• Titulinis
• Visos naujienos

Mokytoja ir mama iš pašaukimo: kaip atrodo vaikystė, kai ją augina švietimo lyderė

„Kai auginau dukras, viską buvau susiprojektavusi nuo A iki Z – turėjau tikslų planą, ką darysiu, ko nedarysiu, kaip viskas turi atrodyti. Visas pedagogikos teorijas ir metodikas išbandžiau ant savo vaikų, tikrai nebuvau batsiuvys be batų“, – juokiasi Vitalija Šilinskienė, trijų vaikų mama, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje veikiančio darželio „Mažųjų akademija“ direktoriaus pavaduotoja ir mokytoja.

Darbe, kaip ir namuose, ji vadovaujasi tuo pačiu principu – kantrybė, meilė ir pasitikėjimas yra pagrindas viskam: „Kad vaikui būtų gera darželyje, svarbu, kad gerai jaustųsi su juo dirbanti mokytoja. Mėgstu kartoti posakį, kad kai mokytoja laiminga – laimingi ir vaikai, o tada laimingi ir jų tėvai“.

Įkvėpė auklės darbas ir mokytojos pavyzdys

Sprendimą tapti pedagoge Vitalija priėmė labai anksti. Kad dirbs su vaikais, ji sako žinojusi jau nuo 16 metų, kai pradėjo dirbti aukle – šis darbas jai labai patiko. Vėliau ji atsitiktinai susipažino su viena pradinių klasių mokytoja, kuri sužavėjo savo požiūriu į vaikus, atsidavimu darbui, įkvėpė tikėjimu, jog mokytojo darbas – tai prasminga galimybė auginti žmogų.

„Tai buvo labai nuoširdus žmogus, savo darbui atsidavusi mokytoja. Ji sugebėjo paprastai, bet labai paveikiai man parodyti, kodėl verta būti mokytoja. Kai esi paauglys ir patiki, kad gali prisidėti prie žmogaus augimo, tai palieka stiprų įspūdį ir motyvuoja. Tame etape supratau, kad noriu būti tokia kaip ji“, – prisipažįsta V. Šilinskienė.

Nors baigė pradinio ugdymo pedagogiką, dirbti pradinių klasių mokytoja tuo metu ji neturėjo galimybės – dėl tuometinės sistemos jauni specialistai, neturintys bent 5 metų darbo patirties ir vyresniojo mokytojo kvalifikacinės kategorijos, negalėjo dirbti mokytoju, nebent tik mokytojo asistentu ar padėjėju. Kai buvo atidarytas vienas iš privačių darželių, Vitalija gavo pasiūlymą užimti priešmokyklinės grupės mokytojos pareigas, nuo to laiko taip ir liko dirbti ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme.

Kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė

Pasak Vitalijos, dirbdamas su vaikais turi būti pačia geriausia savo versija – būti atviras, kantrus, atlaidus. Vaikai suaugusįjį greitai nuskaito: jeigu nebūsi su vaikais nuoširdus, sąžiningas ir atviras, jie tavimi netikės ir nepasitikės, o tuomet nebus lengva rasti su jais bendrą kalbą, susitarti. Pašnekovė įsitikinusi: kiek duodi vaikui, tiek gauni atgal. Taigi vaikai visų pirma išmokė ją paprastumo, atvirumo ir kantrybės.

„Dirbdama su vaikais supratau, kad turi būti maksimaliai atviras – negali vaidinti, meluoti, apsimetinėti tuo, kuo nesi, nes vaikai yra jautrūs ir greitai tai pajunta. Jeigu esi pavargęs, liūdnas, jie tą mato, bet jei esi su jais tikras, atviras, jie priims tave, gerbs ir atsivers. Ko išmokau dirbdama su darželinukais? Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Jos mūsų kasdieniame darbe reikia labai daug ir nuolatos“, – sako Vitalija.

Ji paneigia teoriją, kad darbas su vaikais darželyje sukasi tik apie žaidimus, piešimą, lipdymą, šokius ir dainas, t.y. kad kiekviena diena – tarsi šventė: „Kad darbo diena išties būtų kaip šventė, prieš tai turi būti atlikta daug paruošiamojo darbo. Vaikai ateina įvairiai nusiteikę – kartais būna neišsimiegoję, nepavalgę, pavargę, suirzę, turi įvairių problemų. Taigi visų pirma reikia „apšildyti“ vaiką, atliepti jo nuotaikas, emocijas, poreikius, tik tada gali užsiimti bendromis veiklomis ir džiaugtis diena kartu. Vaikai labai skirtingi, kiekvienam reikia rasti atskirą raktą jį atrakinti“.

Didžiausi iššūkiai laukia su vaikų tėvais

Nors daugelį iššūkių, kylančių dirbant su vaikais, Vitalija vadina išsprendžiamais, ji neslepia: didžiausių iššūkių kyla bendradarbiaujant su vaikų tėvais. Tenka tėvams ir pastabas išsakyti, ir patarti, ir pasidalinti įžvalgomis, ką galima būtų daryti geriau. Ne visi tėvai tai priima noriai ir supratingai.

„Darbe su vaikais, galiu drąsiai tvirtinti, manęs jau niekas negali nustebinti – turėjau pačių įvairiausių iššūkių ir situacijų, bet kai kalbame apie tėvus, būna visko. Šioje vietoje turi būti ne tik profesionalus pedagogas, bet ir labai geras diplomatas. Kartais reikia labai švelniai pasakyti, kad tam tikras tėvų elgesys daro ne pačią geriausią įtaką jų vaikui, ir pasakyti taip, kad jie nuoširdžiai išgirstų ir įsiklausytų“, – sako V. Šilinskienė.

Vieni dažniausių klausimų, kurie kyla tėvams prieš išleidžiant vaiką į darželį – ar jis prisitaikys, adaptuosis, ar susiras draugų? Vitalijos patarimas tėvams paprastas: „Pasitikėkite savo vaikais. Jeigu jūs nerimaujate, nerimaus ir jie, nes jie jaučia jūsų nusiteikimą ir emocijas. Kuo tėvai ramesni, tuo vaikų adaptacija yra sklandesnė“.

 

Namuose – trys vaikai

Ar mokytoja, klasėje kasdien dirbanti su keliolika vaikų, atranda jėgų skirti dėmesio savo trims vaikams, kurie laukia jos namuose? Vitalija juokiasi: nuovargio ir nerimo buvo daugiau, kai dukros buvo dar visai mažos, nes tada ji ir namuose tarsi tęsė mokytojos darbą.

