Mokslo ir praktikos dialogas, arba kas išgirs švietimo bendruomenės balsą?

Birželiui įpusėjus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko švietimo kaitos aktualijoms skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“. Forumo tikslas – remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, diskutuojant mokslininkams, tyrinėjantiems ugdymosi sėkmę lemiančios geros mokyklos prielaidas ir tapsmą nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo lygmens, pedagogams ir ugdymo įstaigų vadovams, švietimo politikams, išryškinti gaires švietimo kaitai. Forume dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai, mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai.

Anot VDU Švietimo akademijos prof. Alvyros Galkienės, čia esame todėl, kad mums – ne tas pats, kaip mūsų švietimo sistema keičiasi, kokių rezultatų laukiame ir kokius tikslus keliame…

„KOKIOS YRA NACIONALINĖS PAŽANGOS PROGRAMOS IDĖJOS IR KOKS ŠVIETIMO VAIDMUO JOJE?“

Ričardas Ališauskas, ŠMSM Strateginių programų skyriaus vedėjas

Vyriausybės kanceliarija planuoja didelių permainų šalies strateginio valdymo sistemoje, nes jau ilgą laiką įvairios interesų grupės nėra patenkintos dėl pernelyg didelio programų ir planų kiekio, kuris neretai tampa sunkiai suvaldomas. Idėja tokia: yra trys Seimo tvirtinami dokumentai – Valstybės pažangos strategija, Nacionalinė saugumo strategija ir Bendrojo teritorinio plano koncepcija. Visi kiti dokumentai, kylantys iš įstatymų ar kitokių intencijų, turėtų būti naikinami ar pertvarkomi – įskaitant ir Valstybinę švietimo 2013–2022 metų strategiją (VŠS 2013–2022). Jeigu ši reforma bus įgyvendinta, tai visi iki šiol patvirtinti strateginiai dokumentai bus panaikinti ar inkorporuoti į vieną. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ kol kas liks tokia, kokia yra, bet turima idėjų 2021 m. pradėti ir jos permąstymą, kurti naują, apimančią planus iki 2050 m. Iš esmės tai yra tautos lūkesčių dokumentas.

Konkretesnis dokumentas – numatomas Nacionalinis pažangos planas arba programa. Šio dokumento struktūra apima tam tikrą skaičių strateginių tikslų, už kuriuos atsakomybę prisiima Vyriausybės kanceliarija. Ji dabar rengia įvairias diskusijas tam, kad suprastų įvairių ministerijų bendrus interesus ir optimizuotų tikslų skaičių.

Uždavinius stengiamasi formuluoti išimtinai vienai viešojo valdymo sričiai, t. y. ministerijai. Nenumatoma uždavinių, kuriuos vykdytų kelios ministerijos. Visa tai tam, kad būtų aiškūs vykdytojai ir aiškios prisiimtos atsakomybės.

Kiekviena ministerija turės savo uždavinių iš Pažangos programos, pagal tai formuos Plėtros programą. Toks būtų rengiamos pertvarkos kontekstas.

Švietimui šiuo metu yra keliamas gyvenimo kokybės tikslas ir nurodomas pagrindinis iššūkis – švietimo kokybė yra nepakankama.

Balandžio mėnesį iš Vyriausybės gavome užduotį per 7 darbo dienas pateikti ir per tą patį laiką suderinti siūlymus su socialiniais ir ekonominiais partneriais. Suspėjome suorganizuoti vieną susitikimą, tačiau medžiagą viešinome, todėl norėjusieji galėjo reaguoti elektroniniais laiškais.

Dirbdami su šia užduotimi, svarstėme, kaip mums geriau suprasti naują strateginį valdymą ir įvertinti situaciją. Viena iš kilusių idėjų – iškelti po užduotį kiekvienam sektoriui. Panašią uždavinių struktūrą pasiūlė ir Vyriausybės kanceliarija. Be to, vienas iš kanceliarijos užduoties komponentų – atsižvelgti į Vyriausybės kanceliarijos parengtus siūlymus.

Kita galima kryptis – lobistinis atsitiktinumas. Tai reiškia, kas turėjo galimybių, tas ir pasiūlė savo interesus įkelti į bendrą šalies dokumentą. Vis dėlto kol kas neatrodo, kad siūlymai būtų sistemingi, nors būta ir išimčių.

Dar vienas aspektas – tęstinumas. Vyriausybės kanceliarija reikalavo atsižvelgti į tuos dokumentus, kurie dar galioja ir kurie turi tam tikros įtakos. Galima sakyti, kad vienintelis toks dokumentas yra Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija su jos įgyvendinimo veiksmų planais. VŠS 2013–2022 sėkmės formulė: didžiausią įtaką švietimui turi mokytojo asmenybė ir mokyklos bendruomenės kokybės kultūra. Į gyventojus orientuotos sritys – įtrauktis ir įgalinimas. Švietimas siekia būti įtraukus, t. y. kviesti žmones ir suteikti galimybes šviestis ir ugdytis. Įgalinimas reiškia, kad mokymas(is) turi būti ne abstraktus, bet įgalinantis žmones veikti konkrečiose situacijose. VŠS 2013–2022 numato, kad žmonės turėtų būti paruošiami ne tik sėkmingam ekonominiam, bet ir socialiniam bei kultūriniam gyvenimui.

