apie savižudybių prevenciją. Lektorė supažindino su savižudybės mastu Lietuvoje (vienas didžiausių savižudybių skaičius Europoje), savižudybės riziką rodančiais ženklais, aptarė, kaip reaguoti, įtarus ar sužinojus, kad artimas žmogus ketina nusižudyti. Diskusijos metu buvo pripažinta, kad pirmasis ir svarbiausias dalykas, kurį gali padaryti artimieji – tai išklausyti, leisti išsikalbėti ir bandyti suprasti, kas vyksta žmogaus viduje. Psichologė taip pat atsakė į studentų klausimus apie savo ilgametę konsultantės patirtį Jaunimo linijoje, supažindino su galimybe tapti Jaunimo linijos savanoriais.

Spalio 9 d. VDU Švietimo akademijos psichologijos specialybės studentai lankėsi Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Studentai susitiko su Psichologinio konsultavimo ir socialinės pagalbos skyriaus vedėja dr. Ieva Vaskeliene ir vaikų psichologe Danute Petrošiene. Psichologės supažindino su psichiatrijos ligoninės atsiradimo istorija, pagrindiniais skyriais ir psichologų darbo specifika psichiatrijos ligoninėje.

Seminarus organizavo doc. dr. Daiva Karkockienė.

Akimirkos iš paskaitų.

Žinių radijo laidoje – prof. dr. D. Jakovonytė-Staškuvienė apie alfa kartos vaikus

2019 m. rugsėjo 26 d. Žinių radijo laidoje „Ryto ekspresas“ dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos prof. Daiva Jakovonytė-Staškuvienė ir kalbėjo apie alfa kartos vaikus. Kas yra alfa kartos vaikai? Šios kartos vaikai yra gimę 2010 metais ir vėliau. Mokslininkų manymu, jie išsiskiria tuo, kad nuo mažų dienų geba apdoroti didžiulius informacijos kiekius ir vienu metu daryti kelis darbus. Kaip mokyti tokius vaikus?

Radijo laidos įrašą kviečiame klausyti.

Prof. dr. D. Jakavonytė-Staškuvienė dalyvavo lietuvių diasporos profesionalų klubų susitikime

2019 m. rugsėjo 14 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė dalyvavo trečiame lietuvių diasporos profesionalų klubų susitikime, vykusiame LR Ambasadoje Briuselyje. Į susitikimą atvyko 16 profesionalų klubų iš daugiau nei 10 pasaulio šalių. Renginyje panelinės diskusijos „Švietimo ateitis ir dirbtinis intelektas“ dalyviai aptarė Lietuvos esamą situaciją, stiprybes ir galimybes ugdant ateities lyderius, išskyrė prioritetus, įvardijo tam tikrus iššūkius, kuriuos reikėtų spręsti kartu bendradarbiaujant įvairių skirtingų sričių mokslininkams, verslininkams, politikams ir praktikams. Diskusija buvo tiesiogiai transliuojama internetu, ją galėjo stebėti visame pasaulyje gyvenantys lietuviai.

Diskusiją kviečiame stebėti nuo 1:22 min: čia.

LRT laidoje „Tėčio reikalai“ – VDU ŠA edukologės apie patyčias ir pozityviąją tėvystę

2019 m. rugpjūčio 8 d. LRT laidoje „Tėčio reikalai“ Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytojos: doc. dr. Milda Brėdikytė ir doc. dr. Sigita Burvytė kalbėjo apie vaikų patiriamas patyčias ir pozityviąją tėvystę.

Laidą kviečiame žiūrėti: čia.

VDU Švietimo akademijos edukologė D. Jakavonytė-Staškuvienė apie alfa kartos vaikus

DELFI.LT spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė apie alfa kartos vaikus.

Jei apie Z kartą daugmaž viskas aišku, naujoji – 2010 metais ir vėliau gimusi karta kelia daug klausimų. Kaip bendrauti su šiais vaikais, kaip juos ugdyti, kaip sudominti, ko iš jų tikėtis? Apie visa tai papasakojo Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė.

– Daugiausia informacijos galima rasti apie Z kartą, alfa karta kol kas yra daugeliui – neatrasti klodai. Kada gimę yra šie vaikai?

– Alfa kartai priskiriami vaikai gimę 2010-aisiais metais ir vėliau. Galima sakyti, kad šiai kartai priklauso dabartiniai pradinių klasių mokiniai ir ikimokyklinio amžiaus vaikai. – Kokie yra jų pagrindiniai bruožai? Kuo skiriasi nuo Z kartos? – Kiekviena karta yra siejama su technologijų išsivystymu, technologine pažanga. Manau, kad būtent alfa kartos vaikai auga didžiausios technologijų pažangos laikotarpiu, kai dirbtinio intelekto valdomų daiktų artimiausioje aplinkoje yra vis daugiau. Tad šios kartos vaikai yra labai imlūs technologijoms, jau net programavimo pradmenis pradeda įvaldyti šešiamečiai. Šios kartos vaikai geba greitai išmokti, yra drąsūs, nebijantys klysti, norintys tobulėti, todėl ir loginio mąstymo gebėjimų pamatus ugdosi nuo pat mažens. Kadangi jie gimę aplinkoje, kurioje daug įvairių technologijomis grįstų sprendimų, aplinkos daiktų, todėl jais gali puikiai naudotis, kartais net geriau už suaugusiuosius. Pavyzdžiui, fotografuoti šiandieninėje aplinkoje geba ne vienas penkiametis. Galime pastebėti, jog skaityti ir rašyti dažnas vaikas išmoksta rašydamas žinutes draugams telefone, su artimaisiais bendraudamas nuotoliniu būdu.

