Ketvirtos kartos mokytoja A. Maskoliūnaitė: „Mokykloje mes išmokstame esminių gyvenimo pamokų“

„Mano mama, anglų kalbos mokytoja, man yra švietimo autoritetas. Iš jos išmokau pirmųjų pamokų ir pamačiau visą mokytojo darbo pasaulį“, – teigia anglų filologijos absolventė Austėja Maskoliūnaitė, tik ką Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje atsiėmusi bakalauro diplomą.  Įdomu tai, jog Austėja Maskoliūnaitė – ketvirtos kartos mokytoja savo šeimoje.

Austėja, esate kilusi iš mokytojų dinastijos: prosenelė, senelė, mama – pedagogės. Kodėl Jūs nutarėte tai tęsti?

 Iš pašaukimo. Mano pasirinkimas nebuvo priimtas kaip sprendimas, o tiesiog nulemtas likimo. Dar būdama penkerių metų nuolat vaidindavau mokytoją, vesdavau pamokas savo žaislams, išdalindavau jiems sąsiuvinius, tikrame dienyne rašydavau pažymius, sau pasižymėdavau pamokos temą ir namų darbus, o ant kambario durų – vietoj lentos – uoliai rašydavau kreida taip, kad barškėdavo visame name. Be to, nuo pat mažens mačiau mokytojo darbo užkulisius, nuolat stebėdavau mamą, kuri man yra tikras autoritetas. Palaipsniui padėdavau mamai ir vis dažniau atsidurdavau mokytojo kailyje. Galiausiai atlikdavau bet kokį mokytojišką darbą ir taip dar prieš studijas universitete įgijau ne tik praktikos, bet ir pagrindinių įgūdžių bei nemažai žinių. Man visi darbai atrodė mieli, viskas buvo taip sava, o mokykla – kaip antri namai.

 Neseniai baigėte anglų  kalbos pedagogikos bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Kokių esminių pamokų išmokote studijuodama?

 Universitetas toliau padėjo ugdytis man kaip asmenybei, toliau tęsė tai, ką pradėjo mokykla. Pirmiausia universitetas išmokė disciplinos. Mokykloje mokymosi planas būdavo artimiausiai savaitei, o universitete viskas suplanuota iki smulkmenų vienam ar keliems mėnesiams į priekį. Ir ne tik dėl paskaitų, atsiskaitymų, bet ir dėl kitos visuomeninės veiklos universitete. Džiaugiuosi, jog mėgstu skaityti ir esu smalsi, tad man tai nebuvo problema. Žinoma, universitete išmokau labai daug naudingų dalykų ir tapau savo srities profesionale. Išmokau ne tik anglų kalbos subtilybių, senosios anglų kalbos istorijos bei pagrindų, bet ir įgijau psichologijos, ugdymo filosofijos bei istorijos, pedagogikos, sveikatos ugdymo, menų ir kitų dalykų žinių bei įgūdžių. Be to, universitete skatino domėjimąsi kitomis kalbomis – lotynų, rusų, vokiečių – ir nepamiršo tos pačios lietuvių kalbos. Be to, ugdė ir domėjimąsi įvairiausiomis sritimis, kurių gyvenime galbūt niekada nebūčiau pagalvojusi taip detaliai tyrinėti ar mokytis. Galiausiai, universitete gavau progą visą teoriją ir naujas žinias išbandyti praktiškai, mokykloje, ir dar kartą įsitikinti tuo, kad esu ten, kur turiu būti, ir kad šis mokytojo darbas man puikiausiai tinka.

 Kaip Jums sekėsi atlikti pedagogines praktikas?

 Pedagoginėse praktikose man sekėsi tiesiog puikiai, nes po įgytų žinių universitete mano veiksmai ir darbai buvo užtikrintesni, jaučiausi saugiau. Praktiką atlikau su mokiniais nuo antros iki pat dvyliktos klasių. Na, o trečiame kurse dar ir dirbau mokykloje su pačiais mažiausiais – priešmokyklinukais ir pirmos klasės mokiniais, – be to, buvau  klasės auklėtoja. Visgi besiruošdama bakalauro darbui niekur nedirbau ir dabar dar tik ieškau tos vienintelės mokyklos.

Ar praktikų metu lengvai atradote kontaktą su moksleiviais? Kokie Jums atrodo šiandieniniai mokytojai?

