VDU ir Prano Daunio ugdymo centro tyrėjos pristato el. priemones autistiškų vaikų ugdymui: Ula ir Tomas

Autizmas yra vienas iš neurologinių raidos sutrikimų, kuriam būdingi trys pagrindiniai požymiai: sutrikęs bendravimas, sutrikusi socialinė sąveika, riboti interesai bei pasikartojantis ir stereotipiniai elgesys (Faras, Al Ateeqi, Tidmarsh, 2010). Šis sutrikimas apima spektrą, kurio vienoje pusėje yra autistiški vaikai su reikšmingais kalbos ir pažinimo procesų sutrikimais, o kitoje jo pusėje – tie, kurių intelektas yra normalus arba aukštas, daugiau ar mažiau tipiški kalbiniai gebėjimai, tačiau pastebimi sunkumai socialinės sąveikos ir emocijų valdymo srityse (Colvin, Sheehan, 2014). Manoma, kad autizmo spektro sutrikimą (toliau – ASS) turi 1 proc. pasaulio žmonių ir jų skaičius sparčiai auga iš dalies ir dėl to, kad sutrikimas yra intensyviai tyrinėjamas ir vis geriau atpažįstamas.

Autizmą atpažinti nėra lengva. Autizmo bruožų turintys žmonės kitaip suvokia aplinką – jie dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems tampa sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Autistai retai ieško akių kontakto, jiems sunku atpažinti kito žmogaus nuotaiką veide[1]. Tačiau ne visais atvejais šie požymiai yra akivaizdūs.

Šiandienos mokykla tampa vis atviresnė mokinių įvairovei, tačiau pasirengimas priimti visus, taip pat ir skirtingų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, vis dar kelia daug klausimų. Autistiški mokiniai gali pasižymėti ribotomis socialinėmis sąveikomis, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos sunkumais, ribotais, stereotipiškais elgesio, interesų, veiklų šablonais, netipiškomis reakcijomis į sensorinius pojūčius, kognityvinių gebėjimų trūkumais, fizinės ir emocinės ugdymosi sveikatos sutrikimais, motoriniai įgūdžių nepakankamumu (Colvin, Sheehan, 2014). Tai reikalauja gerai veikiančios pagalbos sistemos, pedagogų pasirengimo, tinkamų ugdymo įrankių ir kt.

Autizmo požymiai gali būti pastebimi jau ankstyvoje vaikystėje, tačiau sutrikimas dažnai nustatomas tik daug vėliau. Dauguma autorių teigia, kad vaikų autizmas pasireiškia labai įvairiomis formomis, esant skirtingiems intelekto, kalbos ir socializacijos lygiams. Vaikų gebėjimai ir poreikiai yra skirtingi, laikui bėgant gali keistis, tačiau iš autizmo „neišaugama“. Vis dėlto, pritaikius atitinkamą ugdymo metodą konkrečiam vaikui, autizmo požymius galima sėkmingai sumažinti. Beveik visi ASS turintys vaikai patiria sunkumų mokydamiesi skaityti, o įprasti ugdymo metodai dažnai būna nepakankamai veiksmingi. Specialistai, dirbantys su ASS vaikais, turi parinkti specifinius ugdymo metodus, kurie atitiktų šių vaikų ugdymosi poreikius ir gebėjimus.

**„Globalaus skaitymo metodo taikymas kuriant mokymo/si procesą ASS vaikams“ (Erasmus+ projektas+ projektas)**

Šiandienos mokykloje kiekvieno vaiko pažinimas, priėmimas ir personalizuoto ugdymo turinio kūrimas yra aktualija ir siekiamybė. Ne visiems vaikams pavyksta išmoksti skaityti sėkmingai ir laiku taikant tuos pačius metodus, o kai kuriems reikia papildomų sutelktų šeimos ir pedagogų pastangų ugdantis bendravimo gebėjimus. Efektyvių būdų paieškai ir priemonių kūrimui susitelkė 5 partneriai iš 3 Europos šalių: Kauno Prano Daunio ugdymo centro (Lietuva), Rezeknės pagrindinės mokyklos – raidos centro (Latvija), Klodzko Jono Pauliaus II antrosios pradinės mokyklos (Lenkija), VŠĮ „Mokymosi idėjos“ (Lietuva), Vytauto Didžiojo Universiteto (Lietuva). Įgyvendindami Erasmus+ projektą „Globalaus skaitymo metodo taikymas kuriant mokymo/si procesą ASS vaikams” jie tyrinėjo globalaus skaitymo metodo svarbą, gilinosi į autistiškų vaikų ugdymą ir su tuo susijusias problemas, dalijosi patirtimi ir parengė tris produktus autizmo spektro sutrikimą turinčių ir neturinčių, bet patiriančių sunkumų ugdant/is socialinius ar/ir skaitymo įgūdžius, vaikų ugdymui:

E-priemonė “Tomas ir Ula: mokausi skaityti” skirta skaitymo gebėjimo ugdymui.
E-priemonė “Tomas ir Ula: socialinės istorijos” skirta socialinių gebėjimų ugdymui.
Kvalifikacijos tobulinimo programa: “Globalaus skaitymo metodu grįstų e-priemonių kūrimo ir taikymo praktikos autizmo spektro sutrikimą turinčių mokinių ugdyme”

Priemonių turinys buvo nuolat testuojamas kiekvienoje iš partnerių mokyklų dirbant su vaikais, šios patirtys buvo kaupiamos ir tuo pagrindu buvo gryninamas priemonių turinys. Sukurtos priemonės išverstos į 4 kalbas: anglų, lietuvių, lenkų ir latvių, yra laisvai prieinamos.

Globalaus skaitymo metodas ir jo taikymas

Mokydamasis skaityti tradiciniu metodu vaikas pirmiausia turi išmokti raides, tada skiemenuoti (skaityti žodį skiemenimis), po to perskaityti visą žodį ir galiausiai perskaityti visą sakinį. Išmokti šiuo būdu kai kuriems vaikams būna sunku, nes jis reikalauja gebėjimų atlikti žodžio garsinę analizę ir sintezę, gero vizualinio suvokimo, kitų gebėjimų. Globalaus skaitymo metodas – tai metodas kuris apverčia skaitymo mokymosi procesą „aukštyn kojomis“ – iš karto „perskaityti“ žodį, o tai leidžia besimokančiajam greičiau patirti sėkmę, kuri yra labai reikšminga mokymosi motyvacijai.

Globalaus skaitymo metodą, susidedantį iš 4 žingsnių: reikšmingų žodžių atpažinimo, jų perskaitymo, frazių perskaitymo, frazėse užpildymo pasiūlė Glenn Doman (Pertiwi, Wagino, Mudjito, 2020). Globalaus skaitymo metodo pagrindinis principas yra „Nuo visumos prie dalies“, metodas paremtas vizualizacija, o vizualizacija yra labai svarbi mokant autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Tai susiję su vaikų mąstymo operacijomis ir jų seka: nuo konkretaus mąstymo pereinama prie mąstymo vaizdais ir tuomet prie verbalizacijos (informacijos išreiškimo žodžiu). Remiantis šiuo metodu mokyti pradedame tarsi atvirkščiai – nuo žodžių atpažinimo ir priskyrimo konkrečiam vaizdui, skiemenų dėjimo ir, galiausiai, pereiname prie raidžių, iš kurių surenkame žodžius ir sakinius.