– Kaip bendrauti su alfa kartos vaikais?

– Manau, kad su bet kurios kartos vaikais bendravimas išlieka vienu svarbiausių uždavinių. Vaikas artimiausioje aplinkoje turėtų jaustis mylimas. Santykiai grįsti savitarpio pagarba ir pasitikėjimu yra patys svarbiausi ir šiandieniame pasaulyje. Labai svarbu, kad tai, kas pažadėta, būtų ir ištesėta, nes taip vaikai mokosi žodžio ir susitarimų laikymosi principų. Jeigu kalbėtume apie ugdymo procesą, vaikai noriai mokosi tuomet, kai žino, ką, kaip ir kodėl reikia atlikti, kas iš to bus, koks laukiamas rezultatas ir pan. Tad pozityviai motyvuoti ir tartis dėl visų veiklų reikėtų nuolatos. Po veiklos, kai darbai jau padaryti, labai naudinga permąstyti, kaip vyko, ką pavyko pasiekti geriausia, o ką ir kaip dar būtų galima patobulinti. Ši ar panaši praktika deda gilius metakognityvinių gebėjimų pagrindus, ugdo kritinį mąstymą, kuris būtinas kiekvienam priimant sprendimus, analizuojant problemines situacijas.

Skaitykite daugiau.

Kaip turi keistis mokykla, kad užtikrintų kiekvieno vaiko ugdymosi sėkmę?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vykusiame švietimo kaitos aktualijoms skirtame forume „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“ aptartos geros mokyklos kūrimo galimybės, paliesta mokytojo, kaip prestižinės profesijos atstovo, vieta švietimo kontekste, pristatytas tyrimas apie mokytojų pyktį ir išryškintos gairės švietimo kaitai, atvedusios prie naujos rezoliucijos sukūrimo.

Forume dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai, mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai.

„ORIENTUOTAS UGDYMAS SKAITMENINĖS KULTŪROS KONTEKSTE“

(prof. dr. Ona Monkevičienė, Vytauto Didžiojo universitetas)

Vienoje konferencijoje buvo išsakyta mintis, kad jeigu ligi šiol gyvenome tam tikros skaitmeninės kultūros kontekste, tai šiuo metu vyksta stiprus skaitmeninės paradigmos lūžis. Iš pradžių buvo stengiamasi kiek įmanoma labiau plėtoti technologines galimybes, bet dabar jau suprasta, kad neprieinamos vartotojui didžiosios technologijos neduoda naudos. Atsigręžta į žmogų, į vaiką ir pradėta galvoti, kaip sukurti paprastus vartoti dalykus. Kitas dalykas, kuris nustebino, kad skaitmeninės kultūros mokslininkai itin pabrėžia vadovavimąsi vertybėmis, siekį užtikrinti besiugdančiojo gerovę ir tai, ką duoda naujosios technologijos, – ugdymosi galimybių įvairovės kūrimą.

Ar keičia skaitmeninė technologinė kultūra ugdymosi vertybes? Matome, kad mums aktualios ir Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų apraše suformuotos vertybės, orientuojančios į kuriantį, smalsų, bendraujantį vaiką. Taip pat aktualios vaikų kultūros ir įtraukiojo ugdymo vertybės. Galima sakyti, kad tam tikrose srityse judame, bet vis dar nesame nuėję toli. Kad orientuotomis į vaiką vertybėmis grįstume visą ugdymo procesą, kai kurios vertybės mums, pedagogams, dar yra naujos ir ne itin priimamos. Nauja yra ir tai, kaip susieti emocinį įsitraukimą su kūrybos procesu ir kitomis ugdymo praktikomis.

Dar viena problemiška ikimokyklinio ugdymo sritis – turinio inovacijos. Neseniai švietimo strategas Stresemanas skaitė pranešimą, kuriuo davė keletą patarimų Lietuvai, pabrėždamas, kad yra išskiriamos kietosios ir minkštosios kompetencijos. Kietosios – akademinės krypties, o minkštosios – asmenybinės. Pabrėžiama, kad pasaulyje tarp jų įsivyravo disbalansas. Lietuvoje gebėjimai dar tik pradėti įtraukti į programas. Pedagogams dar trūksta patirties, kaip šias kompetencijas sutelkti į programų turinį.

