Laidose „Iš mokytojo užrašų“ – pokalbiai apie pedagogo profesiją

Būti jaunu mokytoju Lietuvoje šiandien tikrai nelengva. VDU Švietimo akademija bei naujienų portalas lrytas.lt tęsią laidų „Iš mokytojo užrašų“ ciklą. Net šešias savaites studentai, mokytojai, švietimo įstaigų vadovai, edukatoriai bei žinomi žmonės kalbės apie pedagogo profesiją, iššūkius mokyklos kasdienybėje, lyderystę švietime ir ateities mokyklą.

Pirmajame laidos „Iš mokytojo užrašų“ epizode – Andrius Pelegrimas atskleis, kodėl po daug metų, praleistų leidybos versle Amerikoje, nusprendė su žmona Dovile įkurti privačią mokyklą bei lietuvių kalbos mokytoja Brigita Fedorčak-Vyšniauskienė, gimusi Ukrainoje, tačiau nuo mažens augusi Lietuvoje, nusprendė tapti lietuvių kalbos mokytoja ir imtis pokyčių.

Antrajame laidos „Iš mokytojo užrašų“ epizode – dr. Vilma Makauskienė atskleis, kaip logopedija padėjo JAV prezidentui bei papasakos apie logopedo profesijos iššūkius, o pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos I kurso studentės Austėja Cikanavičiūtė bei Justina Mulskytė pasidalins, kas jas įkvėpė pasukti būsimų mokytojų keliu.

Kas paskatina ir įkvepia jaunus žmones rinktis mokytojo kelią?

Mokytojų rengime, kaip ir švietimo sistemoje, nuolat vyksta įvairūs pokyčiai. Tikriausiai neliko tų, kurie nebūtų girdėję karštų diskusijų apie atnaujinamą ugdymo turinį, traukųjį ugdymą ir kitas naujoves. Žinoma, ne viskas, kas komunikuojama viešoje erdvėje, pozityviai nuteikia jaunus žmones ir motyvuoja tapti mokytojais.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, būtina pamatyti ir teigiamus procesus – mokyklų bendruomenių stiprėjimą, mokytojų profesionalumo augimą, prasmingus projektus, kurie leidžia praturtinti mūsų vaikų ugdymą. Tiems, kurie nebijo iššūkių, kurie žino, kad kiekviena diena mokykloje, klasėje, bus pilna netikėtumų, mokytojo profesijos pasirinkimas yra teisingas sprendimas.

Geriausi rezultatai pasiekiami dirbant kompleksiškai

VDU Švietimo akademija aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos savivaldybėmis. Per šiuos mokslo metus L. Kaminskienei teko aplankyti ir susipažinti su nemažai Lietuvos savivaldybių švietimo skyrių vadovų, darbuotojų, mokyklų vadovų, mokinių. Akivaizdu, kad regionuose yra labai gražių ir prasmingų iniciatyvų, kokybiškų ugdymo veiklų.

„Nors susitikimuose dar neišgirdau labai nerimastingų pasisakymų apie mokytojų trūkumą, tačiau jau visi mato, kokios ryškėja tendencijos, tad savivaldybės modeliuoja, kaip reikės užtikrinti, kad savivaldybių švietimo įstaigose netrūktų pedagogų. Visada aptariame ir deriname bendras veiklas, kurios pritraukia daugiau jaunų žmonių į pedagogo profesiją. Tai ir Jaunojo pedagogo klubas Kauno rajone, Ugdymo mokslų klasė Kauno Maironio gimnazijoje, gražus prasidėjęs bendradarbiavimas su Tauragės ir Alytaus savivaldybėmis gabių vaikų ugdyme, STEAM veiklose“, – vardija L. Kaminskienė.

Pašnekovė įsitikinusi: geriausi rezultatai pasiekiami, kai dirbama kompleksiškai: kai savivaldybės turi savo viziją, kurios siekia, kai kuriama šiuolaikinė infrastruktūra, plėtojamas kultūrinis gyvenimas, sudaromas patrauklios socialinės ir ekonominės sąlygos. Kitaip tariant, ten, kur norisi gyventi ir dirbti, ten ir juda žmonės. Mokykla juk nedirba izoliuotoje aplinkoje – tai atvira bendruomenės ekosistema. Be abejo, daug nulemia ir mokyklos vadovo lyderystė, progresyvus mąstymas, psichologiškai saugios aplinkos kūrimas mokytojams ir mokiniams.

Prof. dr. Lina Kaminskienė

Pedagogo profesija peržengia vieno mokslo ribas

„Mokytojo profesijos sėkmė didele dalimi priklauso nuo tinkamo išsilavinimo ir pašaukimo. Taip pat asmenybės brandos, visuminio matymo – įsitikinusi L. Kaminskienė. – Kita vertus, labai svarbu ugdyti ir profesinio atsparumo kompetencijas, kurios leidžia, esant sudėtingomis situacijoms, nemesti pasirinkto profesinio kelio. Šiandieninėse studijose įvairias pedagogui reikalingas kompetencijas padeda ugdyti ne tik edukologai, bet ir visa universiteto akademinė komanda: psichologai, gamtos mokslų, menų, technologijų, neuromokslų atstovai. Visa tai liudija, kad pedagogo profesija yra tarpdisciplininė, ji peržengia vieno mokslo ribas, nes ugdyti žmogų yra ir iššūkis, ir didelė privilegija“.

Švietimo akademijos kanclerė džiaugiasi studentais, kurie įkvepia savo pasirinkimais, požiūriu į studijas ir darbą, kurie yra reiklūs sau ir dėstytojams, ir kurie yra kuriantys. Anot jos, gausu gražių pavyzdžių, kai studijuoti ateina ir jau vos ne pradinėse klasėse mokytojais apsisprendę tapti jaunuoliai, ir tie, kurie savo kelią atranda kiek vėliau. Tokių istorijų yra daug, įvairių. Džiugina ir tai, kaip jie kalba, komunikuoja apie mokytojo darbą, kaip džiaugiasi savo mokinių pasiekimais. Kai kurie jų atkeliauja net iki doktorantūros studijų, matosi, kad akys dega, kai kalba apie ugdymą, naujoves, eksperimentavimą. Būna ir nesėkmių, būna kitų pasirinkimų, tačiau tai yra natūralus sau tinkamų studijų, savo pašaukimo ieškojimo būdas.

Paklausta, kodėl verta rinktis pedagogo profesiją, L. Kaminskienė pabrėžia, kad mokytojas yra lyderis, novatorius, kūrėjas. Ir mokytoju būti yra garbė: „Tam, neabejoju, pritars, dauguma. Tik išmokime vertinti mokytojus, jais pasitikėti, nekrauti beprasmiškų darbų. Gerų mokytojų visada trūks“.

Susidomėjimo mokytojo profesija netrūksta

VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos bakalauro programos vadovės dr. Vaidos Jurgilės nuomone, žiūrint į praėjusių metų stojimo rezultatus, susidomėjimo mokytojo profesija tikrai netrūksta. Galbūt nemaža dalis studentų šias studijas renkasi dėl siūlomos stipendijos, tačiau ji linkusi galvoti, kad dažnu atveju jaunus žmones įkvepia jų pačių mokytojai ar šeima ir matomi gerieji pavyzdžiai, kuriamas pagarbus bei orus santykis tarp mokytojo ir mokinio.

„Dažnu atveju jaunas žmogus pasirenka šią profesiją dėl didžiulio noro išreikšti save arba tiesiog, kaip teigia studentai, dėl prasmės ieškojimo. Visgi mokytojo darbas yra keliantis ir nemažai iššūkių, kadangi tu visuomet turi prisitaikyti prie poreikio nuolat tobulinti žinias. Kasdienis patirties įgijimas ir galimybė mums mokytis ir tobulintis yra svarbiausia vertybė. Turi būti nuolatos besimokantis ir ieškantis naujovių, gebantis ir norintis pažinti savo mokinius, turintis aiškius tikslus bei siekinius“, – sako pašnekovė.

