Mokiniai lindi socialiniuose tinkluose? Paverskime tai privalumu!

Penkerius metus mokykloje istorijos mokytoju dirbantis Žygimantas Stankevičius nesistebi tuo, kad įvairių klasių mokiniai šiandien aktyviai įsitraukę į socialinius tinklus – nuolat lindi „Facebook“, „Tik Tok“, „Instragram“ ar kitose populiariose platformose. Jis supranta, kad tai yra neišvengiamybė: ištisos neuromokslininkų komandos visame pasaulyje uoliai dirba tam, kad pritrauktų vis daugiau šių programėlių vartotojų. Taigi ir mokykloje būtų naivu ir keista nuolat aiškinti mokiniams, kad šie pasidėtų telefonus ir nebūtų internete. Toks draudimas tiesiog neveiks.

„Šias priemones kaip tik galima efektyviai panaudoti mokymosi procese. Istorijos pamokose su mokiniais kalbame apie dirbtinį intelektą, socialinių tinklų turinį, poveikį, programėlių algoritmus. Kad jauni žmonės įsitrauktų, pamokos turi būti šiuolaikiškos ir apimančios tas temas, kuriomis jie gyvena. Pavyzdžiui, vienos pamokos metu naudojomės dirbtiniu intelektu paremta pokalbių roboto programa „ChatGPT“: davėme užklausas, kad parašytų, kuo yra žalinga ir naudinga kava, citrusiniai vaisiai, brokoliai ir pan. Dirbtinis intelektas pateikė atsakymus, kuo vienas ar kitas produktas žalingas ar naudingas. O aš mokiniams aiškinau, kad viskas priklauso nuo požiūrio, be to, ne viskas yra tik juoda arba balta. Jeigu 100 žmonių parašys, kad pomidoras yra žalias, ir raudonas būti negali, dirbtinis intelektas taip ir galvos – štai čia mes ir esame kur kas pranašesni, kūrybingesni, turime platesnį suvokimą ir kritinį mąstymą“, – tvirtina Ž. Stankevičius.

Pamokų metu mokytojas remiasi įvairiais tyrimais, apklausomis, pasauline statistika, moko mokinius naudotis mokslinių tyrimų duombazėmis, analizuoti gautus duomenis. Diskutuodamas su mokiniais, kokių kompetencijų neišvengiamai reikės ateityje, akcentuoja, kad vienos svarbiausių – kritinis mąstymas ir atsparumas stresui, t.y. gebėjimas atitinkamai veikti stresinėse situacijose.

„Analizavome situacijas, kai dirbtinis intelektas, pavyzdžiui, pakeičia žmonių veidus – ant vienų kūnų uždeda kitų žmonių veidus ir tampa sunku atskirti, kas yra tiesa, kur yra realybė, o kur melas. Patys bandėme kurti istorijas, iš kurių bendraklasiai negalėtų atskirti, kas yra tikra, o kas išgalvota. Šiame kontekste gebėjimas suvokti, kaip kuriamos melagienos, kaip jos naudojamos, gebėjimas vertinti ir kritiškai mąstyti šiandien yra gyvybiškai svarbios kompetencijos“, – pabrėžė Ž. Stankevičius.

Įvertintas už naujoves ir aplinkosaugą

 

Istorijos mokytoju Kaišiadorių rajono Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijoje Ž. Stankevičius dirba jau penkerius metus – mokytojo kelią jis pradėjo nuo pat antrojo studijų kurso, studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesinėse pedagogikos gretutinėse studijose. Kadangi studijų turinys ir praktinis istorijos mokytojo darbas darniai derėjo vienas su kitu, tad vienu metu studijuojant ir dirbant nebuvo didesnių iššūkių – Žygimantas sako, kad tai kaip tik lėmė kur kas spartesnį nei įprasta profesinį augimą.

VDU istorijos absolventas prieš dvejus metus baigė bakalauro studijas, o vėliau įgijo ir magistro laipsnį. Užbaigęs studijas, nuo šiol jis turi daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti kasdieniam mokytojo darbui bei įvairioms papildomoms veikloms vystyti.

2020 m. „Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose“, kurių metu atrenkami mokytojai, taikantys naujoves ugdymo procese, socialinių mokslų grupėje tarp trijų nominantų atsidūrė ir Ž. Stankevičius. Šiemet vykusiuose apdovanojimuose „Gamtos herojus“ jis buvo įvertintas kaip vienas iš ekologiškiausių mokytojų, dalyvaujančių įvairiose aplinkosauginio sąmoningumo akcijose ir kitose veiklose, svariai prisidedančių prie aplinkosauginių idėjų ir draugiškumo gamtai sklaidos. Jo profesinėje veikloje vis labiau įsigali įvairūs integruoti projektai, susiję su ekonomika, matematika, tvarumu.

„Viena, iš pirmo žvilgsnio nedidelė idėja, staiga išsiplečia – prie jos jungiasi mokiniai, kiti mokytojai, lyderiai, tad, padedant bendraminčių komandai, iš jos išauga dideli ir svarbūs projektai. Viena tokių idėjų – Kaišiadorių rajono Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos 70-ojo jubiliejaus sukaktis, kurios proga, kartu su mokinių savivalda, kurios mentorius esu, šiais metais suorganizavome svarbią mokslo metų pabaigos šventę. Lietuvos liaudies buities muziejus suteikė mums šventei reikalingas erdves, pasikvietėme Lietuvos šaulių sąjungą, Kaišiadorių turizmo centrą, šventės metu po keletą veiklų vykdė mokiniai ir pedagogai, taip pat radome reikiamų rėmėjų. Tai buvo didelis, svarbus ir gražus projektas, simboliškai vainikavęs ir mano penkerių metų darbo sukaktį šioje mokykloje“, – džiaugėsi Ž. Stankevičius.

Dirbti čia pakviestas neatsitiktinai

 

Paklaustas, kas lėmė, kad penkerius metus dirba toje pačioje mokykloje ir toje pačioje istorijos mokytojo pozicijoje, pašnekovas šypteli: jis pats yra baigęs šią mokyklą ir ji iš tolo nėra sulyginama, tarkime, su kuria nors didmiesčio mokykla. Nors pats ne kartą yra sulaukęs kvietimo atvykti dirbti į didesnio miesto mokyklas, tačiau iki šiol rimtai tokio pasiūlymo priimti net nesvarstė.

„Rumšiškių kontekstas man asmeniškai yra kur kas įdomesnis. Be to, šalia yra Kaunas, netoliese ir Vilnius, galima greitai ir patogiai su mokiniais nuvykti ir iki šių didmiesčių, tuo pačiu galime pasikviesti pas mus ir svečius iš kitų miestų bei bendruomenių. Čia mes vieni kitus pažįstame, o tai mus įpareigoja teisingiau, nuoširdžiau ir rūpestingiau elgtis vieniems su kitais. Nebijome vienas kitą gatvėje užkalbinti, padiskutuoti, vienas kitam padėkoti. Čia gyvendamas ir dirbdamas didžiuojuosi – jaučiu, kad esame išskirtiniai“, – sako Ž. Stankevičius.

Dirbti šioje mokykloje jis buvo pakviestas neatsitiktinai: dar tuomet, kai pats joje mokėsi, buvo gerai žinomas, matomas ir vertinamas. Būdamas moksleiviu jis aktyviai dalyvavo mokinių savivaldoje, projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, įvairiose olimpiadose, dainavo „Dainų dainelėje“. Jo potencialą matė tiek mokytojai, tiek mokyklos administracija – prasidėjus istorijos mokytojo paieškoms, jis pasirodė esąs tinkamiausias kandidatas.

„Gerai pažinojau savo mokyklos mokinius, mokytojus, mokyklos administraciją. Pamenu, nuo dešimtos klasės kartas nuo karto vis pasakydavau, kad vieną dieną čia dirbsiu. Kai pradėjau dirbti, iš pradžių visiems buvo keista, ypač kai po pamokų susitikdavau su draugais, o dieną jie būdavo mano mokiniai, – juokiasi pašnekovas. –  Jei vos pradėjęs dirbti mokykloje jaunasis mokytojas įprastai turi vieną mentorių, tai aš turėjau kone 50 – visas mokyklos personalas man labai padėjo, skatino, rūpinosi. Užaugęs mažoje bendruomenėje, puikiai žinojau, su kokiais iššūkiais susiduriama, kokios iškyla problemos, ką reikia spręsti. Tad tapęs mokytoju ne vieno iš šių iššūkių asmeniškai ir ėmiausi“.

Dalijasi patarimu, kaip tobulėti, bet neperdegti

 

Be to, kad dirba mokytoju, Žygimantas mentoriauja mokinių savivaldoje, aktyviai dalyvauja gimnazijos taryboje ir vaiko gerovės komisijoje, mokytojų taryboje yra atsakingas už socialinių mokslų grupę ir sklandų jos darbą: „Mūsų mokykloje didelis dėmesys skiriamas socialiniam emociniam ugdymui, nuolat galvojame, kaip kuo efektyviau tai integruoti į ugdymo procesą, kad mokykloje visi jaustumėmės maksimaliai gerai“.

Svarstydamas, kas jį dirbant mokykloje labiausiai žavi, galiausiai prasitaria: augimas! Augti jam svarbu ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų: Žygimantas vysto socialinio tinklo „Instagram“ profilį, kuriame mokiniams ir visuomenei pasakoja apie sveikesnį gyvenimo būdą. Vasaros sezonu jis dažnai plaukioja baidarėmis, irklentėmis, organizuoja įvairias aplinkos švarinimo, šiukšlių rinkimo akcijas.