Blogiausia, kad mes dažnai nukrypstame į siaurą, mažai problemai skirtą turinį, o ne atskiro fenomeno tyrinėjimą, pasitelkdami šiuolaikinių technologijų galimybes. Dabar dažnai įvardijame, kad šiuo metu šalyje iš naujo atrandamas pamestas ugdymo turinys. Norime, kad vaikai žinotų jo galimybes. O štai pedagogai jau nebežino, kokias sąvokas, reiškinius, procesus vaikas turėtų suprasti.

Dar vienas aspektas – tai ugdymo proceso kaita, kurioje didžiausią problemą išryškintume – rutininę prieigą. Reikėtų eiti prie pažangia ugdymo filosofija grindžiamos ugdymo sistemos kūrimo. Būtina kaitos kryptis – nuo dvikryptės pedagogo ir vaiko sąveikos pereiti prie šios sąveikos papildymo dialoginiu vaiko ugdymusi įvairiose grupėse ir aplinkose. Taip pat vis svarbesnis tampa integralus vaikų ugdymas per žaidimą.

Ir paskutinis momentas, kurį noriu paminėti, – tai pedagogų vaidmens kaita. Jie dar nemoka taip modeliuoti ugdymo situacijų, kad jos paskatintų paties vaiko ugdymąsi.

„PEDAGOGO PROFESIJOS PRESTIŽAS“

(doc. dr. Emilija Sakadolskienė, Vytauto Didžiojo universitetas)

Diskusinį klausimą, kaip turi keistis mokykla, kad užtikrintų kiekvieno vaiko ugdymosi sėkmę, šiek tiek koreguočiau, nes ne visais atvejais turi keistis mokykla. Svarbiausia – mokykloje esantys žmonės. Tyrėjai pakartotinai teikia įrodymus, kad mokytojo darbo kokybė turi didesnį poveikį mokinių mokymosi procesui nei programos, mokymo metodai, mokymosi aplinka, finansavimas, mokinių skaičius klasėje ar tėvai.

Lietuvos 100-mečio proga buvo iškelti 3 tikslai ateičiai, iš kurių vienas – kelti mokytojo profesijos patrauklumą ir prestižą. Daugelis teoretikų yra bandę įvardyti, kokie požymiai charakterizuoja profesiją, profesionalumą ir profesijos prestižą. Išskirsiu tris, mano galva, svarbiausius bruožus. Pirmasis – pasirengimas profesijai turi būti reiklus (ar gali būti profesija prestižinė, jei stojant jos studijuoti tereikia kelių balų?). Pavyzdžiui, gydytojai, advokatai laikomi prestižinių profesijų atstovais dar ir dėl studijų trukmės. Šalys, į kurias lygiuojamės, iš pedagogų reikalauja magistro laipsnio. Suomija svarsto to reikalauti net ir iš ikimokyklinukų pedagogų. Antrasis požymis – profesijos atstovui svarbu turėti galimybę tobulintis. Daug kalbama apie kvalifikacijos kėlimo tobulinimą, bet visa tai taip pat dar nesustyguota. Trečiasis požymis – atlyginimas. Apie tai daug kalbėta, bet mažai padaryta. O kartais net ir kalbėta įžeidžiai, kad neapsimoka kelti atlyginimų tiems, kurie tiek daug atostogauja. Etatinis apmokėjimas turėjo spręsti daug problemų, susijusių su profesijos prestižu, bet netinkamas pasirengimas privedė prie menkų rezultatų ir streikų. Siekis turėti orų atlyginimą už 18 kontaktinių valandų – vis dar svajonė ir siekiamybė.

Noriu paminėti dar vieną itin svarbų mokytojų kokybę lemiantį veiksnį. Mokytojų profesinė socializacija ypač sudėtinga dėl to, kad dar 1975 m. buvo praminta stebimąja pameistryste. Kiekvienas vidurinės mokyklos abiturientas mokykloje iš viso praleidžia 12 tūkst. kontaktinių valandų su pedagogais, tad nenuostabu, kad viską žino apie pedagogo darbą. Ši sąlyga negalioja jokiai kitai profesijai. Todėl nėra lengva rengti mokytojus, kurie dirbtų kitaip negu jų stebėti mokytojai. Vienas iš tokios pameistrystės padarinių yra tai, kad būsimi mokytojai yra gerokai mažiau skeptiški dėl savo riboto žinojimo nei besirenkantieji kitas profesijas. Jie neįvertina tam tikrų mokytojavimo aspektų, nes mato mokytojo darbo vaizdą tik iš dalies, t. y. mokytojo visuminio pedagoginio darbo ir konteksto. Blogiausia, kad jo nemato ir politikai, aiškinantys, jog mokytojai per mažai dirba. Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvoje paprastai kalbama tik apie du pedagogo žinių komponentus: mokomojo dalyko ir pedagogines-psichologines žinias. Tačiau tarptautiniame kontekste užtinkamas Šulmano dar 1986 m. išsakytas terminas „pedagoginės turinio žinios“. Deja, Lietuvoje dažniausiai atskirai kalbama apie pedagogines didaktines ir mokomojo dalyko turinio žinias. Tada ir susidaro didžiausios ugdymo problemos, kai kada pedagoginių ir turinio žinių įgyjama atskirai. O Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei kai kurie universitetai nori rengti mokytoją pigiai ir greitai. Rengiant pedagogą atsietai nuo profesijos ir pedagoginio proceso, įgyjama tik tam tikrų edukologijos ir psichologijos žinių, „gaminamas“ dalykininkas, o ne žmonių ugdytojas.