Priemonių dizainas

Priemonių dizainas sukurtas atsižvelgiant į autistiškus vaikus, nes kas tinka neurotipiniams vaikams ne visada tinka autistiškiems. Kuriant iliustracijas buvo renkamasi naudoti skaidrius, šviesius, tolygius atspalvius išryškinant reikšmingų elementų siluetus, juos kontūruojant. Vaizduojamos tik būtinos detalės, vengiama nebūtinų. Parinktos harmoningai kontrastingos spalvos, kurios patraukia dėmesį ir padeda sutelkti jį į pagrindinį mokymosi objektą. Nors priemonė kurta galvojant apie mokymąsi, tačiau šioje priemonėje vaikas gali rasti ir žaidybinių elementų, nes kiekvienam vaikui, o ypatingai vaikui turinčiam ASS, yra svarbu pasiekti sėkmę ir gauti apdovanojimą už pasiekimus.

El. priemonė „Tomas ir Ula“: mokausi skaityti

Priemonė skirta autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų skaitymo gebėjimo ugdymui. Ją sudaro 54 interaktyvios užduotys – žaidimai, kurių turinys susijęs su vaiko artimiausia aplinka. Priemonė yra parengta remiantis vizualumo ir pasikartojamumo principais. Interaktyvūs žaidybiškumo elementai mokymosi procesui suteikia patrauklumo ir įdomumo. Užduotys pateiktos trimis sudėtingumo lygmenimis sunkėjančia tvarka. I lygmenyje mokoma susieti paveikslėlį su tinkamu žodžiu bei rasti žodžio pirmąją raidę, II lygmenyje žodžių daugėja, jie tampa sudėtingesni bei skatinama sudėti žodį iš raidžių. III lygmenyje atsiranda veiksmažodžiai, ilgesni žodžiai bei mokoma(si) sudėti sakinį ir kurti istoriją. Dalis žodžių ir sakinių yra įgarsinti. Visi lygiai tarpusavyje susiję ir nuosekliai veda į vaiko išmokimo sėkmę.

El. priemonė „Tomas ir Ula“: socialinės istorijos

Priemonė skirta autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų socialinių gebėjimų ugdymui, ją sudaro 6 socialinės istorijos. Istorijų turinys susijęs su vaiko diena, kuri prasideda mokykloje ir baigiasi vakaro rutina. Socialinės istorijos skatina pageidaujamą vaiko elgesio formavimąsi konkrečiose gyvenimiškose veiklose ir situacijose. Priemonę galima naudoti tiek prevenciškai, tiek padedant konkrečiam vaikui įveikti iškylančius sunkumus. Socialinės istorijos pateiktos trimis sudėtingumo lygmenimis. I lygmenyje pateikiami paveikslėliai susieti su raktiniais žodžiais, II lygmenyje paveikslėliai siejami su trumpais sakiniais, III lygmenyje sakinių daugėja ir jie tampa sudėtingesni. Žodžiai ir sakiniai yra įgarsinti. Kiekvieno lygio pabaigoje kaip apdovanojimas pateikiamas žaidimas – dėlionė.

Rekomendacijos taikymui

Nors priemonės buvo kurtos specialiai ASS turinčių vaikų ugdymui, tačiau rekomenduojama jas naudoti ir dirbant su visais ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais, siekiant žaismingo mokymosi skaityti ir sklandaus pasirengimo mokyklai. Ugdytojai ir tėvai gali kūrybiškai taikyti priemones, atsižvelgiant į vaiko gebėjimus ir konkrečius mokymosi tikslus. E-priemonės – tai šaltinis visiems, ieškantiems interaktyvių edukacinių priemonių vaikams – tiek turintiems ASS, tiek ir neurotipiniams, bet susiduriantiems su mokymosi sunkumais.

Kvalifikacijos tobulinimo programa

Siekiant geresnio ugdytojų (pedagogų, švietimo pagalbos specialistų, mokinių tėvų) supratimo apie autistiškų vaikų ugdymosi ypatumus ir kad sukurtos priemonės būtų kuo veiksmingiau ir plačiau naudojamos praktikoje, buvo parengta kvalifikacijos tobulinimo programa. Programa buvo išversta į 4 kalbas (anglų, latvių, lenkų, lietuvių), joje nuo 2022-10-20 iki 2023-01-15 pareiškė norą dalyvauti daugiau kaip 70 asmenų.

Programos tikslas – ugdyti dalyvių kompetencijas planuoti ir organizuoti ugdymo(si) veiklas ASS turintiems mokiniams, taikant e-priemones, skirtas skaitymo (Tomas ir Ula: mokausi skaityti) ir socialinių įgūdžių ugdymui (Tomas ir Ula: socialinės istorijos).

Programos dalyviai turi galimybę ne tik susipažinti su ASS vaikų ugdymo proceso ypatumais, globalaus skaitymo metodu, bet ir praktikuotis, įvairiais būdais taikant e-priemones profesinėje praktikoje, dalintis ASS turinčių mokinių skaitymo ir socialinių įgūdžių ugdymo patirtimis.

Technologijos kaip neatsiejama šiuolaikinio ugdymo dalis

Šiuolaikinis ugdymas yra pagrįstas skaitmeninėmis technologijomis, padedančiomis mokymui ir mokymuisi, turimų žinių ir gebėjimų įtvirtinimui. Daugybė tyrimų rodo, kad pedagogų naudojamos skaitmeninės priemonės, kurios kuriamos apgalvotai, orientuojantis į vartotojo pasiekimus ir pažangą, skatina mokinių susidomėjimą mokymusi ir didina įsitraukimą. Nauji metodai, technologijos ir skaitmeniniai įrenginiai sukuria daug galimybių ir iššūkių. Lietuvos ir kitų ES šalių pedagogai, dirbdami su ASS turinčiais vaikais, susiduria su didele problema, nes trūksta metodų, elektroninių priemonių, mokymo kursų mokytojams. Sukurti elektroniniai įrankiai bei parengta kvalifikacijos tobulinimo programa gali būti taikomi ne vienoje šalyje, nes iššūkiai, su kuriais susiduria mokytojai, yra bendri visoje Europos sąjungoje.

Literatūra:

Faras, H., Al Ateeqi, N., & Tidmarsh, L. (2010). Autism spectrum disorders. Annals of Saudi medicine, 30(4), 295–300. https://doi.org/10.4103/0256-4947.65261

Colvin, G., Sheehan, M.R. (2014). Managing the Cycle of Meltdowns for Students with Autism Spectrum Disorder. Skyhorse Publishing, New York.

Mullis, I V.S., Martin, M.O., Foy. P, Drucker, K. T. PIRLS 2011 (2012). International Results in Reading. Boston College is an equal opportunity, affirmative action employer.