„Vieno plaukimo baidarėmis metu pacitavau Maironį, pasakydamas frazę „manyje gaudžia visas pasaulis“. Tad tai yra ir apie mane – manyje išties gaudžia visas pasaulis. Mokykla man yra puiki vieta ieškoti, tyrinėti, pažinti, išnaudoti smalsumo potencialą. Noriu savo gyvenime išbandyti kuo daugiau dalykų, kasdien mokytis ir sužinoti ką nors naujo. Be to, mane traukia istorijos filosofija, gilesnis žvilgsnis į mus supantį pasaulį, tad be galo įdomu su mokiniais diskutuoti, išgirsti jų įžvalgas, drauge augti“, – sako jis.

Kaip, turint tiek įvairių veiklų, Žygimantui sekasi viską suderinti ir neperdegti? Jis sako, kad laikosi esminės taisyklės – kiekvieną dieną stengiasi atrasti laiko mėgstamai veiklai, kuri ne tik padeda tobulėti, bet ir atsipalaiduoti: ar tai būtų pasivaikščiojimas su šunimi, ar saulėlydžio stebėjimas, ar plaukimas baidare, ar kopimas į piliakalnį. Tokiai veiklai – savotiškam atsipalaidavimo ritualui – jis kasdien skiria po pusvalandį ar valandą.

Kas gali padėti ne tik neperdegti dirbant mokykloje, bet ir paskatinti kuo daugiau jaunų žmonių rinktis pedagogo profesiją? Žygimantas atviras: būtina sukurti mokytojų motyvavimo, jų integravimo ir palaikymo sistemą: „Faktas, kad net ir Suomijoje yra didelė mokytojų kaita, nemažai jaunų mokytojų palieka mokyklas ir renkasi kitas profesijas. Kodėl taip nutinka? Tiesiog jauni žmonės, atėję į mokyklą, greitai perdega. Kad to išvengtume, reikia palaikymo rato – iš administracijos, mokytojų, mokinių. Sukūrę jaunų mokytojų integravimo ir palaikymo sistemą galėtume pasiekti neįtikėtinų rezultatų“.

 

 

Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš – tą turi pelnyti patys mokytojai

Visuomenėje nuolat girdimus nuogąstavimus, kodėl mokytojo profesija vis dar nėra prestižinė, docentė dr. Birutė Autukevičienė vertina gana skeptiškai: šio statuso niekas nesuteiks – tą pedagogai turi pelnyti patys.

Anot jos, tam, kad mokytojo profesija būtų vertinama kaip prestižinė, ugdymo įstaigoje dirbantis mokytojas visų pirma turi pelnyti pasitikėjimą – vaikų, jų šeimų, vadovų, kolegų. O tam reikia ne tik pastangų, bet ir laiko. Su vaikais tokį santykį užmegzti lengviau, tačiau, pavyzdžiui, vaikų tėvams teks ne kartą įrodinėti, kad šį darbą mėgsti, gebi dirbti ir kad ugdydamas vaikus padarai viską, ką ir kaip reikia, ir netgi daugiau bei geriau.

„Pedagogo profesijos prestižas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, dirbančio švietimo sistemoje. Kokį įvaizdį apie save susikursime, tokį ir turėsime – ne tik čia, kur dirbame, bet ir visoje Lietuvoje. Jeigu aš dirbu mokytoja grupėje ir nuolat bendrauju su 20 vaikų šeimų, jie manimi tiki bei pasitiki, žino, kad, vos prireikus, sulauks mano pagalbos, konsultacijos, pokalbio, matys mane kaip kompetentingą, šiai profesijai tinkantį žmogų, mokytojo profesija jų akyse ir bus prestižinė. Kiekvienas iš mūsų esame už tai atsakingi – mes galime tai pasiekti“, – neabejoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros docentė B. Autukevičienė.

Ji sako, kad būtų naivu tikėtis, jog jaunas mokytojas, vos baigęs universitetą, ateis dirbti į ugdymo įstaigą ir jau turės puikų įvaizdį ir patį aukščiausią įvertinimą – visa tai reikės pelnyti, t.y. įrodyti savo elgesiu, žiniomis ir kompetencija.

Mokytoja jautėsi esanti nuo pat vaikystės

Dalindamasi tokiu įsitikinimu B. Autukevičienė kalba iš savo patirties – ji jau daugiau nei 30 metų dirba švietime: savo profesinę karjerą ji pradėjo nuo auklėtojos darbo darželyje, vėliau tapo pavaduotoja ugdymui, o šiuo metu pati vadovauja ugdymo įstaigai ir dėsto paskaitas studentams universitete.

Kad bus mokytoja, ji sako žinojusi nuo pat vaikystės – visi juos tuometiniai žaidimai buvo susiję su lėlių ar draugų mokymu. Kitaip sakant, mokytoja ji jau buvo nuo pat mažumės. Svarstymai, kurios srities mokytoja norėtų būti, atėjo vėliau – iš pradžių mintyse sukosi istorijos, lietuvių kalbos, rusų kalbos mokymas. Kadangi mokykloje gerai sekėsi mokytis kalbų, tad pirmosios jos studijos ir buvo su tuo susijusius – tuometiniame Pedagoginiame institute (dabar – VDU Švietimo akademija) ji mokėsi rusų kalbos ir literatūros.

Kadangi baigdama studijas tuo metu augino mažą vaiką ir kaip tik ieškojo jam vietos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, tąkart užsuko į šalimais įsikūrusį sostinės lopšelį-darželį „Viltenė“, o ten sulaukė ir pasiūlymo jame dirbti.

„Taip ir atsirado mano gyvenime ikimokyklinis ugdymas. Tuo metu tikrai tikėjau, kad užauginsiu vaiką, išleisiu jį į mokyklą ir pati ten eisiu dirbti. Bet iš tiesų man taip patiko dirbti su mažais vaikais, kad ir likau tame pačiame darželyje iki pat šios dienos.

Niekada nesigailėjau pasirinkusi šį darbą, nes ugdyti mažus vaikus be galo įdomu. Maži vaikai uždega savo entuziazmu, linksmumu, švelnumu, tikrumu. Kai pelnai jų pasitikėjimą, jie yra be galo atviri, moka parodyti meilę ir švelnumą. Šis santykis man iškart patiko, tad čia ir pasilikau“, – apie savo profesinius pasirinkimus pasakoja B. Autukevičienė.

Vilniaus lopšelyje-darželyje „Viltenė“ ji dirba jau daugiau kaip 30 metų. Iš pradžių buvo auklėtoja ir dirbo su ankstyvojo amžiaus ir ikimokyklinio amžiaus vaikais, vėliau, kai į Lietuvą atkeliavo priešmokyklinis ugdymas, pradėjo dirbti su priešmokyklinukais, 2005-aisiais tapo pavaduotoja ugdymui, o štai dabar, jau treti metai, yra šios ugdymo įstaigos direktorė: „Visiems linkiu atrasti savo profesinį kelią – tokį, kuris patinka, kuris atrodo prasmingas. Kiekvienam jaunam žmogui linkėčiau ieškoti darbo, į kurį galėtų eiti su džiaugsmu, dideliu noru. Esu labai laiminga, kad tą patyriau ir tuo vis dar gyvenu“.

Turi iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę

Paklausta, ko reikia, kad ugdymo įstaigoje galėtum dirbti dešimtmečius, pašnekovė sako, kad esminis dalykas mokytojo darbe yra vertybės – tos, kuriomis mokytojas vadovaujasi tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.  Šiuolaikinis pasaulis itin greitas, tad jame be tvirto vertybinio stuburo gali būti nublokštas ne ten, kur norėtum būti.

Pamatinėmis vertybėmis B. Autukevičienė šiame darbe laiko meilę darbui ir vaikams, empatiją, atsakingumą, sąžiningumą, kantrumą, intelektualumą: „Tai yra vertybės, būtinos bet kuriam pedagogui. Jeigu tu moki parodyti šilumą ir nuoširdžiai pasidžiaugti, kai to reikia, suteikti pagalbą ir paramą, kai tavęs prašo, pastebėti, įvertinti ir pasakyti gerą žodį, kai tas yra būtina, tada viskas bus gerai. Laimė tai ugdymo įstaigai, kuri randa tokius pedagogus“.

Šiandien, kai visoje Lietuvoje itin daug kalbama apie pedagogų trūkumą, darželio vadovė su tuo susiduria ir savo kasdieniame darbe – tai vienas didžiausių šių dienų iššūkių.

Šiuo metu savo vadovaujamoje ugdymo įstaigoje ji ieško ikimokyklinio ugdymo pedagogų, taip pat – specialiųjų pedagogų, ir mato, kad rasti žmones, kurie tikrai nori dirbti šį darbą, yra sudėtinga. Juo labiau, kad net ir įsidarbinęs jaunas žmogus gali šioje darbo vietoje ilgai neužsibūti – yra buvę ir tokių atvejų.

„Panašu, kad jaunas žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt, todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti, savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam, labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs“, – sako pašnekovė.

B. Autukevičienė su kolegomis

Darbas švietimo įstaigoje, anot jos, nėra lengvas ir paprastas. Tenka dirbti su įvairaus lygio mokymosi ar elgesio sunkumų turinčiais vaikais, taip pat svarbu suprasti tėvų lūkesčius – su jais kalbėtis, išklausyti, stengtis suprasti, juos edukuoti: „Skaitydama studentams paskaitas nuolat akcentuoju, kad šis darbas visų pirma yra prasmingas. Bandau motyvuoti ir užkrėsti tuo pedagogikos virusu, kad jaunas žmogus kuo giliau ir tvirčiau įžengtų į švietimo sistemą ir nebijotų visų tų iššūkių, su kuriais neišvengiamai susidurs“.