Galima panagrinėti, kaip Vyriausybės kanceliarijos keliami preliminarūs uždaviniai telpa į Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos erdvę. Atidžiau paanalizavę, pamatytume, kad kokybiškai nieko nauja nėra. Paprastai pereinant nuo strategijos prie strategijos būna sunku atsisakyti senosios schemos, šiuo atveju nauja strategija visiškai telpa į senosios rėmus.

Dar vienas aspektas – neišvengiamos problemos. Jau rengdami VŠS 2013–2022 matėme, kokios mokytojų amžiaus tendencijos: mūsų mokytojai sensta ir tikėtina, kad po 5-erių metų Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis bus dar didesnis, į mokyklas neateina jauni specialistai. Nerimą kelia ir tai, kad mokytojų reikalams iš valstybės biudžeto jau ne pirmus metus neskiriama lėšų. Galima džiaugtis tuo, ką gauname iš Struktūrinių fondų arba iš Europos Komisijos. Mano galva, turime jau dabar siekti pokyčių, nes vėliau galime susidurti su dar liūdnesnėmis pasekmėmis.

Dar vienas didelis iššūkis – esame antri Europoje pagal tai, kiek skiriasi mūsų namų ūkių pajamos. Tai didžiulis iššūkis švietimui: į ugdymo įstaigas ateina vaikai iš labai skirtingo socialinio, ekonominio ir kultūrinio (SEK) konteksto. Pavyzdys galėtų būti skandinavų šalys, kur skirtumas siekia šiek tiek daugiau nei 3 kartai. Kaip rodo kitų šalių patirtis, žemą SEK kontekstą galima kompensuoti. Lietuvoje skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių (Gini indeksas) yra daugiau kaip 7 kartai. Tokioje situacijoje padaryti vienodą švietimą visiems šalies vaikams yra beveik neįmanoma. Kaip mes į tai reaguosime? Aišku tik viena, jeigu laikysime, kad žmonių turtinė nelygybė – natūralus dalykas, tada niekas ir nesispręs. Tam reikalingos rimtos intervencijos, socialinių liftų, kompensavimo mechanizmai.

Paradoksas, bet esame pirmi Europoje pagal tai, kiek jaunimo įgyja aukštąjį išsilavinimą. Tik panagrinėję įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą turtinę padėtį, pamatytume, kad iš neturtingojo gyventojų sluoksnio vos 20 proc. vaikų įgyja aukštąjį išsilavinimą. O paties turtingiausio penktadalio – net 77 proc. Taigi, pažvelgę į atskiras socialines grupes, matome didžiulių socialinio teisingumo principų įgyvendinimo problemų. Vien švietimas tokioje situacijoje nelabai pajėgus suteikti vaikams galimybę peršokti iš vienos socialinės grupės į kitą.

Dar viena bėda – patyčios, kad ir kiek besistengiame su jomis kovoti, jų mastas vis tiek dar gana didelis.

Na, ir pats didžiausias paradoksas – iš mūsų reikalaujama daug, visuomenės lūkesčiai švietimo atžvilgiu auga, bet lėšų tam neskiriama. Tad už kokias lėšas visas šias problemas spręsti?..

Lietuva, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, vienam vaikui skiria beveik mažiausiai lėšų. Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų, jei Lietuva ir toliau taip investuos į jaunąją kartą, tai nėra jokių šansų pasivyti kitas Europos valstybes ir priartėti prie EBPO pasiekimų vidurkio.

Žiūrėdamas į rezoliuciją, suprantu, kad jūs mus palaikote, pritardami, kad švietimas negali nukrypti tik į ekonomiką, nors tai irgi labai svarbu, – turime tapti tvarios visuomenės kūrimo dalimi. Kol kas dar vyksta strateginio valdymo pertvarkos procesas ir galutinių sprendimų dėl Nacionalinės pažangos programos nėra. Visuomenės, ypač intelektualų, švietimo profesionalų racionalus žvilgsnis ir konstruktyvūs pasiūlymai būtų didžiulė pertvarkų vyksmo vertė.

Skaitykite daugiau „Švietimo naujienose“

Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė

Birželio 20 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyko Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė. Dalinamės šventės akimirkomis!

VDU Švietimo akademijos būsimieji pradinių klasių mokytojai rengiasi būti moderniais ugdytojais

Rengiant pradinio ugdymo specialistus iškyla didelis uždavinys – parengti mokytoją ateičiai. Jis turėtų gebėti ugdyti pradinių klasių mokinius pasitelkdamas moderniausias šalių praktikas, kai svariausių rezultatų yra pasiekiama ne sėdint klasėje, bet gerokai aktyvesnėse veiklose – aktyviai keliaujant, pažįstant, naujai atrandant. Vienas iš būdų – tikslingos edukacinės ekskursijos ir išvykos, kurias tinkamai suplanavus, parengus ir įvykdžius mokiniams atsiveria tikri pažinimo lobynai, kai galima plėsti akiratį įžvelgiant kartais ir jau matytuose dalykuose naujų, neatpažintų ir dar nepastebėtų aspektų, tikslingai tyrinėjant ir atrandant ne tik savo šalies gamtos grožį, krašto istoriją, bet ir vienam kitą, mokantis veikti kartu bendraujant ir bendradarbiaujant kuo natūralesnėmis gyvenimiškomis aplinkybėmis ir sprendžiant ne dirbtinai sugalvotas, bet realiai iškylančias problemas.

