Užsieniečiai žavisi lietuvių kultūra, apipinta legendomis ir tradicijomis

Prieš 23 trejus metus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė pradėjo organizuoti lietuvių kalbos ir kultūros kursus užsieniečiams. Nepriklausomybės pradžioje į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą amerikiečiai atvyko mokyti anglų kalbos dėstytojų ir patys užsidegė noru pramokti mūsų kalbos.

„Tuo metu nebuvo taip, kaip dabar, jog dauguma lietuvių mokėtų anglų kalbą ir galėtų susišnekėti su amerikiečiais. Erasmus+ programos studentai ilgainiui vis aktyviau pradėjo atvykinėti į Lietuvą, kur pusmetį ar metus mokydavosi mūsų universitetuose. Jie norėjo išgyventi mūsų šalyje, tad teko pradėti mokytis lietuvių kalbos. Tuomet tai buvo išgyvenimo kalba, nes pramokę šnekamąją kalbą jie galėdavo susikalbėti parduotuvėje, užsisakyti kavos kavinėje, susipažinti su lietuviais. Metais bėgant, Lietuva tapo jiems įdomia šalimi, vedini smalsumo užsieniečiai vis atvykdavo į Vilnių ar Kauną, pradėjo domėtis, kas esame, kokia mūsų šalies kultūra, istorija, lankytis muziejuose, ragauti cepelinus“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Šiandien užsienio universitetų studentus ne ką mažiau žavi kiek neįprasta lietuvių kultūra, apipinta legendomis ir tradicijomis. Nuotolinės lietuvių kalbos ir kultūros pamokos tapo patrauklios dėl dėstytojų kuriamos jaukios mokymosi aplinkos, skirtingose laiko juostose ir žemynuose patogaus paskaitų laiko, galimybės mokytis pagal esamus kalbinius gebėjimus bei sociokultūrinį kontekstą suskirstytose nedidelėse grupėse.

Sausio mėnesį VDU Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursuose dalyvauja 54 užsieniečiai iš daugiau nei 15 pasaulio šalių, taip pat 84 ukrainiečiai. Kursai vyksta nuotoliniu būdu, tik ukrainiečiai mokosi gyvai Vilniuje.

„Man asmeniškai labai svarbu tai, ką darau, ką darome drauge – visa komanda. Kursai yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, vienijanti ir skleidžianti gerą žinią apie Lietuvą. Aš kaip mokytoja visada mokausi: mokau kitus ir auginu save“, – prisipažįsta V. Leonavičienė.

Iš Naujosios Zelandijos – atgal į Lietuvą

Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų dalyvė Barbora Sharrok, gimusi Lietuvoje, tačiau užaugusi Naujoje Zelandijoje, sako jaučianti didelę kaltę, kad negali laisvai kalbėti lietuviškai ir nesijaučia esanti „tikra lietuvė“.

„Kai būdama penkerių metų pradėjau lankyti mokyklą, nesupratau angliškai, o dabar susikalbėti lietuviškai yra dar sunkiau. Labai noriu sukurti gilesnius santykius su savo šeimos nariais, kurie gyvena Lietuvoje, noriu pažinti Lietuvą, suprasti, ką reiškia gyventi šioje šalyje. Nenoriu būti įkyri, prašyti žmonių kalbėti su manimi angliškai, noriu išmokti ir šnekėti gimtąja – lietuvių kalba“, – pasakoja lietuvių kalbos kursus lankanti B. Sharrok.

Barbora Sharrok,

Barboros šeima Lietuvoje buvo daugybę kartų, lankė čia gyvenančią jos mamos giminę. Pati Barbora gimė Lietuvoje, o augo Naujoje Zelandijoje – ji džiaugiasi, kad kovo mėnesį atvyks gyventi į Lietuvą. Jei pavyks, stažuosis „Bring Together Lithuania“ projekte, jei ne, tęs savo kaip programų kūrėjos darbą, gyvens netoli Tauro kalno ir Lukiškių aikštės.

„Velykų metu mes kasmet dažydavome kiaušinius bei puošdavome medžių šakeles. Mano mama buvo lietuvių bendruomenės narė, tad aš visuomet dalyvaudavau įvairiuose lietuviškų tradicijų renginiuose, dažnai jie būdavo rengiami ir mūsų namuose. Man atrodo svarbu turėti ryšį su savo kultūra, su šventėmis, kurios yra kur kas svarbesnės nei tik „laisva diena pailsėti nuo darbų”. Švenčių, tradicijų išlaikymas, jų perdavimas iš kartos į kartą man yra svarbus uždavinys.

Kas man patinka Lietuvoje ir jos kultūroje? Džiaugiuosi turėdama galimybę stebėti lietuvių liaudies dainų bei šokių festivalius, žaviuosi Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpų skambesiu. Mėgstu koldūnus, kibinus, Operos ir baleto teatre pardavinėjamą karštą šokoladą. Mane džiugina sniegas ir tai, kad galiu pažinti šią šalį bei daug pamatyti joje net ir neturėdama automobilio“ – sako pašnekovė.

Ne tik mokytis, bet ir smagiai leisti laiką

Pirmą kartą dėstyti lietuvių kalbą užsieniečiams Joris Kazlauskas – VDU Humanitarinių mokslų fakulteto doktorantas, dėstytojas, Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų dėstytojas – pabandė dar 2014 metais, kai savanoriavo Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose. Tuo metu jis buvo dėstytojų pagalbininkas, atidžiai stebėjo paskaitas, vieną kitą užsiėmimą vedė ir pats. Po metų Joris įstojo į Vilniaus universiteto Taikomosios kalbotyros magistrantūrą – ten dalis kursų buvo apie svetimosios kalbos dėstymą, tad studijuodamas magistrantūrą įgijo nemažai teorinių žinių, kaip dėstyti užsieniečiams lietuvių kalbą.

Vėliau VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė pakvietė jį koordinuoti tų metų Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus. Tą vasarą Joris dirbo labiau administracinį darbą, tiesa, neretai apsilankydavo ir paskaitose, o tai, ką jose matė, jį iškart sudomino. Tad artėjant 2021 m. vasarai pagalvojo, o kodėl gi pačiam nepabandžius bent jau pusę kurso padėstyti? Pabandė, patiko, kiek matė atsiliepimų, studentams taip pat, tad dėsto ir toliau. Tikisi ateityje dėstyti dar daugiau.

„Man svarbiausia, kad studentai paskaitose jaustųsi gerai. Kad nebijotų klausti, per paskaitą turėtų ne vieną progą nusišypsoti ar nusijuokti. Esu įsitikinęs, kad kuo geresnė atmosfera auditorijoje arba kokioje internetinėje platformoje, kurioje vyksta paskaitos, kuo pozityvesnės emocijos paskaitų metu, tuo labiau studentams norisi mokytis. Aišku, gerai išmokti kalbą galima ir kai dėstytojas baisiai griežtas ir nemalonus, bet klausimas, ar studentas tada nori mokytis tokio dėstytojo grupėje. Bet žinau, kad tarp VDU lietuvių kalbos dėstytojų tokių nėra nė vieno. Ir jie visi yra lietuvių kalbos dėstymo užsieniečiams profesionalai“, – sakė J. Kazlauskas.

