• Titulinis
• Visos naujienos

Tenerifėje atliktą praktiką vadina didžiausia gyvenimo kelione ir mokykla

„Jeigu studijų metais neišvykote į užsienį, tai didžiausia jūsų klaida. Svečioje šalyje atlikta praktika gali tapti jūsų gyvenimo kelione. Tai būtiniau už būtina“, – sako Suomijoje pagal „Erasmus+“ programą studijavusi, taip pat studijų praktiką Vilniuje bei Tenerifėje atlikusi Agnė Staupelytė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos trečiakursės kitų metų stotelė – praktika Japonijoje, Tokijuje.

Šiemet, studijuodama trečiame kurse VDU, A. Staupelytė atliko pedagoginę praktiką Tenerifėje įsikūrusioje Tarptautinėje Baltijos mokykloje (Baltic International School). Ikimokyklinukams ir pradinukams skirtoje tarptautinėje lietuvių mokykloje ji mokė vaikus anglų kalbos ir dailės.

 

Stiprino ir augino kaip asmenybę

 

Pačią vertingiausią patirtį studentė išsinešė ne tik tris mėnesius dirbusi su vaikais mokykloje, bet ir savaitgaliais pažindama Tenerifę: Agnė tyrinėjo šalį važinėdama automobiliu, ilsėjosi paplūdimiuose, motociklu vyko į kalnus, taip pat viena pati leidosi į sudėtingus piligriminius žygius.

„Žygiuose kalnuose nupėdindavau pėsčiomis po 15-20 kilometrų, kilau į kalnus aukštyn po 2-3 kilometrus. Teko įveikti smėlynus, uolas, tarpeklius, ištverti žvėriškus karščius. Bet tas jausmas, kai grįždavau išsekusi, perkaitusi, bet įveikusi tai, ką užsibrėžiau, stiprino ir augino mane kaip asmenybę. Įveikusi vieną sudėtingą žygį, kitą savaitgalį imdavausi dar sudėtingesnio. Įsimetusi į kuprinę sumuštinių ir kelis buteliukus vandens, vienumoje įveikiau 5 žygius.

Tie trys mėnesiai buvo neįtikėtini – jaučiausi lyg filme. Kai sunkiai kopi į kalną, lipdamas per tarpeklius, braudamasis pro kaktusus, vijoklius, ir kalno viršukalnėje, po kojomis skraidant ereliams, kerti sumuštinį… Ši patirtis padėjo man pažinti save ir išsigryninti, kas gi iš tiesų man gyvenime yra svarbu. Drąsiai galiu tai vadinti savo gyvenimo kelione“, – apie tris mėnesius, praleistus didžiausioje iš septynių Kanarų salų Atlanto vandenyne, pasakojo A. Staupelytė.

Be išmaniųjų įrenginių

Studijuodama pirmame ir antrame kurse, A. Staupelytė atliko pedagoginę praktiką mokyklose Vilniuje. Būdama trečiame kurse, ji pirmiausia žvalgėsi mokyklos, kuri būtų nutolusi nuo Lietuvos – tai jai atrodė puiki galimybė patyrinėti ir kitos šalies kultūrą. Tad labai apsidžiaugė Tenerifėje atradusi lituanistinę mokyklą – buvo įdomu apsilankyti Ispanijos vulkaninėje saloje, o ir sužavėjo mokyklos lietuviškumas, kadangi jis ir pačiai Agnei be galo svarbus.

Nuvykus į Tarptautinę Baltijos mokyklą, pirmiausia įspūdį paliko šiltas saulėtas oras ir vieta – mokykla įsikūrusi ant paties Atlanto vandenyno kranto.

„Vos atvykusi pradėjau mokyti darželinukus ir pradinukus lietuvių kalbos bei vesti jiems dailės pamokas. Kadangi dirbau ir su penkiamečiais, ir dešimtmečiais, pati jaučiausi baigusi puikią gyvenimo mokyklą, kaip bendrauti ir susikalbėti su tokio skirtingo amžiaus vaikais. Kaip man sekėsi? Manau, kad puikiai. Tai rodo jau vien tas faktas, kad man įėjus į klasę vaikai pradėdavo šaukti „valio, ir vėl Agnės pamoka“, – juokiasi pašnekovė.

Agnė stebėjosi, kad šioje mokykloje buvo vos vienas projektorius ir pora nešiojamųjų kompiuterių. Daugiau – jokios išmaniosios įrangos, naudojamos pamokų metu: „Šiandien, kai švietimo ekspertai nuolat akcentuoja, kad mokyklų skaitmenizacija yra vienas iš prioritetų, buvo keista, kad ši mokykla eina kitokiu keliu. Ir kas buvo nuostabiausia – net ir be šių įrenginių pedagogai bei vaikai yra be galo motyvuoti. Prisigalvodavome pačių įdomiausių veiklų, kurioms įgyvendinti visiškai nereikia technologijų. Tai rodo, kad ne įranga yra svarbiausia, o žmonės ir jų noras mokymąsi paversti įdomiu, įtraukiančiu procesu“.

 

Griežtai išbraukė šį sakinį iš savo žodyno

Paklausta, kokias įdomias veiklas organizavo tiek darželinukams, tiek pradinių klasių moksleiviams, A. Staupelytė prisipažįsta, kad praktikoje išbandė ir tas, apie kurią girdėjo iš dėstytojų ir kalbėjosi apie jas studijuodama VDU universitete.

Vaikams ypač patiko žaisti anglų kalba žaidimą „Alias“, kurti scenarijus, pasitelkiant istorijose pasirinkimų variantus A arba B, kurie ir nulemia istorijų eigą, taip pat atlikti įvairius eksperimentus, naudojant klijus, lęšių skysčius, sodą, druską, dažus, t.y. gaminti slaimą, saldainių namą, 3D modelio  akvariumus, iš druskos tešlos lipdyti suvenyrus, daryti raižinius iš kiaušinių trynių, dėlioti japonų hieroglifus ir kt.

Pasak pašnekovės, labiausiai vaikai liko sužavėti žaidimais, kuriuose nereikia jokių technologijų – reikėjo intrigos, azarto, netikėtumo, eksperimentų. Jie norėjo išbandyti ir kurti tai, ko nėra matę, girdėję, čiupinėję.

„Iki tol net nebuvau pagalvojusi, kad, bendraujant su mažais vaikais, klaidinga pradėti pokalbį nuo prašymo „ar galėtumei padaryti tą ar aną“. Tokiu klausimu vaikams suteikiama galimybė pasakyti „ne“, prieštarauti, įsiveliama į bereikalingus ginčus ir diskusijas. Griežtai išbraukiau šį sakinį iš savo žodyno. Būtent ši mokykla mane išmokė sakyti vaikams „prašau padaryti tai ir tai“. Taip kalbant, įvyko stebuklai. Vaikams tarsi nebelieka erdvės ginčytis ir jie padaro, ką reikia. Man pačiai tai buvo tarsi didelis nušvitimas: bendrauti su vaikais reikia trumpais, aiškiais sakiniais, švelniai įsakmia intonacija, o ne retoriniais klausimais“, – apie savo patirtį pasakoja A. Staupelytė.

Baimė ir nerimas, kaip mokiniai sutiks ir priims

 

Agnė neslepia, kad vykdama į Tenerifę jautė baimę ir nerimavo, kaip gi ją priims vaikai. Pasak jos, išvykti į svečią šalį, bendrauti su vaikais tris mėnesius ir matyti, kad jie nepriima, nemėgsta ir nenori su ja mokytis, atrodė kaip baisiausias košmaras. Tad tuo metu ji galvojo, kad pats svarbiausias jos tikslas – pelnyti vaikų simpatijas ir pasitikėjimą.

„Galvojau, reikia padaryti viską, ką galiu, kad ta meilė atsirastų. Kai atvažiavau ir pradėjau bendrauti su vaikais, buvo akivaizdu, kad man pavyko tą santykį užmegzti. Pamokose man buvo svarbiausia ne planas ar metodika, o užčiuopti, kas vaikams yra įdomu, įtraukti juos į mokymosi procesą. Vienai klasei buvo įdomiausias konstravimas, kitai – geografija ir kelionės, tad anglų kalbos mokėmės per kelionių pasakojimus, žemėlapius. Viskas, ką daviau vaikams, man grįžo su kaupu – mano pamokos jiems labai patiko“, – džiaugėsi A. Staupelytė.

Kadangi per tris mėnesius jaučiasi Tenerifę pilnai pažinusi, Agnė kitais mokslo metais tikisi išvykti atlikti praktiką į Japoniją, Tokiją.

Anot jos, universiteto suteikiama galimybė atlikti praktiką studentui yra neįkainojama dovana – tai puikus būdas pažinti kitos šalies kultūrą, pakeliauti, įgyti profesinės patirties: „Jei studijuodama Suomijoje lankiau kursus, rašiau rašto darbus ir gilinau teorines žinias, tai atlikdama praktiką Tenerifėje išmokau kur kas daugiau, nes mokiausi ne studijuodama universiteto auditorijoje, o darydama, semdamasi realios patirties. Mokydama vaikus ir matydama jų dėkingumą, džiaugsmą, susidomėjimą, klausiančias ir laimingas akis, praturtėjau patirtimi – to nepamiršiu visą gyvenimą“.

 

Dailininkė G. Riškutė-Kariniauskienė: „Kurti gali ne visi, bet piešti – kiekvienas“

Dailininkė, scenografė, tapytoja, dailės dėstytoja prof. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė jau daugiau kaip 30 metų dirba su studentais. Ugdydama jaunąją dailės pedagogų kartą, ji pastebi, kaip stipriai keičiasi darbas su vaikais ir jaunimu. Jei anksčiau dailės pamokoje mokiniai, ypač pradinukai, privalėdavo nupiešti piešinį tiksliai taip, kaip jiems nurodyta, ir pagal tai būdavo vertinami, šiuo metu išvis abejojama, ar reikia mažą vaiką mokyti piešti.

„Gal geriau leisti vaikui pačiam bandyti, kūrybiškai ieškoti ir skleistis, jį tik vos vos nukreipiant bei pasiūlant atitinkamas priemones, techniką. Mano požiūriu, svarbu neužgožti vaiko fantazijos ir neversti jo mokytis piešti taip, kaip noriu aš, matyti taip, kaip aš tai matau, ir ne kitaip. Žinoma, akademiniame piešime yra konkrečios taisyklės, jų svarbu mokytis ir laikytis, tačiau kūrybiniame, savęs pažinimo kelyje svarbu vaiką paskatinti, jam nenurodinėjant. Mūsų užduotis – kad jis pajaustų, jog gali“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: dailės pedagogikos bakalauro dėstytoja, profesorė G. Riškutė-Kariniauskienė.

