Ukrainos Aukščiausiosios Rados Tarpparlamentinių ryšių su Lietuvos Respublika parlamentinės grupės pirmininkei Julijai Ovčinikovai įteiktas VDU šimtmečio medalis

Rugsėjo 26 d., Pirmoji ponia Diana Nausėdienė antradienį Ukrainos centre susitiko su Ukrainos Aukščiausiosios Rados Tarpparlamentinių ryšių – Draugystės su Lietuva – grupės delegacija.

Jos nariams pristatyta Lietuvos ir Ukrainos pirmųjų ponių iniciatyva įkurto Ukrainos centro istorija, teikiamos paslaugos ir veiklos, įgyvendinami projektai.

„Centras yra tapęs tvirtu tiltu tarp Lietuvos ir Ukrainos. Norėčiau padėkoti Jums už galimybę pažinti tuos šviesius, drąsius, stiprius, talentingus, naujovėmis besidominčius ir į priekį žengiančius žmones, kuriuos sutinku būtent Ukrainos centre. Bendraujant su jais ir kitais ukrainiečiais ne kartą teko įsitikinti, kad mūsų valstybes jungia bendros vertybės ir bendras suvokimas apie tai, kas yra žmogiška, o kas ne“, – sakė D. Nausėdienė.

Pirmoji ponia akcentavo, jog pagrindinės Ukrainos centro veiklos nukreiptos į pagalbą moterims ir vaikams, kurie buvo priversti palikti Tėvynę prasidėjus Rusijos agresijai. Įstaigos veikla startavo nuo psichologinės pagalbos teikimo moterims ir vaikams, grupinės meno, šokio terapijos sulaukdavo vis daugiau dalyvių. Vėliau pradėjo burtis meno kolektyvai – vaikų, moterų chorai, šokių grupės. Atsirado galimybė mokytis kalbų – anglų, lietuvių, ukrainiečių. Vis daugiau užsiėmimų ukrainiečiams pradėjo vesti patys ukrainiečiai, šiandien tokių užsiėmimų skaičius Ukrainos centre siekia 80 procentų.

2022 metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiamuose lietuvių kalbos, anglų kalbos ir ukrainičių kalbos kursus lankė daugiau nei 4000 ukrainiečių, Ukrainos centrą aplankė daugiau nei 27 513 lankytojų.

Susitikimo metu  VDU Komunikacijos prorektorė Vilma Bijeikienė  kalbėjo apie universiteto indėlį, lietuvos diasporą ir akademinę tinklalaiveiką. Kartu su VDU Gamtos mokslų fakulteto dekanu Sauliumi Mickevičiumi įteikė  jubiliejinį VDU šimtmečio medalį Ukrainos Aukščiausiosios Rados Tarpparlamentinių ryšių su Lietuvos Respublika parlamentinės grupės pirmininkei Julijai Ovčinikovai. Šiam jubiliejiniam VDU šimtmečio medaliui, įsteigtam Lietuvos universiteto įkūrimo metinėms, VDU Gamtos mokslų fakultetas nominavo Juliją Ovčinikovą.

2016 m. Donecko V. Stuso nacionalinio universitetas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su VDU dėl bendrų dvigubo diplomo studijų vykdymo biologijos ir aplinkotyros studijų kryptyse. Tuomet Julija Ovčinikova buvo Donecko V. Stuso nacionalinio universiteto Biologijos fakulteto dekanė, aukštoji mokykla buvo pasitraukusi į Vinicą.  Keturi šio  universiteto absolventai baigė doktorantūros studijas VDU Gamtos mokslų fakultete.

Dėl savo aktyvios pilietinės pozicijos Donecko V. Stuso nacionalinio universitetas 2015 metais yra gavęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) analitinio centro „Atlantic Council“ įsteigtą Laisvės apdovanojimą.

Ukrainos Aukščiausiosios Rados Tarpparlamentinių ryšių su Lietuvos Respublika parlamentinė grupė įkurta 2019 m., jai vadovauja deputatas Ihoris Huzas ir pirmininkė Julija Ovčinikova.

Grupės nariai dirba siekdami stiprinti ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos savivaldos atstovų, skatina miestų bendradarbiavimą ir partnerystę, sprendžia aktualius Ukrainos vystymosi klausimus, aktyviai dalyvauja įgyvendinant bendrus kultūros ir infrastruktūros projektus, o karo metu rūpinasi Lietuvoje įsikūrusiais ukrainiečiais, kartu su Lietuvos Tarpparlamentinės draugystės grupės nariais aktyviai užsiima humanitarine veikla.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos  nuotraukos/ Eitvydas Kinaitis

Prezidentūroje pristatytas ukrainiečių, gyvenančių Lietuvoje, poreikių tyrimo rezultatas

Rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Pirmoji ponia Diana Nausėdienė  susitiko su programos „Kurk Lietuvai“ dalyvėmis iš Ukrainos, kurios pristatė ukrainiečių, gyvenančių Lietuvoje, poreikių tyrimų rezultatus.

Atlikti juos „Kurk Lietuvai“ atstovėms Viktorijai Didenko, Katerynai Latyš ir Ksenijai Jerofejevai padėjo Ukrainos centro bei Vytauto Didžiojo universiteto komandos. Pusmetį trukę tyrimai startavo 2023 metų pavasarį, duomenys buvo renkami visuose Lietuvos regionuose.

„Nuoširdžiai dėkoju žmonėms, atlikusiems tyrimus, kurių rezultatai bus nukreipti į Lietuvoje gyvenančių Ukrainos žmonių gerovės kūrimą. Konkrečiais duomenimis grįstas Ukrainos centro veiklos planavimas ir vykdymas sukurs sąlygas tolesnei sėkmingai veiklai, prisidės prie kokybiškesnių paslaugų teikimo ukrainiečiams. Suteiktos žinios pasitarnaus ne tik Lietuvoje esančioms jų bendruomenėms, bet ir pravers grįžus į Ukrainą“, – sakė D. Nausėdienė.