Joris Kazlauskas su lietuvių kalbos ir kultūros kursų studentais

Sėkmingai laužo vieną stereotipą

Pašnekovas sako, kad studentai vis dar sėkmingai laužo vieną stereotipą apie lietuvių kalbą – kad jos mokytis yra labai sunku. Joris įsitikinęs: mokytis jos gal ir nėra lengva, ypač tiems, kurių gimtosios kalbos nėra giminiškos lietuvių kalbai, bet išmokti įmanoma.

„Vienas šauniausių to įrodymų yra trys šį rudens semestrą mano mokytos A1 lygio studentės iš Japonijos – Waka, Yuri ir Mizuki, kurios baigiantis semestrui per žodinį kalbėjimo egzaminą gebėjo ne tik spontaniškai ir teisingai parinkti reikiamas linksnių, giminės ir skaičiaus galūnes, bet ir vartoti gausų, kaip A1 lygiui, žodyną“, – džiaugėsi jis.

Ar tai reiškia, kad vos per mėnesį užsieniečiai gali išmokti lietuvių kalbos? J. Kazlauskas sako, kad tai visgi tėra iliuzija. Bet pramokti tikrai įmanoma. Anot jo, mėnesį pasimokę lietuvių kalbos užsieniečiai jau gali lietuviškai prisistatyti, papasakoti apie savo šeimą, draugus, darbą, studijas, pomėgius ir apie šiuos dalykus paklausinėti kitų.

„Po mėnesio studijų jie jau gali jus pakviesti į teatrą pažiūrėti spektaklio, o po spektaklio – pakviesti pavakarieniauti į restoraną. Jeigu nerandate norimo restorano, užsieniečiai jau gali paklausti gatvėje sutiktų praeivių, kaip iki to restorano nueiti, o pačiame restorane – užsisakyti norimų patiekalų ir gėrimų. Ir, be abejo, visa tai jie gali padaryti lietuviškai. Mėnesį pasimokius, įgytų lietuvių kalbos žinių tokiose situacijose užtenka“, – neabejoja J. Kazlauskas.

Portalas lrytas.lt ir VDU Švietimo akademija kviečia dalyvauti projekte „Lietuvos mokytojas 2023“.

Kas yra geriausias mokytojas? Vieniems – padėjęs siekti aukščiausių įvertinimų, kitiems – tapęs asmenybės pavyzdžiu. O kas jums? Portalas lrytas.lt skelbia projektą „Lietuvos mokytojas 2023“.
Projekto partneris – VDU Švietimo akademija.

Projekto tikslas – įvertinti ir paskatinti mokytojus, kurie keičia ne tik mokinių ateitį, bet ir šalies švietimo veidą. Taip pat – padrąsinti jaunus žmones rinktis mokytojo profesiją, o dabartiniams mokytojams patvirtinti, kad jų įdėtas darbas ir atsidavimas turi išskirtinę prasmę ir yra vertinamas.

Mokytojo profesijos prestižas ir mokytojų trūkumas yra bene dažniausiai gvildenamos švietimo temos Lietuvoje. VDU Švietimo akademijos kanclerės dr. Linos Kaminskienės teigimu, profesijos prestižą nusako jos objektyvioji ir subjektyvioji pusės. „Objektyvioji – darbo užmokestis, darbo sąlygas ir kiti socialiniai-ekonominiai aspektai, tačiau bene svarbiausią vaidmenį vaidina subjektyvioji profesijos pusė, kurią nusako patys mokytojai ir kiti visuomenės nariai. Mokytojo specialybės prestižo neįmanoma sukurti per dieną. Tai yra ilgas, pasitikėjimu ir sąmoningomis pastangomis grįstas kelias, kuriame veikia visi faktoriai: universitetai, rengiantys mokytojus, pedagogai, vaikai, tėvai. Subjektyvus profesijos statusas pagerėja, kai mokytojai jaučiasi vertinami savo profesijoje, kai mokyklų vadovai, tėvai ir švietimo politikai jais pasitiki, kai mokytojai jaučiasi vertinami ir gerbiami besimokančiųjų. Mūsų universitetas įsitikinęs, kad gerais mokytojais ne tik gimstama, bet jais ir tampama, kai gaunamas aukšto lygio išsilavinimas ir kai yra puikūs pavyzdžiai, į kuriuos norisi lygiuotis ir iš jų mokytis. Tad raskime tuos geruosius pavyzdžius ir įkvėpėjus – Lietuvos metų mokytojus – visi kartu“, – pabrėžė profesorė.

VDU, būdamas didžiausias pedagogų rengimo centras Lietuvoje, Kaune ir Vilniuje rengiantis mokytojus, yra vienas šio projekto partnerių ir apdovanojimų organizatorių, kuris siekia skleisti pozityvų požiūrį į mūsų mokytojus. Finalinis renginys vyks VDU Švietimo akademijoje Kaune.

Siūlyti kandidatus ir balsuoti už mokytojus lrytas.lt rinkimuose galima iki vasario 22 dienos. Susumavus skaitytojų ir vertinimo komisijos balsus, aštuoni mokytojai bus apdovanoti kovo 1 dieną. Registruoti galite šiame puslapyje: Lietuvos mokytojas 2023.

VDU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Trakų rajono savivaldybe

Sausio 19 d. Trakų Salos pilies Didžiojoje menėje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. dr. Juozas Augutis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Trakų rajono savivaldybės meru Andriumi Šatevičiumi.

Sudaryta sutartimi siekiama abipusiai naudingų tikslų, kvalifikuoto pedagogų rengimo, užtikrinant pakankamą pedagogų poreikį Širvintų rajono savivaldybės švietimo įstaigose.

Susitikime dalyvavo VDU Švietimo akademijaos kanclerė prof.dr. Lina Kaminskienė, kanclerio pavaduotojas prof.dr. Algirdas Raslanas, vyr. specialistas Povilas Urbšys, Trakų rajono savivaldybės mero patarėja Evelina Kislyc-Šochienė, mero pavaduotojas Jonas Kietavičius.

Sutarties pasirašymu VDU įsipareigoja informuoti Savivaldybę ir Savivaldybės mokyklas apie Universiteto siūlomas ugdymo krypties programas, galimybes ir sąlygas studijuoti, kviesti Savivaldybės mokyklų vadovus ir pedagogus dalyvauti Universiteto organizuojamose konferencijose, seminaruose, mokymuose ir kituose pedagogų profesinio tobulinimo renginiuose.

Susitikimo metu kalbėta apie Trakų gimnazistų atvykimą į VDU Švietimo akademiją Kaune bei Vilniuje, kur susipažintų su ateities mokytojo profesija.

VDU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Širvintų rajono savivaldybe

Sausio 19 d.,Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. dr. Juozas Augutis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Širvintų rajono savivaldybės mere Živile Pinskuviene.

Sudaryta sutartimi siekiama abipusiai naudingų tikslų, kvalifikuoto pedagogų rengimo, užtikrinant pakankamą pedagogų poreikį Širvintų rajono savivaldybės švietimo įstaigose.

