Kviečiame į IV-ąją tarptautinę mokslinę konferenciją „Tapatybė kultūrų sankirtoje“

2019 m. spalio 17–18 d. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lenkų kalbos ir kultūros centras kartu su Lenkijos Krokuvos pedagoginio universiteto Filologijos fakultetu ir Čekijos Ostravos universiteto Filosofijos fakulteto Slavistikos katedra organizuoja IV-ąją Tarptautinę mokslinę konferenciją iš ciklo „Tapatybė kultūrų sankirtoje“.

Konferencijos tikslas – aptarti kalbų bei kultūrų tarpusavio sąveikos problematiką šiuolaikinių politinių, visuomeninių procesų ir komunikacinių technologijų raidos kontekste.

Bus aptariamos jaunosios kartos kalbos ir kultūrinės savimonės problemos bei iš jų kylantys didaktiniai kalbinio ir literatūrinio-kultūrinio ugdymo uždaviniai mokykloje.

Svarbiausi konferencijos klausimai:

Dabartinė Europos Sąjungos šalių kalbos politika.
Pokyčiai regionų etninėse kalbose globalizacijos bei masinės kultūros ekspansijos kontekste.
Lokalinės tautinės kultūros atgaivinimo galimybės globalizacijos epochoje.
Metodologiniai jaunosios kartos kalbos ir kultūrinės savimonės tyrimo aspektai.
Gimtosios lenkų kalbos mokymo problemos daugiakalbystės sąlygomis.
Tarpkultūrinis dialogas ir tapatybės ugdymas lenkų kalbos pamokose daugiakultūriškumo sąlygomis.

Konferencijos kalbos: lietuvių, lenkų, rusų. Pranešimo trukmė – 20 min.

Konferencijos vieta: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija (Vilnius, T. Ševčenkos g. 31).

Konferencijos medžiaga bus paskelbta recenzuojamame mokslinių straipsnių rinkinyje „Tapatybė kultūrų sankirtoje” t. 4 („Tożsamość na styku kultur” t. 4). Leidinyje bus publikuojami recenzuoti tekstai, atitinkantys pagrindinius moksliniams straipsniams keliamus reikalavimus.

Konferencijos dalyvio mokestis – 50 Eurų. Mokestis yra skirtas padengti organizacines konferencijos ir maitinimo išlaidas konferencijos metu (dveji pietūs, iškilminga vakarienė, konferencijos kavos pertraukėlės).

Konferencijos dalyviai patys apmoka kelionės ir apgyvendinimo išlaidas.

Organizatoriai gali pasiūlyti pasirinkti kambarius netoliese esančiuose viešbučiuose (apie 5 min. pėsčiomis iki konferencijos vietos), kuriuose vienviečio kambario su pusryčiais kaina parai yra apie 40–45 Eur, o dviviečio – apie 46–55 Eur. Artimiausi viešbučiai:

„Corner“ (T. Ševčenkos g. 16, Vilnius), http://cornerhotel.lt

„Grata“ (Vytenio g. 9, Vilnius), http://www.gratahotel.com

„Ponas Tadas“ (Pan Tadeusz) (Naugarduko g. 76, Vilnius) http://www.pantadeusz.lt

Nakvynę viešbutyje konferencijos dalyviai turi rezervuoti individualiai.

Užpildytą konferencijos dalyvio anketą maloniai prašome atsiųsti iki 2019 m. birželio 16 d. el. paštu tozsamosc2019@gmail.com

Daugiau informacijos ir preliminari konferencijos programa bus išsiųsta konferencijos dalyviams birželio pabaigoje.

Konferencijos mokslinis komitetas:

Prof. dr. Vilija Salienė (Vytauto Didžiojo universitetas)

Prof. dr. Gintautas Kundrotas (Vytauto Didžiojo universitetas)

Doc. dr. Irena Masoit (Vytauto Didžiojo universitetas)

Prof. habil. dr. Jan Miodek (Vroclavo universitetas)

Prof. habil. dr. Piotr Borek (Krokuvos pedagoginis universitetas)

Prof. habil. dr. Zofia Budrewicz (Krokuvos pedagoginis universitetas)

Prof. habil. dr. Danuta Łazarska (Krokuvos pedagoginis universitetas)

Doc. habil. dr. Jana Raclavská (Ostravos universitetas)

Doc. habil. dr. Irena Bogoczová (Ostravos universitetas)

Prof. dr. Alla Krawczuk (Lvovo Ivano Franko nacionalinis universitetas)

Konferencijos organizacinis komitetas:

Doc. dr. Irena Masoit (Vytauto Didžiojo universitetas)

Doc. dr. Henrika Sokolovska (Vytauto Didžiojo universitetas)

Doc. dr. Barbara Dvilewič (Vytauto Didžiojo universitetas)

Prof. habil. dr. Danuta Łazarska (Krokuvos pedagoginis universitetas)

Dr. Jiři Muryc (Ostravos universitetas

Registracijos forma.

Informacija lenkų kalba.

Registracijos forma (lenkų kalba).

VDU ŠA studentės D. Zviedrienės dailės paroda „Įspūdžiai ir jų istorijos“

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje meno galerijoje „2019“ vyksta IV kurso dailės pedagogikos studentės Dianos Zviedrienės paroda „Įspūdžiai ir jų istorijos“. Paroda veiks iki gegužės 16 d.

Diana gimė 1973 metais Rokiškio rajone. Rokiškyje lankė ir baigė keturmetę dailės mokyklą. Nors vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu ir visi keliai buvo atviri, ji savo gyvenimą norėjo susieti tik su daile. Pirmosios abejonės pasirinkto gyvenimo kelio teisingumu apniko dar stojant į Vilniaus dailės akademiją – kai priėmimo komisijos darbuotoja nustebo: ką ji čia veikia su savo aukso medaliu. Tad kai po neilgai trukusių menų studijų ji atrado filosofiją, į šį mokslą pasinėrė godžiai ir energingai. Vilniaus universitete įgijusi filosofijos magistro laipsnį, ji ilgus metus dirbo Šiaulių universitete – dėstė įvairias filosofijos disciplinas įvairių specialybių studentams. Bet jai niekada nepakako vien tik filosofijos. Greta jos studijavo edukologiją, po to teisę ir vadybą. Nei humanitariniai, nei socialiniai mokslai netenkino iki galutinės pilnatvės. Šiandien Diana nuolat rengia personalines parodas visoje Lietuvoje, organizuoja ir kuruoja plenerus, dalyvauja jungtinėse kelių autorių parodose. Ji sėkmingai ketina pabaigti kadaise pradėtas pedagogikos studijas – yra Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos ketvirto kurso dailės pedagogikos specialybės studentė. Diana tapo aliejumi ant drobės, vaizduoja įvairius motyvus, nevengia rinktis tiek beveik realistinių peizažų (ypač mėgsta tapyti jūrą), tiek abstrakcijų. Jos darbai yra pasiekę (arba dalyvavę parodose, arba iškeliavę į privačias kolekcijas) JAV, Maroką, Tailandą, Pietų Korėją, Japoniją, Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Graikiją ir kt. Kūrybos sklaida nuolat matoma įvairių Lietuvos ir užsienio laikraščių puslapiuose. Šiais metais ši paroda – jau trečioji personalinė autorės paroda.