Kadangi praktikas atlikau mokykloje, kurią baigiau, – Šalčininkų rajono Jašiūnų Aušros gimnazijoje, –nepažįstami man buvo tik pradinukai, visus kitus pažinojau. Tai buvo savotiškas iššūkis tiek man, tiek jiems. Aš turėjau parodyti savo profesionalumą, o mokiniai – priimti mane ne kaip pažįstamą draugę, o kaip mokytoją. Su mane mokiusiais mokytojais tapau kolegomis, tad turėjau priprasti su visa pagarba jaustis lygia su lygiu dirbdama tą patį darbą. Tačiau sunku tikrai nebuvo, nes aš puikiai išmanau savo darbą ir jo subtilybes. Buvau ne tik griežta kaip auklėtoja ar mokytoja, aktyviai dalyvavau mokyklos gyvenime, bet ir buvau aktyvi organizuodama renginius, koncertavau kartu su mokiniais ir padėjau bet kokioje situacijoje. Šiandieniniai mokytojai turi atrasti balansą tarp draugo ir mokytojo, siekti, kad būtų gerbiamas savo srities profesionalas, tačiau reikalui esant mokinys galėtų jam be baimės pasipasakoti kaip draugui ir kartu išspręsti problemą.

Austėja, kas Jums yra mokykla?

Pirmiausia mokykla yra vieta, kurioje mes išmokstame pirmųjų ir esminių gyvenimo pamokų. Antra, mokykla yra vieta pilna skirtingų asmenybių, pažįstančių viena kitą, besimokančių vieni iš kitų ir augančių kartu. Tai kaip mažas pasaulis su sava tvarka ir taisyklėmis, nuolat skambančiu vaikų juoku bei kalbomis, ir vieta, kurioje gyvena mokytojai, dalindami savo neišsemiamas žinias mokiniams ir taip kurdami ateities kartą. O svarbiausia, mokykla man yra kaip antri namai, kuriuose aš  jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.

Kaip manote, koks naujos kartos anglų kalbos mokytojas ar mokytoja turi dirbti mūsų mokykloje?

Naujos kartos mokytojas yra be galo lankstus ir atviras naujovėms. Tai mokytojas, kuris vadovėlį naudoja tik kaip orientyrą, pamokoje imasi pačių naujausių mokymo ir mokymosi metodų, pritaiko pačias naujausias technologijas ir rengia netradicines pamokas netradicinėje aplinkoje. Tam jau turime apsčiai ne tik įrangos, bet ir žinių, o svarbiausia – įrodymų, kad tai veikia ir labai tinka šiuolaikinei mokinių kartai.

Dainuojate VDU Švietimo akademijos dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“. Kodėl Jums aktualu lietuvių liaudies dainos? Kokios patirties pasisėmėte kolektyve?

Esu tikra Lietuvos patriotė, verkiu giedodama himną, „Lietuva brangi“ ar kokią partizaninę dainą. Be to, lietuvių liaudies dainos buvo pirmosios, kurių išmokau. Jas dainuodama ne tik saugau savo patriotizmo jausmą, lietuvybę bei tautinį paveldą, bet ir atstovauju savo šaliai svetur. Jaučiuosi ypatinga, galėdama pagarbiai dėvėti ir puoštis tautiniu kostiumu. Dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“ man leido ir toliau mėgautis savo hobiu – dainavimu. Baigusi muzikos mokyklą, norėjau toliau ugdyti balsą ir neapleisti jau įgytų įgūdžių. Tad dar dvyliktoje klasėje, nesant studentei, mane priėmė į ansamblį ir iškart keliavau į Dainų šventę bei festivalį Lenkijoje. Taip pat dalyvaujame įvairiausiuose nacionaliniuose bei tarptautiniuose renginiuose, festivaliuose, konkursuose, keliaujame po Lietuvą ir pasaulį. O tautinio paveldo ir meno puoselėjimas man teikia ypač daug džiaugsmo ir vidinės pilnatvės.

 

Kalbinio ir meninio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė (foto)

Birželio 20 d. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Vilniuje vyko Kalbinio ir meninio ugdymo programų grupės  diplomų teikimo šventė. Akimirkos iš šventės!

 

Dailininkė prof. dr. G. Riškutė-Kariniauskienė: „Geras dailės mokytojas bus ir geras menininkas“

„Žmogaus gyvenimas eina į priekį, atsitinka įvairiausių situacijų, kai jį užpuola ligos, depresija ar atsiduriama akligatvyje, tuomet nerandama jokio užsiėmimo. Dalininkas visada randa užsiėmimą ir pamiršta visas nuoskaudas, blogas mintis nuveja į šalį ir piešia“, – video pokalbyje „#KuriantysLietuvą“ teigia dailininkė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos prof. dr. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė.

Nuo pat mažens tapanti G. Riškutė-Kariniauskienė prisipažįsta, kad gamta jai – vienas iš įkvėpimo šaltinių. „Pabuvojus prie jūros ilgam atmintyje išlieka matyti gamtos reiškiniai. O tapau kasdien, kai tik atrandu laisvo laiko“, – sako dėstytoja.

