Įkvėpta asmeninės patirties: tai mokytojas, kuriuo norisi sekti

Nors pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie tai, jog šalies mokyklose kritiškai trūksta mokytojų, besirenkančiųjų studijuoti pedagogiką ir norinčiųjų tapti mokytojais tikrai yra. Neretai pasirinkti pedagogo kelią jaunuolius paskatina asmeninė patirtis – mokykloje sutiktas mokytojas, tapęs jiems pačiu geriausiu šios profesijos atstovo pavyzdžiu.

Tokį sektiną pavyzdį mokykloje turėjo ir Barbora Germanavičiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorijos ir geografijos pedagogikos studentė. Studijuoti pedagogiką ją įkvėpė jos mokytojas, istorijos mokslų daktaras Mindaugas Nefas.

„Jis buvo gan griežtas mokytojas, tačiau nuolat skatino mus diskutuoti, kritiškai mąstyti, ieškoti bendrų sprendimų. Jo pamokos visada būdavo įkvepiančios ir itin įdomios. Mindaugas yra vienas tų mokytojų, iš kurio norisi mokytis ir juo sekti. Jis paskatino mane pamilti istoriją“, – prisipažįsta B. Germanavičiūtė.

B. Germanavičiūtė

Tai buvo labai džiugi akimirka

Šiuo metu VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoju dirbantis dr. M. Nefas mokė Barborą mokykloje dvejus metus – devintoje ir dešimtoje klasėje dėstė jai pilietiškumo pagrindus. Jis mena, kad tai buvo mokinė, kuri ne tik visad skrupulingai pasiruošdavo pamokoms, bet ir aktyviai dalyvaudavo diskusijose, keldavo klausimus tiek pamokų, tiek pertraukų metų.

„Ar įmanoma iškart įžvelgti tokių mokinių potencialą ir numatyti, kad jie galėtų tapti puikiais mokytojais? Be abejo, kad galima. Tik belieka apgailestauti, kad pakankamai dažnai tokie aktyvūs ir akademiškai stiprūs mokiniai randa savo profesinio gyvenimo kelią kitose srityse ir nekeliauja dirbti į mokyklas. Taigi labai apsidžiaugiau, kai prieš keletą metų Barbora man parašė žinutę ir pranešė, kad pradėjo studijuoti istorijos ir geografijos pedagogiką. Tai buvo tikrai labai džiugi akimirka“, – prisimena M. Nefas.

Per visą darbo mokykloje laikotarpį, Mindaugas turėjo ne vieną mokinį, kuris, baigęs mokyklą, priėmė sprendimą rinktis pedagogikos studijas ir pradėjo dirbti mokytoju.

„Abejoju, ar bent vienas iš mano buvusių mokinių galėtų pasakyti, kad kada nors juos specialiai orientavau į pedagogines studijas, spaudžiau įkalbinėdamas ten stoti. Mano požiūris yra toks, kad patys mokiniai turi pasirinkti, kokiu keliu žingsniuoti, o aš galiu tik parodyti jiems tam tikras studijų ir profesines galimybes. Visgi renkasi pats mokinys. Joks mokytojas negali būti atsakingas už tą pasirinkimą ir garantuoti, kad mokinys, pasirinkęs pedagogines studijas, bus laimingas ir jam seksis. Galbūt tam mokiniui būtų parankiau ir labiau tinkama rinktis, pavyzdžiui, bankininkystę? Taigi mokytojai negali daryti spaudimo į vieną ar kitą pusę. Mokytojas tegali savo kasdieniu profesionaliu ir nuoširdžiu darbu rodyti pavyzdį, ir tuomet, baigdamas mokyklą, mokinys galbūt pagalvos, kad ir jis norėtų būti toks pats, kaip jo mokytojas. O gal ir geresniu! Mes galime užkrėsti ir įkvėpti savo asmeniniu pavyzdžiu“, – įsitikinęs pašnekovas.

Pedagogika leido apjungti abu svarbius dalykus

Pats dr. M. Nefas augo apsuptas pedagogų – jo abu tėvai, močiutės, dėdės ir tetos yra ar buvo mokytojai. Mindaugas juokiasi, kad giminės šventės primindavo savotiškus pedagogų suvažiavimus, kuriuose, natūralu, būdavo diskutuojama švietimo ir mokytojavimo temomis. Taigi jo galvoje nuo pat mažumės kirbėdavo mintis, kad ir jis galėtų tapti mokytoju. Renkantis studijas jam buvo svarbiausia, kad jose būtų istorija – jis norėjo tapti istoriku ir sieti save su šiuo mokslu. Pedagogika leido apjungti abu svarbius dalykus – ir meilę istorijai, ir gebėjimą savo žinias perteikti moksleiviams. Taip ir nutiko, kad Mindaugas tapo istorijos mokytoju.

Kalbėdamas apie mokytojo vaidmenį ir jo svarbą, Mindaugas sako, jo visų pirma labai svarbu suprasti, ko iš mokytojo tikisi visuomenė. O ji įprastai turi mokytojų atžvilgiu labai didelius lūkesčius ir reikalavimus. Ne ką mažiau svarbu, kaip patys mokytojai supranta savo vaidmenį visuomenėje.

„Neteisinga manyti, kad darbas mokykloje visada turi būti tik kaip lengvas ir džiugus pasivaikščiojimas, už kurį turi būti gaunama didžiulė finansinė ir socialinė grąža. Mes dirbame su įvairiais vaikais: įvairaus amžiaus, socialinių sluoksnių, pomėgių, gebėjimų, galimybių, ir visiems jiems turime padėti tobulėti, atrasti save, tobulinti įvairiausias kompetencijas ne vienoje, bet keliose srityse. Mes, mokytojai, padedame jaunam žmogui augti, kad jis gebėtų pats pasirinkti, kuris kelias yra jo, ar tai bebūtų pedagogika, ar ekonomika, ar sportas ir pan. Tai atsakingas darbas, nes mes turime padėti jaunam žmogui prieiti prie to svarbaus sprendimo, kuris padėtų atrasti savo kelią, bet jokiu būdu mokytojas negali to padaryti už mokinį“, – tvirtai įsitikinęs M. Nefas.

Tuo tarpu paklausta apie tai, koks yra mokytojo vaidmuo ir koks turėtų būti šiuolaikinis mokytojas, Barbora sako, kad jis turi būti ir psichologas, ir patarėjas, ir draugas mokiniui, tuo pačiu turi mokėti išlaikyti savo autoritetą: „Mokytojo uždavinys – ne tik perduoti žinias mokiniui, bet ir formuoti jo charakterio savybes, puoselėti tam tikras vertybes, ugdyti socialinius įgūdžius. Mokytojas vaikui yra itin svarbi figūra, galinti padėti susivokti, ko jis nori ir gali siekti gyvenime“.

Mokytojo profesijos prestižas nėra susijęs tik su finansais

Mokytojas turi būti pagalbininkas mokiniui, o kas gali būti pagalbininku mokytojui? Anot M. Nefo, didžiausia pagalba mokytojui yra jo kolegos, jo bendruomenė, tiek socialine, tiek akademine prasme. Svarbu būti bendruomenėje, kurioje visi kartu nori padėti vaikui, žiūri į vaiką pozityviai, nenurašo jo kaip to, kuris nesimoko, nelanko pamokų, nėra motyvuotas stengtis. Pasak Mindaugo, jeigu mokyklos bendruomenė yra susitelkusi ir myli vaikus, nori vaikams padėti, tuomet dalis problemų išsisprendžia tiesiog savaime.