„Įspūdžiai ir jų istorijos“ – tai autorinių tapytų paveikslų paroda, kuri buvo specialiai sugalvota eksponuoti Pakruojo sinagogoje, palikusioje man neišdildomą įspūdį. Startavusi Pakruojyje, paroda tęsia savo kelionę ir sustoja Vilniuje.

Manau, kad apie patirtus įspūdžius reikia pasakoti kitiems. Aš paprastai pasakoju spalvomis ir formomis. Šiai parodai papasakojau ir žodžiais.

Kai ištinka įspūdis, užgniaužia žadą, pakerta kojas. Aplanko suvokimas, kad ką tik susidūrėm su kažkuo didesniu, iškilmingesniu nei mūsų kasdienės patirtys. Metams bėgant gali pasimiršti, ką matėm, bet įspūdžio pojūtis nepasimirš niekada. Drobėse pavaizduoti patirtų įspūdžių atgarsiai žiūrovui irgi, tikiuosi, sukels įspūdžius, padės bent akimirkai pamiršti buities rūpesčius ir nors per colį pakylės link būties. O kokie mano patirti įspūdžiai paskatino sukurti konkretų paveikslą, aprašiau trumpose istorijose, eksponuojamose greta paveikslų. Esu atvira jums, mano žiūrovai, matykite mano potėpius ir skaitykite mano mintis. Ir lai jūsų gyvenimai taip pat prisipildo įspūdžių, kurie yra ne kas kita, kaip būties atverties grožis.

Paveikslus galima įsigyti po parodos.

Kontaktiniai duomenys:

diana.zviedriene@gmail.com

facebook.com/dianos.galerija.7

www.dianosgalerija.lt

Daugiau apie dailininkę.

Informacija apie parodą.

VDU Švietimo akademijoje vyks atviros paskaitos

Balandžio 23 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje ( T. Ševčenkos g. 31, Vilnius, A1 auditorijoje) vyks atviros paskaitos Kalbinio ir meninio ugdymo programų studentams. Visi susidomėję akademinės bendruomenės nariai kviečiami dalyvauti taip pat.

12.00-13.45 Programos eTwinning aukštosioms mokykloms pristatymas: gerosios patirties pavyzdžiai ir galimybių apžvalga. Lektorė Loreta Tarvydienė, programos eTwinning ambasadorė Vilniaus regionui.

14.00-16.00 Aspergerio sindromą turinčių mokinių mokymosi ir bendravimo sunkumai bei pagalbos būdai. Lektorė Vaiva Bernatonytė-Ažukienė, Vilniaus Versmės katalikiškosios mokyklos anglų kalbos mokytoja.

Kviečiame moksleivius ir studentus dalyvauti IX nacionalinėje moksleivių ir studentų konferencijoje

2019 m. gegužės 8 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyks IX nacionalinė moksleivių ir studentų konferencija, skirta Pasaulio lietuvių metams. Numatoma preliminari konferencijos pradžia – 11 val.

Maloniai kviečiame skaityti pranešimus, kuriuose būtų nagrinėjama kalbotyros, literatūrologijos, tautosakos, didaktikos problematika. Laukiame pranešimų įvairiomis Jūsų rašomų darbų temomis (kūrybinių, tiriamųjų, projektinių, kursinių, bakalauro, magistro).

Numatoma pranešimų trukmė – iki 15 min.

Užpildytą dalyvio registracijos anketą iki 2019 m. gegužės 1 d. atsiųsti el. paštu: ona.petrėniene@vdu.lt arba zydrone.kolevinskiene@vdu.lt

Dalyvio anketa.

Lenkų kalbos mokytojų rengimo istorija ir aktualijos

Interneto portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas žurnalistės Dovilės Šileikytės interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lenkų filologijos studijų programos komiteto pirmininke, Mokytojų rengimo instituto docente Henrika Sokolovska ir dėstytoja doc. dr. Irena Masoit. Straipsnyje mokslininkės kalba apie lenkų kalbos ir literatūros bakalauro programą VDU, lenkų kalbos mokytojų poreikį Lietuvoje.

Lietuvoje yra 78 mokyklos (čia įskaičiuotos gimnazijos, progimnazijos, darželiai-mokyklos, po vieną specialiąją ir profesinę mokyklas ir kt.) bei 100 ikimokyklinio ugdymo įstaigų ar grupių, kuriose ugdymas vyksta lenkų kalba. Visos jos yra Rytų Lietuvoje: Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Švenčionių miestuose ir rajonuose. Norėdami jose dirbti lenkų kalbos mokytojais, lenkų filologijos studijas dažniausiai renkasi abiturientai, baigę mokyklas lenkų mokomąja kalba, nors yra buvę atvejų, kai sėkmingai studijuodavo ir lietuviai, išmokę lenkų kalbą, kuria vyksta specialybės dalykų paskaitos (pedagoginiai ir bendrieji dalykai dėstomi lietuviškai). Apie lenkų kalbos mokytojų rengimą „Švietimo naujienoms“ papasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lenkų filologijos studijų programos komiteto pirmininkė, Mokytojų rengimo instituto docentė Henrika SOKOLOVSKA (H. S.) ir dėstytoja doc. dr. Irena MASOIT (I. M.).

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie lenkų filologijos studijų tradicijas Lietuvoje?