Profesorė neslepia, kad dažnai piešinių eskizai gimsta turint laisvą minutę susirinkimo metu. Tuomet išsitraukia bloknotą ir pradeda piešti. Prieš kelerius metus vienas iš tokių piešinių sulaukė tarptautinio apdovanojimo. „Vieną savo kolekcijos piešinį išsiunčiau ir netikėtai buvau įvertinta. Visada apdovanojimus gauti malonu. Dirbant universitete malonu žinoti, jog esi įvertintas dailės plotmėje, kur tavęs, kaip asmenybės, nelabai pažįsta, mato tik tavo darbus“, – kalba Giedrė Riškutė-Kariniauskienė.

Ne vienerius metus dėstanti būsimiems dailės mokytojams moteris pastebinti, jog dabartiniai studentai – išlaisvėję. Tam turi įtakos ir šiandieninė mokyka, kurioje dirba savo srities profesionalai. Nė vienas dailės mokytojas neapsiriboja darbu mokykloje. „Manau, dailės mokytojas savęs neuždaro tik mokyklos erdvėje, jam reikia save išreikšti kūryboje ir mene. Dailės mokytojas – kūrybiškas, tad tik galvotų: „Ko aš galiu išmokyti moksleivius, jei pats nepiešiu?“. Savirealizacija mokytojui – labai svarbi“, – tikina profesorė.

Giedrė Riškutė-Kariniauskienė didžiuojasi savo studentais ir būsimais dailės mokytojais, kurie yra Dailės sąjungos nariais, ne vieną apdovanojimą gavę nacionaliniuose bei tarptautiniuose konkursuose. „Mes rengiame ne tik dailės mokytojus, bet ir menininkus. Geras dailės mokytojas bus ir geras menininkas. Man patinka dirbti su studentais, kurie savo darbais nejučia diktuoja taisykles. Tai ypač įdomu, nes jauni žmonės yra drąsūs ir suteikia kažkokių neapsakomų jėgų“, – sako VDU Švietimo akademijos profesorė.

Visą „#KuriantysLietuvą“ video pokalbį su prof. dr. Giedrė Riškute-Kariniauskiene žiūrėkite čia. 

 

Nori tapti dailės mokytoju?

Mokomojo dalyko pedagogika (Dailės kryptis) bakalauro studijos Kaune ir Vilniuje.

 

Stojamųjų egzaminų tvarkaraštis

Atidarytas Lenkų kalbos ir kultūros centras

Gegužės 30 d.  Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Vilniuje buvo oficialiai atidarytas Lenkų kalbos ir kultūros centras. Nuo 2019 m. sausio 1 d. VDU Švietimo akademijoje įsteigtas neakademinis padalinys – Lenkų kalbos ir kultūros centras.

Atidaryme dalyvavo Lenkijos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir jaunimo komisijos pirmininkas Rafal Grupinski, komisijos pirmininko pavaduotoja Mirosława Stachowiak-Różecka, komisijos narys Tomasz Zieliński, sekretorė Elżbieta Wojciechowska, Lenkijos respublikos ambasadorė Urszula Doroszewska, konsulas Marcin Zieniewicz,  LRS Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akademikas Eugenijus Jovaiša, Seimo narys Jaraslov Narkevič, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius akademikas Juozas Augutis, Tarptautinių ryšių prorektorė prof. dr. Ineta Dabašinskienė, Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Vilija Salienė, Lenkų kalbos ir kultūros centro mokslininkai bei kiti svečiai.

Renginyje VDU Rektorius prof. Juozas Augutis teigė: „Lenkų kalbos ir kultūros centro atidarymas – svarbus įvykis universitetui. Studentai galės ne tik studijuoti lenkų kalbą ir literatūrą, bet ir bendradarbiauti su centru, rengti mokslinius projektus, seminarus, skatindami abiejų šalių kultūrų ir kalbų sankirtas“.

Lenkijos ambasadorė Urszula Doroszewska padėkojo visiems prisidėjusiems prie lenkų kalbos ir kultūros centro atidarymo. „Labai džiaugiuosi, jog mums visiems kartu pavyko išspręsti lenkų kalbos mokytojo rengimo problemą. Tai tikrai nebuvo lengva, tačiau šiandien galime pasidžiaugti šiuo svarbiu įvykiu“, – teigė Lenkijos ambasadorė.

Po šventinės juostelės kirpimo, vyko diskusija „Lenkų kalbos ir kultūros centras: uždaviniai ir veiklos perspektyvos“. Diskusijoje VDU Tarptautinių ryšių prorektorė prof. dr. Ineta Dabašinskienė pristatė universitetą, jo tarptautiškumą ir bendradarbiavimą su Lenkijos universitetais. Lenkų kalbos ir kultūros centro vadovė doc. dr. Henrika Sokolovska pristatė centro ištakas, kurios siekia 80 metų, naują lenkų kalbos ir literatūros bakalauro programą. Svečiai bei VDU rektorius pasidžiaugė, jog būsimi studentai galės rinktis ne tik lenkų kalbos ir literatūros bakalauro studijas, bet ir anglų kalbos ir kitos užsienio kalbos, ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos, lietuvių kalbos ir literatūros, pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo pedagogikos studijas VDU Vilniuje.