Ilgos teorinės paskaitos studentai neklausys – jiems tiesiog nuobodu

Per savo trečiuosius vadovavimo metus, vesdama metinius pokalbius su savo darbuotojais, B. Autukevičienė sako atradusi vieną svarbų ir įdomų dalyką apie save: „Visada galvojau, kad esu empatiškas žmogus ir stengiuosi žmones suprasti. Tačiau per individualius pokalbius su savo darbuotojais supratau, kad net ir mažiausia, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nekalta replika jautrų žmogų gali įskaudinti – jis gali pusę metų savo galvoje ir širdyje nešiotis tą vieną žodį ar frazę. Bendravimas su žmonėmis, empatija – tai yra tie dalykai, kurių turime mokytis visą gyvenimą. Tai yra numeris vienas iš mano tikslų, kuriuos pati sau užsibrėžiau kitiems metais“, – sako B. Autukevičienė.

Pašnekovė sako tikinti, kad ją stipriai augina ir ugdo ne tik vadovaujamas darbas ugdymo įstaigoje, bet ir darbas universitete – ji jau ne vienerius metus yra VDU Švietimo akademijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo katedros docentė, mokslų daktarė, dėsto studentams paskaitas.

„Šiuolaikinis jaunimas yra žingeidus, energingas, gabus, žinantis savo vertę. Man įdomu matyti, kaip jie mąsto, kaip vertina dalykus, susitikimai su jais ir mane pačią skatina augti, stengtis, neužstrigti ties tuo, kas buvo vakar. Kad paskaitos atitiktų jų norus ir lūkesčius, jos turi būti kitokios – jie tikrai neklausys ilgos paskaitos, nes jiems tiesiog gali būti nuobodu.

Esu praktikė, tad stengiuosi studentus įgalinti praktinėse užduotyse, duoti spręsti įvairias problemines užduotis, analizuoju, kaip jaunas, dar nepatyręs žmogus galėtų spręsti vieną ar kitą situaciją. Tai labai daug duoda ir man pačiai – mokausi iš jų jaunatviškumo, platesnio požiūrio“, – prisipažįsta B. Autukevičienė.

Mokytojas yra ateities kartų architektas

Dėstydama universitete docentė siekia motyvuoti jaunus žmones ateiti dirbti į švietimo įstaigas ir atsakingai ugdyti jaunąją kartą. Mokytojas, anot pašnekovės, yra ateities kartų architektas – šią mintį ji kasdien bando perteikti savo studentams. Pedagoginės žinios, gaunamos universitete, yra labai svarbios, bet jos nuolat keičiasi, juda į priekį – tai, ką jauni žmonės gaus universitete, jie stiprins, keis, tikrins ir plės dirbdami švietimo įstaigoje, skaitydami, stažuodamiesi, tobulindamiesi.

Tai, kad B. Autukevičienė jau daugiau nei 30 metų dirba toje pačioje ugdymo įstaigoje, stebina ne tik jos studentus, bet ir kolegas, vaikus, jų šeimas. Šiandien, kai žmonės labai greitai keičia ne tik darbo vietą, bet ir profesiją, judėdami nuo vienos prie kitos, dirbti kelis dešimtmečius vienoje vietoje yra reta išimtis. Tiesa, jos vadovaujame darželyje yra ir daugiau kolegų, kurie dirba čia 10, 20 ar 30 metų – jie taip yra Birutės įkvėpimas ir motyvacija tęsti tai, ką daro.

„Tai, kad jauni žmonės ieško savęs, yra labai gerai. Aš pati dirbdama tiek universitete, tiek švietimo įstaigoje noriu kiek galima giliau pamatyti ir suprasti mažo vaiko ugdymo ypatumus, nuolatinius pokyčius šioje srityje, t.y. „eiti ne į plotį, o į gylį“ – apart slysdama paviršiumi, siekiu nesiblaškydama eiti viena kryptimi, nerti vis giliau ir giliau, pamatyti ir suprasti tas slaptas ugdymo kerteles, – sako B. Autukevičienė. – Šiuolaikinės informacinės technologijos, bendravimas su įvairias žmonėmis man suteikia galimybę pažinti viską, ką tik noriu, bet kokias profesijas, studijas ir mokslo sritis, bet šiuo metu aš vis tik noriu būti būtent ten, kur ir esu. Noriu čia būti.

Kai dirbau auklėtoja darželyje, mane inspiravo vaikų apkabinimai, pasakymai „aš tave myliu“, jų noras būti kartu ir įsitraukti į veiklas. O dabar noriu auginti jaunąją kartą, studentus, jaunuosius mokytojus, taip pat šalia esančius kolegas, kurie tiki ir pasitiki manimi – jie man yra didžiausias įkvėpimas“.

 

Vilniuje ir Kaune per pietus užsieniečiai studentai kviečia pasivaišinti sumuštiniais ir prisidėti prie socialinės akcijos, skirtos Ukrainos vaikams

Vilniuje ir Kaune liepos 19 d. pietų pertraukos metu susipažinti su kitomis kultūros kvies neįprastas piknikas – „Sumuštiniai aplink pasaulį“.

Jų metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų dalyviai – užsieniečiai, lituanistinių mokyklų mokytojai bei Baltistikos centrų dėstytojai iš daugiau nei 35 pasaulio valstybių – vaišins miestiečius savo gamybos sumuštiniais.

Renginio tikslas – tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojus ir svečius supažindinti su užsieniečiais, besimokančiais lietuvių kalbos, pažinti jų skirtingas kultūras bei tradicijas. „Mes tradicinę pietų pertrauką siūlome iškeisti į pikniką, kuriame trumpam galėsite pakeliauti po Meksiką, Argentiną, Belgiją, Vokietiją, Sakartvelą ir kitas šalis. Sumuštinis ar užkandis atveria mums skonio kelionę, tai dar ir galimybė pabendrauti su užsieniečiu. Įdomu, jog lietuviai su užsieniečiais bendrauja ne tik angliškai, lietuviškai, bet bando susikalbėti ir ispaniškai ar vokiškai“, – sako viena iš renginio organizatorių VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Kadangi sumuštinis yra toks patiekalas, kurios sudėtines dalis galima interpretuoti kaip tik nori, o ingredientų rasti bemaž visame pasaulyje, užsieniečiams lengva pagaminti savo šaliai būdingą sumuštinį ar užkandį. „Kadangi renginys vyksta ne pirmus metus, per jo istoriją teko valgyti gurmanišką japonišką ar singapūrietišką užkandį. Beje, egzotinių šalių užsieniečiams gardumynas būna mūsų lietuviškas sumuštinis ar lašiniai bei skilandis“, – sako V. Leonavičienė.

Beje, per lietuvių kalbos paskaitas užsieniečiai su dėstytojais kepa ir lietuvišką kugelį ar gamina šaltibarščius. „Taip studentai mokosi ne tik naujų žodžių, papildo savo žodyną, bet neria  ir į lietuvišką gastronomijos kelionę, susibičiuliauja tarpusavyje. O kugeliui iškepus, užsieniečiai jį ragauja, dažniausiai lieka patenkinti patiekalu. Ne kartą per virtualias paskaitas teko užsieniečius mokyti gaminti ir šaltibarščius. Dažnam užsieniečiui būna nuostaba, jog ši sriuba yra valgoma“, – sako kursų dėstytoja Greta Botyriūtė-Skiotienė.

Šiais lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursais VDU Kaune ir Vilniuje kontaktiniu bei nuotoliniu būdu mokosi 110 užsieniečių, lituanistinių mokyklų mokytojų bei Baltistikos centrų dėstytojų. Kursų organizatorė pastebi, pastaraisiais metais lyderiauja trečiųjų šalių gyventojai. „Be abejo, karas Ukrainoje padarė įtaką, jog lietuvių kalbos mokosi vis daugiau ukrainiečių. Tačiau šiemet turime studentų iš Saudo Arabijos, Meksikos, Australijos, Argentinos, kurie jau spėjo įsimylėti lietuvių kalbą bei Lietuvą“, – teigia V. Leonavičienė.

Renginį organizuojantis VDU kvies ne tik paragauti skirtingų skonių sumuštinių, apsilankyti „Kalbų kavinėje“ ir pabendrauti su užsieniečiais, bet ir prisijungti prie iniciatyvos „Aš su Ukraina“ ir atnešti kanceliarinių prekių, skirtų Ukrainos centro vaikams.

Renginys VDU Kaune vyks S. Donelaičio g. 28, skvere, Vilniuje – T. Ševčenkos g. 31, kieme.

 

 

 

Moka septynias užsienio kalbas ir mokosi aštuntos: turi patarimą ir mokykloms

Pastaraisiais metais antrosios užsienio kalbos mokymasis bei jos pasirinkimo klausimas mokyklose tapo itin aktualus ir opus. Šiuo metu mokiniai gali rinktis iš trijų opcijų – rusų, vokiečių arba prancūzų, diskusijose jau atsiranda ir lenkų bei ispanų kalbos.

Siekis apriboti galimybę vaikams mokytis rusų kalbos ir iškelti naujas kalbas, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekano dr. Mindaugo Norkevičiaus, yra gerokai pavėluotas – tą reikėjo padaryti dar 1990-aisiais, o ne dabar, bandant visa tai įgyvendinti staigiai ir dirbtiniu būdu. Kaip ir bandymas perkvalifikuoti mokytojus, perkeliant juos nuo vienos kalbos prie kitos mokymo.