Pertiwi,Sh.I, Wagino, Mudjito (2020). Glenn Doman Method Improves Early Reading Ability in Children With Autism. Proceedings of the International Joint Conference on Arts and Humanities (IJCAH 2020). Atlantis Press. https://doi.org/10.2991/assehr.k.201201.03

[1] https://.lietausvaikai.lt/apie-autizma/kas-yra-autizmas

Autorės:

Aušrinė Šniokienė, Prano Daunio ugdymo centras, Kaunas

Asta Lapėnienė, Prano Daunio ugdymo centras, Kaunas

Rita Melienė, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas

Pedagogika – raktas, tik reikia išmokti juo naudotis

Svajonę šokti, o galbūt netgi ir tapti profesionaliomis šokėjomis, Justina ir Lina puoselėjo nuo pat ankstyvos vaikystės. Troškimas buvo toks stiprus, kad jo nesustabdė net ir, atrodytų, sunkiai įveikiamos kliūtys: būdama 14 metų Justina sužinojo, kad turi rimtų stuburo problemų, kurios beveik dešimčiai metų privertė atsisveikinti su šokiu, o Lina, aplinkiniams įtikinus, kad šokėjos darbas – ne jai, įsidarbino odontologijos klinikoje, kur, nesijausdama laiminga, paniro į didelį liūdesį.

Tačiau likimas merginoms buvo dosnus – abi jos grįžo į šokio kelią ir šiandien jaučiasi jame kaip niekad tvirtos ir nepalaužiamos: studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos programos Mokomojo dalyko pedagogika: šokio ir teatro pedagogikos ketvirtame kurse ir turi naują svajonę – savo žinias, įgūdžius ir patirtį perduoti jaunajai kartai.

Aštuoneriems metams teko pamiršti šokius

Pedagoginėms studijoms artėjant link pabaigos, VDU ketvirtakursė Justina Kiuršinaitė šiandien sako galutinai įsitikinusi, kad šokis yra jos lemtis. Tai, kad nori būti šokėja, ji žinojo nuo trejų metų – kiek tik save pamena, visad ieškojo galimybių šokti, nesvarbu, ar tai būtų šokio studijose, ar savarankiškai kuriant pasirodymus.

„Noras pasakoti istorijas per judesį buvo tarsi durianti adata, kuri visą laiką skatino mane ieškoti galimybių šokti. Deja, bet būdama keturiolikos sužinojau, jog turiu stiprų stuburo iškrypimą – skoliozę. Tai sustabdė mano kūrybines paieškas ir beveik aštuonerius metus buvau atsisveikinusi su šokiu“, – skaudų gyvenimo etapą prisimena Justina.

Tik būdama 22-ejų ji pasiryžo nueiti į šokių pamoką ir pasižiūrėti, ar vis dar nori ir gali būti šokėja. Dar ir kaip norėjo! Nuo to laiko žingsnis po žingsnio ji paniro į šokį – taip prasidėjo naujos jos kaip šokėjos gyvenimas.

Vedama smalsumo, ji mokėsi šokio ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Olandijoje, metus praleido Berlyne, intensyvioje šokių programoje „Motion*s“ studijoje. Praėjusiais metais, sudalyvavusi Erasmus+ programoje, studijavo Estijoje, Tartu universiteto Viljandžio kultūros akademijoje. Būdama trisdešimties įgyvendino ir savo didžiąją svajonę – kad ir trumpam, bet studijavo šiuolaikinį šokį.

„Įgijusi daug akademinės, organizacinės ir sceninės patirties, siekiu savo žiniomis dalintis su įvairaus amžiaus ir gebėjimų mokiniais. Šokio pedagogikos dėka taip pat siekiu bendrauti su kuo daugiau žmonių, padėti jiems atrasti talentus ir gebėjimus, kurių jie nemanė turintys.

Matydama, kaip žmonės pasikeičia šokdami, stebėdama jų augantį pasitikėjimą savimi, jų kuriamas istorijas ir publikos entuziazmą, įsitikinu, jog šokis yra mano lemtis, o šokio pedagogika – galimybė padėti kitiems visapusiškai save atskleisti. Galbūt skambėsiu naiviai, bet tikiu, jog šokis gali padėti keisti mūsų visuomenę ir mūsų gyvenimus“, – prisipažino J. Kiuršinaitė.

Svetur – intensyvus ir kūrybiškas gyvenimo etapas

Mokydamasi šokių programoje „Motion*s“ studijoje Berlyne, Justina susipažino su daugeliu gatvės šokio stilių bei turėjo galimybę gyventi intensyvų šokėjos gyvenimą. Berlyne ji suprato, jog visi gali šokti, ir bet koks judesio menininkas gali atrasti savo bendruomenę bei būti priimtas. Tuo tarpu Erasmus+ studijos Tartu universitete, Viljandžio kultūros akademijoje, jai buvo suteikta galimybė išpildyti savo svajonę – kad ir metus studijuoti šiuolaikinį šokį, sukurti du skirtingo pobūdžio spektaklius ir šokių filmą, kuriais ji labai didžiuojasi.

„Būtent šioje akademijoje atradau save kaip šokėją, ir įsitikinau, jog noriu sieti savo gyvenimą ne tik su šokiu, bet ir šokio pedagogika, – sako J. Kiuršinaitė, nusprendusi grįžti į Lietuvą, nes turėjo pabaigti savo pedagogikos studijas. – Erasmus+ patirtis Estijoje padėjo man susipažinti su kitokiu požiūriu į šokį, jo kūrimo procesą ir tai, kaip skirtingų sričių menininkai gali bendradarbiauti kurdami sceninį kūrinį. Taip pat mokiausi, kaip galima apie šokį diskutuoti, jį mokinti, tad nekantrauju šiomis žiniomis pasidalinti su savo būsimais mokiniais“.

Justina Kiuršinaitė (S. Žukaitės nuotrauka)

Šokis Justinai suteikė taip trūkstamo pasitikėjimo savimi, padėjo stiprinti savo kūną bei psichologinę sveikatą, suteikė galimybę susipažinti su jos gyvenimą pakeitusiais žmonėmis: „Pedagogikos pagalba siekiu tuo dalintis ir su kitais, ypač paskatinti savęs ieškančius jaunuolius. Noriu, kad mokiniai šokį matytų kaip svarbią savo gyvenimo dalį ir kad šokio mokymosi metu įgytas savybes galėtų pritaikyti savo gyvenime“.

Šokdavo užsidariusi viena kambaryje arba pabėgusi į laukus

Kalbėdama apie ankstyvame amžiuje užgimusią savo meilę šokiams ir jos užuomazgas, Lina Likienė nėra tokia optimistiška. Jos vaikystė nebuvo tokia, kokios paveikslą galbūt norėtųsi piešti išgirdus apie vaikystę ir šokį. Jei kiti vaikai savo pomėgius ar pašaukimą atranda darželyje ir mokykloje, Lina tokios galimybės neturėjo. Ji kilusi iš Krakių – nedidelio miestelio Kėdainių rajone, kur šokio būrelių ar užsiėmimų nebuvo. Išskyrus nebent tas retas „dovanas“, kai į gimtąjį miestelį atvažiuodavo jaunas pedagogas, daugiausia pusmečiui, ir bandydavo suburti kokį šokių kolektyvą.