„Daugelis iš mūsų, ko gero, galvoja, kad mokytojo profesijos prestižas yra susijęs tik su finansais. Tarytum jeigu pavyktų pasiekti, kad mokytojo atlyginimas būtų du ar tris kartus didesnis už vidutinį darbo užmokestį šalyje, tai mokytojai iškart taptų prestižinės profesijos atstovais. Mano nuomone, taip nenutiktų. Finansinė grąža, kurią mokytojai gauna už savo darbą, turėtų būti didesnė, bet vien tai prestižo automatiškai nesukurs ir nepridės. Prestižą formuoja mokytojo savijauta, jo paties gebėjimas atsiskleisti savo darbe, žinoma, ir visuomenės vertinimas bei pozicija – ar mokytojas yra tik paslaugos teikėjas, ar visgi jis yra kūrėjas ir pagalbininkas vaikui?“, – sako VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas.

Kokių studentų šiandien laukia universitetai, o ypač pedagogikos studijose? M. Nefas sako, kad visų pirma tų, kurie nori studijuoti, geba prisitaikyti šių dienų visuomenėje, moka naudotis technologijomis savo tobulėjimo procese, yra imlūs kalboms, moka bendrauti: „Dar labai svarbu, kad jaunuolis norėtų tobulėti ir keltų sau kuo aukštesnius reikalavimus. Nes kai jis eis dirbti į mokyklą, tuomet to paties norės ir reikalaus ir iš savo mokinių. Tai kritiškai svarbu šiandien, o ir bus svarbu ateityje“.

 

 

 

 

Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos: technologijų specializacijos studentų kūrybinių darbų virtuali paroda

Dalinamės Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos: technologijų specializacijos I kurso studentų kūrybinių darbų virtualia paroda! Doc. dr. Lina Ringelienė su studentais atlieka kūrybinius darbus.

Darbus studentai atliko studijuodami „Dizainas ir dailės technologijos“ bei „Konstrukcinės medžiagos I“ dalykus. Jų metu nagrinėjami dizaino pagrindai, kompozicijos meninės raiškos ir harmonizavimo priemonės, analizuojamos įvairios atlikimo (dailės) technikos. Pratybų metu siekiama teorinių žinių integracija su praktine veikla ir kūrybine raiška. Studentai, įsisavindami įvairias atlikimo (dailės) technikas ir žinias apie vizualinės raiškos būdus, lavina praktinius komponavimo / projektavimo įgūdžius plokštumoje ir erdvėje.  Įsisavinamos gaminių iš konstrukcinių medžiagų (popieriaus, odos, metalo ir kt.) technologijos, pasitelkiant kūrybinio problemų sprendimo metodiką atliekami kūrybinių darbų projektai nuo idėjos generavimo iki kūrybinio darbo pagaminimo ir pristatymo. 

 

Seime įvyko diskusija apie diasporą bei lituanistinį švietimą

Liepos 19 d. LR Seime vyko diskusija „Lietuviai pasaulyje: lituanistinės mokyklos ir diasporos gyvenimai“. Diskusijoje dalyvavo: Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja, Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Jolanta Karpavičienė; Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas; LR Seimo narė, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė; Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus patarėja Rūta Stanaitienė; VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė; Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja Greta Botyriūtė-Skiotienė; VDU Lituanistinių studijų dalyvė, Floridos lituanistinės mokyklos mokytoja Raimonda Rivera Flores, VDU Lituanistinių studijų dalyvė,  Briuselio 2-oji Europinės mokyklos mokytoja Eglė Devyžytė. Diskusiją moderavo VDU Švietimo akademijos Lituanistinių ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Šiuo metu VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyksta Lituanistinės studijos, kuriose dalyvauja užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai bei Baltistikos centrų vadovai. Tad diskusijoje buvo kalbama apie diasporą, lituanistinį švietimą, kas padaryta per pastarąjį dešimtmetį.

„Nors mane ir Lietuvą skiria keli tūkstančiai kilometrų, jau daugiau nei du dešimtmečius gyvenu Amerikoje, esu ištekėjusi už užsieniečio, auginu vaikus, tačiau vieną dieną gal ir grįšiu į gimtinę. Nemažai mano draugų ir bičiulių po ilgų dešimtmečių gyvenimo Amerikoje pakelia sparnus į Lietuvą“,– sako Floridos lituanistinės mokyklos mokytoja Raimonda Rivera Flores.

Prieš dvidešimt trejus metus iš Panevėžio kilusi Raimonda atsidūrė kryžkelėje ir nusprendė laimės ieškoti Amerikoje. Taip atsidūrė Merylande, ten sukūrė šeimą, su kuria pernai persikėlė į Floridą.

„Pradėjau leisti savo mažąją dukrą į Vašingtono lituanistinę mokyklą, sulaukiau pasiūlymo ir pačiai mokyti lietuvių kalbos. Priėmiau šį iššūkį, šiandien mokau ne tik savo dukrą, bet ir daugiau vaikų, kurie net 3 valandas vyksta į mano pamokas“, – sako Floridoje gyvenanti Raimonda.

Kiekvieną vasarą VDU Lituanistinių studijų dalyviai dalyvauja diskusijoje apie diasporą, tapatybę bei lituanistinį švietimą.

„Mokytojai ir diasporos lyderiai yra tikri herojai, savo pastangomis puoselėjantys lietuviškas tradicijas ir perduodantys jas ateities kartoms. Ši diskusija – puiki galimybė susiburti ir pasidalinti savo istorijomis bei iššūkiais, su kuriais susiduriame siekdami išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą svetur“, – sako  viena iš diskusijos organizatorių VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Konferencijos įrašas. 

 

Aštuntą kartą Vilniuje užsieniečiai kvies paragauti jų šalies sumuštinių ir padėti keturkojams

Aštuntą kartą į Vilnių grįžta neįprastas piknikas „Sumuštiniai aplink pasaulį“, kur Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų dalyviai – užsieniečiai iš daugiau nei 25 pasaulio šalių – kvies paragauti savo šalies maisto. Neįprastas piknikas įvyks liepos 22 d., pirmadienį, 12 val., VDU Švietimo akademijoje Vilniuje (T. Ševčenkos g. 31, fojė)

„Kai pirmą kartą dalyvavau šiame renginyje, pagalvojau, jog tai tikrasis skonių festivalis. Aš galėjau paragauti naujų savo draugų, bendraminčių pagamintus sumuštinius bei užkandžius, susipažinti iš arčiau su jų kultūra. Taip per pusvalandį savotiškai gali pakeliauti per Ameriką, Braziliją, Graikiją, Lenkiją. Tai nereali patirtis, šiemet gaminsiu išskirtinį turkišką užkanduką֧“, – sako lietuvių kalbos besimokantis turkas Sinan Avci.

Sinan Avci piknike

Piknikas „Sumuštiniai Aplink Pasaulį“ – tai puiki proga susipažinti su skirtingų šalių kulinarinėmis tradicijomis ir išbandyti sumuštinius, kurie atspindi kiekvienos šalies unikalų skonį bei kultūrą.