„Tokios iniciatyvos sveikintinos, tačiau įsivertinkime, kiek turime lenkų kalbos mokytojų, kurie šiandien galėtų šios kalbos mokyti vaikus mokyklose? Tikriausiai, labai nedaug. Dėl ispanų kalbos mokymo situacija analogiška – tokių pedagogų trūksta. Universitete atsiranda Mokomojo dalyko pedagogikos: anglų kalbos ir  ispanų kalbos kaip užsienio kalbos pedagogikos studijų programa, tačiau šie specialistai greitai nepasiruoš, tam prireiks mažiausiai ketverių metų.

Kita vertus, vienos užsienio kalbos, kurios vaikas mokėsi progimnazijoje, atsisakymas ir perėjimas prie kitos kalbos praranda užsienio kalbos mokymosi logiką, juk vaikai turi pasiekti tam tikrą kalbos mokymosi lygį, o tam reikia nuoseklumo. Mano vertinimu, nereiktų to daryti pernelyg skubotai, kaip tai bandoma daryti dabar, nes tai neduos norimo rezultato“, – sako VDU Švietimo akademijoje švietimo vadybos magistrantūros studijas baigęs M. Norkevičius.

Tai padeda susikalbėti su platesniu ratu žmonių

Pašnekovas pritaria ligšioliniam modeliui, kai vaikai mokosi pirmosios užsienio kalbos – anglų, o antrąją kalbą gali rinktis iš rusų (slavų), vokiečių (germanų) ir prancūzų (romanų). Kai mokiniai ar jų tėvai pašnekovo klausia, kokias kalbas rinktis ir ką vaikui geriau būtų mokytis, jis siūlo mokytis kalbas iš skirtingų kalbų grupių – tai ateityje padės suprasti giminingas kalbas ir susikalbėti su platesniu ratu žmonių. Gerai mokėdamas prancūzų kalbą, šiek tiek suprasi ispanų ir italų, mokėdamas lenkų ar rusų – bent minimaliai suprasi čekų, slovakų ar ukrainiečių ir pan.

Kita problema, kurią mokyklose mato M. Norkevičius, yra ta, kad bendrosiose ugdymo programose nurodyta vaikams antrąją užsienio kalbą mokytis tik nuo šeštos klasės, o galėtų jos mokytis jau nuo penktos. Be to, 80-90 proc. mūsų šalies mokinių antrąją užsienio kalbą baigia mokytis dešimtoje klasėje – 11-12 klasę baigia tik su pirmąją užsienio kalba. Retas kuris pasirenka tęsti antrosios užsienio kalbos mokymąsi paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, pasirinkdamas ją kaip papildomą dalyką.

„Kuo anksčiau vaikai pradeda mokytis užsienio kalbą, tuo geresnį rezultatą pasiekia, – įsitikinęs jis. – Turėtume apsvarstyti galimybę 11-12 klasėse nepamesti antrosios užsienio kalbos, nes tik taip pasieksime Europos Komisijos iškeltą siektiną rezultatą, kad Europos Sąjungos piliečiai mokėtų bent dvi ar tris užsienio kalbas“.

Ugdymo srityje rezultatas greitai neateina

Kauno Juozo Urbšio progimnazijoje direktoriaus pavaduotoju ir istorijos bei geografijos mokytoju dirbantis M. Norkevičius prisipažįsta, kad pats tik po kelerių metų darbo mokykloje suprato, kad tai yra ta vieta, kurioje jis mato savo karjerą. Iki tol jis net negalvojo, kad kada nors galėtų dirbti mokykloje.

Mokykloje jis atsidūrė netikėtai. Viena iš Kauno mokyklų norėjo įgyvendinti daugiakalbystės ugdymo koncepciją ir ieškojo universitete, kas galėtų šioje srityje konsultuoti, rengiant šį modelį bei pritaikant jį mokyklos ugdymo planui. Kadangi Mindaugas tuo metu universitete jau dėstė dalyką, susijusį su daugiakalbyste ir daugiakultūriškumu, tas klausimas atsidūrė pas jį – kartu su mokykla parengus koncepciją, tuometis jos direktorius pakvietė jį dirbti mokykloje. Tą iššūkį jis priėmė.

„Darbas mokykloje man buvo tam tikras atradimas. Atkeliavus į mokyklą atsirado ir daugiau veiklų, susijusių su ugdymu – man pavyksta suderinti ir mokslą, ir darbą universitete, matau, kaip yra ruošiami pedagogai ir kaip tai jų darbas atrodo praktikoje, koks tas mokyklos gyvenimas yra iš tiesų“, – sako jau devintus metus mokykloje istorijos ir geografijos mokytoju metodininku dirbantis pašnekovas.

Į darbą švietimo įstaigoje jis nėrė su didele ambicija siekti tobulumo visose srityse – tiek dirbant su studentais universitete, tiek su moksleiviais mokykloje. Tas tobulumo siekis neišnyko iki šiol, tačiau dabar jis jau supranta, kad nereikia visko daryti greitai ir tikėtis staigaus rezultato. Ugdymo srityje rezultatas greitai neateina: „Pirmaisiais metais tikėjausi, kad rezultatas bus matyti iškart – to neatsitikus, mąsčiau, ar tikrai viskas daroma taip, kaip turėtų būti… Dirbdamas mokykloje suvokiau, kad viskas vystosi palaipsniui, lėtai – tik dabar, po 8 metų darbo su daugiakalbyste, matau teigiamus rezultatus: mokykla, kurioje dirbu, šiame kontekste jau yra gerai žinoma ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje“.

Svarbiausia – gebėjimas planuoti ir valdyti savo laiką

M. Norkevičius pats moka net septynias užsienio kalbas.  Anglų kalbos jis mokėsi mokykloje ir universitete, taip pat baigė vieną iš magistrantūros studijų programų anglų kalba. Mokykloje pradėjo mokytis rusų kalbos, universitete tęsė šios kalbos studijas. Universitete taip pat mokėsi lenkų kalbą – tęsė jos studijas ir Varšuvos universiteto polonistikos studijose, kurios davė gilesnį slavų kalbų suvokimą – jo paties daktaro disertacija taip pat buvo susijusi su Lenkijos atvejo analize, tad lenkų kalbos žinios jam buvo svarbios ir reikšmingos.

Universitete Mindaugas pradėjo mokytis prancūzų kalbos, nes tai buvo jo specialybės kalba magistro studijose, studijuojant diplomatiją ir tarptautinius santykius. Lygiagrečiai ėmėsi ir ispanų kalbos, tiesa, šias dvi kalbas mokantis kartu nuo nulio buvo nemažų iššūkių – teko susikurti tam tikrą strategiją, kaip jas kartu mokytis nuo pat pagrindų. Kai gyveno Italijoje, mokėsi italų kalbos, taip pat, dalyvaujant vasaros stovyklose Čekijoje bei lankant čekų kalbos studijas, pramoko čekų kalbą. Dabar naujas jo tikslas – švedų kalba.

Paklaustas, kaip jam pavyksta atrasti laiko mokytis tokios gausybės užsienio kalbų, taip pat suderinti įvairias pareigas ir atsakomybes, pašnekovas šypteli: tai padeda įgyvendinti gebėjimas tinkamai planuoti ir valdyti savo laiką.

„Dėstydamas studentams karjeros planavimą, nuolat akcentuoju, kad laiko planavimas ir gebėjimas atlikti įvairių sričių užduotis yra vieni svarbiausių įgūdžių, norint pasiekti gerų rezultatų. Negaliu sakyti, kad man pačiam viskas pavyksta 100 procentų, bet stengiuosi. Vadybos, lyderystės, gebėjimo dirbti komandoje kompetencijos padeda pasiekti tą rezultatą, kurį šiandien turiu.

Noras matyti, kaip atrodo teorija iš universiteto pusės bei kaip tai praktiškai įgyvendinama ir pritaikoma mokykloje yra esminis dalykas, dėl kurio bandau šias sritis suderinti. Mano darbinė patirtis daugialypė – toks jau esu žmogus, kad man reikia iššūkių, naujovių, dinamikos“, – prisipažįsta jis.

Tiek universitete, tiek mokyklose Mindaugui tenka dirbti su labai skirtingomis komandomis – mokiniais, mokytojais, studentais, dėstytojais, administracija – kurios savo kasdieniniame darbe vadovaujasi skirtingomis metodikomis ir principais. Kad sektųsi adaptuotis ir drauge dirbti, pašnekovo įsitikinimu, svarbu nevaizduoti savęs kaip viską geriau išmanančio žmogaus: svarbu įsiklausyti į kiekvienos komandos keliamas idėjas ir bandyti prisitaikyti, neprimesti vieno modelio visiems: „Reikia būti pakankamai lanksčiam ir matyti, kokioje aplinkoje ir kokiomis sąlygomis, dirbant su viena ar kita grupe, galima pasiekti geriausią rezultatą. Svarbu neprimesti skirtingoms grupėms vienodų taisyklių ir principų. Tokia ir yra sėkmingo bendradarbiavimo formulė“.

 

Prancūzų kalba moksleiviams atveria plačias karjeros perspektyvas

Šiais mokslo metais šalies mokyklose, kaip antrąją užsienio kalbą, vokiečių kalbą mokėsi daugiau kaip penktadalis šeštų klasių mokinių, o prancūzų kalbą – beveik dešimtadalis. Siekiant, kad mokytis šias kalbas rinktųsi kuo daugiau moksleivių, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vaikams ir jų tėvams organizavo pažintines nuotolines prancūzų ir vokiečių kalbų pamokas, rengiamas drauge su Prancūzų ir Goethe‘s institutais.