 

ES literatūros premiją pelnė VDU ŠA alumnė, rašytoja Daina Opolskaitė

Lietuvių rašytoja, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos alumnė ( buv. Lietuvos edukologijos universiteto), lietuvių kalbos mokytoja  Daina Opolskaitė už novelių knygą „Dienų piramidės“ įvertinta Europos Sąjungos literatūros premija. Kūrėja yra viena iš keturiolikos pagerbtų rašytojų. Apdovanojimas bus įteiktas spalio 2 dieną Briuselyje. Šios literatūros premijos tikslas – atkreipti dėmesį į literatūros talentus visoje Europoje ir į šiuolaikinę Europos literatūrą bei kalbinį paveldą.

Per dešimt premijos metų premija skirta 108 rašytojams iš 41 šalies. Iš lietuvių sąraše trys: tai Laura Sintija Černiauskaitė (2009), Giedra Radvilavičiūtė (2012) ir Undinė Radzevičiūtė (2015).

Rašyti Daina pradėjo dar būdama mokinė, o pirmąją knygą išleido antrame kurse. „Dar mokykloje pasirodė pirmi rimtesni bandymai, kažkokios apraiškos. Svarbiu postūmiu į kūrybą tapo Jaunųjų filologų konkursas, kuriame dalyvavau vyresnėse klasėse. Patirtas įvertinimas stiprino, teikė pasitikėjimo. Studijuodama antrame kurse išleidau pirmąją novelių knygą „Drožlės“. Tai jau reiškė labai daug. Supratau, kad noriu rašyti“, – pasakoja Daina.

Kūryba į autorės gyvenimą atėjo netikėtai. „Atėjo, ir tiek. Šiuo atveju žmogus nesirenka, greičiau pasirenka jį. Ir aš galvoju, kad Kažkas mane pasirinko, parinko už mane, tikėjo, kad šiai misijai esu tinkama. Esu įsitikinusi, kad kūryba nėra tik saviraiška, tai suteiktas įgaliojimas išfiltruoti svarbius dalykus, kitiems atspindėti pasaulį, kuriame visi gyvename“, –  teiga rašytoja.

Dainos kūrybos įkvėpimo šaltinis – gyvenimas. „Gyvenimas. Žmonės. Kasdienis jų stebėjimas. Tada pamatai daugybę dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio, atrodo, neregimi. Ištinka kažin koks netikėtumo jausmas, stebuklingas atradimas, sukrėtimas ir tai verčia imtis plunksnos“, – pasakoja Daina Opolskaitė.

Lenkijoje atidaryta tarptautinė paroda „Manuscript“, kurioje eksponuojami VDU ŠA dėstytojų darbai

Gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Lenkijoje atidaryta tarptautinė paroda „Manuscript“, kurioje eksponuojami dailininkų iš šešių šalių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos tarptautiniame meno simpoziume Lietuvoje, Palangoje sukurti kūriniai. Simpoziumą organizavo Dailininko Kazimiero Žoromskio fondas.

Atidarant parodą sveikinimo žodį tarė ambasadorius Eduardas Borisovas, apie parodos idėją ir kūrybinį procesą papasakojo projekto „Manucript” autorė ir vadovė dr. Christine Zoromskis bei parodos kuratorė, dailininkė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos  prof. Giedrė Riškutė.

Paroda „Manuscript“ skirta Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos draugystės šimtmečiui ir Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos narystės NATO ir Europos Sąjungoje jubiliejinėms sukaktims. Parodoje pristatomų darbų autoriai: grupė „Take me to the river” iš JAV: Jake Allen, Mary-Ann Beal, Eglon Daley, Richard Dana, Mansoora Hassan, Judy Jashinsky, Betsy Stewart ir keturiolika Baltijos regiono menininkų: Lietuva – Audrius Gražys, Ričardas Garbačiauskas, Giedrė Riškutė, Augustas Lopas, VDU Švietimo akademijos doc. dr. Linas Liandzbergis, Solomonas Teitelbaumas, Živilė Jasutytė; Latvija – Agnija Germanė, Maris Čačka; Estija – Peeter Krosman, Reiu Tüür; Suomija – Tiina Herttua; Lenkija – Andrzej Rulka, Pavel Kin.

 

Metusi darbą komunikacijos srityje, tapo lietuvių kalbos mokytoja

Vilnietė Brigita Meškonytė iki praėjusių metų žiemos dirbo komunikacijos projektų vadove. Tačiau mergina nusprendė viską mesti, paklausė savo širdies ir pasirinko dirbti lietuvių kalbos mokytoja Vilniaus Ryto progimnazijoje. Pasak merginos, visuomet save įsivaizdavusi dirbančią mokykloje. Nepaisant to, baigusi lietuvių filologijos bakalauro studijas, nusprendė savo jėgas išmėginti komunikacijos srityje. Šiandien mergina atvirai kalba apie pasirinkimus, profesinio kelio radimą ir mokytojo darbą.