H. S. Polonistikos studijos, lenkų kalbos mokytojų rengimas (lenkų filologijos studijos su pedagogikos specializacija) pradėtas vykdyti nuo 1961 m. tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Tuo metu tai buvo vienintelės polonistikos studijos, jas baigę absolventai dirbdavo ne tik mokykloje, bet ir žiniasklaidoje, kultūros įstaigose ir pan. Iki 2013 m. buvo bakalauro ir magistro studijos. Visada glaudžiai bendradarbiaudavome tiek su Vilniaus regiono mokyklomis lenkų mokomąja kalba, tiek su Lenkijos universitetais – Vroclavo universitetu, Krokuvos pedagoginiu universitetu, šią veiklą tęsiame ir dabar. Iš to ir mes, ir studentai gauname daug naudos. Dėstytojai važiuoja į minėtas aukštąsias mokyklas skaityti paskaitų, dalyvauja konferencijose, Lenkijos dėstytojai atvažiuoja į Lietuvą, rengiamos bendros konferencijos. Pagrindinis mūsų darbas – mokytojų rengimas, bet tai tik viena iš darbo sričių: dirbame mokslinį darbą…

I. M. …atnaujiname konferencijų ciklą „Tapatybė kultūrų sankirtoje“ – konferencijos tarpdisciplininės, jas organizuojame kartu su Ostravos (Čekija) universitetu ir Krokuvos pedagoginiu universitetu, daugiausia dėmesio skiriame tam, kad gimtoji kalba funkcionuotų daugiakultūrėje aplinkoje, svarbus ir pedagoginis aspektas. Nuo pat polonistikos dėstymo Lietuvoje pradžios bendradarbiaujame su mokyklomis – dėstytojai organizavo mokytojams seminarus, rašė vadovėlius, mes šią tradiciją perėmėme, rengiame mokymo priemones, teikiame visokeriopą metodinę paramą – dalyvaujame rengiant olimpiadų užduotis. Neseniai Švietimo akademijoje vyko mokinių, kurie važiuos į tarptautinę lenkų kalbos ir literatūros olimpiadą Varšuvoje, stovykla. Tai individualūs užsiėmimai, mokymai, konsultacijos. Mūsų mokiniai ten konkuruoja su kitų šalių ugdytiniais, norime, kad jie galėtų garbingai atstovauti Lietuvai. Malonu, kai mūsų mokiniai tampa laureatais, tikimės, kad ir šį kartą jie gerai pasirodys. Ši olimpiada vyksta kasmet, tie mokiniai, kurie Lietuvos mokinių lenkų kalbos olimpiadoje tampa nugalėtojais, važiuoja į Lenkiją.

Doc. dr. Irena Masoit

H. S. Gerai pažįstame visų mokyklų lenkų mokomąja kalba mokytojus, nes organizuojame daug seminarų, mokymų ir pan. Stengiamės, kad kartu su mokiniais atvažiuotų ir mokytojai, su jais dirbame atskirai. Be to, mes irgi važiuojame į mokyklas, kurios mus kviečia, neseniai dalyvavome Vilniaus rajono mokyklų teatrų festivalyje, skirtame Tarptautinei teatro dienai.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie lenkų filologijos studijų tradicijas Lietuvoje?

Doc. dr. Henrika Sokolovska

Kas pasikeitė ir keisis ateityje, tapus VDU dalimi?

H. S. Naujai įsteigtos Švietimo akademijos struktūra labai griežta, neatsirado vietos Lenkų kalbos ir kultūros centrui, nes nebuvo nei katedrų, nei fakultetų, jų nėra ir dabar, bet struktūra plečiasi. Todėl matome perspektyvą, nes mokyklose lenkų mokomąja kalba reikia mokytojų – ir lenkų kalbos, ir pradinio ugdymo. Šiemet Švietimo akademija skelbs priėmimą į lenkų kalbos pedagogikos programą, atnaujintą pagal VDU standartus: visiems studentams privalomi bendrieji dalykai, daug dėmesio skiriama anglų kalbai, humanitarinės krypties studijų programose atsirado šiek tiek tiksliųjų mokslų, gamtamokslių paskaitų (ir atvirkščiai), bet specialybės dalis liks ta pati – 60 kreditų pedagogikos dalykams, praktikai mokyklose, daugiau nei 100 kreditų specialybės dalykams – kalbotyrai ir literatūrai didaktikos, metodikos fone. Atnaujiname dalykų turinį, atsižvelgiame į mūsų kultūrinę aplinką, mokinių daugiakultūriškumą. Studentų grupės nedidelės, kiekvienam galima skirti daugiau dėmesio, dirbti individualiai, rengti daugiau diskusijų.

I. M. Didžiausias pasikeitimas – tai programos pavadinimas. Buvo lenkų filologija, o dabar lenkų kalbos ir literatūros pedagogika. Pagaliau pavadinimas iš tikrųjų atitinka mūsų programą.

H. S. Yra ir vertimo paskaitų, dirbsiančiajam mokykloje šio dalyko gal ir nereikės, bet suteikiame platesnių žinių. Ne visi baigę studijas nori būti mokytojais. Tik per praktiką žmogus sužino, ar tikrai gali ir nori dirbti mokykloje. Mano nuomone, turėtų būti konkurencingumas, darbdaviui naudinga turėti galimybę palyginti ir atrinkti geriausius: jei jis galės rinktis, tada gal ir pas mus ateis labiau motyvuoti, geriau besimokantys studentai, jie labiau stengsis. Buvo laikas, kai bandyta paskaičiuoti, kiek mokytojų reikės, bet negalima galvoti, kad visi, kuriuos priimame, eis dirbti į mokyklas. Todėl norime, kad tie, kurie netaps mokytojais, irgi turėtų darbą – manau, kad dėl to problemų nekils, galės dirbti vertėjais ir pan. Taip pat programoje yra krašto pažinimas, lietuvių ir lenkų gretinamoji kalbotyra, į programą kaip pasirenkamąjį dalyką įtraukėme žurnalistinius tekstų žanrus. Psichologinės žinios pravers ne tik pedagogui, bet ir kitą specialybę pasirinkusiam žmogui. Suteikiame šiek tiek žinių apie Lenkijos istoriją, Vilniaus kraštą.

Trūksta pradinių klasių mokytojų

Kokia dalis studentų, baigę studijas, pasirenka pedagogo kelią?

H. S. Būna grupių, iš kurių visi absolventai eina į mokyklas, būna, kad susiranda darbą, pavyzdžiui, redakcijoje jau studijų metu. Pusė paskutiniųjų metų absolventų nuėjo į mokyklą, kitų darbas susijęs su lenkų kalba, tekstų kūrimu, redagavimu. Dabar mokykloms trūksta pradinių klasių mokytojų, anksčiau turėjome dvigubos specialybės – lenkų filologijos ir pradinio ugdymo – grupes. Dabar šią spragą reikia užpildyti. Mūsų absolventės eina dirbti pradinių klasių mokytojomis, vėliau ieško būdų persikvalifikuoti. Mokyklų vadovai, ieškodami tokių mokytojų, sako, kad ši išeitis jiems atrodo geriausia. Bandysime ieškoti galimybės per studijas įgyti antrą kvalifikaciją.

Ar jaučiamas lenkiškai kalbančių mokytojų (gal ir ikimokyklinio ugdymo auklėtojų) trūkumas?