„Kai auginau pirmąsias dvi savo dukras, kurioms dabar yra jau 9 ir 11 metų, turėjau tikslų planą, ką darysiu, ko nedarysiu, kaip viskas turi atrodyti, – prisipažįsta Vitalija. – Aš viską buvau susiprojektavusi nuo A iki Z. Visas pedagogikos teorijas ir metodikas išbandžiau ant savo vaikų, tikrai nebuvau batsiuvys be batų. Dabar jauniausią dukrą ugdo ne tik šeima, bet ir aplinka bei kiti vaikai – ji auga laisviau.

Pedagoginės studijos, anot Vitalijos, davė jai didžiulį pranašumą auklėjant savo vaikus: „Esu be galo laiminga ir dėkinga savo pedagoginėms studijoms, nes jos davė daug žinių ir tvirtumo motinystėje. Turint šį žinių bagažą, ne taip baisu buvo būti mama, nes kiekviename raidos etape žinojau, kas laukia, ką reikėtų daryti, čia normalu ar nebe”.

Žvilgsnis iš kitos pusės

Vitalija jau šešerius metus eina ir darželio direktoriaus pavaduotojos pareigas. Iš pradžių, kai buvo tik mokytoja, ji į administracinį darbą žiūrėjo gan skeptiškai: atrodydavo, kam tie visi popieriai, parašai? Bet dabar, kai pati dirba administracinį darbą, viską mato ir iš kitos pusės, supranta, kad, jeigu kažko neparašysi ar nesuplanuosi, negalėsi užtikrinti sklandaus ir efektyvaus kasdienio darbo.

„Man labai svarbu, kad kolegės manimi pasitiki, kreipiasi patarimo. Aš pati esu mokytoja, todėl galiu koleges suprasti daug geriau, padėti joms iš savo praktinės patirties, o ne tik teoriškai. Tėvams taip pat padedu žengti pirmą žingsnį į darželio bendruomenę – dažnai aš būnu tas pirmas žmogus, su kuriuo jie kalbasi atėję į ugdymo įstaigą“, – pasakoja V. Šilinskienė.

Darželis „Mažųjų akademija“ veikia VDU Švietimo akademijoje Vilniuje, tad kasdien šalia vaikų ir mokytojų yra ir studentai, būsimieji pedagogai. Tai, anot pašnekovės, yra didžiulis privalumas tiek vaikams, tiek mokytojams. Studentai atsineša šviežių idėjų, teorijų, darželinukai kasdien bendrauja su daugybe skirtingų žmonių. Tai – neįkainojama patirtis.

Pasak Vitalijos, universiteto aplinka ir akademinė bendruomenė stipriai prisideda prie to, kad darželyje dirbantys mokytojai yra lojalūs ir dirba čia ilgus metus – čia daugiau bendradarbiaujama, gaunama daugiau patarimų, įžvalgų, pagalbos.

„Pas mus nėra vidinės konkurencijos ir varžymosi, kaip kartais nutinka kituose darželiuose. Mes dalijamės viskuo, džiaugiamės vieni kitais, palaikome, padedame. Bendrystė – tai mūsų stiprybė“, – akcentuoja Vitalija, šiemet baigusi  ir švietimo lyderystės studijas.

Viena svarbiausių pamokų, kurią ji išmoko studijuodama, o ir dirbdama darželyje, yra suvokimas, kad savaime suprantamų dalykų nėra. Taip pat – kad darbais reikia dalintis, nebūtina viską spėti atlikti viena: „Reikia labai aiškiai komunikuoti apie tai, ko tu nori ir ko tau reikia, įtraukti žmones, pasitikėti savo komanda. Anksčiau maniau, kad jeigu noriu, kad viskas būtų gerai, turiu viską padaryti pati, bet dabar suprantu, kad komandinis darbas – didelė pagalba ir vertybė. Kai pasitiki žmonėmis ir įtrauki juos nuo pat pradžių į užduotis ir darbus, rezultatas būna daug geresnis“.

 

Jauniausia Panevėžio rajono mokytoja: „Daug kas sakė „nekvailiok”, bet aš neįsivaizdavau savęs kitur”

„Labai keista savo pirmąją mokytoją vadinti kolege”, – sugrįžusi į savo mokyklą, kurioje pati prieš 17 metų, būdama pirmokė, pradėjo mokymosi kelią, prisipažįsta Greta Jarašūnaitė. 24-ejų metų pradinių klasių mokytoja, šiandien tituluojama jauniausia Panevėžio rajono pedagoge, savo kasdieniu darbu griauna nusistovėjusius stereotipus apie mokytojo profesiją ir sako, kad mes pernelyg dažnai esame linkę apie viską kalbėti negatyviai.

Nors dauguma anuomet ją atkalbinėjo nuo pedagogikos ir sakė „nekvailiok”, šiandien ji kaip niekada džiaugiasi savo apsisprendimu. „Kai šiandien, dienos pabaigoje, atsisveikinau su savo mokiniais, jie man pasakė, kad norėtų, jog savaitgalis būtų viena diena, o ne dvi, nes labai pasiilgsta manęs, kaip mokytojos. Tokiais momentais, nepaisant visų iššūkių, kuriuos tenka įveikti kasdieniame darbe, žinau, kad mano pasirinkimas buvo teisingas”, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė.

Jos didžiausias autoritetas ir pavyzdys

Nebuvo kažkokio svarbaus, viską lemiančio įvykio gyvenime, dėl ko būtų pasirinkusi būtent pedagogiką – G. Jarašūnaitė šiandien svarsto, kad, matyt, sprendimas tapti mokytoja brendo po truputį, visus tuos mokymosi Panevėžio rajono Piniavos mokykloje-darželyje metus.

Labiausiai ją įkvėpė jos pirmoji mokytoja, tapusi didžiausiu jos autoritetu ir pavyzdžiu. Nors vėliau, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, jai teko išgyventi abejonių laikotarpį, pašaukimas niekur nedingo.

„Vienu momentu buvau suabejojusi, nes daug kas atkalbinėjo ir vis kartojo „nebūk mokytoja, nekvailiok”. Galvojau apie ekonomiką, finansus, visiškai kitą sritį, bet vyresnėse klasėse noras tapti mokytoja vis stiprėjo. Galiausiai, bebaiginėjant mokyklą, jau niekur kitur savęs neįsivaizdavau. Ir dabar, nors būna sunkių dienų, savęs kažkur kitur neįsivaizduoju”, – sako G. Jarašūnaitė.