Atliekant tyrimus nustatyta, kad šiuo metu ukrainiečiai labiausiai domisi galimybėmis mokytis kalbų. Anglų ir lietuvių kalbų mokymasis buvo įvardytas kaip vienas pagrindinių. Taip pat ukrainiečiams svarbūs kultūriniai poreikiai: renginiai, galimybė išlaikyti ryšį su savo kultūra ir kalba, identiteto išsaugojimas.

Žmonės, dalyvavę apklausose, nurodė, kad juos domina jų vaikų švietimo galimybės Lietuvoje, jie norėtų daugiau užsiėmimų savo vaikams mokyklose, o patys reiškė didelį susidomėjimą galimybėmis tobulėti profesinėje srityje, įgyti naujų žinių ir įgūdžių.

Identifikuota, kad vienam iš penkių vaikų iki 18 metų reikalinga profesionali psichologų pagalba. Apklaustieji išsako psichosocialinių paslaugų poreikį ir tai koreliuoja su tarptautinio tyrimo duomenimis, kad amžius grupėje nuo 13–15 metų asmenys yra labiausiai paveikti karo.

„Ukrainos centro unikalumas glaudžiai susijęs su aplinka, kurioje centras įsikūręs, – Vytauto Didžiojo universitete. Užsienio šalių atvejų analizė parodė, kad tik keliose valstybėse turime panašių bendradarbiavimo pavyzdžių. Mūsų koncepcija paremta holistiniu požiūriu ir koncentruojasi į visokeriopos pagalbos teikimą ukrainiečių bendruomenei Lietuvoje. Ukrainos centre susijungia akademinė bendruomenė, nevyriausybinis, viešasis ir privatūs sektoriai – tai mūsų stiprybė ir išskirtinumas“, – pabrėžė D. Nausėdienė.

Pirmosios ponios teigimu, projektų metu užsimezgęs Ukrainos centro bendradarbiavimas su Europos kultūros institutais ir ukrainiečių bendruomenėmis Lietuvos regionuose ir toliau leis plėstis tarpusavio supratimui per organizuojamus pažintinius renginius, bendrus projektus centre bei užtikrins centro veiklos tvarumą ir tęstinumą.

„Tikiuosi, kad visi įgyvendinami projektai taps puikiu bendradarbiavimo pavyzdžiu ir prisidės prie mūsų Ukrainos centro strateginio tikslo įgyvendinimo – paramos Ukrainai integracijos kelyje į Europos Sąjungą“, – teigė D. Nausėdienė.

Tyrimų pristatyme bei vėliau vykusioje diskusijoje taip pat dalyvavo VDU rektorius profesorius Juozas Augutis,  Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta, VDU Komunikacijos projektorė Vilma Bijeikienė, VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Lietuvos Respublikos Prezidentūros kancleliarijos pranešimas spaudai.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Eitvydas Kinaitis

 

VDU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Panevėžio rajono savivaldybe

Rugsėjo 7 d.  Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. dr. Juozas Augutis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Panevėžio rajono savivaldybe, atstovaujama mero Antano Pociaus.

Sutartimi siekiama abipusiai naudingų tikslų rengiant kvalifikuotus mokytojus ir pagalbos mokiniui specialistus, užtikrinant pakankamą pedagogų poreikį Panevėžio rajono savivaldybės švietimo įstaigose.

Susitikime dalyvavo VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė, vyr. specialistas Povilas Urbšys, savivaldybės administracijos specialistai, Panevėžio rajono gimnazijų, pagrindinių mokyklų, progimnazijos  vadovai, Švietimo centro atstovai.

Bendradarbiavimui savivaldybės taryba pritarė birželio mėnesį vykusiame posėdyje. Sutarties pasirašymo laikas – neatsitiktinis: naujųjų mokslo metų pradžia.

„Šiandien esame didžiausias pedagogų rengimo centras Lietuvoje. Tad šia sutartimi įsipareigojame sudaryti sąlygas savivaldybei, jos ugdymo įstaigoms, mokiniams pasinaudoti mūsų moksliniais bei organizaciniais ištekliais bendriems projektams įgyvendinti ir renginiams organizuoti, kviesti savivaldybės atstovus dalyvauti universiteto organizuojamose konferencijose, seminaruose, mokymuose,  bendradarbiauti organizuojant universiteto studentų mokomąsias praktikas ir įgytų žinių pritaikomumą darbo vietoje, informuoti savivaldybę ir jos ugdymo įstaigas apie universiteto siūlomas ugdymo krypties programas, galimybes ir sąlygas studijuoti”, – sakė prof. J. Augutis.

„Mes, buvę stropūs mokiniai ir studentai, taip pat laikysimės savivaldybės įsipareigojimų: kviesime universiteto darbuotojus, studentus į Panevėžio rajone rengiamas konferencijas, seminarus ir mokymus, kitus renginius. Bendradarbiausime projektinėje veikloje, organizuosime studentų mokomąsias praktikas“, – sakė savivaldybės meras A. Pocius.

Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Kęstutis Rimkus viliasi, kad bendradarbiaujant su universitetu bus atnaujinami duomenys apie pedagogų poreikį, jų rengimą ir perkvalifikavimą, bus sudarytos palankesnės sąlygos mokytojo profesijos prestižo didinimui, finansinės paramos teikimui asmenims, pasirinkusiems pedagogines studijas, o vėliau įsidarbinimui Panevėžio rajono savivaldybės švietimo įstaigose. Yra numatyta siekti užtikrinti mokytojų trūkumą savivaldybėje ir gerinti ugdymo procesą.