Dr. Vaida Jurgilė

V. Jurgilė dirba su nemažu būriu būsimų mokytojų. Jai labiausiai įdomu išgirsti studentų patirtį, kurie būna prasimokę trejus metus, pavyzdžiui, medicinoje ir po tų trejų metų perstoja į VDU Švietimo akademiją, nes nori tapti mokytojais. Paklausus jų, kodėl toks pasirinkimas, nes nueitas nemenkas studijų kelias, būsimieji mokytojai teigia, kad čia jie atranda erdvę kūrybiškumui bei toleranciją. Arba būna atvejų, kai teigiama, kad tiesiog priešinosi mokytojo profesijai, nes tėvai – mokytojai, bet galiausiai supranta, kad tai ir jų pašaukimas, jie džiaugiasi tuo, kad žino mokytojo darbo užkulisius.

„Labiausiai džiugina studentai, kurie ateina tvirtai žinantys, kuo nori tapti, ir tikslingai siekiantys mokytojo specialybės, kai ateina su didžiuliu ryžtu laužyti stereotipus apie mokytojo darbą. Gražiausia yra girdėti, kad būsimieji mokytojai bus tie, kurie ugdys naują kartą Lietuvai“, – dalijasi kalbinta VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos bakalauro programos vadovė.

Studentams svarbus ryšys

Būsimųjų mokytojų įgūdžiai tobulinami studijų ir praktikos bei profesinės karjeros metu stebint, analizuojant ir reflektuojant savo patirtį, nuolatos įvertinant savo suvokimo, mąstymo, elgesio ypatumus ir aptariant juos su kolegomis, dėstytojais. Tokiu būdu refleksijos įgūdžiai iš esmės padeda įvertinti savo pedagoginę veiklą ir ją tobulinti, remiantis įgyta patirtimi.

„Mokiniams svarbus kuriamas ryšys tarp jų ir mokytojo, kai vyrauja pagarba, pagalba, – pastebi V. Jurgilė. – Kiekvienas mokinys nori jaustis gerai, todėl ypatingai pabrėžiama pagalba. Labai dažnai girdima, kad mokinius paskatino ar įkvėpė jų mokytojai motyvatoriai, tai yra labai reikšmingas įvertinimas, kadangi taip savo pedagogus įvertinę mokiniai turi didelę vidinę motyvaciją mokytis, kadangi jie sulaukia nemažo dėmesio iš mokytojo“.

Pasak pašnekovės, kalbant apie mokomojo dalyko mokytoją, ypatingai svarbu, kad jis būtų savo dalyko ambasadorius. Mokiniai, kalbėdami apie tokius mokytojus, visada pabrėžia, kad jiems svarbus puikus jų dalykų išmanymas – tai mokinius labai žavi ir tampa geruoju pavyzdžiu. Taip pat svarbus mokytojo gebėjimas įtikinti mokinius, dėl ko svarbu mokytis jo dalyko, kam matematika yra svarbi arba kodėl reikia mokytis geografijos? Dažnai mokytojai girdi „negi man tai bus reikalinga ateityje“, tad studijuojant mokomojo dalyko mokytojo profesijos pirmas darbas yra turėti įtikinamus atsakymus.

Rengiant mokytojus, nemenkas dėmesys skiriamas visapusiškam ir įvairialypiam išsilavinimui bei kiekvieno studento savirealizacijai. Suteikiamos galimybės įgyti įvairių sričių žinių, mokytis užsienio kalbų, ugdyti įvairius gebėjimus praktinėse laboratorijose. Studentams siūlomos stažuotės arba praktikos užsienyje, kurių metu jie gali įsitraukti į švietimo veiklas įvairiose Europos Sąjungos šalyse ir institucijose, bendradarbiauti su užsienio kolegomis, visa tai prisideda prie būsimų mokytojų skatinimo studijų metu.

Įtikėję stereotipais apie mokytojo darbą

V. Jurgilė sako, kad jauni žmonės yra labai įtikėję tam tikrai stereotipais apie mokytojo darbą. Jiems atrodo, kad tai labai neįdomus ir ne orus darbas, nuolat turi megzti santykius, turi sekti naujoves. Anot jos, jaunas žmogus, kuris tikrai domisi ir nori tapti mokytoju, pastebi, kad šiai profesijai yra skiriamas dėmesys, kad yra kuriamos aplinkos, kuriose galėtų augti savimi pasitikintys, nebijantys iššūkių, kompetentingi mokytojai.

„Mokytojo profesija skirta tiems, kurie nebijo klysti, siekia užsibrėžtų tikslų, yra atsakingi, tolerantiški, savimi pasitikintys bei laisvi asmenys. Todėl žmogaus, svarstančio apie pedagogikos studijas, motyvacija galėtų būti susijusi su noru būti naujos kartos mokytoju lyderiu, atsakingu už visuomenės raidą. O jauną žmogų turbūt gali labiausiai motyvuoti, tai, kad šiame darbe tarsi dingsta nusistovėjimas, įsišaknijusios taisyklės ir normos.

Turbūt būtų neteisinga mokytojui nuolatos būti tokiam pačiam arba nuolatos naudoti tuos pačius mokymo metodus, todėl kiekviena pamoka nepriklausomai nuo to, kiek metų mokai savo dalyko, turėtų tapti vis nauju atradimu. Kasdien ieškai vis naujų būdų sudominti mokinius, įkvėpti juos. Tai reiškia, kad turėsi erdvę kūrybiškumui, inovatyvumui, o svarbiausia, kaip jau minėjau, jeigu nori išreikšti save arba ieškai prasmės, tuomet ši profesija tavo, o prie viso to ši profesija yra tikrų tikriausiai perspektyvi“, – akcentuoja V. Jurgilė.

Mokslas ir studijos žengia koja kojon

VDU Kaune ir Vilniuje rengia visų specializacijų mokytojus, tai yra vienintelis toks centras Lietuvoje. Anot VDU Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, mokslas ir studijos turi žengti koja kojon, tad šiose studijų programose atsiranda tam tikros gilinamosios arba praplečiančios specializacijos. Pavyzdžiui, renkantis priešmokyklinę, ikimokyklinę pedagogiką kartu siūloma specialiosios pedagogikos gilinamoji specializacija, pradinio ugdymo pedagogai įgyja ir gebėjimą mokyti užsienio kalbos.

„Pradinių klasių mokytojai dažniausiai moko visų dalykų, bet dažniausiai nemoko užsienio kalbos. Mes kaip tik remiamės mokslo laimėjimais, suvokdami daugiakalbystę kaip galimybę užsienio kalbos mokyti tam pačiam mokytojui, gilintis į ankstyvąją užsienio kalbą, – sako L. Kaminskienė. – Egzistuoja tam tikra vaiko raidos specifika, kaip jis mokosi kitos kalbos. Tai leidžia mokytojui integruoti užsienio kalbos žinias į kitas jo mokomas disciplinas, ko tikriausiai nepadarytų užsienio kalbą dėstantis kitas specialistas“.

VDU rengia Mokomojo dalyko pedagogikos: biologijos, chemijos, fizikos, technologijos, informacinės technologijos, lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos, istorijos ir geografijos, filosofijos ir etikos, fizinio ir sveikatos ugdymo, lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos, anglų kalbos ir kitos užsienio kalbos pedagogikos. Šiemet kaip antrąją užsienio kalbą siūloma rinktis ispanų kalbą. Taip pat rengiami Specialiosios pedagoginės pagalbos (specialieji pedagogai bei logopedai) bei Sporto studijų profesionalai.

Tai, kad mokiniai nemėgsta matematikos, nėra tik Lietuvos problema

Matematikos mokytojų trūkumas mūsų šalies mokyklose, rodos, jau ima siekti kritinę ribą. Visgi, pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės, Informatikos fakulteto prodekanės Sigitos Urbonienės, tai ne pabaiga – ateityje ši problema tik dar labiau didės ir aštrės.

Vyriausybės strateginio analizės centro (STRATA) tyrimų duomenimis, iki 2025-ųjų matematikos mokytojų mūsų mokyklose trūks bent 700.