Įdomu tai, kad iš Gretos klasės net trys bendraklasės tapo pedagogėmis. „Akivaizdu, kad didžiausią įtaką mums visoms padarė mūsų mylima pradinių klasių mokytoja”, – neabejoja ji.

Sugrįžimas į mylimą mokyklą

Kai atėjo laikas rinktis, kur pradėti savo profesinį kelią, Greta nesudvejojo – norėjosi grįžti ten, kur viskas ir prasidėjo.

„Mano širdy visada ruseno svajonė čia sugrįžti. Man, kaip vaikui, čia buvo labai gera. Mano mokykla man visada buvo saugi ir draugiška erdvė, kur norisi būti, tad tas jausmas ir asociacijos tebeišlikusios”, – pasakoja jaunoji mokytoja, prisimindama, kaip po studijų Kaune grįžo į Panevėžio rajoną.

Sugrįžimas buvo kiek neramus, nes teko grįžti su nauju amplua – šioje mokykloje ji jau buvo nebe mokinė, o mokytoja, kolegė. „Labai keistas jausmas savo pirmąją mokytoją vadinti kolege”, – pripažįsta ji.

Iš pradžių ši situacija buvo neįprasta ne tik jai, bet ir aplinkiniams: „Pirmomis dienomis ar savaitėmis visi žiūrėjo į mane kaip į vaiką, kurį mokė, augino, auklėjo, kuris čia šokdavo, sportuodavo, dainuodavo, dalyvaudavo mokyklos renginiuose. O dabar aš turiu savo vaikus – savo pirmuosius ugdytinius, pradinių klasių mokinius. Iš pradžių visiems buvo juokinga ir keista, girdėdavau pajuokavimų, kad mane pačią galima supainioti su mokiniais”.

 

Iššūkių netrūksta, ypač pradžioje

Kaip ir dauguma pradedančiųjų, mokykloje Greta susidūrė su nemažais iššūkiais. Pirmiausia koją kišo patirties stoka. Pradžia buvo sunki, nes, rodės, net neaišku, nuo ko pradėti, ko griebtis.

Iššūkių kėlė ir aplinkinių lūkesčiai. „Skambi ta etiketė, kad esu jauniausia Panevėžio rajono mokytoja. Atrodė, visi laukia tos jauniausios mokytojos ir tikisi kažkokių stebuklų, kurių iš tiesų nėra. Ugdymo procesas mano klasėje vyksta įprastai, kaip ir visur kitur”, – sako Greta.

Per pirmuosius darbo metus Greta suformavo savo, kaip mokytojos, tapatybę, nors ji skiriasi nuo to, ką įsivaizdavo studijų metais.

„Aš visada galvojau, kad darbe būsiu visiškai rami, kruopščiai planuosiu darbus ir nuosekliai juos atliksiu, nepailsdama dirbsiu dieną ir naktį, ką, beje, iš pradžių ir dariau, bet galiausiai įvyko lūžis – tam tikru momentu supratau, kad gyventi vien darbu negaliu”, – atvirai sako pašnekovė.

Ji save apibūdina kaip reiklią ir jautrią mokytoją, kuriai rūpi kiekvieno mokinio sėkmė. Nepaisant reiklumo, jos santykis su mokiniais ypatingas, o tai patvirtina ir vaikų žodžiai apie norą, kad savaitgaliai būtų trumpesni, jog greičiau galėtų grįžti į mokyklą.

Svarbiausia – santykiai su vaikais ir tėvais

Per 17 metų, nuo tada, kai Greta pati buvo pirmokė, mokykla pasikeitė neatpažįstamai.

„Kai aš mokiausi, rodės, viskas buvo paprasta ir elementaru – turėjome žalią lentą su kreida, suolus, standartinę aktų salę, valgyklą. Dabar ta pati mokykla gerokai modernesnė – yra atskiri logopedo ir specialiojo pedagogo kabinetai, didelė sporto salė su begalė pačių įvairiausių priemonių, valgykloje galima rinktis iš kelių patiekalų, visose klasėse yra išmaniosios lentos, pamokos vyksta ne tik klasėse, bet ir nuotoliu, tad klasėje turime kamerą, mikrofonus, viskas kitaip”, – pasakoja ji.

Nuo pat pirmųjų darbo dienų mokykloje Greta suprato, kad sunkiausia – ne darbas su vaikais, o papildomas darbas i su tėvais: „Su vaikais yra lengviau, nes jie kiekvieną dieną keliauja toje kelionėje kartu. Nuo pat pirmos dienos įsivedi taisykles, ir vaikams viskas yra lengviau bei aiškiau. O tėvai, kurie mūsų kasdienybės nemato, kartu nebūna, lieka tarsi nuošalyje, nepaisant to, kad jie ugdymo procese aktyviai dalyvauja, domisi savo vaikais ir tuo, kaip jiems sekasi. Bet jie juk nedalyvavo pamokoje, to nepatyrė, nebuvo kartu ir daug ko nežino, tad natūralu, kad jiems kyla begalė klausimų,  tad po pamokų jiems turiu atsakyti”.

Bendraudama su tėvais, kurdama ir stiprindama tarpusavio ryšį, Greta išmoko svarbią pamoką apie ribų brėžimą ir vaikams, ir tėvams, taip pat ir pačiai sau: „Mes daug kalbame apie ribų brėžimą vaikams, tėvams, bet kažkodėl nekalbame apie tai, kad ir mokytojai turi nusibrėžti ribas sau patiems – kad grįžęs namo nebegalvotum apie tai, kokius klausimus ir rūpesčius palikai klasėje, nes kitaip gali grėsti perdegimas”.

 

Kalbėti ne tik apie tai, kas baisu, bet ir kas prasminga

Baigusi pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studijas, Greta nusprendė tęsti mokslus – pasirinko švietimo vadybos magistrantūrą VDU. Jaunoji mokytoja sako, kad tai buvo pragmatiškas sprendimas, nes norėjo ir dirbti, ir studijuoti, o tai lengviau įgyvendinama, kai paskaitos vyksta nuotoliu.

Kalbėdama apie jaunų pedagogų trūkumą, Greta pabrėžia, kad viešojoje erdvėje dažnai dominuoja negatyvios žinutės. Dažnai eskaluojama, kad niekas nenori būti mokytojais, mokytojų trūksta visur, atrodo, visur vyrauja neigiamas fonas.