2019 m. gegužės mėnesį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos II kurso pradinio ugdymo studentės dalyvavo vasaros praktikume. Dalyko „Krašto pažinimo kultūra ir technologijos“ (vasaros praktikumo) tikslas – padėti būsimam pradinių klasių mokytojui pasirengti kurti ugdomąsias ekskursijas bei organizuoti įvairias edukacines veiklas išnaudojant gamtinę ir kultūrinę aplinkas. Vasaros praktikumo vadovės doc. dr. Danguolė Kalesnikienė ir doc. dr. Emilija Urnėžienė suorganizavo pažintines išvykas Vilniaus, Molėtų bei Trakų apylinkėse – lankytasi Lietuvos etnokosmologijos ir Trakų istorijos muziejuose, Vilniaus universiteto botanikos sode, Vilniaus katedros požemiuose, Gynybinės sienos bastėjoje, Vilniaus bažnyčiose, Rasų kapinėse, Pavilnių regioniniame parke.

Studentės, reflektuodamos krašto pažinimo išvykas, pabrėžė savo meilę Tėvynei ir jos žmonėms. Praktikantei Odetai Bielskytei didžiausią įspūdį iš išvykos į Molėtų kraštą paliko laiptai, kurie studentę paskatino prasmingiems pamąstymams. „Didžiausią įspūdį paliko Dubingių kraštovaizdis, mediniai ir labai seni, pilkos spalvos laiptai, kuriuos suskaičiavusi pasižymėjau net 211. Daugiau nei etnokosmologijos muziejuje, gidas sakė, kad laiptų kylančių į apžvalgos aikštelė maždaug apie 150. Nors jų mažiau įžvelgiau prasmę. Abu kartus šiose vietose kilome į viršų, kad pamatytume didingą gamtos vaizdą. Leidomės žemyn, grįžtant prie to kas mus supa ir yra arčiausiai. Kilimo procese suvokiau augimą. Žinios ir natūrali aplinka padeda įgyvendinti praktikos tikslus, leidžia suvokti asmenines vertybes ir požiūrį į tai, ką matau, kas svarbiausia yra mano augimui. Augu ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip būsima pradinių klasių mokytoja. Laiptai tokie pat skirtingi ir unikalūs, kaip mokiniai, jų daug, bet su savo lūkesčiais ir viltimis. Matymas priklauso nuo ugdytojo. Sutikite, kad norint užlipti laiptais į kalną, kojas viena po kitos dedate ant kiekvieno laipto, nepraleidžiate, nes galite nugriūti. Tokiu principu žadinant mokinių įsitraukimą į mokoma dalyką, reikėtų neišskirti nei vieno mokinio, padėti augti ir lipti aukštyn. O jei nusileisite ir grįšite žemiau, tai tik įtvirtinsite, tas žinias, kurias išmokote iki viršūnės“, – pasakoja būsima pradinių klasių mokytoja Odeta.

Išvykos metu studentai edukacinę veiklą įvertino ugdomųjų ekskursijų edukacinę prasmę. „Pažintinės ekskursijos naudingos mokiniams ir suaugusiems“, edukacinės ekskursijos yra labai svarbios ir mokiniai geriau įsimena informaciją, kai mokymas vyksta netradicinėje aplinkoje“, – teigė studentė.

Paklausus, kaip jaučiasi po vasaros praktikumo, studentės,išreiškė užsidegusį norą pažinti kraštą bei patobulino saves pažinimo kompetenciją. „ Esu laiminga, nes pamačiau naujų dalykų ir galėjau pakeliauti“, – sako studentė. Kita jos kolegė jautėsi praplėtusi savo akiratį.

Vasaros praktikumo metu, keliaujant po Lietuvą, praktikantės rašė dienoraščius, po išvykų kūrė edukacines veiklas mokiniams, apmąstė ir reflektavo savo patyrimą, ieškojo sąsąjų su ugdymo procesais. Edukacinių praktikos užduočių paketas studentėms išliks kaip puikios metodinės priemonės, dirbant su pradinių klasių mokiniais, pavyzdys. Pasidalinusios šiuos darbus tarpusavyje merginos praturtėtų dar dvidešimt trejais puikiai parengtais praktiniais darbais ir tai puikios tarpusavio bendradarbiavimo galimybės.

Po visos pažintinės praktikos auditorijoje įvyko bendroji refleksija, kurios metu ne tik aptarti praktikos privalumai, trūkumai, tobulinimo galimybės, bet ir, pasitelkus M. Balinto probleminio mokymosi metodą, grupelėse spręstos problemos, su kuriomis studentės susidūrė praktikos metu. „Kiekviename žingsnyje galėjome aptarti kilusius klausimus, galėjome išklausyti kitų grupių narių nuomones. Problemą pasiūlęs savininkas gavo tinkamų patarimų, kurie padėjo išspręsti iškilusią problemą“, – teigė studentės.