 

Svarbi empatija ir jautrumas

 Šiandien mes jau suprantame, kad, anot pašnekovės, kurti galbūt gali ne visi, bet piešti – tikrai kiekvienas. Pamažėle keičiasi ir dailės mokytojo vaidmuo mokykloje bei tikslai: visų pirma jis pats turi būti gerai pasirengęs savo profesijai – būti ne tik mokytojas, bet ir menininkas, kad šio meno kūrybingai galėtų mokyti kitus. Be abejo, dirbant su vaikais būtina empatija bei jautrumas.

„Dalis studentų šiandien nori bendrauti ir dirbti auditorijoje, kita dalis – studijuoti nuotoliniu būdu, gyvendami kituose miestuose, derindami studijas su darbu ar kitais įsipareigojimais. Nepasakyčiau, kad besimokantieji nuotoliniu būdu kuo nors atsilieka nuo tų, kurie kasdien ateina į auditoriją – dauguma studentų dirba uoliai, su dideliu noru ir smalsumu. Šiuolaikiniai studentai išties yra reiklūs, žingeidūs, jie nori kuo daugiau sužinoti apie meninį ir pedagoginį gyvenimą, dalyvauja menininkų parodose, kelia klausimus ir ieško atsakymų. Tad ir mums, pedagogams, yra kur pasitempti: iš mūsų reikalaujama daugiau dėmesio, atidumo, jautrumo“, – sakė VDU profesorė.

 

Įkvepia didūs menininkai ir ruduo

G. Riškutė-Kariniauskienė Vilniaus Dailės akademijoje studijavo scenografiją ir tapybą. Paklausta, kas lėmė šią jos profesinę kryptį, ji susimąsto: nebuvo taip, kad vaikystėje būtų noriai piešusi ir jau tada nusprendusi, kad ateityje bus dailininkė. Šis apsisprendimas atėjo pamažėle ir gan netikėtai – draugė pakvietė į piešimo būrelį, vėliau ji pradėjo lankyti dramos būrelį, baigė dailės mokyklą. O baigdama 12 klasių svarstė įvairius pasirinkimus: galbūt studijuoti grafiką, o galbūt meno istoriją ar tapybą? Galiausiai pasirinko scenografiją.

„Pasirinkau scenografiją, nes labai mylėjau teatrą. Pamenu, vaikystėje tuos pačius spektaklius ir pastatymus Operos ir baleto teatre žiūrėdavau po 10 ir daugiau kartų. Jei iš pradžių su manimi kartu į juos eidavo tėvai, tai jau vėliau jie išleisdavo mane vieną – jiems tiesiog atsibosdavo žiūrėti „Raudonkepuraitę“ ar kitus spektaklius dar ir dar kartą. Tad, puoselėjant šią didelę meilę teatrui, turbūt natūralu, kad likimas mane pakreipė eiti būtent šiuo keliu“, – įsitikinusi G. Riškutė-Kariniauskienė.

Didžiausias džiaugsmas ir profesinis pasiekimas, anot jos, yra tai, kad ją, kaip teatro dalininkę, pakvietė dirbti Kauno muzikinis teatras, kur ji kūrė scenografiją ir kostiumus kone pusei šimto pastatymų, rūpinosi kostiumais Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėms. Neįtikėtina sėkme, kurią teko patirti, ji vadina pažintis su to meto didžiaisiais menininkais – ji iki šiol su dėkingumu vertina jai suteiktą galimybę su jais pabendrauti, juos pažinti, iš jų mokytis ir bendradarbiauti. Patys gražiausi prisiminimai iš tų laikų ją lydi iki šiol: „Tai buvo nuostabus laikas, kupinas pagarbos menui, žmonėms, kūrėjams. Nors darbas teatre yra gan įtemptas, kupinas ne tik komplimentų, įvertinimų, bet ir kritikos, kurią ne visad lengva priimti, tačiau iki šios dienos širdyje nešiojuosi pačius šviesiausius prisiminimus“.

Svarstydama, kuris metų laikas ją labiausiai įkvepia kūrybai, menininkė prisipažįsta, kad, nors jai patinka visi metų laikai, nes kiekvienas iš jų turi savo žavesio ir savitumo, visgi artimiausias širdžiai jai yra ruduo.

„Ruduo – toks metas, kai, rodos, dar tęsiasi vasara, bet gamtoje jau sparčiai keičiasi spalvos, įsivyrauja kontrastingi tonai. Man ruduo asocijuojasi su mokslo metų pradžia, atsinaujinimu, nauju startu, tai yra pakilimo laikas. Kita vertus, visais metų laikas pro savo namų langą stebiu gražų peizažą, gaila tik, kad ne visad spėju juo pasidžiaugti. Vieną dieną matau, kad žydi obelys, slyvos, vyšnios, o kitą kartą žvilgteliu – jau peržydėjo… Kai užgriūva darbai bei gyvenimiški rūpesčiai, ne visad spėji pasidžiaugti ta trapia žavia akimirka“, – pastebi G. Riškutė-Kariniauskienė.

Sulaukusi klausimo, o koks gi yra jos gyvenimo moto, pašnekovė ilgesingai šypteli ir prataria: „Kad kiekvienas iš mūsų turėtume kuo daugiau saulėtų dienų“.

 

 

Baimė kišo koją, tačiau nesutrukdė įgyvendinti seną svajonę

Turbūt nedaug jaunų žmonių, mokydamiesi vyresnėse mokyklos klasėse, tvirtai žino, kokį profesinį kelią rinktis. Vieni žvalgosi į tendencijas, kokios studijos tuo metu yra populiarios ir paklausios darbo rinkoje, kiti pasikliauja draugų ar tėvų rekomendacijomis, treti renkasi pagal tai, kas jiems geriausiai sekasi mokykloje, kokie jų pomėgiai bei kur link traukia širdis.  

Kybartų mieste užaugusi Karolina Jablonskytė visada žavėjosi šokio menu. Jos mylimiausia veikla nuo pat paauglystės buvo šokis, tačiau Kybartai nebuvo garsūs savo šokio kolektyvais. Čia tebuvo vienas šokių būrelis, o vyresnėse mokyklos klasėse ji negalėjo rinktis šokio pamokos, kadangi Kybartų mokyklos neturėjo šokių mokytojos.

Tuo metu Karolina buvo vienintelio Kybartų šokio kolektyvo ,,Škac“ narė: šis kolektyvas ir šio kolektyvo vadovė Irena Šunokienė skatino ją sieti savo ateitį su šokiu. Taigi, nors baiginėdama mokyklą ji svajojo apie profesionalios šokėjos kelią, tačiau, atėjus metui rinktis studijų kryptį ir stoti į universitetą, mergina pasidavė abejonėms ir baimei.

„Ne kartą girdėjau kalbas apie tai, kad šokėjų pasaulyje yra be galo didelė konkurencija ir padaryti karjerą ten itin sunku. Tad nors ir norėjau savo gyvenimą sieti su šokiu, bet tokiam pasirinkimui reikėjo ryžto ir drąsos, o aš tiesiog pabijojau“, – lemtingo pasirinkimo dieną prisimena K. Jablonskytė.

Tad ji pasirinko, jos požiūriu, saugesnį kelią – įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultetą studijuoti „kūrybinių industrijų“, t.y. pasirinko į praktinius kūrybinių industrijų  procesus orientuotas studijas.

Baiginėdama pirmąjį šių bakalauro studijų kursą ji visiškai atsitiktinai pamatė, kad šiame universitete yra Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos programa, ir ši ją labai sudomino: „Tądien gimė nauja svajonė – baigti šias studijas ir grįžti į savo gimtąjį miestą mokyti šokio, suteikiant gimtinėje augantiems vaikams tokį profesinį pasirinkimą, kurio aš pati mokydamasi mokykloje taip ir neturėjau“.

Tarp patyrusių aktorių – lyg juoda avis

Studijuodama antrame kurse K. Jablonskytė jau turi galimybę būti profesionalioje teatro scenoje. VšĮ „Teatras Mens Publica“ kartu su Kauno miesto kameriniu teatru ir VDU teatru neseniai pristatė premjerą – spektaklį „Auksinis drakonas“ (pagal to paties pavadinimo Roland Schimmelpfening pjesę). Spektaklyje, kuriame vaidmenis kuria profesionalūs šalies aktoriai Saulius Čiučelis, Aleksandras Kleinas, Goda Piktytė, Mindaugas Gargasas, kurį režisuoja vienas ryškiausių teatro režisierių Lietuvoje Agnius Jankevičius, vaidina ir VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos II kurso studentė K. Jablonskytė.

„Iš pradžių buvo nedrąsu eiti į repeticijas, bijojau to, kas manęs laukia. Lipau į sceną kartu su profesionalais, tad jaučiausi kaip juoda avis tarp jų visų, – prisimindama pirmąsias repeticijas juokiasi pašnekovė. – Man šis procesas buvo nepažintas, naujas, tiesą pasakius, vis dar jaučiuosi nepatyrusi, pradedančioji, nors repeticijos vyko beveik kiekvieną dieną, repetuojant ryte ir vakare. Labai džiaugiuosi, kad su režisieriumi A. Jankevičiumi repeticijos įdomios, jų metu skiriami uždaviniai labai tikslūs ir aiškūs“.

 

Sunku įkūnyti tokį personažą

Pjesė „Auksinis drakonas“ 2010 m. pelnė „Mülheimer Dramatikerpreis“ – geriausios vokiškai kalbančių šalių pjesės apdovanojimą. Kritikų teigimu, tai viena harmoningiausių šio produktyvaus autoriaus kūrinių temos ir dramaturgijos sintezė. Lietuvos teatre pristatyta  pjesė skirta tuo metu pradėjusioms ryškėti globalios migracijos ir naujojo didžiojo tautų kraustymosi problemoms atskleisti. Tragiškų pastarojo meto įvykių kontekste – Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje, matant egzistencinę demokratijos kovą su totalitarizmu, kai karas verčia milijonus žmonių palikti savo gimtuosius namus ir ieškoti laikino prieglobsčio „normaliame“ pasaulyje – įgavo naują aktualų skambesį.

 

Spektaklyje K. Jablonskytė atlieka nelegalios emigrantės, pravardžiuojamos Svirple, vaidmenį. Jos įkūnijama personažė su broliu atvažiavo į svetimą šalį užsidirbti pinigų, bet tai įgyvendinti pasirodė esant sunkiau, nei ji įsivaizdavo.  Žiemos metu Svirplė nebegalėjo užsidirbti, badavo, galiausiai ji buvo pardavinėjama kaip prostitutė.