G. Jarašūnaitė įsitikinusi, kad reikia daugiau iniciatyvų, skatinančių jaunus žmones rinktis pedagogo profesiją: „Norėčiau, kad tos teigiamos pusės būtų daugiau. Labai svarbus kalbėjimas su jaunais žmonėmis apie tai, kad visur yra visokių problemų, kiekviename darbe yra sunkumų, bet yra ir gerų, smagių, prasmingų dalykų. Skatinu ne tik jaunus pedagogus, bet ir patyrusius mokytojus dalintis savo patirtimi, plačiai pasakoti ne tik apie tai, kad kažkas baisu, negerai, kažko trūksta, bet kalbėti apie gerąją, prasmingąją šio darbo pusę”.

 

Verslo pamokos švietimui: kas padėtų mokytojams pasilikti mokyklose?

Pirmieji treji metai – kritiniai. Būtent šiuo laikotarpiu didžiausia dalis jaunų mokytojų palieka mokyklas ir atsisveikina su mokytojo darbu. Per pirmuosius trejus metus mokytojų iškritimo iš švietimo sistemos rodiklis gali siekti net 50 proc.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, šiandien mokyklų vadovai intensyviai ieško būdų, kaip išlaikyti jaunus mokytojus – tai tampa vienu svarbiausių švietimo sistemos uždavinių.

„Jauniems mokytojams ypač svarbi nuolatinė vyresnių kolegų, mentorių pagalba. Kol kas mes dar pilnai neišnaudojame šios paramos formos, nors turime duomenų, kad mentorystė padeda lengviau integruotis, skatina jaunų mokytojų mokymąsi, naujovių išbandymą, didina jų saviveiksmingumą“, – sako ji.

Išeiti ar pasilikti?

Remdamasi praėjusiais metais Estijos kolegų iš Tartu universiteto atlikto tyrimo duomenimis, prof. dr. Lina Kaminskienė įvardija keletą esminių faktorių, kurie dažniausiai lemia jaunų pedagogų sprendimą pasilikti dirbti mokykloje arba ją palikti.

Prie veiksnių, kurie išstumia jaunus mokytojus iš profesijos, priskiriami perdegimas ir didelis darbo krūvis, mokinių įvairovė, mokytojo amžius ir išsilavinimas, mokyklos aplinka ir vadyba, darbo sąlygos. Veiksniai, kurie pritraukia į mokyklą, susiję su finansiniu atlygiu, vieša nuomone apie mokytojus, mokyklos aplinka, pasitikėjimu ir bendruomene.

„Mokyklos mikroklimatas, bendra organizacinė kultūra, vadovas yra reikšmingi veiksniai, kurie lemia, ar pradedančio mokytojo integracija bus sklandi. Pavyzdžiui, dažnai tyrimuose minima, kad žema mokyklų vadybos kokybė ir mažas pasitikėjimas mokytojais kaip profesionalais, yra vieni dažniausių išėjimo iš mokyklos faktorių. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad mokytojų autonomijos ir kolegialumo ribojimas sukelia problemas išlaikyti mokytojus“, – dalijasi prof. dr. L. Kaminskienė.

Patyrė šoką: nežinojo, ar išplauks

Pavyzdžių, kaip tai atrodo praktikoje, netrūksta. Viktorija Šilinskienė, Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos biologijos mokytoja, neseniai baigusi švietimo vadybos magistrantūrą VDU Švietimo akademijoje, sako apie tai rašiusi ir savo magistro moksliniame darbe: „Tyrimo metu analizavau, su kokiais sunkumais susiduria jauni mokytojai. Dalis iš jų įvardijo, kad pirmieji metai mokykloje yra itin įtempti, dažnai lydimi neužtikrintumo, ypač daug netinkamos darbo kultūros ir vadybos, informacijos stokos ir aiškių gairių trūkumo“.

V. Šilinskienė prisimena, kad vos pradėjusi dirbti mokytoja patyrė savotišką šoką. Tuo metu jautėsi tarsi mažas vaikas, kurį tėvai, nemokantį plaukti, paleidžia į vandenį ir žiūri, ar išplauks.

Ši tema Viktorijai artima ir asmeniškai – pradėdama pedagoginį kelią ji susidūrė su įvairiais iššūkiais. „Pirmaisiais darbo metais kartais kildavo abejonių, ar pasirinkau tinkamą kelią. Trūko aiškesnės struktūros, pastovaus palaikymo, o tai turėjo įtakos motyvacijai. Visgi vėliau, įvykus administraciniams pokyčiams ir pagerėjus darbo sąlygoms bei kultūrai, atsirado daugiau aiškumo ir stabilumo. Apsisprendimą likti mokykloje sustiprino ir tai, kad šalia buvo daugiau pradedančiųjų kolegų – jautėsi bendrystė, galėjome dalytis patirtimis, kartu mokytis, ieškoti sprendimų. Tai padėjo suprasti, kad nesu viena, kad šituo keliu eina ir kiti“, – dalijasi ji.

Pašnekovė sako, kad, pradėjus dirbti mokykloje, pradžioje niekas neduoda viso darbų sąrašo, ką reikės padaryti iki mokslo metų pabaigos. „Terminas ateina – ir staiga turi viską padaryti. Norėtųsi tam pasiruošti prieš mėnesį ar kelias savaites, iš anksto, bet čia niekas taip nevyksta. Pamoka yra viena, bet visai kita – įvairūs paruošiamieji ir administraciniai darbai, kurie lydi tas pamokas. Visko tenka išmokti darymo ir klydimo būdu“, – prisipažįsta Viktorija.

Nors pradėdama dirbti gimnazijoje Viktorija turėjo paskirtą mentorių, dėl didelio visų užimtumo mokykloje ne visuomet pavykdavo gauti tiek pagalbos, kiek jos norėtųsi jaunam mokytojui darbo pradžioje. Daug ko teko mokytis savarankiškai – per praktiką, bandymus ir stebėjimą. Nors tai nebuvo lengva, tokia patirtis padėjo greičiau įsilieti į kasdienį ritmą. Tokia realybė paskatino Viktoriją imtis pokyčių: „Magistro darbe, kurio vadovė buvo VDU Švietimo akademijos dėstytoja doc. dr. Rita Mičiulienė, rašiau apie pradedančiųjų pedagogų adaptacijos iššūkius ir priežastis palikti pedagogo karjerą. Norėjosi suprasti, kodėl kolegos išeina iš mokyklos, ir ką galima padaryti, kad jie pasiliktų. Tikiu, kad įgytos žinios ir patirtis pravers, jei kada tapsiu mokyklos direktore ar pavaduotoja ir reikės pačiai formuoti bei išlaikyti kolektyvą“.