„Šokis ir pažintis su juo buvo mano pokalbis su savimi man saugioje erdvėje. Laiką leisdavau užsidariusi valandų valandas savo kambaryje arba pabėgdavau į laukus, kur manęs niekas nematydavo, ir šokdavau iki, kaip mama su močiute sakydavo, „devinto prakaito“. Buvau ypatingai jautrus vaikas, o vaikystė buvo įvairiaspalvė ir ne visada lengva. Šokis buvo tas įrankis, kuris guodė, stiprino, drąsino ir leisdavo „iššokti“ iš savęs viską, ką į save „sugerdavau“, kad vėl pajausčiau džiaugsmą ir lengvumą. Man tai buvo jungtis su savimi, savo kūnu, nors tada to nei supratau, nei apie tai galvojau, o tiesiog daug šokau“, – jautriais išgyvenimais dalijasi L. Likienė.

Reikia studijuoti kažką „rimtesnio“

Linos kelionė iki šokio vingiavo per daugybę ieškojimų. Mokykloje ji labai gerai mokėsi, baigė mokyklą su pagyrimu, tad ir studijuoti, atrodė, reikia kažką „rimtesnio“. Su šokiu anuomet savo ateities nesiejo, nes jautėsi nepasitikinti savimi dėl patirties stokos šokio srityje. Taip pat perėmė ir aplinkos formuojamą nuomonę, kad iš šokio nepragyvens, tad neverta to studijuoti. Anuomet galvojo, kad tegul šokis lieka tik pramoga.

„Norėjau studijuoti politikos mokslus, ekonomiką, bet man nepavyko, į šias studijas neįstojau. Galiausiai keliai nuvedė į Kauno kolegiją, kur vedama nuojautos pasirinkau Turizmo ir viešbučių vadybos studijas. Bandžiau įtikinti save ir kitus, kad aš čia ilgai nepasiliksiu ir studijuosiu „rimtus“ mokslus. Dabar linksma prisiminti, nes su šia studentės statuso pradžia taip pat prasidėjo nuostabus kelias link šokio per nuostabias patirtis, sukurtus ryšius bei pažintis“, – pasakoja L. Likienė, kuri tuomet, baigusi kolegiją, keletą metų dirbo viešbučio administratore.

Vėliau ji įsidarbino odontologijos klinikoje – dirbo daug, stengėsi, persidirbdavo ir… jautėsi labai nelaiminga. Būtent tada įvyko didžiausias jos gyvenimo projektas – gimė dukros. Po motinystės atostogų ji dar metams grįžo padirbėti į kliniką, bet jautėsi blogai. Tuo metu turėjo ir rimtų problemų su sveikata, tad ieškojo pagalbos jogoje, kvėpavimo praktikose, meditacijoje. Galiausiai ramybę ir stiprybę atrado šokio-judesio terapijoje, todėl nusprendė studijuoti šokio terapiją – taip atsidūrė VDU.

L. Likienė

Šokis padeda sustoti, įsiklausyti ir išgirsti

Paklausta, ką jai reiškia pedagogika, Lina prisipažįsta, kad išgirdus šį žodį pirmiausia, kas ateina į galvą, yra augimas: visa apimantis, neapibrėžtas jokiais laiko ar amžiaus rėmais. Antra – tai noras augti, dalintis, suburti, įkvėpti, mokytis, padėti, pamatyti, leisti, suteikti galimybę, padrąsinti… Atrodo, Lina galėtų vardyti ir vardyti, nes, anot jos, vienos gražios taisyklingos sąvokos paaiškinimo šiam terminui nėra. Jis tiek daug savyje talpina, kad nėra paprasta apibūdinti.

„Mano dar neilga patirtis parodė, kad pedagogika – tai raktas į kiekvieno sielą, – įsitikinusi L. Likienė. – Tuo raktu tik reikia norėti naudotis. Kiekvienas asmuo yra individualus ir prie kiekvieno galima prieiti, sukurti ryšį bei atverti tai, kas jo viduje – slypinti galia, talentas ir didžiulis potencialas. Labai smagu bei netikėta, kai tavo paties akyse vaikas auga, skleidžiasi. Kartais pavyksta pastebėti ir atskleisti kažką naujo, pačiam vaikui nepažinto. Taip mes visi skleidžiamės ir augame kartu“, – savo patirtimis džiaugiasi pašnekovė.

Linai šokis iki šiol teikia didelį džiaugsmą, vitališkumą, laisvę, meilę sau, pasitikėjimą, duoda kitokį požiūrį į savo kūną ir gyvenimą. Šokis tapo kasdieniu įrankiu emocijų higienai, savęs suvokimui ir atsipalaidavimui. Ir kitiems žmonėms jai norisi perduoti žinutę, kad šokis per labai trumpą laiką gali sunkią, slogią būseną pakeisti lengvesne, džiaugsmingesne.

„Gyvename tokiu laiku, kada skubėjimas, lėkimas yra tapęs norma, – pastebi pašnekovė. – Šokis padeda sustoti, įsiklausyti ir išgirsti. Mes visi jaučiame įvairias emocijas, tik ne visi leidžiame sau jas išjausti. Nerimą ir įtampas taip pat patiriame visi. Nes gyvenimas kinta, vyksta nuolatinis judėjimas, pokyčiai. Noriu, kad mano pamokose kiekvienas – mokinys ar suaugusysis – pirmiausia jaustųsi saugus ir priimtas“.

Tapk ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogu vienai dienai!

Sausio 6 d., vasario 13 d. ir vasario 14, 24, kovo 3, 10 dienomis VDU Švietimo akademija kviečia 11-12 klasių moksleivius tapti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogu vienai dienai ir iš arti pamatyti inovatyvios mokyklos gyvenimą ir užkulisius.

Moksleiviai susipažins su inovatyviais vaikų darželiais, mokyklomis, jų vadovais ir pedagogų bendruomene, galimybe „pasimatuoti“ ikimokyklinio ir priešmokyklinio pedagogo profesiją, stebėti darželyje vykstantį gyvenimą, išgirs atsakymus į visus klausimus apie ikimokyklinės ir priešmokyklinės ugdymo pedagogikos bakalauro studijų programą VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje.

VDU Švietimo akademijos dėstytojai, edukologai – ne tik mokslininkai, tyrėjai, bet ir vadovauja vaikų darželiams, mokykloms. Tad moksleiviams unikali galimybė iš arčiau susipažinti su dėstytojais, pedagogų bendruomene, vaikais.

Daugiau informacijos:

Kviečiame registruotis

VDU Švietimo akademijos bibliotekai Vilniuje buvo suteiktas Meilės Lukšienės vardas

Gruodžio 15 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos bibliotekai Vilniuje buvo suteiktas Meilės Lukšienės vardas.

2023 metais bus minimos mokslininkės, švietimo reformos iniciatorės, apdovanotos UNESCO Jano Komenijaus medaliu, Meilės Lukšienės 110-osios gimimo metinės.