„Sunku įkūnyti tokį personažą, su kuriuo jauti labai mažą ir blausų santykį. Nėra ryšio, nes sunku suprasti ir įsivaizduoti, ką ji iš tikrųjų išgyvena. Tačiau su kitų aktorių ir, žinoma, režisieriaus pagalba su šiuo personažu vis labiau susidraugauju ir susitapatinu, – prisipažįsta Karolina.

 

Stengiasi gyventi šia akimirka

 

Repeticijų etapui intensyvėjant, artėjant egzaminų sesijai, stengiantis suderinti studijas, darbus, asmeninį gyvenimą ir poilsį, įkvėpimo bei palaikymo Karolina sėmėsi iš artimiausių žmonių.

„Mane labiausiai įkvepia mane supantys žmonės: mano mama, bendrakursiai, mokytojai, dėstytojai, jie padeda man augti ir tobulėti. Svarbų vaidmenį mano gyvenime atlieka ir muzika – ji man yra ir visada bus kaip vaistas, kuris padeda nusiraminti, atsipalaiduoti“, – sako pašnekovė.

Stebėdama žmones, kurie linkę griežtai ir detaliai planuoti savo ateitį, tokiu būdu tarsi pasiruošti visiems gyvenimo išbandymams, Karolina tikina, kad ji pati stengiasi gyventi šia akimirka: „Negali žinoti, kas tavęs laukia ateityje. Viskas gali labai greitai pasikeisti. Nepaisant to, vis dar lieku prie tos pačios savo svajonės – noriu mokyti vaikus šokti, o galbūt ir vaidinti. Tikiuosi, kad po penkerių metų turėsiu darbą mokykloje. Džiaugčiausi, jei kada nors pavyktų vesti savo šokio ir teatro būrelį, kurį galėtų lankyti įvairaus amžiaus vaikai“.

 

Studijos, atveriančios galimybes

 

VDU Švietimo akademija kartu su VDU teatru jau trečius metus iš eilės kviečia moksleivius rinktis naują, novatorišką, itin kūrybišką studijų programą „Mokomojo dalyko pedagogika: šokio ir teatro pedagogika“, kurioje išlaikomas kokybiškas balansas tarp pedagogikos ir menų studijų. Studentai nuo pat pirmo kurso yra kviečiami įsitraukti į profesionalaus teatro, šokio ir performanso sritį tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pernai studentai turėjo galimybę savo kūrybinį darbą pristatyti Graikijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Italijoje bei išvysti kitų bendraamžių kūrybą. Nemaža dalis studentų jau dirba įvairiose Kauno miesto ir rajono mokyklose, yra kviečiami pasirodyti įvairiuose renginiuose, akcijose ir festivaliuose.

VDU teatre organizuojamas renginių ciklas „Uždaras vakaras. Persona Grata“, kurio metu intelektualiam, nuoširdžiam pokalbiui į teatrą pakviečia daugybę Lietuvos kultūrinio lauko profesionalų. Studentai turi galimybę muzikinį pasirodymą, sukurtą specialiai vienai ar kitai Personai, pristatyti pilnoje VDU teatro salėje.

„Kai pradėjau studijuoti šokio ir teatro pedagogiką, mano gyvenimas stipriai pasikeitė. Visų pirma, įgijau naują šeimą – savo bendrakursius, kuriuos be galo myliu. Jie mane skatina tobulėti, visad palaiko, jei studijuojant vienu ar kitu etapu pasidaro sunku“ – pabrėžė K. Jablonskytė.

VDU Švietimo akademijos „Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogika“ II kurso studentė tiek sau, tiek kitiems bendraamžiams linki būti ryžtingiems ir nebijoti rizikuoti: „Kiekvienas gyvenime patiriamas įvykis ar atsitikimas įvyksta neatsitiktinai. Linkiu nepasiduoti baimei, nes kai pasiduodame, kartais net nesuprantame, kiek daug gėrio ir grožio atsisakome ar praleidžiame“.

 

 

Lietuvė vadovauja privačių darželių tinklui Suomijoje: į darbą direktorė eina su sportiniu kostiumu

Studijuodama socialinį darbą Lietuvoje, Simona Lunina pagal „Erasmus+ “ programą trumpam išvyko mokytis į Latviją. O ten, būdama dar antrame kurse, susipažino su tame pačiame Latvijos universitete studijavusiu savo būsimu vyru estu. Kurį laiką draugavusi per atstumą, galiausiai pora nusprendė gyventi kartu – keltis kartu į Suomiją, kur gyvena mylimojo tėtis, arba Vokietiją, kur įsikūrusi jo močiutė. Visgi kurti savuosius namus jiedu nusprendė Suomijoje: nors pirmieji metai buvo kaip niekad sunkūs, kupini ir ašarų, ir nevilties, su laiku susitaikė su ilgomis šaltomis žiemomis, neįprasta kultūra, kitokį požiūrį, tradicijas bei vertybes turinčiais žmonėmis.

Dešimt metų Suomijoje gyvenanti Simona džiaugiasi ne tik ten įsikūrusios šeimos laime, bet ir stulbinančia karjera – šiandien ji yra Suomijoje veikiančio privataus darželių tinklo „Bumblebees kindergarten“ generalinė direktorė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė, sulaukusi kvietimo tęsti mokslus ir doktorantūroje, dalijasi savo patirtimi Suomijoje: kasdienybės iššūkiais, didžiausiais švietimo sistemos skirtumais ir tuo, ko lietuviai labiausiai galėtų pasimokyti iš suomių.

Vien turimo diplomo neužteko

Kalbėdama apie savo profesinio kelio pradžią, S. Lunina prisipažįsta, kad į švietimo sritį atėjo netikėtai. Lietuvoje baigusi socialinio darbo studijas, paviliota meilės, ji išvyko gyventi į Suomiją. O toje šalyje labai greitai suprato, kad su turimu diplomu rasti gerai apmokamo darbo nepavyks: Suomijoje socialinis darbuotojas privalo mokėti dvi kalbas – suomių ir švedų. Kadangi iki tol su šiomis kalbomis Simona nebuvo susidūrusi ir jų nė kiek nemokėjo, buvo aišku, kad, norint likti ir dirbti Suomijoje, visgi teks rinktis kitą profesinę kryptį. Jai atrodė, kad tai būtų greitesnis ir paprastesnis kelias, nei išmokti abi kalbas, o ir baigti papildomus mokslus, kad galėtų dirbti socialinio darbo sferoje.

Netrukus Simoną, turinčią socialinio darbuotojo diplomą, priėmė dirbti vienas iš privačių anglakalbių Suomijos darželių. Iš pradžių jai buvo pasiūlyta mokytojo asistento pozicija – po metų šiame darbe Simona pajuto, kad norėtų savo ateitį sieti dirbdama su vaikais, tad nusprendė įgyti pedagoginį išsilavinimą ir įstojo mokytis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo Kauno kolegijoje. Mokydamasi antrame kurse, ji susilaukė vaikelio, o po motinystės atostogų (tuo metu kaip tik pabaigė studijas), susirado kvalifikuotos mokytojos darbą kitame Helsinkio darželyje. Po daugiau nei pusės metų darbo jame, gavo pasiūlymą pereikti į kitą padalinį ir jam vadovauti.

„Tuometinė vadovė išėjo motinystės atostogų, tad laikinai ši pozicija buvo pasiūlyta man. Bet, kaip sakoma, nėra nieko pastovesnio už laikinumą, – juokiasi S. Lunina. – Taip jau išėjo, kad pradirbau vadove šešerius metus. O nuo šių metų vasario vėl pakilau karjeros laiptais – tapau viso tinklo generaline direktore“.

Anglakalbiai darželiai čia paklausūs

Viena stipriųjų pusių, kurias Simona iš karto įvardija kalbėdama apie savo vadovaujamų ugdymo įstaigų tinklą, yra ta, kad vaikai čia mokomi anglų kalba. Mokyti vaikus anglų kalbos nuo pat mažumės Suomijoje yra paklausu. Į tokius darželius vaikus taip pat atveda diplomatai, laikinai dirbti į Suomiją atvykę žmonės, emigrantai, kurie galbūt nesieja savo gyvenimo su Suomija, o atvyksta čia tik laikinai, ir nusprendžia savo vaikus leisti į anglakalbį darželį. Simonos vadovaujamas ugdymo įstaigų tinklas ruošia vaikus anglakalbėms ir dvikalbėms mokykloms, į kurias jie patenka laikydami stojamuosius egzaminus.

„Nemažai dirbame su šeimomis, kurios atvyksta į Suomiją dviem ar trims metams. Tarkime, tėvai nenori vaikų mokyti suomių kalbos, nes žino, kad po kelerių metų savo kelionėje judės toliau, tad atveda vaikus pas mus. Mūsų filosofija ir remiasi tuo, kad mes kuo intensyviau mokome vaikus anglų kalbos, ji yra visa ko pagrindas. Žinoma, esame priklausomi nuo suomių švietimo sistemos. Nepaisant to, kad esame privatus ugdymo įstaigų tinklas, turime laikytis įstatymų, reglamentų, domėtis švietimo naujovėmis, laikytis šios šalies švietimo taisyklių. Mes darome viską, ką galime, kad mūsų ugdomi vaikai įstotų į anglakalbes ar dvikalbes mokyklas ir ten sėkmingai integruotųsi“, – sako S. Lunina.

 

Paklausta, ar sunku vadovauti darželių tinklui, Simona patikina, kad jai nesunku. Jos nuomone, lietuviai yra kitokie nei suomiai: jei suomiai savo darbe atlieka tik tai, kas priklauso jų pareigoms, ir dirba tik tiek valandų, kiek numatyta jų darbo sutartyse, tai lietuviai darbe negaili savo jėgų – yra darbštūs, dirba tiek, kiek reikia, prisiima atsakomybę ne tik už savo, bet ir visos komandos darbo rezultatus.

„Man lengviau valdyti visus keturis kampus, nei kitiems mano kolegoms. Galiu numatyti 3 ar 4 žingsnius į priekį, matyti ir įvertinti bendrą vaizdą, kas vyksta šiame versle. Matyt, dėl šių savybių ir buvau pastebėta. Žinoma, kasdien turiu daug visko mokytis, tobulėti, dar yra kur pasitempti. Bet esu laiminga, kad man pavyksta suburti aplink save labai gerą, stiprią komandą, motyvuoti žmones, drauge spręsti problemas ir džiaugtis pasiekimais“, – apie sėkmingą vadovavimą 13 žmonių komandai pasakoja Simona.