Tekstą parengė doc. dr. Emilija Urnėžienė ir doc. dr. Danguolė Kalesnikienė

Forume „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“ švietimo atstovai kūrė rezoliuciją

Birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje vyko švietimo kaitos aktualijoms, skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“.

Forumo tikslas – remiantis mokslinių tyrimų išvadomis ir diskutuojant mokslininkams, tyrinėjantiems ugdymosi sėkmę lemiančios geros mokyklos prielaidas bei tapsmą nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo lygmens, pedagogams bei ugdymo įstaigų vadovams ir švietimo politikams, išryškinti gaires švietimo kaitai. Forumo dalyviai – mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai kūrė forumo rezoliuciją.

Forumo organizatoriai teigė: „Modeliuojant Lietuvos švietimo raidos kryptį, laikytis esminės nuostatos – valstybė švietimą laiko savo piliečių ugdymo misija, o ne paslauga, kuri įtvirtina rinkos santykius švietime. Ugdymo kriterijus yra prioritetinis, lyginant su ekonominiu. Ugdymo sistema turi užtikrinti galimybę kiekvienam ugdytiniui ugdytis arčiausiai jo gyvenamos vietos esančioje ugdymo įstaigoje, alternatyviomis priemonėmis priartinant aukščiausios kokybės ugdymo paslaugas prie mokinio, o ne atvirkščiai – mokinį prie paslaugų.Lietuvos švietimo sistemos pažanga turi būti grindžiama lygiateisiškumo, individualumo ir bendradarbiavimo, o ne konkurencijos principais. Tai suponuoja prielaidas įtraukiai ugdymo sistemai ir užtikrina ugdymosi sėkmę kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo asmeninių galių, socialinio kultūrinio konteksto“.

R. Nedzinskaitė-Mačiūnienė: „Nebus sutarimo – nebus ir rezultatų“

Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos edukologe dr. Rasa Nedzinskaite-Mačiūniene.

Esate ugdytoja ir mokslininkė, sakykite, kuo šiandien būti sunkiau? Ir kodėl?

Išties mano profesinėje veikloje šie du elementai yra susipynę. Bet, dirbdama edukologijos srityje, neįsivaizduoju, kaip būtų galima šiuos du dalykus atskirti. Juk iš esmės tam, kad ugdymas būtų kokybiškas, svarbios ir mokslinės įžvalgos, ir įrodymai, kuriais remiamasi ugdymo praktikoje. Ir priešingai – kad moksliniai tyrimai būtų vykdomi, atspindint ugdymo praktiką, svarbus šios praktikos patyrimas ir supratimas iš vidaus. Kitaip tariant, manau, kad tai vienas kitą reikšmingai papildantys veiklos aspektai, leidžiantys siekti profesionalumo veikloje.

Kokioje šviesoje Jūs matote Lietuvos švietimą šiandien? Kas mūsų švietimo sistemoje Jums atrodo yra gerai, o ką visgi reikėtų keisti?

Jeigu kalbame tik bendrąja prasme, neinant į atskirus segmentus, vertinu gana teigiamai. Nesinori visiškai skeptiškai žvelgti į tai, kas šiuo metu vyksta švietimo sistemoje. Žinoma, į švietimo „skaudulius“ aš žvelgiu iš platesnio konteksto. Kad ir mokyklų tinklo optimizavimas… Juk iš esmės pati regionų politika šiuo metu yra, jei taip galima sakyti, „apleista“. Todėl, vertinant mokyklų tinklo optimizavimą, reikėtų šį reiškinį matyti platesniame kontekste.

Kaip jau ne vienas garbus Lietuvos mokslininkas yra akcentavęs, iš esmės turime konceptualius prieštaravimus. Jei paanalizuotume švietimo dokumentus, pamatytume, kad jie paremti skirtingomis konceptualiomis prieigomis. Pavyzdžiui, kompetencijomis grįstas mokymas, standartizuoti nacionaliniai ir tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai ir kita rodo ekonominį požiūrį į švietimą. Bet su Geros mokyklos koncepcija priešakyje mes vis kalbame apie vaiko individualumą, lygias sąlygas kiekvienam, vaiko asmenybės auginimą ir t. t., kas iš esmės rodo sociokultūrinį požiūrį į švietimą. Ką visa tai mums rodo?.. Ogi tai, kad iš esmės toje pačioje sistemoje turime du vienas kitam prieštaringus konceptualius pagrindus. Visada sakau, jei visi – politikai, mokytojai, tėvai – suprastume ir švietimą vertintume iš ekonominio požiūrio arba sociokultūrinio, rezultatų švietimo sistemoje tikrai pasiektume. Tačiau, mano galva, naivu tikėtis proveržio dabartinėje švietimo sistemoje, kai nesame susitarę dėl bendro požiūrio lauko. Mano nuomone, mokytojai vadovaujasi ir švietimą vertina iš sociokultūrinės perspektyvos, kai priimantieji sprendimus – švietimo politikai (vyriausybė) – jį vertina iš ekonominio požiūrio lauko. Mielieji, tai ir yra žinia mums visiems – nebus sutarimo, nebus ir rezultatų!

