Moka septynias užsienio kalbas ir mokosi aštuntos: turi patarimą ir mokykloms

Pastaraisiais metais antrosios užsienio kalbos mokymasis bei jos pasirinkimo klausimas mokyklose tapo itin aktualus ir opus. Šiuo metu mokiniai gali rinktis iš trijų opcijų – rusų, vokiečių arba prancūzų, diskusijose jau atsiranda ir lenkų bei ispanų kalbos.

Siekis apriboti galimybę vaikams mokytis rusų kalbos ir iškelti naujas kalbas, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekano dr. Mindaugo Norkevičiaus, yra gerokai pavėluotas – tą reikėjo padaryti dar 1990-aisiais, o ne dabar, bandant visa tai įgyvendinti staigiai ir dirbtiniu būdu. Kaip ir bandymas perkvalifikuoti mokytojus, perkeliant juos nuo vienos kalbos prie kitos mokymo.

„Tokios iniciatyvos sveikintinos, tačiau įsivertinkime, kiek turime lenkų kalbos mokytojų, kurie šiandien galėtų šios kalbos mokyti vaikus mokyklose? Tikriausiai, labai nedaug. Dėl ispanų kalbos mokymo situacija analogiška – tokių pedagogų trūksta. Universitete atsiranda Mokomojo dalyko pedagogikos: anglų kalbos ir  ispanų kalbos kaip užsienio kalbos pedagogikos studijų programa, tačiau šie specialistai greitai nepasiruoš, tam prireiks mažiausiai ketverių metų.

Kita vertus, vienos užsienio kalbos, kurios vaikas mokėsi progimnazijoje, atsisakymas ir perėjimas prie kitos kalbos praranda užsienio kalbos mokymosi logiką, juk vaikai turi pasiekti tam tikrą kalbos mokymosi lygį, o tam reikia nuoseklumo. Mano vertinimu, nereiktų to daryti pernelyg skubotai, kaip tai bandoma daryti dabar, nes tai neduos norimo rezultato“, – sako VDU Švietimo akademijoje švietimo vadybos magistrantūros studijas baigęs M. Norkevičius.

Tai padeda susikalbėti su platesniu ratu žmonių

Pašnekovas pritaria ligšioliniam modeliui, kai vaikai mokosi pirmosios užsienio kalbos – anglų, o antrąją kalbą gali rinktis iš rusų (slavų), vokiečių (germanų) ir prancūzų (romanų). Kai mokiniai ar jų tėvai pašnekovo klausia, kokias kalbas rinktis ir ką vaikui geriau būtų mokytis, jis siūlo mokytis kalbas iš skirtingų kalbų grupių – tai ateityje padės suprasti giminingas kalbas ir susikalbėti su platesniu ratu žmonių. Gerai mokėdamas prancūzų kalbą, šiek tiek suprasi ispanų ir italų, mokėdamas lenkų ar rusų – bent minimaliai suprasi čekų, slovakų ar ukrainiečių ir pan.

Kita problema, kurią mokyklose mato M. Norkevičius, yra ta, kad bendrosiose ugdymo programose nurodyta vaikams antrąją užsienio kalbą mokytis tik nuo šeštos klasės, o galėtų jos mokytis jau nuo penktos. Be to, 80-90 proc. mūsų šalies mokinių antrąją užsienio kalbą baigia mokytis dešimtoje klasėje – 11-12 klasę baigia tik su pirmąją užsienio kalba. Retas kuris pasirenka tęsti antrosios užsienio kalbos mokymąsi paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, pasirinkdamas ją kaip papildomą dalyką.

„Kuo anksčiau vaikai pradeda mokytis užsienio kalbą, tuo geresnį rezultatą pasiekia, – įsitikinęs jis. – Turėtume apsvarstyti galimybę 11-12 klasėse nepamesti antrosios užsienio kalbos, nes tik taip pasieksime Europos Komisijos iškeltą siektiną rezultatą, kad Europos Sąjungos piliečiai mokėtų bent dvi ar tris užsienio kalbas“.

Ugdymo srityje rezultatas greitai neateina

Kauno Juozo Urbšio progimnazijoje direktoriaus pavaduotoju ir istorijos bei geografijos mokytoju dirbantis M. Norkevičius prisipažįsta, kad pats tik po kelerių metų darbo mokykloje suprato, kad tai yra ta vieta, kurioje jis mato savo karjerą. Iki tol jis net negalvojo, kad kada nors galėtų dirbti mokykloje.

Mokykloje jis atsidūrė netikėtai. Viena iš Kauno mokyklų norėjo įgyvendinti daugiakalbystės ugdymo koncepciją ir ieškojo universitete, kas galėtų šioje srityje konsultuoti, rengiant šį modelį bei pritaikant jį mokyklos ugdymo planui. Kadangi Mindaugas tuo metu universitete jau dėstė dalyką, susijusį su daugiakalbyste ir daugiakultūriškumu, tas klausimas atsidūrė pas jį – kartu su mokykla parengus koncepciją, tuometis jos direktorius pakvietė jį dirbti mokykloje. Tą iššūkį jis priėmė.

„Darbas mokykloje man buvo tam tikras atradimas. Atkeliavus į mokyklą atsirado ir daugiau veiklų, susijusių su ugdymu – man pavyksta suderinti ir mokslą, ir darbą universitete, matau, kaip yra ruošiami pedagogai ir kaip tai jų darbas atrodo praktikoje, koks tas mokyklos gyvenimas yra iš tiesų“, – sako jau devintus metus mokykloje istorijos ir geografijos mokytoju metodininku dirbantis pašnekovas.

Į darbą švietimo įstaigoje jis nėrė su didele ambicija siekti tobulumo visose srityse – tiek dirbant su studentais universitete, tiek su moksleiviais mokykloje. Tas tobulumo siekis neišnyko iki šiol, tačiau dabar jis jau supranta, kad nereikia visko daryti greitai ir tikėtis staigaus rezultato. Ugdymo srityje rezultatas greitai neateina: „Pirmaisiais metais tikėjausi, kad rezultatas bus matyti iškart – to neatsitikus, mąsčiau, ar tikrai viskas daroma taip, kaip turėtų būti… Dirbdamas mokykloje suvokiau, kad viskas vystosi palaipsniui, lėtai – tik dabar, po 8 metų darbo su daugiakalbyste, matau teigiamus rezultatus: mokykla, kurioje dirbu, šiame kontekste jau yra gerai žinoma ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje“.

Svarbiausia – gebėjimas planuoti ir valdyti savo laiką

M. Norkevičius pats moka net septynias užsienio kalbas.  Anglų kalbos jis mokėsi mokykloje ir universitete, taip pat baigė vieną iš magistrantūros studijų programų anglų kalba. Mokykloje pradėjo mokytis rusų kalbos, universitete tęsė šios kalbos studijas. Universitete taip pat mokėsi lenkų kalbą – tęsė jos studijas ir Varšuvos universiteto polonistikos studijose, kurios davė gilesnį slavų kalbų suvokimą – jo paties daktaro disertacija taip pat buvo susijusi su Lenkijos atvejo analize, tad lenkų kalbos žinios jam buvo svarbios ir reikšmingos.

Universitete Mindaugas pradėjo mokytis prancūzų kalbos, nes tai buvo jo specialybės kalba magistro studijose, studijuojant diplomatiją ir tarptautinius santykius. Lygiagrečiai ėmėsi ir ispanų kalbos, tiesa, šias dvi kalbas mokantis kartu nuo nulio buvo nemažų iššūkių – teko susikurti tam tikrą strategiją, kaip jas kartu mokytis nuo pat pagrindų. Kai gyveno Italijoje, mokėsi italų kalbos, taip pat, dalyvaujant vasaros stovyklose Čekijoje bei lankant čekų kalbos studijas, pramoko čekų kalbą. Dabar naujas jo tikslas – švedų kalba.

Paklaustas, kaip jam pavyksta atrasti laiko mokytis tokios gausybės užsienio kalbų, taip pat suderinti įvairias pareigas ir atsakomybes, pašnekovas šypteli: tai padeda įgyvendinti gebėjimas tinkamai planuoti ir valdyti savo laiką.

„Dėstydamas studentams karjeros planavimą, nuolat akcentuoju, kad laiko planavimas ir gebėjimas atlikti įvairių sričių užduotis yra vieni svarbiausių įgūdžių, norint pasiekti gerų rezultatų. Negaliu sakyti, kad man pačiam viskas pavyksta 100 procentų, bet stengiuosi. Vadybos, lyderystės, gebėjimo dirbti komandoje kompetencijos padeda pasiekti tą rezultatą, kurį šiandien turiu.

Noras matyti, kaip atrodo teorija iš universiteto pusės bei kaip tai praktiškai įgyvendinama ir pritaikoma mokykloje yra esminis dalykas, dėl kurio bandau šias sritis suderinti. Mano darbinė patirtis daugialypė – toks jau esu žmogus, kad man reikia iššūkių, naujovių, dinamikos“, – prisipažįsta jis.

Tiek universitete, tiek mokyklose Mindaugui tenka dirbti su labai skirtingomis komandomis – mokiniais, mokytojais, studentais, dėstytojais, administracija – kurios savo kasdieniniame darbe vadovaujasi skirtingomis metodikomis ir principais. Kad sektųsi adaptuotis ir drauge dirbti, pašnekovo įsitikinimu, svarbu nevaizduoti savęs kaip viską geriau išmanančio žmogaus: svarbu įsiklausyti į kiekvienos komandos keliamas idėjas ir bandyti prisitaikyti, neprimesti vieno modelio visiems: „Reikia būti pakankamai lanksčiam ir matyti, kokioje aplinkoje ir kokiomis sąlygomis, dirbant su viena ar kita grupe, galima pasiekti geriausią rezultatą. Svarbu neprimesti skirtingoms grupėms vienodų taisyklių ir principų. Tokia ir yra sėkmingo bendradarbiavimo formulė“.