 Kodėl pasirinkote lietuvių filologijos studijas?

Lietuvių filologijos studijos buvo iš tiesų ta kryptis, kuria norėjau eiti, ir šiuo keliu einu iki šiol. Dar besimokydama mokykloje supratau, kad noriu tapti mokytoja. Kadangi mėgiamiausia pamoka buvo lietuvių kalba ir literatūra, daug klausimų nekilo.

Studijavote Lietuvos edukologijos universitete (dab. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje) lietuvių filologijos bakalauro ir lyginamosios lietuvių filologijos magistrantūros studijas. Kuo lietuvių filologijos studijos buvo naudingos Jūsų profesiniame kelyje?

Kasdien džiaugiuosi kiekviena diena, praleista universitete, – ir paskaitose, ir daugybėje veiklų po jų tarp universiteto sienų. Turėjau galimybę mokytis iš tikrų profesionalų ir Žmonių iš didžiosios raidės. Jie žavėjo erudicija ir stipriomis žmogiškosiomis vertybėmis. Įgyjau daug naudingos patirties, augau kaip asmenybė ir išsinešiau didelį žinių bagažą. Visos studijos tapo dalimi manęs, todėl, manau, kad kasdien galiu jas pritaikyti savo veikloje.

Nuo magistro studijų baigimo prabėgo dveji metai. Ar pasiilgstate universiteto? Galbūt galvojate apie doktorantūros studijas?

Apie grįžimą į akademinę bendruomenę mintys tikrai, neslėpsiu, nuolatos aplanko, ypač pastaraisiais metais. Ieškojimo ir atradimo džiaugsmo, diskusijų ir apmąstymų po paskaitų pasiilgau labiausiai. Todėl tikiu, kad į universitetą dar tikrai sugrįšiu.

Universitete buvote veikli studentė. Kaip mokslas, studijos, kultūrinė patirtis padėjo augti kaip asmenybei?

Viena naudingiausių ir reikalingiausių savybių mūsų visuomenėje yra puiki komunikacija. Tai apima  ir gebėjimus rišliai bei įtaigiai dėstyti idėjas, ir kompetenciją rasti kelią į žmogaus širdį ir protą nepaisant jo amžiaus ar išsilavinimo. Visa mokslo, studijų ir organizacijų veiklos patirtis labiausiai padėjo ištobulinti komunikacinius gebėjimus. Be aktyvaus dalyvavimo universiteto gyvenime, manau, būčiau buvusi daug uždaresnė, ne tokia atvira pasauliui.

Dirbote komunikacijos specialiste, žurnaliste, kodėl baigus studijas pasirinkote šią profesiją?

Šalia lietuvių filologijos studijų taip pat turėjau ir žurnalistikos specializaciją. Būtent todėl baigusi studijas nusprendžiau pasitaikius puikioms galimybėms jomis pasinaudoti ir įgauti neįkainojamos patirties versle.

Brigita, kodėl nusprendėte palikti komunikaciją ir ateiti dirbti į mokyklą?

Darbas mokykloje buvo mano svajonė. Visi esame girdėję istorijų apie žmones, kurie sakosi nedirbantys, nes kasdien užsiima iš tiesų širdžiai mylima veikla. Man – tai darbas su mokiniais, diskusijos apie literatūrą, gramatikos galvosūkių sprendimas ir kūryba, kurios mokykloje niekuomet netrūksta.

Kaip Jus pasitiko mokyklos kolektyvas, mokiniai Jums pradėjus dirbti mokykloje?

Atėjusi į naująjį kolektyvą buvau priimta tikrai draugiškai ir sulaukiau daug palaikymo, naudingų patarimų. Žinoma, labiausiai pradžiugino pozityviai nusiteikę vaikai, kurie tikrai džiaugiasi, kad į mokyklas ateina dirbti ir jauni mokytojai. Ir man, ir jiems nesunku rasti bendrą kalbą, juk klausomės ir panašios muzikos, žiūrime tuos pačius filmus ir, žinoma, leidžiame nemažai laiko virtualioje erdvėje.

 Ar lengva buvo vėl sugrįžti bei įsisukti į mokyklos gyvenimą?

Šis žingsnis buvo labai lauktas, tad sugrįžti ir vėl pradėti dirbti mokykloje buvo iš tiesų nesunku. Žinoma, prireikė poros savaičių suprasti mokyklos rutiną, vaikų charakterius ir polinkius. Tačiau šiuo metu jau galiu pasidžiaugti, kad viskas tikrai klojasi puikiai ir sklandžiai.

Koks didžiausias iššūkis dirbant mokykloje?