H. S. Taip, trūkumas yra, šią problemą galima pajusti pabendravus su mokyklų vadovais. Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz szkolna“, su kuria bendradarbiaujame, paskaičiavo, kiek mokytojų trūksta ir kiek jų reikės po penkerių ar dešimties metų. Kaip galima numatyti, labiausiai mokyklose lenkų mokomąja kalba trūksta ir trūks pradinio ugdymo mokytojų, taip pat ir kitų pedagogų. Ši problema išliks, todėl tikimės, kad bus galimybė persikvalifikuoti, pasirinkti antro mokomojo dalyko bloką, modulį. Dabartinėje programoje tai kol kas nebuvo numatyta, jei bus galimybė, stengsimės ją išnaudoti. Ypač mažoms mokykloms aktualu, kad mokytojas būtų dviejų dalykų.

I. M. Vokietijoje būsimiems mokytojams praktiškai būtina rinktis du dalykus.

H. S. Kol buvo vykdomos 5 metų trukmės vientisosios studijos, studentai galėdavo rinktis lenkų filologijos ir istorijos arba biologijos, lietuvių kalbos, informatikos studijų programas. Baigę šias specialybes absolventai, su kuriais palaikome ryšį, dažniausiai dirba pagal antrąją specialybę.

Kurie dalykai mokyklose lenkų mokomąja kalba dėstomi lietuvių, o kurie lenkų kalba?

H. S. Mokyklose yra dvikalbis mokymas, visos pamokos vyksta lenkiškai, vidurinio ugdymo klasėse, jei rengia mokinius egzaminui, pedagogai naudoja lietuviškus vadovėlius, terminologiją, tekstus.

I. M. Nebent trūksta lenkiškai kalbančių mokytojų ir dirba lietuvis mokytojas, bet tokie atvejai reti. Dauguma vadovėlių verčiami į lenkų kalbą.

2016 m. Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo diskutuota apie šiuolaikiškų lenkų kalbos vadovėlių poreikį. Galbūt žinote, kaip išsisprendė šis klausimas, kokia situacija šiuo metu?

H. S. Vadovėlių vertimas finansuojamas iš mokinio krepšelio lėšų, o problema tik paūmėjo: naujų vadovėlių seniai nebuvo, poreikis yra. Dalyvaujame diskusijose, ekspertinėje veikloje. Praeitais metais kartu su Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz szkolna“ ir Švietimo ir mokslo ministerija kalbėjome, kad reikia ne rašyti naujus vadovėlius, o pirkti juos iš Lenkijos, jei reikia, pritaikyti pagal Lietuvos programas. Ten labai geri vadovėliai, didelis pasirinkimas, nusižiūrėjome vieną leidyklą, kuri leidžia vadovėlius nuo elementoriaus iki pat dvyliktos klasės.

I. M. Lenkijos mokyklų Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo teksto suvokimo testo rezultatai geresni nei mūsų, būtų proga pasimokyti iš kaimyninės šalies patirties.

H. S. Ten metodika, didaktika yra aukšto lygio, pagalvojome, kad patys nieko geresnio per trumpą laiką nepadarysime.

Kaip bėgant metams keičiasi studentų skaičius, motyvacija?

I. M. Nuo 2011 m. studentų skaičius kiek sumažėjo.

H. S. Pernai baigė 8 ir įstojo 6. Jie įstoja dažniausiai į mokamas studijas. Nuo 2012 m. gauname paramą iš Lenkijos vyriausybės per Lenkijos ambasadą, kuri apmoka mūsų studentų studijas.

I. M. Kol būdavo nemokamų vietų, nuo antro–trečio iki ketvirto kurso visi studentai vykstant rotacijai pasiekdavo valstybės finansuojamas vietas dėl gerų mokymosi rezultatų, tai būdavo paskata, kad įstotų.

Tikriausiai studentai turi galimybę naudotis mainų programomis, studijuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje?

H. S. Naudodamiesi mainų programų galimybėmis mūsų studentai studijuoja Ostravos (Čekija), Vroclavo, Krokuvos, Liublino universitetuose. 50 metų gyvuoja tradicija kasmet dviem savaitėms važiuoti į Vroclavo universitetą, studentai ten lanko paskaitas, eina į biblioteką ieškoti informacijos lenkų filologijos temomis kursiniams ar bakalauro darbams, nes Lietuvoje tokios literatūros mažiau. Šį pavasarį irgi suplanuota tokia išvyka.

I. M. Taip pat organizuojame kelių dienų edukacines išvykas, stengiamės gauti finansavimą parašę projektus, paraiškas. Stengiamės į ekskursijos organizavimą įtraukti studentus, kad pasirengtų papasakoti apie lankomas vietas. Lankėmės Poznanėje, Krokuvoje, Gdanske.

H. S. Čia, auditorijoje, kalbėti apie lenkų kultūrą yra tik pusė darbo, reikia prie jos prisiliesti gyvai.

Žinau, kad artimiausiu metu duris atvers Lenkų kalbos ir kultūros centras. Papasakokite apie jį.

H. S. Nuo 2019 m. sausio 1 d. VDU Švietimo akademijoje įsteigtas neakademinis padalinys – Lenkų kalbos ir kultūros centras. Jo funkcionavimas dar neprasidėjo, ruošiame nuostatus, bus paskirtas vedėjas ir greitai šį centrą atidarysime. Dirbame įprastą dėstytojų darbą, centro veikla bus ta, apie kurią pasakojome, tęsime ją…

I. M. …ir koordinuosime įvairių institucijų veiksmus, nuo kurių priklauso mokytojų lenkų mokykloms rengimas. Bandysime išspręsti mokymo priemonių stokos problemą, nors šis procesas vyksta lėtai.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmingai įgyvendinti visus sumanymus.

Daugiau skaitykite.

VDU Švietimo akademijoje vyko „Erasmus+“ projekto „Polish Online“ dalyvių seminaras

2019 m. balandžio 4-5 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko Erasmus+ projekto „Polish Online“ (projekto Nr. 2017-1-PL01-KA204-038686) dalyvių seminaras. Projekte dalyvauja 6 patneriai iš Lenkijos, Slovakijos, Čekijos, Slovenijos, Vokietijos ir Lietuvos. Koordinuojanti institucija – Krokuvos pedagoginis universitetas. Projekto tikslas – interaktyvios elektroninės lenkų kalbos mokymosi svetainės sukūrimas, kuri bus prieinama 9 kalbomis (tarp jų ir lietuvių). Mokymosi platforma padės įgyti lenkų kalbos pradmenis. Seminaro metu projekto dalyviai aptarė projekto viešinimo būdus ir priemones, apsvarstė kurso lygiui A2 struktūrą ir gramatikos vadovo rengimo principus.