Po vizito Lietuvoje takoskyrą tarp orientacijos į dalyką ir vaiką pamatė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atstovai. Iš pokalbio su pedagogais jie susidarė vaizdą, kad, rengiant mokytojus, daugiausia dėmesio skiriama dalykui ir mokyklų programų turiniui. Jų nuomone, per mažai susitelkta ties pačiu mokytojavimo procesu ir dalyko didaktika.

„MOKYTOJŲ VIENYBĖ IR PYKTIS“

(doc. dr. Julita Navaitienė, Vytauto Didžiojo universitetas)

Visi žinome, kad šiandien mokytojai pikti. Tam esama daugybės priežasčių. Pyktis trukdo mokytojams dirbti. Daug rašoma apie pozityvias emocijas mokytojo darbe – tai didina darbo našumą. Priešingai yra su neigiamomis emocijomis. Tyrimai rodo, kad jos silpnina savikontrolę, motyvaciją, blogina atmintį ir dėmesio paskirstymą, skatina profesijai netinkamą elgesį, ardo tarpasmeninius santykius su mokiniais. Blogiausia, kad emocijos užkrečiamos. Ką tai reiškia? Piktas mokytojas pikta paverčia ir klasę.

Pyktis yra viena pagrindinių neigiamų emocijų. Jis pasireiškia kylant grėsmei ir yra susijęs su nepasitenkinimu esant tam tikrai situacijai. Pyktis kenkia tarpasmeniniam bendravimui. Per jį susilpnėja sprendimų priėmimo įgūdžiai ir atsiranda rizikingas bei depresyvus elgesys. Mąstoma apie kerštą. Po kurio laiko kyla psichinės ir fizinės sveikatos problemų. Daugybė straipsnių patvirtina ir tai, kad pyktis koreliuoja su širdies ir kraujagyslių ligomis.

Tyrimu siekėme išsiaiškinti, ar pyktis yra susijęs su mokytojo asmenybės bruožais. Apklausėme 157 Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojus. Atranka buvo atsitiktinė. Penktadalis, t. y. apie 20 proc., mokytojų yra patyrę stiprų pyktį. Tai reiškia, kad tokie mokytojai nelabai gali dirbti mokykloje. Taigi mokymas yra sudėtinga ir emociškai sunki veikla. Mokytojų emocinė raiška yra griežtai ribojama. Jie negali laisvai reikšti savo emocijų: negali šaukti ant mokinių, klasėje spręsti asmeninių problemų ir pan. Mokytojai žino, kad pyktį reikia suvaldyti. Tai – jų iššūkis. 20 proc. mokytojų šio iššūkio nepriima.

Buvo nustatyta, kad mokytojai, turintys ryškų ekstravertiškumo bruožą, mažiau linkę pykti, rečiau sukelia pyktį, jų vidinis pyktis ir priešiškas požiūris yra silpni. Jeigu yra ryškus neurotiškumo bruožas, tada viskas vyksta atvirkščiai. Nekalbu apie ligą, o tik apie asmenybės bruožus.

Mokytojai, turintys ryškius atvirumo ir sąmoningumo bruožus, – mažiau linkę pykti. Išorinis pyktis turi sąsają su mokytojų darbo trukme, todėl darėme prielaidą, kad ilgiau mokykloje dirbantys pedagogai išmoksta nedemonstruoti savo pykčio. Jis viduje gali virti, bet išoriškai neparodomas. Galima sakyti, jie turi emocinės išraiškos savikontrolę, kuri iš asmens pareikalauja daug vidinės energijos. Reikia pabrėžti, kad kalbu apie mokytojų subjektyvius atsakymus, gali būti, kad mokiniai visa tai vertintų kitaip.

Mokytojai galėjo nurodyti, kokios situacijos jiems sukelia didžiausią pyktį. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad beveik visiems mokytojams pyktį sukelia situacijos, susijusios su nesąžiningumu, taip pat jie pyksta, kai elgiamasi kvailai, kai nurodinėja mažiau už juos išmanantis žmogus, kai juos nuvilia, kai vėluoja ir nespėja ir pan. Kilo klausimas, kodėl nesąžiningumas, kaip sukeliantis pyktį veiksnys, nurodomas pirmoje vietoje. Greičiausiai jį mokytojai sieja su profesijos žeminimu.

Skaitykite daugiau.

Pirmo kurso bakalauro ir vientisųjų studijų studentų apgyvendinimas

Vytauto Didžiojo universitetas kviečia pirmo kurso studentus apsigyventi Universiteto bendrabučiuose, esančiuose Kaune, Akademijoje (Kauno r.) arba Vilniuje.