Didžiausiais iššūkis mokykloje man yra kasdien aplenkti pačią save. Juk net ir po puikios pamokos norisi rytoj vesti dar geresnę, sklandesnę ir įdomesnę. Tam tikrai negailiu nei laiko, nei jėgų, nors ne visuomet viskas klojasi kaip iš pypkės, bet svarbiausia – stengtis.

 Įdomu, kokia esate mokytoja?

Tikriausiai į šį klausimą geriausiai atsakytų vaikai (šypsosi). Bet įsivaizduodama save jų vietoje manau, kad esu reikli, bet labai linksma mokytoja. Manau, kad mokykloje tikrai nereikia liūdėti, o juokas mums visiems ir visuomet į naudą. Kasdien rimtai mokomės, tad mokytojos šypsena per pamoką tikrai gali padėti įveikti ir sunkiausią užduotį.

Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo  diena?

Mūsų visuomenėje, rodos, vis dar pasitaiko mitų, kad mokytojas tik dirba mokykloje, o po pamokų skaito knygas ir taiso vaikų darbus. Tai tik iš dalies tiesa. Dažniausiai mano dieną sudaro dvi dalys: pirmoji – ryto rutina ir darbas mokykloje pamokų metu, antroji – varijuojanti. Labai mėgstu žiūrėti filmus, išeiti pasivaikščioti visame Vilniuje, ne tik Senamiestyje, tad mane dažnai galima sutikti kino teatre ar, pavyzdžiui, Laisvės prospekte. Vilniuje gyvenu jau aštuntus metus ir nuolatos domėjausi Vilniaus naujienomis ir istorijomis, tad mėgstu su draugais išeiti pasivaikščioti ir papasakoti jiems smagių istorijų apie tai, kas vyko ir kaip keitėsi mūsų miestas. Juk tikrai ne visi esate apsilankę S. Gedos skvere, tiesa? O iš tiesų vertėtų.

Ar lengva šiuolaikinį moksleivį sudominti lietuvių kalbos gramatika, K. Donelaičiu ar A. Baranausku? Kokiais būdais bandote sudominti moksleivius ir juos įtraukti į pamokos procesą?

Per vieną paskaitą universitete lietuvių kalbos didaktikos dėstytoja Vilma Leonavičienė mums pasakė mintį, kurios nepamirštu iki šiol: „O kas jums sakė, kad gyvenime bus lengva? Niekas, tiesa? Nes gyvenimas ir neturi būti lengvas. Tuomet neaugi.“ Todėl manau, kad ir mokymosi proceso neturėtume vadinti lengvu ar sunkiu, nes nėra lengvų ir sunkių dalykų. Mūsų civilizaciją taip pat sukūrė žmonės, tad kiekvieno iš mūsų protas irgi gali tai perprasti ir sukurti dar daugiau dalykų. Per pamokas visuomet stengiuosi parodyti prasmę, kodėl mes mokomės gramatikos, kodėl nosinės raidės rašomos šaknyje, kodėl tai yra dar viena nuostabi žmogaus sukurta sistema, kodėl ir kaip ją galima perprasti pažvelgus iš skirtingų rakursų. Manau, kad tai yra vienas iš man būdingiausių metodų pamokose – nuolatinis bandymas atsakyti į klausimą: „Kodėl?“. Tuomet atsiranda ir kultūrinis kontekstas, gebėjimai, reikalingos žinios ir kompetencijos. Tokiose pamokose būna įdomu ir vaikams, o ir mokytoja būna dažnai nustebinta mokinių įžvalgų ir rezultatų.

Dažnai sakoma, jog Z kartos atstovai negali ilgai užsibūti vienoje darbo vietoje. Esate veikli asmenybė, ar, Jūsų nuomone, mokykla bus ta erdvė, kurioje liksite dirbti ilgam?

Žmogus planuoja, Dievas – juokiasi. Iš tiesų nenorėčiau kurti dešimtmečio planų, tačiau, jei visos aplinkybės susiklostys sėkmingai, švietimo sektoriuje tikrai liksiu. Šis sektorius dar turi daug tobulėti, kad taptų patraukliu darbdaviu, todėl ir norėtųsi palinkėti visiems mokytojams, o ypač mokyklų administracijų atstovams, būti atviresniems gerosioms praktikoms ir pradėti kurti pokyčius pirmiausiai nuo savęs.

Kaip manote, ką reikėtų daryti, jog jauni žmonės ateitų dirbti į mokyklą?

Jauni žmonės turi tikrai daug galimybių, todėl pasistengti reiktų iš tiesų stipriai, nepamirštant, kad konkuruojama ne tik Lietuvos rinkoje. Būtent todėl reikalingas puikus atlyginimas, ne pakankamas ar geras, o puikus, nes darbas tikrai to vertas. Dar būtinas palaikymas ir laisvė kurti. Atsakingas ir nuovokus mokytojas, gaudamas puikų atlygį ir laisvę, visą ugdymo procesą sugebės organizuoti įtraukiančiai ir šiuolaikiškai.