VDU ŠA doc. dr. Ž. Kolevinskienė: „Pasirinkę mokytojo kelią, mes pasirinkome darbą dėl ateities“

Portale „Švietimo naujienos“ žurnalisto Rido Viskauko spausdinamas pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Kalbinio ir meninio ugdymo programos vadove doc. dr. Žydrone Kolevinskiene.

Ne taip seniai lietuvių kalbos mokytojų svetainėje „Lituanistų miestelis“ Tarptautinės mokytojų dienos proga rašėte: „<…> Pasirinkę Mokytojo kelią, mes pasirinkome ne stabilumą ir ne žinomus kelius, ne tai, kad rytojus bus panašus į šią dieną. Pasirinkę Mokytojo kelią, mes pasirinkome darbą dėl ateities. Pasirinkome nerimą ir nežinomybę, nes ateities – tikrosios ateities – nuspėti negalime. Ateities negalima numatyti ir nuspėti, net ir planuoti nelabai pavyksta šiais permainų laikais… Todėl dažnai atrodo, kad mūsų pasirinkimas atima iš mūsų ramybę, dažnai mūsų sieloje apsigyvena nerimas… Tačiau nerimas rodo taką, vinguriuojantį nepažįstamais brūzgynais. O tas takas veda tik pirmyn!..“

Taigi, kaip permainų laikais „vinguriuoja“ lietuvių kalbos mokytojų rengimas? Kaip pasikeitė lietuvių filologijos studijos, įgyvendinant „valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano įgyvendinimo priemones“? Sausio 1 d. baigėsi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ir Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) reorganizacija prijungiant juos prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU). LEU transformavosi į VDU Švietimo akademiją…

Reorganizacijos procesai prasidėjo gerokai anksčiau. Prieš daugiau nei trejus metus vyko derybos tarp tuometinio Lietuvos edukologijos universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto vadovybės. Buvo pradėtas LEU integracijos planas į VDU. Bet, kaip ir dažnai nutinka, pirminiai planai visada būna vienokie, o kai reorganizacija įvyksta realiai, daug kas keičiasi ir daug kas būna kitaip, nei įsivaizduota, laukta ar tikėtasi. Aleksandro Stulginskio universitetas įsitraukė į šį procesą ir tapo VDU Žemės ūkio akademija nuo 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos edukologijos universitetas, jau kaip VDU Švietimo akademija Vilniuje ir Kaune, pradėjo veikti nuo praėjusių metų rugsėjo 1 d.

Universitetų optimizacijos ir reorganizacijos planuose buvo deklaruota vizija įkurti kelis stiprius mokytojų rengimo centrus Lietuvoje – Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose (būtent Šiaulių universitete sukaupta didelė patirtis rengiant specialiuosius pedagogus ir logopedus). 2018 m. Studijų kokybės vertinimo centro paskirti nacionaliniai ekspertai puikiai įvertino ir akreditavo naująją VDU Švietimo akademijos mokytojų rengimo programą Mokomojo dalyko pedagogika. Į šią programą nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. ir priimami pirmakursiai studentai, pasirinkę pedagogines studijas. Studijos pagal naująją programą kol kas vyksta tik Kaune.

Mokomojo dalyko pedagogikos programą sudaro keturi segmentai: 1) gamtos, fizinių ir technologinių mokslų pedagogikos blokas, 2) kalbų ugdymo kryptis (lietuvių kalba ir literatūra, anglų kalba, lenkų kalba ir literatūra), 3) socialinio ugdymo kryptis ir 4) meninio ugdymo pedagogika. Taigi ši unikali programa, jeigu būtų skiriamas didesnis valstybės finansuojamų vietų skaičius pedagoginėms studijoms, po kelerių metų galėtų nors šiek tiek kompensuoti išryškėjusį mokytojų stygių. Kalbų ugdymo kryptyje siūloma rinktis anglų ir kitos užsienio (vokiečių, prancūzų ir kt.) kalbos pedagogiką, lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos, lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos studijas. Pavyzdžiui, pasirinkusieji lietuvių kalbos ir literatūros pedagogiką bei lenkų kalbos ir literatūros pedagogiką gilins šio dalyko žinias. O štai pasirinkusieji studijuoti anglų kalbos pedagogiką ir kitą užsienio kalbą (prancūzų, rusų, vokiečių, italų, Skandinavijos, Azijos šalių) įgis dviejų kalbų žinias ir turės galimybę neformalioje aplinkoje greta anglų kalbos dėstyti kitą, studijuojančiojo kaip gretutines studijas pasirinktą, užsienio kalbą. Visą programą sudaro 60 kreditų pedagoginis modulis, 90 kreditų krypties (lituanistinių) dalykų modulis, 35 kreditai skiriami gilinantiesiems dalykams ir 40 kreditų – Artes liberales. Artes liberales bloką sudaro užsienio kalbos kreditai ir plačios aprėpties pasirenkamieji dalykai, kuriuos studentai kiekvieną semestrą renkasi patys ir kurie gali būti nesusiję su studijuojamu dalyku, bet praplečiantys studento akiratį, suteikiantys bendrosios kultūros kompetencijų. Pedagoginio bloko kreditų skaičius skirtas pedagoginėms praktikoms, pedagogikos, psichologijos dalykams. Džiaugiuosi, kad šioje naujoje programoje daug kreditų tenka užsienio kalbai. Dabar užsienio kalba iš universitetų programų, tarkime, lituanistinių bakalauro, yra išstumta. Baigęs šią programą, dalyko mokytojas bus išprusęs, puikiai kalbės kažkuria užsienio kalba, turės ir pedagoginių, ir dalykinių, teorinių, ir praktinių žinių. Svarbu, kad anksčiau buvusios išskaidytos atskirų dalykų mokytojų rengimo programos čia sugulė į vieną bendrą integralaus pobūdžio programą.

VDU Švietimo akademijos interneto puslapio skiltyje „Tvarkaraščiai studijuojantiems Vilniuje“ matyti, kad yra lietuvių filologijos III, IV, V kursai bei lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos III, IV kursai? Ar pastaruosius 2 metus Vilniuje, t. y. dabartinėje VDU Švietimo akademijoje, nebuvo renkami lietuvių filologijos kursai?

Taip, šiuo metu VDU Švietimo akademijoje Vilniuje studijuoja tik baigiamųjų kursų studentai. Pirmakursiai – Kaune. Lietuvos edukologijos universiteto juodasis scenarijus tas, kad mes dvejus metus iš eilės negavome nė vienos valstybės finansuojamos vietos. Žiniasklaida visuomenei siuntė žinutę, kad ši aukštoji mokykla „nesurenka norinčių studijuoti“, buvo vadintas ir „universitetu mirtininku“, bet kaip galima surinkti būsimuosius pirmakursius, jei nėra valstybės finansuojamų krepšelių?! Būtent dėl šios priežasties Vilniuje neturime I ir II kursų studentų. Pedagoginės studijos – ne medicinos studijos. Naivu tikėtis, kad mokytojo kelią rinksis tie, kurie galėtų mokėti po kelis tūkstančių eurų už vieną semestrą.