Kiekvienais metais piknikas turi ir socialinės akcijos prasmę, šiemet organizatoriai kviečia prisijungti prie iniciatyvos „Padėk beglobiams gyvūnams“ – atnešti maisto ar daiktų ir taip padėti gyvūnų globos organizacijai „Lesė“.  Reikalingiausių daiktų ir gyvūnų reikmenų sąrašą, galite rasti jų tinklalapyje: Reikalingiausių daiktų sąrašas

„Esame padėję ir senelių namams, ir tremtinių namams, ir Ukrainos centro vaikams. Norime, jog užsieniečiai ir Vilniaus miesto gyventojai bei svečiai atvertų savo širdis ir susimąstytų apie rimtus ir kilnius dalykus. Tad mums rūpi ne tik kultūrų įvairovė, bet ir mūsų keturkojų draugų gerovė“, – sako viena iš renginio organizatorių VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Čia svarbu ne vadovauti, o bendradarbiauti

„Studijuojant pedagogiką ir ruošiantis tapti diplomuotu mokytoju, atrodo, vos įžengęs į mokyklą kalnus nuversi – pakeisi visas blogybes ir padarysi revoliuciją! Tačiau ilgainiui, išbandęs save mokytojo vaidmenyje, supranti, kad didžiausi pokyčiai prasideda nuo pačių mažiausių žingsnių ir detalių“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: istorijos ir geografijos pedagogikos III kurso studentas Rokas Radomskis.

Savo pirmuosius žingsnius link išsvajotos pedagogikos jis žengė mokydamasis 9 klasėje, kai tuomet aiškiai suprato, kad nori tapti mokytoju – kadangi iš visų dalykų jam labiausiai patiko ir sekėsi geografija, jis panoro savo ateitį sieti būtent su ja.

Kai pradėjo žvalgytis, kokias studijas siūlo šalies universitetai, akis užkliuvo už geografijos ir istorijos pedagogikos VDU. Baigęs mokyklą, Rokas pasirinko būtent jas – ir štai ateinančiais mokslo metais jis jau pradės dirbti mokytoju.

„Nuo rudens įžengsiu į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią pats esu baigęs, kad ateisiu dirbti būtent čia. Man tai yra ypač svarbu: čia pats mokiausi, augau, brendau. Puikiai pažįstu čia dirbančius mokytojus, o ir jie mane – mokytojai sako, kad ir jiems labai smagu, kad jų kolegų gretas papildys buvęs mokinys. Iš pradžių dirbsiu su šeštokais, o vėliau , labiau apšilęs kojas, ir vyresniais mokiniais“, – džiaugėsi  R. Radomskis.

 

Nebuvo nei dienos, kad gailėtųsi

Kauno Jėzuitų gimnazijoje Rokas atliko ir pedagoginę praktiką. Ir tai, pasak jo, nebuvo pirmas kartas, kai jam teko išmėginti mokytojo vaidmenį – dar mokydamasis 12 klasėje jis kartas nuo karto pavaduodavo savo geografijos mokytoją. Tai ir „užkabino“ – nuo to laiko jis jaučia, kad mokykla yra ta vieta, kur ir turi būti. „Niekada nebuvo nei vienos dienos, kad būčiau pagalvojęs, jog nenoriu būti mokytoju“, – prisipažįsta  jis.

Paklaustas, kokiu mokytoju norėtų būti, Rokas sako, kad jo siekiamybė būti mokytoju, į kurio pamokas mokiniai nori eiti. Pašnekovas tiki, kad tai yra ranka pasiekiama, tiesiog reikia įdėti daug nuoširdaus darbo – viskas ateina su praktika.

Rokas mena, kad pirmosiose pamokose, kurias jis pats vedė, jautėsi labai nedrąsiai, atsistojęs prieš klasę jaudinosi ir nerimavo. Tačiau ilgainiui praktikos metu pradėjo sulaukti iš mokinių atsiliepimų, kad veda pamokas vis labiau atsipalaidavęs, o pamokos darosi vis įdomesnės.

„Svarbiausia pamoka, kurią pats išmokau dirbdamas su mokiniais, yra tai, kad mokytojas negali elgtis taip, tarsi būtų keliomis galvomis viršesnis už mokinius. Mano nuomone, čia reikia ne vadovauti, o bendradarbiauti. Aš, kaip mokytojas, taip pat daug ko mokausi iš mokinių. Juk jų indėlis į pamokos sėkmę yra ne ką mažiau svarbus ir svarus nei mokytojo“, – įsitikinęs jis.

Rokas taip pat sako, kad tarp svarbiausių mokytojo, tokio, kurį mėgtų mokiniai, bruožų turėtų būti geras humoro jausmas bei komunikabilumas – gebėjimas spręsti problemas bei rasti bendrą kalbą ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais bei kolegomis mokytojais.

Rokas Radomskis

„Sudominti vaikus geografija nėra taip jau paprasta. Vien teorinėmis žiniomis ir sausa medžiaga iš vadovėlio to nepadarysi. Juk mokiniai gali visą informaciją rasti „Google“ ar naudodamiesi dirbtiniu intelektu. Pamokos esmė – gyvenimiški pavyzdžiai, įdomios istorijos, keitimasis ne tik žiniomis, nuomonėmis ir faktais, bet emocijomis, o to dirbtinis intelektas neatstos“, – tvirtina R. Radomskis.

Augi pats ir augini šalia esančius žmones

Kad šiuolaikinių mokinių nesudominsi vien perpasakodamas tai, kas parašyta vadovėlyje, pritaria ir jaunoji mokytoja Uršula Černis, VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos absolventė. Ji tai sako iš savo asmeninės patirties – mokykloje turėjo mokytojų, kurie dėstė pamokas vadovaudamiesi atgyvenusiais metodais, taigi tos pamokos buvo nuobodžios, o dėstomas dalykas nesudomino.

Visgi apsispręsti, ką norėtų studijuoti baigus mokyklą, jai nebuvo lengva. Iš pradžių ji įstojo į Vilniaus kolegiją studijuoti buhalterijos ir apskaitos mokslų, tačiau vėliau persigalvojo – kadangi mokykloje mokėsi lenkų kalba, nusprendė studijuoti VDU lenkų kalbos ir literatūros pedagogiką.

„Mano pirmoji lenkų kalbos mokytoja buvo nuostabi – veikli, iniciatyvi, atvira naujovėms. Ji mus skatino dalyvauti konkursuose ir olimpiadose, aktyviai dirbo su jaunimu. Džiaugiuosi, kad yra mokytojų, kurie geba mokinius sudominti, įtraukti, motyvuoti, o ir patys mėgaujasi savo darbu, tokie pavyzdžiai labai įsimena“, – sako U. Černis.

Šiemet VDU Švietimo akademijoje Vilniuje startuoja atnaujinta Mokomojo dalyko pedagogika: lenkų kalbos ir kitos užsienio kalbos (anglų) pedagogika.

Uršula džiaugiasi, kad savo pedagoginę praktiką ji atliko pas tą pačią savo pirmąją lenkų kalbos mokytoją, kuri ir tapo jos įkvėpimu – išmoktas pedagogines pamokas bei matytą pavyzdį ji stengiasi perteikti ir pati dirbdama su vaikais. Šiuo metu Uršula dirba privačioje sostinės mokykloje. Tiesa, dėsto ne lenkų kalba, o lietuvių – dirba su vaikais antroje dienos pusėje, jau pasibaigus pamokoms.

Uršula atsiima diplomą

„Tris kartus atlikinėjau pedagoginę praktiką skirtingose ugdymo įstaigose – tai mane augino, stiprino, motyvavo. Džiaugiuosi, kad man sekasi suprasti vaikus, dalintis su jais savo žiniomis, patirtimi ir savo nuomonei“, – prisipažino ji.

Uršula neatmeta galimybės ateityje plėsti savo kompetencijas ir persikvalifikuoti – kadangi dirbant darželyje jai itin patiko darbas su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, neatmeta galimybės, kad ateityje galėtų grįžti dirbti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

Tiesa, jai patinka dirbti ne tik su darželinukais ir moksleiviams, bet ir studentais – studijuodama VDU, Uršulė aktyviai mentoriavo pirmakursiams. Ir ji gailisi tik vieno – kad mentoriauti pradėjo vėlokai, tik mokydamasi ketvirtame kurse.