 

Prancūzų kalba moksleiviams atveria plačias karjeros perspektyvas

Šiais mokslo metais šalies mokyklose, kaip antrąją užsienio kalbą, vokiečių kalbą mokėsi daugiau kaip penktadalis šeštų klasių mokinių, o prancūzų kalbą – beveik dešimtadalis. Siekiant, kad mokytis šias kalbas rinktųsi kuo daugiau moksleivių, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vaikams ir jų tėvams organizavo pažintines nuotolines prancūzų ir vokiečių kalbų pamokas, rengiamas drauge su Prancūzų ir Goethe‘s institutais.

Pasak Ksenijos Banuševičienės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytojos, dirbančios su Mokomojo dalyko pedagogikos: anglų kalbos pedagogikos ir antros užsienio kalbos bakalauro programos studentais, tokia iniciatyva sveikintina – prancūzų kalba išties vaikams atvers platesnį langą į pasaulį. Šią kalbą mokantys moksleiviai ateityje galės pilnavertiškai konkuruoti pasaulinėje darbo rinkoje ir turėti perspektyvių verslo, mokslo ir kitų projektų. Vien tik anglų kalbos mokėjimas jau nebėra išskirtinumas.

Įkvėpė prancūziškas dainas dainuojantis senelis

Būdama dvyliktokė, K. Banuševičienė pati nuoširdžiai tikėjo, kad studijos yra visą gyvenimą trunkančios kelionės pradžia. Savo kelionės startui ji pasirinko būtent Prancūziją ir prancūzų kalbą, kuri yra viena svarbiausių tarptautinės teisės, politikos, diplomatijos kalbų. Be to, tai viena pagrindinių Europos Sąjungos institucijų darbo kalbų.

Be jokios abejonės, profesijos pasirinkimas jai, kaip jaunam žmogui, tuomet dar buvusiam mokyklos suole, atrodė labai sudėtingas dalykas. Iš pradžių pasirinkimams įtaką darė pomėgiai, patirtys, asmeninės savybės, vėliau – perspektyvos ir rinkos tendencijos.

„Prisimindama savo studijų pradžią, galiu pasakyti, kad prancūzų filologijos studijas pasirinkau neatsitiktinai. Nuo pat mažens turėjau galimybę klausytis savo prosenelio, dainuojančio prancūziškas dainas – senelis tam tikrą savo gyvenimo periodą gyveno Prancūzijoje, ten gimusi ir mano močiutė. Taigi toks pasirinkimas buvo tarsi užkuoduotas intuityviai mano pasąmonėje nuo pat vaikystės. Džiaugiuosi, kad pasirinktos prancūzų filologijos studijos suteikė platų žinių bei įgūdžių profilį, kuris atvedė prie širdžiai mylimos veiklos“, – apie savo profesinį pasirinkimą pasakojo K. Banuševičienė.

Mokytis prancūzų kalbą jai teko mokykloje – tai buvo pirmoji užsienio kalba, kuri sugebėjo ją nustebinti ne vien literatūra, kultūra, istorija ir tradicijomis, bet ir savo laisve.

Vertybė, į kurią reikia investuoti laiko ir suteikti žinių

VDU Švietimo akademijos dėstytojai teko paragauti darbo mokykloje – ji mokykloje dirbo dvejus metus, dar studijuodama magistrantūros programoje. Tai buvo neįkainuojama patirtis, kurios pašnekovė sako niekada nepamiršianti: „Kiekviena diena buvo įdomi, auginanti, o juk augdamas pats, augini ir kitus. Tai atrodė išties prasminga ir tikra“.

Paklausta, kaip ji vertina antros užsienio kalbos galimybes mokyklose ir kodėl vaikai turėtų rinktis būtent prancūzų kalbą, o ne jau ilgą laiką mokyklose dominuojančią rusų, ji atkreipia dėmesį į tai, kad dabar Europoje labiausiai rekomenduojamas modelis – dvi pagrindinės Europos Sąjungos kalbos. Vis daugiau tėvų ir mokinių supranta, kad prancūzų kalba atvers platesnį langą į pasaulį: ateityje šie vaikai galės konkuruoti darbo rinkoje ir turėti perspektyvių verslo, mokslo ir kitų projektų. Pasak pašnekovės, vien tik anglų kalbos mokėjimas dabar jau nebėra išskirtinumas. Pasaulis tampa globalesnis, atsidaro vis daugiau tarptautinių įmonių, todėl prancūzų kalbos mokėjimas yra svarbus – moksleiviai, kurie renkasi mokytis prancūzų kalbą mokykloje, kuria sau didesnes tolimesnių studijų, mokslo ir karjeros perspektyvas.

„Studentai, su kuriais dirbu, taip pat puikiai supranta, kad prancūzų kalbos pasirinkimas yra didelis pranašumas ir tuo pačiu metu unikalumas, kuris gali suteikti naujų perspektyvų.

Aš pati esu amžinas studentas, kuris jaučia pareigą ir atsakomybę nuolat atnaujinti savo žinias ir įgūdžius, – pabrėžia K. Banuševičienė. – Stengiuosi palikti teigiamą pėdsaką daugelio studentų gyvenime ir visada pasižymėti tokiomis savybėmis kaip kantrybė, komunikabilumas, tolerantiškumas, gebėjimas valdyti auditoriją. Geri tarpusavio santykiai visų pirma yra apie pagarbą vienas kitam ir atsakingumą. Kiekvienas studentas visų pirma man rūpi kaip žmogus, jis yra vertybė, į kurią reikia investuoti laiko ir suteikti žinių“.

Tai „degtukai“, kad motyvacijos laužas niekada neužgestų

Anot pašnekovės, mokymosi procese universitete studentai ir dėstytojai turi būti labai reiklūs sau ir kitiems, nebijoti iššūkių. Tam iliustruoti puikiai tinka filosofo Mestrijaus Plutarcho teiginys, kad protas – tai ne indas, kurį reikia pildyti, o laužas, kurį reikia uždegti: „Taip ir studentai nėra vien tik pasyvūs klausytojai – svarbu suteikti jiems galimybę kūrybiškai reikštis, įgyvendinti savo siekius mokymosi procese. Todėl stengiuosi visada turėti kuo daugiau „degtukų“, kad mano sukurtas laužas niekada neužgestų“.

Dirbant universitete, žinoma, sunkumų netrūksta. Sudėtingiausia yra pradžia, t.y. kai yra patirties stoka, būtinas nuolatinis darbas su savimi, svarbu mokytis, kaip valdyti auditoriją, suteikti grįžtamąjį ryšį, parinkti tinkamus įrankius, taktikas ir metodus: „Mano atspirties taškas prasidėjo nuo Konfucijaus žodžių: „Pasakyk man ir aš pamiršiu, parodyk man ir aš prisiminsiu, įtrauk mane ir aš suprasiu“, todėl visada esu įsitraukimo procese“.

Paklausta, koks, jos manymu, turėtų būti ateities prancūzų kalbos mokytojas, VDU Švietimo akademijos dėstytoja atsakė nedvejodama: lyderis, auginantis ir augantis kartu su naująja karta, efektyvus, įtraukiantis, kintantis, sugebantis parodyti kelią, įkvepiantis, reikalingas, fenomenalus, daugiafunkcionalus, atviras.

Norint prieiti tikslą, pirmiausiai reikia eiti

Prancūzijoje K. Banuševičienė lankėsi ne kartą. Pirmasis ir pats nepamirštamiausias kartas buvo dar mokyklos laikais, pagal mainų programą. Būdama septintoje klasėje ji gyveno prancūzų šeimoje net dvi savaites. Ši viešnagė svajingoje Prancūzijoje ir Eifelio bokšto spindesys suteikė žavingą posūkį jos gyvenime.

„Man Prancūzija visų pirma yra kultūros reiškinys. Tai šalis, kuri yra paslaptinga elegancijos ir džiaugsmo aura. Be jokios abejonės, kiekvienas ją pamato savaip ir vis kitokią. Ji man yra kaip spalvota mozaika, kuriai pažinti ir atrasti neužtektų daugybės metų. Man ši šalis yra autentiškos kultūros paveldas su išskirtine gamta, architektūra, literatūra, mada, virtuve bet aktyviai puoselėjamomis tradicijomis. Žaviuosi šios šalies ypatinga atmosfera ir jų filosofija. Nesu sutikusi nė vieno žmogaus, kuris nesižavėtų Prancūzija ar kuo nors prancūzišku“, – pasakojo K. Banuševičienė.

Taigi neatsitiktinai ir jos gyvenimo credo remiasi prancūzų rašytojo ir romanisto Onorė de Balzako mintimi: „Norint prieiti tikslą, pirmiausiai reikia eiti“.

 

Šiuo klausimu neskubėkite tartis su kaimynais ar ieškoti informacijos internete

Požymių, taip vadinamų „raudonųjų vėliavėlių“, skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais įspėjančių apie galimus kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimus, yra gana daug. Vienintelis patarimas šiuo klausimu – dėl vaiko kalbos raidos ir jos skatinimo konsultuotis su logopedu, apart laukus, kol išaugs, ar tartis su kaimynais, kitais tėvais, informacijos savarankiškai ieškoti internete.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lektorės, mokslų daktarės, logopedės metodininkės Simonos Daniutės, sudėtingesniais, kompleksinio požiūrio reikalaujančiais atvejais reikalinga visa specialistų komanda.