Mokytojų trūksta ir Suomijoje

Suomija, kaip ir didžioji dalis kitų valstybių, susiduria su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu švietimo srityje. Pedagogo darbas nėra lengvas – jauni žmonės ir šioje šalyje mieliau renkasi darbus, kuriuose gali dirbti lanksčiu darbo grafiku, nuotoliniu būdu, keliaudami po įvairias pasaulio šalis. Darbas su vaikais reikalauja įvairių socialinių, komunikacinių įgūdžių – mokėti bendrauti su vaikais, jų tėvais, kolegomis, priimti ir spręsti kasdienius iššūkius, kurių šiame darbe yra apstu.

„Juokaudama pasakysiu, kad būdamas mokytoju kasdien dirbi su auksu – juk kiekvienam tėvui jo vaikas yra pats brangiausias. Net ir maža problema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kasdienė ir paprasta, tėvams gali atrodyti didelė ir komplikuota. Jaunimui kur kas paprasčiau dirbti, tarkime, IT srityje – dirbti biure, iš namų ar bet kurios pasaulio šalies, o galbūt gyventi egzotiškoje šalyje, kur pragyvenimas pigus, ir gauti europietišką atlyginimą. Juk tokiame darbe laisvės kur kas daugiau, nei dirbant darželyje, kur tavęs laukia nuolatinis triukšmas, sauskelnės, vaikų ligos ir panašiai. Vis dažniau galime išgirsti žmonių pasisakymus apie tai, kad jie nenori turėti vaikų, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie prisiima pareigą kasdien prižiūrėti kitų vaikus. Taip, tų mokytojų, turinčių pašaukimą tokiam darbui, išties rasti nelengva net ir Suomijoje“, – prisipažįsta pašnekovė.

Tad viena priežastis, kodėl mokytojų trūksta, yra pašaukimas, antroji – darbo užmokestis. Anot pašnekovės, Suomijoje mokytojas gauna vidutinį atlyginimą, kuris patiems suomiams neatrodo labai patrauklus.

Simona sako jaučianti aplinkinių iš anksto susidariusią nuomonę apie Suomiją, kad čia viskas yra idealu ir pasakiška, tačiau taip, anot jos, nėra. Suomija švietimo srityje turi problemų, tik jos galbūt ne tokios globalios ir esminės, kaip kitose šalyse. Suomija jau daugybę metų yra nepriklausoma šalis, ilgus metus kurianti savo šalies identitetą, išbandžiusi savo ugdymo programas, atsirinkusi, kas tinka, o kas neveikia. Lietuva dar tėra savųjų bandymų ir ieškojimų kelyje.

Lietuviai turi ko pasimokyti iš suomių

Ko lietuviai galėtų pavydėti suomiams? Simona sako, kad visų pirma – valstybės skiriamo dėmesio ugdymo įstaigoms ir joms teikiamos finansinės paramos: „Biudžetai, kasmet skiriami ugdymo įstaigoms, Suomijoje yra milijoniniai. Jei anksčiau specialiųjų poreikių vaikai galėdavo mokytis tik valstybiniame sektoriuje, dabar tai gali daryti ir privačiame – valstybė apmoka vaikui reikalingą asistentą, tad kiekvienas privatus darželis gali jį turėti nepatirdamas papildomų išlaidų, o ir tėvams nieko papildomai mokėti nereikia. Įtraukusis ugdymas atviras ir prieinamas visiems. Suomijoje galioja taisyklė, kad vienas mokytojas gali dirbti su 7 vaikais, tai reiškia, jei klasėje yra 21 mokinys, su jais turi dirbti trys darbuotojai – mokytojas ir du jo padėjėjai. Jei yra poreikis į klasę priimti vaiką, turintį specialiųjų poreikių, valstybė išperka vieną vietą, t.y. klasėje lieka 20 vaikų su trimis mokytojais, ir vietoje vieno papildomo vaiko visas tas laikas ir dėmesys skiriamas vaikui, kuriam reikia daugiau dėmesio“, – pasakoja S. Lunina.

Dar vienas didelis skirtumas Suomijoje, lyginant su Lietuvos švietimo sistema, yra tas, kad visi ugdymo įstaigose dirbantys asistenta turi būti kvalifikuoti – pabaigę bent jau vienerių metų profesines studijas. Tai reiškia, kad asistentas yra atlikęs praktiką darželyje ar mokykloje, buvo ruošiamas, kaip dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, susipažinęs su Suomijos švietimo įstatymais ir taisyklėmis, reikalavimais, susidūręs su kasdieniais ugdymo iššūkiais. Asistentai yra realiai paruošti darbui su vaikais.

„Suomijoje žmonės beatodairiškai pasitiki specialistais. Jei eina pas gydytoją, visiškai pasitiki jo kompetencija, jei palieka taisyti automobilį autoservise, žino, kad viskas bus atlikta puikiai. Lygiai taip pat pasitikima mokytojais: kolegos nestovi už nugaros, nes žino, kad savo darbe padarysi tai, kas geriausia, tėvai nekelia dramų ir ginčų, nes pasitiki, kad mokytoju, dirbančiu su jų vaikais, išmano savo darbą ir daro geriausia, ką gali. Tėvai darželio personalui retai kada kelia klausimus dėl akademiškumo – jiems svarbiausia, kad vaikai eitų į lauką, karstytųsi medžiais, lakstytų pievoje, žaistų su draugais ir turėtų laimingą vaikystę. Programos iš mūsų nereikalauja, kad eidami į pirmą klasę vaikai mokėtų skaityti ar skaičiuoti. Mūsų užduotis – supažindinti vaikus su skaičiais ir raidėmis, padėti jiems būti kiek įmanoma nepriklausomais, t.y. įsidėti sau į lėkštę maisto, apsiauti batus, saugiai pereiti gatvę. Lauke škvalas, didelis vėjas ar labai šalta? Jei tądien nevesi vaikų į lauką, tėvai stebėsis, kodėl gi ne – jei lauktume gražaus oro, sako jie, juk vaikai 10 mėnesių į lauką neišeitų! Jiems svarbu, kad vaikas dūktų, žaistų, fantazuotų, draugautų, tiesiog būtų laisvas ir laimingas“, – tokius skirtumus, lygindama tėvų požiūrį į ugdymą Suomijoje ir Lietuvoje, vardija pašnekovė.

Žmonių nevertina pagal jų išvaizdą

Šiuo metu Simona yra švietimo vadybos magistrantė VDU Švietimo akademijoje. Iš pradžių svarsčiusi, kad galbūt galėtų magistro studijas pradėti Suomijoje, susidūrė su problema, kad toje šalyje ji neturi galimybės studijuoti neakivaizdiniu būdu. O jei studijuotų dieninėse studijose, būtų priversta dviem metams atsisakyti darbo. Taigi priėmė sprendimą nuotoliniu būdu studijuoti Lietuvoje – ji džiaugiasi, kad VDU sudarė lankstų grafiką, kurį puikiai galima suderinti su turimu darbu.

„Jau 10 metų gyvenu Suomijoje, tačiau labai ilgiuosi Lietuvos. Šios studijos man taip pat yra ryšio palaikymas su gimtine. Kai užsisuki savo kasdieniame darbe, atrodo, jau viską pažįsti, žinai ir išmanai. Studijos parodė man, kiek visko daug nežinau, kiek dar yra ko mokytis. Nuostabu, kad galime dalintis patirtimi, gauti sąrašą knygų, kurias pravartu perskaityti. Tai atveria naujas galimybes mokytis ir tobulėti“, – teigia S. Lunina.

Simona juokiasi: ji, būdama darželių tinklo generalinė direktorė, į darbą eina apsirengusi sportiniu kostiumu. Nes juk taip patogiau! Mokytojai į darbą taip pat eina dėvėdami sportinius kostiumus, džinsus, užsimovę vilnones kojines. Anot Simonos, Suomijoje žmonės nėra vertinami pagal jų išvaizdą, žmonės čia rengiasi taip, kaip jiems patinka ir kaip yra patogu: „Čia nevertiname žmonių pagal viršelį, mums svarbu, koks žmogus yra. Mums nereikia įrodinėti savo statuso per tai, kaip atrodome. Statusas ir hierarchija Suomijoje nėra svarbi: net bendraudamas su aukščiausio lygio vadovais, svarbiausiais švietimo sistemos atstovais nesijauti esąs jiems nelygus – čia svarbiausia komandinis darbas, kolegiškas požiūris vienas į kitą, pagalba ir bendradarbiavimas. Be abejo, ir absoliutus pasitikėjimas vienas kitu“, – pabrėžia pašnekovė.

S. Lunina gali kalbėti apie savo darbus valandų valandas, tačiau paklausta, kaip leidžia laisvalaikį po darbo, tik šypteli: „Neturiu daug ko pasakoti, nes to laiko nėra daug. Visą laisvą laiką skiriu šeimai – drauge atostogaujame, keliaujame, kartais vykstame į vyro gimtinę į Estiją, per Kalėdas aplankome Lietuvą. Daug su šeima vaikštome po miestą ar gamtoje, skaitau knygas, vyras – sportuoja, o aš dar ir nuolat mokausi. Tobulėjimas – tiek profesinis, tiek asmeninis – man yra labai svarbus. Kiekvienam linkiu atrasti mylimą darbą, būti apsuptiems mylimų žmonių ir nepamiršti augti ir tobulėti. Bent po truputėlį, mažais žingsneliais, bet kasdien“.

 

 

Laidose „Iš mokytojo užrašų“ – pokalbiai apie pedagogo profesiją

Būti jaunu mokytoju Lietuvoje šiandien tikrai nelengva. VDU Švietimo akademija bei naujienų portalas lrytas.lt tęsią laidų „Iš mokytojo užrašų“ ciklą.  Net šešias savaites studentai, mokytojai, švietimo įstaigų vadovai, edukatoriai bei žinomi žmonės kalbės apie pedagogo profesiją, iššūkius mokyklos kasdienybėje, lyderystę švietime ir ateities mokyklą.

Pirmajame laidos „Iš mokytojo užrašų“ epizode – Andrius Pelegrimas atskleis, kodėl po daug metų, praleistų leidybos versle Amerikoje, nusprendė su žmona Dovile įkurti privačią mokyklą bei lietuvių kalbos mokytoja Brigita Fedorčak-Vyšniauskienė, gimusi Ukrainoje, tačiau nuo mažens augusi Lietuvoje, nusprendė tapti lietuvių kalbos mokytoja ir imtis pokyčių.

Antrajame laidos „Iš mokytojo užrašų“ epizode – dr. Vilma Makauskienė atskleis, kaip logopedija padėjo JAV prezidentui bei papasakos apie logopedo profesijos iššūkius, o pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos I kurso studentės Austėja Cikanavičiūtė bei Justina Mulskytė pasidalins, kas jas įkvėpė pasukti būsimų mokytojų keliu.