Daugiau informacijos apie apgyvendinimo sąlygas VDU bendrabučiuose galima rasti adresu: http://vdu.lt/apgyvendinimas.

Gyvenamosios vietos pirmo kurso VDU studentams skyrimo tvarka

Studentai, norėdami apsigyventi viename iš Universiteto siūlomų bendrabučių, per sutarčių sudarymo laikotarpį turi atlikti šiuos veiksmus:

sudaryti Studijų sutartį;
rezervuotis gyvenamąją vietą bendrabutyje pasirinkus ją iš siūlomų laisvų vietų sąrašo adresu http://apgyvendinimas.vdu.lt (jungiantis nuoroda „Kiti asmenys“), Universiteto suteiktu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu;
į nurodytą asmeninę el. pašto dėžutę gauti patvirtinimą apie pasirinktos gyvenamosios vietos rezervaciją (skyrimą);
iki š. m. rugpjūčio 23 d. sulaukti dar vieno el. laiško į asmeninę el. pašto dėžutę apie galimybę sudaryti Apgyvendinimo sutartį el. būdu ir sudaryti ją per nurodytą terminą jungiantis http://apgyvendinimas.vdu.lt (nuoroda „Kiti asmenys“);
per el. laiške nurodytą terminą įsikelti į paskirtą gyvenamąją vietą bendrabutyje.

SVARBU: pasirinktą gyvenamąją vietą studentai galės keisti į kitą. Tai padaryti bus galima arba susitarus tarpusavyje ir apie tai informavus Studentų centrą (Studentų reikalų departamentą), arba pasirinkus naują gyvenamąją vietą iš VDU bendrabučių laisvų vietų sąrašo, kuris visus akademinius metus nuolat skelbiamas ir atnaujinamas adresu: http://apgyvendinimas.vdu.lt.

Kitų aukštųjų mokyklų (ne VDU) pirmo kurso studentams gyvenamosios vietos skyrimo tvarka

Kitų aukštųjų mokyklų pirmo kurso studentai su kuriomis universitetas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartį (Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, Kolpingo kolegija, Kauno technikos kolegija, V. A. Greičiūno aukštoji mokykla), norėdami apsigyventi viename iš universiteto siūlomų bendrabučių Kaune arba Akademijoje (Kauno r.), taip pat visų Vilniaus aukštųjų mokyklų pirmo kurso studentai norėdami apsigyventi Vilniuje esančiuose universiteto bendrabučiuose, turi atlikti šiuos veiksmus:

sudaryti studijų sutartį su Aukštąja mokykla;
http://apgyvendinimas.vdu.lt pasirinkę skiltį „Kiti asmenys“ susikurti asmeninę paskyrą;
nuo š. m. rugpjūčio 19 d. jungtis prie sistemos http://apgyvendinimas.vdu.lt „Kiti asmenys“ skilties su susikurtos paskyros duomenimis ir rezervuotis gyvenamąją vietą iš pateikto laisvų vietų sąrašo, pateikiant su Aukštąja mokykla sudaryta studijų sutartį (el. jos versiją), kaip pagrindą sudaryti apgyvendinimo sutartį;
į nurodytą asmeninę el. pašto dėžutę gauti patvirtinimą apie pasirinktos gyvenamosios vietos rezervaciją (skyrimą);
sulaukti dar vieno el. laiško į asmeninę el. pašto dėžutę apie galimybę sudaryti Apgyvendinimo sutartį el. būdu ir sudaryti ją per nurodytą terminą jungiantis http://apgyvendinimas.vdu.lt (nuoroda „Kiti asmenys“);
per el. laiške nurodytą terminą įsikelti į paskirtą gyvenamąją vietą bendrabutyje.

Visi aukštųjų mokyklų studentai galtės rezervuotis gyvenamąją vietą aukščiau nurodyta tvarka Kauno arba Akademijoje (Kauno r.) esančiuose bendrabučiuose tik nuo š. m. rugsėjo 1 d.

Studentų centras (Studentų reikalų departamentas)

Pradinių klasių mokytoja A. Krivickaitė: „Direktorius mokykloje nebėra vienintelis lyderis“

XXI amžiuje vykstantys nuolatiniai pokyčiai įvairiose srityse skatina visuomenę keistis ir laužyti nusistovėjusias taisykles bei normas. Todėl nenuostabu, kad atsiranda poreikis ugdyti naują požiūrį į pasaulį. „Keičiasi ir pati švietimo sistema, mokykla, o vienu svarbiausiu prioritetų tampa švietimo lyderystė“, – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos alumnė, Vilniaus „Pažinimo medžio“ mokyklos pradinių klasių mokytoja Audronė Krivickaitė.