Parama ir pagalba – būtinybė nuo pirmos dienos

Perdegimas – dar vienas dažnas jauno mokytojo darbo palydovas. Pasak V. Šilinskienės, švietimo sistemoje dirbantys jauni specialistai ne tik pervargsta, bet ir dažnai negeba laiku atpažinti, kad perdegė. Viena svarbiausių sąlygų, galinčių padėti to išvengti, anot jos, yra gebėjimas brėžti aiškias ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

Šiandien Viktorija jau stengiasi perteikti šią patirtį pradedantiems kolegoms. „Kolegoms dažnai primenu: pasibaigus darbo laikui – ilsėkitės. Kartais tai reiškia ir tėvų nepasitenkinimą, bet taip apsaugoma mokytojo gerovė ir emocinis balansas“, – priduria ji. Ji taip pat mano, kad pirmieji treji ar penkeri metai pedagogo kelyje yra esminiai: jei per šį laiką mokytojas nesulaukia reikiamos paramos, aiškių gairių ir palaikymo iš bendruomenės, išlikti švietimo sistemoje tampa itin sudėtinga.

„Būna, kad nors jautiesi pervargęs, vis tiek bandai perlipti per save. Pirmaisiais metais galvoji, kad daug ko dar nemoki, todėl taip sunku. Praėjus metams, ateina antri, jau daug ką moki, bet vis dar jautiesi taip pat pavargęs. Suvoki, kad vien gebėjimų nepakanka – reikia paramos, bendruomenės ir aiškių gairių“, – dalijasi pedagogė.

Pasak Viktorijos, net ir rūpindamiesi savimi, jauni mokytojai dažnai pasiekia lūžio tašką. „Tas palūžimas gali įvykti po metų, o kartais – ir po kelių mėnesių. Ir tai ne visada susiję su profesine kompetencija, labiau su emocine būsena, kurią veikia nežinomybė, krūvis, vienišumo jausmas“, – pastebi ji.

Tokias tendencijas patvirtino ir jos magistro tyrimas, kuriame atskleista, kad viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių jauni pedagogai svarsto apie pasitraukimą, yra būtent psichologinis pervargimas ir paramos trūkumas.

Viktorija įsitikinusi, kad psichologinė pagalba mokytojams turi būti prieinama anksti ir nemokamai. „Medicinos darbuotojams kompensuojama psichologo pagalba, tokia paslauga turėtų būti teikiama ir pedagogams. Ne tada, kai jau nieko nebenori ir nebegali, bet nuo pirmos dienos, kai tik įžengi į mokyklą“, – pabrėžia ji.

Ką galėtų perimti iš verslo?

Jaunų darbuotojų išlaikymo iššūkius kasdien sprendžia ir verslas. Startuolio „Omnisend“ vadovas bei vienas jo įkūrėjų, startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigtos organizacijos „Švietimas #1“ valdybos pirmininkas Rytis Laurinavičius teigia, kad jaunų darbuotojų išlaikymo formulė nėra sudėtinga – svarbiausia yra laisvė ir pasitikėjimas.

 „Jei jauni žmonės mato, kad darbe gali prasmingai dirbti, augti ir yra vertinami, jie lieka. Jei ne, išeina. Ir teisingai, nereikia užlaikyti žmonių, – atvirai sako jis. – Kaita yra natūralus dalykas, auga ir kinta ne tik jauni žmonės, bet pati organizacija, tad ties kažkuriuo tašku gali įvykti prasilenkimas, ir tokiu atveju geriau išsiskirti. Jauni žmonės dažnai matuojasi, kas jiems tinka, ir būna atvejų, kai pasižvalgę kitur ir pasisėmę žinių grįžta į savo buvusias darbovietes toliau jas auginti ir stiprinti“.

R. Laurinavičius įsitikinęs, kad tiek versle, tiek švietime svarbiausia žmogų girdėti, leisti jam spręsti realias problemas, prisiimti atsakomybę, pasekmes ir augti: „Versle supratome, kad žmogus auga ne tada, kai jį saugai nuo visko, o kai jis pats gali spręsti problemas. Ir kai jį girdi“.

Pasak jo, mokyklos galėtų perimti iš verslo paprastą dalyką – pasitikėjimą jaunu žmogumi. „Jei ateina jaunas žmogus, duokime jam erdvės eksperimentuoti, klysti, turėkime daugiau lankstumo. Nemaža edukacinės sistemos dalis vis dar yra gan konservatyvi, stagnavusi, nėra atvirumo naujovėms, neeksperimentuojama su naujesnėmis metodikomis, lėčiau taikomasi prie tendencijų. Kitaip sakant, praleidžiama visa tai, ką daro sėkmingi verslai“, – sako jis.

Z karta, jo manymu, per artimiausią dešimtmetį reikšmingai pakeis darbo rinkos veidą – ši karta įneš daugiau realumo ir privers verslus nusileisti ant žemės: „Jie ir dabar meta darbus, kai neaišku, kodėl juos reikia dirbti. Įmonės bus priverstos pagaliau ne tik rašyti apie kultūrą, bet ją iš tikro turėti – aiškesnę, prasmingesnę, galbūt ir žmogiškesnę“.

Išgarsėjusi televizijos projektuose, pasirinko ne scenos šlovę, o tikrąjį pašaukimą

Nuo paauglystės Vakarė Jarmalavičiūtė dalyvavo televizijos muzikiniuose projektuose, prieš kelis metus triumfavo LRT projekte „Dainuok su manim“. Po šių pergalių atrodė, kad Vakarės kelias neišvengiamai ves į profesionalią sceną – ji pasirinks dainininkės karjerą, koncertus, gastroles ir būrius ją mylinčių fanų, tačiau Vakarė pasirinko kitaip.

Šiemet Vakarė baigė pirmuosius pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studijų metus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje ir nedvejodama prisipažino: „Pagaliau jaučiuosi savo rogėse“.

Muzika ir pedagogika – visad šalia

Vakarės kelionė į sceną prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje – ji dainavo nuo trejų metų, paskatinta savo mamos, dirbančios muzikos mokytoja. Scena Vakarę visad mylėjo: pirmoje klasėje ji pradėjo vaidinti, o nuo penktos klasės debiutavo miuzikluose, kurie iki pat šių dienų yra viena artimiausių jos kūrybinių veiklų.