„Kito mokymas, pagalba aplinkiniams neabejotinai augina ir mus pačius. Mentorytė man padėjo daugiau sužinoti apie universitetą, studijų programas ir galimybes, jos metu sutikau daug nuostabių žmonių. Pandemijos metu, kai pačiai teko universitete studijuoti nuotoliu per karantiną, to žmogiško gyvo ryšio bei bendradarbiavimo labiausiai ir trūko. Mentoriaus bei mokytojo darbas tuo ir žavus, kad esi nuolat ryšyje – augi pats ir augini šalia esančius žmones“, – sako U. Černis.

 

Diplomų teikimo šventės akimirkos. Kodėl verta tapti mokytoju?

Vaikai nenori mokytis matematikos, nes… tiesiog per greit ir per sunku

Ko reikia, kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir kad vis daugiau jaunų žmonių norėtų rinktis pedagogo kelią? Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEM pedagogikos pirmojo kurso studentės Deimantės Juozupaitytės įsitikinimu, kalčiausi yra vaikų tėvai – būtent jie formuoja nuostatą, kad mokytojai yra blogi.

„Socialiniuose tinkluose neretai matau tėvų žinutes, kuriose jie viešai piktinasi mokytojais, kad šie neva elgiasi ne taip, kaip tėvams norėtųsi, kad jie neauklėja jų vaikų, kad vaikai nesimoko ir pan. Mane, kaip būsimą mokytoją, tokios kalbos ir skaudina, ir piktina. Akivaizdu, kad tėvai kelia pernelyg didelius lūkesčius mokytojams. Iš tiesų ne mokytojų pareiga auklėti jų vaikus, o pačių tėvų. Mokytojų pareiga – vaikus išmokyti ir jiems pagelbėti. Tiesą pasakius, tėvai šiais laikais kur kas žiauresni nei vaikai“, – sako D. Juozupaitytė.

Toks vaikų tėvų požiūris, anot Deimantės, yra sunkioji mokytojo darbo dalis. Net ir kalbos apie tai, kad mokytojų darbo užmokestis nėra didelis, jos negąsdina – jei trūks finansų, anot Deimantės, visada galima padirbėti papildomai, t.y. mokyti vaikus privačiai, taigi ši problema išsprendžiama. Būtent taip elgiasi ir dalis jos pažįstamų mokytojų.

Baigiamieji egzaminai – su dviem šimtukais

Studijuoti VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEM pedagogiką D. Juozupaitytė pasirinko neatsitiktinai: mokyti jai patiko dar nuo tada, kai pati buvo vaikas. Vaikystėje ji mokydavo matematikos savo močiutę – tuomet didžiavosi savimi ir jautėsi labai protinga, kad net ir močiutę gali pamokyti! Dabar ji turi septynmetę sesę, tad moko matematikos ir ją.

Matematika visada buvo iš tų disciplinų, kuri mokykloje Deimantei patiko labiausiai, o ir geriausiai sekėsi, ji visada jautėsi esanti stipri šioje srityje. Tai patvirtinta ir rezultatai: už baigiamąjį matematikos valstybinį egzaminą ji gavo 100 balų, beje, maksimaliu įvertinimu ji išlaikė ir lietuvių kalbos egzaminą.

„Prie tokio rezultato daug prisidėjo mokytojai – aukščiausiais įvertinimais egzaminus išlaikė nemaža dalis mano bendraklasių. Mokytojai matė, kad galiu, kad stengiuosi, tad skyrė man daug dėmesio, labai padėjo. Žinoma, nemažai mokiausi bei ruošiasi egzaminams ir pati savarankiškai. Atsispausdindavau ankstesnių metų matematikos egzaminų užduotis ir labai daug jų sprendžiau. Jei kažko nesuprasdavau, klausdavau ir konsultuodavausi su mokytoja. Beje, privačių pamokų net neprireikė“, – pasakoja Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją baigusi D. Juozupaitytė.

D. Juozupaitytė su VDU ŠA šimtukininkais studentais

Atkalbinėjo, nes menininkai nedaug uždirba

Įstojusi į VDU, kur šiuo metu baiginėja pirmąjį kursą, Deimantė pasirinko technologijų specializaciją.

„Negalėčiau pasakyti, kad man labai gerai sekėsi gamtos mokslai, dėl to tarp pasirinkimų iškart juos atmečiau. Šiaip vaikystėje buvau meniška, bet mano mamai tai labai nepatiko – ji vis kartodavo, kad menininkai nedaug uždirba, sakydavo, kad jau menininke aš tikrai nebūsiu. Vaikystėje mane traukė menai, norėjau lankyti dailės mokyklą, bet mama vis atkalbinėjo, neva ką aš su ta daile darysiu. Bet taip jau susiklostė, kad pasirinkau technologijas, kurios yra arti meno“, – šypsosi D. Juozupaitytė.

Technologijų specializacija Deimantę nustebino – iki tol ji nemanė, kad bus taip įdomu! Nors teorinė dalis ne taip žavi, tačiau praktiniai darbai itin džiugina. Tai, kad matematikos mokytojas mokosi antrą dalyką – įgys technologijų specializaciją – yra didelis privalumas, nes, anot pašnekovės, ateityje tai gali atverti platesnes karjeros galimybes.

Paklausta, kokia norėtų būti mokytoja, Deimantė sako nenorinti būti nuolaidi mokytoja. „Noriu būti griežta mokytoja. Žinoma, griežta ne per daug – ne tokia, kurios vaikai bijotų. Sieksiu to, kad vaikai mano klasėje jaustųsi saugiai, galėtų manęs laisvai visko klausti ir nieko nebijotų, bet man svarbu, kad būčiau jiems autoritetas. Noriu įskiepyti žinojimą, kad reikia mokytis, kad mokytoja žino geriau, kad reikia manęs klausyti. Kitaip tariant, kad neatsipalaiduotų per daug”, – juokiasi ji.

Deimantė taip kalba remdamasi savo asmenine patirtimi. Ji turi žmogų, į kurį norėtų lygiuotis – tai jos buvusi matematikos mokytoja, kurios mokymo stilius jai labai patiko. Taigi Deimantė nori sekti jos pėdomis – nori būti tokia mokytoja, kaip kad buvo jos mokytoja.

 

Redos Brazytės nuotrauka

Neatsižvelgiama į vaiko gebėjimus ir amžių

STEM krypties mokytojai šiandien darbo rinkoje yra itin geidžiami ir paklausūs. Visgi studijuodama pirmame kurse Deimantė dar nėra aktyvi darbo rinkoje – ji planuoja ieškotis darbo galbūt tik po pusmečio ar metų.

Antrame kurse, sausio mėnesį, jos laukia praktika – būti šalia mokytojų ir stebėti jų darbą. O štai  kitų metų pavasarį jau reiks atlikti tikrąją praktiką ir pačiai išmėginti mokytojos kėdę. Deimantė dar svarsto, ar praktiką ji mieliau atliktų gimtojoje Marijampolėje, ar visgi Kaune, kur šiuo metu studijuoja ir gyvena.

Paklausta, kodėl, jos manymu, Lietuvos vaikai taip nemyli matematikos, Deimantė susimąsto: galbūt taip yra todėl, kad vaikams tiesiog mokytis matematikos per sunku?

„Neseniai buvau grįžusi į Marijampolę ir kalbėjausi su savo buvusia matematikos mokytoja. Ji sakė, kad matematikos programa ir vėl sunkėja, kaip ir kasmet – labai sunku darosi tiek mokytojams mokyti vaikus, tiek vaikams mokytis. Dalykų, kurių mes mokėmės 12 klasėje, dabar vaikai jų mokosi 10 klasėje.