„Juk kai skauda dantį, kreipiamės į gydytoją odontologą, kuris baigė atitinkamas studijas ir įgijo būtiną kvalifikaciją, ne vienerius metus skyrė mokslams ir praktikai. Lygiai ta pati taisyklė išlieka aktuali ir šiuo atveju: nerimaujant dėl vaiko kalbos, būtina kreiptis į specialistą – logopedą. Prireikus logopedinės pagalbos, specialistas pateiks konkrečių ir individualiai jūsų vaikui skirtų rekomendacijų“, – sako ji.

Praktika ir mokslo žinios puikiai vienas kitą papildo

Įprasta, kad logopedas mokykloje vykdo prevencinę veiklą, atlieka logopedinį vertinimą, planuoja ir teikia logopedinę pagalbą bei konsultuoja tėvus, pedagogus, kitus mokyklos bendruomenės narius. S. Daniutės manymu, visgi pagrindinis logopedo tikslas ugdymo įstaigoje – padėti  vaikui komunikuoti verbaliniu ar neverbaliniu būdu, prireikus pasitelkti alternatyvios komunikacijos priemones klasėje ar grupėje, mokykloje ar už jos ribų. O būdų bei priemonių šiam tikslui pasiekti gali tekti pasitelkti gana įvairių. Pavyzdžiui, logopedas gali nuspręsti: teikti individualią ar grupinę tiesioginę pagalbą vaikui arba netiesioginę pagalbą (konsultacijas); teikti intensyvią logopedinę pagalbą arba pagalbą organizuoti ciklais; teikti logopedinę pagalbą savo kabinete arba vaiko klasėje (grupėje); pasirinkti vieną ar kitą kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimų įveikimo požiūrį, kryptį, strategiją ir t.t.

Logopedo profesija, pasak jos, yra autonomiška, vientisa ir grįsta tarpdisciplininiais mokslais: edukologija, psichologija, lingvistika, biomedicina ir kt., nepriklausomai nuo to, kuriame sektoriuje – švietimo, sveikatos ar privačiame – specialistas bedirbtų. S. Daniutė pabrėžia, kad logopedas teikia pagalbą įvairaus amžiaus asmenims, turintiems kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos, rijimo ir maitinimosi sutrikimų. Ji skuba paneigti mitą, kad logopedinė pagalba teikiama tik vaikams – logopedo teikiama pagalba yra reikšminga įvairiais žmogaus gyvenimo etapais.

„Logopedijoje vienodai svarbios tiek teorinės žinios, tiek praktiniai įgūdžiai. Mano manymu, kur kas geresnių rezultatų galima pasiekti, kai visa tai apjungiame, siekdami pateisinti asmens, turinčio kalbėjimo, kalbos, komunikacijos sutrikimų, jo šeimos lūkesčius ir vertybes. Džiaugiuosi, kad iki šiol man puikiai pavyko tai suderinti. Profesinė praktika ir mokslo žinios puikiai dera tarpusavyje ir vienas kitą papildo“, – sako S. Daniutė, dėstanti studentams VDU Švietimo akademijos bakalauro studijų programoje „Specialioji pedagoginė pagalba (logopedija)“ ir jungtinėje VDU ir Klaipėdos universiteto tarpkryptinėje magistro studijų programoje „Kalbėjimo ir kalbos terapija“.

Kelias į logopediją buvo vingiuotas

S. Daniutė prisipažįsta, kad jos pačios profesinis kelias į logopediją buvo gana vingiuotas. Mokyklos laikais ji ilgą laiką savo ateitį siejo su tiksliaisiais mokslais, ypač matematika. Tik baiginėjant 10 klasę, mokyklos bibliotekoje vartant žurnalą „Kur stoti“, jos dėmesį patraukė specialiosios pedagogikos bakalauro studijų programa. Tąkart ji suprato, kad studijos, kurias vėliau, baigusi 12 klasę, pasirinko stodama pirmuoju numeriu, skirtos būtent jai. Tuo metu būsimieji pedagogai buvo rengiami tik Šiaulių mieste, šiuo metu – jau ir Kaune bei Vilniuje.

„Nuo tos dienos, kai paskaičiau apie šias studijas, paskutinius dvejus mokslo metų metus mano studijų prioritetas nekito. Nors būsiu atvira, tuo metu turėjau itin menką supratimą apie tai, ką specialiosios pedagoginės pagalbos specialistai, t.y. specialusis pedagogas ar logopedas iš tiesų veikia“, – prisimindama šypteli pašnekovė.

Įgijusi specialiojo pedagogo kvalifikaciją, ji toliau mokslus tęsė magistro studijose. Tuo pačiu, norėdama papildyti turimą žinių bagažą, sekdama įvairų švietimo įstaigų skelbiamus darbo skelbimus, suprasdama, jog mūsų šalyje itin trūksta logopedų, ji tuo pačiu metu ėmėsi ir logopedijos modulio studijų. Vėliau sekė doktorantūra, kurios rezultatas – parengta ir apginta disertacija, vos trečia logopedijos srities disertacija Lietuvoje.

Tuo metu S. Daniutė kaip mat įsiliejo į logopedų profesinę bendruomenę tiek mūsų šalies, tiek tarptautiniu lygmeniu: aktyviai įsitraukė į Lietuvos logopedų asociacijos veiklas, kartu su universiteto kolegomis, logopedėmis-praktikėmis, organizavo įvairius renginius, skirtus logopedams, tokius kaip Baltijos šalių logopedų kongresas, pradėjo dėstyti logopedijos dalykus bakalauro „Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedija) ir magistro „Kalbėjimo ir kalbos terapija“ programose, atstovavo Lietuvos logopedams Europos logopedų asociacijas vienijančiose organizacijose.

„Dabar galiu drąsiai sakyti, jog jaučiuosi atradusi savo profesinį kelią ir pašaukimą, logopedo profesijos privalumus ir ribotumus. Darbe, nors dažnu atveju ir už jo ribų, dabar viskas sukasi tik apie logopediją. Idėjų ir minčių tiek, jog joms visoms įgyvendinti paroje pritrūksta laiko“, – sakė S. Daniutė.

Kiekvienas vaikas savitas ir unikalus

Pastaruosius šešerius metus S. Daniutė dirbo logopede nedidelėje rajono bendrojo ugdymo mokykloje, kurioje taip pat buvo įsteigta mišri priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo grupė. Šioje įstaigoje ji įgijo ir logopedės metodininkės kvalifikacinę kategoriją. Pasikeitus gyvenamajai vietai, iš šios įstaigos išėjo.

„Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę dirbti su skirtingo amžiaus vaikais, t.y. nuo trejų metų amžiaus iki 8 klasės. Kiekvienas vaikas, kuriam teikiau logopedinę pagalbą, buvo savitas ir unikalus. Dar ir dabar dėstomų paskaitų metu studentams kaip praktinį pavyzdį pateikiu ne vieną šioje ugdymo įstaigoje besimokiusio vaiko atvejį. Žinoma, išlaikant profesinės etikos ribas“, – patirtimi dalijasi ji.

Tiesa, šis darbas nebuvo iš lengvųjų – kildavo įvairių profesinių iššūkių, kadangi šioje įstaigoje ji buvo vienintelė švietimo pagalbos specialistė, o joje buvo ugdomi tiek nedidelių, tiek vidutinių ar didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai.

„Mano manymu, su mokyklos bendruomene, mokiniais ir jų tėvais, globėjais, pedagogais, administracija pavyko sukurti tikrai stiprų ir nuoširdų, pasitikėjimu grįstą ryšį. Pasitaiko, jog dar ir dabar sulaukiu tėvų, pedagogų skambučių, žinučių elektroninėje erdvėje su įvairiais profesiniais klausimais ar pasidalinimais, kaip sekasi jų vaikui. Smagu, jog pažinojau kiekvieną šios įstaigos mokinį, net ir neturintį specialiųjų ugdymosi poreikių, bei kiekvieną įstaigos darbuotoją, pradedant administracija, pedagogais ir baigiant aptarnaujančiu personalu. Tai labai svarbu, siekiant užtikrinti kokybišką ugdymąsi kiekvienam vaikui įtraukiojo švietimo kontekste“, – akcentuoja pašnekovė.

Geriausi rezultatai – veikiant komandoje

Paklausta, kokių savybių turėtų turėti būsimasis logopedas, logopedė metodininkė nedvejoja: visų pirma jis turi degti noru padėti kitiems, norėti nuolat mokytis ir tobulėti, turi būti kūrybiškas ir empatiškas. Ne ką mažiau svarbi savybė – gebėjimas įžvelgti menkiausią vaiko, turinčio kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, daromą individualią pažangą ir nuoširdžiai ja džiaugtis kartu su juo pačiu, jo tėvais, šeimos nariais ar kitais vaiko ugdymu(si) suinteresuotais asmenimis. Dar reiktų kantrybės ir gebėjimo išlaukti – anot pašnekovės, tiems, kam patinka greitas „čia ir dabar“ rezultatas, logopedo profesija gali nepasiteisinti.

Kokia ji pati yra dėstytoja, kaip užmezga ryšį su studentais? Pasak jos, per dešimtmetį, kurį dirba dėstytoja, ji išsigrynino keletą savybių, kurios jai pačiai yra svarbiausios. Visų pirma, ji stengiasi būti teisinga ir objektyvi, taip pat reikli tiek sau, tiek studentams.