 

Mirė VDU profesorė, lietuvių literatūrologė Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė

2023 m. rugpjūčio 30 d. mirė Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Pastaruoju metu profesorė dėstė VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos bakalauro programos studentams.

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė gimė 1958 m. balandžio 11 d. Naujasodėje, Panevėžio rajone.

1981 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete. Nuo 2002 m. – habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

1987–1989 dėstė Šiaulių pedagoginiame institute. Nuo 1990 m. buvo dėstytoja Lietuvos edukologijos universitete (iki 2011 Vilniaus pedagoginis universitetas), nuo 2003 m. – profesorė.

Studijoje „Naujausios lyrikos semantika“ (1994 m.) nagrinėja poetinio pasaulėvaizdžio, poezijos prasmių ir meninių struktūrų kaitą. Knygose „Vytauto Mačernio „Vizijos“: Semiotinis aspektas“ (1999 m.), „Vytautas Mačernis ir jo karta“ (2001 m.) analizuoja žemininkų kūrybos problemas, jos sąsajas su egzistencializmu, moderniąja katalikybe, jų įtaką lietuvių lyrikos modernėjimui. Dar išleido veikalą „Eilėraščio analizė: Semantinis-struktūrinis aspektas“ (2005 m.), monografiją „Juditos Vaičiūnaitės kūryba“ (2009 m.), mokomąją knygą „Eilėraščio analizė: Teorinės prielaidos, praktiniai patarimai“ (2013 m.), monografiją apie Jono Juškaičio kūrybą „Toks gražus, toks liūdnas…“ (2018 m.).

Informuojama, kad laidotuvių data ir laikas bus paskelbti vėliau.

VDU bendruomenės vardu reiškiame užuojautą prof. V. Balsevičiūtės-Šlekienės artimiesiems.

Birštone vyko vasaros stovykla „Medijų raštingumo ugdymo praktikai“, skirta VDU ŠA studentams bei mokytojams

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademija, bendradarbiaujant su tarptautine tyrimų ir mainų taryba „IREX“, įgyvendinant medijų raštingumo Baltijos šalyse programą „Media Literacy in Baltics programme“, rugpjūčio 21–23 dienomis organizavo vasaros stovyklą „Medijų raštingumas ugdymo praktikai“.

VDU Švietimo akademijos studentai ieškojo inovatyvių mišraus mokymosi metodų, kaip stiprinti vaikų ir jaunimo medijų raštingumo įgūdžius, kaip tapti atspariais dezinformacijai, dėstytojai ir lektoriai dalinosi praktinio darbo ugdymo įstaigose gerąja patirtimi.

Vasaros stovyklos programoje buvo naudojama „IREX Vert Verified“ platformos medžiaga. Studentai įveikė „Pabėgimo kambario“ užduotis.

Medijų raštingumo mokymus vedė: doc. dr. Ilona Tandzegolskienė-Bielaglovė, prof. dr. Giedrė Kvieskienė, doc. dr. Nijolė Čiučiulkienė, Danguolė Bylaitė-Šalavėjienė. Vasaros stovykla vyko „Roal Spa Residence“ Birštone.

 

VDU Švietimo akademijos  „Meno galerijoje 2019 eksponuojama dailininko Vytauto Poškos tapybos paroda „Erdvė“. 

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos  „Meno galerijoje 2019“ ( T. Ševčenkos g. 31, Vilniuje) eksponuojama dailininko Vytauto Poškos tapybos paroda „Erdvė“.

V. Poškai kūriniuose itin svarbi erdvė. „Man erdvė asocijuojasi su laisve, kai niekas netrukdo akiai iki pat horizonto, su vidine, kūrybos laisve. Šiuolaikiniame pasaulyje žmogui skaitmeninės technologijos ir begalinis informacinis triukšmas dažnai nepalieka vietos interpretacijai, įsigilinimui į save. Erdvė, tapyboje perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius, leidžia žiūrovui pasijusti kitoje – jo paties susikurtoje – erdvėje“, – pasakoja autorius.

„Tarsi voratinkliais suvejami V. Poškos potėpiai virpa, atsikartoja, mezgasi tarpusavyje lyg natos, muzikinio kūrinio pagrindinė melodija. Akvareliškai sukuriamas gylis ir žiūrovo žvilgsnis bei mintis gali nevaržomai klaidžioti po peizažo tolius. Itin įtaigiai perteikdamas atspindžius, šviesą ir šešėlius, V. Poška sukuria stipriai atmosferiškus, emociškai paveikius darbus“, – sako menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Vytautas Poška 1988 m. baigė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, 1989 m. įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kurią baigė 1995 m. įgydamas freskos ir mozaikos specialybę. Pirmąją personalinę parodą 1993 m. surengė Vilniuje „Lango“ galerijoje, kitą – 1994 m. Vilniuje „Medalių galerijoje“. Iš viso Lietuvoje ir užsienyje surengta devyniolika personalinių parodų, taip pat dalyvauta daugelyje grupinių parodų, plenerų, projektų ir simpoziumų. Nuo 1999 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nors mėgstamiausia veikla – tapyba, dailininkas taip pat kuria freskas, skulptūras, scenografijas.

Paroda vyks iki rugsėjo 1 d.

 

Perkvalifikavimo (modulių) studijos pedagogams

Vytauto Didžiojo universitetas kviečia pedagogus dalyvauti Švietimo akademijos pedagogų perkvalifikavimo programose, pasirinkus modulio studijas įgyti papildomą dalykinę kompetenciją/specializaciją.