„Ši liūdna tendencija ypač išryškėja prieš pat vasaros periodą, kai mokyklos pradeda komplektuoti savo personalą naujiems mokslo metams ir mokyklų vadovai kreipiasi į mus su užklausomis dėl ieškomų matematikos mokytojų. Būsimų pedagogų, kurie pilnai išklauso matematikos mokymo modulį ir yra pasirengę būti ne tik matematikais, bet ir dirbti su vaikais mokyklose, per pastaruosius keletą metų paruošta tik apie 30, vadinasi, kasmet – mažiau nei po 10“, – nedžiuginančia statistika dalijasi S. Urbonienė, dirbanti su VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: matematikos krypties studentais.

Paklausta, kokių pokyčių reiktų imtis, kad šių specialistų būtų daugiau, pašnekovė prisiminė vieną eksperimentą, kurio metu 5 skirtingose pasaulio šalyse buvo apklausta 500 pagrindinės mokyklos mokinių: jų paprašyta nupiešti, kaip jie įsivaizduoja matematiką savo darbo vietoje. Daugiau nei pusė mokinių nupiešė suaugusį žmogų, kuris laiko įrėmęs ginklą mokiniams į galvas ir liepia jiems mokytis matematikos, likusioji dalis – išsiblaškiusį žmogų, kuris sprendžia nesudėtingus matematikos uždavinius, ir tą daro dažnu atveju su klaidomis.

„Štai taip vaikai įsivaizduoja matematikus ir matematiką. Manau, kad Lietuvoje, jei atliktume tokį pat eksperimentą, rezultatai būtų panašūs. Tenka pripažinti, kad vaikai mokosi algoritmų, formulių ir taisyklių, tačiau nelabai supranta, kam jiems matematika reikalinga, kur ji taikoma, kokia jos mokymosi prasmė. Juk ir mes, suaugusieji, norime matyti prasmę, kai kažką darome, ką jau kalbėti apie vaikus – nematant prasmės ir nesidomint dėstomu dalyku, formuojasi ydingas uždaras ratas. Vaikams ima rodytis, kad matematika – neįdomi, sunki ir ji yra tarsi savotiškas jų kankinimo įrankis“, – pastebi pašnekovė.

Gaila, kad mokyklose susiformuoja tokie stereotipai

Tai, kad vieni mokiniai matematika nesidomi ir jos nesupranta, o kiti ją myli ir jiems sekasi su ja susidraugauti, didžiąja dalimi, pasak pašnekovės, priklauso nuo dalyką mokančio pedagogo – kiek jis geba mokinius sudominti, pritraukti, motyvuoti, kiek jo paties akys dega meile dėstomai disciplinai.

Būna ir taip, kad, tarkime, pradinėse klasėse matematiką visai neblogai mokęsis moksleivis staiga ima jos nebesuprasti. Matematika yra iš tų mokslų, kuriame, jei tam tikrą dalį praleidai nesimokydamas ar nesuprasdamas, atsiranda spraga ir laikui bėgant ta praraja tik gilėja.

„Kai savo studentų paklausiu, kodėl jie, spręsdami uždavinius ir gavę atsakymus, rėmėsi vienu, o ne kitu metodu, jie dažnai: automatiškai pakeičia savo pasirinkimą, nes galvoja, kad yra neteisūs. Nors aš netvirtinu, nei kad jie teisūs, nei kad neteisūs, tik prašau pakomentuoti savo veiksmus. Tai, kad užduodu jiems klausimą, juos priverčia manyti, kad jie suklydo. Mokantis matematikos normalu klausti, kodėl taip išsprendei, kodėl taip manai? Labai gaila, kad mokyklose susiformuoja tokie stereotipai“, – sako S. Urbonienė.

Būtinos išsamios diskusijos ir konkretūs veiksmai po jų

Nors yra įvairių šalių, iš kurių švietimo srityje galėtume daug ko pasimokyti ir pasisemti jų patirties, visgi S. Urbonienė nebūtų linkusi kažko aklai kopijuoti. Būtina vertinti kontekstą: kas tinka vienoje šalyje, jos kultūroje, nebūtinai tiks kitoje. Juo labiau, kad ugdymo procese greitų pokyčių nebūna – sistema nepasikeičia nei per metus, nei per dvejus ar trejus.

Anot pašnekovės, tai ko reiktų mūsų šalyje, visų pirma yra išsamios diskusijos įvairiais lygmenimis apie matematikos mokymą, o ir konkrečių veiksmų plano sudarymas bei jo įgyvendinimas po diskusijų. Svarbu, kad prie vieno stalo susėstų tiek matematikos mokytojai ekspertai, tiek tiesiogiai su vaikais mokyklose dirbantys pedagogai, tiek universitetų dėstytojai, besispecializuojantys būsimųjų pedagogų ruošime, tiek grynieji matematikai, kurie išmano taikymus, fundamentaliąją matematiką, žino, kaip modifikuoti reikiamus procesus.

Tai, kad dauguma moksleivių nemėgsta matematikos, nėra tik Lietuvos problema. Tai aktualu ir kitose šalyse. S. Urbonienė sako, jog vilties suteikia tai, kad pastaruoju metu matematikos populiarinimui ir kalbėjimui apie jos mokymosi prasmę skiriama vis daugiau dėmesio: mokslininkai rašo knygas ir kalba apie matematiką visuomenei suprantama, patrauklia, populiariąja kalba. Tai vienas iš šaltinių, skatinančių pradėti mylėti matematiką.

„Lietuva yra krepšinio šalis, o krepšininkai turi stiprų fizinį pasirengimą. Jie kasdien daug treniruojasi, atlieka daug šuoliukų ir pritūpimų, kurių varžybų metu jiems galbūt ir neprireiks, tačiau tai padeda jiems tinkamai pasirengti varžyboms, sumažinti traumų riziką, ištvermingai atlaikyti visas intensyvias rungtynes. Panašiai ir su matematika: jei nori modeliuoti, taikyti matematinius metodus ir keliauti į vis sudėtingesnį lygį, turi gebėti išspręsti lygtis, įvaldyti įvairius algoritmus, tai yra žinoti ir suprasti bazines sąvokas, kad nereiktų kaskart iš naujo išradinėti dviračio. Šis pagrindas turėtų būti klojamas mokykloje“, – sako S. Urbonienė.

Negaili kritikos profiliavimo sistemai

Nors pati S. Urbonienė, mokydamasi Jurbarko Naujamiesčio vidurinėje mokykloje (šiuo metu – progimnazija), iki dešimtos klasės buvo pasiryžusi studijuoti mediciną ir tam uoliai ruošėsi, visgi baigusi mokyklą nusprendė rinktis matematiką. Tai, ko gero, buvo ją mokiusios matematikos mokytojos nuopelnas, kuri gebėjo sudominti ir motyvuoti.

Pašnekovė negaili kritikos profiliavimo sistemai: dešimtoje klasėje didelė dalis vaikų dar tvirtai nežino, ką norės veikti ateityje, tad privalomas vienų dalykų pasirinkimas, o kitų atsisakymas užveria duris jų galimybei persigalvoti ir vėliau rinktis kitą studijų kryptį. Profiliavimas būtų atėmęs galimybę ir pačiai S. Urbonienei paskutiniaisiais mokyklos metais vietoje medicinos mokslų pasirinkti matematikos studijas.

„Visų pirma, aš myliu matematiką, – paklausta, kas jau 20 metų skatina ją dirbti su matematikos mokslu, sako pašnekovė. – Antra, dirbdama prodekane, turiu įvairių administracinių funkcijų, taip pat vykdau ir mokslinę tiriamąją veiklą. Iš visų šių veiklų, pedagoginė man yra pati mieliausia širdžiai. Kai matau, kad studentai susidomi, išmoksta, jiems pradeda matematika patikti, tai man yra pats geriausias įvertinimas ir varikliukas, skatinantis tęsti pradėtus darbus“.

Ar dirbtinis intelektas ateityje pakeis mokytojus?