Dalyvaujate įvairiuose švietimo projektuose tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, pasidalykite mintimis apie juos: kokia jų prasmė ir ką jie duoda studentams, dėstytojams ir globaliai – Lietuvos švietimui?

Išties platus klausimas… Žvelgiant iš profesinės perspektyvos, tarptautiniai projektai – tai puiki platforma megzti profesinius ryšius. Dalyvavimas tarptautiniuose projektuose leidžia iš vidaus pažvelgti į skirtingų šalių ugdymo praktiką. Kita vertus, taip plečiasi ir mano, kaip mokslo bendruomenės nario, akiratis, kultūrų pažinimas, naujausių ugdymo praktikų pažinimas ir galimybė jas išbandyti nacionaliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, šiuo metu dirbu „European Schoolnet“ koordinuojamame projekte „TeachUP“. Tai – projektas, apimantis 10 šalių (iš viso projekte dalyvauja 17 partnerių). Projekte kuriame masinių atvirųjų kursų turinį, kuris yra aktualus visose šalyse – personalizavimas, formuojamasis vertinimas, kūrybiškumas, bendradarbiavimas. Kasmet šalyse partnerėse organizuojamos Dialogo laboratorijos, suvienijančios įvairius užsakovus (tėvus, politikus, mokytojus, studentus ir t. t.). Be to, netiesiogiai, bet studentai taip pat gauna pridėtinę vertę, nes aš, dirbdama su jais, išbandau naujas praktikas, taip jie supažindinami su platesniu edukologijos kontekstu ir naujausia praktika.

Pajuokausiu… Kažkada viena profesorė sakė mums, dar jauniems doktorantams: „Lietuva jau seniai – ne aborigenų šalis, o lygiavertė Europos dalis.“ Tai tikriausiai tarptautiniai projektai ir yra dar vienas būdas įrodyti, patvirtinti, kad mūsų akademinė bendruomenė niekuo nenusileidžia kitų šalių bendruomenėms, kad esame konkurencingi ir turime, ką parodyti pasauliui.

Pažįstate daugybę pasaulio švietimo atstovų, iš arti matėte ne vienos šalies švietimo sistemą, ko iš jų turėtume pasimokyti? Ar Lietuva šiandien eina panašiu keliu, kaip ir kitos pasaulio šalys?

Manau, kad visose šalyse yra visko ir tai, kas veikia vienose šalyse, tikėtina, jog Lietuvoje neveiks. Procesai, mano galva, vyksta panašūs. Tam, kad procesai kistų, turime kalbėti apie visuomenės sąmonės kaitą, manau, kad tai vyksta. Kolegos iš Taivano, viešėdami Lietuvoje, įžvelgė, kad panašūs procesai pas juos vyko prieš 15–20 metų. Noriu pasakyti, kad kiekviena visuomenė evoliucionuoja, bet skirtingais tempais, skirtingu keliu. Mane asmeniškai žavi Taivano mokyklos kultūros dalis – aptarnaujančiojo personalo nebuvimas. Paprastai sakant, valytojų nėra, o kiekvienas vaiko rytas mokykloje prasideda klasių, koridorių, tualetų valymu. Jei tai padarytume dabar Lietuvoje, tikriausiai ne vieno visuomenės nario būtume apšaukti vaikų išnaudojimu. O štai Taivane taip mokoma atsakingumo ir paprasčiausio „ūkiškumo“. Arba, pavyzdžiui, Suomijoje visi mokiniai mokykloje maitinami nemokamai. Puikus dalykas, ar ne? Bet jei pažiūrėtume, kokį maistą jiems duoda (vienas patiekalas visiems ir dedasi, kiek kas nori, pavyzdžiui, lašiša su makaronais), sakytume: „Kaip užtikrinama maisto įvairovė ir kiti higienos reikalavimai?“ Tokių pavyzdžių galima būtų įvardyti daug, bet tikriausiai jie visi sako viena: visuomenės sąmoningumo auginimas – pirmiausia. Kol to nebus, o vis bandysime imti įvairius pavyzdžius ir juos dirbtinai integruoti į savo švietimą, tol pokyčių nebus. Nes tai, kas yra dirbtina, ir lieka dirbtina… Kryptis ir pokyčiai turi ateiti iš vidaus. Čia kaip itin svarbų dėmenį matau pedagogus ir jų nuostatų kaitą. Iš esmės mūsų pedagogai yra profesionalai, bet kažkodėl priimame sprendimus, kaip jiems dirbti patiems nedalyvaujant. Paradoksas ir tas, kad, svarstydami švietimo klausimus, neįtraukiame vaikų kaip pagrindinių „užsakovų“.

Visą interviu skaitykite: čia.

8 Europos šalių mokslininkai ir pradinio ugdymo pedagogai susitiko VDU ŠA

2019 metų birželio 3-7 dienomis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko „Erasmus+“ Strateginių partnerysčių projekto DICO+ (Įtraukusis bendradarbiavimas ugdymo sistemoje) susitikimas. Projektą įgyvendina Prancūzijos, Olandijos, Italijos, Ispanijos, Vengrijos, Rumunijos, Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkai bei pradinio ugdymo pedagogai.