Pasak Ksenijos Banuševičienės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytojos, dirbančios su Mokomojo dalyko pedagogikos: anglų kalbos pedagogikos ir antros užsienio kalbos bakalauro programos studentais, tokia iniciatyva sveikintina – prancūzų kalba išties vaikams atvers platesnį langą į pasaulį. Šią kalbą mokantys moksleiviai ateityje galės pilnavertiškai konkuruoti pasaulinėje darbo rinkoje ir turėti perspektyvių verslo, mokslo ir kitų projektų. Vien tik anglų kalbos mokėjimas jau nebėra išskirtinumas.

Įkvėpė prancūziškas dainas dainuojantis senelis

Būdama dvyliktokė, K. Banuševičienė pati nuoširdžiai tikėjo, kad studijos yra visą gyvenimą trunkančios kelionės pradžia. Savo kelionės startui ji pasirinko būtent Prancūziją ir prancūzų kalbą, kuri yra viena svarbiausių tarptautinės teisės, politikos, diplomatijos kalbų. Be to, tai viena pagrindinių Europos Sąjungos institucijų darbo kalbų.

Be jokios abejonės, profesijos pasirinkimas jai, kaip jaunam žmogui, tuomet dar buvusiam mokyklos suole, atrodė labai sudėtingas dalykas. Iš pradžių pasirinkimams įtaką darė pomėgiai, patirtys, asmeninės savybės, vėliau – perspektyvos ir rinkos tendencijos.

„Prisimindama savo studijų pradžią, galiu pasakyti, kad prancūzų filologijos studijas pasirinkau neatsitiktinai. Nuo pat mažens turėjau galimybę klausytis savo prosenelio, dainuojančio prancūziškas dainas – senelis tam tikrą savo gyvenimo periodą gyveno Prancūzijoje, ten gimusi ir mano močiutė. Taigi toks pasirinkimas buvo tarsi užkuoduotas intuityviai mano pasąmonėje nuo pat vaikystės. Džiaugiuosi, kad pasirinktos prancūzų filologijos studijos suteikė platų žinių bei įgūdžių profilį, kuris atvedė prie širdžiai mylimos veiklos“, – apie savo profesinį pasirinkimą pasakojo K. Banuševičienė.

Mokytis prancūzų kalbą jai teko mokykloje – tai buvo pirmoji užsienio kalba, kuri sugebėjo ją nustebinti ne vien literatūra, kultūra, istorija ir tradicijomis, bet ir savo laisve.

Vertybė, į kurią reikia investuoti laiko ir suteikti žinių

VDU Švietimo akademijos dėstytojai teko paragauti darbo mokykloje – ji mokykloje dirbo dvejus metus, dar studijuodama magistrantūros programoje. Tai buvo neįkainuojama patirtis, kurios pašnekovė sako niekada nepamiršianti: „Kiekviena diena buvo įdomi, auginanti, o juk augdamas pats, augini ir kitus. Tai atrodė išties prasminga ir tikra“.

Paklausta, kaip ji vertina antros užsienio kalbos galimybes mokyklose ir kodėl vaikai turėtų rinktis būtent prancūzų kalbą, o ne jau ilgą laiką mokyklose dominuojančią rusų, ji atkreipia dėmesį į tai, kad dabar Europoje labiausiai rekomenduojamas modelis – dvi pagrindinės Europos Sąjungos kalbos. Vis daugiau tėvų ir mokinių supranta, kad prancūzų kalba atvers platesnį langą į pasaulį: ateityje šie vaikai galės konkuruoti darbo rinkoje ir turėti perspektyvių verslo, mokslo ir kitų projektų. Pasak pašnekovės, vien tik anglų kalbos mokėjimas dabar jau nebėra išskirtinumas. Pasaulis tampa globalesnis, atsidaro vis daugiau tarptautinių įmonių, todėl prancūzų kalbos mokėjimas yra svarbus – moksleiviai, kurie renkasi mokytis prancūzų kalbą mokykloje, kuria sau didesnes tolimesnių studijų, mokslo ir karjeros perspektyvas.

„Studentai, su kuriais dirbu, taip pat puikiai supranta, kad prancūzų kalbos pasirinkimas yra didelis pranašumas ir tuo pačiu metu unikalumas, kuris gali suteikti naujų perspektyvų.

Aš pati esu amžinas studentas, kuris jaučia pareigą ir atsakomybę nuolat atnaujinti savo žinias ir įgūdžius, – pabrėžia K. Banuševičienė. – Stengiuosi palikti teigiamą pėdsaką daugelio studentų gyvenime ir visada pasižymėti tokiomis savybėmis kaip kantrybė, komunikabilumas, tolerantiškumas, gebėjimas valdyti auditoriją. Geri tarpusavio santykiai visų pirma yra apie pagarbą vienas kitam ir atsakingumą. Kiekvienas studentas visų pirma man rūpi kaip žmogus, jis yra vertybė, į kurią reikia investuoti laiko ir suteikti žinių“.

Tai „degtukai“, kad motyvacijos laužas niekada neužgestų

Anot pašnekovės, mokymosi procese universitete studentai ir dėstytojai turi būti labai reiklūs sau ir kitiems, nebijoti iššūkių. Tam iliustruoti puikiai tinka filosofo Mestrijaus Plutarcho teiginys, kad protas – tai ne indas, kurį reikia pildyti, o laužas, kurį reikia uždegti: „Taip ir studentai nėra vien tik pasyvūs klausytojai – svarbu suteikti jiems galimybę kūrybiškai reikštis, įgyvendinti savo siekius mokymosi procese. Todėl stengiuosi visada turėti kuo daugiau „degtukų“, kad mano sukurtas laužas niekada neužgestų“.

Dirbant universitete, žinoma, sunkumų netrūksta. Sudėtingiausia yra pradžia, t.y. kai yra patirties stoka, būtinas nuolatinis darbas su savimi, svarbu mokytis, kaip valdyti auditoriją, suteikti grįžtamąjį ryšį, parinkti tinkamus įrankius, taktikas ir metodus: „Mano atspirties taškas prasidėjo nuo Konfucijaus žodžių: „Pasakyk man ir aš pamiršiu, parodyk man ir aš prisiminsiu, įtrauk mane ir aš suprasiu“, todėl visada esu įsitraukimo procese“.

Paklausta, koks, jos manymu, turėtų būti ateities prancūzų kalbos mokytojas, VDU Švietimo akademijos dėstytoja atsakė nedvejodama: lyderis, auginantis ir augantis kartu su naująja karta, efektyvus, įtraukiantis, kintantis, sugebantis parodyti kelią, įkvepiantis, reikalingas, fenomenalus, daugiafunkcionalus, atviras.

Norint prieiti tikslą, pirmiausiai reikia eiti

Prancūzijoje K. Banuševičienė lankėsi ne kartą. Pirmasis ir pats nepamirštamiausias kartas buvo dar mokyklos laikais, pagal mainų programą. Būdama septintoje klasėje ji gyveno prancūzų šeimoje net dvi savaites. Ši viešnagė svajingoje Prancūzijoje ir Eifelio bokšto spindesys suteikė žavingą posūkį jos gyvenime.

„Man Prancūzija visų pirma yra kultūros reiškinys. Tai šalis, kuri yra paslaptinga elegancijos ir džiaugsmo aura. Be jokios abejonės, kiekvienas ją pamato savaip ir vis kitokią. Ji man yra kaip spalvota mozaika, kuriai pažinti ir atrasti neužtektų daugybės metų. Man ši šalis yra autentiškos kultūros paveldas su išskirtine gamta, architektūra, literatūra, mada, virtuve bet aktyviai puoselėjamomis tradicijomis. Žaviuosi šios šalies ypatinga atmosfera ir jų filosofija. Nesu sutikusi nė vieno žmogaus, kuris nesižavėtų Prancūzija ar kuo nors prancūzišku“, – pasakojo K. Banuševičienė.

Taigi neatsitiktinai ir jos gyvenimo credo remiasi prancūzų rašytojo ir romanisto Onorė de Balzako mintimi: „Norint prieiti tikslą, pirmiausiai reikia eiti“.

 

Šiuo klausimu neskubėkite tartis su kaimynais ar ieškoti informacijos internete

Požymių, taip vadinamų „raudonųjų vėliavėlių“, skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais įspėjančių apie galimus kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimus, yra gana daug. Vienintelis patarimas šiuo klausimu – dėl vaiko kalbos raidos ir jos skatinimo konsultuotis su logopedu, apart laukus, kol išaugs, ar tartis su kaimynais, kitais tėvais, informacijos savarankiškai ieškoti internete.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lektorės, mokslų daktarės, logopedės metodininkės Simonos Daniutės, sudėtingesniais, kompleksinio požiūrio reikalaujančiais atvejais reikalinga visa specialistų komanda.

„Juk kai skauda dantį, kreipiamės į gydytoją odontologą, kuris baigė atitinkamas studijas ir įgijo būtiną kvalifikaciją, ne vienerius metus skyrė mokslams ir praktikai. Lygiai ta pati taisyklė išlieka aktuali ir šiuo atveju: nerimaujant dėl vaiko kalbos, būtina kreiptis į specialistą – logopedą. Prireikus logopedinės pagalbos, specialistas pateiks konkrečių ir individualiai jūsų vaikui skirtų rekomendacijų“, – sako ji.