Susitikimo metu merė Živilė Pinskuvienė, Administracijos direktorė Ingrida Baltušytė, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Rasa Kralikevičienė, Širvintų miesto ir rajono ugdymo įstaigų vadovėmis, VDU Rektorius prof. dr. Juozas Augutis, Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas prof. dr. Algirdas Raslanas, vyr. specialistas Povilas Urbšys diskutavo apie mokytojų trūkumo problemą, galimybes pritraukti jaunus ir kompetentingus specialistus, pedagogų kvalifikaciją ir moksleivių informavimą apie ugdymo kryptie studijas.

Po kelerių metų Širvintų savivaldybei reiks IT, chemijos, matematikos, lietuvių, anglų, vokiečių kalbų, priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo pedagogų.

Vytauto Didžiojo universitetas įsipareigoja informuoti Savivaldybę ir Savivaldybės mokyklas apie Universiteto siūlomas ugdymo krypties programas, galimybes ir sąlygas studijuoti, kviesti Savivaldybės mokyklų vadovus ir pedagogus dalyvauti Universiteto organizuojamose konferencijose, seminaruose, mokymuose ir kituose pedagogų profesinio tobulinimo renginiuose.

Savivaldybė savo ruožtu įsipareigoja skleisti Universiteto pateiktą informaciją apie ugdymo krypties studijas, mokslą ir šviečiamąją veiklą Universitete, skatinti Savivaldybės mokyklų vadovų domėjimąsi ugdymo krypties studijomis Universitete, supažindinant mokinius su Universiteto ugdymo krypties studijų programomis, stojimo sąlygomis ir procedūromis bei teikti Universitetui informaciją apie pedagogų poreikį Savivaldybės švietimo įstaigose.

Į gimtąją mokyklą grįžęs mokytojauti T. Laurinaitis laužo mitus apie mokytojo darbą

Biologijos mokslus universitete pradėjęs studijuoti Tedas Laurinaitis vos po poros metų grįžo į savo gimtąją mokyklą – derindamas darbą su studijomis, Vilniau rajono Pagirių gimnazijoje pradėjo dirbti neformaliojo ugdymo mokytoju ir vadovauti meno būreliams, vėliau tapo ugdymo karjerai koordinatoriumi ir biologijos mokytoju. Jo klasės auklėtiniais tapo vienuoliktokai – pelnyti vos keletą metų už jį vyresnių auklėtinių bei jų tėvų pasitikėjimą jaunam mokytojui buvo nemenkas iššūkis.

Šiandien Tedas studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesinėse pedagogikos studijose ir garsėja netradiciniu požiūriu į mokymą. Pamokas jis veda ne tik klasėje – su moksleiviais aktyviai tyrinėja gamtą parkuose, miškuose, vykdo eksperimentus ir įvairius projektus. Jo istorija – tikrai įkvepiantis jaunojo mokytojo pavyzdys!

Iš mokinių prezidento – į mokytojo kėdę

Apie mokytojo profesiją Tedas svajojo nuo pat mažumės, dar būdamas pradinėse klasėse. Kiek save mena, jį visad žavėjo mokyklos rutina, aplinka, o kai reikėjo žaisti vaidmenų žaidimus, pats nuolat rinkdavosi mokytojo rolę. Be to, kad lankė įvairius būrelius, buvo aktyvus muzikinių kolektyvų dalyvis, vyresnėse klasėse tapo ir moksleivių prezidentu – sprendė įvairius su mokykla ir mokinių interesais susijusius klausimus.

„Buvau aktyvus moksleivis, labai patiko organizuoti, asistuoti mokytojams, spręsti įvairius mokinių klausimus. Reikalų buvo tiek daug, kad, rodės, kiekviena diena atnešdavo vis ką nors nauja. Net jei pamokų ir veiklų tvarkaraštis būdavo tas pats, nebuvo nei vienos vienodos dienos. Mokyklos aplinka mane tikrai nuoširdžiai žavėjo. Artėjant abitūros egzaminams jaučiau, kad nesinori palikti mokyklos – jau tuomet tikėjau, kad greitu metu grįšiu“, – apie pirmuosius planus tapti mokytoju ir grįžti dirbti į savo gimtąją mokyklą pasakoja T. Laurinaitis.

Baigęs mokyklą Tedas įstojo į Vilniaus universitetą, kur pasirinko studijuoti biologiją. Ir vos po dvejų metų sugrįžo į savo mokyklą – derindamas darbą studijomis, iš pradžių pradėjo vaikams vesti meninio ugdymo užsiėmimus.

„Atėjau į mokyklą norėdamas su vaikais muzikuoti. Tuomet jau buvau baigęs atitinkamus kursus, kurie leido man dirbti neformaliojo ugdymo mokytoju, be to, dar mokydamasis mokykloje priklausiau ne vienam muzikiniam kolektyvui – muzikavau pats, o ir akompanuodavau mokyklos dainavimo studijai“, – savo profesinio kelio pradžią Vilniaus rajono Pagirių gimnazijoje prisimena T. Laurinaitis.

Vienas jauniausių mokytojų ir auklėtojų

Pirmieji metai mokykloje, vedant meninius užsiėmimus vaikams, nebuvo iš lengvųjų – vos pradėjus dirbti, po poros mėnesių šalyje buvo paskelbtas karantinas ir prasidėjo nuotolinis ugdymas. Štai tuomet, anot Tedo, prasidėjo liūdnos ir ilgos dienos namuose, kadangi gyvo bendravimo nei su kolegomis, nei su mokiniais beveik nebeliko. Iki pat mokslo metų pabaigos teko tūnoti namuose ir vesti pamokas žvelgiant į kompiuterio ekraną. Nors, viena vertus, tai buvo puiki galimybė įvaldyti įvairias technologijas, su kuriomis Tedas iki tol nebuvo susidūręs, visgi buvo be galo ilgu gyvo bendravimo mokykloje.

„Tai buvo mano pirmieji metai mokykloje, o įsilieti į kolektyvo komandą net nebuvo progos. Juk kai susirinkimai ar posėdžiai vyksta tik ekrane, viskas visiškai kitaip, nei jie būtų vykę gyvai“, – prisipažįsta Tedas.

Antraisiais mokslo metais, pernai, jau sugrįžus į mokyklą, Tedas ėmėsi papildomos veiklos – tapo ugdymo karjerai koordinatoriumi ir vienuoliktokų auklėtoju. Šiemet jo auklėtiniai dvyliktokai: Tedas neabejoja, kad yra vienas jauniausių mokytojų, išlydėsiančių savo auklėtinius abiturientus. Ar dėl nedidelio metų skaičiaus, kuris skiria auklėtoją nuo jo auklėtinių, kyla kokių nors sunkumų su mokiniais ar jų tėvais? Pašnekovas tikina, kad iš pradžių išties nebuvo lengva.