Ar mąstančios mašinos geba mokytis geriau už žmogų? Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos docentas Augustinas Dainys įsitikinęs: mąstančios mašinos negali geriau mokytis už žmogų, net jei dirbtinio intelekto technologijose kalbame apie algoritmus, kurie patys save koreguoja ir patys reaguoja į naujus įvykius. Net jeigu mąstančios mašinos ir mokosi, vis tiek tai vyksta pagal užduotą algoritmą.

Pasak jo, programuotojas, kuris kuria robotą ar mąstančią mašiną, jau numato, kaip ji reaguos ir kaip veiks, į kokius įvykius atsižvelgs mašina. Ji mokosi taip, kaip yra užprogramuota mokytis, ir šia prasme galima sakyti, kad mąstančios mašinos horizontas yra uždaras, jau artikuliuotas esamų algoritmų.

„Jeigu, tarkime, paklausite, kuo skiriasi žmogus ir mašina, tai žmogaus kūrybingumas yra atviras, žmogus gali išrasti tai, ko dar niekados nebuvo, ir gali sumąstyti tokią mintį, kurios nesirengė mąstyti. O mašina visada mąstys taip, kaip yra užprogramuota mąstyti. Todėl galiu nuliūdinti dirbtinio intelekto entuziastus ir pradžiuginti žmogaus kūrybingumo entuziastus, teigdamas, kad žmogaus kūrybingumas yra neišsemiamas, mąstančios mašinos nepakeis nei kūrybingo mokytojo, nei kūrybingo mokinio“, – sako A. Dainys.

Mąstančios mašinos jau gali mokytis

Iš tiesų gyvename tokiais laikais, kai dirbtinio intelekto technologijos padarė didelį proveržį. Dalis filosofų mano, kad ateities filosofijos būvis – tai šių mąstančių mašinų aptarnavimas. Netgi kalbama, jog filosofija, kaip viduramžiais ji aptarnavo teologiją, taip mūsų laikais ji turėtų aptarnauti mąstančias mašinas, o žmogaus smegenų funkciją kurti filosofines mintis perims mašinos.

Pasak pašnekovo, įdomiausia tai, kad dirbtinis intelektas jau nebėra tiktai aklas sekimas algoritmais, kai, tarkime, programuotojas suprogramuoja, jeigu A, tai B, jeigu B, tai C, ir tada dirbtinis intelektas atlieka: jeigu A, tai C, ir seka įvairiais algoritmais. Vis dėlto dirbtinis intelektas ir mąstančios mašinos jau gali mokytis. Kalbama apie Bayeso teoremą, kuri aprašo tokią situaciją, kai kiekvienas naujas įvykis keičia sistemos būvį, ir tada sistema, atsižvelgdama į kiekvieną nutikusį įvykį, jau reaguoja atitinkamai, todėl mąstančios mašinos iš tiesų gali mokytis.

„Kūrybingas yra tas mokytojas, kuris ne tik dėsto vadovėlio algoritmus, bet gali pamąstyti ir dėstyti tai, kas neįeina į vadovėlio algoritmą. Šia prasme vadovėlio algoritmas – tai uždaras horizontas, kuris lemia įvairias žinojimo implikacijas, įvairius žinojimo išvedimus. Dirbtinis intelektas iš esmės veikia pagal vadovėlio algoritmą, jeigu taip vaizdžiai pasakytume. O kūrybingo mokytojo intelektas išeina anapus užduotų galimybių ir gali taip interpretuoti faktus, atsakydamas į mokinio klausimą, kaip neparašyta vadovėlyje. Ir tai būtent skiria žmogų nuo dirbtinio intelekto, kad jis, kaip jau sakiau, mąsto atviro horizonto sąlygomis“, pabrėžia VDU docentas.

Kūrybingumas primena mokymą plaukti

Paklaustas, kokį mokinį galėtume vadinti kūrybišku, pašnekovas sako, kad tai yra mokinys, kuris taip pat ne tik išmoksta vadovėlio algoritmus, bet, taikydamas vadovėlių ir mokytojų perteiktas žinias, žaidžia su faktais ir atranda naujų ryšių bei perspektyvų. Kūrybingas mokinys peržengia mašininio mokymosi („machine learning“) algoritmus ir išranda naujus žinių kontekstus, naujus žinių siejimo būdus. Pasak jo, su kūrybingumu yra kaip su mokymu plaukti: reikia įmesti mokinį į galimybių ežerą, ir jis turi mokytis plaukti.

„Žmogaus kūrybingumas siejasi su menu, o ne su technika, su gebėjimu naujai pažvelgti į dalykus, kaip dar niekas į tai nežvelgė, – akcentuoja A. Dainys. – Galima sakyti, kad toks gebėjimas yra įgimtas jaunuolio gebėjimas, kuris jį skiria nuo gyvūno, tačiau, suprantama, jog jis yra aktyvuojamas bei ugdomas. Mokinys įsisavina algoritmus. Ir jeigu mes kalbame apie kūrybišką mokymąsi, tai nereiškia, kad nereikia mokytis. Taip, vadovėlį reikia įsisavinti, tačiau mokinys neturi atsakinėti nuo šito puslapio iki šito, nuo šios teoremos iki šitos, bet mokėti kūrybingai taikyti žinias ir įvairiais kampais peržengti jau esamus algoritmus.

Savaime suprantama, kad geras pedagogas ugdo mokinio kūrybingumą ir gebėjimą mąstyti nestandartiškai. Iš viso žmogus turbūt yra vienintelė nestandartinė būtybė: gyvūnų elgesį lemia jų genai ir instinktai, mąstančios mašinos apspręstos algoritmų, o žmogus nėra nuo jų priklausomas, ir tai jau yra iš jo prigimties. Todėl kūrybingas pedagogas ir ugdo gebėjimą mąstyti nestandartiškai, ne sekti algoritmais, bet ieškoti ryšių tarp įvairių algoritmų. Tad kūrybingas mokinys perauga savo mokytoją, nes atranda naujų faktų ir žinojimo sąryšių, kurių neįžvelgė mokytojas“.

Kaip „Deep Blue“ pavyko įveikti Garį Kasparovą?

Žinome, kad superkompiuteris „Deep Blue“ 1996 metais laimėjo šachmatų varžybas prieš šachmatų didmeistrį Garį Kasparovą. Vadinasi dirbtinio intelekto mašinos gali pranokti žmogų?

Iš tiesų, pasak pašnekovo, jeigu įsivaizduosime, pavyzdžiui, šachmatų žaidimą – tai yra 8 langeliai prieš 8 – tai 64 galimybės. Šachmatų žaidimui būdinga tai, kad judama jau esamo uždaro horizonto rėmuose, tai yra 8 prieš 8 langelius. Suprantama, kai jau užduotas šachmatų žaidimo algoritmas, mašina gali įveikti didmeistrį, nes ji nejaučia nuovargio, jos netrikdo įvairūs žmogiškieji faktoriai, galbūt žmogus buvo pavargęs, neišsimiegojęs prieš varžybas ar jam ką nors skaudėjo. Šachmatų superkompiuteris šito nežino. Todėl jau užduoto lentos algoritmo atžvilgiu, jis tikrai gali būti efektyvesnis už šachmatų didmeistrį, tad šachmatų superkompiuteriui „Deep Blue“ ir pavyko įveikti Garį Kasparovą.

„Tačiau, kai kalbame apie filosofiją, apie žmogišką kūrybą, apie kūrybingą mokymąsi ar mokymą, tai turime galvoje būtent tai, kas peržengia užduotus algoritmus, užduotas galimybes ir balansuoja iš esmės ties žmogaus neapibrėžtumu, kai nėra užduotas šis iš anksto galimybių horizontas. Mes, filosofai, mąstome filosofines tikimybes, kurios peržengia iš anksto užduotus algoritmus“, – sako filosofas.

A. Dainys įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, vaiko kūrybingumo nesimuliuos ir jo nepakeis joks dirbtinis intelektas, jokia mąstanti mašina, nes vaikas yra iš esmės kūrybingas.