Paraiškas į perkvalifikavimo studijas galima pateikti internetu https://epasirasymas.vdu.lt/ (Pedagogų perkvalifikavimo prašymai) nuo 2023 m. birželio 12 d. iki 2023 m. rugsėjo 18 d. 9:00 val. Priėmimo į perkvalifikavimo modulius rezultatai  bus skelbiami 2023 m. rugsėjo 30 d. 15 val..  Studijų pradžia numatoma 2023 m. spalio 6 d.

Mokiniai lindi socialiniuose tinkluose? Paverskime tai privalumu!

Penkerius metus mokykloje istorijos mokytoju dirbantis Žygimantas Stankevičius nesistebi tuo, kad įvairių klasių mokiniai šiandien aktyviai įsitraukę į socialinius tinklus – nuolat lindi „Facebook“, „Tik Tok“, „Instragram“ ar kitose populiariose platformose. Jis supranta, kad tai yra neišvengiamybė: ištisos neuromokslininkų komandos visame pasaulyje uoliai dirba tam, kad pritrauktų vis daugiau šių programėlių vartotojų. Taigi ir mokykloje būtų naivu ir keista nuolat aiškinti mokiniams, kad šie pasidėtų telefonus ir nebūtų internete. Toks draudimas tiesiog neveiks.

„Šias priemones kaip tik galima efektyviai panaudoti mokymosi procese. Istorijos pamokose su mokiniais kalbame apie dirbtinį intelektą, socialinių tinklų turinį, poveikį, programėlių algoritmus. Kad jauni žmonės įsitrauktų, pamokos turi būti šiuolaikiškos ir apimančios tas temas, kuriomis jie gyvena. Pavyzdžiui, vienos pamokos metu naudojomės dirbtiniu intelektu paremta pokalbių roboto programa „ChatGPT“: davėme užklausas, kad parašytų, kuo yra žalinga ir naudinga kava, citrusiniai vaisiai, brokoliai ir pan. Dirbtinis intelektas pateikė atsakymus, kuo vienas ar kitas produktas žalingas ar naudingas. O aš mokiniams aiškinau, kad viskas priklauso nuo požiūrio, be to, ne viskas yra tik juoda arba balta. Jeigu 100 žmonių parašys, kad pomidoras yra žalias, ir raudonas būti negali, dirbtinis intelektas taip ir galvos – štai čia mes ir esame kur kas pranašesni, kūrybingesni, turime platesnį suvokimą ir kritinį mąstymą“, – tvirtina Ž. Stankevičius.

Pamokų metu mokytojas remiasi įvairiais tyrimais, apklausomis, pasauline statistika, moko mokinius naudotis mokslinių tyrimų duombazėmis, analizuoti gautus duomenis. Diskutuodamas su mokiniais, kokių kompetencijų neišvengiamai reikės ateityje, akcentuoja, kad vienos svarbiausių – kritinis mąstymas ir atsparumas stresui, t.y. gebėjimas atitinkamai veikti stresinėse situacijose.

„Analizavome situacijas, kai dirbtinis intelektas, pavyzdžiui, pakeičia žmonių veidus – ant vienų kūnų uždeda kitų žmonių veidus ir tampa sunku atskirti, kas yra tiesa, kur yra realybė, o kur melas. Patys bandėme kurti istorijas, iš kurių bendraklasiai negalėtų atskirti, kas yra tikra, o kas išgalvota. Šiame kontekste gebėjimas suvokti, kaip kuriamos melagienos, kaip jos naudojamos, gebėjimas vertinti ir kritiškai mąstyti šiandien yra gyvybiškai svarbios kompetencijos“, – pabrėžė Ž. Stankevičius.

Įvertintas už naujoves ir aplinkosaugą

 

Istorijos mokytoju Kaišiadorių rajono Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijoje Ž. Stankevičius dirba jau penkerius metus – mokytojo kelią jis pradėjo nuo pat antrojo studijų kurso, studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesinėse pedagogikos gretutinėse studijose. Kadangi studijų turinys ir praktinis istorijos mokytojo darbas darniai derėjo vienas su kitu, tad vienu metu studijuojant ir dirbant nebuvo didesnių iššūkių – Žygimantas sako, kad tai kaip tik lėmė kur kas spartesnį nei įprasta profesinį augimą.

VDU istorijos absolventas prieš dvejus metus baigė bakalauro studijas, o vėliau įgijo ir magistro laipsnį. Užbaigęs studijas, nuo šiol jis turi daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti kasdieniam mokytojo darbui bei įvairioms papildomoms veikloms vystyti.

2020 m. „Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose“, kurių metu atrenkami mokytojai, taikantys naujoves ugdymo procese, socialinių mokslų grupėje tarp trijų nominantų atsidūrė ir Ž. Stankevičius. Šiemet vykusiuose apdovanojimuose „Gamtos herojus“ jis buvo įvertintas kaip vienas iš ekologiškiausių mokytojų, dalyvaujančių įvairiose aplinkosauginio sąmoningumo akcijose ir kitose veiklose, svariai prisidedančių prie aplinkosauginių idėjų ir draugiškumo gamtai sklaidos. Jo profesinėje veikloje vis labiau įsigali įvairūs integruoti projektai, susiję su ekonomika, matematika, tvarumu.