„Viena juokingiausių situacijų buvo, kai pirmoje mūsų klasės nuotraukoje vienuoliktokų tėvai negalėjo rasti, kuris mokytojas yra jų vaikų auklėtojas. Vienuoliktokai aukšti, brandūs, tad išties atrodome kone vienodai. Dauguma mokinių mane pažinojo iš tų laikų, kai mokėmės kartu, o ir kai buvau mokinių prezidentas. Žinoma, kai toks jaunas ateini į mokyklą ir sakai, štai būsiu jūsų auklėtojas, nėra lengva – autoritetą ir pasitikėjimą reikia pelnyti. Teko investuoti nemažai laiko ir pastangų, kad vieni kitais patikėtume, pasitikėtume, užmegztume žmogišką ryšį, kuris šiame bendravime ir bendradarbiavime yra vienas esminių ir svarbiausių“, – sako Tedas.

Šiemet T. Laurinaitis pradėjo dirbti ir biologijos mokytoju. Pašnekovas pats prisipažįsta nesantis tradicinis pedagogas: per savo pamokas jis organizuoja išvykas į gamtą, vyksta su mokiniais į pažintines ekskursijas, dalyvauja renginiuose, atlieka eksperimentus ir laboratorinius darbus, įgyvendina įvairius individualius ir komandinius projektus.

„Organizuoju neformalius pasisėdėjimus, arbatos valandėles, kurių metu su mokiniais geriame arbatą, diskutuojame, dalijamės informacija apie iššūkius, sunkumus, pasiekimus, pasisakome apie savo jausmus. Stengiuosi išeiti iš to formalaus klasikinio formato, kuris iš tiesų yra ribotas ir nepadeda užmegzti artimesnio ryšio su mokiniais. Su tėvais taip pat susitinkame, kalbamės, drauge ieškome būdų, kaip padėti ir motyvuoti dvyliktokus mokytis, kartu sprendžiame problemas. Toks darbas su klase ir tėvais neabejotinai atsiperka – tai leidžia pasitikėti vieniems kitais ir būti maksimaliai atviriems“, – įsitikinęs T. Laurinaitis.

Darbas su paaugliais – ypatingas

Nors mokytoju dirba dar labai neilgai, T. Laurinaitis sako puikiai suprantantis, kad darbas su paaugliais yra ypatingas: „Nors kartais patiems paaugliams atrodo, kad viskas, ko jie nori, yra tai, kad juos paliktų ramybėje, prie jų nelystų, nesikištų į jų gyvenimą, žiūrėtų į pamokų lankomumą po pirštus, visgi jiems reikia to nebylaus padrąsinimo, palaikymo, buvimo šalia. Turiu mokinių, kurie yra uždari ir nėra linkę bendrauti, sunkiai eina į kontaktą, tad ieškau būdų, kaip juos prakalbinti – tam kartais pakanka parodyti iniciatyvą“.

Anot pašnekovo, jei anksčiau klasės auklėtojo vaidmuo labiau buvo susijęs su tvarka klasėje, kontrole dėl pamokų lankymo ar administraciniais klausimais, šis vaidmuo keičiasi.

„Jeigu penktokui namie pamirštas penalas yra didžiausia problema, tai dvyliktoko rūpesčiai nėra tokie paprastai išsprendžiami. Kalbamės apie gyvenimą, sunkumus, neretu atveju stengiuosi jiems būti ta pagalvė, kuri padėti pereiti per iškilusias kliūtis ir problemas. Žinoma, jaunas žmogus turi išmokti to, kad kiekvienas veiksmas turi savo pasekmes, bet mano pareiga yra būti šalia ir padėti. Klasės vadovas augina savo auklėtinius – auginti žmogų nėra lengvas procesas“, – sako T. Laurinaitis.

Svarbiausia tikėti savo idėjomis

Tądien, kai atsiėmė biologijos bakalauro diplomą, T. Laurinaitis skubėjo namo, kad galėtų užpildyti dokumentus, reikalingus stoti į pedagogikos studijas VDU Švietimo akademijoje. Tai buvo gerai apgalvotas ir ilgai lauktas žingsnis – nors jau dirbo mokytoju, Tedas buvo įsitikinęs, kad studijų metu įgytos žinios padės jam pilna koja įsitvirtinti mokyklos gyvenime.

„Labai nustebau, kai pačią pirmą paskaitą išvydau, su kuo mokysiuosi. Tarp studentų buvo daugybė žmonių iš kito profesinio lauko, kurie buvo pasiryžę keisti savo gyvenimus. Žavėjo jų pasakojimai apie savęs paieškas ir ilgai brandintą svajonę tapti mokytoju – šie pavyzdžiai tapo ir man tikru įkvėpimu. Nepaisant visų stereotipų, kurie lydi mokytojo profesiją, jie tvirtai žinojo, kad nori būti mokytojais ir prisidėti prie pokyčių švietime“, – sako T. Laurinaitis.

Anot pašnekovo, vienas iš stereotipų, kurį norėtųsi paneigti apie mokytojo darbą, yra įsivaizdavimas, kad mokytojas yra tarsi nuo kojų nuvarytas arklys, švietimo sistemos vergas.

„Iš pačių mokytojų dažnai girdime skundus, kaip mokytojams dirbti sunku, kokie jie pavargę – patys mokytojai tokį pedagogo įvaizdį ir kuria. Dar vienas stereotipas – kad jaunas žmogus beveik nieko mokykloje neuždirba. Ir pačiam yra tekę girdėti mokytojus sakant savo mokiniams, kad neva, vaikeli, nesirink šios profesijos, nes pažiūrėk, kiek mažai mokytojas uždirba, o tau reiks šeimą išlaikyti. Netiesa! Gali turėti pamokas, būrelius, įvairias mėgstamas veiklas, iš kurių taip pat gali gerai uždirbti. Turėtume patys būti pozityvesni – neįsprauskime savęs į negatyvumo rėmus, iš kurių vėliau patiems bus sunku ištrūkti“, – sako T. Laurinaitis.

Pašnekovas neneigia, kad mokytojo darbas sunkus. Tačiau, anot jo, kiekvienas iš mūsų esame patys atsakingi už tai, kad rastume balansą ir neperdegtume. Po darbų T. Laurinaitis mėgsta muzikuoti, leisti laiką gamtoje, važinėtis dviračiu, susitikti su draugais, šiltuoju metų laiku pluša darže – lauke bei šiltnamyje augina įvairias daržoves.

„Visur reikia balanso, o ir drąsos. Jei kiekvienas iš mūsų galvosime, kad mūsų idėjos nesvarbios, nereikšmingos, kad patys vieni nieko nepakeisime, taip ir bus – tik susitelkdami, siūlydami savo idėjas ir jomis tikėdami galime keisti savo aplinką, gyvenimus, švietimo sistemą. Svarbiausia nebijoti ir drąsiai eiti pirmyn“, – sau ir savo kolegoms linki T. Laurinaitis.

VDU Diplomų įteikimo šventė

Sausio 27 dieną Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kviečia absolventus dalyvauti šventiniuose Diplomų įteikimo renginiuose.

VDU diplomai absolventams bus iškilmingai įteikiami VDU erdvėse.

VDU ŠVIETIMO AKADEMIJOS - S. DAUKANTO G. 28, KAUNAS

VDU ŠVIETIMO AKADEMIJOS - T. ŠEVČENKOS G. 31, VILNIUS

Informuojame, kad renginyje gali būti filmuojama ir/ar fotografuojama ir Jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.