Pabrėžčiau, kad jau turbūt gerą dešimtmetį visuose Lietuvos universitetuose pastebimas mažėjantis stojimas į lituanistines studijas. Gaila, bet tikrai nedaugelis renkasi lietuvių filologijos studijas. Teko kalbėti su kolegomis iš Latvijos, Estijos – pas juos gimtosios kalbos studijos taip pat nėra populiarios. Taigi nesame jokia išimtis.

Daug vilčių dėjome į naująją Lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos programą, kuri ekspertų buvo akredituota šešeriems metams. Ši programa buvo kuriama, atsižvelgiant į rinkos pokyčius – mažuose miesteliuose mažėja mokinių, mokytojai nebegali mokyti tik vieno dalyko, nesusidaro visas krūvis. Atrodė, kad šios studijos, kai galėsime parengti 2 dalykų mokytoją, kuris dėstys ne tik lietuvių kalbą, bet ir istoriją, bus populiarios ir patrauklios. Juk, pavyzdžiui, literatūros dalykas glaudžiai susijęs su istorijos dalyku. Negali analizuoti tam tikrų literatūros procesų, jei neturi istorijos žinių. Programa ir buvo taip rengta, kad literatūros procesai atitinkamai būtų nagrinėjami tame pačiame semestre kartu su istorijos dalykais. Tik bėda, kad XXI a. jaunas žmogus nori visko daug, greitai ir lengvai… Ši programa nėra lengva, nes reikia studijuoti ir lituanistinių dalykų bloką (lingvistinius dalykus ir literatūrologinius), ir istorinį. Todėl besirenkančių šias studijas nėra daug, nes mokymosi krūvis didelis. Nors apklausos rodo, kad pasirinkusieji šias studijas jomis džiaugiasi, o ir mokyklų direktoriai laukia tokių studentų. Bet stojantieji dvigubų studijų nesirenka. Programos ateitis? Priėmimas į ją daugiau nebus skelbiamas. Dabar šioje programoje (kaip ir lietuvių filologijos) studijuojančius turime taip pat tik III ir IV kurso studentus. Jiems baigus studijas, Lietuvių filologijos ir istorijos pedagogikos programa bus uždaryta.

Priminsiu, kad dviejų dalykų mokymas nėra naujiena, kaip dažnai šiandien pasigirsta. Turbūt jau nuo 1970-ųjų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute buvo rengiami dviejų dalykų mokytojai – fizikos ir matematikos, fizikos ir technologijų (darbų), biologijos ir chemijos, lietuvių ir užsienio kalbos. Dabar rinka ir pačios mokyklos vėl lyg ir norėtų tokių specialistų. Atrodytų, rinka reikalauja, bet stojantieji nesirenka. Ir tos studijos, šiandienės rinkos terminais kalbant, tampa nerentabilios.

Jau daug metų dirbate edukologijos srityje, ėjote LEU Lituanistikos fakulteto dekanės pareigas. Kokie būsimų lietuvių kalbos mokytojų ruošimo etapai Jums atrodo problemiškiausi?

Vienas problemiškiausių ir jautriausių etapų – pedagoginė praktika. Anksčiau studentai į pedagoginę praktiką eidavo jau nuo pirmo kurso – stebėdavo, kaip mokytojai veda pamokas. Vėliau, remiantis naujuoju Pedagogų rengimo reglamentu ir Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijomis, mokytojų rengimo programose liko trys pedagoginės praktikos. IV kurse yra ilgiausia savarankiška pedagoginė praktika, trunkanti beveik 2 mėnesius (nuo sausio iki kovo). Visų praktikų metu studentai renka savo aplankus, pagal kuriuos IV kurse yra parengiamas ir ginamas pedagoginis baigiamųjų studijų darbas. Grįžusiems iš praktikos organizuojame oficialias ir neformalias refleksijas – savotišką savianalizę, pasikalbėjimus, kaip sekėsi mūsų studentams mokyklose. Netiesa, kad studentai nenori eiti į mokyklas. Jie nori. Jie stoja, žinodami, kur stoja ir kas jų laukia. Ir mokyklose nori dirbti. Bet neretai, grįžę iš ilgosios savarankiškos praktikos, studentai prasitaria, kad ne visada jaučiasi laukiami mokyklose. Gal jie mažiau sulaukia pagalbos iš patyrusių mokytojų?..

Švietimo akademija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su daugeliu Vilniaus miesto ir rajono lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų. Studentams yra pateikiamas jų sąrašas – pedagoginių praktikų vietas jie renkasi patys. Galima pasidalyti ir gerosiomis patirtimis: pavyzdžiui, baigęs Vilniaus Jono Pauliaus II gimnaziją, jaunuolis pasirinko studijuoti mūsų universitete, pedagoginę praktiką atliko savo gimnazijoje ir grįžo ten dirbti. Yra studijas baigusių puikių studentų, grįžusių į savo gimtąsias mokyklas Suvalkijoje – į Lukšius, Kybartus. Tai labai svarbu. Ir mes tuo džiaugiamės.

Gaila, kad dėl ribotų finansinių galimybių negalime išleisti studentų atlikti pedagoginės praktikos jų gimtuosiuose miestuose, nors anksčiau tokia galimybė buvo. Pedagogines praktikas stebi didaktikos dėstytojai – mentoriai, kurie teikia pastabas, komentarus. Jei studentai rinksis praktiką, pavyzdžiui, Kupiškyje ar Mažeikiuose, kas iš dėstytojų ten privažinės?.. O būtų labai prasminga studentams sugrįžti į savo gimtąsias mokyklas. Gaila, nes žinau, kad mokyklos labai laukdavo savųjų augintinių sugrįžimo. Kartais taip norisi padėkoti tiems mokytojams, kurie atsiunčia, deleguoja mums savo ugdytinius. Ir norėtųsi parodyti, ką mes per tuos 4 metus užauginome – siųsti studentus atlikti praktiką į tuos jaukius nedidelius miestelius, pagelbėti ten dirbantiems mokytojams. Dabar studento ryšys su erdve, kuri jį užaugino, nutrūksta.

Kada šiemet prasidės stojamieji egzaminai?