Vakarė vaidina Jurijaus Smorigino režisuotame muzikiniame spektaklyje „Riešutėliai Pelenei“, kuriame ji atlieka vieną pagrindinių – Pelenės vaidmenį. Nors daugeliui spektaklio režisierius, choreografas, baleto šokėjas, TV laidų vedėjas Jurijus Smoriginas asocijuojasi su itin griežtu ir kandžiu komisijos nariu iš televizijos ekranų, Vakarė jį mato kaip kūrybingą ir šmaikštų kolegą: „Su juo niekada nebūna nenuobodu, jis vis sugalvoja ką nors naujo. Dirdama su Jurijumi nejaučiu jokio griežtumo, tik stiprią meninę partnerystę“.

Nuo keturiolikos metų Vakarė pati pradėjo mokyti vaikus vokalo pamokų, jai visada buvo svarbu dalintis tuo, ką pati išmoko. „Muzika yra mano tapatybės dalis. Muzika ir pedagogika, persipynusios tarpusavyje, visada buvo šalia kaip kažkas sava, pažįstama ir nepakeičiama“, – sako ji.

Pedagogikos link pasuko paskutinę minutę

Nors, regis, visas ligtolinis Vakarės gyvenimas buvo susijęs su muzika, pabaigusi mokyklą studijų kryptį ji pasirinko visai kitą, netikėtai net pačiai sau.

„Tai buvo vienas sunkiausių pasirinkimų. Galvojau ne tik apie muziką – buvau įrašiusi devynis skirtingus stojimo į universitetus variantus, nuolat kaitaliojau jų eiliškumą. Likus vos kelioms minutėms iki paraiškų pateikimo termino pabaigos nusprendžiau pirmu numeriu palikti VDU pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo studijas“, – prisimena ji.

Pirmieji studijų metai Vakarę ne tik nudžiugino – jie ją nustebino. „Visi gąsdino sunkiais egzaminais, sudėtinga pedagogine praktika mokykloje, bet man viskas pasirodė sava, lengva ir įdomu. Niekas nekėlė įtampos, jaučiau, kad esu ten, kur turiu būti“, – pasakoja ji. Studijos, pasak Vakarės, tapo jos erdvė kūrybai, naujoms idėjoms, savęs pažinimui.

Vakarė įsitikinusi, kad didžiausią studijų vertę kuria galimybė nuo pat pradžių praktiškai dirbti su vaikais. Teoriją galima skaityti gausiai ir iš įvairių šaltinių, bet tik realiai dirbdamas klasėje gali pasitikrinti, ar tai yra tavo norima vieta.

Mokytojas ir įkvėpėjas – Mantas Jankavičius

Paklausta, kaip įsivaizduoja save kaip mokytoją, Vakarė prisipažįsta: „Tikiuosi būti pastabi, kantri, tolerantiška ir kūrybiška. Pradinių klasių mokytojas yra vaiko gyvenimo kelionės pradžios palydovas. Jis turi matyti kiekvieną vaiką, suprasti jo pasaulį, padėti jam augti“.

Ji prisimena vieną TV projekto  savo mokytoją, žinomą dainininką Mantą Jankavičių. Vakarė džiaugiasi, jog jos mokytojas, scenos kolega dėsto VDU Muzikos akademijoje.  „Jis moka pastebėti žmogų, motyvuoti, įkvėpti. Tai labai svarbu – tiek scenoje, tiek pedagogo darbe“, – neabejoja ji.

Siūlo nesivadovauti kitų patarimais, o klausyti savęs

Intensyvus gyvenimo ritmas palieka mažai laiko poilsiui, tačiau Vakarė atrado paprastą būdą atsikvėpti – pats geriausias atsipalaidavimo būdas jai yra pasivaikščiojimas. „Kai noriu pabėgti nuo streso, einu pasivaikščioti į parką, mišką. Taip išsivalo galva“, – teigia ji.

Šiandien, kai daugelis abiturientų suka galvą dėl savo studijų krypties ir profesinio kelio pasirinkimo, Vakarė turi jiems paprastą, bet svarbų patarimą: „Renkantis studijų kryptį, šalia gali būti daug įvairių patarėjų. Vienas pataria vienaip, kitas siūlo kitaip, tačiau tai tik trukdo išgirsti save. O juk svarbiausia išgirsti savo širdies balsą, pajausti, ko nori tu pats. Siūlyčiau mažiau klausytis aplinkinių nuomonių ir paklausti savęs, kur galėtumei jautis reikalingas bei laimingas, ir būtent tai pasirinkti“.

 

 

 

Pamokos prie vandenyno: kaip lietuvė mokytoja išdrįso pakeisti savo likimą Tenerifėje

„Aš esu iš kaimo. Kai įstojau į universitetą, net minties neturėjau vykti atlikti praktikos į užsienį. Atrodė, jog man stinga drąsos ir įgūdžių“, – prisipažįsta šiemet Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos studijas baigusi Evelina Tarasevičiūtė.

Viskas pasikeitė sulig ta diena, kai reikėjo apsispręsti, kur atlikti savo trečiąją pedagoginę praktiką. Pirmąsias dvi atlikusi Lietuvoje, Evelina galiausiai pasiryžo išvykti į Tenerifę – tris mėnesius praleisti Puerto Santiago miestelyje, vandenyno pakrantėje, įsikūrusioje tarptautinėje lietuvių mokykloje „Baltic International School“. Evelina nusprendė pasinaudoti „Erasmus+“ programos galimybėmis.

Nuo nusivylimo iki drąsaus gyvenimo nuotykio

Kad atliktų praktiką Tenerifėje įsikūrusioje lietuvių mokykloje, prireikė daug atkaklumo. Peržvelgusi Europos mokyklas, kuriose galėtų atlikti praktiką, Evelina nusivylė – dauguma mokyklų siūlė tik nuotolinį mokymą, o jai norėjosi gyvo kontakto. Kai, atrodė, galimybės išvykti į užsienį nebeliko, jos bendramokslė prasitarė, kad ketina vykti atlikti praktikos į Tenerifę – ji paskatino ir Eveliną kreiptis ten pat. Taigi ir ji parašė laišką šios mokyklos vadovei.

Merginai buvo pasiūlyta praktikos vieta darželyje: darbo dienomis padirbėti su ikimokyklinukais ir priešmokyklinukais, o šeštadieniais – su vyresnėliais lituanistinėje mokykloje.