 

Kas paskatina ir įkvepia jaunus žmones rinktis mokytojo kelią?

Mokytojų rengime, kaip ir švietimo sistemoje, nuolat vyksta įvairūs pokyčiai. Tikriausiai neliko tų, kurie nebūtų girdėję karštų diskusijų apie atnaujinamą ugdymo turinį, traukųjį ugdymą ir kitas naujoves. Žinoma, ne viskas, kas komunikuojama viešoje erdvėje, pozityviai nuteikia jaunus žmones ir motyvuoja tapti mokytojais.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, būtina pamatyti ir teigiamus procesus – mokyklų bendruomenių stiprėjimą, mokytojų profesionalumo augimą, prasmingus projektus, kurie leidžia praturtinti mūsų vaikų ugdymą. Tiems, kurie nebijo iššūkių, kurie žino, kad kiekviena diena mokykloje, klasėje, bus pilna netikėtumų, mokytojo profesijos pasirinkimas yra teisingas sprendimas.

Geriausi rezultatai pasiekiami dirbant kompleksiškai

VDU Švietimo akademija aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos savivaldybėmis. Per šiuos mokslo metus L. Kaminskienei teko aplankyti ir susipažinti su nemažai Lietuvos savivaldybių švietimo skyrių vadovų, darbuotojų, mokyklų vadovų, mokinių. Akivaizdu, kad regionuose yra labai gražių ir prasmingų iniciatyvų, kokybiškų ugdymo veiklų.

„Nors susitikimuose dar neišgirdau labai nerimastingų pasisakymų apie mokytojų trūkumą, tačiau jau visi mato, kokios ryškėja tendencijos, tad savivaldybės modeliuoja, kaip reikės užtikrinti, kad savivaldybių švietimo įstaigose netrūktų pedagogų. Visada aptariame ir deriname bendras veiklas, kurios pritraukia daugiau jaunų žmonių į pedagogo profesiją. Tai ir Jaunojo pedagogo klubas Kauno rajone, Ugdymo mokslų klasė Kauno Maironio gimnazijoje, gražus prasidėjęs bendradarbiavimas su Tauragės ir Alytaus savivaldybėmis gabių vaikų ugdyme, STEAM veiklose“, – vardija L. Kaminskienė.

Pašnekovė įsitikinusi: geriausi rezultatai pasiekiami, kai dirbama kompleksiškai: kai savivaldybės turi savo viziją, kurios siekia, kai kuriama šiuolaikinė infrastruktūra, plėtojamas kultūrinis gyvenimas, sudaromas patrauklios socialinės ir ekonominės sąlygos. Kitaip tariant, ten, kur norisi gyventi ir dirbti, ten ir juda žmonės. Mokykla juk nedirba izoliuotoje aplinkoje – tai atvira bendruomenės ekosistema. Be abejo, daug nulemia ir mokyklos vadovo lyderystė, progresyvus mąstymas, psichologiškai saugios aplinkos kūrimas mokytojams ir mokiniams.

Pedagogo profesija peržengia vieno mokslo ribas

„Mokytojo profesijos sėkmė didele dalimi priklauso nuo tinkamo išsilavinimo ir pašaukimo. Taip pat asmenybės brandos, visuminio matymo – įsitikinusi L. Kaminskienė. – Kita vertus, labai svarbu ugdyti ir profesinio atsparumo kompetencijas, kurios leidžia, esant sudėtingomis situacijoms, nemesti pasirinkto profesinio kelio. Šiandieninėse studijose įvairias pedagogui reikalingas kompetencijas padeda ugdyti ne tik edukologai, bet ir visa universiteto akademinė komanda: psichologai, gamtos mokslų, menų, technologijų, neuromokslų atstovai. Visa tai liudija, kad pedagogo profesija yra tarpdisciplininė, ji peržengia vieno mokslo ribas, nes ugdyti žmogų yra ir iššūkis, ir didelė privilegija“.

Švietimo akademijos kanclerė džiaugiasi studentais, kurie įkvepia savo pasirinkimais, požiūriu į studijas ir darbą, kurie yra reiklūs sau ir dėstytojams, ir kurie yra kuriantys. Anot jos, gausu gražių pavyzdžių, kai studijuoti ateina ir jau vos ne pradinėse klasėse mokytojais apsisprendę tapti jaunuoliai, ir tie, kurie savo kelią atranda kiek vėliau. Tokių istorijų yra daug, įvairių. Džiugina ir tai, kaip jie kalba, komunikuoja apie mokytojo darbą, kaip džiaugiasi savo mokinių pasiekimais. Kai kurie jų atkeliauja net iki doktorantūros studijų, matosi, kad akys dega, kai kalba apie ugdymą, naujoves, eksperimentavimą. Būna ir nesėkmių, būna kitų pasirinkimų, tačiau tai yra natūralus sau tinkamų studijų, savo pašaukimo ieškojimo būdas.

Paklausta, kodėl verta rinktis pedagogo profesiją, L. Kaminskienė pabrėžia, kad mokytojas yra lyderis, novatorius, kūrėjas. Ir mokytoju būti yra garbė: „Tam, neabejoju, pritars, dauguma. Tik išmokime vertinti mokytojus, jais pasitikėti, nekrauti beprasmiškų darbų. Gerų mokytojų visada trūks“.

Susidomėjimo mokytojo profesija netrūksta

VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos bakalauro programos vadovės dr. Vaidos Jurgilės nuomone, žiūrint į praėjusių metų stojimo rezultatus, susidomėjimo mokytojo profesija tikrai netrūksta. Galbūt nemaža dalis studentų šias studijas renkasi dėl siūlomos stipendijos, tačiau ji linkusi galvoti, kad dažnu atveju jaunus žmones įkvepia jų pačių mokytojai ar šeima ir matomi gerieji pavyzdžiai, kuriamas pagarbus bei orus santykis tarp mokytojo ir mokinio.

„Dažnu atveju jaunas žmogus pasirenka šią profesiją dėl didžiulio noro išreikšti save arba tiesiog, kaip teigia studentai, dėl prasmės ieškojimo. Visgi mokytojo darbas yra keliantis ir nemažai iššūkių, kadangi tu visuomet turi prisitaikyti prie poreikio nuolat tobulinti žinias. Kasdienis patirties įgijimas ir galimybė mums mokytis ir tobulintis yra svarbiausia vertybė. Turi būti nuolatos besimokantis ir ieškantis naujovių, gebantis ir norintis pažinti savo mokinius, turintis aiškius tikslus bei siekinius“, – sako pašnekovė.

V. Jurgilė dirba su nemažu būriu būsimų mokytojų. Jai labiausiai įdomu išgirsti studentų patirtį, kurie būna prasimokę trejus metus, pavyzdžiui, medicinoje ir po tų trejų metų perstoja į VDU Švietimo akademiją, nes nori tapti mokytojais. Paklausus jų, kodėl toks pasirinkimas, nes nueitas nemenkas studijų kelias, būsimieji mokytojai teigia, kad čia jie atranda erdvę kūrybiškumui bei toleranciją. Arba būna atvejų, kai teigiama, kad tiesiog priešinosi mokytojo profesijai, nes tėvai – mokytojai, bet galiausiai supranta, kad tai ir jų pašaukimas, jie džiaugiasi tuo, kad žino mokytojo darbo užkulisius.

„Labiausiai džiugina studentai, kurie ateina tvirtai žinantys, kuo nori tapti, ir tikslingai siekiantys mokytojo specialybės, kai ateina su didžiuliu ryžtu laužyti stereotipus apie mokytojo darbą. Gražiausia yra girdėti, kad būsimieji mokytojai bus tie, kurie ugdys naują kartą Lietuvai“, – dalijasi kalbinta VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos bakalauro programos vadovė.

Studentams svarbus ryšys

Būsimųjų mokytojų įgūdžiai tobulinami studijų ir praktikos bei profesinės karjeros metu stebint, analizuojant ir reflektuojant savo patirtį, nuolatos įvertinant savo suvokimo, mąstymo, elgesio ypatumus ir aptariant juos su kolegomis, dėstytojais. Tokiu būdu refleksijos įgūdžiai iš esmės padeda įvertinti savo pedagoginę veiklą ir ją tobulinti, remiantis įgyta patirtimi.

„Mokiniams svarbus kuriamas ryšys tarp jų ir mokytojo, kai vyrauja pagarba, pagalba, – pastebi V. Jurgilė. – Kiekvienas mokinys nori jaustis gerai, todėl ypatingai pabrėžiama pagalba. Labai dažnai girdima, kad mokinius paskatino ar įkvėpė jų mokytojai motyvatoriai, tai yra labai reikšmingas įvertinimas, kadangi taip savo pedagogus įvertinę mokiniai turi didelę vidinę motyvaciją mokytis, kadangi jie sulaukia nemažo dėmesio iš mokytojo“.

Pasak pašnekovės, kalbant apie mokomojo dalyko mokytoją, ypatingai svarbu, kad jis būtų savo dalyko ambasadorius. Mokiniai, kalbėdami apie tokius mokytojus, visada pabrėžia, kad jiems svarbus puikus jų dalykų išmanymas – tai mokinius labai žavi ir tampa geruoju pavyzdžiu. Taip pat svarbus mokytojo gebėjimas įtikinti mokinius, dėl ko svarbu mokytis jo dalyko, kam matematika yra svarbi arba kodėl reikia mokytis geografijos? Dažnai mokytojai girdi „negi man tai bus reikalinga ateityje“, tad studijuojant mokomojo dalyko mokytojo profesijos pirmas darbas yra turėti įtikinamus atsakymus.

Rengiant mokytojus, nemenkas dėmesys skiriamas visapusiškam ir įvairialypiam išsilavinimui bei kiekvieno studento savirealizacijai. Suteikiamos galimybės įgyti įvairių sričių žinių, mokytis užsienio kalbų, ugdyti įvairius gebėjimus praktinėse laboratorijose. Studentams siūlomos stažuotės arba praktikos užsienyje, kurių metu jie gali įsitraukti į švietimo veiklas įvairiose Europos Sąjungos šalyse ir institucijose, bendradarbiauti su užsienio kolegomis, visa tai prisideda prie būsimų mokytojų skatinimo studijų metu.

Įtikėję stereotipais apie mokytojo darbą

V. Jurgilė sako, kad jauni žmonės yra labai įtikėję tam tikrai stereotipais apie mokytojo darbą. Jiems atrodo, kad tai labai neįdomus ir ne orus darbas, nuolat turi megzti santykius, turi sekti naujoves. Anot jos, jaunas žmogus, kuris tikrai domisi ir nori tapti mokytoju, pastebi, kad šiai profesijai yra skiriamas dėmesys, kad yra kuriamos aplinkos, kuriose galėtų augti savimi pasitikintys, nebijantys iššūkių, kompetentingi mokytojai.