Šiandien lyderystė mokykloje apima ne tik vadovą, bet ir visą bendruomenę – administracijos darbuotojus, mokytojus, mokinius ir net jų tėvus. Švietimo vadybos studijų programos magistrė Audronė Krivickaitė savo baigiamajame darbe „Pradinių klasių mokytojų saviveiksmingumas ir pasidalytoji lyderystė“ pabrėžia, jog šiandien sėkmingam ir kokybiškam ugdymo procesui organizuoti būtinas visos mokyklos bendruomenės sutelktumas ir bendradarbiavimas. Šiandien daugumoje mokyklų lyderis nebėra tik direktorius. Pasak jaunosios tyrėjos, kiekvienas mokytojas yra savo srities specialistas, todėl administracija turi sudaryti jam palankias sąlygas priimti sprendimus, siūlyti savo idėjas ir prisidėti prie mokymosi įstaigos lyderystės.

Kelerius metus Audronė dirba pradinių klasių mokytoja Vilniaus Pažinimo mokykloje. Ji šypsodamasi teigia, jog pamokoje pedagogas nėra lyderis. Mat šiandieninį pamokos procesą kuria ne tik mokytojas, bet ir mokiniai, tėvai. „Pamoka negali apsiriboti darbu nuo skambučio iki skambučio. Mokymosi procesas turi būti dinamiškas. Mūsų mokykloje mokomasi per patyrimą, tad moksleiviai daug juda, atlieka eksperimentus, tyrimus. Mokinys pats turi ištirti, atrasti, sužinoti, įgyti žinių, o ne tik gauti informaciją iš mokytojo ar vadovėlio“, – tikina Audronė.

Akivaizdu, mokytojo figūra svarbi mokymosi procesui, mokinių gyvenimui, mokyklai bei švietimui. Audronė pastebi, jog pirmiausia mokytojas kuria saugią ir laisvą aplinką, kurioje moksleiviai gali laisvai reikšti savo mintis, bendrauti tarpusavyje. „Mokytojo įtaka svarbi siekiant, kad klasė taptų vieninga bendruomene, turinčia bendras vertybes ir tikslus“, – teigia pradinių klasių pedagogė.

Atlikusi pradinių klasių mokytojų apklausą Audronė padarė išvadą: jos kolegos įžvelgia savo daromą įtaką mokinių mokymosi gebėjimams. „Gauti duomenys leidžia teigti, kad mokytojai turi stiprius saviveiksmingumo gebėjimus kurti bendradarbiavimo ryšius su mokinių tėvais, kitais mokytojais ir mokyklos admininstracija. Mokytojai pažymėjo, kad jų įtaka lemia didesnį mokinių tėvų įsitraukimą į savo vaikų ugdymosi procesą, taip pat, kad dirbdami komandoje jie gali pasiekti geresnių mokinių mokymosi rezultatų“, – sako VDU Švietimo akademijos absolventė Audronė Krivickaitė.

Audronė džiaugiasi, jog savo mokykloje turi laisvės inicijuoti pokyčius, gali drąsiai ir atvirai diskutuoti su mokymosi įstaigos administracija, tėvais. O ir pati neatmeta galimybės ateityje žengti tvirtą žingsnį lyderystės link. „Svarbiausia mokytojui būti atviram ir kiekvieną dieną augti. Tuomet pasieksi aukščiausių pergalių švietimo srityje“, – kalba mokytoja.

Diplomų teikimo šventės metu bakalaurei pasiūlyta dirbti prestižinėje mokykloje

Darbo pasiūlymo galima sulaukti ne tik skelbimų portale, telefonu ar darbuotojų kontaktų mugėje, bet ir diplomų teikimo šventėje. Praėjusią savaitę vykusioje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje diplomų teikimo šventėje „Genio“ progimnazijos direktorius Rimantas Remeika tardamas sveikinimo žodį absolventams pasidžiaugė draugišku bendradarbiavimu su universitetu ir pradinio ugdymo bakalauro studijų programos absolventei Viktorijai Maželytei pasiūlė pradinių klasių mokytojos darbą. Mergina iškart po studijų, nuo rugsėjo pirmosios, ims dirbti progimnazijoje. „Šiais mokslo metais net keturios VDU Švietimo akademijos studentės dirbo visos dienos mokyklos specialistėmis ir mokytojų asistentėmis. Studentės greitai integravosi į mokyklos bendruomenės gyvenimą, veikė aktyviai. Džiaugiuosi, jog dar anksčiau kitoms studentėms galėjome pasiūlyti likti dirbti pradinių klasių mokytojomis, o Viktoriją norėjome nustebinti tokią jai svarbią dieną“, – teigė Rimantas Remeika.

Pradinio ugdymo absolventės Viktorijos teigimu, toks viešas mokyklos direktoriaus pasiūlymas buvo netikėtas. „Išgirdus direktoriaus sveikinimą ir siūlymą pradėti dirbti nuo rudens pradinių klasių mokytoja, užplūdo teigiamos emocijos. Iki šiol dirbau mokytojo padėjėja, o dabar išsipildė mano svajonė. Svarbiausia, jaučiuosi įvertinta ir dar stipresniu žingsniu žengsiu savo profesiniu keliu“, – sako Viktorija Maželytė.