VDU ir Prano Daunio ugdymo centro tyrėjos pristato el. priemones autistiškų vaikų ugdymui: Ula ir Tomas

Autizmas yra vienas iš neurologinių raidos sutrikimų, kuriam būdingi trys pagrindiniai požymiai: sutrikęs bendravimas, sutrikusi socialinė sąveika, riboti interesai bei pasikartojantis ir stereotipiniai elgesys (Faras, Al Ateeqi, Tidmarsh, 2010). Šis sutrikimas apima spektrą, kurio vienoje pusėje yra autistiški vaikai su reikšmingais kalbos ir pažinimo procesų sutrikimais, o kitoje jo pusėje – tie, kurių intelektas yra normalus arba aukštas, daugiau ar mažiau tipiški kalbiniai gebėjimai, tačiau pastebimi sunkumai socialinės sąveikos ir emocijų valdymo srityse (Colvin, Sheehan, 2014). Manoma, kad autizmo spektro sutrikimą (toliau – ASS) turi 1 proc. pasaulio žmonių ir jų skaičius sparčiai auga iš dalies ir dėl to, kad sutrikimas yra intensyviai tyrinėjamas ir vis geriau atpažįstamas.

Autizmą atpažinti nėra lengva. Autizmo bruožų turintys žmonės kitaip suvokia aplinką – jie dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems tampa sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Autistai retai ieško akių kontakto, jiems sunku atpažinti kito žmogaus nuotaiką veide[1]. Tačiau ne visais atvejais šie požymiai yra akivaizdūs.

Šiandienos mokykla tampa vis atviresnė mokinių įvairovei, tačiau pasirengimas priimti visus, taip pat ir skirtingų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, vis dar kelia daug klausimų. Autistiški mokiniai gali pasižymėti ribotomis socialinėmis sąveikomis, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos sunkumais, ribotais, stereotipiškais elgesio, interesų, veiklų šablonais, netipiškomis reakcijomis į sensorinius pojūčius, kognityvinių gebėjimų trūkumais, fizinės ir emocinės ugdymosi sveikatos sutrikimais, motoriniai įgūdžių nepakankamumu (Colvin, Sheehan, 2014). Tai reikalauja gerai veikiančios pagalbos sistemos, pedagogų pasirengimo, tinkamų ugdymo įrankių ir kt.

Autizmo požymiai gali būti pastebimi jau ankstyvoje vaikystėje, tačiau sutrikimas dažnai nustatomas tik daug vėliau. Dauguma autorių teigia, kad vaikų autizmas pasireiškia labai įvairiomis formomis, esant skirtingiems intelekto, kalbos ir socializacijos lygiams. Vaikų gebėjimai ir poreikiai yra skirtingi, laikui bėgant gali keistis, tačiau iš autizmo „neišaugama“. Vis dėlto, pritaikius atitinkamą ugdymo metodą konkrečiam vaikui, autizmo požymius galima sėkmingai sumažinti. Beveik visi ASS turintys vaikai patiria sunkumų mokydamiesi skaityti, o įprasti ugdymo metodai dažnai būna nepakankamai veiksmingi. Specialistai, dirbantys su ASS vaikais, turi parinkti specifinius ugdymo metodus, kurie atitiktų šių vaikų ugdymosi poreikius ir gebėjimus.

**„Globalaus skaitymo metodo taikymas kuriant mokymo/si procesą ASS vaikams“ (Erasmus+ projektas+ projektas)**

Šiandienos mokykloje kiekvieno vaiko pažinimas, priėmimas ir personalizuoto ugdymo turinio kūrimas yra aktualija ir siekiamybė. Ne visiems vaikams pavyksta išmoksti skaityti sėkmingai ir laiku taikant tuos pačius metodus, o kai kuriems reikia papildomų sutelktų šeimos ir pedagogų pastangų ugdantis bendravimo gebėjimus. Efektyvių būdų paieškai ir priemonių kūrimui susitelkė 5 partneriai iš 3 Europos šalių: Kauno Prano Daunio ugdymo centro (Lietuva), Rezeknės pagrindinės mokyklos – raidos centro (Latvija), Klodzko Jono Pauliaus II antrosios pradinės mokyklos (Lenkija), VŠĮ „Mokymosi idėjos“ (Lietuva), Vytauto Didžiojo Universiteto (Lietuva). Įgyvendindami Erasmus+ projektą „Globalaus skaitymo metodo taikymas kuriant mokymo/si procesą ASS vaikams” jie tyrinėjo globalaus skaitymo metodo svarbą, gilinosi į autistiškų vaikų ugdymą ir su tuo susijusias problemas, dalijosi patirtimi ir parengė tris produktus autizmo spektro sutrikimą turinčių ir neturinčių, bet patiriančių sunkumų ugdant/is socialinius ar/ir skaitymo įgūdžius, vaikų ugdymui:

E-priemonė “Tomas ir Ula: mokausi skaityti” skirta skaitymo gebėjimo ugdymui.
E-priemonė “Tomas ir Ula: socialinės istorijos” skirta socialinių gebėjimų ugdymui.
Kvalifikacijos tobulinimo programa: “Globalaus skaitymo metodu grįstų e-priemonių kūrimo ir taikymo praktikos autizmo spektro sutrikimą turinčių mokinių ugdyme”

Priemonių turinys buvo nuolat testuojamas kiekvienoje iš partnerių mokyklų dirbant su vaikais, šios patirtys buvo kaupiamos ir tuo pagrindu buvo gryninamas priemonių turinys. Sukurtos priemonės išverstos į 4 kalbas: anglų, lietuvių, lenkų ir latvių, yra laisvai prieinamos.

Globalaus skaitymo metodas ir jo taikymas

Mokydamasis skaityti tradiciniu metodu vaikas pirmiausia turi išmokti raides, tada skiemenuoti (skaityti žodį skiemenimis), po to perskaityti visą žodį ir galiausiai perskaityti visą sakinį. Išmokti šiuo būdu kai kuriems vaikams būna sunku, nes jis reikalauja gebėjimų atlikti žodžio garsinę analizę ir sintezę, gero vizualinio suvokimo, kitų gebėjimų. Globalaus skaitymo metodas – tai metodas kuris apverčia skaitymo mokymosi procesą „aukštyn kojomis“ – iš karto „perskaityti“ žodį, o tai leidžia besimokančiajam greičiau patirti sėkmę, kuri yra labai reikšminga mokymosi motyvacijai.

Globalaus skaitymo metodą, susidedantį iš 4 žingsnių: reikšmingų žodžių atpažinimo, jų perskaitymo, frazių perskaitymo, frazėse užpildymo pasiūlė Glenn Doman (Pertiwi, Wagino, Mudjito, 2020). Globalaus skaitymo metodo pagrindinis principas yra „Nuo visumos prie dalies“, metodas paremtas vizualizacija, o vizualizacija yra labai svarbi mokant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Tai susiję su vaikų mąstymo operacijomis ir jų seka: nuo konkretaus mąstymo pereinama prie mąstymo vaizdais ir tuomet prie verbalizacijos (informacijos išreiškimo žodžiu). Remiantis šiuo metodu mokyti pradedame tarsi atvirkščiai – nuo žodžių atpažinimo ir priskyrimo konkrečiam vaizdui, skiemenų dėjimo ir, galiausiai, pereiname prie raidžių, iš kurių surenkame žodžius ir sakinius.