Kadangi matematikos mokymosi programa kasmet sunkėja, natūralu, kad vaikai vis labiau pradeda nebemėgti tos matematikos. Kai nesupranti ir sunku, tai ir nemėgsti. Galbūt vertėtų labiau atsižvelgti į tai, ką vaikai geba, atsižvelgti į jų amžių, ir pagal tai pritaikyti mokymosi programas? Nesuprantu, dėl kokių priežasčių programa vis sunkinama, jeigu vaikams ir taip vis blogiau ir sunkiau sekasi matematika“, – prisipažino pašnekovė.

Deimantės nuomone, tempas per greitas ir intensyvus – reiktų ne taip greitai judėti su temomis ir duoti vaikams daugiau laiko jas perprasti ir išmokti: „Man asmeniškai matematika yra labai įdomus mokslas, nes aš ją greitai perprantu ir suprantu. Akivaizdu, kad vaikams, kurie lėčiau supranta, kuriems neaišku, kuriems trūksta laiko, toks tempas ir tokie reikalavimai demotyvuoja“.

Kitakalbių dėstytoja V. Leonavičienė: „Mokant daug užsienio kalbų, lengviau išgyveni krizes“

„Nuo pat mokyklos laikų visada skyriau dalį savo laiko savanorystei. Prieš keletą metų, pandemijos metu, išvykusi iš Vilniaus į Atėnus, Graikiją, pradėjau savanoriauti kūrybinėje lituanistinėje mokykloje „Giliukai“. Ši nauja mokytojavimo patirtis apvertė mano gyvenimą“, – teigia menininkė Gintarė Stokonytė.

Šiandien menininkė gyvena tarp Vilniaus ir Graikijos. Pasak Gintarės, skrydis trunka tik tris valandas – iš Vilniaus automobiliu iki pajūrio nuvykti užtrunka ilgiau. Lituanistinėje mokykloje menininkė pasirinko vaikus mokyti kalbos per kūrybiškumo veiklas ir užduotis. Iš pradžių ji nerimavo, ar kūrybiškumas įtrauks vaikus, tačiau šiandien mokytoja džiaugiasi sunkaus savo ir kolegų darbo vaisiais – kūrybinę lituanistinę mokyklą „Giliukai“ lanko ne tik Graikijoje gyvenantys lietuvių vaikai, bet ir mokiniai iš 10 skirtingų šalių.

Kūrybiškai žiūrėti į kalbos mokymą

Lituanistinėje mokykloje Gintarė savo pamokų nevadina pamokomis, labiau susitikimu. Vaikai atlikdami kūrybines užduotis turi įvardyti priemones ir procesą lietuviškai. „Taip vaikai išmoksta naujų lietuviškų žodžių, juos prisimena ir tarpusavyje bendrauja. Kūrybiniame procese tarp vaikų lietuvių kalba liejasi laisvai. Mano tikslas yra vaikus skatinti kūrybiškai mąstyti, ne tik išmokti kalbos“, – teigia kūrybiškumą ugdančių pamokų sumanytoja ir įgyvendintoja G. Stokonytė.

Trečius metus vasarą Gintarė dalyvauja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje vykstančiose Lituanistinėse studijose, kuriose susitinka su užsienio lituanistinių mokyklų mokytojais bei Baltistikos centrų vadovais. „Šių studijų metu atsiranda papildomas įkvėpimas ir noras kokybiškai žiūrėti į pedagogo darbą, perteikti naujausią ir aktualiausią medžiagą vaikams, kūrybiškai ir profesionaliai mokyti lietuvių kalbos. Praėjusiais metais Lituanistinės studijos mane paskatino įstoti į antrą magistrantūrą. Prieš mėnesį baigiau dailės terapijos magistrantūros pirmą kursą“, – sako menininkė.

 

Gintarė Stokonytė su kūrybinės lituanistinės mokyklos bendruomene

Svarbi misija – svetur išsaugoti kalbą

Šiuo metu pasaulyje yra 248 neformalios lituanistinės mokyklos, jų skaičius kasmet auga. Tokiose mokyklose mokosi daugiau nei 9 tūkst. mokinių, dirba daugiau kaip 1000 mokytojų. Jau šešerius metus VDU kviečia užsienio lituanistinių mokyklų mokytojus į Lituanistines studijas. Pasak studijų organizatorės, VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovės Vilmos Leonavičienės, šie mokytojai yra įkvepiantys herojai. „Jie savo vasaros atostogas iškeičia į studijas Vilniuje, nuo ryto iki popietės dalyvauja paskaitose ir ekskursijose, užmezga tarpusavio kontaktus. Gimsta naujos draugystės ir projektai, o mus žavi mokytojų istorijos ir jų profesinės transformacijos. Tai meilės emigrantės, nublokštos į Braziliją, Puerto Riką ar Norvegiją, diasporos lietuviai, kelis dešimtmečius gyvenantys svetur, darbo dienomis dirbantys biuruose, laboratorijose, o sekmadieniais savanoriaujantys lituanistinėse mokyklose. Jų svarbi misija – padėti išvykusių lietuvių vaikams išsaugoti lietuvių kalbą“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Šiuo metu V. Leonavičienė taip pat organizuoja Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus VDU Švietimo akademijoje Vilniuje. Ji pastebi, kad pastaraisiais metais europiečiai pradeda mokytis savo kaimyninių šalių kalbų. Prieš kelerius metus pati Vilma išvyko į Vroclavo universitetą Lenkijoje, kur mokėsi lenkų kalbos. „Tai buvo mano ambicija – išmokti lenkų kalbą. Neįkainojama patirtis – visą semestrą mokiausi lenkų kalbos, buvau tos šalies mokslo, meno ir kultūros aplinkoje. Pažiūrėkite, vokiečiai moka savo kaimynų kalbas, tačiau mes nemokame latvių, estų ar lenkų kalbų“, – teigia V. Leonavičienė.

Kalbos mokymasis naikina fobijas

Šiandien lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose VDU Kaune ir Vilniuje studijuoja daugiau nei 80 užsieniečių iš 22 pasaulio šalių. Pasak Vilmos, smagu, jog nemažai užsieniečių grįžta mokytis lietuvių kalbos net ir šeimomis. „Lietuviškų šaknų turintys amerikiečiai – du broliai ir sesuo – vėl tęsia kalbos mokymąsi. Jų mama lietuvė klausia: kaip sekasi vaikams? Ar jau daug išmoko? Kitas studentas, Sinanas, prieš kelerius metus stažavosi mūsų universitete, dalyvavo kursuose, taip pamilo kalbą, jog šiemet atvyko kaip savanoris mokytis kalbos. Tokios studentų istorijos įkvepia mus toliau judėti“, – teigia V. Leonavičienė.

Pasak V. Leonavičienės, užsienio kalbų mokymasis naikina fobijas. „Užsieniečiai atvyksta nedrąsūs, tačiau Lietuvoje per mūsų kalbą atranda save, pakinta net jų asmeniniai gyvenimai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, mokantys daugiau nei tris užsienio kalbas, yra saugesni, lengviau išgyvena krizes, lengviau bendrauja su žmonėmis, mažiau patiria streso pakeisdami aplinką ir greičiau reaguoja į krizines situacijas“, – tikina V. Leonavičienė.

Europos kokiušin karatė čempionė nėrė į politiką, tačiau netrukus savo pasirinkimą pakeitė

Nuo 8-erių metų karatė menu užsiimanti kaunietė Justina Šišaitė sporte pasiekė didžiųjų aukštumų: ji tapo daugkartine Lietuvos kiokušin karatė čempione, Europos čempionatų aukso bei sidabro laimėtoja, taip pat – pasaulio čempionato dalyvė (5-8 vietos).