Šiandien vis dažniau kalbama apie profesionalų radimą bei jų išsaugojimą. Direktorius tikina, jog mokykloms labai svarbu betarpiškai bendrauti su aukštosiomis mokyklomis, rengiančiomis naujos kartos mokytojus. „Šis mano viešas darbo pasiūlymas yra įrodymas, jog mūsų visuomenei mokytojas labai svarbus. Šiandien mokyklos direktorius turi žinoti, kuo kvėpuoja dabartinis mokytojas. Didžiuojuosi, jog atlikdami pedagogines praktikas mokykloje, atėję dirbti šiandieniniai mokytojai skatina pedagoginių inovacijų kūrimą, taiko naujus ugdymo ir mokymo metodus, greitai užmezga ryšį tiek su moksleiviais, tiek su kolektyvu“, – tikina direktorius Rimantas Remeika.

Mokslo ir praktikos dialogas, arba kas išgirs švietimo bendruomenės balsą?

Birželiui įpusėjus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko švietimo kaitos aktualijoms skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“. Forumo tikslas – remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, diskutuojant mokslininkams, tyrinėjantiems ugdymosi sėkmę lemiančios geros mokyklos prielaidas ir tapsmą nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo lygmens, pedagogams ir ugdymo įstaigų vadovams, švietimo politikams, išryškinti gaires švietimo kaitai. Forume dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai, mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai.

Anot VDU Švietimo akademijos prof. Alvyros Galkienės, čia esame todėl, kad mums – ne tas pats, kaip mūsų švietimo sistema keičiasi, kokių rezultatų laukiame ir kokius tikslus keliame…

„KOKIOS YRA NACIONALINĖS PAŽANGOS PROGRAMOS IDĖJOS IR KOKS ŠVIETIMO VAIDMUO JOJE?“

Ričardas Ališauskas, ŠMSM Strateginių programų skyriaus vedėjas

Vyriausybės kanceliarija planuoja didelių permainų šalies strateginio valdymo sistemoje, nes jau ilgą laiką įvairios interesų grupės nėra patenkintos dėl pernelyg didelio programų ir planų kiekio, kuris neretai tampa sunkiai suvaldomas. Idėja tokia: yra trys Seimo tvirtinami dokumentai – Valstybės pažangos strategija, Nacionalinė saugumo strategija ir Bendrojo teritorinio plano koncepcija. Visi kiti dokumentai, kylantys iš įstatymų ar kitokių intencijų, turėtų būti naikinami ar pertvarkomi – įskaitant ir Valstybinę švietimo 2013–2022 metų strategiją (VŠS 2013–2022). Jeigu ši reforma bus įgyvendinta, tai visi iki šiol patvirtinti strateginiai dokumentai bus panaikinti ar inkorporuoti į vieną. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ kol kas liks tokia, kokia yra, bet turima idėjų 2021 m. pradėti ir jos permąstymą, kurti naują, apimančią planus iki 2050 m. Iš esmės tai yra tautos lūkesčių dokumentas.

Konkretesnis dokumentas – numatomas Nacionalinis pažangos planas arba programa. Šio dokumento struktūra apima tam tikrą skaičių strateginių tikslų, už kuriuos atsakomybę prisiima Vyriausybės kanceliarija. Ji dabar rengia įvairias diskusijas tam, kad suprastų įvairių ministerijų bendrus interesus ir optimizuotų tikslų skaičių.

Uždavinius stengiamasi formuluoti išimtinai vienai viešojo valdymo sričiai, t. y. ministerijai. Nenumatoma uždavinių, kuriuos vykdytų kelios ministerijos. Visa tai tam, kad būtų aiškūs vykdytojai ir aiškios prisiimtos atsakomybės.

Kiekviena ministerija turės savo uždavinių iš Pažangos programos, pagal tai formuos Plėtros programą. Toks būtų rengiamos pertvarkos kontekstas.

Švietimui šiuo metu yra keliamas gyvenimo kokybės tikslas ir nurodomas pagrindinis iššūkis – švietimo kokybė yra nepakankama.

Balandžio mėnesį iš Vyriausybės gavome užduotį per 7 darbo dienas pateikti ir per tą patį laiką suderinti siūlymus su socialiniais ir ekonominiais partneriais. Suspėjome suorganizuoti vieną susitikimą, tačiau medžiagą viešinome, todėl norėjusieji galėjo reaguoti elektroniniais laiškais.

Dirbdami su šia užduotimi, svarstėme, kaip mums geriau suprasti naują strateginį valdymą ir įvertinti situaciją. Viena iš kilusių idėjų – iškelti po užduotį kiekvienam sektoriui. Panašią uždavinių struktūrą pasiūlė ir Vyriausybės kanceliarija. Be to, vienas iš kanceliarijos užduoties komponentų – atsižvelgti į Vyriausybės kanceliarijos parengtus siūlymus.

Kita galima kryptis – lobistinis atsitiktinumas. Tai reiškia, kas turėjo galimybių, tas ir pasiūlė savo interesus įkelti į bendrą šalies dokumentą. Vis dėlto kol kas neatrodo, kad siūlymai būtų sistemingi, nors būta ir išimčių.