„Tai man buvo pati geriausia dovana. Supratau, kad norint žengti svarbų žingsnį nereikia būti labai drąsiam – kartais užtenka tiesiog nežinoti, kas tavęs laukia, neturėti jokių lūkesčių ir drąsiai eiti pirmyn“, – sako Evelina.

Pamokos su vaizdu į ošiantį vandenyną

Mokykla, kurioje Evelina atliko praktiką, įsikūrusi prie pat Atlanto vandenyno pakrantės. Čia besimokantys vaikai nuolat girdi bangų mūšą, į pamokas žygiuoja itin vaizdinga pakrante. „Sėdėti klasėje ir girdėti, kaip ošia vandenynas – tai yra geriausia, kas gali nutikti mokykloje. Kiekvieną kartą, žvelgdama į tą vaizdą, negalėjau patikėti, kad gamta gali būti tokia nuostabi. Norėjosi fotografuoti kiekvieną gamtos kampelį“, – su šypsena ir susižavėjimu pasakoja E. Tarasevičiūtė.

Dar viena maloni staigmena, su kuria susidūrė šioje mokykloje – labai mažos klasės. „Kiekvienam mokytojui tai yra svajonė. Klasėje yra nedaug vaikų, vyrauja jauki ir šilta atmosfera, šalia – palaikantis kolektyvas. Nors buvau tik praktikantė, kolegės nuo pat pirmųjų dienų mane priėmė kaip savą žmogų, tai labai pozityviai nuteikė“, – pasakoja Evelina.

Svarbu puoselėti žmogišką ryšį

Nors Evelinos specializacija yra darbas su 5–12 klasių mokiniais, Tenerifėje ji džiaugėsi turėjusi galimybę padirbėti ir su pačiais mažiausiais vaikais. Iš pradžių šiek tiek nerimavo, ar pavyks, ar atras ryšį, bet netrukus pamačiusi, kad viskas klostosi sklandžiai, suprato, kad ši patirtis – neįkainojama.

„Dirbant su vaikais svarbios ne tik akademinės žinios. Visų pirma reikia gebėti užmegzti ir puoselėti žmogišką ryšį. Maži vaikai žiūri į tave didelėmis smalsiomis akimis, laukia tavo žodžio, atsakymų, dėmesio, rūpesčio. Ir tada tu pats nori būti geresnis žmogus ir dėti visas pastangas auginant tą kiekvieną klasėje mokomą jauną žmogų“, – sako pašnekovė.

Ne tik praktika, bet ir asmeninė transformacija

Trys mėnesiai Tenerifėje Evelinai tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir asmeniniu virsmu. Ji džiaugiasi įveikusi savo didžiausią baimę: nors bijo vandens, čia ji išdrįso plaukti laivu, vandenyne stebėti delfinus ir banginius, leidosi į kalnus ir dalyvavo spalvingame ispanų karnavale. Ir nekantriai laukdavo vėl sugrįžti į mokyklą!

„Kiekvieną vakarą eidavau miegoti su mintimi, kaip smalsu, kas bus rytoj! Kai taip jautiesi, tai yra ženklas, kad eini teisingu keliu“, – įsitikinusi ji.

Pirmosios dvi pedagoginės praktikos, kurias atliko toje pačioje Lietuvos mokykloje, buvo labai naudingos, tačiau praktika Tenerifėje buvo neįkainojama. Evelina labai rekomenduoja visiems pedagogikos studentams drąsiai rinktis kuo įvairesnes praktikos vietas: „Kiekviena mokykla – tai naujas pasaulis, nauji kolegos, nauji mokiniai. Gryniausia tiesa, kad ne tik tu mokini mokinius, bet ir jie mokina bei augina tave“.

Apie tikėjimą mokytojo darbu ir realybę

Evelina neabejoja, kad studijų metu ji užaugo ir subrendo ne tik kaip pedagogė, bet ir kaip žmogus. Jos požiūris į mokytojo darbą palaipsniui keitėsi – nuo romantizuoto iki realistiško. „Mokytojo darbas yra ne tik pašaukimas ir kasdienė romantika. Tai labai sunkus ir atsakingas darbas. Nors vis dar tikiu tuo stebuklu, kuris kasdien vyksta klasėje, bet taip pat suprantu, kad šis darbas reikalauja didelio atsidavimo, milžiniškų jėgų ir pastangų“.

Šiandien ji nesigaili nei vieno žengto žingsnio. „Lietuvių kalbos pedagogikos studijos man padėjo augti – gilinti žinias, lavinti kritinį mąstymą, mokytis lankstumo. Ir kai klasėje gali pritaikyti tai, ko išmokai universitete, jauti, kad esi ir kompetentingas, ir reikalingas“, – sako ji.

Moksleiviams, svajojantiems apie pedagogikos studijas, ji pataria nedvejoti. Jeigu bent truputį kirba mintis apie pedagogikos studijas, verta pabandyti. Anot Evelinos, mokytojas šiandien turi būti ne tik geras savo dėstomo dalyko specialistas, bet ir psichologas, ugdymo partneris, įkvėpėjas. Svarbiausia, jis  turi padėti vaikams tapti geresniais žmonėmis.

„Šiandien pasauliui reikia ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir žmogiškumo. Todėl, jei moksleiviai svarsto apie mokytojo kelią, būtina pabandyti. Visada galima keisti savo profesinę kryptį, bet negalima atimti iš savęs galimybės bent pabandyti – prisidėti prie jaunų žmonių ugdymo, stengtis padaryti šį pasaulį bent šiek tiek geresniu“, – teigia E. Tarasevičiūtė.

Paklausta, kokia mokykla turėtų būti, kad joje būtų gera ir mokiniams, ir mokytojams, Evelina pabrėžia du dalykus: mokytojo jautrumą ir tėvų požiūrį: „Mokytojas turi ne tik mokyti savo dalyko, bet ir suprasti vaiką, atliepti jo emocinius poreikius. O vaikas turi jausti palaikymą iš namų: jei tėvai gerbia ir pozityviai atsiliepia mokyklą, gerbia mokytojus, vaikas jausis taip pat“.

 

Pozityviosios tėvystės pradininkė dr. Sigita Burvytė: „Svarbiausias tėvų tikslas – išmokyti vaiką gyventi“

Egzaminų laikotarpis – išbandymas ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams. Kaip šiuo įtemptu laikotarpiu būti šalia, bet ne nuspręsti už vaiką, palaikyti, bet nespausti ir nepiršti jam savo nuomonės? Ir kodėl, kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, pozityviosios tėvystės pradininkė Lietuvoje doc. dr. Sigita Burvytė, šiemet ir pati palydėjusi savo sūnų į valstybinių brandos egzaminų maratoną, ne išlaikytas egzaminas ir už jį gautas dešimtukas ar devintukas čia yra svarbiausias?