 

V Tarptautiniame lituanistų kongrese – VDU mokslininkai skaitys pranešimus

Gegužės 16-17 dienomis Vroclavo universitete (Lenkijoje) vyks V Tarptautinis lituanistų kongresas. Šiemet kongresas skirtas 450-osioms Liublino unijos bei įstojimo į Europos Sąjungą  15-osioms metinėms.

Sudarytas 1569 metais Liublino unijos aktas sujungė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę į vieną politinį darinį, nuo šiol vadintą Abiejų Tautų Respublika. Ta lietuvių-lenkų politinė sąjunga per daugiau kaip du amžius turėjo įtakingą poziciją Europos žemėlapyje ir paliko svarbų pėdsaką Lietuvos ir Lenkijos istorijoje ir kultūrinėje atmintyje, tapdama tam tikru Europos Sąjungos pirmtaku.

Lituanistikos raida per keturis su puse šimtmečių, kultūrinės ir literatūrinės raidos etapai, bendros valstybės istorijos puslapiai ir nepriklausomybės siekiai, lietuvių-lenkų bendradarbiavimas tarptautinėje arenoje – visa tai atsidurs jubiliejinio Kongreso dėmesio centre.

Lituanistų kongerese dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarptautinių ryšių prorektorė prof. dr. Ineta Dabašinskienė, Švietimo akademijos (ŠA)  kanclerė prof. dr. Vilija Salienė, ŠA Tarptautinių ryšių grupės vadovė Vilma Leonavičienė, Dalia Cidzikaitė, ŠA mokslininkai: doc. dr. Laimutė Bučienė, dr. Giedrė Misiūnienė, doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, prof. dr. Regina Rinkauskienė, doc. dr. Jurga Trimonytė-Bikelienė, doc. dr. Ona Petrėnienė, prof. dr. Gintautas Kundrotas, dr. Vitalija Karaciejūtė bei VDU Humanitarinio mokslų fakulteto prof. dr. Dalia Kuizinienė ir Česlovo Milošo centro mokslo darbuotojas Tomasz Blaszcak.  Mokslininkai skaitys pranešimus, dalyvaus diskusijoje ir debatuose.

Tarptautiniame Lituanistų kongrese dalyvaus Lietuvos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas,  Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje direktorius  Arnoldas Pranckevičius, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos  Užsienio skyriaus vyresnioji specialistė Daiva Žemgulienė, Seimo narys Mantas Adomėnas, Lenkijos, Ukrainos, kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslininkai, tyrėjai, studentai,  besidomintys lietuvių kalba, kultūra, istorija, politika, Lietuvos ir Lenkijos santykiais.

Konferencijos programą galite rasti čia. 

Daugiau informacijos apie kongresą. 

Šiuolaikiškas būdas mokytis lenkų kalbos

Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja doc. dr. Irena Masoit apie „Erasmus+“ projektą „Polisch online“.

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytojos doc. dr. Irena Masoit ir doc. dr. Barbara Dvilevič dalyvauja „Erasmus+“ projekte „Polish online“. Jo tikslas – sukurti interaktyvią elektroninę lenkų kalbos mokymosi svetainę polski.info, kuri bus prieinama 9 kalbomis (tarp jų ir lietuvių). Projekte dalyvauja šešios šalys, dalykine puse rūpinasi (rengia pamokas, dialogus, užduotis, gramatikos vadovą) Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija, Ostravos universitetas ir Krokuvos pedagoginis universitetas, kuriems atstovauja po 2–3 dėstytojus, techninę dalį kuria trys įmonės iš Vokietijos, Slovėnijos ir Slovakijos, turinčios didelę bendradarbiavimo ir užsienio kalbų mokymosi svetainių kūrimo patirtį, sukūrusios russky.info, deutsch.info ir kitas svetaines, viena iš jų skirta esperanto kalbai. Projektą kuruoja Krokuvos pedagoginis universitetas, dėstytojų užduotis – įrašinėti dialogus, tikrinti galutinį pamokų variantą, jie atsakingi už temas, susijusias su visuomeninėmis, kultūrinėmis aktualijomis, pavyzdžiui, kaip nueiti į kokią nors įstaigą, tvarkyti dokumentus, o Lietuvos ir Čekijos atstovai rengia kasdieniškesnes pamokas apie orą, apsilankymą restorane, ligas ir pan. Apie šį projektą „Švietimo naujienoms“ pasakojo doc. dr. Irena Masoit.