Dar vienas aspektas – tęstinumas. Vyriausybės kanceliarija reikalavo atsižvelgti į tuos dokumentus, kurie dar galioja ir kurie turi tam tikros įtakos. Galima sakyti, kad vienintelis toks dokumentas yra Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija su jos įgyvendinimo veiksmų planais. VŠS 2013–2022 sėkmės formulė: didžiausią įtaką švietimui turi mokytojo asmenybė ir mokyklos bendruomenės kokybės kultūra. Į gyventojus orientuotos sritys – įtrauktis ir įgalinimas. Švietimas siekia būti įtraukus, t. y. kviesti žmones ir suteikti galimybes šviestis ir ugdytis. Įgalinimas reiškia, kad mokymas(is) turi būti ne abstraktus, bet įgalinantis žmones veikti konkrečiose situacijose. VŠS 2013–2022 numato, kad žmonės turėtų būti paruošiami ne tik sėkmingam ekonominiam, bet ir socialiniam bei kultūriniam gyvenimui.

Galima panagrinėti, kaip Vyriausybės kanceliarijos keliami preliminarūs uždaviniai telpa į Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos erdvę. Atidžiau paanalizavę, pamatytume, kad kokybiškai nieko nauja nėra. Paprastai pereinant nuo strategijos prie strategijos būna sunku atsisakyti senosios schemos, šiuo atveju nauja strategija visiškai telpa į senosios rėmus.

Dar vienas aspektas – neišvengiamos problemos. Jau rengdami VŠS 2013–2022 matėme, kokios mokytojų amžiaus tendencijos: mūsų mokytojai sensta ir tikėtina, kad po 5-erių metų Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis bus dar didesnis, į mokyklas neateina jauni specialistai. Nerimą kelia ir tai, kad mokytojų reikalams iš valstybės biudžeto jau ne pirmus metus neskiriama lėšų. Galima džiaugtis tuo, ką gauname iš Struktūrinių fondų arba iš Europos Komisijos. Mano galva, turime jau dabar siekti pokyčių, nes vėliau galime susidurti su dar liūdnesnėmis pasekmėmis.

Dar vienas didelis iššūkis – esame antri Europoje pagal tai, kiek skiriasi mūsų namų ūkių pajamos. Tai didžiulis iššūkis švietimui: į ugdymo įstaigas ateina vaikai iš labai skirtingo socialinio, ekonominio ir kultūrinio (SEK) konteksto. Pavyzdys galėtų būti skandinavų šalys, kur skirtumas siekia šiek tiek daugiau nei 3 kartai. Kaip rodo kitų šalių patirtis, žemą SEK kontekstą galima kompensuoti. Lietuvoje skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių (Gini indeksas) yra daugiau kaip 7 kartai. Tokioje situacijoje padaryti vienodą švietimą visiems šalies vaikams yra beveik neįmanoma. Kaip mes į tai reaguosime? Aišku tik viena, jeigu laikysime, kad žmonių turtinė nelygybė – natūralus dalykas, tada niekas ir nesispręs. Tam reikalingos rimtos intervencijos, socialinių liftų, kompensavimo mechanizmai.

Paradoksas, bet esame pirmi Europoje pagal tai, kiek jaunimo įgyja aukštąjį išsilavinimą. Tik panagrinėję įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą turtinę padėtį, pamatytume, kad iš neturtingojo gyventojų sluoksnio vos 20 proc. vaikų įgyja aukštąjį išsilavinimą. O paties turtingiausio penktadalio – net 77 proc. Taigi, pažvelgę į atskiras socialines grupes, matome didžiulių socialinio teisingumo principų įgyvendinimo problemų. Vien švietimas tokioje situacijoje nelabai pajėgus suteikti vaikams galimybę peršokti iš vienos socialinės grupės į kitą.

Dar viena bėda – patyčios, kad ir kiek besistengiame su jomis kovoti, jų mastas vis tiek dar gana didelis.

Na, ir pats didžiausias paradoksas – iš mūsų reikalaujama daug, visuomenės lūkesčiai švietimo atžvilgiu auga, bet lėšų tam neskiriama. Tad už kokias lėšas visas šias problemas spręsti?..

Lietuva, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, vienam vaikui skiria beveik mažiausiai lėšų. Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų, jei Lietuva ir toliau taip investuos į jaunąją kartą, tai nėra jokių šansų pasivyti kitas Europos valstybes ir priartėti prie EBPO pasiekimų vidurkio.

Žiūrėdamas į rezoliuciją, suprantu, kad jūs mus palaikote, pritardami, kad švietimas negali nukrypti tik į ekonomiką, nors tai irgi labai svarbu, – turime tapti tvarios visuomenės kūrimo dalimi. Kol kas dar vyksta strateginio valdymo pertvarkos procesas ir galutinių sprendimų dėl Nacionalinės pažangos programos nėra. Visuomenės, ypač intelektualų, švietimo profesionalų racionalus žvilgsnis ir konstruktyvūs pasiūlymai būtų didžiulė pertvarkų vyksmo vertė.

Skaitykite daugiau „Švietimo naujienose“