„Mokytojo profesija skirta tiems, kurie nebijo klysti, siekia užsibrėžtų tikslų, yra atsakingi, tolerantiški, savimi pasitikintys bei laisvi asmenys. Todėl žmogaus, svarstančio apie pedagogikos studijas, motyvacija galėtų būti susijusi su noru būti naujos kartos mokytoju lyderiu, atsakingu už visuomenės raidą. O jauną žmogų turbūt gali labiausiai motyvuoti, tai, kad šiame darbe tarsi dingsta nusistovėjimas, įsišaknijusios taisyklės ir normos.

Turbūt būtų neteisinga mokytojui nuolatos būti tokiam pačiam arba nuolatos naudoti tuos pačius mokymo metodus, todėl kiekviena pamoka nepriklausomai nuo to, kiek metų mokai savo dalyko, turėtų tapti vis nauju atradimu. Kasdien ieškai vis naujų būdų sudominti mokinius, įkvėpti juos. Tai reiškia, kad turėsi erdvę kūrybiškumui, inovatyvumui, o svarbiausia, kaip jau minėjau, jeigu nori išreikšti save arba ieškai prasmės, tuomet ši profesija tavo, o prie viso to ši profesija yra tikrų tikriausiai perspektyvi“, – akcentuoja V. Jurgilė.

Mokslas ir studijos žengia koja kojon

VDU Kaune ir Vilniuje rengia visų specializacijų mokytojus, tai yra vienintelis toks centras Lietuvoje. Anot VDU Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, mokslas ir studijos turi žengti koja kojon, tad šiose studijų programose atsiranda tam tikros gilinamosios arba praplečiančios specializacijos. Pavyzdžiui, renkantis priešmokyklinę, ikimokyklinę pedagogiką kartu siūloma specialiosios pedagogikos gilinamoji specializacija, pradinio ugdymo pedagogai įgyja ir gebėjimą mokyti užsienio kalbos.

„Pradinių klasių mokytojai dažniausiai moko visų dalykų, bet dažniausiai nemoko užsienio kalbos. Mes kaip tik remiamės mokslo laimėjimais, suvokdami daugiakalbystę kaip galimybę užsienio kalbos mokyti tam pačiam mokytojui, gilintis į ankstyvąją užsienio kalbą, – sako L. Kaminskienė. – Egzistuoja tam tikra vaiko raidos specifika, kaip jis mokosi kitos kalbos. Tai leidžia mokytojui integruoti užsienio kalbos žinias į kitas jo mokomas disciplinas, ko tikriausiai nepadarytų užsienio kalbą dėstantis kitas specialistas“.

VDU rengia Mokomojo dalyko pedagogikos: biologijos, chemijos, fizikos, technologijos, informacinės technologijos, lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos, istorijos ir geografijos, filosofijos ir etikos, fizinio ir sveikatos ugdymo, lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos, anglų kalbos ir kitos užsienio kalbos pedagogikos. Šiemet kaip antrąją užsienio kalbą siūloma rinktis ispanų kalbą. Taip pat rengiami Specialiosios pedagoginės pagalbos (specialieji pedagogai bei logopedai) bei Sporto studijų profesionalai.

Tai, kad mokiniai nemėgsta matematikos, nėra tik Lietuvos problema

Matematikos mokytojų trūkumas mūsų šalies mokyklose, rodos, jau ima siekti kritinę ribą. Visgi, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės, Informatikos fakulteto prodekanės Sigitos Urbonienės, tai ne pabaiga – ateityje ši problema tik dar labiau didės ir aštrės.

Vyriausybės strateginio analizės centro (STRATA) tyrimų duomenimis, iki 2025-ųjų matematikos mokytojų mūsų mokyklose trūks bent 700.

„Ši liūdna tendencija ypač išryškėja prieš pat vasaros periodą, kai mokyklos pradeda komplektuoti savo personalą naujiems mokslo metams ir mokyklų vadovai kreipiasi į mus su užklausomis dėl ieškomų matematikos mokytojų. Būsimų pedagogų, kurie pilnai išklauso matematikos mokymo modulį ir yra pasirengę būti ne tik matematikais, bet ir dirbti su vaikais mokyklose, per pastaruosius keletą metų paruošta tik apie 30, vadinasi, kasmet – mažiau nei po 10“, – nedžiuginančia statistika dalijasi S. Urbonienė, dirbanti su VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: matematikos krypties studentais.

Paklausta, kokių pokyčių reiktų imtis, kad šių specialistų būtų daugiau, pašnekovė prisiminė vieną eksperimentą, kurio metu 5 skirtingose pasaulio šalyse buvo apklausta 500 pagrindinės mokyklos mokinių: jų paprašyta nupiešti, kaip jie įsivaizduoja matematiką savo darbo vietoje. Daugiau nei pusė mokinių nupiešė suaugusį žmogų, kuris laiko įrėmęs ginklą mokiniams į galvas ir liepia jiems mokytis matematikos, likusioji dalis – išsiblaškiusį žmogų, kuris sprendžia nesudėtingus matematikos uždavinius, ir tą daro dažnu atveju su klaidomis.

„Štai taip vaikai įsivaizduoja matematikus ir matematiką. Manau, kad Lietuvoje, jei atliktume tokį pat eksperimentą, rezultatai būtų panašūs. Tenka pripažinti, kad vaikai mokosi algoritmų, formulių ir taisyklių, tačiau nelabai supranta, kam jiems matematika reikalinga, kur ji taikoma, kokia jos mokymosi prasmė. Juk ir mes, suaugusieji, norime matyti prasmę, kai kažką darome, ką jau kalbėti apie vaikus – nematant prasmės ir nesidomint dėstomu dalyku, formuojasi ydingas uždaras ratas. Vaikams ima rodytis, kad matematika – neįdomi, sunki ir ji yra tarsi savotiškas jų kankinimo įrankis“, – pastebi pašnekovė.

Gaila, kad mokyklose susiformuoja tokie stereotipai

Tai, kad vieni mokiniai matematika nesidomi ir jos nesupranta, o kiti ją myli ir jiems sekasi su ja susidraugauti, didžiąja dalimi, pasak pašnekovės, priklauso nuo dalyką mokančio pedagogo – kiek jis geba mokinius sudominti, pritraukti, motyvuoti, kiek jo paties akys dega meile dėstomai disciplinai.

Būna ir taip, kad, tarkime, pradinėse klasėse matematiką visai neblogai mokęsis moksleivis staiga ima jos nebesuprasti. Matematika yra iš tų mokslų, kuriame, jei tam tikrą dalį praleidai nesimokydamas ar nesuprasdamas, atsiranda spraga ir laikui bėgant ta praraja tik gilėja.

„Kai savo studentų paklausiu, kodėl jie, spręsdami uždavinius ir gavę atsakymus, rėmėsi vienu, o ne kitu metodu, jie dažnai: automatiškai pakeičia savo pasirinkimą, nes galvoja, kad yra neteisūs. Nors aš netvirtinu, nei kad jie teisūs, nei kad neteisūs, tik prašau pakomentuoti savo veiksmus. Tai, kad užduodu jiems klausimą, juos priverčia manyti, kad jie suklydo. Mokantis matematikos normalu klausti, kodėl taip išsprendei, kodėl taip manai? Labai gaila, kad mokyklose susiformuoja tokie stereotipai“, – sako S. Urbonienė.

Būtinos išsamios diskusijos ir konkretūs veiksmai po jų

Nors yra įvairių šalių, iš kurių švietimo srityje galėtume daug ko pasimokyti ir pasisemti jų patirties, visgi S. Urbonienė nebūtų linkusi kažko aklai kopijuoti. Būtina vertinti kontekstą: kas tinka vienoje šalyje, jos kultūroje, nebūtinai tiks kitoje. Juo labiau, kad ugdymo procese greitų pokyčių nebūna – sistema nepasikeičia nei per metus, nei per dvejus ar trejus.

Anot pašnekovės, tai ko reiktų mūsų šalyje, visų pirma yra išsamios diskusijos įvairiais lygmenimis apie matematikos mokymą, o ir konkrečių veiksmų plano sudarymas bei jo įgyvendinimas po diskusijų. Svarbu, kad prie vieno stalo susėstų tiek matematikos mokytojai ekspertai, tiek tiesiogiai su vaikais mokyklose dirbantys pedagogai, tiek universitetų dėstytojai, besispecializuojantys būsimųjų pedagogų ruošime, tiek grynieji matematikai, kurie išmano taikymus, fundamentaliąją matematiką, žino, kaip modifikuoti reikiamus procesus.

Tai, kad dauguma moksleivių nemėgsta matematikos, nėra tik Lietuvos problema. Tai aktualu ir kitose šalyse. S. Urbonienė sako, jog vilties suteikia tai, kad pastaruoju metu matematikos populiarinimui ir kalbėjimui apie jos mokymosi prasmę skiriama vis daugiau dėmesio: mokslininkai rašo knygas ir kalba apie matematiką visuomenei suprantama, patrauklia, populiariąja kalba. Tai vienas iš šaltinių, skatinančių pradėti mylėti matematiką.

„Lietuva yra krepšinio šalis, o krepšininkai turi stiprų fizinį pasirengimą. Jie kasdien daug treniruojasi, atlieka daug šuoliukų ir pritūpimų, kurių varžybų metu jiems galbūt ir neprireiks, tačiau tai padeda jiems tinkamai pasirengti varžyboms, sumažinti traumų riziką, ištvermingai atlaikyti visas intensyvias rungtynes. Panašiai ir su matematika: jei nori modeliuoti, taikyti matematinius metodus ir keliauti į vis sudėtingesnį lygį, turi gebėti išspręsti lygtis, įvaldyti įvairius algoritmus, tai yra žinoti ir suprasti bazines sąvokas, kad nereiktų kaskart iš naujo išradinėti dviračio. Šis pagrindas turėtų būti klojamas mokykloje“, – sako S. Urbonienė.

Negaili kritikos profiliavimo sistemai

Nors pati S. Urbonienė, mokydamasi Jurbarko Naujamiesčio vidurinėje mokykloje (šiuo metu – progimnazija), iki dešimtos klasės buvo pasiryžusi studijuoti mediciną ir tam uoliai ruošėsi, visgi baigusi mokyklą nusprendė rinktis matematiką. Tai, ko gero, buvo ją mokiusios matematikos mokytojos nuopelnas, kuri gebėjo sudominti ir motyvuoti.