Pašnekovė turi panašaus darbo patirties – kūrė skaitmenines priemones mokiniams, kurie mokosi mokyklose lenkų mokomąja kalba. Kartu su kolegomis sukurdavo ir parengdavo užduotis, o programuotojai sakydavo, kad techniškai tų dalykų įgyvendinti nepavyks, tekdavo užduotis keisti, todėl I. Masoit džiaugiasi, kad šiuo atveju dėstytojams buvo pateiktos standartinės užduotys ir šablonai, iš kurių galima rinktis, taigi kūrėjai žino, kad kiekviena užduotis tiks, tai leidžia dirbti kur kas veiksmingiau.

Mokymosi svetainėje bus pradedantiesiems skirti A1 ir A2 lygio kursai po 21 pamoką, skirti mokytis papildomai, savarankiškai. Kiekvienoje pamokoje bus įtvirtinamos ankstesnių pamokų žinios, nors galima mokytis ir atskirai, pagal norimą temą, nes pamokose bus nuoroda į gramatinį vadovą su teorine medžiaga. Rengėjai, atsakingi už techninę dalį, numato sukurti socialinį tinklą, čia vartotojai galės bendrauti tarpusavyje, komentuoti, klausti, taip įgytas teorines žinias pritaikyti praktikoje.

Projekto pradžioje buvo atlikta apklausa, domėtasi, kur ir kaip mokoma lenkų kalbos. Tą daryti galima formaliai ir neformaliai. Formalusis mokymosi būdas naudojamas mokymo įstaigose, mokyklose, nors yra parengta ir atnaujinta programa, kaip pasirenkamąjį dalyką galima pasirinkti mokyklose lietuvių arba rusų mokomąja kalba, bet mokiniai ją renkasi retai, pagrindinės to priežastys – tai specialistų, ugdymui skiriamų valandų, mokymo priemonių stoka, nepopuliarumas. Universitetuose lenkų kalba po truputį išstumiama, lieka tik kaip pasirenkamasis dalykas ir turi konkuruoti su populiaresnėmis kalbomis, pasirenkama retai, kaip privalomo dalyko Vilniuje lenkų kalbos mokosi Vilniaus dailės akademijos dailėtyros, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto studentai bei Vilniaus kunigų seminarijoje būsimieji kunigai, kurie dirbs Vilniaus arkivyskupijoje.

Vilniaus universiteto kalbininkai 2007–2009 m. vykdė projektą „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“, per kurį atlikus tyrimą paaiškėjo, kad lenkų kalba pagal reikalingumą, apklaustųjų nuomone, buvo 5–6 vietoje po anglų, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbų. Vėliausi tyrimai, 2014 m. vykdyti Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų, dar labiau nepalankūs lenkų kalbai – susidomėjimas dar mažesnis, ją lenkia norvegų ir kitos kalbos. Tokius pokyčius diktuoja darbo rinka – lietuviai mokosi šių kalbų norėdami emigruoti ar dirbti užsienio įmonėse Lietuvoje. Tokie rezultatai kiek stebina, nes lietuvių ir lenkų bendradarbiavimas ekonominėje srityje gal nėra itin intensyvus, bet vis tiek vyksta, o susidomėjimas lenkų kalba nėra didelis. Labiausiai paplitęs lenkų kalbos mokymosi būdas – neformalusis, vyksta daug kursų, juos organizuoja kalbų mokyklos, Lenkijos institutas kiekvieną pusmetį turi po kelias grupes. Studijas baigę, dirbantys žmonės labiau domisi lenkų kalba, mato, kad Lietuvos darbo rinkoje ji gali būti naudinga. Manoma, kad ir ši svetainė labiausiai pasitarnaus žmonėms, kuriems ši kalba bus reikalinga profesinėje veikloje. Per apklausą žmonės nurodė tokius pasirinkimo mokytis lenkų kalbos motyvus: kultūrinį (dėstytojos nuomone, jis atspindi studentų nuomonę, nes jie mėgsta mokytis naujų kalbų), profesinį ir komunikacinį – kai draugas, pažįstamas, šeimos narys kalba šia kalba arba žmogus, jo tėvai gyvena netoli pasienio, vyksta į Lenkiją ir nori išmokti lenkų kalbos pagrindų. Apklausos dalyvių buvo klausiama, kokiam mokymosi būdui teikia pirmenybę – auditoriniam, virtualiam ar abiejų šių derinimui. Auditorinį pasirinko jauni žmonės (nors buvo manyta, kad jiems priimtiniau mokytis virtualioje aplinkoje), nedaug apklaustųjų mieliau mokytųsi internete, mišrų būdą daugiausia pasirinko vyresni žmonės.

Daugiau skaitykite.

Vyks IX nacionalinė moksleivių ir studentų lituanistų konferencija

Gegužės 8 d. 10 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje (T. Ševčenkos g. 31, 222 aud. Vilnius) vyks IX nacionalinė moksleivių ir studentų lituanistų konferencija, kuri šiemet skirta Pasaulio lietuvių metams.

Konferencijos dalyvių registracija 9.00–10.00 val.

Konferencijos pradžia – 10 val.

Konferencijos programa.