„Viena, iš pirmo žvilgsnio nedidelė idėja, staiga išsiplečia – prie jos jungiasi mokiniai, kiti mokytojai, lyderiai, tad, padedant bendraminčių komandai, iš jos išauga dideli ir svarbūs projektai. Viena tokių idėjų – Kaišiadorių rajono Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos 70-ojo jubiliejaus sukaktis, kurios proga, kartu su mokinių savivalda, kurios mentorius esu, šiais metais suorganizavome svarbią mokslo metų pabaigos šventę. Lietuvos liaudies buities muziejus suteikė mums šventei reikalingas erdves, pasikvietėme Lietuvos šaulių sąjungą, Kaišiadorių turizmo centrą, šventės metu po keletą veiklų vykdė mokiniai ir pedagogai, taip pat radome reikiamų rėmėjų. Tai buvo didelis, svarbus ir gražus projektas, simboliškai vainikavęs ir mano penkerių metų darbo sukaktį šioje mokykloje“, – džiaugėsi Ž. Stankevičius.

Dirbti čia pakviestas neatsitiktinai

 

Paklaustas, kas lėmė, kad penkerius metus dirba toje pačioje mokykloje ir toje pačioje istorijos mokytojo pozicijoje, pašnekovas šypteli: jis pats yra baigęs šią mokyklą ir ji iš tolo nėra sulyginama, tarkime, su kuria nors didmiesčio mokykla. Nors pats ne kartą yra sulaukęs kvietimo atvykti dirbti į didesnio miesto mokyklas, tačiau iki šiol rimtai tokio pasiūlymo priimti net nesvarstė.

„Rumšiškių kontekstas man asmeniškai yra kur kas įdomesnis. Be to, šalia yra Kaunas, netoliese ir Vilnius, galima greitai ir patogiai su mokiniais nuvykti ir iki šių didmiesčių, tuo pačiu galime pasikviesti pas mus ir svečius iš kitų miestų bei bendruomenių. Čia mes vieni kitus pažįstame, o tai mus įpareigoja teisingiau, nuoširdžiau ir rūpestingiau elgtis vieniems su kitais. Nebijome vienas kitą gatvėje užkalbinti, padiskutuoti, vienas kitam padėkoti. Čia gyvendamas ir dirbdamas didžiuojuosi – jaučiu, kad esame išskirtiniai“, – sako Ž. Stankevičius.

Dirbti šioje mokykloje jis buvo pakviestas neatsitiktinai: dar tuomet, kai pats joje mokėsi, buvo gerai žinomas, matomas ir vertinamas. Būdamas moksleiviu jis aktyviai dalyvavo mokinių savivaldoje, projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, įvairiose olimpiadose, dainavo „Dainų dainelėje“. Jo potencialą matė tiek mokytojai, tiek mokyklos administracija – prasidėjus istorijos mokytojo paieškoms, jis pasirodė esąs tinkamiausias kandidatas.

„Gerai pažinojau savo mokyklos mokinius, mokytojus, mokyklos administraciją. Pamenu, nuo dešimtos klasės kartas nuo karto vis pasakydavau, kad vieną dieną čia dirbsiu. Kai pradėjau dirbti, iš pradžių visiems buvo keista, ypač kai po pamokų susitikdavau su draugais, o dieną jie būdavo mano mokiniai, – juokiasi pašnekovas. –  Jei vos pradėjęs dirbti mokykloje jaunasis mokytojas įprastai turi vieną mentorių, tai aš turėjau kone 50 – visas mokyklos personalas man labai padėjo, skatino, rūpinosi. Užaugęs mažoje bendruomenėje, puikiai žinojau, su kokiais iššūkiais susiduriama, kokios iškyla problemos, ką reikia spręsti. Tad tapęs mokytoju ne vieno iš šių iššūkių asmeniškai ir ėmiausi“.

Dalijasi patarimu, kaip tobulėti, bet neperdegti

 

Be to, kad dirba mokytoju, Žygimantas mentoriauja mokinių savivaldoje, aktyviai dalyvauja gimnazijos taryboje ir vaiko gerovės komisijoje, mokytojų taryboje yra atsakingas už socialinių mokslų grupę ir sklandų jos darbą: „Mūsų mokykloje didelis dėmesys skiriamas socialiniam emociniam ugdymui, nuolat galvojame, kaip kuo efektyviau tai integruoti į ugdymo procesą, kad mokykloje visi jaustumėmės maksimaliai gerai“.

Svarstydamas, kas jį dirbant mokykloje labiausiai žavi, galiausiai prasitaria: augimas! Augti jam svarbu ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų: Žygimantas vysto socialinio tinklo „Instagram“ profilį, kuriame mokiniams ir visuomenei pasakoja apie sveikesnį gyvenimo būdą. Vasaros sezonu jis dažnai plaukioja baidarėmis, irklentėmis, organizuoja įvairias aplinkos švarinimo, šiukšlių rinkimo akcijas.

„Vieno plaukimo baidarėmis metu pacitavau Maironį, pasakydamas frazę „manyje gaudžia visas pasaulis“. Tad tai yra ir apie mane – manyje išties gaudžia visas pasaulis. Mokykla man yra puiki vieta ieškoti, tyrinėti, pažinti, išnaudoti smalsumo potencialą. Noriu savo gyvenime išbandyti kuo daugiau dalykų, kasdien mokytis ir sužinoti ką nors naujo. Be to, mane traukia istorijos filosofija, gilesnis žvilgsnis į mus supantį pasaulį, tad be galo įdomu su mokiniais diskutuoti, išgirsti jų įžvalgas, drauge augti“, – sako jis.

Kaip, turint tiek įvairių veiklų, Žygimantui sekasi viską suderinti ir neperdegti? Jis sako, kad laikosi esminės taisyklės – kiekvieną dieną stengiasi atrasti laiko mėgstamai veiklai, kuri ne tik padeda tobulėti, bet ir atsipalaiduoti: ar tai būtų pasivaikščiojimas su šunimi, ar saulėlydžio stebėjimas, ar plaukimas baidare, ar kopimas į piliakalnį. Tokiai veiklai – savotiškam atsipalaidavimo ritualui – jis kasdien skiria po pusvalandį ar valandą.