Nepaisant saldžių pergalių ir skambių titulų sporte, Justina nutarė išbandyti ir naują kelią: ji visa galva nėrė į politikos mokslus ir svajojo įsidarbinti ambasadoje. Išvykusi į Ispaniją ir realizavusi šią svajonę, netrukus Justina žengė dar vieną netikėtą žingsnį, kuris tapo posūkiu, iš esmės pakeitusiu tolimesnį jos profesinį kelią.

Tėvai vertino skeptiškai ir prieštaravo

Karatė sportu Justina užsiima jau daugiau kaip 20 metų. Tiesa, šis sportas jos gyvenime atsirado visai netikėtai. Vaikystėje ji išbandė įvairius užsiėmimus – lankė šokius, plaukimą, tinklinį, ir visa tai jai puikiai sekėsi. Pirmoje klasėje, matydama moksleivės aktyvumą, išbandyti karatė treniruotes jai pasiūlė mokytoja. Dar vienu postūmiu išmėginti save šiame sporte tapo tuo metu itin populiarus animacinis serialas „Drakonų kovos Z“ (angl. „Dragon Ball Z“), kurį Justina entuziastingai žiūrėdavo su draugais, nepraleisdama nei vienos serijos.

Tiesa, tėvai šią Justinos iniciatyvą įvertino skeptiškai – jiems atrodė, kad tai grubus, berniukiškas sportas, tad šiai idėjai jie nepritarė. Galų gale gauti tėvų pritarimą padėjo močiutė, kuri buvo įsitikinusi, kad, išbandžiusi karatė, kaip ir ankstesnes sporto šakas, Justina pamėgins ir greitu metu šį užsiėmimą mes. Tačiau klydo:  šiame sporte Justina yra jau 22 metus.

Paklausta, kuo karatė įtraukė taip smarkiai ir ilgam, J. Šišaitė prisipažino, jog šis sportas nuo pat pradžių jai sekėsi itin sunkiai. Pirmosios Justinos varžybos truko vos 12 sekundžių, o tai yra itin trumpai – įprastas kovos laikas toje amžiaus kategorijoje trukdavo apie 1,5 minutės. Tai tapo iššūkiu pačiai sau: Justina užsispyrė sau ir kitiems įrodyti, kad viskas yra įmanoma ir ji gali laimėti.

Justiną sužavėjo ir treniruotėse bei varžybose juntama komandine dvasia: „Mes visi – vieno kraujo. O tai reiškia, kad visada jautėmės esantys viena komanda, nors ir buvome varžovai. Kai vykdavome į tarptautinius turnyrus, niekada nesijautėme esantys priešininkai – iš visos širdies sirgdavome vieni už kitus“.

Išsipildė svajonių svajonė

Aktyviai dalyvaujant varžybose, buvo įvairių diskusijų su tėvais ir svarstymų išeiti iš šio sporto – matydami, kad Justina grįžta iš treniruočių ir varžybų mėlynėmis nusėtu kūnu, jos tėvai nerimavo. Justina tąkart davė sau pažadą: jei iškovos 1 vietą Lietuvos čempionate, galės ramiai su profesionaliu sportu atsisveikinti. Tačiau laimėjus, apetitas išaugo – po šios pergalės ji pateko į Europos čempionatą ir tapo jo čempione, o vėliau nukeliavo net iki pasaulio čempionato.

„Nevalia mesti kelio dėl takelio – kryptingai ėjau ir nukeliavau iki pat pasaulio čempionato, o tai buvo mano vaikystės svajonių išsipildymas. Kai pirmą kartą sudalyvavau Europos čempionate ir jį laimėjau, buvo net sunku patikėti, kad tai, kas įvyko, yra realybė. Atrodė, kad to neįmanoma pasiekti ir kad taip negali būti.

Labiausiai jaudino ne pats faktas, kad laimėjau 1 vietą, bet visą laiką juntamas užnugaris ir palaikymas. Kai aš, niekam nežinoma šešiolikmetė, koviausi finalinėje kovoje ir visa tribūna atsistojusi skandavo žodžius  „Justina“ ir „Lietuva“, negalėjau patikėti, kad tai ne sapnas. Įgyvendinau savo svajonių svajonę“, – džiaugiasi pašnekovė.

Jono Pivoriūno nuotrauka

Pergalės džiaugsmą aptemdė liga

Grįžusią iš Europos čempionato Justiną užklupo liga, kurios metu medikai perspėjo, kad mergina turbūt niekada nebegalės sportuoti. Tad džiaugsmas tęsėsi neilgai – jį užtemdė nerimas.

„Turėjo praeiti nemažai laiko, kad suvokčiau, ką laimėjau. Netgi dabar, kai po tų įvykių praėjo jau daugiau nei 10 metų, vis dar sunku tuo patikėti. Žiūriu į filmuotą medžiagą ir negaliu suvokti, kad ten kovojų ir laimiu aš. Šiuo metu taip aktyviai nebesportuoju, tad tuos etapus prisimenu su didele nostalgija“, – prisipažįsta Justina.

Sportas užgrūdino Justinos charakterį ir išugdė geležinę valią. Net jei gyvenime nutinka situacijų, kai norisi nuleisti rankas, Justina stengiasi nepasiduoti ir įveikti bet kokius sunkumus.

„Pavyzdžiui, visą gyvenimą norėdavau išvengti odontologų ir jų atliekamų procedūrų. Dėl galimos alerginės reakcijos man negalima leisti nuskausminamųjų, tad, nors ir per sukąstus dantis, ištveriu tas procedūras ir be vaistų. Sunkiais momentais pati save drąsinu: jei kadaise galėjau ištverti smūgius į kūną, ištversiu bet ką “, – šypsosi J. Šišaitė.

Pasirinko ne sportą, o politikos mokslus

Iš pradžių Justina mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (ji vėliau buvo pervadinta Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo vidurine mokykla), o po to perėjo į Kauno „Saulės“ gimnaziją. Jos tuometinė klasė didžiąja dalimi buvo sudaryta iš sportininkų – futbolininkų, krepšininkų, lengvosios atletikos ir kitų sporto šakų entuziastų.

Dar mokydamasi mokykloje, pati būdama profesionaliame sporte, Justina suvokė, kad sporto karjera nesitęsia amžinai: savo laiku gali siekti sportinių aukštumų, tačiau niekada nežinai, kada dėl traumų ar kitų priežasčių tavo sportinė karjera pasibaigs. Todėl Justina buvo įsitikinusi, kad gyvenime būtina turėti alternatyvą – dar vieną profesinį kelią kaip atsarginį variantą. Taigi baigusi mokyklą ji pasirinko ne sportą, o politikos mokslus.

Kadangi mokykloje jai gerai sekėsi visi dalykai, išsirinkti, ką ji norėtų studijuoti, nebuvo lengva. Kadangi mokėsi daug kalbų, domėjosi politika, ji nėrė į politikos mokslus – svajojo, kad baigusi studijas universitete įsidarbins ambasadoje. Ir šią svajonę ilgainiui išpildė: atlikusi studijų praktiką Kauno miesto savivaldybės Sporto skyriuje, vėliau stažavosi Užsienio reikalų ministerijoje, o po studijų išvyko podiplominei praktikai į Lietuvos ambasadą Ispanijoje.

„Štai ten pajutau, kad politika vis dėlto nėra man. Grįžusi į Lietuvą nutariau pratęsti politikos mokslus magistrantūroje, bet tuo metu įvyko lūžis, lėmęs sprendimą grįžti į sportą. Nors ilgus metus buvau profesionaliame sporte ir atrodė, kad šioje srityje išmanau labai daug, tad gal ir rinktis sporto studijų neverta, visgi šios studijos man davė be galo daug reikalingų žinių ir patirčių“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Sporto studijų III kurso studentė.