Pašnekovė negaili kritikos profiliavimo sistemai: dešimtoje klasėje didelė dalis vaikų dar tvirtai nežino, ką norės veikti ateityje, tad privalomas vienų dalykų pasirinkimas, o kitų atsisakymas užveria duris jų galimybei persigalvoti ir vėliau rinktis kitą studijų kryptį. Profiliavimas būtų atėmęs galimybę ir pačiai S. Urbonienei paskutiniaisiais mokyklos metais vietoje medicinos mokslų pasirinkti matematikos studijas.

„Visų pirma, aš myliu matematiką, – paklausta, kas jau 20 metų skatina ją dirbti su matematikos mokslu, sako pašnekovė. – Antra, dirbdama prodekane, turiu įvairių administracinių funkcijų, taip pat vykdau ir mokslinę tiriamąją veiklą. Iš visų šių veiklų, pedagoginė man yra pati mieliausia širdžiai. Kai matau, kad studentai susidomi, išmoksta, jiems pradeda matematika patikti, tai man yra pats geriausias įvertinimas ir varikliukas, skatinantis tęsti pradėtus darbus“.

 

Ar dirbtinis intelektas ateityje pakeis mokytojus?

Ar mąstančios mašinos geba mokytis geriau už žmogų? Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos docentas Augustinas Dainys įsitikinęs: mąstančios mašinos negali geriau mokytis už žmogų, net jei dirbtinio intelekto technologijose kalbame apie algoritmus, kurie patys save koreguoja ir patys reaguoja į naujus įvykius. Net jeigu mąstančios mašinos ir mokosi, vis tiek tai vyksta pagal užduotą algoritmą.

Pasak jo, programuotojas, kuris kuria robotą ar mąstančią mašiną, jau numato, kaip ji reaguos ir kaip veiks, į kokius įvykius atsižvelgs mašina. Ji mokosi taip, kaip yra užprogramuota mokytis, ir šia prasme galima sakyti, kad mąstančios mašinos horizontas yra uždaras, jau artikuliuotas esamų algoritmų.

„Jeigu, tarkime, paklausite, kuo skiriasi žmogus ir mašina, tai žmogaus kūrybingumas yra atviras, žmogus gali išrasti tai, ko dar niekados nebuvo, ir gali sumąstyti tokią mintį, kurios nesirengė mąstyti. O mašina visada mąstys taip, kaip yra užprogramuota mąstyti. Todėl galiu nuliūdinti dirbtinio intelekto entuziastus ir pradžiuginti žmogaus kūrybingumo entuziastus, teigdamas, kad žmogaus kūrybingumas yra neišsemiamas, mąstančios mašinos nepakeis nei kūrybingo mokytojo, nei kūrybingo mokinio“, – sako A. Dainys.

Mąstančios mašinos jau gali mokytis

Iš tiesų gyvename tokiais laikais, kai dirbtinio intelekto technologijos padarė didelį proveržį. Dalis filosofų mano, kad ateities filosofijos būvis – tai šių mąstančių mašinų aptarnavimas. Netgi kalbama, jog filosofija, kaip viduramžiais ji aptarnavo teologiją, taip mūsų laikais ji turėtų aptarnauti mąstančias mašinas, o žmogaus smegenų funkciją kurti filosofines mintis perims mašinos.

Pasak pašnekovo, įdomiausia tai, kad dirbtinis intelektas jau nebėra tiktai aklas sekimas algoritmais, kai, tarkime, programuotojas suprogramuoja, jeigu A, tai B, jeigu B, tai C, ir tada dirbtinis intelektas atlieka: jeigu A, tai C, ir seka įvairiais algoritmais. Vis dėlto dirbtinis intelektas ir mąstančios mašinos jau gali mokytis. Kalbama apie Bayeso teoremą, kuri aprašo tokią situaciją, kai kiekvienas naujas įvykis keičia sistemos būvį, ir tada sistema, atsižvelgdama į kiekvieną nutikusį įvykį, jau reaguoja atitinkamai, todėl mąstančios mašinos iš tiesų gali mokytis.

„Kūrybingas yra tas mokytojas, kuris ne tik dėsto vadovėlio algoritmus, bet gali pamąstyti ir dėstyti tai, kas neįeina į vadovėlio algoritmą. Šia prasme vadovėlio algoritmas – tai uždaras horizontas, kuris lemia įvairias žinojimo implikacijas, įvairius žinojimo išvedimus. Dirbtinis intelektas iš esmės veikia pagal vadovėlio algoritmą, jeigu taip vaizdžiai pasakytume. O kūrybingo mokytojo intelektas išeina anapus užduotų galimybių ir gali taip interpretuoti faktus, atsakydamas į mokinio klausimą, kaip neparašyta vadovėlyje. Ir tai būtent skiria žmogų nuo dirbtinio intelekto, kad jis, kaip jau sakiau, mąsto atviro horizonto sąlygomis“, pabrėžia VDU docentas.

Kūrybingumas primena mokymą plaukti

Paklaustas, kokį mokinį galėtume vadinti kūrybišku, pašnekovas sako, kad tai yra mokinys, kuris taip pat ne tik išmoksta vadovėlio algoritmus, bet, taikydamas vadovėlių ir mokytojų perteiktas žinias, žaidžia su faktais ir atranda naujų ryšių bei perspektyvų. Kūrybingas mokinys peržengia mašininio mokymosi („machine learning“) algoritmus ir išranda naujus žinių kontekstus, naujus žinių siejimo būdus. Pasak jo, su kūrybingumu yra kaip su mokymu plaukti: reikia įmesti mokinį į galimybių ežerą, ir jis turi mokytis plaukti.

„Žmogaus kūrybingumas siejasi su menu, o ne su technika, su gebėjimu naujai pažvelgti į dalykus, kaip dar niekas į tai nežvelgė, – akcentuoja A. Dainys. – Galima sakyti, kad toks gebėjimas yra įgimtas jaunuolio gebėjimas, kuris jį skiria nuo gyvūno, tačiau, suprantama, jog jis yra aktyvuojamas bei ugdomas. Mokinys įsisavina algoritmus. Ir jeigu mes kalbame apie kūrybišką mokymąsi, tai nereiškia, kad nereikia mokytis. Taip, vadovėlį reikia įsisavinti, tačiau mokinys neturi atsakinėti nuo šito puslapio iki šito, nuo šios teoremos iki šitos, bet mokėti kūrybingai taikyti žinias ir įvairiais kampais peržengti jau esamus algoritmus.

Savaime suprantama, kad geras pedagogas ugdo mokinio kūrybingumą ir gebėjimą mąstyti nestandartiškai. Iš viso žmogus turbūt yra vienintelė nestandartinė būtybė: gyvūnų elgesį lemia jų genai ir instinktai, mąstančios mašinos apspręstos algoritmų, o žmogus nėra nuo jų priklausomas, ir tai jau yra iš jo prigimties. Todėl kūrybingas pedagogas ir ugdo gebėjimą mąstyti nestandartiškai, ne sekti algoritmais, bet ieškoti ryšių tarp įvairių algoritmų. Tad kūrybingas mokinys perauga savo mokytoją, nes atranda naujų faktų ir žinojimo sąryšių, kurių neįžvelgė mokytojas“.

Kaip „Deep Blue“ pavyko įveikti Garį Kasparovą?

Žinome, kad superkompiuteris „Deep Blue“ 1996 metais laimėjo šachmatų varžybas prieš šachmatų didmeistrį Garį Kasparovą. Vadinasi dirbtinio intelekto mašinos gali pranokti žmogų?

Iš tiesų, pasak pašnekovo, jeigu įsivaizduosime, pavyzdžiui, šachmatų žaidimą – tai yra 8 langeliai prieš 8 – tai 64 galimybės. Šachmatų žaidimui būdinga tai, kad judama jau esamo uždaro horizonto rėmuose, tai yra 8 prieš 8 langelius. Suprantama, kai jau užduotas šachmatų žaidimo algoritmas, mašina gali įveikti didmeistrį, nes ji nejaučia nuovargio, jos netrikdo įvairūs žmogiškieji faktoriai, galbūt žmogus buvo pavargęs, neišsimiegojęs prieš varžybas ar jam ką nors skaudėjo. Šachmatų superkompiuteris šito nežino. Todėl jau užduoto lentos algoritmo atžvilgiu, jis tikrai gali būti efektyvesnis už šachmatų didmeistrį, tad šachmatų superkompiuteriui „Deep Blue“ ir pavyko įveikti Garį Kasparovą.

„Tačiau, kai kalbame apie filosofiją, apie žmogišką kūrybą, apie kūrybingą mokymąsi ar mokymą, tai turime galvoje būtent tai, kas peržengia užduotus algoritmus, užduotas galimybes ir balansuoja iš esmės ties žmogaus neapibrėžtumu, kai nėra užduotas šis iš anksto galimybių horizontas. Mes, filosofai, mąstome filosofines tikimybes, kurios peržengia iš anksto užduotus algoritmus“, – sako filosofas.

A. Dainys įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, vaiko kūrybingumo nesimuliuos ir jo nepakeis joks dirbtinis intelektas, jokia mąstanti mašina, nes vaikas yra iš esmės kūrybingas.

Šios studijos leidžia laimėti du dalykus

VDU Švietimo akademijos Filosofijos ir etikos pedagogikos specializacijos studijose rengiami ugdyti jaunuoliai atviro tikimybių horizonto kontekste, jie mokomi elgtis ir mąstyti filosofinės tikimybės sąlygomis. Tad čia filosofija prieina prie pamatinio, esminio žmogaus kūrybingumo.

Kuo ypatingos Filosofijos ir etikos pedagogikos studijos Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje? A. Dainys sako, kad nors filosofija yra visuotinai gerbiamas mokslas, nes tai yra mokslų karalienė, teikianti raktus į Vakarų ir kitų pasaulio civilizacijų supratimą, tačiau ne visada galima filosofijos mokslą pritaikyti praktiškai.

„Filosofinė tikimybė yra tokia, kad, kaip buvo sakyta, peržengia įvairias pragmatikas. Tačiau šios VDU Švietimo akademijos Filosofijos ir etikos pedagogikos studijos leidžia laimėti du dalykus. Viena vertus, teikiamos filosofijos studijos, kita vertus, leidžiama įgyti „duoninę“ filosofijos ir etikos pedagogo specialybę. Dabar etikos ir filosofijos mokytojų atlyginimai verčia pavydžiai į juos žvelgti net universiteto docentus. Šiuo metu filosofijos ir etikos studijos yra įrašytos į universiteto programas, ir jos vyks. Yra didelis filosofijos ir etikos mokytojų poreikis, o ateityje tik augs. Todėl norėčiau jaunuolius pakviesti rinktis šią specialybę, nes tai yra būdas prisikasti prie Vakarų kultūros šaknų ir kartu įgyti „duoninę“ pedagogo specializaciją“, – jaunąją kartą ragina VDU docentas A. Dainys.