Kas gali padėti ne tik neperdegti dirbant mokykloje, bet ir paskatinti kuo daugiau jaunų žmonių rinktis pedagogo profesiją? Žygimantas atviras: būtina sukurti mokytojų motyvavimo, jų integravimo ir palaikymo sistemą: „Faktas, kad net ir Suomijoje yra didelė mokytojų kaita, nemažai jaunų mokytojų palieka mokyklas ir renkasi kitas profesijas. Kodėl taip nutinka? Tiesiog jauni žmonės, atėję į mokyklą, greitai perdega. Kad to išvengtume, reikia palaikymo rato – iš administracijos, mokytojų, mokinių. Sukūrę jaunų mokytojų integravimo ir palaikymo sistemą galėtume pasiekti neįtikėtinų rezultatų“.

 

 

Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai

Visuomenėje nuolat girdimus nuogąstavimus, kodėl mokytojo profesija vis dar nėra prestižinė, docentė dr. Birutė Autukevičienė vertina gana skeptiškai: šio statuso niekas nesuteiks – tą pedagogai turi pelnyti patys.

Anot jos, tam, kad mokytojo profesija būtų vertinama kaip prestižinė, ugdymo įstaigoje dirbantis mokytojas visų pirma turi pelnyti pasitikėjimą – vaikų, jų šeimų, vadovų, kolegų. O tam reikia ne tik pastangų, bet ir laiko. Su vaikais tokį santykį užmegzti lengviau, tačiau, pavyzdžiui, vaikų tėvams teks ne kartą įrodinėti, kad šį darbą mėgsti, gebi dirbti ir kad ugdydamas vaikus padarai viską, ką ir kaip reikia, ir netgi daugiau bei geriau.

„Pedagogo profesijos prestižas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, dirbančio švietimo sistemoje. Kokį įvaizdį apie save susikursime, tokį ir turėsime – ne tik čia, kur dirbame, bet ir visoje Lietuvoje. Jeigu aš dirbu mokytoja grupėje ir nuolat bendrauju su 20 vaikų šeimų, jie manimi tiki bei pasitiki, žino, kad, vos prireikus, sulauks mano pagalbos, konsultacijos, pokalbio, matys mane kaip kompetentingą, šiai profesijai tinkantį žmogų, mokytojo profesija jų akyse ir bus prestižinė. Kiekvienas iš mūsų esame už tai atsakingi – mes galime tai pasiekti“, – neabejoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros docentė B. Autukevičienė.

Ji sako, kad būtų naivu tikėtis, jog jaunas mokytojas, vos baigęs universitetą, ateis dirbti į ugdymo įstaigą ir jau turės puikų įvaizdį ir patį aukščiausią įvertinimą – visa tai reikės pelnyti, t.y. įrodyti savo elgesiu, žiniomis ir kompetencija.

Mokytoja jautėsi esanti nuo pat vaikystės

Dalindamasi tokiu įsitikinimu B. Autukevičienė kalba iš savo patirties – ji jau daugiau nei 30 metų dirba švietime: savo profesinę karjerą ji pradėjo nuo auklėtojos darbo darželyje, vėliau tapo pavaduotoja ugdymui, o šiuo metu pati vadovauja ugdymo įstaigai ir dėsto paskaitas studentams universitete.

Kad bus mokytoja, ji sako žinojusi nuo pat vaikystės – visi juos tuometiniai žaidimai buvo susiję su lėlių ar draugų mokymu. Kitaip sakant, mokytoja ji jau buvo nuo pat mažumės. Svarstymai, kurios srities mokytoja norėtų būti, atėjo vėliau – iš pradžių mintyse sukosi istorijos, lietuvių kalbos, rusų kalbos mokymas. Kadangi mokykloje gerai sekėsi mokytis kalbų, tad pirmosios jos studijos ir buvo su tuo susijusius – tuometiniame Pedagoginiame institute (dabar – VDU Švietimo akademija) ji mokėsi rusų kalbos ir literatūros.

Kadangi baigdama studijas tuo metu augino mažą vaiką ir kaip tik ieškojo jam vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tąkart užsuko į šalimais įsikūrusį sostinės lopšelį-darželį „Viltenė“, o ten sulaukė ir pasiūlymo jame dirbti.

„Taip ir atsirado mano gyvenime ikimokyklinis ugdymas. Tuo metu tikrai tikėjau, kad užauginsiu vaiką, išleisiu jį į mokyklą ir pati ten eisiu dirbti. Bet iš tiesų man taip patiko dirbti su mažais vaikais, kad ir likau tame pačiame darželyje iki pat šios dienos.

Niekada nesigailėjau pasirinkusi šį darbą, nes ugdyti mažus vaikus be galo įdomu. Maži vaikai uždega savo entuziazmu, linksmumu, švelnumu, tikrumu. Kai pelnai jų pasitikėjimą, jie yra be galo atviri, moka parodyti meilę ir švelnumą. Šis santykis man iškart patiko, tad čia ir pasilikau“, – apie savo profesinius pasirinkimus pasakoja B. Autukevičienė.

Vilniaus lopšelyje-darželyje „Viltenė“ ji dirba jau daugiau kaip 30 metų. Iš pradžių buvo auklėtoja ir dirbo su ankstyvojo amžiaus ir ikimokyklinio amžiaus vaikais, vėliau, kai į Lietuvą atkeliavo priešmokyklinis ugdymas, pradėjo dirbti su priešmokyklinukais, 2005-aisiais tapo pavaduotoja ugdymui, o štai dabar, jau treti metai, yra šios ugdymo įstaigos direktorė: „Visiems linkiu atrasti savo profesinį kelią – tokį, kuris patinka, kuris atrodo prasmingas. Kiekvienam jaunam žmogui linkėčiau ieškoti darbo, į kurį galėtų eiti su džiaugsmu, dideliu noru. Esu labai laiminga, kad tą patyriau ir tuo vis dar gyvenu“.