„Pati asmeniškai labai mėgstu struktūrą, dėl to stengiuosi, jog tai atsispindėtų ir mano dėstomų paskaitų metu, pavyzdžiui, virtualioje mokymosi aplinkoje, padalijamoje medžiagoje, įvairiose atsiskaitymo užduočių aprašymuose ir panašiai, – akcentuoja ji. – Be to, siekiu naujausias logopedijos srities žinias ir savo supratimą, įgytas nuolat dalyvaujant įvairiuose kongresuose, konferencijose, mokymuose, užsiimant savišvieta, papildyti mokykloje įgyta praktine patirtimi. Būtent taip konstruoju savo dėstomas paskaitas“.

Savo studentams ji nuolat akcentuoja, kad vaiko ugdymo(si) procese svarbus tiek vaiko artimųjų, tiek pedagogų, švietimo pagalbos specialistų vaidmuo. Geriausių rezultatų pasiekiama bendradarbiaujant visiems su kitais – veikiant komandoje.

 

VDU ŠA vyks lenkų kalbos mokymosi internetinės svetainės pristatymas

2023 m. liepos 3 d. 10.00 val. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)  Švietimo akademijoje (T. Ševčenkos g. 31, A2 aud., Vilnius) vyks lenkų kalbos mokymosi internetinės svetainės pristatymas.

Daugiakalbė svetainė polski.info buvo sukurta dėka  Erasmus+ programos tarptautinio projteko, kuriame dalyvavo ir svetainę rengė VDU ŠA Moderniųjų didaktikų katedros dėstytojos dr. Barbara Dvilevič ir dr. Irena Masoit. Tai yra pirma lenkų kalbos internetinė mokymo(si) priemonė pritaikyta lietuviakalbiams vartotojams. Svetainėje polski.info galima rasti internetinius lenkų kalbos kursus A1 ir A2 lygiais, lenkų kalbos gramatikos vadovą, žodyną su žodžių tarimo įrašais, bendravimo ir socialinių tinklų priemones. Pristatymo metu projekto vykdytojos supažindins klausytojus su svetainės struktūra ir turiniu, kalbinių kompetencijų ugdymo metodais.

Renginys yra skirtas lenkų kaip gimtosios kalbos ir lenkų kaip svetimosios kalbos mokytojams, įvairių švietimo įstaigų atstovams.

Renginio programa. 

 

 

Vydūno jaunimo fondo Broniaus Kviklio vardo stipendija įteikta švietimo vadybos magistrui A. Bečiui

Birželio 21 d., Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje diplomų teikimo šventėje Vydūno fondo atstovė Jolita Kašalynienė įteikė Vydūno jaunimo fondo Broniaus Kviklio vardo stipendiją (Čikaga, JAV) švietimo vadybos magistrui Andriui Bečiui.

Stipendijos laureatas gali tapti VDU II pakopos (edukologijos krypties magistrantūros ir profesinių laipsnio neteikiančių pedagogikos studijų) studentai, gebantys sėkmingai derinanti mokslą, darbą ir visuomeninę veiklą. Stipendija Nuo 2000 metų stipendija skiriama VDU studentams.

Bronius Kviklys (1913–1990 m.)– lietuvių išeivis, aktyviai dalyvavęs visuomeninėje, leidybinėje bei skautų veikloje, už kurią vėliau buvo apdovanotas Lietuvių skautų sąjungos aukščiausiu garbės žymeniu – Geležinio vilko ordinu. Buvo išrinktas korporacijos „Vytis“ garbės nariu.

Už išleistą 7 tomų leidinį „Lietuvos bažnyčios“ Bronių Kviklį popiežius Jonas Paulius II-asis apdovanojo aukso ordinu už nuopelnus vykdant švietėjišką veiklą.

Bronius Kviklys, kaip ir daugelis kitų emigracijoje atsidūrusių intelektualų, gyvai ir nuoširdžiai domėjosi Lietuvos praeitimi, tuometinėmis politinėmis realijomis, stengėsi nutiesti atminties ir prarastojo laiko tiltus tarp pasilikusiųjų Lietuvoje ir emigravusių į Vakarus. Šis žingsnis skatino B. Kviklį atlikti prasmingą intelektualinį judesį, kurio rezultatai įsikomponuotų į bendrą lietuviškos kultūros klodą, taptų lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo garantu.

Išvykęs į užsienį B. Kviklys rinko įvairią medžiagą apie Lietuvą ir lietuvių veiklą. Tai buvo knygos, lietuvių veikėjų ir organizacijų archyvai, korespondencija, autografai, dokumentai, fotografijos ir kita. Surengė parodų lietuviškos spaudos tema. Po mirties šeima jo didžiulę lituanistikos biblioteką ir unikalius archyvus dovanojo Išeivijos studijų centrui Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Bronius Kviklys taip pat yra Vytauto Didžiojo universiteto absolventas.

 

Tenerifėje atliktą praktiką vadina didžiausia gyvenimo kelione ir mokykla

„Jeigu studijų metais neišvykote į užsienį, tai didžiausia jūsų klaida. Svečioje šalyje atlikta praktika gali tapti jūsų gyvenimo kelione. Tai būtiniau už būtina“, – sako Suomijoje pagal „Erasmus+“ programą studijavusi, taip pat studijų praktiką Vilniuje bei Tenerifėje atlikusi Agnė Staupelytė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos trečiakursės kitų metų stotelė – praktika Japonijoje, Tokijuje.

Šiemet, studijuodama trečiame kurse VDU, A. Staupelytė atliko pedagoginę praktiką Tenerifėje įsikūrusioje Tarptautinėje Baltijos mokykloje (Baltic International School). Ikimokyklinukams ir pradinukams skirtoje tarptautinėje lietuvių mokykloje ji mokė vaikus anglų kalbos ir dailės.

 

Stiprino ir augino kaip asmenybę

 

Pačią vertingiausią patirtį studentė išsinešė ne tik tris mėnesius dirbusi su vaikais mokykloje, bet ir savaitgaliais pažindama Tenerifę: Agnė tyrinėjo šalį važinėdama automobiliu, ilsėjosi paplūdimiuose, motociklu vyko į kalnus, taip pat viena pati leidosi į sudėtingus piligriminius žygius.

„Žygiuose kalnuose nupėdindavau pėsčiomis po 15-20 kilometrų, kilau į kalnus aukštyn po 2-3 kilometrus. Teko įveikti smėlynus, uolas, tarpeklius, ištverti žvėriškus karščius. Bet tas jausmas, kai grįždavau išsekusi, perkaitusi, bet įveikusi tai, ką užsibrėžiau, stiprino ir augino mane kaip asmenybę. Įveikusi vieną sudėtingą žygį, kitą savaitgalį imdavausi dar sudėtingesnio. Įsimetusi į kuprinę sumuštinių ir kelis buteliukus vandens, vienumoje įveikiau 5 žygius.

Tie trys mėnesiai buvo neįtikėtini – jaučiausi lyg filme. Kai sunkiai kopi į kalną, lipdamas per tarpeklius, braudamasis pro kaktusus, vijoklius, ir kalno viršukalnėje, po kojomis skraidant ereliams, kerti sumuštinį… Ši patirtis padėjo man pažinti save ir išsigryninti, kas gi iš tiesų man gyvenime yra svarbu. Drąsiai galiu tai vadinti savo gyvenimo kelione“, – apie tris mėnesius, praleistus didžiausioje iš septynių Kanarų salų Atlanto vandenyne, pasakojo A. Staupelytė.

Be išmaniųjų įrenginių

Studijuodama pirmame ir antrame kurse, A. Staupelytė atliko pedagoginę praktiką mokyklose Vilniuje. Būdama trečiame kurse, ji pirmiausia žvalgėsi mokyklos, kuri būtų nutolusi nuo Lietuvos – tai jai atrodė puiki galimybė patyrinėti ir kitos šalies kultūrą. Tad labai apsidžiaugė Tenerifėje atradusi lituanistinę mokyklą – buvo įdomu apsilankyti Ispanijos vulkaninėje saloje, o ir sužavėjo mokyklos lietuviškumas, kadangi jis ir pačiai Agnei be galo svarbus.

Nuvykus į Tarptautinę Baltijos mokyklą, pirmiausia įspūdį paliko šiltas saulėtas oras ir vieta – mokykla įsikūrusi ant paties Atlanto vandenyno kranto.

„Vos atvykusi pradėjau mokyti darželinukus ir pradinukus lietuvių kalbos bei vesti jiems dailės pamokas. Kadangi dirbau ir su penkiamečiais, ir dešimtmečiais, pati jaučiausi baigusi puikią gyvenimo mokyklą, kaip bendrauti ir susikalbėti su tokio skirtingo amžiaus vaikais. Kaip man sekėsi? Manau, kad puikiai. Tai rodo jau vien tas faktas, kad man įėjus į klasę vaikai pradėdavo šaukti „valio, ir vėl Agnės pamoka“, – juokiasi pašnekovė.

Agnė stebėjosi, kad šioje mokykloje buvo vos vienas projektorius ir pora nešiojamųjų kompiuterių. Daugiau – jokios išmaniosios įrangos, naudojamos pamokų metu: „Šiandien, kai švietimo ekspertai nuolat akcentuoja, kad mokyklų skaitmenizacija yra vienas iš prioritetų, buvo keista, kad ši mokykla eina kitokiu keliu. Ir kas buvo nuostabiausia – net ir be šių įrenginių pedagogai bei vaikai yra be galo motyvuoti. Prisigalvodavome pačių įdomiausių veiklų, kurioms įgyvendinti visiškai nereikia technologijų. Tai rodo, kad ne įranga yra svarbiausia, o žmonės ir jų noras mokymąsi paversti įdomiu, įtraukiančiu procesu“.