Šios studijos leidžia laimėti du dalykus

VDU Švietimo akademijos Filosofijos ir etikos pedagogikos specializacijos studijose rengiami ugdyti jaunuoliai atviro tikimybių horizonto kontekste, jie mokomi elgtis ir mąstyti filosofinės tikimybės sąlygomis. Tad čia filosofija prieina prie pamatinio, esminio žmogaus kūrybingumo.

Kuo ypatingos Filosofijos ir etikos pedagogikos studijos Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje? A. Dainys sako, kad nors filosofija yra visuotinai gerbiamas mokslas, nes tai yra mokslų karalienė, teikianti raktus į Vakarų ir kitų pasaulio civilizacijų supratimą, tačiau ne visada galima filosofijos mokslą pritaikyti praktiškai.

„Filosofinė tikimybė yra tokia, kad, kaip buvo sakyta, peržengia įvairias pragmatikas. Tačiau šios VDU Švietimo akademijos Filosofijos ir etikos pedagogikos studijos leidžia laimėti du dalykus. Viena vertus, teikiamos filosofijos studijos, kita vertus, leidžiama įgyti „duoninę“ filosofijos ir etikos pedagogo specialybę. Dabar etikos ir filosofijos mokytojų atlyginimai verčia pavydžiai į juos žvelgti net universiteto docentus. Šiuo metu filosofijos ir etikos studijos yra įrašytos į universiteto programas, ir jos vyks. Yra didelis filosofijos ir etikos mokytojų poreikis, o ateityje tik augs. Todėl norėčiau jaunuolius pakviesti rinktis šią specialybę, nes tai yra būdas prisikasti prie Vakarų kultūros šaknų ir kartu įgyti „duoninę“ pedagogo specializaciją“, – jaunąją kartą ragina VDU docentas A. Dainys.

Italijoje kurčiųjų centre atlikta praktika logopedei Gretai tapo didžiausia pamoka

Viename iš Kauno darželių-lopšelių dirbanti logopedė Greta Latakaitė pripažįsta, kad šiandien itin daug vaikų turi įvairių kalbos sutrikimų. Didelių problemų kelia tai, kad kalbėti dar tik pradedantys mažyliai jau yra sodinami prie planšetinių kompiuterių ar telefonų, per kuriuos žiūri filmukus anglų kalba. Vaikai, kurių gimtoji kalba dar nėra sutvirtėjusi, pradeda painioti, maišyti žodžius ir neskiria, kuri gi yra jų pagrindinė kalba.

„Yra daug nuostabių filmukų, įvairių vaizdo įrašų lietuvių kalba. Tad patarčiau tėvams bent jau iki tol, kol vaikų kalbėjimas lietuvių kalba sutvirtės, rinktis būtent juos“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos II kurso studentė.

Netikėtą idėją pasufleravo mama

G. Latakaitė turėjo įvairių pasirinkimų, ką veikti pabaigus mokyklą – Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokinę anuomet traukė ir istorija, ir medicina, ir psichologija, ir matematika. Visgi galvodama, kokį profesinį kelią rinktis, tuo metu ji labiausiai svajojo apie darbą, susijusį su muitinės veikla ir ikiteisminiais tyrimais.

Pedagogo kelio tarp šių pasirinkimų tuomet nebuvo, tačiau jis visad buvo šalia. Gretos mama – pradinių klasių mokytoja, tad ji pirmoji prakalbo apie tai, kad dukrą labiausiai įsivaizduotų specialiosios pedagoginės pagalbos srityje.

„Nuoširdžiai pagalvojus, visada žavėjausi pedagogo darbu. Kai mama tai pasakė, man ši idėja iškart patiko. Pasitikėjau mama – ji yra pedagogė, puikiai mato, kas man labiausiai tiktų, kokios asmeninės savybės būtų mano stiprybės viename ar kitame darbe. Pradėjau domėtis logopedija, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus, pamokas ir bandžiau save įsivaizduoti šioje pozicijoje. Tad ši idėja ir virto realybe“, – sako VDU Švietimo akademijoje logopediją pradėjusi studijuoti G. Latakaitė.

Kadangi jos mama pedagogė, Greta nuo pat mažumės iš arti matė mokyklos užkulisius. Ji anksti suprato, kad mokytojo darbe reikia ypatingos kantrybės. Šis darbas nėra nuobodus – kasdien jis kupinas pačių įvairiausių iššūkių. Pedagogo darbas reikalauja ir didelės atsakomybės: reikia mokėti pastebėti vaiko silpnybes ir stiprybes, suprasti jo poreikius, matyti ir įvertinti, kas kelia didžiausių sunkumų. Tačiau, pasak pašnekovės, darbas su vaikais ir pasiekiami rezultatai atperka viską.

Susikalbėjo naudodami gestus, veido mimikas, piešdami

Iš Kretingos persikėlus į Kauną, adaptuotis dideliame mieste Gretai iš pradžių buvo didelis iššūkis. Juo labiau, kad didžioji dalis jos draugų pasirinko studijas Vilniuje.

Tačiau ilgainiui ji priprato prie didmiesčio šurmulio, o tuomet ryžosi ir dar vienam nuotykiui. Pirmame studijų kurse išgirdusi pasiūlymą dviem mėnesiams pagal „Erasmus +“ mainų programą išvykti į užsienį – Italijos miestą Turiną – sutiko juo pasinaudoti net nedvejojusi.

„Labai nudžiugau, kad universitetas suteikia tokią galimybę. Mėgstu keliauti, o čia buvo neeilinė proga pagyventi kitame mieste net du mėnesius – tai visai kas kita, nei paturistauti savaitę ar dvi. Negalėjau tokios galimybės praleisti“, – prisimindama savo apsisprendimą momentą šypsosi G. Lataikaitė.

Praktiką ji atliko Turino kurčiųjų institute – pati išsirinko šią vietą iš jai pateikto įstaigų sąrašo, kadangi išbandyti save tokioje srityje jai iki tol neteko.

Atlikdama praktiką Švietimo pagalbos skyriuje, ji pradėjo darbuotis vienoje iš ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kurią iš viso lankė apie 30 vaikų nuo 3 iki 6 metų. Pasak pašnekovės, įdomu tai, kad visi toje grupėje dirbantys mokytojai mokėjo italų gestų kalbą, o vienas iš mokytojų buvo kurčiasis.

Anot Gretos, Italijoje vyrauja įtraukusis ugdymas, tad ir į šią mokyklėlę priimami ir girdintys, ir kurtieji vaikai, taip pat – turintieji įvairių klausos ar regos sutrikimų. Tuo metu, kai praktiką joje atliko Greta, grupėje buvo du visiškai negirdintys vaikai ir vienas, kuris girdėjo klausos aparato pagalba.

„Ten būdama supratau, kad nesvarbu, kokia kalba kalbi, visada rasi išeitį, kaip susikalbėti. Nors atvykusi į Italiją išvis nemokėjau italų kalbos, tik kelis pagrindinius žodžius, tačiau susikalbėjome su vaikais naudodami įvairius gestus, veido mimikas, piešdami. Vaikų šypsenos, juokas, jų šiluma ramino – štai tada galutinai supratau, kad darau tai, ką išties noriu, esu ten, kur ir noriu būti. Tai man buvo didžiausia pamoka ir dovana“, – sako G. Latakaitė.

Didžiausią nuostabą, vertinant lietuvių ir italų kasdienį darbą švietimo įstaigoje, jai kėlė požiūris į darbą ir apskritai gyvenimą – jau vien tuo, kad italai niekur neskuba.

„Mes įpratę visur lėkti, skubėti, nervintis, o jie yra atsipalaidavę žmonės. Dirbdami ugdymo įstaigoje, jie dirba tokiu tempu, kuris jiems yra priimtinas. Mokymosi medžiagos dėstymas ar kažkoks projektas pas juos gali tęstis mėnesį, du ar net metus. Jie išvis neakcentuoja laiko, per kiek turi vieną ar kitą darbą atlikti. Mokymosi programos taip pat nėra apibrėžtos griežtais terminais“, – pastebi pašnekovė.