Turi iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę

Paklausta, ko reikia, kad ugdymo įstaigoje galėtum dirbti dešimtmečius, pašnekovė sako, kad esminis dalykas mokytojo darbe yra vertybės – tos, kuriomis mokytojas vadovaujasi tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.  Šiuolaikinis pasaulis itin greitas, tad jame be tvirto vertybinio stuburo gali būti nublokštas ne ten, kur norėtum būti.

Pamatinėmis vertybėmis B. Autukevičienė šiame darbe laiko meilę darbui ir vaikams, empatiją, atsakingumą, sąžiningumą, kantrumą, intelektualumą: „Tai yra vertybės, būtinos bet kuriam pedagogui. Jeigu tu moki parodyti šilumą ir nuoširdžiai pasidžiaugti, kai to reikia, suteikti pagalbą ir paramą, kai tavęs prašo, pastebėti, įvertinti ir pasakyti gerą žodį, kai tas yra būtina, tada viskas bus gerai. Laimė tai ugdymo įstaigai, kuri randa tokius pedagogus“.

Šiandien, kai visoje Lietuvoje itin daug kalbama apie pedagogų trūkumą, darželio vadovė su tuo susiduria ir savo kasdieniame darbe – tai vienas didžiausių šių dienų iššūkių.

Šiuo metu savo vadovaujamoje ugdymo įstaigoje ji ieško ikimokyklinio ugdymo pedagogų, taip pat – specialiųjų pedagogų, ir mato, kad rasti žmones, kurie tikrai nori dirbti šį darbą, yra sudėtinga. Juo labiau, kad net ir įsidarbinęs jaunas žmogus gali šioje darbo vietoje ilgai neužsibūti – yra buvę ir tokių atvejų.

„Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs“, – sako pašnekovė.

B. Autukevičienė su kolegomis

Darbas švietimo įstaigoje, anot jos, nėra lengvas ir paprastas. Tenka dirbti su įvairaus lygio mokymosi ar elgesio sunkumų turinčiais vaikais, taip pat svarbu suprasti tėvų lūkesčius – su jais kalbėtis, išklausyti, stengtis suprasti, juos edukuoti: „Skaitydama studentams paskaitas nuolat akcentuoju, kad šis darbas visų pirma yra prasmingas. Bandau motyvuoti ir užkrėsti tuo pedagogikos virusu, kad jaunas žmogus kuo giliau ir tvirčiau įžengtų į švietimo sistemą ir nebijotų visų tų iššūkių, su kuriais neišvengiamai susidurs“.

Ilgos teorinės paskaitos studentai neklausys – jiems tiesiog nuobodu

Per savo trečiuosius vadovavimo metus, vesdama metinius pokalbius su savo darbuotojais, B. Autukevičienė sako atradusi vieną svarbų ir įdomų dalyką apie save: „Visada galvojau, kad esu empatiškas žmogus ir stengiuosi žmones suprasti. Tačiau per individualius pokalbius su savo darbuotojais supratau, kad net ir mažiausia, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nekalta replika jautrų žmogų gali įskaudinti – jis gali pusę metų savo galvoje ir širdyje nešiotis tą vieną žodį ar frazę. Bendravimas su žmonėmis, empatija – tai yra tie dalykai, kurių turime mokytis visą gyvenimą. Tai yra numeris vienas iš mano tikslų, kuriuos pati sau užsibrėžiau kitiems metais“, – sako B. Autukevičienė.

Pašnekovė sako tikinti, kad ją stipriai augina ir ugdo ne tik vadovaujamas darbas ugdymo įstaigoje, bet ir darbas universitete – ji jau ne vienerius metus yra VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros docentė, mokslų daktarė, dėsto studentams paskaitas.

„Šiuolaikinis jaunimas yra žingeidus, energingas, gabus, žinantis savo vertę. Man įdomu matyti, kaip jie mąsto, kaip vertina dalykus, susitikimai su jais ir mane pačią skatina augti, stengtis, neužstrigti ties tuo, kas buvo vakar. Kad paskaitos atitiktų jų norus ir lūkesčius, jos turi būti kitokios – jie tikrai neklausys ilgos paskaitos, nes jiems tiesiog gali būti nuobodu.

Esu praktikė, tad stengiuosi studentus įgalinti praktinėse užduotyse, duoti spręsti įvairias problemines užduotis, analizuoju, kaip jaunas, dar nepatyręs žmogus galėtų spręsti vieną ar kitą situaciją. Tai labai daug duoda ir man pačiai – mokausi iš jų jaunatviškumo, platesnio požiūrio“, – prisipažįsta B. Autukevičienė.

Mokytojas yra ateities kartų architektas

Dėstydama universitete docentė siekia motyvuoti jaunus žmones ateiti dirbti į švietimo įstaigas ir atsakingai ugdyti jaunąją kartą. Mokytojas, anot pašnekovės, yra ateities kartų architektas – šią mintį ji kasdien bando perteikti savo studentams. Pedagoginės žinios, gaunamos universitete, yra labai svarbios, bet jos nuolat keičiasi, juda į priekį – tai, ką jauni žmonės gaus universitete, jie stiprins, keis, tikrins ir plės dirbdami švietimo įstaigoje, skaitydami, stažuodamiesi, tobulindamiesi.