Praktika ir mokslo žinios puikiai vienas kitą papildo

Įprasta, kad logopedas mokykloje vykdo prevencinę veiklą, atlieka logopedinį vertinimą, planuoja ir teikia logopedinę pagalbą bei konsultuoja tėvus, pedagogus, kitus mokyklos bendruomenės narius. S. Daniutės manymu, visgi pagrindinis logopedo tikslas ugdymo įstaigoje – padėti  vaikui komunikuoti verbaliniu ar neverbaliniu būdu, prireikus pasitelkti alternatyvios komunikacijos priemones klasėje ar grupėje, mokykloje ar už jos ribų. O būdų bei priemonių šiam tikslui pasiekti gali tekti pasitelkti gana įvairių. Pavyzdžiui, logopedas gali nuspręsti: teikti individualią ar grupinę tiesioginę pagalbą vaikui arba netiesioginę pagalbą (konsultacijas); teikti intensyvią logopedinę pagalbą arba pagalbą organizuoti ciklais; teikti logopedinę pagalbą savo kabinete arba vaiko klasėje (grupėje); pasirinkti vieną ar kitą kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimų įveikimo požiūrį, kryptį, strategiją ir t.t.

Logopedo profesija, pasak jos, yra autonomiška, vientisa ir grįsta tarpdisciplininiais mokslais: edukologija, psichologija, lingvistika, biomedicina ir kt., nepriklausomai nuo to, kuriame sektoriuje – švietimo, sveikatos ar privačiame – specialistas bedirbtų. S. Daniutė pabrėžia, kad logopedas teikia pagalbą įvairaus amžiaus asmenims, turintiems kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos, rijimo ir maitinimosi sutrikimų. Ji skuba paneigti mitą, kad logopedinė pagalba teikiama tik vaikams – logopedo teikiama pagalba yra reikšminga įvairiais žmogaus gyvenimo etapais.

„Logopedijoje vienodai svarbios tiek teorinės žinios, tiek praktiniai įgūdžiai. Mano manymu, kur kas geresnių rezultatų galima pasiekti, kai visa tai apjungiame, siekdami pateisinti asmens, turinčio kalbėjimo, kalbos, komunikacijos sutrikimų, jo šeimos lūkesčius ir vertybes. Džiaugiuosi, kad iki šiol man puikiai pavyko tai suderinti. Profesinė praktika ir mokslo žinios puikiai dera tarpusavyje ir vienas kitą papildo“, – sako S. Daniutė, dėstanti studentams VDU Švietimo akademijos bakalauro studijų programoje „Specialioji pedagoginė pagalba (logopedija)“ ir jungtinėje VDU ir Klaipėdos universiteto tarpkryptinėje magistro studijų programoje „Kalbėjimo ir kalbos terapija“.

Kelias į logopediją buvo vingiuotas

S. Daniutė prisipažįsta, kad jos pačios profesinis kelias į logopediją buvo gana vingiuotas. Mokyklos laikais ji ilgą laiką savo ateitį siejo su tiksliaisiais mokslais, ypač matematika. Tik baiginėjant 10 klasę, mokyklos bibliotekoje vartant žurnalą „Kur stoti“, jos dėmesį patraukė specialiosios pedagogikos bakalauro studijų programa. Tąkart ji suprato, kad studijos, kurias vėliau, baigusi 12 klasę, pasirinko stodama pirmuoju numeriu, skirtos būtent jai. Tuo metu būsimieji pedagogai buvo rengiami tik Šiaulių mieste, šiuo metu – jau ir Kaune bei Vilniuje.

„Nuo tos dienos, kai paskaičiau apie šias studijas, paskutinius dvejus mokslo metų metus mano studijų prioritetas nekito. Nors būsiu atvira, tuo metu turėjau itin menką supratimą apie tai, ką specialiosios pedagoginės pagalbos specialistai, t.y. specialusis pedagogas ar logopedas iš tiesų veikia“, – prisimindama šypteli pašnekovė.

Įgijusi specialiojo pedagogo kvalifikaciją, ji toliau mokslus tęsė magistro studijose. Tuo pačiu, norėdama papildyti turimą žinių bagažą, sekdama įvairų švietimo įstaigų skelbiamus darbo skelbimus, suprasdama, jog mūsų šalyje itin trūksta logopedų, ji tuo pačiu metu ėmėsi ir logopedijos modulio studijų. Vėliau sekė doktorantūra, kurios rezultatas – parengta ir apginta disertacija, vos trečia logopedijos srities disertacija Lietuvoje.

Tuo metu S. Daniutė kaip mat įsiliejo į logopedų profesinę bendruomenę tiek mūsų šalies, tiek tarptautiniu lygmeniu: aktyviai įsitraukė į Lietuvos logopedų asociacijos veiklas, kartu su universiteto kolegomis, logopedėmis-praktikėmis, organizavo įvairius renginius, skirtus logopedams, tokius kaip Baltijos šalių logopedų kongresas, pradėjo dėstyti logopedijos dalykus bakalauro „Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedija) ir magistro „Kalbėjimo ir kalbos terapija“ programose, atstovavo Lietuvos logopedams Europos logopedų asociacijas vienijančiose organizacijose.

„Dabar galiu drąsiai sakyti, jog jaučiuosi atradusi savo profesinį kelią ir pašaukimą, logopedo profesijos privalumus ir ribotumus. Darbe, nors dažnu atveju ir už jo ribų, dabar viskas sukasi tik apie logopediją. Idėjų ir minčių tiek, jog joms visoms įgyvendinti paroje pritrūksta laiko“, – sakė S. Daniutė.

Kiekvienas vaikas savitas ir unikalus

Pastaruosius šešerius metus S. Daniutė dirbo logopede nedidelėje rajono bendrojo ugdymo mokykloje, kurioje taip pat buvo įsteigta mišri priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo grupė. Šioje įstaigoje ji įgijo ir logopedės metodininkės kvalifikacinę kategoriją. Pasikeitus gyvenamajai vietai, iš šios įstaigos išėjo.

„Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę dirbti su skirtingo amžiaus vaikais, t.y. nuo trejų metų amžiaus iki 8 klasės. Kiekvienas vaikas, kuriam teikiau logopedinę pagalbą, buvo savitas ir unikalus. Dar ir dabar dėstomų paskaitų metu studentams kaip praktinį pavyzdį pateikiu ne vieną šioje ugdymo įstaigoje besimokiusio vaiko atvejį. Žinoma, išlaikant profesinės etikos ribas“, – patirtimi dalijasi ji.

Tiesa, šis darbas nebuvo iš lengvųjų – kildavo įvairių profesinių iššūkių, kadangi šioje įstaigoje ji buvo vienintelė švietimo pagalbos specialistė, o joje buvo ugdomi tiek nedidelių, tiek vidutinių ar didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai.

„Mano manymu, su mokyklos bendruomene, mokiniais ir jų tėvais, globėjais, pedagogais, administracija pavyko sukurti tikrai stiprų ir nuoširdų, pasitikėjimu grįstą ryšį. Pasitaiko, jog dar ir dabar sulaukiu tėvų, pedagogų skambučių, žinučių elektroninėje erdvėje su įvairiais profesiniais klausimais ar pasidalinimais, kaip sekasi jų vaikui. Smagu, jog pažinojau kiekvieną šios įstaigos mokinį, net ir neturintį specialiųjų ugdymosi poreikių, bei kiekvieną įstaigos darbuotoją, pradedant administracija, pedagogais ir baigiant aptarnaujančiu personalu. Tai labai svarbu, siekiant užtikrinti kokybišką ugdymąsi kiekvienam vaikui įtraukiojo švietimo kontekste“, – akcentuoja pašnekovė.

Geriausi rezultatai – veikiant komandoje

Paklausta, kokių savybių turėtų turėti būsimasis logopedas, logopedė metodininkė nedvejoja: visų pirma jis turi degti noru padėti kitiems, norėti nuolat mokytis ir tobulėti, turi būti kūrybiškas ir empatiškas. Ne ką mažiau svarbi savybė – gebėjimas įžvelgti menkiausią vaiko, turinčio kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, daromą individualią pažangą ir nuoširdžiai ja džiaugtis kartu su juo pačiu, jo tėvais, šeimos nariais ar kitais vaiko ugdymu(si) suinteresuotais asmenimis. Dar reiktų kantrybės ir gebėjimo išlaukti – anot pašnekovės, tiems, kam patinka greitas „čia ir dabar“ rezultatas, logopedo profesija gali nepasiteisinti.

Kokia ji pati yra dėstytoja, kaip užmezga ryšį su studentais? Pasak jos, per dešimtmetį, kurį dirba dėstytoja, ji išsigrynino keletą savybių, kurios jai pačiai yra svarbiausios. Visų pirma, ji stengiasi būti teisinga ir objektyvi, taip pat reikli tiek sau, tiek studentams.

„Pati asmeniškai labai mėgstu struktūrą, dėl to stengiuosi, jog tai atsispindėtų ir mano dėstomų paskaitų metu, pavyzdžiui, virtualioje mokymosi aplinkoje, padalijamoje medžiagoje, įvairiose atsiskaitymo užduočių aprašymuose ir panašiai, – akcentuoja ji. – Be to, siekiu naujausias logopedijos srities žinias ir savo supratimą, įgytas nuolat dalyvaujant įvairiuose kongresuose, konferencijose, mokymuose, užsiimant savišvieta, papildyti mokykloje įgyta praktine patirtimi. Būtent taip konstruoju savo dėstomas paskaitas“.

Savo studentams ji nuolat akcentuoja, kad vaiko ugdymo(si) procese svarbus tiek vaiko artimųjų, tiek pedagogų, švietimo pagalbos specialistų vaidmuo. Geriausių rezultatų pasiekiama bendradarbiaujant visiems su kitais – veikiant komandoje.

 

VDU ŠA vyks lenkų kalbos mokymosi internetinės svetainės pristatymas

2023 m. liepos 3 d. 10.00 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)  Švietimo akademijoje (T. Ševčenkos g. 31, A2 aud., Vilnius) vyks lenkų kalbos mokymosi internetinės svetainės pristatymas.