Būdama ten, Greta įsitikino, kaip stipriai Italijos ugdymo įstaigose akcentuojama vaikų laisvė, savarankiškumas ir pasitikėjimas jais. Tiek tėvai, tiek mokytojai pasitiki vaikais ir jų gebėjimais – patys vaikai žino, kad jie yra atsakingi už save, už savo veiksmus. Mokytojas jiems yra tarsi draugas, kuris yra šalia, kartu auga, kuria, tyrinėja pasaulį ir kuria artimą, pasitikėjimu grįstą santykį.

Turint palaikymą, motyvacija tęsti darbus tik didėja

Turino kurčiųjų centras prieinamas visiems – jį lanko ir kurtieji, ir girdintieji, ir regos negalią ar kitų sutrikimų turintys žmonės. Čia organizuojami įvairūs užsiėmimai, kurie padeda jį lankantiems žmonėms kurti savarankišką gyvenimą.

Visi, kas tik nori, gali nemokamai lankyti italų gestų kalbos kursus, mokytis komunikuoti su kurčiaisiais, taip pat vyksta įvairios dirbtuvės. Tai tarsi dienos centras, į kurį galima ateiti ir dienos pabaigoje, po savo darbų.

„Kadangi į Turiną atvykau balandžio pabaigoje, tad į italų gestų kalbos kursus nebespėjau, nes jie jau buvo įsibėgėję. Tačiau šiuo metu, studijuodama antrame kurse, kaip tik turiu lietuvių kalbos gestų pirmojo lygio kursą. Tenka pripažinti, kad jos mokytis tikrai nėra paprasta“, – sako G. Latakaitė.

Studijuodama antrame kurse Greta pradėjo dirbti logopede viename iš Kauno darželių-lopšelių. Baigusi bakalauro studijas ji norėtų save išmėginti klinikinio logopedo srityje, pavyzdžiui, padirbėti reabilitacijos centre. Taip pat norėtų baigti kalbos korekcijos pagrindų kursus, o vėliau – galbūt ir magistro studijas.

„Dabar jau savęs net nebeįsivaizduoju jokioje kitoje srityje. Man labai patinka tai, ką darau. Juo labiau, kad turiu milžinišką palaikymą iš savo šeimos bei savo kolegų. O tai man yra svarbiausia. Kai yra palaikymas, pagalba ir parama, motyvacija tęsti pradėtus darbus tik didėja, nes žinai, kad turi kuo pasitikėti. O jei atsiras sunkumų, yra, kas padės“, – džiaugiasi Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos antro kurso studentė.

Paklausta, koks yra didžiausias iššūkis kasdien dirbant su vaikais, Greta susimąsto: „Turbūt pats svarbiausias dalykas yra mokėti atrasti kiekvieną vaiką, sukurti su juo artimą, pasitikėjimu grįstą santykį, nes kiekvienas iš jų yra individualus, kiekvienas atvejis – skirtingas. Be artimo ryšio, pasak jos, jei vaikas nepasitikės ir nesijaus gerai, nenorės dirbti, bendras darbas nevyks, ir norimo rezultato greitai pasiekti nepavyks“.

Švietimo pažangos asamblėjoje pristatytos inovatyvios mokyklų praktikos

Gegužės 31 d., trečiadienį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vyko Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos inicijuotas ir Tarptautinei vaikų dienai skirtas renginys Švietimo pažangos asamblėja.

Antrą kartą organizuojamoje Švietimo pažangos asamblėjoje siekiama atkreipti dėmesį į mokinių įtraukimo į švietimo pažangos procesą svarbą. Renginio metu mokiniai ir mokytojai iš 27 Lietuvos mokyklų pristatė gerąsias patirtis ir inovacijas, kurios padeda mokykloms prisitaikyti prie šiuolaikinių mokinių poreikių ir pasiūlyti naujovišką, įtraukiančią, į mokinius orientuotą ir su jų interesais susietą mokymosi patirtį.

Švietimo pažangos asamblėjos metu vyko ir nuotolinis renginys – komandos iš skirtingų mokyklų kūrė savo „Ateities mokyklą“ virtualiame „Minecraft“ pasaulyje. Komandos statė ateities mokyklą organizacijos „Trys kubai“ sukurtoje virtualioje platformoje, kurioje bus atkurtas 700 metų jubiliejų švenčiančio Vilniaus senamiestis.

Asamblėjos dalyviai apibendrino gerąsias dalyvaujančių mokyklų praktikas taikant švietimo technologijas ir pasidalino įžvalgomis su kitomis Lietuvos mokymosi įstaigomis, kaip jų bendruomenės pačios gali aktyviai kurti švietimo pažangą.

Renginį vainikavo Kelmės specialiosios mokyklos mokinio Laisvydo Smekajevo ir mokytojo, karjeros specialisto, visuomeninko Valdo Kančausko sukurtas ir ištiestas Visų Taikos ir Laimės Angelas, skirtas Ukrainos vaikams.

Tarp moderatorių buvo VDU Švietimo akademijos dėstytojų: doktorantė Monika Kelpšienė, dr. Giedrė Misiūnienė, renginyje dalyvavo VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė.

Švietimo pažangos asamblėją organizuoja Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, VDU Švietimo akademija, EDU Vilnius, „Renkuosi mokyti!“, asociacija „EdTech Lietuva”, „Trys kubai“, Nacionalinės Švietimo agentūros EdTech centras ir Lietuvos moksleivių sąjunga.

VDU pradeda priėmimą į profesinių studijų programą „Pedagogika“

Vytauto Didžiojo universitetas skelbia priėmimą į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas studijų vietas profesinių studijų programoje „Pedagogika“.

Prioritetas priimant į valstybės finansuojamas studijų vietas bus skiriamas turintiems aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, informacinių technologijų, lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, geografijos, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, lenkų kalbų dalykų mokytojų kvalifikacijai.

Šių prioritetinių sričių studentai galės gauti tikslinę išmoką, kuri siekia 539 eurų (11 BSI). Tikslinė išmoka numatyta studentams, kurie sudarys sutartį su savivaldybe, savivaldybės arba valstybine mokykla ir įsipareigos baigus studijas ten dirbti ne trumpiau kaip 3 metus per 5 metų laikotarpį, ne mažiau kaip 0,7 etato.

Dalyvauti konkurse į valstybės finansuojamas vietas gali tik turintys atitinkamos krypties išsilavinimą.

Profesinių studijų programa „Pedagogika“ trunka vienerius metus, ją baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas.

Programa skirta asmenims, neturintiems pedagoginio pasirengimo, tačiau dirbantiems ar ketinantiems dirbti švietimo institucijose, kuriose reikalaujama pedagogo kvalifikacijos.

Pedagoginių studijų programą sudaro teorinė dalis (paskaitos), kurios apimtis 720 val., pedagoginė praktika (atliekama bendrojo ugdymo mokyklose), kurios apimtis 800 val. ir savarankiškai rengiamas baigiamasis darbas, kurio apimtis – 80 val.

Studijos bus vykdomos Kaune ir Vilniuje, todėl teikiant prašymus pasirinkite vieną miestą, kuriame numatote studijuoti.

Prašymus galima pateikti iki birželio 28 d. 24 val. internetu.

Dokumentų pateikimas ir priėmimas į studijas vyks pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nurodytas sritis:

Kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, informacinių technologijų dalykų mokytojų kvalifikacijai pateikia dokumentus pasirenkant STEM sritį.
Kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną kalbų (lietuvių kalbos ir literatūros, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, lenkų), istorijos ir geografijos, sričių dalykų mokytojų kvalifikacijai pateikia dokumentus pasirenkant HUMAN sritį.
Kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną kitų ugdymo sričių (dailės, etikos, fizinio ugdymo, muzikos, šokio, teatro, tikybos, filosofijos, ekonomikos, pilietinio ugdymo, nacionalinio saugumo ir krašto gynybos, socialinės pedagogikos, technologijų, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, pradinio ugdymo, specialiosios pedagogikos) dalykų mokytojų kvalifikacijai pateikia dokumentus pasirenkant KITI sritį.

Stojantieji turi pateikti programos priėmimo sąlygose nurodytus dokumentus.