Projekto esminis siekis – remiantis pamokos studijos metodika organizuoti mokymosi bendradarbiaujant veiklas ugdymo procese taip, kad gerėtų visų mokinių ugdymo rezultatai. Mokslininkės (VDU Švietimo akademijos grupės vadovė – prof. dr. Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, grupėje kartu dirba – doc. dr. Emilija Sakadolskienė ir doc. dr. Aušra Žemgulienė) kartu su mokytojomis praktikėmis (grupės vadovė – projekto partnerės Vilniaus Medeinos pradinės mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui, VDU Švietimo akademijos lektorė – Renata Bernotienė) 2019 metų I pusmetį ne tik kartu analizavo mokymosi bendradarbiaujant sampratą ir pamokos studijos metodiką, bet ir planavo bei įgyvendino mokinių bendradarbiavimu grįstas veiklas ugdymo procese. Ugdymo turinys buvo planuojamas ir koreguojamas taikant pamokos studijos metodiką – visų paralelinių klasių mokytojai ir mokslininkai turinį planavo ir aptarė bei stebėjo veiklas klasėse. Užsiėmimai ir jų refleksija buvo filmuojamos.

Daugiau informacijos apie projektą galite sužinoti: čia.

VDU ŠA viešės edukologai iš aštuonių Europos šalių

2019 metų birželio 3-7 dienomis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyks „Erasmus+“ Strateginių partnerysčių projekto DICO+ (Įtraukusis bendradarbiavimas ugdymo sistemoje) susitikimas. Projektą įgyvendina Prancūzijos, Olandijos, Italijos, Ispanijos, Vengrijos, Rumunijos, Lietuvos ir Šveicarijos mokslininkai bei pradinio ugdymo pedagogai.

Susitikimo programa: I dalis, II dalis, III dalis.

Daugiau informacijos apie projektą galite sužinoti: čia.

VDU ŠA vyks forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“.

2019 m. birželio 12 d. 9 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyks švietimo kaitos aktualijoms, skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“.

Forumo programa.

Registruotis į forumą iki birželio 9 d. Registracijos forma https://bit.ly/2w7GrMR

Forumo dalyviams bus išduodamos pažymos apie dalyvavimą renginyje. Pažymos kaina – 5 EUR. Universiteto rekvizitai mokesčiui čia.

Būsimos mokytojos sėmėsi patirties Marcinkonių pradinėje mokykloje

Kiekvienais metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pradinio ugdymo studijų programos studentai mokydamiesi dalykų didaktikos modeliuoja įvairias ugdymo situacijas, aiškinasi, kaip taikyti tikslingus ir prasmingus, šiandieninėms ugdymo sąlygoms racionalius metodus. Vienos iš sudėtingiausių veiklų – darbo modeliavimas vienoje klasėje dirbant su įvairaus amžiaus tarpsnio vaikais. Labai naudinga ir prasminga tokias patirtis įgyvendinti ugdymo realybėje. Šiais metais gegužės 6 d. II kurso studentės kartu su dėstytoja Daiva Jakavonyte-Staškuviene vyko į Marcinkonis. Kelionė prasidėjo labai anksti – traukinys iš Vilniaus išvyko 5 val. 55 min. Verta buvo labai anksti keltis, nes geranoriškas Varėnos rajono Marcinkonių pagrindinės mokyklos pedagogų bendruomenės sutikimas atskleidė tikrąją ugdytojo ir ugdymo esmę – žmogiškųjų pamatinių vertybių puoselėjimą. Labai dėkojame ugdytojoms Genutei Čeplikienei, Ritai Levonovičienei ir Irenai Makselienei už nuoširdų sutikimą, pasidalijimą gerąja darbo patirtimi, patarimus, sudarytą galimybę vaikams organizuoti ugdomąsias veiklas.

Dalijamės būsimų pradinių klasių mokytojų nuomone ir įžvalgomis. Veronika, Morta ir Dovilė vedė pamokas neeilinėje klasėje, kurioje mokosi net trijų pradinių klasių mokiniai. Būsimosios mokytojos tikino, jog džiaugėsi neeiline galimybe ne tik susipažinti su mokyklos bendruomene, bet ir puikiu šansu išbandyti save mokytojų vaidmenyje. „Po apsilankymo mokykloje aptarėme, jog tokio pobūdžio mokyklos vis dažnesnis atvejis Lietuvoje. Tačiau, tai yra didelis iššūkis pedagogams dirbti su skirtingo amžiaus tarpsnio ir gebėjimų mokiniais“, – sako būsimos pedagogės.