Daugiakalbė svetainė polski.info buvo sukurta dėka  Erasmus+ programos tarptautinio projteko, kuriame dalyvavo ir svetainę rengė VDU ŠA Moderniųjų didaktikų katedros dėstytojos dr. Barbara Dvilevič ir dr. Irena Masoit. Tai yra pirma lenkų kalbos internetinė mokymo(si) priemonė pritaikyta lietuviakalbiams vartotojams. Svetainėje polski.info galima rasti internetinius lenkų kalbos kursus A1 ir A2 lygiais, lenkų kalbos gramatikos vadovą, žodyną su žodžių tarimo įrašais, bendravimo ir socialinių tinklų priemones. Pristatymo metu projekto vykdytojos supažindins klausytojus su svetainės struktūra ir turiniu, kalbinių kompetencijų ugdymo metodais.

Renginys yra skirtas lenkų kaip gimtosios kalbos ir lenkų kaip svetimosios kalbos mokytojams, įvairių švietimo įstaigų atstovams.

Renginio programa. 

 

 

Vydūno jaunimo fondo Broniaus Kviklio vardo stipendija įteikta švietimo vadybos magistrui A. Bečiui

Birželio 21 d., Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje diplomų teikimo šventėje Vydūno fondo atstovė Jolita Kašalynienė įteikė Vydūno jaunimo fondo Broniaus Kviklio vardo stipendiją (Čikaga, JAV) švietimo vadybos magistrui Andriui Bečiui.

Stipendijos laureatas gali tapti VDU II pakopos (edukologijos krypties magistrantūros ir profesinių laipsnio neteikiančių pedagogikos studijų) studentai, gebantys sėkmingai derinanti mokslą, darbą ir visuomeninę veiklą. Stipendija Nuo 2000 metų stipendija skiriama VDU studentams.

Bronius Kviklys (1913–1990 m.)– lietuvių išeivis, aktyviai dalyvavęs visuomeninėje, leidybinėje bei skautų veikloje, už kurią vėliau buvo apdovanotas Lietuvių skautų sąjungos aukščiausiu garbės žymeniu – Geležinio vilko ordinu. Buvo išrinktas korporacijos „Vytis“ garbės nariu.

Už išleistą 7 tomų leidinį „Lietuvos bažnyčios“ Bronių Kviklį popiežius Jonas Paulius II-asis apdovanojo aukso ordinu už nuopelnus vykdant švietėjišką veiklą.

Bronius Kviklys, kaip ir daugelis kitų emigracijoje atsidūrusių intelektualų, gyvai ir nuoširdžiai domėjosi Lietuvos praeitimi, tuometinėmis politinėmis realijomis, stengėsi nutiesti atminties ir prarastojo laiko tiltus tarp pasilikusiųjų Lietuvoje ir emigravusių į Vakarus. Šis žingsnis skatino B. Kviklį atlikti prasmingą intelektualinį judesį, kurio rezultatai įsikomponuotų į bendrą lietuviškos kultūros klodą, taptų lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo garantu.

Išvykęs į užsienį B. Kviklys rinko įvairią medžiagą apie Lietuvą ir lietuvių veiklą. Tai buvo knygos, lietuvių veikėjų ir organizacijų archyvai, korespondencija, autografai, dokumentai, fotografijos ir kita. Surengė parodų lietuviškos spaudos tema. Po mirties šeima jo didžiulę lituanistikos biblioteką ir unikalius archyvus dovanojo Išeivijos studijų centrui Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Bronius Kviklys taip pat yra Vytauto Didžiojo universiteto absolventas.

 

Tenerifėje atliktą praktiką vadina didžiausia gyvenimo kelione ir mokykla

„Jeigu studijų metais neišvykote į užsienį, tai didžiausia jūsų klaida. Svečioje šalyje atlikta praktika gali tapti jūsų gyvenimo kelione. Tai būtiniau už būtina“, – sako Suomijoje pagal „Erasmus+“ programą studijavusi, taip pat studijų praktiką Vilniuje bei Tenerifėje atlikusi Agnė Staupelytė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos trečiakursės kitų metų stotelė – praktika Japonijoje, Tokijuje.

Šiemet, studijuodama trečiame kurse VDU, A. Staupelytė atliko pedagoginę praktiką Tenerifėje įsikūrusioje Tarptautinėje Baltijos mokykloje (Baltic International School). Ikimokyklinukams ir pradinukams skirtoje tarptautinėje lietuvių mokykloje ji mokė vaikus anglų kalbos ir dailės.

 

Stiprino ir augino kaip asmenybę

 

Pačią vertingiausią patirtį studentė išsinešė ne tik tris mėnesius dirbusi su vaikais mokykloje, bet ir savaitgaliais pažindama Tenerifę: Agnė tyrinėjo šalį važinėdama automobiliu, ilsėjosi paplūdimiuose, motociklu vyko į kalnus, taip pat viena pati leidosi į sudėtingus piligriminius žygius.

„Žygiuose kalnuose nupėdindavau pėsčiomis po 15-20 kilometrų, kilau į kalnus aukštyn po 2-3 kilometrus. Teko įveikti smėlynus, uolas, tarpeklius, ištverti žvėriškus karščius. Bet tas jausmas, kai grįždavau išsekusi, perkaitusi, bet įveikusi tai, ką užsibrėžiau, stiprino ir augino mane kaip asmenybę. Įveikusi vieną sudėtingą žygį, kitą savaitgalį imdavausi dar sudėtingesnio. Įsimetusi į kuprinę sumuštinių ir kelis buteliukus vandens, vienumoje įveikiau 5 žygius.

Tie trys mėnesiai buvo neįtikėtini – jaučiausi lyg filme. Kai sunkiai kopi į kalną, lipdamas per tarpeklius, braudamasis pro kaktusus, vijoklius, ir kalno viršukalnėje, po kojomis skraidant ereliams, kerti sumuštinį… Ši patirtis padėjo man pažinti save ir išsigryninti, kas gi iš tiesų man gyvenime yra svarbu. Drąsiai galiu tai vadinti savo gyvenimo kelione“, – apie tris mėnesius, praleistus didžiausioje iš septynių Kanarų salų Atlanto vandenyne, pasakojo A. Staupelytė.

Be išmaniųjų įrenginių

Studijuodama pirmame ir antrame kurse, A. Staupelytė atliko pedagoginę praktiką mokyklose Vilniuje. Būdama trečiame kurse, ji pirmiausia žvalgėsi mokyklos, kuri būtų nutolusi nuo Lietuvos – tai jai atrodė puiki galimybė patyrinėti ir kitos šalies kultūrą. Tad labai apsidžiaugė Tenerifėje atradusi lituanistinę mokyklą – buvo įdomu apsilankyti Ispanijos vulkaninėje saloje, o ir sužavėjo mokyklos lietuviškumas, kadangi jis ir pačiai Agnei be galo svarbus.

Nuvykus į Tarptautinę Baltijos mokyklą, pirmiausia įspūdį paliko šiltas saulėtas oras ir vieta – mokykla įsikūrusi ant paties Atlanto vandenyno kranto.

„Vos atvykusi pradėjau mokyti darželinukus ir pradinukus lietuvių kalbos bei vesti jiems dailės pamokas. Kadangi dirbau ir su penkiamečiais, ir dešimtmečiais, pati jaučiausi baigusi puikią gyvenimo mokyklą, kaip bendrauti ir susikalbėti su tokio skirtingo amžiaus vaikais. Kaip man sekėsi? Manau, kad puikiai. Tai rodo jau vien tas faktas, kad man įėjus į klasę vaikai pradėdavo šaukti „valio, ir vėl Agnės pamoka“, – juokiasi pašnekovė.

Agnė stebėjosi, kad šioje mokykloje buvo vos vienas projektorius ir pora nešiojamųjų kompiuterių. Daugiau – jokios išmaniosios įrangos, naudojamos pamokų metu: „Šiandien, kai švietimo ekspertai nuolat akcentuoja, kad mokyklų skaitmenizacija yra vienas iš prioritetų, buvo keista, kad ši mokykla eina kitokiu keliu. Ir kas buvo nuostabiausia – net ir be šių įrenginių pedagogai bei vaikai yra be galo motyvuoti. Prisigalvodavome pačių įdomiausių veiklų, kurioms įgyvendinti visiškai nereikia technologijų. Tai rodo, kad ne įranga yra svarbiausia, o žmonės ir jų noras mokymąsi paversti įdomiu, įtraukiančiu procesu“.

 

Griežtai išbraukė šį sakinį iš savo žodyno

Paklausta, kokias įdomias veiklas organizavo tiek darželinukams, tiek pradinių klasių moksleiviams, A. Staupelytė prisipažįsta, kad praktikoje išbandė ir tas, apie kurią girdėjo iš dėstytojų ir kalbėjosi apie jas studijuodama VDU universitete.

Vaikams ypač patiko žaisti anglų kalba žaidimą „Alias“, kurti scenarijus, pasitelkiant istorijose pasirinkimų variantus A arba B, kurie ir nulemia istorijų eigą, taip pat atlikti įvairius eksperimentus, naudojant klijus, lęšių skysčius, sodą, druską, dažus, t.y. gaminti slaimą, saldainių namą, 3D modelio  akvariumus, iš druskos tešlos lipdyti suvenyrus, daryti raižinius iš kiaušinių trynių, dėlioti japonų hieroglifus ir kt.

Pasak pašnekovės, labiausiai vaikai liko sužavėti žaidimais, kuriuose nereikia jokių technologijų – reikėjo intrigos, azarto, netikėtumo, eksperimentų. Jie norėjo išbandyti ir kurti tai, ko nėra matę, girdėję, čiupinėję.