 

Griežtai išbraukė šį sakinį iš savo žodyno

Paklausta, kokias įdomias veiklas organizavo tiek darželinukams, tiek pradinių klasių moksleiviams, A. Staupelytė prisipažįsta, kad praktikoje išbandė ir tas, apie kurią girdėjo iš dėstytojų ir kalbėjosi apie jas studijuodama VDU universitete.

Vaikams ypač patiko žaisti anglų kalba žaidimą „Alias“, kurti scenarijus, pasitelkiant istorijose pasirinkimų variantus A arba B, kurie ir nulemia istorijų eigą, taip pat atlikti įvairius eksperimentus, naudojant klijus, lęšių skysčius, sodą, druską, dažus, t.y. gaminti slaimą, saldainių namą, 3D modelio  akvariumus, iš druskos tešlos lipdyti suvenyrus, daryti raižinius iš kiaušinių trynių, dėlioti japonų hieroglifus ir kt.

Pasak pašnekovės, labiausiai vaikai liko sužavėti žaidimais, kuriuose nereikia jokių technologijų – reikėjo intrigos, azarto, netikėtumo, eksperimentų. Jie norėjo išbandyti ir kurti tai, ko nėra matę, girdėję, čiupinėję.

„Iki tol net nebuvau pagalvojusi, kad, bendraujant su mažais vaikais, klaidinga pradėti pokalbį nuo prašymo „ar galėtumei padaryti tą ar aną“. Tokiu klausimu vaikams suteikiama galimybė pasakyti „ne“, prieštarauti, įsiveliama į bereikalingus ginčus ir diskusijas. Griežtai išbraukiau šį sakinį iš savo žodyno. Būtent ši mokykla mane išmokė sakyti vaikams „prašau padaryti tai ir tai“. Taip kalbant, įvyko stebuklai. Vaikams tarsi nebelieka erdvės ginčytis ir jie padaro, ką reikia. Man pačiai tai buvo tarsi didelis nušvitimas: bendrauti su vaikais reikia trumpais, aiškiais sakiniais, švelniai įsakmia intonacija, o ne retoriniais klausimais“, – apie savo patirtį pasakoja A. Staupelytė.

Baimė ir nerimas, kaip mokiniai sutiks ir priims

 

Agnė neslepia, kad vykdama į Tenerifę jautė baimę ir nerimavo, kaip gi ją priims vaikai. Pasak jos, išvykti į svečią šalį, bendrauti su vaikais tris mėnesius ir matyti, kad jie nepriima, nemėgsta ir nenori su ja mokytis, atrodė kaip baisiausias košmaras. Tad tuo metu ji galvojo, kad pats svarbiausias jos tikslas – pelnyti vaikų simpatijas ir pasitikėjimą.

„Galvojau, reikia padaryti viską, ką galiu, kad ta meilė atsirastų. Kai atvažiavau ir pradėjau bendrauti su vaikais, buvo akivaizdu, kad man pavyko tą santykį užmegzti. Pamokose man buvo svarbiausia ne planas ar metodika, o užčiuopti, kas vaikams yra įdomu, įtraukti juos į mokymosi procesą. Vienai klasei buvo įdomiausias konstravimas, kitai – geografija ir kelionės, tad anglų kalbos mokėmės per kelionių pasakojimus, žemėlapius. Viskas, ką daviau vaikams, man grįžo su kaupu – mano pamokos jiems labai patiko“, – džiaugėsi A. Staupelytė.

Kadangi per tris mėnesius jaučiasi Tenerifę pilnai pažinusi, Agnė kitais mokslo metais tikisi išvykti atlikti praktiką į Japoniją, Tokiją.

Anot jos, universiteto suteikiama galimybė atlikti praktiką studentui yra neįkainojama dovana – tai puikus būdas pažinti kitos šalies kultūrą, pakeliauti, įgyti profesinės patirties: „Jei studijuodama Suomijoje lankiau kursus, rašiau rašto darbus ir gilinau teorines žinias, tai atlikdama praktiką Tenerifėje išmokau kur kas daugiau, nes mokiausi ne studijuodama universiteto auditorijoje, o darydama, semdamasi realios patirties. Mokydama vaikus ir matydama jų dėkingumą, džiaugsmą, susidomėjimą, klausiančias ir laimingas akis, praturtėjau patirtimi – to nepamiršiu visą gyvenimą“.

 

Dailininkė G. Riškutė-Kariniauskienė: „Kurti gali ne visi, bet piešti – kiekvienas“

Dailininkė, scenografė, tapytoja, dailės dėstytoja prof. Giedrė Riškutė-Kariniauskienė jau daugiau kaip 30 metų dirba su studentais. Ugdydama jaunąją dailės pedagogų kartą, ji pastebi, kaip stipriai keičiasi darbas su vaikais ir jaunimu. Jei anksčiau dailės pamokoje mokiniai, ypač pradinukai, privalėdavo nupiešti piešinį tiksliai taip, kaip jiems nurodyta, ir pagal tai būdavo vertinami, šiuo metu išvis abejojama, ar reikia mažą vaiką mokyti piešti.

„Gal geriau leisti vaikui pačiam bandyti, kūrybiškai ieškoti ir skleistis, jį tik vos vos nukreipiant bei pasiūlant atitinkamas priemones, techniką. Mano požiūriu, svarbu neužgožti vaiko fantazijos ir neversti jo mokytis piešti taip, kaip noriu aš, matyti taip, kaip aš tai matau, ir ne kitaip. Žinoma, akademiniame piešime yra konkrečios taisyklės, jų svarbu mokytis ir laikytis, tačiau kūrybiniame, savęs pažinimo kelyje svarbu vaiką paskatinti, jam nenurodinėjant. Mūsų užduotis – kad jis pajaustų, jog gali“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: dailės pedagogikos bakalauro dėstytoja, profesorė G. Riškutė-Kariniauskienė.

 

Svarbi empatija ir jautrumas

 Šiandien mes jau suprantame, kad, anot pašnekovės, kurti galbūt gali ne visi, bet piešti – tikrai kiekvienas. Pamažėle keičiasi ir dailės mokytojo vaidmuo mokykloje bei tikslai: visų pirma jis pats turi būti gerai pasirengęs savo profesijai – būti ne tik mokytojas, bet ir menininkas, kad šio meno kūrybingai galėtų mokyti kitus. Be abejo, dirbant su vaikais būtina empatija bei jautrumas.

„Dalis studentų šiandien nori bendrauti ir dirbti auditorijoje, kita dalis – studijuoti nuotoliniu būdu, gyvendami kituose miestuose, derindami studijas su darbu ar kitais įsipareigojimais. Nepasakyčiau, kad besimokantieji nuotoliniu būdu kuo nors atsilieka nuo tų, kurie kasdien ateina į auditoriją – dauguma studentų dirba uoliai, su dideliu noru ir smalsumu. Šiuolaikiniai studentai išties yra reiklūs, žingeidūs, jie nori kuo daugiau sužinoti apie meninį ir pedagoginį gyvenimą, dalyvauja menininkų parodose, kelia klausimus ir ieško atsakymų. Tad ir mums, pedagogams, yra kur pasitempti: iš mūsų reikalaujama daugiau dėmesio, atidumo, jautrumo“, – sakė VDU profesorė.

Su absolventais

 

Įkvepia didūs menininkai ir ruduo

G. Riškutė-Kariniauskienė Vilniaus Dailės akademijoje studijavo scenografiją ir tapybą. Paklausta, kas lėmė šią jos profesinę kryptį, ji susimąsto: nebuvo taip, kad vaikystėje būtų noriai piešusi ir jau tada nusprendusi, kad ateityje bus dailininkė. Šis apsisprendimas atėjo pamažėle ir gan netikėtai – draugė pakvietė į piešimo būrelį, vėliau ji pradėjo lankyti dramos būrelį, baigė dailės mokyklą. O baigdama 12 klasių svarstė įvairius pasirinkimus: galbūt studijuoti grafiką, o galbūt meno istoriją ar tapybą? Galiausiai pasirinko scenografiją.

„Pasirinkau scenografiją, nes labai mylėjau teatrą. Pamenu, vaikystėje tuos pačius spektaklius ir pastatymus Operos ir baleto teatre žiūrėdavau po 10 ir daugiau kartų. Jei iš pradžių su manimi kartu į juos eidavo tėvai, tai jau vėliau jie išleisdavo mane vieną – jiems tiesiog atsibosdavo žiūrėti „Raudonkepuraitę“ ar kitus spektaklius dar ir dar kartą. Tad, puoselėjant šią didelę meilę teatrui, turbūt natūralu, kad likimas mane pakreipė eiti būtent šiuo keliu“, – įsitikinusi G. Riškutė-Kariniauskienė.

Didžiausias džiaugsmas ir profesinis pasiekimas, anot jos, yra tai, kad ją, kaip teatro dalininkę, pakvietė dirbti Kauno muzikinis teatras, kur ji kūrė scenografiją ir kostiumus kone pusei šimto pastatymų, rūpinosi kostiumais Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėms. Neįtikėtina sėkme, kurią teko patirti, ji vadina pažintis su to meto didžiaisiais menininkais – ji iki šiol su dėkingumu vertina jai suteiktą galimybę su jais pabendrauti, juos pažinti, iš jų mokytis ir bendradarbiauti. Patys gražiausi prisiminimai iš tų laikų ją lydi iki šiol: „Tai buvo nuostabus laikas, kupinas pagarbos menui, žmonėms, kūrėjams. Nors darbas teatre yra gan įtemptas, kupinas ne tik komplimentų, įvertinimų, bet ir kritikos, kurią ne visad lengva priimti, tačiau iki šios dienos širdyje nešiojuosi pačius šviesiausius prisiminimus“.