Renginyje dalyvavo Meilės Lukšienės dukra, kultūros istorikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė, prof. dr. Marijona Barkauskaitė, muzikinį kūrinį dovanojo VDU Švietimo akademijos dainų ir šokių ansamblis „Šviesa“.

Ukrainiečių pabėgėlių mokinių potencialo atskleidimas Lietuvos mokyklose: iššūkiai ir galimybės atviresnei visuomenei

Nuo karo pabėgusių ukrainiečių mokinių integracija į Lietuvos mokyklas yra labai didelis iššūkis, todėl vis aktualesnis tampa klausimas, kaip veiksmingai įtraukti atvykusius į šalies visuomenę ir švietimo sistemą. Nepaisant Lietuvos pastangų gerinti švietimo prieinamumą karo pabėgėliams, daugelis sutinka, kad dabartinė sistema turi būti tobulinama siekiant pilnai patenkinti jų poreikius.

Tarptautinė migracijos organizacija Lietuvoje (IOM Lietuva) neseniai surengė du seminarus mokytojams, kuriuose dėstė profesorė dr. Giedrė Kvieskienė iš Vytauto Didžiojo universiteto (Lietuva) ir dr. Snežana Obradović-Ratković iš Brocko universiteto (Kanada). Šiuose seminaruose mokytojai turėjo galimybę susipažinti su naujausiais migracijos keliamais iššūkiais mokykloms, bei įgyti įgūdžių ir žinių, reikalingų veiksmingai padėti ukrainiečiams mokiniams įsitraukti į Lietuvos mokyklas.

Iššūkiai ir galimybės

Ekspertai paminėjo keletą dažniausiai pasitaikančių iššūkių su kuriomis susiduria pedagogai, mokyklos ir patys pabėgėliai, tai:

kalbos barjeras;
skirtingos ugdymo programos;
socializacijos galimybė;
pedagogų pasiruošimas;

IOM Lietuva ir Vytauto Didžiojo universitetas atliko tyrimą „Ukrainiečių šeimų integracijos iššūkiai, lūkesčiai, socialinė – emocinė savijauta“. Vykdytas tyrimas atskleidė, kad mokydamiesi lietuvių kalbos net 53,3 % besimokančiųjų skundžiasi dėl sudėtingos gramatikos ir žodyno, o net 33,3 % Ukrainos moksleivių teigia negaunantys papildomos pagalbos. Tai turi įtakos jų mokymosi rezultatams ir gali sukelti sunkumų dalyvaujant pamokose, bendraujant ir mokantis, todėl būtina ieškoti naujų būdų spręsti šią problemą.

Lietuvos mokyklose taikomi mokymo metodai skiriasi nuo taikomų Ukrainos mokyklose, todėl vaikai gali būti sutrikę ir nesuprasti to, ko mokosi. Ukrainiečių vaikai palikdami savo šalį ir iš naujo pradėdami mokytis kitoje, susidūrė ne tik su mokymosi pertrauka, bet turi iš naujo adaptuotis prie pasikeitusios situacijos. Tyrimas atskleidė, kad į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams trūko švietimo pagalbos. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad 55,8% vaikų neturėjo mokymosi asistento, 79,3% – mentoriaus, apie 90% bendraamžio mentoriaus, o tai leidžia daryti prielaidą, kad ukrainiečių migrantams galėjo būti sunku ne tik pritapti mokyklose, bet ir pasinaudoti mokyklose esančiais švietimo ištekliais, dalyvauti neformaliojo ugdymo veiklose.

Analizuojant ukrainiečių mokinių pozityviąją socializaciją, išaiškėjo barjerai ir trikdžiai. Be jau minėto kalbos barjero, užfiksuotos skirtingos finansinės galimybės, ribojančios ukrainiečių vaikų dalyvavimą neformaliojo ugdymo veiklose, tėvai akcentavo nepakankam prieigą prie švietimo pagalbos specialistų. Tyrimo metu atskleista, kad net 45% Ukrainos pabėgėlių vaikų nebuvo įtraukti/nelankė mokyklinių renginių ar švenčių, o daugiau nei 50% moksleivių iš Ukrainos nedalyvavo ir užklasinėje veikloje dėl mažų ukrainiečių pabėgėlių tėvų pajamų arba dėl nepakankamos nemokamų neformalaus ugdymo veiklų pasiūlos.

Dr. Snežana Obradović-Ratković pastebi, kad pedagogai yra vieni pirmųjų specialistų, su kuriais susitinka pabėgėlių šeimos. Dažnu atveju būtent jie apjungia ką tik atvykusius migrantus ir žmones, kurie yra pasirengę suteikti paramą.

Akivaizdu, kad Lietuva dar turi nueiti ilgą kelią, kad mokytojai būtų aprūpinti reikiamomis priemonėmis, kurios padėtų veiksmingai dirbti su pabėgėliais ir migrantais. Tyrimas nustatė, kad net 88% visų mokytojų neturi patirties darbe su pabėgėliais, migrantais ir tik 1.2% pedagoginių studijų metu studijavo darbo su pabėgėliais ir (arba) migrantais studentais metodikas. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu, kad mokytojams būtų suteikta papildoma parama, reikalingi ištekliai ir mokymai, padedantys ugdyti kompetencijas, būtinas veiksmingai mokyti ir bendrauti su neseniai atvykusiais mokiniais pabėgėliais ir migrantais.

Patarimai mokytojams

Pagalba moksleiviams migrantams yra sudėtingas procesas. Tyrimas nustatė, kad 65,1% Lietuvos mokytojų visiškai arba iš dalies pakeitė mokymosi metodiką, arba praturtino individualizuotu darbu, kai į jų klases prisijungė ukrainiečių pabėgėlių vaikai.

Seminarų metu mokslininkės suformulavo bei pateikė papildomas rekomendacijas siekiant sėkmingai paskatinti jų adaptaciją:

pirmiausia skirkite moksleiviui papildomo laiko ir dėmesio. Parodydami, kad jis jums rūpi ir kad galite jį išklausyti, galite daug ką pakeisti, patikinkite jį, kad dabar yra saugus.
Kai kalbama apie taisykles ir lūkesčius, būkite aiškūs, bet supratingi. Kai moksleiviai elgiasi netinkamai, būkite su jais kantrūs bei stenkitės, kad jie būtų įtraukti į klasės veiklas bei tęstų mokslus. Nuolatinės veiklos padeda susikurti stabilumo jausmą.
Galiausiai, nesmerkdami išklausykite jų mintis ir baimes. Suteikite jiems savarankiškumo jausmą skatindami padėti kitiems klasės ar bendruomenės mokiniams, paskatinkite organizuoti pristatymus ar kultūrinius vakarus.
Įtraukite į mokymosi procesą metodiką vaikas-vaikui, patikėdami fasilitacijos, konsultavimo užduotis kitiems klasės moksleiviams.
Bendradarbiaukite su ukrainiečių tėvais, įtraukdami juos į mokymosi, švietimo pagalbos bei konsultacijos procesus.

Skirdami papildomo laiko ir dėmesio, nustatydami aiškius lūkesčius ir išklausydami vaikų mintis, lūkesčius bei baimes, galite padėti krizę išgyvenantiems ukrainiečių mokiniams sustiprėti bei lengviau prisitaikyti prie naujų mokymosi sąlygų.