Stojamųjų egzaminų nėra, bet jau visai netrukus prasidės prašymų pildymas LAMA BPO sistemoje, kur stojantieji galės rinktis savo pageidavimus. Naujausios žinios liudija, kad pedagoginių studijų VDU Švietimo akademijoje Vilniuje nebus. Studentų priėmimas vyks tik Kaune, o Švietimo akademija Vilniuje turės tik baigiamuosius kursus. Kyla klausimas, ar tikrai toliau bus užtikrinamas mokytojų rengimo tęstinumas?

Ar dirbant administracinio pobūdžio darbą ir dėstant studentams lieka laiko knygų skaitymui? Kultūros bendruomenė Jus žino kaip literatūros tyrinėtoją ir kritikę…

Knygos, literatūra man – didžiausia atsvara ir atgaiva po administracinių darbų, tuo aš gyvenu. Nesvarbu, koks rūškanas ir nesėkmingas būtų rytas, bet kai įeinu į auditoriją ir pamatau smalsių studentų akis, visas rytines nesėkmes ar niūresnes nuotaikas pamirštu. Po paskaitos išeinu kupina pačių geriausių emocijų. Dėstymas mano gyvenimui suteikia didžiausią prasmę. O jei kas nors po paskaitos dar prieina ir tyliai pasisako, kad „rašau eilėraščius, ar galėčiau Jums parodyti?..“ – apima toks džiugesys, kad manimi pasitikima! Ir smalsumas – apie ką rašo, kaip sekasi, kas bus toliau? O administracinis darbas – amžina potvarkių, nuostatų, įstatymų kaita, prie kurios mes vis taikomės…

Kuo daugiau skaitote, tuo mažiau pelnote pajamų…

Aš sąmoningai rinkausi studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Stodama į jį 1990-aisiais, patekau į išskirtinę aplinką. Tuo metu universitete dirbo ir mums dėstė tokios asmenybės kaip Albertas Zalatorius, Irena Veisaitė, Dovydas Judelevičius, Kęstutis Nastopka, Aldona Vaitiekūnienė, Vytautas Martinkus. Jie ir suformavo asmeninę nuostatą, kad jei pasirinkai literatūros dėstytojo kelią, vadinasi, pasirinkai ne finansinės prabangos, o vidinės darnos, noro dalytis tuo, ką perskaitei, sužinojai, kelią. Augimo ir auginimo kelią. Mes buvome taip auklėjami, tokius pavyzdžius matėme, kad jei esi šiame kelyje, atiduodi save visą. Neskaičiuoji laiko. Ir tai man atrodė natūralu.

Pastaruoju metu daug važinėju po Lietuvos mokyklas – skaitau paskaitas apie naujausią literatūrą, apie Jurgio Kunčino kūrybą ir romaną „Tūla“, kuris įtrauktas į mokymosi programas. Mokyklų vadovai dažnai nedrąsiai klausia: „Kiek būsime skolingi?“ Bet juk vykstu ne dėl uždarbio, o dėl šiais laikais gal ir keistai skambančio vidinio įsipareigojimo dalytis – žiniomis, gerąja patirtimi. Turbūt dažnas sukritikuos. XXI a. viskas paskaičiuojama, pamatuojama…

Tos išvykos teikia daug džiaugsmo. Įdomu, kaip gyvena mokyklos, kuriose dirba mano buvusios kurso draugės ar studentės. Ypač įdomu važiuoti į mažų miestelių mokyklas, kurios kartu atlieka ir kultūros centro, kultūros židinio misiją. Teko svečiuotis keliose Kupiškio rajono mokyklose. Užeinu į biblioteką ir matau to miestelio vaikus, dirbančius prie kompiuterių. Namuose jie neturi tokios galimybės. Norisi šiuolaikinio švietimo ir ugdymo turinio reformuotojus, atitrūkusius nuo tikrovės, siųsti į mažų miestelių mokyklas ir bibliotekas. Lankyti reikia ne tik prestižines Vilniaus ar Kauno gimnazijas, bet būtina užsukti į mažų miestelių mokyklas, tik taip galima suprasti, kas nutiks, kai ten neliks mokyklos… Kuo aš galiu padėti? Galiu atvežti knygų, mokomosios medžiagos ir paskaitą paskaityti. Tokia yra dėstytojų pagalba.

Teko kalbėti su kolegėmis, gyvenančiomis ir dirbančiomis Skandinavijos šalyse. Svarbus buvo jų ištartas palyginimas, kuo skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse: ten pasitikima mokytoju kaip savo srities profesionalu, todėl jo darbas nekvestionuojamas. Jei mokytojas dirba, jis išmano, ką daro. Didžiausios bėdos kyla tada, kai nepasitikima mokytoju. Šiandien mokytojo darbą Lietuvoje vertina įvairiausios grandys, pradedant tėvais ir baigiant politikais, turinčiais tik labai fragmentiškas žinias apie švietimą. Kai pradėsime pasitikėti mokytoju, galėsime sakyti, kad mūsų švietimo sistema gerėja! Ir nesvarbu, kur, kokiuose centruose bus rengiami mokytojai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose. O kai mokytoju nepasitikima, tada ir mokinių egzaminų rezultatai „ne tie“, ir žinios „ne tokios“, ir universitetai Lietuvoje „ne kažką“… Juk kai einame pas gydytoją, juo pasitikime? Norėtųsi, kad dominuotų ne patyčių, niekinimo, o tikėjimo ir pasitikėjimo santykiais grįsta švietimo kultūra.

Skaitykite daugiau.

VDU ŠA meno galerijoje vyksta dailės pedagogikos studentų paroda „Keturiolika“

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje (T. Ševčenkos g. 31) meno galerijoje „2019“ vyksta Švietimo akademijos dailės pedagogikos studentų paroda „Keturiolika“. Parodoje eksponuojami VDU Švietimo akademijos I-IV kurso dailės pedagogikos studentų darbai. Parodos kuratoriai – VDU Kalbinio ir meninio ugdymo programos prof. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė, doc. Linas Liandzbergis. Paroda vyks iki balandžio 29 dienos.

Švietimo akademijoje vyko mokinių stovykla

Kovo 22 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko mokinių stovykla, kurioje dalyvavo mokiniai, vykstantys į Tarptautinę lenkų literatūros ir kalbos olimpiadą Varšuvoje. Stovykla vyks balandžio 2-4 dienomis. Užsiėmimus mokiniams vedė VDU ir Vilniaus universiteto (VU) lenkų kalbos ir literatūros specialistai. Pirmoje stovyklos dalyje mokiniai mokėsi analizuoti rašto darbų temas ir kurti samprotaujamo teksto planą, taip pat rašyti lyginamąją dviejų grožinių kūrinių interpretaciją.