Priemonių dizainas

Priemonių dizainas sukurtas atsižvelgiant į autistiškus vaikus, nes kas tinka neurotipiniams vaikams ne visada tinka autistiškiems. Kuriant iliustracijas buvo renkamasi naudoti skaidrius, šviesius, tolygius atspalvius išryškinant reikšmingų elementų siluetus, juos kontūruojant. Vaizduojamos tik būtinos detalės, vengiama nebūtinų. Parinktos harmoningai kontrastingos spalvos, kurios patraukia dėmesį ir padeda sutelkti jį į pagrindinį mokymosi objektą. Nors priemonė kurta galvojant apie mokymąsi, tačiau šioje priemonėje vaikas gali rasti ir žaidybinių elementų, nes kiekvienam vaikui, o ypatingai vaikui turinčiam ASS, yra svarbu pasiekti sėkmę ir gauti apdovanojimą už pasiekimus.

El. priemonė „Tomas ir Ula“: mokausi skaityti

Priemonė skirta autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų skaitymo gebėjimo ugdymui. Ją sudaro 54 interaktyvios užduotys – žaidimai, kurių turinys susijęs su vaiko artimiausia aplinka. Priemonė yra parengta remiantis vizualumo ir pasikartojamumo principais. Interaktyvūs žaidybiškumo elementai mokymosi procesui suteikia patrauklumo ir įdomumo. Užduotys pateiktos trimis sudėtingumo lygmenimis sunkėjančia tvarka. I lygmenyje mokoma susieti paveikslėlį su tinkamu žodžiu bei rasti žodžio pirmąją raidę, II lygmenyje žodžių daugėja, jie tampa sudėtingesni bei skatinama sudėti žodį iš raidžių. III lygmenyje atsiranda veiksmažodžiai, ilgesni žodžiai bei mokoma(si) sudėti sakinį ir kurti istoriją. Dalis žodžių ir sakinių yra įgarsinti. Visi lygiai tarpusavyje susiję ir nuosekliai veda į vaiko išmokimo sėkmę.

El. priemonė „Tomas ir Ula“: socialinės istorijos

Priemonė skirta autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų socialinių gebėjimų ugdymui, ją sudaro 6 socialinės istorijos. Istorijų turinys susijęs su vaiko diena, kuri prasideda mokykloje ir baigiasi vakaro rutina. Socialinės istorijos skatina pageidaujamą vaiko elgesio formavimąsi konkrečiose gyvenimiškose veiklose ir situacijose. Priemonę galima naudoti tiek prevenciškai, tiek padedant konkrečiam vaikui įveikti iškylančius sunkumus. Socialinės istorijos pateiktos trimis sudėtingumo lygmenimis. I lygmenyje pateikiami paveikslėliai susieti su raktiniais žodžiais, II lygmenyje paveikslėliai siejami su trumpais sakiniais, III lygmenyje sakinių daugėja ir jie tampa sudėtingesni. Žodžiai ir sakiniai yra įgarsinti. Kiekvieno lygio pabaigoje kaip apdovanojimas pateikiamas žaidimas – dėlionė.

Rekomendacijos taikymui

Nors priemonės buvo kurtos specialiai ASS turinčių vaikų ugdymui, tačiau rekomenduojama jas naudoti ir dirbant su visais ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, siekiant žaismingo mokymosi skaityti ir sklandaus pasirengimo mokyklai. Ugdytojai ir tėvai gali kūrybiškai taikyti priemones, atsižvelgiant į vaiko gebėjimus ir konkrečius mokymosi tikslus. E-priemonės – tai šaltinis visiems, ieškantiems interaktyvių edukacinių priemonių vaikams – tiek turintiems ASS, tiek ir neurotipiniams, bet susiduriantiems su mokymosi sunkumais.

Kvalifikacijos tobulinimo programa

Siekiant geresnio ugdytojų (pedagogų, švietimo pagalbos specialistų, mokinių tėvų) supratimo apie autistiškų vaikų ugdymosi ypatumus ir kad sukurtos priemonės būtų kuo veiksmingiau ir plačiau naudojamos praktikoje, buvo parengta kvalifikacijos tobulinimo programa. Programa buvo išversta į 4 kalbas (anglų, latvių, lenkų, lietuvių), joje nuo 2022-10-20 iki 2023-01-15 pareiškė norą dalyvauti daugiau kaip 70 asmenų.

Programos tikslas – ugdyti dalyvių kompetencijas planuoti ir organizuoti ugdymo(si) veiklas ASS turintiems mokiniams, taikant e-priemones, skirtas skaitymo (Tomas ir Ula: mokausi skaityti) ir socialinių įgūdžių ugdymui (Tomas ir Ula: socialinės istorijos).

Programos dalyviai turi galimybę ne tik susipažinti su ASS vaikų ugdymo proceso ypatumais, globalaus skaitymo metodu, bet ir praktikuotis, įvairiais būdais taikant e-priemones profesinėje praktikoje, dalintis ASS turinčių mokinių skaitymo ir socialinių įgūdžių ugdymo patirtimis.

Technologijos kaip neatsiejama šiuolaikinio ugdymo dalis

Šiuolaikinis ugdymas yra pagrįstas skaitmeninėmis technologijomis, padedančiomis mokymui ir mokymuisi, turimų žinių ir gebėjimų įtvirtinimui. Daugybė tyrimų rodo, kad pedagogų naudojamos skaitmeninės priemonės, kurios kuriamos apgalvotai, orientuojantis į vartotojo pasiekimus ir pažangą, skatina mokinių susidomėjimą mokymusi ir didina įsitraukimą. Nauji metodai, technologijos ir skaitmeniniai įrenginiai sukuria daug galimybių ir iššūkių. Lietuvos ir kitų ES šalių pedagogai, dirbdami su ASS turinčiais vaikais, susiduria su didele problema, nes trūksta metodų, elektroninių priemonių, mokymo kursų mokytojams. Sukurti elektroniniai įrankiai bei parengta kvalifikacijos tobulinimo programa gali būti taikomi ne vienoje šalyje, nes iššūkiai, su kuriais susiduria mokytojai, yra bendri visoje Europos sąjungoje.

Literatūra:

Faras, H., Al Ateeqi, N., & Tidmarsh, L. (2010). Autism spectrum disorders. Annals of Saudi medicine, 30(4), 295–300. https://doi.org/10.4103/0256-4947.65261

Colvin, G., Sheehan, M.R. (2014). Managing the Cycle of Meltdowns for Students with Autism Spectrum Disorder. Skyhorse Publishing, New York.

Mullis, I V.S., Martin, M.O., Foy. P, Drucker, K. T. PIRLS 2011 (2012). International Results in Reading. Boston College is an equal opportunity, affirmative action employer.