Pateikus dokumentus, rekomenduojame pasitikrinti, ar pateiktas prašymas sistemoje tikrai yra, dar kartą prisijungiant. Atkreipkite dėmesį, kad įkeliamų dokumentų apimtis neturi būti didesnė, nei nurodyta sistemoje.

Visi stojantieji turi dalyvauti motyvacijos pokalbyje, kuris vyks nuotoliniu būdu birželio 29, 30 ir liepos 3 dienomis.

Išsami informacija apie motyvacijos pokalbio eigą ir tvarkaraštis kiekvienam stojančiajam bus išsiųsti prašymo formoje nurodytais el. pašto adresais, todėl pasitikrinkite „Spam“ ar „Junk“ katalogus savo el.pašto dėžutėje.

Kad VDU administratorių siunčiami laiškai su svarbia informacija sėkmingai pasiektų Jūsų pašto dėžutę, rekomenduojame įtraukti adresus: vaida.luksiene@vdu.lt (pasirinkusiems studijuoti Kaune) ir romute.sainer@vdu.lt (pasirinkusiems studijuoti Vilniuje) į savo el.kontaktų sąrašą.

Priėmimo sąlygos pateikiamos 2023 m. priėmimo į profesines studijas „Pedagogika“ taisyklėse.

Daugiau informacijos apie priėmimą į profesines studijas „Pedagogika“:

VDU Švietimo akademija

Kodėl verta tapti mokytoju?

Jei mokytojas neturi pašaukimo, mokykloje jam bus sunku. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Karjeros centro vyriausiosios koordinatorės Daivos Pugevičienės, mokytojo profesija yra viena iš penkių, į kurią jauną žmogų turėtų atvesti būtent pašaukimas. Tam, kad savo tikrąjį pašaukimą atrastų, 9-12 klasių moksleiviai turėtų įveikti 3 žingsnių programą bei daugiau laiko skirti savęs pažinimui. Aklai pasikliauti tėvų nuomone irgi yra neteisinga: statistika rodo, kad net apie 66 proc. moksleivių pasirenka tą profesiją, į kurią juos pastūmėja tėvai, ir tai nebūtinai yra tas kelias, kuris nuveda į sėkmę ir laimę.

Kokios tos penkios profesijos, kurios vadinamos profesijomis iš pašaukimo? D. Pugevičienė vardija: sakoma, kad tai kunigas, mokytojas, medikas, karys (gelbėtojas, gaisrininkas, policininkas) ir teisininkas.

„Moksleiviai, kurie mokosi 9-12 klasėje, turi žengti tris žingsnius link savo profesinių pasirinkimų. Visų pirma jie turi pažinti ir sužinoti kiek įmanoma daugiau apie save ir juos supantį pasaulį – ką siūlo ugdymo įstaigos, darbo rinka. Po to – pasirinkti, galiausiai – pasitarti, konsultuotis, jei kyla abejonių ar sunku apsispręsti ir taip susidėlioti taškus“, – sako pašnekovė.

Priminė tėvų reakcija: šito tai jau nebus!

Anot D. Pugevičienės, devintokas turi skirti nemažai laiko savęs pažinimui. To tinkamai nepadarius, sudėtinga bus žengti pirmuosius pasirinkimo žingsnius. Dešimta klasė yra tas laikas, kai jaunas žmogus renkasi, toliau nuosekliai pažindinasi su savimi, bando suprasti, kas jam patinka, kokie jo interesai, vertybės, asmeninės savybės, kokios stiprybės ir silpnybės, ir tai, ar tos asmeninės savybės tinka vienai ar kitai profesijai, apie kurias jis galvoja. Pažinus save, metas atsigręžti į studijų, darbo pasaulį ir susipažinti su galimybėmis, kurios laukia užvėrus gimnazijos duris.

„Yra buvę atvejų, kai individualiose konsultacijose, kuriuose dalyvauja mokinys su tėveliais, mokiniui prakalbus apie tai, kad jis norėtų tapti mokytoju, tėveliai sureaguoja gan skaudžiai: „to tai jau tikrai nebus“. Tokių tėvelių klausiu: jei nebus mokytojų, kas mokys jūsų vaikus ir anūkus? Mokytojų jau dabar stipriai stinga. Labai norėčiau, kad jau šiandien pradėtume kalbėti apie mokytojus pagarbiai. Taip, šis darbas sunkus, bet tai nereiškia, kad turime atbaidyti mokinius nuo tokio jų pasirinkimo, ypač, kai mokinys gan argumentuotai pasako, kodėl jis renkasi tokį kelią. Matosi, kad savęs pažinimui jis skyrė daug laiko“, – įsitikinusi D. Pugevičienė.

Vienuoliktokai, pasak jos, jau gali išbandyti save įvairiose veiklose: keliaudami, savanoriaudami, šešėliaudami, dalyvaudami stovyklose. Be abejo, tai mokiniai gali daryti ir dešimtoje klasėje. Viskas priklauso nuo jų noro ir tikslų karjeros atžvilgiu.

Dvyliktokas dar iki šimtadienio turėtų būti pasirinkęs mažiausiai tris studijų programas, kurios jam tiktų, patiktų, pažiūrėti giliau, ką mokysis visų studijų metu. Ar tikrai tai bus tie studijų dalykai, kurių jis tikisi. Svarbu turėti planą A, B ir C bei „pabėgimo planą“. Jis praverčia ne tik nesėkmės atveju, kai egzaminai nepasiseka ir tenka rinktis iš naujo, bet ir tada, kai mokinys išlaiko visus egzaminus geriau nei tikėjosi ir gali rinktis studijuoti ką tik nori. Jei visi žingsniai būna apgalvoti „ką darysiu, jei bus taip ir taip“ sutaupoma laiko ir nervų. Išlaikius egzaminus ir gavus rezultatus, pradėti galvoti, kur stoti, kuo norėčiau būti yra ne pats geriausias pasirinkimas.

D. Pugevičienė

„Jei jaunuolis neapsisprendžia ar jam nepavyko, stoti studijuoti bet kur tikrai nepatariu. Gal geriau padaryti metų pertrauką. Skirti ją savęs pažinimui, savanoriavimui, darbui ar karo tarnybai. Tie metai gali būti laikas, ypač jei to nepadarei mokykloje, investuoti į save. Pažinti save, atsakyti į klusimus: ko aš noriu, ką galiu ir ko negaliu? Pabandyti padirbėti pasirinktoje srityje, o tik tada rinktis studijas. Kai mokinys neapsisprendžia, nes pasirinkimai labai skirtingi, pavyzdžiui, būti mokytoju ar gaisrininku, teisininku ir akušeriu ir pan., patinka labai skirtingos sritys, visi dalykai sekasi labai gerai ir per sunku sprendimą priimti pačiam, gali pagelbėti karjeros konsultantas ar atliktas testas – tai gali užvesti ant kelio“, – sako pašnekovė.

Sėkmingas ar laimingas?

Pasirodo, net apie 66 proc. mokinių savo profesinį kelią renkasi su tėvų įtaka. Jei tėvai sako, kad jo vaikas tuo ar anuo tikrai nebus, arba jis gali stoti tik ten, ir ne kitur, tai nėra geri patarimai. Pasakymas „ką bepasirinksi, viskas bus gerai“ irgi nepadeda mokiniui.