Eglės Norvilytės nuotrauka

Taip elgtis yra didelė klaida

Justina pataria moksleiviams, svajojantiems apie sporto studijas, visų pirma gerai įsivertinti, ar jie norėtų dirbti sporto treneriais, ar visgi norėtų tapti kūno kultūros mokytojais. Dirbdama VDU Marketingo ir komunikacijos departamento Studijų marketingo ir priėmimo skyriaus vyr. specialiste, ji susiduria su tuo, kad jaunimas kartais maišo šias kryptis.

„Kokį kelią bepasirinktų, jaunuoliams patariu šalia pagrindinių studijų rinktis ir gretutines studijas kaip variantą B. Niekada negali žinoti, kaip pakryps gyvenimas. Kalbėdamasi su moksleiviais dažnai girdžiu, kad daugelis bijo rinktis sporto studijas, nes neva iš to duonos nevalgys t.y. neuždirbs pakankamai. Tai yra netiesa – pažiūrėkite, kiek daug žmonių eina sportuoti į sporto klubus, renkasi individualias treniruotes. Tokių paslaugų poreikis didelis, tad perspektyvos puikios“, – neabejoja ji.

Didžiausia klaida, anot jos, rinktis tai, ką nori studijuoti, tik pagal studijų programų pavadinimus, net nepasidomėjus, apie ką yra tos studijos, kitaip tariant, stoti aklai ir žiūrėti, kas gi nutiks.  Kaip ir klaida pradėti domėtis, kur stoti, tik besibaigiant 12 klasei – pradėti tuo domėtis reiktų būnant bent 9-10 klasėje.

J. Šišaitė turi patarimą ne tik besidomintiems sporto studijomis, bet ir norintiems pradėti sportuoti: „Neplanuokite pradėti sportuoti nuo pirmadienio, kito mėnesio ar sausio 1-osios, nes vargu, ar tai pasiteisins, ar pasiryžimas truks ilgai – veikiau tai virs atidėliojimų priežastimi. Jei tik yra noras keisti savo rutiną ir pradėti sportuoti, pradėkite čia ir dabar – šiandien. Apsiaukite sporto batelius ir prasibėkite vieną ar du kilometrus – pradžiai to pilnai pakaks. Kad ir kaip būtų sunku, niekada nepasiduokite. Šiuo gyvenimo moto vadovaujuosi ir aš pati“.

 

Laboratorijos duris pravėrusi mokslininkė tapo džiazuojančia fizikos mokytoja

Mokslinius tyrimus, susijusius su priešvėžine terapija, atliekanti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto doktorantė Neringa Barauskaitė-Šarkinienė norėjo būti tokia mokslininke, kuri nedirba tik užsidariusi laboratorijoje. Važinėdama po įvairias šalies mokyklas ir dalyvaudama studijų mugėse, ji pradėjo apie savo mokslinę veiklą pasakoti moksleiviams, o tai atvėrė dar vienas galimybių duris: pasirinkusi VDU profesines studijas „Pedagogika“, ji įsidarbino Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje fizikos mokytoja.

„Priklausydama VDU Gamtos mokslų fakulteto akademinio jaunimo mokslinei draugijai „Modusas“, jau ne vienerius metus vedu edukacijas mokyklose. Lankydamasi jose pamačiau, kad įvairios taisyklės, kaip turi vykti pamoka, mokytojus suvaržo ir įspraudžia į rėmus. O mes, kaip studentai, vesdami pamokas turime daugiau laisvės – mums nėra keliami tokie dideli lūkesčiai, o ir atleidžiamos tam tikros klaidos. Kai nėra didelio spaudimo bei spraudimo į rėmus, esame labiau atsipalaidavę, taigi galime „džiazuoti“. Šiuo metu kaip fizikos mokytoja dirbu su 7-8 klasių moksleiviais, t.y. ne su dvyliktokais, kuriuos reikia ruošti egzaminams, tad mano darbe to „džiazo“ taip pat nemažai“, – apie moksleiviams vedamas pamokas pasakoja N. Barauskaitė-Šarkinienė.

Nepataria rinktis taip spontaniškai, kaip rinkosi ji pati

Baiginėdama 12 klasę ir mąstydama apie tai, ką gi pati norėtų studijuoti universitete, Neringa jautėsi pasimetusi tarp įvairių studijų programų. Mokykloje jai sekėsi kone visi dalykai, taigi turėjo rimtą iššūkį apsisprendžiant, kokią studijų kryptį rinktis – jai teko vadovautis ne tuo, kas jai geriausiai sekėsi mokytis, kaip kad tai dažniausiai daro abiturientai, o bandyti išsirinkti, kas iš visų šių dalykų jai patinka labiausiai. Galiausiai, paskutinę minutę ji nusprendė į pirmą prioritetų sąrašo vietą įrašyti VDU.

„Tai buvo vienintelis mano pasirinkimas, jokio kito universiteto į prioriteto sąrašą neįrašiau. Man be galo buvo svarbu laisvas bei visapusiškas požiūris į pasaulį ir jauną žmogų, o VDU vertybės dar ir dabar yra mano, kaip asmenybės, dalis. Tuo metu jau buvau priėmusi sprendimą, kad noriu studijuoti biologiją ir genetiką, ir niekada dėl tokio savo sprendimo nepasigailėjau. Nors, įvertinusi tai, kaip spontaniškai apsisprendžiau, dabar visgi galvoju, kad dvyliktokai galėtų skirti daugiau laiko analizei ir vertinimams, ką norėtų studijuoti ir veikti ateityje. Aš vadovavausi tuo, kad ši programa man tiesiog gražiai skambėjo“, – prisipažįsta pašnekovė.

Neringa ne vienerius metus yra moksleivių mentorė – susitinka ir kalbasi su vyresniųjų klasių mokiniais įvairiose studijų mugėse. Ji dažnai sulaukia iš jaunuolių klausimų, kaip gi jiems teisingai pasirinkti, ką studijuoti? Neringa dalijasi savo patarimu, vadovaudamasi asmenine patirtimi, kaip pati rinkosi, ką studijuoti magistrantūroje: keliavo per studijų programų tinklelį ir šįkart atidžiai analizavo, kur įsivaizduotų save kaip studentę, kas jai būtų išties įdomu ir vertinga. Galiausiai ji apsisprendė tęsti studijas gamtos mokslų srityje – magistrui pasirinko molekulinės biologijos ir biotechnologijos specialybę. Taigi ir būsimiesiems studentams ji nepataria daryti spontaniškų sprendimų vien žvilgtelėjus į skambius studijų programų pavadinimus – visgi reiktų analizuoti studijų aprašymus, žiūrėti, kuo vienos studijos skiriasi nuo kitų, įvertinti trūkumus ir privalumus, o tik tada atsakingai pasirinkti.

Savo pavyzdžiu nori laužyti nusistovėjusius stereotipus

Baigusi magistro studijas, N. Barauskaitė-Šarkinienė nusprendė toliau keliauti mokslininkės keliu – šiuo metu ji tęsia tos pačios srities studijas ir doktorantūroje, taip pat dirba jaunesniąja mokslo darbuotoja VDU Gamtos ir Technologijos mokslų tyrimų institute, ląstelių ir audinių biotechnologijų mokslinių tyrimų grupėje. Paklausta, kaip atrodo jos, kaip doktorantės ir mokslininkės, kasdienis darbas, Neringa juokiasi, kad daugumai iš pirmo žvilgsnio tokia veikla gali pasirodyti nuobodi.