 

Italijoje kurčiųjų centre atlikta praktika logopedei Gretai tapo didžiausia pamoka

Viename iš Kauno darželių-lopšelių dirbanti logopedė Greta Latakaitė pripažįsta, kad šiandien itin daug vaikų turi įvairių kalbos sutrikimų. Didelių problemų kelia tai, kad kalbėti dar tik pradedantys mažyliai jau yra sodinami prie planšetinių kompiuterių ar telefonų, per kuriuos žiūri filmukus anglų kalba. Vaikai, kurių gimtoji kalba dar nėra sutvirtėjusi, pradeda painioti, maišyti žodžius ir neskiria, kuri gi yra jų pagrindinė kalba.

„Yra daug nuostabių filmukų, įvairių vaizdo įrašų lietuvių kalba. Tad patarčiau tėvams bent jau iki tol, kol vaikų kalbėjimas lietuvių kalba sutvirtės, rinktis būtent juos“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos II kurso studentė.

Netikėtą idėją pasufleravo mama

G. Latakaitė turėjo įvairių pasirinkimų, ką veikti pabaigus mokyklą – Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokinę anuomet traukė ir istorija, ir medicina, ir psichologija, ir matematika. Visgi galvodama, kokį profesinį kelią rinktis, tuo metu ji labiausiai svajojo apie darbą, susijusį su muitinės veikla ir ikiteisminiais tyrimais.

Pedagogo kelio tarp šių pasirinkimų tuomet nebuvo, tačiau jis visad buvo šalia. Gretos mama – pradinių klasių mokytoja, tad ji pirmoji prakalbo apie tai, kad dukrą labiausiai įsivaizduotų specialiosios pedagoginės pagalbos srityje.

„Nuoširdžiai pagalvojus, visada žavėjausi pedagogo darbu. Kai mama tai pasakė, man ši idėja iškart patiko. Pasitikėjau mama – ji yra pedagogė, puikiai mato, kas man labiausiai tiktų, kokios asmeninės savybės būtų mano stiprybės viename ar kitame darbe. Pradėjau domėtis logopedija, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus, pamokas ir bandžiau save įsivaizduoti šioje pozicijoje. Tad ši idėja ir virto realybe“, – sako VDU Švietimo akademijoje logopediją pradėjusi studijuoti G. Latakaitė.

Kadangi jos mama pedagogė, Greta nuo pat mažumės iš arti matė mokyklos užkulisius. Ji anksti suprato, kad mokytojo darbe reikia ypatingos kantrybės. Šis darbas nėra nuobodus – kasdien jis kupinas pačių įvairiausių iššūkių. Pedagogo darbas reikalauja ir didelės atsakomybės: reikia mokėti pastebėti vaiko silpnybes ir stiprybes, suprasti jo poreikius, matyti ir įvertinti, kas kelia didžiausių sunkumų. Tačiau, pasak pašnekovės, darbas su vaikais ir pasiekiami rezultatai atperka viską.

Susikalbėjo naudodami gestus, veido mimikas, piešdami

Iš Kretingos persikėlus į Kauną, adaptuotis dideliame mieste Gretai iš pradžių buvo didelis iššūkis. Juo labiau, kad didžioji dalis jos draugų pasirinko studijas Vilniuje.

Tačiau ilgainiui ji priprato prie didmiesčio šurmulio, o tuomet ryžosi ir dar vienam nuotykiui. Pirmame studijų kurse išgirdusi pasiūlymą dviem mėnesiams pagal „Erasmus +“ mainų programą išvykti į užsienį – Italijos miestą Turiną – sutiko juo pasinaudoti net nedvejojusi.

„Labai nudžiugau, kad universitetas suteikia tokią galimybę. Mėgstu keliauti, o čia buvo neeilinė proga pagyventi kitame mieste net du mėnesius – tai visai kas kita, nei paturistauti savaitę ar dvi. Negalėjau tokios galimybės praleisti“, – prisimindama savo apsisprendimą momentą šypsosi G. Lataikaitė.

Praktiką ji atliko Turino kurčiųjų institute – pati išsirinko šią vietą iš jai pateikto įstaigų sąrašo, kadangi išbandyti save tokioje srityje jai iki tol neteko.

Atlikdama praktiką Švietimo pagalbos skyriuje, ji pradėjo darbuotis vienoje iš ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kurią iš viso lankė apie 30 vaikų nuo 3 iki 6 metų. Pasak pašnekovės, įdomu tai, kad visi toje grupėje dirbantys mokytojai mokėjo italų gestų kalbą, o vienas iš mokytojų buvo kurčiasis.

Anot Gretos, Italijoje vyrauja įtraukusis ugdymas, tad ir į šią mokyklėlę priimami ir girdintys, ir kurtieji vaikai, taip pat – turintieji įvairių klausos ar regos sutrikimų. Tuo metu, kai praktiką joje atliko Greta, grupėje buvo du visiškai negirdintys vaikai ir vienas, kuris girdėjo klausos aparato pagalba.

„Ten būdama supratau, kad nesvarbu, kokia kalba kalbi, visada rasi išeitį, kaip susikalbėti. Nors atvykusi į Italiją išvis nemokėjau italų kalbos, tik kelis pagrindinius žodžius, tačiau susikalbėjome su vaikais naudodami įvairius gestus, veido mimikas, piešdami. Vaikų šypsenos, juokas, jų šiluma ramino – štai tada galutinai supratau, kad darau tai, ką išties noriu, esu ten, kur ir noriu būti. Tai man buvo didžiausia pamoka ir dovana“, – sako G. Latakaitė.

Didžiausią nuostabą, vertinant lietuvių ir italų kasdienį darbą švietimo įstaigoje, jai kėlė požiūris į darbą ir apskritai gyvenimą – jau vien tuo, kad italai niekur neskuba.

„Mes įpratę visur lėkti, skubėti, nervintis, o jie yra atsipalaidavę žmonės. Dirbdami ugdymo įstaigoje, jie dirba tokiu tempu, kuris jiems yra priimtinas. Mokymosi medžiagos dėstymas ar kažkoks projektas pas juos gali tęstis mėnesį, du ar net metus. Jie išvis neakcentuoja laiko, per kiek turi vieną ar kitą darbą atlikti. Mokymosi programos taip pat nėra apibrėžtos griežtais terminais“, – pastebi pašnekovė.

Būdama ten, Greta įsitikino, kaip stipriai Italijos ugdymo įstaigose akcentuojama vaikų laisvė, savarankiškumas ir pasitikėjimas jais. Tiek tėvai, tiek mokytojai pasitiki vaikais ir jų gebėjimais – patys vaikai žino, kad jie yra atsakingi už save, už savo veiksmus. Mokytojas jiems yra tarsi draugas, kuris yra šalia, kartu auga, kuria, tyrinėja pasaulį ir kuria artimą, pasitikėjimu grįstą santykį.

Turint palaikymą, motyvacija tęsti darbus tik didėja

Turino kurčiųjų centras prieinamas visiems – jį lanko ir kurtieji, ir girdintieji, ir regos negalią ar kitų sutrikimų turintys žmonės. Čia organizuojami įvairūs užsiėmimai, kurie padeda jį lankantiems žmonėms kurti savarankišką gyvenimą.

Visi, kas tik nori, gali nemokamai lankyti italų gestų kalbos kursus, mokytis komunikuoti su kurčiaisiais, taip pat vyksta įvairios dirbtuvės. Tai tarsi dienos centras, į kurį galima ateiti ir dienos pabaigoje, po savo darbų.

„Kadangi į Turiną atvykau balandžio pabaigoje, tad į italų gestų kalbos kursus nebespėjau, nes jie jau buvo įsibėgėję. Tačiau šiuo metu, studijuodama antrame kurse, kaip tik turiu lietuvių kalbos gestų pirmojo lygio kursą. Tenka pripažinti, kad jos mokytis tikrai nėra paprasta“, – sako G. Latakaitė.

Studijuodama antrame kurse Greta pradėjo dirbti logopede viename iš Kauno darželių-lopšelių. Baigusi bakalauro studijas ji norėtų save išmėginti klinikinio logopedo srityje, pavyzdžiui, padirbėti reabilitacijos centre. Taip pat norėtų baigti kalbos korekcijos pagrindų kursus, o vėliau – galbūt ir magistro studijas.

„Dabar jau savęs net nebeįsivaizduoju jokioje kitoje srityje. Man labai patinka tai, ką darau. Juo labiau, kad turiu milžinišką palaikymą iš savo šeimos bei savo kolegų. O tai man yra svarbiausia. Kai yra palaikymas, pagalba ir parama, motyvacija tęsti pradėtus darbus tik didėja, nes žinai, kad turi kuo pasitikėti. O jei atsiras sunkumų, yra, kas padės“, – džiaugiasi Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos antro kurso studentė.

Paklausta, koks yra didžiausias iššūkis kasdien dirbant su vaikais, Greta susimąsto: „Turbūt pats svarbiausias dalykas yra mokėti atrasti kiekvieną vaiką, sukurti su juo artimą, pasitikėjimu grįstą santykį, nes kiekvienas iš jų yra individualus, kiekvienas atvejis – skirtingas. Be artimo ryšio, pasak jos, jei vaikas nepasitikės ir nesijaus gerai, nenorės dirbti, bendras darbas nevyks, ir norimo rezultato greitai pasiekti nepavyks“.

 

Švietimo pažangos asamblėjoje pristatytos inovatyvios mokyklų praktikos

• Aktuali informacija absolventams
• Apie mus
• Bakalauro studijos
• Doktorantūra
• Doktorantūros dokumentai
• ES Projektai
• Gretutinės studijos studentams
• Kontaktai
• Mokslas
• Mokslininkams ir tarptautinė praktika
• Mokytojams ir tėvams
• Padaliniai
• Priėmimas į bakalauro programas
• Priėmimas į edukologijos krypties doktorantūros studijas
• Priėmimas į magistrantūros studijas
• Priėmimas į studijas VDU ŠA
• Profesinių studija pedagogika
• Renginiai moksleiviams
• Sporto ir fizinio ugdymo katedra
• Stipendijos
• Stojantiesiems ir moksleiviams
• Studentams ir absolventams
• Studentų aplinka
• Studijų sąlygos ir aplinka
• Susipažinkite su studentais
• Svetainės žemėlapis
• VDU ŠA tavo mokykloje
• Visi ivykiai
• Visos naujienos
• Vydūno Jaunimo fondo stipendija