Pertiwi,Sh.I, Wagino, Mudjito (2020). Glenn Doman Method Improves Early Reading Ability in Children With Autism. Proceedings of the International Joint Conference on Arts and Humanities (IJCAH 2020). Atlantis Press. https://doi.org/10.2991/assehr.k.201201.03

[1] https://.lietausvaikai.lt/apie-autizma/kas-yra-autizmas

Autorės:

Aušrinė Šniokienė, Prano Daunio ugdymo centras, Kaunas

Asta Lapėnienė, Prano Daunio ugdymo centras, Kaunas

Rita Melienė, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas

Pedagogika – raktas, tik reikia išmokti juo naudotis

Svajonę šokti, o galbūt netgi ir tapti profesionaliomis šokėjomis, Justina ir Lina puoselėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. Troškimas buvo toks stiprus, kad jo nesustabdė net ir, atrodytų, sunkiai įveikiamos kliūtys: būdama 14 metų Justina sužinojo, kad turi rimtų stuburo problemų, kurios beveik dešimčiai metų privertė atsisveikinti su šokiu, o Lina, aplinkiniams įtikinus, kad šokėjos darbas – ne jai, įsidarbino odontologijos klinikoje, kur, nesijausdama laiminga, paniro į didelį liūdesį.

Tačiau likimas merginoms buvo dosnus – abi jos grįžo į šokio kelią ir šiandien jaučiasi jame kaip niekad tvirtos ir nepalaužiamos: studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos programos Mokomojo dalyko pedagogika: šokio ir teatro pedagogikos ketvirtame kurse ir turi naują svajonę – savo žinias, įgūdžius ir patirtį perduoti jaunajai kartai.

Aštuoneriems metams teko pamiršti šokius

Pedagoginėms studijoms artėjant link pabaigos, VDU ketvirtakursė Justina Kiuršinaitė šiandien sako galutinai įsitikinusi, kad šokis yra jos lemtis. Tai, kad nori būti šokėja, ji žinojo nuo trejų metų – kiek tik save pamena, visad ieškojo galimybių šokti, nesvarbu, ar tai būtų šokio studijose, ar savarankiškai kuriant pasirodymus.

„Noras pasakoti istorijas per judesį buvo tarsi durianti adata, kuri visą laiką skatino mane ieškoti galimybių šokti. Deja, bet būdama keturiolikos sužinojau, jog turiu stiprų stuburo iškrypimą – skoliozę. Tai sustabdė mano kūrybines paieškas ir beveik aštuonerius metus buvau atsisveikinusi su šokiu“, – skaudų gyvenimo etapą prisimena Justina.

Tik būdama 22-ejų ji pasiryžo nueiti į šokių pamoką ir pasižiūrėti, ar vis dar nori ir gali būti šokėja. Dar ir kaip norėjo! Nuo to laiko žingsnis po žingsnio ji paniro į šokį – taip prasidėjo naujos jos kaip šokėjos gyvenimas.

Vedama smalsumo, ji mokėsi šokio ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Olandijoje, metus praleido Berlyne, intensyvioje šokių programoje „Motion*s“ studijoje. Praėjusiais metais, sudalyvavusi Erasmus+ programoje, studijavo Estijoje, Tartu universiteto Viljandžio kultūros akademijoje. Būdama trisdešimties įgyvendino ir savo didžiąją svajonę – kad ir trumpam, bet studijavo šiuolaikinį šokį.

„Įgijusi daug akademinės, organizacinės ir sceninės patirties, siekiu savo žiniomis dalintis su įvairaus amžiaus ir gebėjimų mokiniais. Šokio pedagogikos dėka taip pat siekiu bendrauti su kuo daugiau žmonių, padėti jiems atrasti talentus ir gebėjimus, kurių jie nemanė turintys.

Matydama, kaip žmonės pasikeičia šokdami, stebėdama jų augantį pasitikėjimą savimi, jų kuriamas istorijas ir publikos entuziazmą, įsitikinu, jog šokis yra mano lemtis, o šokio pedagogika – galimybė padėti kitiems visapusiškai save atskleisti. Galbūt skambėsiu naiviai, bet tikiu, jog šokis gali padėti keisti mūsų visuomenę ir mūsų gyvenimus“, – prisipažino J. Kiuršinaitė.

Svetur – intensyvus ir kūrybiškas gyvenimo etapas

Mokydamasi šokių programoje „Motion*s“ studijoje Berlyne, Justina susipažino su daugeliu gatvės šokio stilių bei turėjo galimybę gyventi intensyvų šokėjos gyvenimą. Berlyne ji suprato, jog visi gali šokti, ir bet koks judesio menininkas gali atrasti savo bendruomenę bei būti priimtas. Tuo tarpu Erasmus+ studijos Tartu universitete, Viljandžio kultūros akademijoje, jai buvo suteikta galimybė išpildyti savo svajonę – kad ir metus studijuoti šiuolaikinį šokį, sukurti du skirtingo pobūdžio spektaklius ir šokių filmą, kuriais ji labai didžiuojasi.

„Būtent šioje akademijoje atradau save kaip šokėją, ir įsitikinau, jog noriu sieti savo gyvenimą ne tik su šokiu, bet ir šokio pedagogika, – sako J. Kiuršinaitė, nusprendusi grįžti į Lietuvą, nes turėjo pabaigti savo pedagogikos studijas. – Erasmus+ patirtis Estijoje padėjo man susipažinti su kitokiu požiūriu į šokį, jo kūrimo procesą ir tai, kaip skirtingų sričių menininkai gali bendradarbiauti kurdami sceninį kūrinį. Taip pat mokiausi, kaip galima apie šokį diskutuoti, jį mokinti, tad nekantrauju šiomis žiniomis pasidalinti su savo būsimais mokiniais“.

Justina Kiuršinaitė (S. Žukaitės nuotrauka)

Šokis Justinai suteikė taip trūkstamo pasitikėjimo savimi, padėjo stiprinti savo kūną bei psichologinę sveikatą, suteikė galimybę susipažinti su jos gyvenimą pakeitusiais žmonėmis: „Pedagogikos pagalba siekiu tuo dalintis ir su kitais, ypač paskatinti savęs ieškančius jaunuolius. Noriu, kad mokiniai šokį matytų kaip svarbią savo gyvenimo dalį ir kad šokio mokymosi metu įgytas savybes galėtų pritaikyti savo gyvenime“.

Šokdavo užsidariusi viena kambaryje arba pabėgusi į laukus

Kalbėdama apie ankstyvame amžiuje užgimusią savo meilę šokiams ir jos užuomazgas, Lina Likienė nėra tokia optimistiška. Jos vaikystė nebuvo tokia, kokios paveikslą galbūt norėtųsi piešti išgirdus apie vaikystę ir šokį. Jei kiti vaikai savo pomėgius ar pašaukimą atranda darželyje ir mokykloje, Lina tokios galimybės neturėjo. Ji kilusi iš Krakių – nedidelio miestelio Kėdainių rajone, kur šokio būrelių ar užsiėmimų nebuvo. Išskyrus nebent tas retas „dovanas“, kai į gimtąjį miestelį atvažiuodavo jaunas pedagogas, daugiausia pusmečiui, ir bandydavo suburti kokį šokių kolektyvą.