„Iki tol net nebuvau pagalvojusi, kad, bendraujant su mažais vaikais, klaidinga pradėti pokalbį nuo prašymo „ar galėtumei padaryti tą ar aną“. Tokiu klausimu vaikams suteikiama galimybė pasakyti „ne“, prieštarauti, įsiveliama į bereikalingus ginčus ir diskusijas. Griežtai išbraukiau šį sakinį iš savo žodyno. Būtent ši mokykla mane išmokė sakyti vaikams „prašau padaryti tai ir tai“. Taip kalbant, įvyko stebuklai. Vaikams tarsi nebelieka erdvės ginčytis ir jie padaro, ką reikia. Man pačiai tai buvo tarsi didelis nušvitimas: bendrauti su vaikais reikia trumpais, aiškiais sakiniais, švelniai įsakmia intonacija, o ne retoriniais klausimais“, – apie savo patirtį pasakoja A. Staupelytė.

Baimė ir nerimas, kaip mokiniai sutiks ir priims

 

Agnė neslepia, kad vykdama į Tenerifę jautė baimę ir nerimavo, kaip gi ją priims vaikai. Pasak jos, išvykti į svečią šalį, bendrauti su vaikais tris mėnesius ir matyti, kad jie nepriima, nemėgsta ir nenori su ja mokytis, atrodė kaip baisiausias košmaras. Tad tuo metu ji galvojo, kad pats svarbiausias jos tikslas – pelnyti vaikų simpatijas ir pasitikėjimą.

„Galvojau, reikia padaryti viską, ką galiu, kad ta meilė atsirastų. Kai atvažiavau ir pradėjau bendrauti su vaikais, buvo akivaizdu, kad man pavyko tą santykį užmegzti. Pamokose man buvo svarbiausia ne planas ar metodika, o užčiuopti, kas vaikams yra įdomu, įtraukti juos į mokymosi procesą. Vienai klasei buvo įdomiausias konstravimas, kitai – geografija ir kelionės, tad anglų kalbos mokėmės per kelionių pasakojimus, žemėlapius. Viskas, ką daviau vaikams, man grįžo su kaupu – mano pamokos jiems labai patiko“, – džiaugėsi A. Staupelytė.

Kadangi per tris mėnesius jaučiasi Tenerifę pilnai pažinusi, Agnė kitais mokslo metais tikisi išvykti atlikti praktiką į Japoniją, Tokiją.

Anot jos, universiteto suteikiama galimybė atlikti praktiką studentui yra neįkainojama dovana – tai puikus būdas pažinti kitos šalies kultūrą, pakeliauti, įgyti profesinės patirties: „Jei studijuodama Suomijoje lankiau kursus, rašiau rašto darbus ir gilinau teorines žinias, tai atlikdama praktiką Tenerifėje išmokau kur kas daugiau, nes mokiausi ne studijuodama universiteto auditorijoje, o darydama, semdamasi realios patirties. Mokydama vaikus ir matydama jų dėkingumą, džiaugsmą, susidomėjimą, klausiančias ir laimingas akis, praturtėjau patirtimi – to nepamiršiu visą gyvenimą“.

 

Dailininkė G. Riškutė-Kariniauskienė: „Kurti gali ne visi, bet piešti – kiekvienas“

Dailininkė, scenografė, tapytoja, dailės dėstytoja prof. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė jau daugiau kaip 30 metų dirba su studentais. Ugdydama jaunąją dailės pedagogų kartą, ji pastebi, kaip stipriai keičiasi darbas su vaikais ir jaunimu. Jei anksčiau dailės pamokoje mokiniai, ypač pradinukai, privalėdavo nupiešti piešinį tiksliai taip, kaip jiems nurodyta, ir pagal tai būdavo vertinami, šiuo metu išvis abejojama, ar reikia mažą vaiką mokyti piešti.

„Gal geriau leisti vaikui pačiam bandyti, kūrybiškai ieškoti ir skleistis, jį tik vos vos nukreipiant bei pasiūlant atitinkamas priemones, techniką. Mano požiūriu, svarbu neužgožti vaiko fantazijos ir neversti jo mokytis piešti taip, kaip noriu aš, matyti taip, kaip aš tai matau, ir ne kitaip. Žinoma, akademiniame piešime yra konkrečios taisyklės, jų svarbu mokytis ir laikytis, tačiau kūrybiniame, savęs pažinimo kelyje svarbu vaiką paskatinti, jam nenurodinėjant. Mūsų užduotis – kad jis pajaustų, jog gali“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: dailės pedagogikos bakalauro dėstytoja, profesorė G. Riškutė-Kariniauskienė.

 

Svarbi empatija ir jautrumas

 Šiandien mes jau suprantame, kad, anot pašnekovės, kurti galbūt gali ne visi, bet piešti – tikrai kiekvienas. Pamažėle keičiasi ir dailės mokytojo vaidmuo mokykloje bei tikslai: visų pirma jis pats turi būti gerai pasirengęs savo profesijai – būti ne tik mokytojas, bet ir menininkas, kad šio meno kūrybingai galėtų mokyti kitus. Be abejo, dirbant su vaikais būtina empatija bei jautrumas.

„Dalis studentų šiandien nori bendrauti ir dirbti auditorijoje, kita dalis – studijuoti nuotoliniu būdu, gyvendami kituose miestuose, derindami studijas su darbu ar kitais įsipareigojimais. Nepasakyčiau, kad besimokantieji nuotoliniu būdu kuo nors atsilieka nuo tų, kurie kasdien ateina į auditoriją – dauguma studentų dirba uoliai, su dideliu noru ir smalsumu. Šiuolaikiniai studentai išties yra reiklūs, žingeidūs, jie nori kuo daugiau sužinoti apie meninį ir pedagoginį gyvenimą, dalyvauja menininkų parodose, kelia klausimus ir ieško atsakymų. Tad ir mums, pedagogams, yra kur pasitempti: iš mūsų reikalaujama daugiau dėmesio, atidumo, jautrumo“, – sakė VDU profesorė.

Su absolventais

 

Įkvepia didūs menininkai ir ruduo

G. Riškutė-Kariniauskienė Vilniaus Dailės akademijoje studijavo scenografiją ir tapybą. Paklausta, kas lėmė šią jos profesinę kryptį, ji susimąsto: nebuvo taip, kad vaikystėje būtų noriai piešusi ir jau tada nusprendusi, kad ateityje bus dailininkė. Šis apsisprendimas atėjo pamažėle ir gan netikėtai – draugė pakvietė į piešimo būrelį, vėliau ji pradėjo lankyti dramos būrelį, baigė dailės mokyklą. O baigdama 12 klasių svarstė įvairius pasirinkimus: galbūt studijuoti grafiką, o galbūt meno istoriją ar tapybą? Galiausiai pasirinko scenografiją.

„Pasirinkau scenografiją, nes labai mylėjau teatrą. Pamenu, vaikystėje tuos pačius spektaklius ir pastatymus Operos ir baleto teatre žiūrėdavau po 10 ir daugiau kartų. Jei iš pradžių su manimi kartu į juos eidavo tėvai, tai jau vėliau jie išleisdavo mane vieną – jiems tiesiog atsibosdavo žiūrėti „Raudonkepuraitę“ ar kitus spektaklius dar ir dar kartą. Tad, puoselėjant šią didelę meilę teatrui, turbūt natūralu, kad likimas mane pakreipė eiti būtent šiuo keliu“, – įsitikinusi G. Riškutė-Kariniauskienė.

Didžiausias džiaugsmas ir profesinis pasiekimas, anot jos, yra tai, kad ją, kaip teatro dalininkę, pakvietė dirbti Kauno muzikinis teatras, kur ji kūrė scenografiją ir kostiumus kone pusei šimto pastatymų, rūpinosi kostiumais Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėms. Neįtikėtina sėkme, kurią teko patirti, ji vadina pažintis su to meto didžiaisiais menininkais – ji iki šiol su dėkingumu vertina jai suteiktą galimybę su jais pabendrauti, juos pažinti, iš jų mokytis ir bendradarbiauti. Patys gražiausi prisiminimai iš tų laikų ją lydi iki šiol: „Tai buvo nuostabus laikas, kupinas pagarbos menui, žmonėms, kūrėjams. Nors darbas teatre yra gan įtemptas, kupinas ne tik komplimentų, įvertinimų, bet ir kritikos, kurią ne visad lengva priimti, tačiau iki šios dienos širdyje nešiojuosi pačius šviesiausius prisiminimus“.

Svarstydama, kuris metų laikas ją labiausiai įkvepia kūrybai, menininkė prisipažįsta, kad, nors jai patinka visi metų laikai, nes kiekvienas iš jų turi savo žavesio ir savitumo, visgi artimiausias širdžiai jai yra ruduo.

„Ruduo – toks metas, kai, rodos, dar tęsiasi vasara, bet gamtoje jau sparčiai keičiasi spalvos, įsivyrauja kontrastingi tonai. Man ruduo asocijuojasi su mokslo metų pradžia, atsinaujinimu, nauju startu, tai yra pakilimo laikas. Kita vertus, visais metų laikas pro savo namų langą stebiu gražų peizažą, gaila tik, kad ne visad spėju juo pasidžiaugti. Vieną dieną matau, kad žydi obelys, slyvos, vyšnios, o kitą kartą žvilgteliu – jau peržydėjo… Kai užgriūva darbai bei gyvenimiški rūpesčiai, ne visad spėji pasidžiaugti ta trapia žavia akimirka“, – pastebi G. Riškutė-Kariniauskienė.

Sulaukusi klausimo, o koks gi yra jos gyvenimo moto, pašnekovė ilgesingai šypteli ir prataria: „Kad kiekvienas iš mūsų turėtume kuo daugiau saulėtų dienų“.