Justina, reflektuodama įgytą patirtį, mintis išplėtojo daugiau dėmesio skirdama mokyklos aplinkai. „Apžiūrėjus mokyklą, klases, darbo aplinką, susidarė įspūdis, jog čia bendruomeniška, jauku bei saugu. Klasėse gausu vaizdinių priemonių (raidės, skaičiai, savaitės dienų pavadinimai), mano manymu, tokia aplinka mokiniams yra maloni bei motyvuojanti. Mokyklos aplinka labai primena mokyklą, kurioje teko mokytis vaikystėje. Mažai integruota naujųjų technologijų, tačiau panašu, jog vaikai to nepasigenda. Stebint vaikų bendravimą, atrodė, jog mokiniai vieni kitiems labai artimi. Manau, kad tai lemia mažas jų skaičius. Tai leidžia mokytojai individualiai dirbti su kiekvienu mokiniu, tačiau iš kitos pusės – taip mokinių darbas gali tapti nekonkurencingas, vaikai gali ir prarasti motyvaciją (ką ir minėjo viena iš pradinių klasių mokytojų). Kiekviena mokytoja puikiai pažįsta mokyklos mokinius ir manau, tai padidina mokinių galimybes pasiekti geresnių rezultatų moksle, ar jaustis saugiai. Galiu teigti, jog mokykla, jos tvarka ir bendruomenė paliko gerą įspūdį. Mano manymu, tai ugdymo įstaiga, kurioje mokinys ugdomas ne tik akademiškai, bet ir puoselėjama jo emocinė būsena, savijauta. Susimąsčiau, jog mokiniams labai svarbi šiluma, artuma“, – dalinasi įspūdžiais studentė Justina.

Ugnė, Austėja ir Dovilė teigė, kad pamatė realią situaciją jungtinėje klasėje. „Kaip yra sunku pritaikyti įvairias veiklas įvairaus amžiaus vaikams, besimokantiems toje pačioje klasėje. Mokiniai klasėje dirbo susidomėję, atliko įvairias veiklas. Buvo tikrai naudinga išgirsti mokytojų patirtį. Ačiū, Jums labai, kad suteikėte galimybę pabūti tokioje aplinkoje“, – kalbėjo studentės.

Fausta, Urtė ir Rasa kelione labai džiaugiasi, nes joms buvo smagu pakeisti aplinką ir naudinga pamatyti, kaip išties vyksta pamokos jungtinėse klasėse. „Vaikai šiltai priėmė, tačiau tikėjomės, kad viskas bus blogiau, bet esam maloniai nustebintos, nes mokiniai mokėjo daugiau nei tikėjomės“, – teigė būsimos mokytojos.

Iveta reflektuodama patirtį išreiškė savo lūkesčius ir viltis. „Pirmiausiai vos įėjus į mokyklą, buvo gaila matyti tokį didelį pastatą beveik tuščią. Gaila, kad taip stipriai mažėja vaikų. Buvo įdomu stebėti pradinukų pamoką, nes ji visiškai kitokia nei mačiau per praktiką. Pastebėjau, jog mokinių gebėjimai skiriasi nuo miesto mokinių, tačiau jie buvo nuoširdesni, draugiškesni ir mačiau, kad stengiasi atlikti užduotis geriausiai, kaip jie geba. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę pabūti šioje mokykloje, susipažinti su motyvuotais mokytojais ir mokiniais“, – apie naudingą patirtį kalba studentė Iveta.

Studentė Kotryna išvykos metu, kone pirmąkart pėsčiomis vaikščiojo po kaimą. Ką jau kalbėti apie apsilankymą kaimo mokykloje. „Esu jų mačiusi, girdėjusi apie jas, tačiau iš arti nebuvau regėjusi. Iš daugelio pasakojimų buvau susidariusi nuomonę, kad tokiose mokyklose dažniausiai mokosi socialiai pažeidžiamų šeimų vaikai. Iš tiesų, pabuvusi Marcinkonių mokykloje, savo nuomonę šiek tiek pakeičiau. Kadangi dirbu ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje, kurioje ugdome priešmokyklinio amžiaus vaikus, Marcinkonių mokyklos darželinukus lyginau su savaisiais. Galiu pasakyti tik tiek, kad vaikai beveik nesiskiria. Jie tiek pat nuoširdūs, atviri naujiems žmonėms, naujoms veikloms, pozityvūs, draugiški, žingeidūs, laimingi. Taip, remiantis mokytojų pasakojimu, jie gyvena sunkiose šeimose, sunkiomis sąlygomis, dažnai pritrūkstantys motyvacijos, tačiau visur yra problemų. Mokytojos minėjo, kad Vilniaus mokyklose vaikai greičiausiai labiau išlepinti, turintys įvairių brangių daiktų, tačiau, remdamasi savo patirtimi, mokantis Vilniaus mokykloje, galiu teigti, kad niekur nėra tobula, visur yra dalykų, kuriuos norisi, reikėtų keisti. Todėl norėčiau palinkėti sau ir kolegėms, kaip būsimoms mokytojoms, kad nelygintume, kur ir ko vaikas turi daugiau ar mažiau, o spręstume problemas, kurios trukdo kiekvienam vaikui siekti didesnių aukštumų“, – pasakojo darželio auklėtoja Kotryna. Inesa, Studentės Jordana, Neringa, Indrė, Gabrielė ir Ieva džiaugėsi turėjusios galimybę aplankyti Marcinkonių mokyklą, sužinoti, kaip joje planuojamas, vykdomas darbas. Merginoms buvo įdomu išgirsti mokytojų patirtį, susipažinti su mokiniais. Studentes labai nustebino vaikų paprastumas, nuoširdumas. Pasak būsimų mokytojų, moksleiviai puikiai klausė, dirbo, buvo itin tvarkingi ir drausmingi. Neringa, dirbusi su pradinukais, pastebėjo, jog mokiniai nebuvo drąsūs, reikėjo laiko vieniems prie kitų priprasti. „Labai įsiminė darželinukų mokytojos pasakyti žodžiai: „Dirbti su tėvais yra daug sunkiau, nei su vaikais“. Mokymas(is) šioje mokykloje labai skiriasi nuo to, kurį matėme Vilniaus mokyklose praktikos metu. Keistai pasijutome pagalvodamos, jog vieną dieną ir mes galime dirbti panašioje aplinkoje“, – teigė Neringa.