Svarstydama, kuris metų laikas ją labiausiai įkvepia kūrybai, menininkė prisipažįsta, kad, nors jai patinka visi metų laikai, nes kiekvienas iš jų turi savo žavesio ir savitumo, visgi artimiausias širdžiai jai yra ruduo.

„Ruduo – toks metas, kai, rodos, dar tęsiasi vasara, bet gamtoje jau sparčiai keičiasi spalvos, įsivyrauja kontrastingi tonai. Man ruduo asocijuojasi su mokslo metų pradžia, atsinaujinimu, nauju startu, tai yra pakilimo laikas. Kita vertus, visais metų laikas pro savo namų langą stebiu gražų peizažą, gaila tik, kad ne visad spėju juo pasidžiaugti. Vieną dieną matau, kad žydi obelys, slyvos, vyšnios, o kitą kartą žvilgteliu – jau peržydėjo… Kai užgriūva darbai bei gyvenimiški rūpesčiai, ne visad spėji pasidžiaugti ta trapia žavia akimirka“, – pastebi G. Riškutė-Kariniauskienė.

Sulaukusi klausimo, o koks gi yra jos gyvenimo moto, pašnekovė ilgesingai šypteli ir prataria: „Kad kiekvienas iš mūsų turėtume kuo daugiau saulėtų dienų“.

 

 

Baimė kišo koją, tačiau nesutrukdė įgyvendinti seną svajonę

Turbūt nedaug jaunų žmonių, mokydamiesi vyresnėse mokyklos klasėse, tvirtai žino, kokį profesinį kelią rinktis. Vieni žvalgosi į tendencijas, kokios studijos tuo metu yra populiarios ir paklausios darbo rinkoje, kiti pasikliauja draugų ar tėvų rekomendacijomis, treti renkasi pagal tai, kas jiems geriausiai sekasi mokykloje, kokie jų pomėgiai bei kur link traukia širdis.  

Kybartų mieste užaugusi Karolina Jablonskytė visada žavėjosi šokio menu. Jos mylimiausia veikla nuo pat paauglystės buvo šokis, tačiau Kybartai nebuvo garsūs savo šokio kolektyvais. Čia tebuvo vienas šokių būrelis, o vyresnėse mokyklos klasėse ji negalėjo rinktis šokio pamokos, kadangi Kybartų mokyklos neturėjo šokių mokytojos.

Tuo metu Karolina buvo vienintelio Kybartų šokio kolektyvo ,,Škac“ narė: šis kolektyvas ir šio kolektyvo vadovė Irena Šunokienė skatino ją sieti savo ateitį su šokiu. Taigi, nors baiginėdama mokyklą ji svajojo apie profesionalios šokėjos kelią, tačiau, atėjus metui rinktis studijų kryptį ir stoti į universitetą, mergina pasidavė abejonėms ir baimei.

„Ne kartą girdėjau kalbas apie tai, kad šokėjų pasaulyje yra be galo didelė konkurencija ir padaryti karjerą ten itin sunku. Tad nors ir norėjau savo gyvenimą sieti su šokiu, bet tokiam pasirinkimui reikėjo ryžto ir drąsos, o aš tiesiog pabijojau“, – lemtingo pasirinkimo dieną prisimena K. Jablonskytė.

Tad ji pasirinko, jos požiūriu, saugesnį kelią – įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultetą studijuoti „kūrybinių industrijų“, t.y. pasirinko į praktinius kūrybinių industrijų  procesus orientuotas studijas.

Baiginėdama pirmąjį šių bakalauro studijų kursą ji visiškai atsitiktinai pamatė, kad šiame universitete yra Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos programa, ir ši ją labai sudomino: „Tądien gimė nauja svajonė – baigti šias studijas ir grįžti į savo gimtąjį miestą mokyti šokio, suteikiant gimtinėje augantiems vaikams tokį profesinį pasirinkimą, kurio aš pati mokydamasi mokykloje taip ir neturėjau“.

Tarp patyrusių aktorių – lyg juoda avis

Studijuodama antrame kurse K. Jablonskytė jau turi galimybę būti profesionalioje teatro scenoje. VšĮ „Teatras Mens Publica“ kartu su Kauno miesto kameriniu teatru ir VDU teatru neseniai pristatė premjerą – spektaklį „Auksinis drakonas“ (pagal to paties pavadinimo Roland Schimmelpfening pjesę). Spektaklyje, kuriame vaidmenis kuria profesionalūs šalies aktoriai Saulius Čiučelis, Aleksandras Kleinas, Goda Piktytė, Mindaugas Gargasas, kurį režisuoja vienas ryškiausių teatro režisierių Lietuvoje Agnius Jankevičius, vaidina ir VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos II kurso studentė K. Jablonskytė.

„Iš pradžių buvo nedrąsu eiti į repeticijas, bijojau to, kas manęs laukia. Lipau į sceną kartu su profesionalais, tad jaučiausi kaip juoda avis tarp jų visų, – prisimindama pirmąsias repeticijas juokiasi pašnekovė. – Man šis procesas buvo nepažintas, naujas, tiesą pasakius, vis dar jaučiuosi nepatyrusi, pradedančioji, nors repeticijos vyko beveik kiekvieną dieną, repetuojant ryte ir vakare. Labai džiaugiuosi, kad su režisieriumi A. Jankevičiumi repeticijos įdomios, jų metu skiriami uždaviniai labai tikslūs ir aiškūs“.

 

Sunku įkūnyti tokį personažą

Pjesė „Auksinis drakonas“ 2010 m. pelnė „Mülheimer Dramatikerpreis“ – geriausios vokiškai kalbančių šalių pjesės apdovanojimą. Kritikų teigimu, tai viena harmoningiausių šio produktyvaus autoriaus kūrinių temos ir dramaturgijos sintezė. Lietuvos teatre pristatyta  pjesė skirta tuo metu pradėjusioms ryškėti globalios migracijos ir naujojo didžiojo tautų kraustymosi problemoms atskleisti. Tragiškų pastarojo meto įvykių kontekste – Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje, matant egzistencinę demokratijos kovą su totalitarizmu, kai karas verčia milijonus žmonių palikti savo gimtuosius namus ir ieškoti laikino prieglobsčio „normaliame“ pasaulyje – įgavo naują aktualų skambesį.

 

Spektaklyje K. Jablonskytė atlieka nelegalios emigrantės, pravardžiuojamos Svirple, vaidmenį. Jos įkūnijama personažė su broliu atvažiavo į svetimą šalį užsidirbti pinigų, bet tai įgyvendinti pasirodė esant sunkiau, nei ji įsivaizdavo.  Žiemos metu Svirplė nebegalėjo užsidirbti, badavo, galiausiai ji buvo pardavinėjama kaip prostitutė.

„Sunku įkūnyti tokį personažą, su kuriuo jauti labai mažą ir blausų santykį. Nėra ryšio, nes sunku suprasti ir įsivaizduoti, ką ji iš tikrųjų išgyvena. Tačiau su kitų aktorių ir, žinoma, režisieriaus pagalba su šiuo personažu vis labiau susidraugauju ir susitapatinu, – prisipažįsta Karolina.

 

Stengiasi gyventi šia akimirka

 

Repeticijų etapui intensyvėjant, artėjant egzaminų sesijai, stengiantis suderinti studijas, darbus, asmeninį gyvenimą ir poilsį, įkvėpimo bei palaikymo Karolina sėmėsi iš artimiausių žmonių.

„Mane labiausiai įkvepia mane supantys žmonės: mano mama, bendrakursiai, mokytojai, dėstytojai, jie padeda man augti ir tobulėti. Svarbų vaidmenį mano gyvenime atlieka ir muzika – ji man yra ir visada bus kaip vaistas, kuris padeda nusiraminti, atsipalaiduoti“, – sako pašnekovė.

Stebėdama žmones, kurie linkę griežtai ir detaliai planuoti savo ateitį, tokiu būdu tarsi pasiruošti visiems gyvenimo išbandymams, Karolina tikina, kad ji pati stengiasi gyventi šia akimirka: „Negali žinoti, kas tavęs laukia ateityje. Viskas gali labai greitai pasikeisti. Nepaisant to, vis dar lieku prie tos pačios savo svajonės – noriu mokyti vaikus šokti, o galbūt ir vaidinti. Tikiuosi, kad po penkerių metų turėsiu darbą mokykloje. Džiaugčiausi, jei kada nors pavyktų vesti savo šokio ir teatro būrelį, kurį galėtų lankyti įvairaus amžiaus vaikai“.

 

Studijos, atveriančios galimybes

 

VDU Švietimo akademija kartu su VDU teatru jau trečius metus iš eilės kviečia moksleivius rinktis naują, novatorišką, itin kūrybišką studijų programą „Mokomojo dalyko pedagogika: šokio ir teatro pedagogika“, kurioje išlaikomas kokybiškas balansas tarp pedagogikos ir menų studijų. Studentai nuo pat pirmo kurso yra kviečiami įsitraukti į profesionalaus teatro, šokio ir performanso sritį tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pernai studentai turėjo galimybę savo kūrybinį darbą pristatyti Graikijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Italijoje bei išvysti kitų bendraamžių kūrybą. Nemaža dalis studentų jau dirba įvairiose Kauno miesto ir rajono mokyklose, yra kviečiami pasirodyti įvairiuose renginiuose, akcijose ir festivaliuose.