„Jei norite vaikui padėti ir patarti, ateikite į mokyklos susirinkimus, domėkitės, kuo gyvena jūsų vaikas, kas jam sekasi, o ko jis nemėgsta. Diskutuokite ir kalbėkitės su vaiku. Domėkitės, kokios yra stojimo sąlygos, nes jos keičiasi, kuo mažiau pasikliaukite nuostatomis. Dauguma negali to padaryti, nes jau turi savo kategorišką nuomonę, kuri atsiranda iš savo pačių neišsipildžiusių svajonių, o galbūt iš kartos į kartą tęsiamo profesinio kelio ar savo paties klaidų, blogos patirties, – pastebi pašnekovė. – Tėveliams, kurie trokšta, kad jų vaikas rinktųsi prestižinę profesiją, galiu pasakyti tik vieną: kiekvienas žmogus, pasirinkęs savo kelią iš pašaukimo, tą profesiją ir daro prestižine, nes jis dirbą mylimą darbą. Jei galvojate, kad jūsų vaikas turi žūtbūt tapti sėkmingu specialistu, padaryti sėkmingą karjerą, paklauskite savęs, ar norite, kad jūsų vaikas būtų sėkmingas, ar laimingas studijuodamas, o paskui ir dirbdamas tai, kas jam patinka, kas sekasi?“

D. Pugevičienė neabejoja: tėvų vaidmuo yra kalbėtis su vaiku, diskutuoti, kokios jo asmeninės savybės tiktų vienai ar kitai profesijai, ką jis pats norėtų studijuoti, kodėl jis to norėtų. Ir svarbiausia – pasikalbėjus leisti vaikams patiems rinktis, klysti, ieškoti. O tada, kad ir ką bepasirinktų , juos palaikyti ir lydėti pasirinktų studijų keliu, leisti iš naujo rinktis ir keisti nesėkmės atveju.

Turėti drąsos ir nebijoti klysti

„Dažnai girdime sakant, kad mokytoju gali būti tik tas, kas turi pašaukimą. Tuomet tokia aš ir esu“, – kalbėdama apie savo karjeros pasirinkimus, šypteli VDU edukologijos doktorantė, pradinių klasių mokytoja metodininkė bei mokyklos „Vitlio licėjaus“ direktorė Jovita Ponomariovienė.

Dėl to, ką tvirtina, ji yra visiškai tikra: kiek save mena, nuo pat mažų dienų svajojo tapti mokytoja, ir, žaisdama vaidmeninius žaidimus, visad norėjo būti būtent mokytoja: pati rašydavo diktantus, pati juos taisydavo ir pan. Ši rolė taip patiko, kad ir baigusi mokyklą ji nenorėjo rinktis jokios kitos profesijos – rinkosi tik tarp to, ar tapti pradinių klasių, ar kalbų mokytoja.

J. Ponomariovienė neabejoja, kad mokytojas, kuris nori būti autoritetingas profesionalas, privalo turėti tam tikras savybes – jis turi būti drąsus ir pasitikintis savimi, nes jam nuolat teks stovėti prieš klasę. Tai turi būti lyderis ir autoritetas vaikams. Ir – kone svarbiausia – jis turi nebijoti klysti, nes net ir mokytojas negali visko žinoti, išmanyti ir mokėti. Ypač šiais laikais, kai vaikai daug keliauja po visą pasaulį, daug ką mato, patiria, sužino, taigi, mokytojas turi nuolat tobulėti kartu su vaikais.

Jovita Ponomarovienė

Paklausta, kokių mokytojų tikisi ir laukia šiandieninė mokykla, J. Ponomariovienė sako, kad inovatyvių, nuolat ieškančių, aktyvių, tokių, kurie vaikams yra įdomūs ir kurių pamokose vaikai nori dalyvauti.

„Kai pagalvoju apie darbą ofise, suprantu, kad manęs tai visiškai netraukia. Ateini ryte į darbą, įsijungi kompiuterį, skaitai laiškus, į juos atsakinėji, kitą dieną – vėl tas pats. O mokytojo diena yra visiškai kitokia, nes niekada nežinai, kas tavęs tądien laukia. Nėra kelių tokių pačių pamokų. Vieną dieną gali tapti Hario Poterio ar Pepės Ilgakojinės herojumi, kitą – su vaikais stovyklauti, keliauti į išvykas, dalyvauti renginiuose. Nuolat bendrauju su mažais vaikais, paaugliais, jų tėvais – ta dinamika yra nuostabi. Tai sužadina motyvaciją tobulėti, augti, plėsti savo žinias“, – pasakoja doktorantė.

J. Ponomariovienė pastaraisiais metais vadovauja vienai iš ugdymo įstaigų – yra vienos Vilniaus privačios mokyklos vadovė, tad ji yra puikus pavyzdys, paneigiantis mitą, kad mokytojas negali padaryti vertikalios karjeros. Anot pašnekovės, mokytojo galimybės labai plačios: jis gali dalyvauti darbo grupėse, įsitraukti į miesto veiklą, dalyvauti Nacionalinės švietimo agentūros projektuose, gali siekti aukštesnės kvalifikacijos kategorijos, tapti mokytoju metodininku, ekspertu ir pan. Gali tapti ir direktoriaus pavaduotoju, skyriaus vedėju ar mokyklos vadovu.

„Mano karjera prasidėjo nuo mokytojos darbo. Žinau, ką reiškia kasdienis darbas klasėje, tuo pačiu, koks yra direktoriaus pavaduotojo ir mokyklos vadovo darbas, nes pati visa tai praėjau. Tad labai raginu ir kviečiu visus, kurie neabejingi darbui su vaikais, drąsiai rinktis mokytojo kelią. Tapkite mokytojais, kurie augins ir mokys jaunąją kartą, įkvėps juos naujoms idėjoms ir darbams. Tapkite mokytojais, kuriuos moksleiviai prisimins visą likusį gyvenimą“, – ragino J. Ponomariovienė.

Nacionaliniame forume „Logopedo profesija globalizacijos kontekste“ dalyvavo Europos logopedų asociacijos prezidentė N. Camilleri

Gegužės 29 d., Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mažojoje salėje Kaune vyko nacionalinis forumas „Logopedo profesija globalizacijos kontekste“.

Pagrindinė forumo pranešėja – Europos logopedų asociacijos prezidentė Norma Camilleri. Forumą atidarė VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė, pranešimus pristatė Švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas Ignas Gaižiūnas, Sveikatos apsaugos apsaugos ministerijos Pirminės sveikatos priežiūros, odontologijos ir medicininės reabilitacijos skyriaus vedėjos patarėja Elita Radkevič, Švietimo akademijos Švietimo pagalbos, fizinio ir sveikatos ugdymo katedros docentė Daiva Čegytė-Kairienė.

Panelinėje forumo diskusijoje diskutuotas klausimas „Kokią logopedo profesiją matytume Lietuvoje – vientisą, grįstą tarpdisciplininiais mokslais, su galimybe tobulėti bei dirbti įvairiuose profesiniuose kontekstuose ar siauros specializacijos, pasirenkant tam tikrą profesinės veiklos kryptį ir kontekstą (švietimo arba sveikatos apsaugos)?“. Forume daugiau nei 200 logopedų, švietimo pagalbos specialistų diskutavo ir dalinosi mintimis bei įžvalgomis.

Nacionalinis forumas skirtas sutelkti šalies logopedijos mokslo, praktikos bendruomenę bei švietimo ir sveikatos apsaugos sektorius atstovaujančius politikos atstovus, taip pat Lietuvos ir Europos logopedų asociacijų ekspertus, siekiant atskleisti logopedo profesijos autonomiškumą ir vientisumą bei kompetencijų ir funkcijų kompleksiškumą globalizacijos kontekste.

Diplomų teikimo šventės

Birželio 20–21 d. kviečiame dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos diplomo teikimo šventėse.

Birželio 20 d., antradienį, 10 val. (VDU DIDŽIOJI SALĖ | S. DAUKANTO G. 28, KAUNAS) VDU Švietimo akademijos Kaune magistrantūros absolventų šventė ir pedagogų perkvalifikavimo modulinių studijų pažymėjimų įteikimai.

Birželio 20d., antradienį, 12 val. (VDU DIDŽIOJI SALĖ | S. DAUKANTO G. 28, KAUNAS) VDU Švietimo akademijos Kaune bakalauro ir profesinių studijų pedagogika absolventų šventė.

Birželio 21 d., trečiadienį, 14 val. (VDU ŠVIETIMO AKADEMIJA | T. ŠEVČENKOS G. 31, VILNIUS) VDU Švietimo akademijos Vilniuje bakalauro, magistrantūros, profesinių studijų pedagogika absolventų šventė ir pedagogų perkvalifikavimo modulinių studijų pažymėjimų įteikimai.

Renginių metu bus fotografuojama ir/ar filmuojama, todėl informuojame, kad Jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.