Antroje stovyklos dalyje mokslininkai teikė mokiniams individualias konsultacijas ir padėjo patobulinti rengiamą tarptautinei olimpiadai kalbotyros bei literatūros temos pristatymą.

Mokinių stovykla buvo rengiama bendradarbiaujant su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru.

Rengti menininką ir mokytoją kartu – iššūkis!

Ilgą laiką Vilniaus pedagoginiame, vėliau, pakeitus pavadinimą, Lietuvos edukologijos universitete rengti šalies pedagogai turėjo vieną jiems skirtą erdvę. Nuo šių mokslo metų toji erdvė išskaidyta į tris pedagogų rengimo centrus, o drauge su šiuo pokyčiu keistos ir pedagogų rengimo programos. Pagrindiniai naujosios sistemos akcentai – platus visapusis išsilavinimas, daugiakalbystė, tarptautiškumas, inovatyvumas, kūrybiškumas ir pan. Apie tai, kaip naujame kontekste rengiami dailės pedagogai, nutarėme pakalbinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorę Giedrę RIŠKUTĘ-KARINIAUSKIENĘ. Ir nesuklydome. Ji ne tik nuoširdžiai papasakojo apie darbą (o gal teisingiau būtų sakyti veiklą?..) su studentais, atskleidė jų mokymosi specifiškumą, bet ir nuoširdžiai pasistengė perteikti, kokių kūrybingų ir imlių jaunų žmonių turime. Ir negalime nesidžiaugti dėstytojais, atiduodančiais visą savo laiką tam, kad motyvuotų, uždegtų, atskleistų jaunimo meninę saviraišką. Tad kviečiame susipažinti…

Gal galėtumėte supažindinti su statistika, kiek dailės mokytojų kasmet parengiama? Ar daug norinčiųjų jais tapti?

Mūsų universitete jau kurį laiką kasmet parengiama 15 dailės mokytojų. Anksčiau jų būdavo parengiama iki 20. Pabrėžiama, kad dailės mokytojų yra per daug, bet manyčiau, jog tikrai šiai sričiai atsidavusių ir kūrybingų nėra per daug. Visi studentai, pasirinkę dailės pedagogikos studijas, nuoširdžiai rengiasi dirbti dailės mokytojais.

Su kokiais iššūkiais susiduriate kaip dailės mokytojus rengianti pedagogė?

Pirmiausia, turbūt, reikėtų gebėti pažvelgti į save iš šalies. Ar aš, dailininkė ir pedagogė, einu tinkamu keliu. Tokioje informacijos gausoje kelių yra ne vienas. Ieškome jų kartu su studentais.

Iššūkis – jau tas, kad rengiame dailės mokytoją ir menininką kartu. Tai lemia, kad, kalbėdami apie praktines meno užduotis, nuosekliai aiškinamės, kaip tų pačių dalykų mokytume vaikus. Ieškome mokymo būdų, formų, kad dailės užsiėmimai būtų įdomūs mokiniams. Tikėtina, kad dailės mokytojas, būdamas menininkas, kūrybingai mokys ir vaikus. Kartais tenka išgirsti sakant: „Jūs rengiate tik dailės mokytojus.“ Taip nebūna. Mūsų iššūkis – parengti gerą dailės mokytoją ir menininką.

Kokias teigiamas šiandieninės dailės pedagogų rengimo programos puses galėtumėte įvardyti?

Pirmiausia norėtųsi įvardyti pasikeitusį požiūrį į patį dailės pedagogą. Galime džiaugtis tik teigiamomis šiandieninio dailės pedagogų rengimo pusėmis. Tiek įvairovės, originalių idėjų, dailės mokymo lankstumo dar niekada nėra buvę. Mokytojui ir mokiniams atsiveria įvairiausios meno erdvės, kuriose tiek daug kūrybinės laisvės interpretacijoms. Dailės pedagogikos programos studentai dalyvauja įvairiausiuose edukaciniuose projektuose, kur veda užsiėmimus Lietuvos mokyklų mokiniams. Visi kartu kuria, ieško, interpretuoja, patirdami nepakartojamą kūrybos džiaugsmą. Tai – itin vertinga būsimojo dailės mokytojo patirtis. O ir mokiniams yra smagu bendrauti su studentais, kurie yra atviri, geranoriški ir kūrybingi.

Pasvarstykite, kaip kito dailės mokytojų rengimas per pastarąjį 10-metį, kaip manote, kodėl?

Kaita vyko visą laiką. Ir labai intensyvi… Dailės mokytojų rengimas nebuvo sustingęs tam tikroje prastoje pozicijoje. Šiuo metu gyvename judrų gyvenimą, daug vizualios informacijos, parodų, akcijų, reklamos… Prieinama daugybė meno informacijos. Mūsų studijų laikais informacijos sėmėmės iš knygų, eidavome į bibliotekas, meno skaityklas. Dabar internete labai greitai galime rasti mus dominančias temas, tyrinėti dailės istorijos suformuotus faktus, lyginti šių dienų meno reiškinius, stebėti mus dominančių menininkų kūrybą ir aiškintis jų idėjų originalumo apraiškas, kompozicijų struktūras, spalvinius sprendimus. Net ir prieš dešimtmetį dar tokio informacijos srauto nebuvo. Studentams atsivėrė itin intensyvi pažintis su pasaulio universitetais, įvairios studijų mainų programos, kūrybinės stovyklos.

Kokias kompetencijas universitete turi įgyti dailės mokytojas? O kokios mokinių kompetencijos turėtų būti ugdomos dailės pamokoje? Kokių trūkumų ir privalumų kompetencijų ugdymo procese įžvelgiate?

Vienos svarbiausių kompetencijų – tai iniciatyvumas ir kūrybiškumas, jos padės formuotis ir kitoms asmeninėms kompetencijoms – tokioms kaip pasitikėjimas savo jėgomis ir kūrybiniais sugebėjimais. Komunikavimo kompetencijos padės tiek dailės mokytojui, tiek mokiniams kartu kurti ir dalyvauti bendruose projektuose, taikyti įgytas žinias per darbų pristatymus ir pan. Kultūrinė, socialinė pilietinė (pagarba tautos tradicijoms), mokėjimas mokytis… Tų kompetencijų būtų galima vardyti ir vardyti. Kompetencijų ugdymo procese įžvelgiu daugiau pranašumų negu trūkumų. Trūkumas, turbūt, būtų toks, kad pritrūktų laiko visas jas tobulai išugdyti ir išsiugdyti. Tai – jau tęstinis gyvenimo procesas, priklausantis nuo asmenybės siekių ir nuostatų.

Skaitykite daugiau Švietimo naujienos žurnalistės Aušros Židžiūnienės straipsnyje: https://goo.gl/JMh5Tg