Karolina su Mokomojo dalyko pedagogikos: teatro ir šokio pedagogikos studentais

VDU teatre organizuojamas renginių ciklas „Uždaras vakaras. Persona Grata“, kurio metu intelektualiam, nuoširdžiam pokalbiui į teatrą pakviečia daugybę Lietuvos kultūrinio lauko profesionalų. Studentai turi galimybę muzikinį pasirodymą, sukurtą specialiai vienai ar kitai Personai, pristatyti pilnoje VDU teatro salėje.

„Kai pradėjau studijuoti šokio ir teatro pedagogiką, mano gyvenimas stipriai pasikeitė. Visų pirma, įgijau naują šeimą – savo bendrakursius, kuriuos be galo myliu. Jie mane skatina tobulėti, visad palaiko, jei studijuojant vienu ar kitu etapu pasidaro sunku“ – pabrėžė K. Jablonskytė.

VDU Švietimo akademijos „Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogika“ II kurso studentė tiek sau, tiek kitiems bendraamžiams linki būti ryžtingiems ir nebijoti rizikuoti: „Kiekvienas gyvenime patiriamas įvykis ar atsitikimas įvyksta neatsitiktinai. Linkiu nepasiduoti baimei, nes kai pasiduodame, kartais net nesuprantame, kiek daug gėrio ir grožio atsisakome ar praleidžiame“.

 

 

Lietuvė vadovauja privačių darželių tinklui Suomijoje: į darbą direktorė eina su sportiniu kostiumu

Studijuodama socialinį darbą Lietuvoje, Simona Lunina pagal „Erasmus+ “ programą trumpam išvyko mokytis į Latviją. O ten, būdama dar antrame kurse, susipažino su tame pačiame Latvijos universitete studijavusiu savo būsimu vyru estu. Kurį laiką draugavusi per atstumą, galiausiai pora nusprendė gyventi kartu – keltis kartu į Suomiją, kur gyvena mylimojo tėtis, arba Vokietiją, kur įsikūrusi jo močiutė. Visgi kurti savuosius namus jiedu nusprendė Suomijoje: nors pirmieji metai buvo kaip niekad sunkūs, kupini ir ašarų, ir nevilties, su laiku susitaikė su ilgomis šaltomis žiemomis, neįprasta kultūra, kitokį požiūrį, tradicijas bei vertybes turinčiais žmonėmis.

Dešimt metų Suomijoje gyvenanti Simona džiaugiasi ne tik ten įsikūrusios šeimos laime, bet ir stulbinančia karjera – šiandien ji yra Suomijoje veikiančio privataus darželių tinklo „Bumblebees kindergarten“ generalinė direktorė. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė, sulaukusi kvietimo tęsti mokslus ir doktorantūroje, dalijasi savo patirtimi Suomijoje: kasdienybės iššūkiais, didžiausiais švietimo sistemos skirtumais ir tuo, ko lietuviai labiausiai galėtų pasimokyti iš suomių.

Vien turimo diplomo neužteko

Kalbėdama apie savo profesinio kelio pradžią, S. Lunina prisipažįsta, kad į švietimo sritį atėjo netikėtai. Lietuvoje baigusi socialinio darbo studijas, paviliota meilės, ji išvyko gyventi į Suomiją. O toje šalyje labai greitai suprato, kad su turimu diplomu rasti gerai apmokamo darbo nepavyks: Suomijoje socialinis darbuotojas privalo mokėti dvi kalbas – suomių ir švedų. Kadangi iki tol su šiomis kalbomis Simona nebuvo susidūrusi ir jų nė kiek nemokėjo, buvo aišku, kad, norint likti ir dirbti Suomijoje, visgi teks rinktis kitą profesinę kryptį. Jai atrodė, kad tai būtų greitesnis ir paprastesnis kelias, nei išmokti abi kalbas, o ir baigti papildomus mokslus, kad galėtų dirbti socialinio darbo sferoje.

Netrukus Simoną, turinčią socialinio darbuotojo diplomą, priėmė dirbti vienas iš privačių anglakalbių Suomijos darželių. Iš pradžių jai buvo pasiūlyta mokytojo asistento pozicija – po metų šiame darbe Simona pajuto, kad norėtų savo ateitį sieti dirbdama su vaikais, tad nusprendė įgyti pedagoginį išsilavinimą ir įstojo mokytis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo Kauno kolegijoje. Mokydamasi antrame kurse, ji susilaukė vaikelio, o po motinystės atostogų (tuo metu kaip tik pabaigė studijas), susirado kvalifikuotos mokytojos darbą kitame Helsinkio darželyje. Po daugiau nei pusės metų darbo jame, gavo pasiūlymą pereikti į kitą padalinį ir jam vadovauti.

„Tuometinė vadovė išėjo motinystės atostogų, tad laikinai ši pozicija buvo pasiūlyta man. Bet, kaip sakoma, nėra nieko pastovesnio už laikinumą, – juokiasi S. Lunina. – Taip jau išėjo, kad pradirbau vadove šešerius metus. O nuo šių metų vasario vėl pakilau karjeros laiptais – tapau viso tinklo generaline direktore“.

Anglakalbiai darželiai čia paklausūs

Viena stipriųjų pusių, kurias Simona iš karto įvardija kalbėdama apie savo vadovaujamų ugdymo įstaigų tinklą, yra ta, kad vaikai čia mokomi anglų kalba. Mokyti vaikus anglų kalbos nuo pat mažumės Suomijoje yra paklausu. Į tokius darželius vaikus taip pat atveda diplomatai, laikinai dirbti į Suomiją atvykę žmonės, emigrantai, kurie galbūt nesieja savo gyvenimo su Suomija, o atvyksta čia tik laikinai, ir nusprendžia savo vaikus leisti į anglakalbį darželį. Simonos vadovaujamas ugdymo įstaigų tinklas ruošia vaikus anglakalbėms ir dvikalbėms mokykloms, į kurias jie patenka laikydami stojamuosius egzaminus.

„Nemažai dirbame su šeimomis, kurios atvyksta į Suomiją dviem ar trims metams. Tarkime, tėvai nenori vaikų mokyti suomių kalbos, nes žino, kad po kelerių metų savo kelionėje judės toliau, tad atveda vaikus pas mus. Mūsų filosofija ir remiasi tuo, kad mes kuo intensyviau mokome vaikus anglų kalbos, ji yra visa ko pagrindas. Žinoma, esame priklausomi nuo suomių švietimo sistemos. Nepaisant to, kad esame privatus ugdymo įstaigų tinklas, turime laikytis įstatymų, reglamentų, domėtis švietimo naujovėmis, laikytis šios šalies švietimo taisyklių. Mes darome viską, ką galime, kad mūsų ugdomi vaikai įstotų į anglakalbes ar dvikalbes mokyklas ir ten sėkmingai integruotųsi“, – sako S. Lunina.

 

Paklausta, ar sunku vadovauti darželių tinklui, Simona patikina, kad jai nesunku. Jos nuomone, lietuviai yra kitokie nei suomiai: jei suomiai savo darbe atlieka tik tai, kas priklauso jų pareigoms, ir dirba tik tiek valandų, kiek numatyta jų darbo sutartyse, tai lietuviai darbe negaili savo jėgų – yra darbštūs, dirba tiek, kiek reikia, prisiima atsakomybę ne tik už savo, bet ir visos komandos darbo rezultatus.

„Man lengviau valdyti visus keturis kampus, nei kitiems mano kolegoms. Galiu numatyti 3 ar 4 žingsnius į priekį, matyti ir įvertinti bendrą vaizdą, kas vyksta šiame versle. Matyt, dėl šių savybių ir buvau pastebėta. Žinoma, kasdien turiu daug visko mokytis, tobulėti, dar yra kur pasitempti. Bet esu laiminga, kad man pavyksta suburti aplink save labai gerą, stiprią komandą, motyvuoti žmones, drauge spręsti problemas ir džiaugtis pasiekimais“, – apie sėkmingą vadovavimą 13 žmonių komandai pasakoja Simona.

Mokytojų trūksta ir Suomijoje

Suomija, kaip ir didžioji dalis kitų valstybių, susiduria su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu švietimo srityje. Pedagogo darbas nėra lengvas – jauni žmonės ir šioje šalyje mieliau renkasi darbus, kuriuose gali dirbti lanksčiu darbo grafiku, nuotoliniu būdu, keliaudami po įvairias pasaulio šalis. Darbas su vaikais reikalauja įvairių socialinių, komunikacinių įgūdžių – mokėti bendrauti su vaikais, jų tėvais, kolegomis, priimti ir spręsti kasdienius iššūkius, kurių šiame darbe yra apstu.

„Juokaudama pasakysiu, kad būdamas mokytoju kasdien dirbi su auksu – juk kiekvienam tėvui jo vaikas yra pats brangiausias. Net ir maža problema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kasdienė ir paprasta, tėvams gali atrodyti didelė ir komplikuota. Jaunimui kur kas paprasčiau dirbti, tarkime, IT srityje – dirbti biure, iš namų ar bet kurios pasaulio šalies, o galbūt gyventi egzotiškoje šalyje, kur pragyvenimas pigus, ir gauti europietišką atlyginimą. Juk tokiame darbe laisvės kur kas daugiau, nei dirbant darželyje, kur tavęs laukia nuolatinis triukšmas, sauskelnės, vaikų ligos ir panašiai. Vis dažniau galime išgirsti žmonių pasisakymus apie tai, kad jie nenori turėti vaikų, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie prisiima pareigą kasdien prižiūrėti kitų vaikus. Taip, tų mokytojų, turinčių pašaukimą tokiam darbui, išties rasti nelengva net ir Suomijoje“, – prisipažįsta pašnekovė.