Apibendrinant galime teigti, kad į Lietuvą atvykstantys studentai pabėgėliai iš Ukrainos susiduria su daugybe iššūkių ir trikdžių. Lietuvos pedagogai turi ypatingą galimybę kurti įtraukią ir draugišką mokymuisi aplinką. Nors tai nėra lengva, pedagogai turėtų stengtis užtikrinti, kad pabėgėlių mokiniams siūlomas išsilavinimas būtų prieinamas, aktualus ir naudingas. Svarbu veikti komandose ir bendromis jėgomis, į procesą įtraukiant moksleivių tėvus ir ukrainiečių mokiniams teikti ne tik mokymosi, bet ir švietimo pagalbos, įtraukti juos į neformalaus ugdymo užsiėmimus, kurių reikia, kad vaikai galėtų sėkmingai integruotis, atgauti pasitikėjimą, ugdytis emocinį atsparumą, o vėliau pritaikyti šias žinias Lietuvoje ar grįžę į savo šalį.

Straipsnio autorius Andrius Bečys.

VDU bendradarbiaus su Lietuvos Laipiojimo Sporto federacija

Gruodžio 2 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studijų prorektorė dr. Simona Pilkienė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos Laipiojimo Sporto federacija (LLSF), atstovaujama prezidentės Mildos Koreivaitės.

„Ši sutartis sudarys galimybes visiems studentams įsilieti į šiuolaikinį, patyriminį ugdymo procesą, atlikti pažintines, patyrimines, kontekstines ugdymo praktikas. Tai ne tik sutarties pasirašymas, bet realių bendrų projektų pradžia“ – pasakoja VDU studijų prorektorė dr. S Pilkienė.

VDU ir LLSF bendradarbiavimas svarbus, nes tai suteiks plačias galimybes Vytauto Didžiojo universiteto sporto trenerių ir pedagogų rengimo procesuose. Universiteto Sporto studijų vadovė doc. dr. Aušra Lisinskienė džiaugiasi, kad sėkmingai pradėtose vykdyti Sporto studijos ir Mokomojo dalyko pedagogika: Fizinis ir sveikatos ugdymas studijų programos studentams tai bus puiki galimybė ne tik atlikti treniravimo ir pedagogikos praktikas, pedagoginius stebėjimus, susipažinti su įvairiomis, netradicinėmis aplinkomis, naujais mokymo ir treniravimo metodais, netradiciniais judesio pažinimo, analizavimo ir atlikimo sprendimais, bet ir suteiks puikias sąlygas įsilieti į darbo rinką.

Kaip pažymėjo Lietuvos Laipiojimo Sporto federacijos prezidentė Milda Koreivaitė, ši sporto šaka visai neseniai įtraukta į pasaulio olimpines žaidynes, tačiau Lietuvoje šiuo metu labai populiarus tarp jaunuolių ir vaikų. Susitikimo metu prezidentė taip pat pasidalino naujausia laipiojimo treniravimosi metodika, kuri bus puiki studijų medžiaga studentams.

VDU bendradarbiavimas su Lietuvos Laipiojimo Sporto federacija yra puiki galimybė siekti abipusiai vertingų tikslų ir sudaryti studentams puikias sąlygas studijuoti, pažinti, įsitraukti ir vėliau integruotis į darbo rinką. Ir kalbame ne tik apie trenerių rengimą, bet ir apie pradinių klasių, dalyko mokytojus“, – teigia studijų prorektorė dr. S. Pilkienė.

LR Seimo Lankytojų centre VDU Švietimo akademijos mokslo darbuotojos vedė mokymus apie medijų raštingumo galimybes

2022 gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo Lankytojų centre vyko seminaras „Pilietinis ugdymas: medijų raštingumo galimybės“. Mokymai buvo organizuojami įgyvendinant VDU Švietimo akademijos tarptautinį projektą pagal IREX programą „Medijų raštingumas Baltijos šalyse“, kurio tikslas – padėti Baltijos šalių, t.y. Lietuvos, Latvijos ir Estijos, gyventojams atpažinti ir naudoti geros kokybės informaciją, pažaboti klaidingos informacijos ir dezinformacijos plitimą, atpažinti manipuliuojančią informaciją ir neapykantą kurstančią kalbą bei jų išvengti.

Seminaro metu buvo organizuojamos Medijų raštingumo laboratorijos pagal metodikas „Pilietis“ ir „Learn to Discern“ (L2D)/“Išmokite atpažinti“ bei ekskursija į Lietuvos Respublikos Seimą. Mokymus vedė projekto vyresniosios mokslo darbuotojos Dr. Auksė Petruškevičiūtė ir Dr. Giedrė Misiūnienė. Renginyje dalyvavo bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai ir mokytojai, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytojai ir studentai.

Seminaro mokslinio komiteto nariai: prof. dr. Giedrė Kvieskienė, doc. dr. Nijolė Čiučiulkienė bei projekto vadovė doc. dr. Ilona Tandzegolskienė. Mokymus organizavo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Profesinio tobulinimo instituto darbo grupė: projekto koordinatorė Danguolė Bylaitė-Šalavėjienė ir vyresniosios specialistės Alicija Romeiko bei Remigija Noreikaitė – Siadura.

Seminaro rėmėjai: IREX, LR Seimas, Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegija.

VDU bendradarbiaus su Šakių rajono savivaldybe

Gruodžio 12 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Šakių rajono savivaldybe, atstovaujama mero Edgaro Pilypaičio.

Šia sutartimi bus siekiama skatinti tarpusavio bendradarbiavimą, siekiant abipusiai naudingų tikslų kvalifikuoto pedagogų rengimo, užtikrinant pakankamą pedagogų poreikį savivaldybės švietimo įstaigose, srityje.

Susitikimo metu akcentuoti pagrindiniai iššūkiai, su kuriais susiduriama užtikrinant reikiamą pedagogų skaičių ugdymo įstaigose, taip pat kaip šią problemą sprendžiant galėtų prisidėti VDU, organizuodamas būsimųjų pedagogų ruošimą, į šį procesą įtraukiant ir pačią savivaldybę, kuri bendradarbiautų ne tik motyvuojant moksleivius rinktis pedagogikos studijas, bet ir skatintų jaunuosius specialistus po studijų grįžti dirbti į gimtąjį kraštą.

Sporto studijų studentams pristatė „Žalgirio“ sistemos išskirtinumą

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje svečiavosi Gediminas Navickas, Kauno „Žalgirio“ sistemos vadybininkas, jaunimo programos vadovas, profesionalus sportininkas bei Pasaulio čempionas. G. Navickas yra VDU alumnas – čia jis baigė magistro studijų programą „Sports Bussiness MBA by EB Institute“.

G. Navickas su studentais pasidalino išskirtiniais „Žalgirio“ bei jaunimo treniravimo ypatumais ir patirtimi, kurią sukaupė stažuotėje, lankydamas elitinius JAV universitetus. Specialistas taip pat atskleidė „Žalgirio“ sistemos sportininkų rengimo ir trenerių kompetencijos unikalumą, išskirtinumą ir autentiškumą – tokios svečio įžvalgos buvo aktualios ir gali būti pritaikomos bet kuriai sporto šakai.