Visos dienos įspūdžius Marcinkonių pagrindinėje mokykloje apibendrinti galime Odetos mintimis: „Tikro pedagogo pašaukimas, tai duotybė mokyti ugdytinius iš visos širdies, kai mokymasis vyksta įsiklausius į savo vidinį „aš“. Nepriklausomai nuo aplinkos įtakos ar turimų išteklių, socializacijos aspektų, mokyklos vizijos, nuoširdumas paliečia pagrindines žmogiškąsias vertybines nuostatas. Tokio ugdymo sąsajų įžvelgiau Marcinkonių mokykloje, pradinių-jungtinių klasių ugdyme. Ši maža mokyklos bendruomenė lyg didžiulė šeima, mokytojus vienija vienas bendras tikslas – ugdyti visus ir kiekvieną mokinį atskirai, jungiant mokymosi klases į visumą. Pedagogų kolektyvas pasižymi vieningumu ir nuoširdumu. Aukšta pedagogių kompetencija gali atskleisti gerąją patirtį ir kitoms Lietuvos mokykloms, kaip dirbti su klase, kai joje mokosi įvairaus amžiaus tarpsnio mokiniai, kaip organizuoti mokymosi turinį remiantis pradinio ugdymo bendrąja programa, siekiant įgyvendinti ugdymo tikslus, išgyvenant tikrąją mokymosi aplinkos realybę. Kokia ji? Didėjantys emigracijos srautai tebevyksta iki šiol. Jie jaunus žmones „išveja“ iš kaimų ne tik į didžiuosius šalies miestus, bet taip pat ir į užsienį. Dažniausiai lieka vidutinio arba visai žemo išsilavinimo šeimos, kuris formuoja pagrindus savo vaikams. Tokiomis nelengvomis sąlygomis dirbant ugdymo procese puoselėjama Marcinkonių pedagogų bendruomenės stiprybė yra jų pašaukimas ir vizija ugdyti krašto žmones ir augančius vaikus, kurių sparčiai šiuo metu mažėja. Mane ypač sužavėjo jų atsidavimas savo darbui ir ryžtas, bendradarbiavimas ir tarpusavio supratimas. Nuoširdžiai pasidalyta geroji patirtis, leidžia teigti, kad tik sąmoningumas ir meilė savo darbui augina žmogų. Taigi, ne kiekvienas pedagogas šiandien susimąsto apie jungtinių klasių ugdymo privalumus ir sunkumus, nors su jais gali susidurti kiekvienas“.

LRT radijo laidoje „Dešimt balų“ – VDU ŠA prof. D. Jakavonytė-Staškuvienė dalinosi įžvalgomis apie pažymius pradinukams

Balandžio 25 d. LRT radijo laidoje „Dešimt balų“ dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė Daiva Jakavonytė-Staškuvienė ir dalinosi įžvalgomis apie pažymius pradinukams.

Daugėja pedagogų bei tėvų, kurie teigia esą būtina nedelsiant grįžti prie pažymių pradinukams rašymo. Girdi, dabar galiojantis aprašomasis vertinimas nėra aiškus nei daugeliui tėvų, nei pačiam vaikui. O ir esą pažymių pradinėse klasėse nebuvimas vėliau prisideda prie vaikų nusivylimo mokykla ar net demotyvacijos. Mat dažnas vaikas pradinėje mokykloje yra įtikėjęs, kad jei jo pasiekimų lygmuo yra pagrindinis, o mokytojas jam rašo, kad jis yra „šaunuolis“, „visai neblogai padirbėjo“, bet perėjęs į progimnaziją ar pagrindinę mokyklą pradeda gauti ne tikėtus septintukus–devintukus, o viso labo ketvertus–penketus ar dargi neigiamus pažymius, jis jaučiasi apgautas, krinta jo pasitikėjimas savimi, o ir smunka noras mokytis, siekti žinių. O jei mokiniai būtų anksčiau buvę pradėti vertinti pažymiais, gal būtų anksčiau susizgribę mokytis? Tačiau nutinka priešingai. Dėl to dar labiau pagilėja mokinio spragos, kurių būtų galėję nebūti, jei vaikas jau pradinėse klasėse būtų gavęs pažymius ir įpratęs prie aiškaus vertinimo.

Radijo laidoje dalyvavo Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos direktorė Jolita Andrijauskienė.

Laidą kviečiame klausyti.