Tai, kad B. Autukevičienė jau daugiau nei 30 metų dirba toje pačioje ugdymo įstaigoje, stebina ne tik jos studentus, bet ir kolegas, vaikus, jų šeimas. Šiandien, kai žmonės labai greitai keičia ne tik darbo vietą, bet ir profesiją, judėdami nuo vienos prie kitos, dirbti kelis dešimtmečius vienoje vietoje yra reta išimtis. Tiesa, jos vadovaujame darželyje yra ir daugiau kolegų, kurie dirba čia 10, 20 ar 30 metų – jie taip yra Birutės įkvėpimas ir motyvacija tęsti tai, ką daro.

„Tai, kad jauni žmonės ieško savęs, yra labai gerai. Aš pati dirbdama tiek universitete, tiek švietimo įstaigoje noriu kiek galima giliau pamatyti ir suprasti mažo vaiko ugdymo ypatumus, nuolatinius pokyčius šioje srityje, t.y. „eiti ne į plotį, o į gylį“ – apart slysdama paviršiumi, siekiu nesiblaškydama eiti viena kryptimi, nerti vis giliau ir giliau, pamatyti ir suprasti tas slaptas ugdymo kerteles, – sako B. Autukevičienė. – Šiuolaikinės informacinės technologijos, bendravimas su įvairias žmonėmis man suteikia galimybę pažinti viską, ką tik noriu, bet kokias profesijas, studijas ir mokslo sritis, bet šiuo metu aš vis tik noriu būti būtent ten, kur ir esu. Noriu čia būti.

Kai dirbau auklėtoja darželyje, mane inspiravo vaikų apkabinimai, pasakymai „aš tave myliu“, jų noras būti kartu ir įsitraukti į veiklas. O dabar noriu auginti jaunąją kartą, studentus, jaunuosius mokytojus, taip pat šalia esančius kolegas, kurie tiki ir pasitiki manimi – jie man yra didžiausias įkvėpimas“.

 

Vilniuje ir Kaune per pietus užsieniečiai studentai kviečia pasivaišinti sumuštiniais ir prisidėti prie socialinės akcijos, skirtos Ukrainos vaikams

Vilniuje ir Kaune liepos 19 d. pietų pertraukos metu susipažinti su kitomis kultūros kvies neįprastas piknikas – „Sumuštiniai aplink pasaulį“.

Jų metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų dalyviai – užsieniečiai, lituanistinių mokyklų mokytojai bei Baltistikos centrų dėstytojai iš daugiau nei 35 pasaulio valstybių – vaišins miestiečius savo gamybos sumuštiniais.

Renginio tikslas – tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojus ir svečius supažindinti su užsieniečiais, besimokančiais lietuvių kalbos, pažinti jų skirtingas kultūras bei tradicijas. „Mes tradicinę pietų pertrauką siūlome iškeisti į pikniką, kuriame trumpam galėsite pakeliauti po Meksiką, Argentiną, Belgiją, Vokietiją, Sakartvelą ir kitas šalis. Sumuštinis ar užkandis atveria mums skonio kelionę, tai dar ir galimybė pabendrauti su užsieniečiu. Įdomu, jog lietuviai su užsieniečiais bendrauja ne tik angliškai, lietuviškai, bet bando susikalbėti ir ispaniškai ar vokiškai“, – sako viena iš renginio organizatorių VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Kadangi sumuštinis yra toks patiekalas, kurios sudėtines dalis galima interpretuoti kaip tik nori, o ingredientų rasti bemaž visame pasaulyje, užsieniečiams lengva pagaminti savo šaliai būdingą sumuštinį ar užkandį. „Kadangi renginys vyksta ne pirmus metus, per jo istoriją teko valgyti gurmanišką japonišką ar singapūrietišką užkandį. Beje, egzotinių šalių užsieniečiams gardumynas būna mūsų lietuviškas sumuštinis ar lašiniai bei skilandis“, – sako V. Leonavičienė.

Beje, per lietuvių kalbos paskaitas užsieniečiai su dėstytojais kepa ir lietuvišką kugelį ar gamina šaltibarščius. „Taip studentai mokosi ne tik naujų žodžių, papildo savo žodyną, bet neria  ir į lietuvišką gastronomijos kelionę, susibičiuliauja tarpusavyje. O kugeliui iškepus, užsieniečiai jį ragauja, dažniausiai lieka patenkinti patiekalu. Ne kartą per virtualias paskaitas teko užsieniečius mokyti gaminti ir šaltibarščius. Dažnam užsieniečiui būna nuostaba, jog ši sriuba yra valgoma“, – sako kursų dėstytoja Greta Botyriūtė-Skiotienė.

Šiais lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursais VDU Kaune ir Vilniuje kontaktiniu bei nuotoliniu būdu mokosi 110 užsieniečių, lituanistinių mokyklų mokytojų bei Baltistikos centrų dėstytojų. Kursų organizatorė pastebi, pastaraisiais metais lyderiauja trečiųjų šalių gyventojai. „Be abejo, karas Ukrainoje padarė įtaką, jog lietuvių kalbos mokosi vis daugiau ukrainiečių. Tačiau šiemet turime studentų iš Saudo Arabijos, Meksikos, Australijos, Argentinos, kurie jau spėjo įsimylėti lietuvių kalbą bei Lietuvą“, – teigia V. Leonavičienė.

Renginį organizuojantis VDU kvies ne tik paragauti skirtingų skonių sumuštinių, apsilankyti „Kalbų kavinėje“ ir pabendrauti su užsieniečiais, bet ir prisijungti prie iniciatyvos „Aš su Ukraina“ ir atnešti kanceliarinių prekių, skirtų Ukrainos centro vaikams.

Renginys VDU Kaune vyks S. Donelaičio g. 28, skvere, Vilniuje – T. Ševčenkos g. 31, kieme.