„Džiaugiuosi turėta galimybę su studentais, kurie taps treneriais, pasidalinti „Žalgirio“ jaunimo sistemos pagrindiniais akcentais ir stažuotėje JAV įgytomis žiniomis. Esu tikras, kad VDU šių studijų pagalba puikiai ruošia ateities trenerių kartą ir džiaugiuosi, kad „Žalgirio“ organizacija prie to prisideda“, – po apsilankymo VDU sakė G. Navickas.

VDU nuo 2022 m. pradėjo vykdyti autentišką ir išskirtinę Sporto studijų programą, kurių pagrindinis tikslas – auginti plačios erudicijos, kompetentingą, savimi pasitikintį, lyderiaujantį, plačių gebėjimų ir žinių turintį, šiuolaikišką sporto trenerį.

„VDU pristato visiškai naują trenerių rengimo koncepciją Lietuvai, kuri remiasi Amerikos sporto švietimo programos (angl. American Sport Education Program) nuostatomis ir pasižymi plačiu universitetiniu išsilavinimu, tvirtu, pažangiu ir patikimu sporto mokslu“, – pasakoja VDU Sporto studijų programos vadovė doc. dr. Aušra Lisinskienė. – Ši studijų programa yra skirta turintiems didelių ambicijų ir siekių, noro nuolat tobulėti, tapti išskirtiniais sporto treneriais, tikrais savo srities profesionalais.

Doc. dr. A. Lisinskienė teigia, jog sporto treneris turi gebėti pritaikyti sportinės veiklos analizės metodus, žinoti naujausius treniravimo procesus ir metodikas, turėti tarptautinės patirties – į trenerių rengimo modelį VDU įtraukė ir treniravimo praktikos įgijimą užsienyje.

Studijų programos vadovė pasakoja, jog glaudus ryšys bei bendradarbiavimas su Kauno „Žalgiriu“ ir organizacijos sistema įvyko neatsitiktinai – nuoseklus ir planingas darbas vyko nuo pat pirmųjų studijų rengimo žingsnių, kruopščiai apmąstant kiekvieną studijų programos detalę.

Gediminas Navickas antrina, jog bendradarbiaujant su VDU puikiai pavyko parengti gilinamąją „Žalgirio“ trenerių rengimo ir lyderystės studiją, kurią pasirinkę, motyvuoti jaunuoliai turės unikalią galimybę įsilieti į „Žalgirio“ sistemą. Kuriant studiją buvo apmąstyta kiekviena detalė, dėstytojų ir trenerių komandos sudėtis, yra orientuojamasi į stiprią studento motyvaciją, norą ir įžvalgumą.

„Kauno „Žalgiriui“ svarbu motyvuoti, kompetentingi, šiuolaikiški, naujausius treniravimo procesus išmanantys ir aukštos kvalifikacijos sporto treneriai, tad net neabejojome, jog VDU parengti būsimi treneriai atitiks tiek vertybinę, tiek ir trenerių rengimo filosofiją“, – teigia Gediminas Navickas.

Sporto studijų programos vadovė doc. Dr. Aušra Lisinskienė ir „Žalgirio“ jaunimo programos vadovas Gediminas Navickas džiaugiasi, jog dviejų organizacijų tikslai, vizijos bei vertybinis požiūris ir ambicijos sutampa, o tai padės jau netrukus džiaugtis, užauginta šiuolaikine ir tarptautine, patirtimi alsuojančia sporto trenerių komanda.

Šokio pedagogikos paviliotieji: tai puiki galimybė padėti ir sau, ir šalia esantiesiems

Šokis yra ne tik kūryba ir sportas, kuris praturtina, bet visų pirma tai yra žmogaus ryšys su žmogumi. Tuo įsitikinę Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos specializacijos ketvirtakursiai. Jų visų asmeninė pažintis su šokiu nors ir buvo ankstyva, tačiau kelias iki tikrųjų atradimų buvo ilgas ir vingiuotas.

Kaip jaunam žmogui atrasti savo pašaukimą ir nepasiklysti plačių galimybių, pasirinkimų ir žinių labirinte? Apie tai – iš pirmų lūpų!

Buvo nelengva, bet tai – svajonė

„Vaikystėje buvau judrus vaikas, labai mėgau šokti, tad mama nuvedė mane į šokio būrelį, kuriame mokiausi pirmųjų baleto žingsnelių“, – savo kaip šokėjos karjeros pradžią prisimena Viktorija Miliauskienė. Nusprendusi būti profesionalia baleto šokėja, net ir esant itin griežtai atrankai bei dideliems konkursams, ji įstojo į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą mokytis baleto specialybės.

„Esu labai dėkinga savo mamai ir tėčiui, kad manęs „nepasisavino“ ir leido mano svajonėms pildytis. Būdama dešimties metų turėjau viena kraustytis iš Kauno į Vilnių. Gyvenau ne su tėvais, o su auklėtojomis, kurios pavadavo mamą, bei kitais vaikais, kurie norėjo tapti šokėjais, muzikantais ir dailininkais. Buvo nelengva, bet tai buvo mano svajonė“, – neeiline patirtimi dalijasi pašnekovė.

Po aštuonerių metų, kai baigė mokslus ir įgijo baleto artistės specialybę, Viktorija grįžo į Kauną ir įsidarbino Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame iki šiol šoka teatro repertuaro spektaklius choreografiniuose numeriuose, balete, operose, operetėse bei miuzikluose. Visą gyvenimą ji džiaugiasi tuo, ką daro – kad šoka! Pajutusi, kad sukauptomis žiniomis ir patirtimi jau galėtų dalintis ir su kitais, ypač norėtų mokyti vaikus, įstojo į šokio pedagogikos specialybę.

„Pedagogas yra tas vedlys, kuris veda mokinį teisingu keliu, – įsitikinusi V. Miliauskienė. – Visada galvojau ir galvosiu, kad pedagogika yra pasiaukojantis ir labai atsakingas darbas, nes juk tu būni šalia vaiko, būni daug laiko su juo. O vaikai – mūsų ateitis. Pedagogika man visų pirma yra noras dalintis savo patirtimi, teorinėmis bei praktinėmis žiniomis. Man pačiai šokis suteikė gyvenimo pilnatvės, džiaugsmo, laimės, meilės, tai svarbi mano gyvenimo dalis. Labai noriu ir linkiu, kad vaikai pajustų tą patį ir dar daugiau“.

Padeda nepasiklysti žinių miške

Šokio pedagogiką studijuojantis Antanas Striganavičius neabejoja: pedagogas gali padėti kitiems žmonėms eiti teisinga linkme, atrasti savo kelią ir nepasiklysti klaidžiame žinių miške. Tai jis laiko vienu svarbiausių ir savo, kaip būsimo pedagogo, uždavinių.