„Spėju, kad daugumai išgirdus, ką veikiu, mokslininko darbas gali pasirodyti nuobodus. Pasikaustę kantrybe mes dirbame laboratorijoje – rezultato negauname iškart, čia ir dabar, kaip kad norisi šiuolaikinei mūsų jaunajai kartai. Iš tiesų šis darbas yra sunkus ir pilnas iššūkių, ypač dirbant gamtos mokslų srityje. Atliekame tyrimus su gyvais organizmais, tad kiekviena diena gali būti vis kitokia – net jei teoriškai kažkas aprašyta vienaip, praktikoje tai gali veikti visiškai kitaip. Moksle lengvų kelių nebūna.

Mano tyrimo tikslas yra susijęs su elektriniais laukais paremta priešvėžine terapija, tam, kad ją kada nors būtų galima pritaikyti kasdieniame gydyme. Atliekame in vitro tyrimus laboratorijoje, tuomet aprašome ir publikuojame straipsnius, o jau po to ta informacija remiasi medikai, pritaikydami ją klinikinėje praktikoje. Iš tiesų, vaistai nuo vėžio jau yra sukurti, tik nėra vieno efektyviausio metodo, kaip tie vaistai galėtų pasiekti ląstelę“, – akcentuoja VDU doktorantė.

Didžiausias iššūkis mokslininko darbe, anot pašnekovės, yra gauti finansavimą, t.y. parduoti savo idėją. Mokslininkas turi būti ne tik stiprus savo srities specialistas, bet ir turi gebėti tinkamai savo idėjas iškomunikuoti, taip pat jam svarbu išmanyti viešuosius pirkimus, marketingą, finansinius klausimus. Prieš gaunant finansavimą, savo idėją reikia pateikti taip, tarsi ji išgelbėtų pasaulį.

Kokie yra didžiausi stereotipai apie mokslininkus, kuriuos ji, jei tik turėtų galimybę, norėtų sulaužyti? Neringa sako, kad, nors mokslo pasaulis sparčiai keičiasi, o su juo keičiasi ir universitetų bei mokslininkų požiūris, deja, vis dar vyrauja klaidingas požiūris apie mokslo srityje dirbančias moteris.

„Šie stereotipai vis dar labai gajūs tarp vyresnio amžiaus mokslininkų vyrų. Vis dar galima išgirsti sakant: „ai, ką čia ta mergaitė padarys, ką ji čia supranta technologijų srityje“. Norėčiau būti kitokiu pavyzdžiu, parodyti pasauliui ir ypač tiems mokslininkams, su kuriais susitinku tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kad laikai keičiasi ir moterys mokslo srityje gali nuveikti ir pasiekti tikrai ne mažiau, nei mokslininkai vyrai“, – sako ji.

 

Nebijo pasirodyti pažeidžiama

Dar studijuodama bakalauro studijose N. Barauskaitė-Šarkinienė prisijungė prie VDU Gamtos mokslų fakulteto studentų organizacijos „Modusas“, kurios misija – populiarinti gamtos mokslus akademinėje visuomenėje, mokyklose ir organizacijose, skatinti mokinius domėtis mokslu bei rinktis gamtos mokslų studijas. Neringa trejus metus buvo šios organizacijos prezidentė, aktyviai važinėjo po mokyklas, studijų muges.

Ją ši veikla stipriai įtraukė – ilgainiui Neringa pajuto, kad jai nesinori būti mokslininke, kuri tik dirba užsidariusi laboratorijoje. Važinėdama po mokyklas ir studijų muges, ji turi galimybę jaunimui papasakoti, ką veikia ir kokius tyrimus atlieka.

Štai čia jai atsivėrė dar vienos durys – norėdama įprasminti savo, kaip mokslininkės, kasdienį darbą, naujus atradimus perteikti moksleiviams, Neringa, stodama į magistrą, kartu pasirinko ir VDU p profesines studijas  „Pedagogika“. Tuomet įsidarbino valstybinėje Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje fizikos mokytoja, kurioje moko pagal Tarptautinio Bakalaureato programą.

Dirbdama mokytoja, ji visų pirma stengiasi būti nuoširdi: mokiniams nuolat akcentuoja, kad viena didžiausių vertybių jai yra atvirumas ir nuoširdumas. Neringa nebijo vaikams parodyti savo silpnybių, žmogiškumo ir pažeidžiamumo.

„Jei mane nuliūdina tam tikras mokinių elgesys, atvirai jiems pasakau, kaip jaučiuosi. Ir ši taktika veikia – jie taip pat su manimi atvirai kalba ir nebijo pasisakyti. Šiuo metu dirbu su 14-15 metų paaugliais, 7-8 klasių mokiniais, tad nemažai kalbamės apie tai, kaip išlaikyti abipusę pagarbą ir sėkmingai dirbti kartu“, – akcentuoja Neringa.

Jos pamokose fizika nėra tik sausa teorija

Pastaruoju metu stojančiųjų į fizikos specialybę sparčiai mažėja, mokyklose dirbančių fizikos mokytojų kaita yra maža, fizikos mokytojų trūksta. Pašnekovės teigimu, problema galimai slypi tame, kad fizika yra lyginama su matematika, o ši daugumai mokinių atrodo itin sunki ir neįkandama.

„Fiziką, kuri yra gamtos mokslų dalis, mokykloje, mano nuomone, mes dėstome pernelyg akademiškai. Parodome mokiniams, kad fizika tėra formulės ir skaičiavimai, bet neparodome pačios esmės – kodėl skaičiuojame ir kodėl taikome tas formules. Vaikai įprato jiems dėstomą medžiagą „iškalti“, o ne gilintis, analizuoti, išsiaiškinti ir tokiu būdu mokytis. Aš pati stengiuosi fiziką parodyti kitokią, t.y. susisieti ją praktika, taip pat kitomis disciplinomis, tokiomis kaip istorija, geografija, chemija, biologija. Mano pamokose fizika nėra tik sausa teorija. Kita vertus, kol kas nemokau dvyliktokų, tai yra neruošiu mokinių egzaminams, tai vėlgi galiu laisviau improvizuoti ir džiazuoti, turiu galimybę sudėtingas temas perteikti per praktiką, žaidimus, kūrybą“, – paaiškina pašnekovė.

Neringa pamokose moko moksleivius ne tik fizikos, bet ir stengiasi perteikti jiems svarbias vertybes – mokyti žmogiškumo, drąsos veikti ir nebijoti klausti, taip pat – mokėti planuoti savo laiką ir nepamiršti pailsėti. Pati Neringa laisvalaikiu dainuoja universiteto kameriniame merginų chore, mėgsta žygius gamtoje.

„Nėra lengva derinti doktorantūros studijas, darbą mokykloje, veiklas studentiškose organizacijose, o ir rasti laiko užsiimti mėgstama laisvalaikio veikla. Mano paslaptis, ko gero, yra gebėjimas preciziškai planuotis laiką, kartais laiką dienotvarkėje susidėlioju minučių tikslumu. Net neabejoju tuo, kad kuo daugiau susiplanuoji ir darai, tuo daugiau padarai.

Mano gyvenimo šūkis – gyventi taip, kad nei viena diena nepraeitų veltui. Tad siekiu, kad kiekviena diena būtų prasminga, neštų naudą mano mokiniams, universitetui ir mokslui. Aš 100 procentų susifokusuoju į tai, ką darau. Tai man leidžia pasiekti gerų profesinių, akademinių rezultatų, o ir tuo pačiu, tikiuosi, leidžia tobulėti ir tapti bent truputėlį geresniu žmogumi“, – sako Neringa.