„Šokis ir pažintis su juo buvo mano pokalbis su savimi man saugioje erdvėje. Laiką leisdavau užsidariusi valandų valandas savo kambaryje arba pabėgdavau į laukus, kur manęs niekas nematydavo, ir šokdavau iki, kaip mama su močiute sakydavo, „devinto prakaito“. Buvau ypatingai jautrus vaikas, o vaikystė buvo įvairiaspalvė ir ne visada lengva. Šokis buvo tas įrankis, kuris guodė, stiprino, drąsino ir leisdavo „iššokti“ iš savęs viską, ką į save „sugerdavau“, kad vėl pajausčiau džiaugsmą ir lengvumą. Man tai buvo jungtis su savimi, savo kūnu, nors tada to nei supratau, nei apie tai galvojau, o tiesiog daug šokau“, – jautriais išgyvenimais dalijasi L. Likienė.

Reikia studijuoti kažką „rimtesnio“

Linos kelionė iki šokio vingiavo per daugybę ieškojimų. Mokykloje ji labai gerai mokėsi, baigė mokyklą su pagyrimu, tad ir studijuoti, atrodė, reikia kažką „rimtesnio“. Su šokiu anuomet savo ateities nesiejo, nes jautėsi nepasitikinti savimi dėl patirties stokos šokio srityje. Taip pat perėmė ir aplinkos formuojamą nuomonę, kad iš šokio nepragyvens, tad neverta to studijuoti. Anuomet galvojo, kad tegul šokis lieka tik pramoga.

„Norėjau studijuoti politikos mokslus, ekonomiką, bet man nepavyko, į šias studijas neįstojau. Galiausiai keliai nuvedė į Kauno kolegiją, kur vedama nuojautos pasirinkau Turizmo ir viešbučių vadybos studijas. Bandžiau įtikinti save ir kitus, kad aš čia ilgai nepasiliksiu ir studijuosiu „rimtus“ mokslus. Dabar linksma prisiminti, nes su šia studentės statuso pradžia taip pat prasidėjo nuostabus kelias link šokio per nuostabias patirtis, sukurtus ryšius bei pažintis“, – pasakoja L. Likienė, kuri tuomet, baigusi kolegiją, keletą metų dirbo viešbučio administratore.

Vėliau ji įsidarbino odontologijos klinikoje – dirbo daug, stengėsi, persidirbdavo ir… jautėsi labai nelaiminga. Būtent tada įvyko didžiausias jos gyvenimo projektas – gimė dukros. Po motinystės atostogų ji dar metams grįžo padirbėti į kliniką, bet jautėsi blogai. Tuo metu turėjo ir rimtų problemų su sveikata, tad ieškojo pagalbos jogoje, kvėpavimo praktikose, meditacijoje. Galiausiai ramybę ir stiprybę atrado šokio-judesio terapijoje, todėl nusprendė studijuoti šokio terapiją – taip atsidūrė VDU.

L. Likienė

Šokis padeda sustoti, įsiklausyti ir išgirsti

Paklausta, ką jai reiškia pedagogika, Lina prisipažįsta, kad išgirdus šį žodį pirmiausia, kas ateina į galvą, yra augimas: visa apimantis, neapibrėžtas jokiais laiko ar amžiaus rėmais. Antra – tai noras augti, dalintis, suburti, įkvėpti, mokytis, padėti, pamatyti, leisti, suteikti galimybę, padrąsinti… Atrodo, Lina galėtų vardyti ir vardyti, nes, anot jos, vienos gražios taisyklingos sąvokos paaiškinimo šiam terminui nėra. Jis tiek daug savyje talpina, kad nėra paprasta apibūdinti.

„Mano dar neilga patirtis parodė, kad pedagogika – tai raktas į kiekvieno sielą, – įsitikinusi L. Likienė. – Tuo raktu tik reikia norėti naudotis. Kiekvienas asmuo yra individualus ir prie kiekvieno galima prieiti, sukurti ryšį bei atverti tai, kas jo viduje – slypinti galia, talentas ir didžiulis potencialas. Labai smagu bei netikėta, kai tavo paties akyse vaikas auga, skleidžiasi. Kartais pavyksta pastebėti ir atskleisti kažką naujo, pačiam vaikui nepažinto. Taip mes visi skleidžiamės ir augame kartu“, – savo patirtimis džiaugiasi pašnekovė.

Linai šokis iki šiol teikia didelį džiaugsmą, vitališkumą, laisvę, meilę sau, pasitikėjimą, duoda kitokį požiūrį į savo kūną ir gyvenimą. Šokis tapo kasdieniu įrankiu emocijų higienai, savęs suvokimui ir atsipalaidavimui. Ir kitiems žmonėms jai norisi perduoti žinutę, kad šokis per labai trumpą laiką gali sunkią, slogią būseną pakeisti lengvesne, džiaugsmingesne.

„Gyvename tokiu laiku, kada skubėjimas, lėkimas yra tapęs norma, – pastebi pašnekovė. – Šokis padeda sustoti, įsiklausyti ir išgirsti. Mes visi jaučiame įvairias emocijas, tik ne visi leidžiame sau jas išjausti. Nerimą ir įtampas taip pat patiriame visi. Nes gyvenimas kinta, vyksta nuolatinis judėjimas, pokyčiai. Noriu, kad mano pamokose kiekvienas – mokinys ar suaugusysis – pirmiausia jaustųsi saugus ir priimtas“.

Tapk ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogu vienai dienai!

Sausio 6 d., vasario 13 d. ir vasario 14, 24, kovo 3, 10 dienomis VDU Švietimo akademija kviečia 11-12 klasių moksleivius tapti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogu vienai dienai ir iš arti pamatyti inovatyvios mokyklos gyvenimą ir užkulisius.

Moksleiviai susipažins su inovatyviais vaikų darželiais, mokyklomis, jų vadovais ir pedagogų bendruomene, galimybe „pasimatuoti“ ikimokyklinio ir priešmokyklinio pedagogo profesiją, stebėti darželyje vykstantį gyvenimą, išgirs atsakymus į visus klausimus apie ikimokyklinės ir priešmokyklinės ugdymo pedagogikos bakalauro studijų programą VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje.

VDU Švietimo akademijos dėstytojai, edukologai – ne tik mokslininkai, tyrėjai, bet ir vadovauja vaikų darželiams, mokykloms. Tad moksleiviams unikali galimybė iš arčiau susipažinti su dėstytojais, pedagogų bendruomene, vaikais.

Daugiau informacijos:

Kviečiame registruotis

VDU Švietimo akademijos bibliotekai Vilniuje buvo suteiktas Meilės Lukšienės vardas

Gruodžio 15 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos bibliotekai Vilniuje buvo suteiktas Meilės Lukšienės vardas.

2023 metais bus minimos mokslininkės, švietimo reformos iniciatorės, apdovanotos UNESCO Jano Komenijaus medaliu, Meilės Lukšienės 110-osios gimimo metinės.

Renginyje dalyvavo Meilės Lukšienės dukra, kultūros istorikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė, prof. dr. Marijona Barkauskaitė, muzikinį kūrinį dovanojo VDU Švietimo akademijos dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“.