Jis mena, kad pats vaikystėje buvo labai aktyvus vaikas. Nors mokykloje šokiai jam patiko, tačiau labiau mėgo sportą, pavyzdžiui, plaukimą ar karatė. Su sportiniais šokiais jis rimčiau susipažino būdamas 14 metų ir iš karto juos pamilo – visą savo laisvą laiką tuomet skyrė šokių tobulinimui, nematė nieko įdomesnio už juos bei progreso siekimą.

Pašnekovas šypsosi: jam labai pasisekė, nes jį pakvietė šokti jo tuometinė bendraklasė, būsima šokių partnerė. Jeigu ne ji, dabar sako nebūtų buvęs šokėjas. Ji taip pat labai padėjo šokių partnerystei – abu turėjo bendrą tikslą ir jo atkakliai siekė.

„Man šokis suteikė galimybę tobulėti, siekti tikslo. Kai žinai, kiek reikia daug įdėti pastangų, kad atliktum vieną judesį gražiai arba teisingai, pradedi suprasti, kaip sunku tapti ekspertu kitose srityse, – sako A. Striganavičius. – Tačiau reikia suvokti, kad viskas vyksta mažais žingsniais. Šokis man suteikė judėjimo bei emocinę laisvę. Kūno valdymo gebėjimas – tai savo išorinio pasaulio valdymas. Sugebėjimas valdyti savo emocijas ar jas naudoti savo naudai, tai taip pat vidinio pasaulio valdymas“.

Pradėjęs studijuoti šokio pedagogiką, Antanas užsibrėžė tikslą jaunam žmogui perduoti savo užsispyrimą ir tvirtumą, kad šis būtų drąsus ir mažiau bijotų. Kad siektų tapti savo geriausia versija.

„Labai norisi, kad visi būtų laimingi, bet, deja, laimės nepadėsi ant lėkštės, ją reikia pasiekti, nes visiems ji atrodo skirtingai. Bet aš galiu bandyti padėti atrasti save, savo laimę ir savo stiprybę. Pedagogika man reiškia žmogaus ugdymą teisinga linkme. Nesvarbu, ar tu esi vaikas, ar suaugęs. Kiekvienas pedagogas skirtingas ir skirtingų šokio stilių meistras. Pedagogas gali padėti eiti teisinga linkme ir nepasiklysti žinių miške“, – sako pašnekovas.

Kai liūdna ar sunku – šokis gydo

„Būdama dar maža mergaitė svajodavau, kaip norėčiau šokti scenoje su nuostabiomis princesių ir fėjų suknelėmis“, – savo svajonės šokti užuomazgas prisimena dar viena šokio pedagogiką studijuojanti studentė Gintarė Budnikienė. Tuomet tėvai, pamatę, kad muzikai užgrojus dukra nenustygsta vietoje, užrašė ją į šokių studiją. Taip būdama vos 4 metukų ji pradėjo šokio kelią, kuriuo eina iki šiol, šokdama Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir dirbdama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

„Geriausi prisiminimai šokant vaikystėje ir dabar patiriamos nuostabios akimirkos bei emocijos šokant teatro spektakliuose, išliks visada mano širdyje. Aš labai laiminga, kad pasirinkau šį kelią būdama mažytė, – prisipažįsta G. Budnikienė. – Man šokis yra tarsi išsilaisvinimas, atsiskleidimas, savęs pažinimas. Kartais, kai būna liūdna ar sunku, tiesiog išsišoku, tai man padeda geriau jaustis. Šokis ugdo žmogaus kūrybiškumą, kantrybę bei kruopštumą. Šokis padeda tapti savimi pasitikinčiu ir tikslo siekiančiu žmogumi. Taigi visai tai ir norėčiau perduoti jauniems žmonėms, su kuriais kartu dirbsime“.

Anot jos, tobulėti turi ne tik mokiniai, bet ir mokytojas. Mokytojas, kad gebėtų motyvuoti savo mokinius, pats turi būti įdomus ir inovatyvus, taip pat – kūrybiškas. Anot Gintarės, pedagogas yra tarsi vedlys mokiniams į geresnę ateitį, gyvenimo kelią: „Kiekvienas mokinys yra įdomus ir išskirtinis, reikia tik jam padėti augti, įkvėpti, uždegti tą norą pažinti, atrasti, sužinoti. Būna taip gera viduje, kai matai mokinius laimingus šokio pamokos metu, kai jie geba tiesiog išsilaisvinti, atsipalaiduoti, pasisemti žinių, kai sugrįžta su dideliu noru šokti“.

Šokis ne mažiau svarbus nei tikslieji mokslai ar kalbos

„Gyvenimas tampa stulbinančiu, kai pradedi į pasaulį žiūrėti per šokio prizmę, – sako studentė Ieva Nemiraitė, kurios pažintis su šokiu prasidėjo 2006 metais, kai darželyje atsirado pramoginių šokių būrelis.

„Pamenu, kaip man, šešerių metukų mergaitei, be galo patiko šokti kalėdinio renginio metu, scenoje garsiai skambant Lotynų Amerikos ritmams. Nors po kelerių metų supratau, kad pramoginiai šokiai nėra tas stilius, kuriame galėčiau visapusiškai save realizuoti, tai paskatino mane ieškoti ir ištyrinėti keletą kitų šokio stilių. Šokau tiek poroje, tiek pavieniui – ir mažoje grupelėje, ir dideliame kolektyve, pagal įvairiausių žanrų muziką“, – apie tai, kaip atrado savąjį šokį, pasakoja Ieva.

Jos šokio kelionėje buvo daug įvairių pertraukų. Pakilimų ir nuosmukių gausa dažnai versdavo klausti savęs, kaip labai iš tikrųjų norisi šokti? Ilgainiui tai leido atrasti save šokyje bei pamilti šokį dar labiau. Taip pat atsakyti sau į prieš tai užduotą klausimą, ar galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą be šokio?

„Ką man reiškia pedagogika? Pirmas žodis, kuris šauna į galvą – ateitis. Pedagogikos esmė visad išlieka tokia pati: pedagogai ugdo ateities kartą, kuri vėliau kurs mūsų šalį. Ir man, kaip šokio pedagogei, svarbiausia yra padaryti pamokas prasmingomis, jog jaunas žmogus galėtų išsinešti kažką reikšmingo ir naudingo sau. Turiu omenyje ne tik šokio žingsnelius, bet ir psichologinę gerovę: pasitikėjimą savimi, gebėjimą įvardinti savo emocijas, jausmų pažinimą, socializaciją su bendraamžiais bei suvokimą, kaip glaudžiai mintys mūsų galvose siejasi su fiziniu kūnu. Kitaip tariant, pedagogika man yra nuolatinis mokymasis, ieškojimas ir tobulėjimas“, – teigia I. Nemiraitė.

Ieva prisipažįsta, kad šokis jai pačiai padėjo priimti save, atsikratyti kompleksų, įgyti pasitikėjimo savo jėgomis ir atrasti vidinę laisvę bei išreikšti save per kūrybą. Visa tai ji norėtų perduoti jaunimui įrodyti, kad šokio, muzikos ir kitų menų dalykų ugdymas mokykloje yra ne mažiau svarbus nei tikslieji mokslai ar kalbos, norint ugdyti jauną asmenybę visapusiškai.