Tad viena priežastis, kodėl mokytojų trūksta, yra pašaukimas, antroji – darbo užmokestis. Anot pašnekovės, Suomijoje mokytojas gauna vidutinį atlyginimą, kuris patiems suomiams neatrodo labai patrauklus.

Simona sako jaučianti aplinkinių iš anksto susidariusią nuomonę apie Suomiją, kad čia viskas yra idealu ir pasakiška, tačiau taip, anot jos, nėra. Suomija švietimo srityje turi problemų, tik jos galbūt ne tokios globalios ir esminės, kaip kitose šalyse. Suomija jau daugybę metų yra nepriklausoma šalis, ilgus metus kurianti savo šalies identitetą, išbandžiusi savo ugdymo programas, atsirinkusi, kas tinka, o kas neveikia. Lietuva dar tėra savųjų bandymų ir ieškojimų kelyje.

Lietuviai turi ko pasimokyti iš suomių

Ko lietuviai galėtų pavydėti suomiams? Simona sako, kad visų pirma – valstybės skiriamo dėmesio ugdymo įstaigoms ir joms teikiamos finansinės paramos: „Biudžetai, kasmet skiriami ugdymo įstaigoms, Suomijoje yra milijoniniai. Jei anksčiau specialiųjų poreikių vaikai galėdavo mokytis tik valstybiniame sektoriuje, dabar tai gali daryti ir privačiame – valstybė apmoka vaikui reikalingą asistentą, tad kiekvienas privatus darželis gali jį turėti nepatirdamas papildomų išlaidų, o ir tėvams nieko papildomai mokėti nereikia. Įtraukusis ugdymas atviras ir prieinamas visiems. Suomijoje galioja taisyklė, kad vienas mokytojas gali dirbti su 7 vaikais, tai reiškia, jei klasėje yra 21 mokinys, su jais turi dirbti trys darbuotojai – mokytojas ir du jo padėjėjai. Jei yra poreikis į klasę priimti vaiką, turintį specialiųjų poreikių, valstybė išperka vieną vietą, t.y. klasėje lieka 20 vaikų su trimis mokytojais, ir vietoje vieno papildomo vaiko visas tas laikas ir dėmesys skiriamas vaikui, kuriam reikia daugiau dėmesio“, – pasakoja S. Lunina.

Dar vienas didelis skirtumas Suomijoje, lyginant su Lietuvos švietimo sistema, yra tas, kad visi ugdymo įstaigose dirbantys asistenta turi būti kvalifikuoti – pabaigę bent jau vienerių metų profesines studijas. Tai reiškia, kad asistentas yra atlikęs praktiką darželyje ar mokykloje, buvo ruošiamas, kaip dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, susipažinęs su Suomijos švietimo įstatymais ir taisyklėmis, reikalavimais, susidūręs su kasdieniais ugdymo iššūkiais. Asistentai yra realiai paruošti darbui su vaikais.

„Suomijoje žmonės beatodairiškai pasitiki specialistais. Jei eina pas gydytoją, visiškai pasitiki jo kompetencija, jei palieka taisyti automobilį autoservise, žino, kad viskas bus atlikta puikiai. Lygiai taip pat pasitikima mokytojais: kolegos nestovi už nugaros, nes žino, kad savo darbe padarysi tai, kas geriausia, tėvai nekelia dramų ir ginčų, nes pasitiki, kad mokytoju, dirbančiu su jų vaikais, išmano savo darbą ir daro geriausia, ką gali. Tėvai darželio personalui retai kada kelia klausimus dėl akademiškumo – jiems svarbiausia, kad vaikai eitų į lauką, karstytųsi medžiais, lakstytų pievoje, žaistų su draugais ir turėtų laimingą vaikystę. Programos iš mūsų nereikalauja, kad eidami į pirmą klasę vaikai mokėtų skaityti ar skaičiuoti. Mūsų užduotis – supažindinti vaikus su skaičiais ir raidėmis, padėti jiems būti kiek įmanoma nepriklausomais, t.y. įsidėti sau į lėkštę maisto, apsiauti batus, saugiai pereiti gatvę. Lauke škvalas, didelis vėjas ar labai šalta? Jei tądien nevesi vaikų į lauką, tėvai stebėsis, kodėl gi ne – jei lauktume gražaus oro, sako jie, juk vaikai 10 mėnesių į lauką neišeitų! Jiems svarbu, kad vaikas dūktų, žaistų, fantazuotų, draugautų, tiesiog būtų laisvas ir laimingas“, – tokius skirtumus, lygindama tėvų požiūrį į ugdymą Suomijoje ir Lietuvoje, vardija pašnekovė.

Žmonių nevertina pagal jų išvaizdą

Šiuo metu Simona yra švietimo vadybos magistrantė VDU Švietimo akademijoje. Iš pradžių svarsčiusi, kad galbūt galėtų magistro studijas pradėti Suomijoje, susidūrė su problema, kad toje šalyje ji neturi galimybės studijuoti neakivaizdiniu būdu. O jei studijuotų dieninėse studijose, būtų priversta dviem metams atsisakyti darbo. Taigi priėmė sprendimą nuotoliniu būdu studijuoti Lietuvoje – ji džiaugiasi, kad VDU sudarė lankstų grafiką, kurį puikiai galima suderinti su turimu darbu.

„Jau 10 metų gyvenu Suomijoje, tačiau labai ilgiuosi Lietuvos. Šios studijos man taip pat yra ryšio palaikymas su gimtine. Kai užsisuki savo kasdieniame darbe, atrodo, jau viską pažįsti, žinai ir išmanai. Studijos parodė man, kiek visko daug nežinau, kiek dar yra ko mokytis. Nuostabu, kad galime dalintis patirtimi, gauti sąrašą knygų, kurias pravartu perskaityti. Tai atveria naujas galimybes mokytis ir tobulėti“, – teigia S. Lunina.

Simona juokiasi: ji, būdama darželių tinklo generalinė direktorė, į darbą eina apsirengusi sportiniu kostiumu. Nes juk taip patogiau! Mokytojai į darbą taip pat eina dėvėdami sportinius kostiumus, džinsus, užsimovę vilnones kojines. Anot Simonos, Suomijoje žmonės nėra vertinami pagal jų išvaizdą, žmonės čia rengiasi taip, kaip jiems patinka ir kaip yra patogu: „Čia nevertiname žmonių pagal viršelį, mums svarbu, koks žmogus yra. Mums nereikia įrodinėti savo statuso per tai, kaip atrodome. Statusas ir hierarchija Suomijoje nėra svarbi: net bendraudamas su aukščiausio lygio vadovais, svarbiausiais švietimo sistemos atstovais nesijauti esąs jiems nelygus – čia svarbiausia komandinis darbas, kolegiškas požiūris vienas į kitą, pagalba ir bendradarbiavimas. Be abejo, ir absoliutus pasitikėjimas vienas kitu“, – pabrėžia pašnekovė.

Simona Lunina su šeima

S. Lunina gali kalbėti apie savo darbus valandų valandas, tačiau paklausta, kaip leidžia laisvalaikį po darbo, tik šypteli: „Neturiu daug ko pasakoti, nes to laiko nėra daug. Visą laisvą laiką skiriu šeimai – drauge atostogaujame, keliaujame, kartais vykstame į vyro gimtinę į Estiją, per Kalėdas aplankome Lietuvą. Daug su šeima vaikštome po miestą ar gamtoje, skaitau knygas, vyras – sportuoja, o aš dar ir nuolat mokausi. Tobulėjimas – tiek profesinis, tiek asmeninis – man yra labai svarbus. Kiekvienam linkiu atrasti mylimą darbą, būti apsuptiems mylimų žmonių ir nepamiršti augti ir tobulėti. Bent po truputėlį, mažais žingsneliais, bet kasdien“.

 

 

Laidose „Iš mokytojo užrašų“ – pokalbiai apie pedagogo profesiją

Būti jaunu mokytoju Lietuvoje šiandien tikrai nelengva. VDU Švietimo akademija bei naujienų portalas lrytas.lt tęsią laidų „Iš mokytojo užrašų“ ciklą.  Net šešias savaites studentai, mokytojai, švietimo įstaigų vadovai, edukatoriai bei žinomi žmonės kalbės apie pedagogo profesiją, iššūkius mokyklos kasdienybėje, lyderystę švietime ir ateities mokyklą.

Pirmajame laidos „Iš mokytojo užrašų“ epizode – Andrius Pelegrimas atskleis, kodėl po daug metų, praleistų leidybos versle Amerikoje, nusprendė su žmona Dovile įkurti privačią mokyklą bei lietuvių kalbos mokytoja Brigita Fedorčak-Vyšniauskienė, gimusi Ukrainoje, tačiau nuo mažens augusi Lietuvoje, nusprendė tapti lietuvių kalbos mokytoja ir imtis pokyčių.

Antrajame laidos „Iš mokytojo užrašų“ epizode – dr. Vilma Makauskienė atskleis, kaip logopedija padėjo JAV prezidentui bei papasakos apie logopedo profesijos iššūkius, o pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos I kurso studentės Austėja Cikanavičiūtė bei Justina Mulskytė pasidalins, kas jas įkvėpė pasukti būsimų mokytojų keliu.