Kas blogiausia gali nutikti?

„Kai mano sūnus laikė egzaminus, aš pati iš arti mačiau, ką tai reiškia jaunam žmogui. Net tada, kai vaikas išmokęs planuoti laiką, supranta savo atsakomybę, žino, ką ir kodėl mokosi, vis viena jam tai yra didžiulis iššūkis. Apima stresas, prakaituoja delnai, užvaldo jaudulys“, – savo asmenine patirtimi dalijasi VDU Švietimo akademijos dėstytoja doc. dr. S. Burvytė.

Ji įsitikinusi, kad jei tėvai spaudžia vaiką dėl egzaminų rezultatų, tai ne padeda, o kaip tik didina įtampą. Jei vaikui nesiseka, o tėvai sako: „Ką tu čia padarei? Kodėl toks prastas pažymys? Kodėl neišlaikytas egzaminas? Kaip taip galima?“, tai tik gilina nerimą. Tėvai tarsi pameta žinojimą, kad ir nesėkmė, jei ji ištiks, gali būti svarbi ir vertinga pamoka.

Svarbiausia žinutė, kurią tėvai gali perduoti vaikui šiuo įtemptu egzaminų laikotarpiu, yra ta, kad pasaulis nesibaigia net ir tada, kai kas nors nepavyksta.

„Aš sakydavau savo vaikui: blogiausia, kas gali nutikti – neišlaikysi egzamino. Ir tai ne tragedija. Tokiu atveju atsivers kiti keliai: eisi dirbti arba tarnausi kariuomenėje, ugdysi kitus savo įgūdžius, juk gyvenimas ties egzaminų sesija nesustoja. Mes, tėvai, turime padėti savo vaikams atrasti vidinę ramybę, kuri padėtų jiems išmokti gyventi. Ne tik laikyti egzaminus ir siekti rezultatų, bet ir tiesiog gyventi“, – įsitikinusi pašnekovė.

Mūsų santykis yra šimtus kartų svarbiau

Pasak doc. dr. S. Burvytės, dauguma tėvų pernelyg orientuojasi į savo vaikų akademinius pasiekimus, bet pamiršta kasdienio gyvenimo svarbą.

„Mokyti vaikus gyventi reikia nuo pats mažens – kaip planuoti savo laiką, kaip elgtis prie stalo, kaip susitvarkyti namus, kaip spręsti konfliktus, kaip atpažinti savo emocijas ir su jomis tvarkytis. Jei to vaikų nemokome nuo pat vaikystės, dvyliktoje klasėje, užklupus egzaminų sesijos įtampai, aiškinti ir mokyti bus per vėlu“, – sako ji.

Pozityviosios tėvystės pradininkė Lietuvoje pabrėžia, kad nereikia vaikams pamokslauti ir moralizuoti, vaikai tiesiog turi augti kartu su tėvais, tai yra matyti, kaip tėvai gyvena, dirba, tvarkosi su iššūkiais, kaip kuria santykius, sprendžia įvairias situacijas.

„Vaikas mato, kaip mes elgiamės kasdienybėje. Ar iškilus sunkumams mes rėkiame, ar imamės veiksmų ir ieškome sprendimų, ar laikomės duoto žodžio. Taip formuojasi vaikų vertybės, požiūris, nuostatos, gyvenimo įgūdžiai. Mūsų santykis su vaiku yra šimtus kartų svarbiau už egzaminus ir gautus balus“, – sako VDU dėstytoja.

Kai tarp tėvų ir vaikų nėra artimo ryšio, paaugliai linkę užsisklęsti. Artėjant egzaminų sesijai, dvyliktokas, kuris neturi šalia artimo suaugusiojo, taip pat gali atsiriboti ir bandyti užklupusius sunkumus išgyventi pats vienas.

„Vieni sunkumus ištveria, kiti, deja, ne. Turbūt kiekvienas iš mūsų esame girdėję istorijų apie nelaimingus jaunuolius, kurie nepakelia tam tikrų sunkumų ir pakelia prieš save ranką. Ir taip nutinka ne todėl, kad jie silpni, o todėl, kad, kai visko prisikaupia per daug, jiems pasidaro per sunku, jie neturi su kuo pasikalbėti“, – sako doc. dr. S. Burvytė.

Kai vaikai negauna palaikymo, jie užsidaro arba ima pykti: „Agresyvus elgesys – taip pat ženklas, kad jie viduje nesusitvarko su tuo, kas vyksta, jie nežino, kaip sau padėti. Mes, suaugusieji, turime būti šalia, stebėti, atliepti jų poreikius ir padėti jiems susivokti“.

Pasitikėti vaikais – nelengvas tėvystės iššūkis

Kalbėdama apie brandos egzaminų sesiją, įvertinimus ir su tuo susijusius sprendimus, doc. dr. S. Burvytė akcentuoja vaikų savarankiškumą. Anot jos, labai dažnai tėvai, vadovaudamiesi savo norais, užgaidomis ar nuojauta, bando daryti įtaką jaunuolių profesiniams pasirinkimams.

„Aš ir pati save pagavau, kai siūlau savo vaikams rinktis profesijas, kurios, mano požiūriu, atrodė jiems tinkamiausios – eiti į edukologiją, psichologiją ir pan. Bet vienas mano vaikų pasuko į mechanikos inžineriją, kitas ruošiasi tapti statybos inžinieriumi. Ir nors jų pasirinkimai visiškai kitokie, nei man norėjosi, turėjau priimti, nes tai yra ne mano, o jų kelias“, – prisipažįsta pašnekovė.

Pasak jos, pasitikėti vaikais reiškia neperimti jų sprendimų, net jei mums jie atrodo klaidingi. „Kai vaikas renkasi pats, jis tampa atsakingas už savo sprendimus, o kai renkamės už jį mes, atsakomybė lieka mums. Bet tokiu atveju vaikai patys neaugina savo atsakomybės. Jie turi nugriūti ir atsikelti, kitaip jie neišmoks gyventi“, – neabejoja doc. dr. S. Burvytė.

Tada atsiranda tikroji jauno žmogaus branda

VDU Švietimo akademijos dėstytoja ne tik dirba su tėvais, bet ir moko būsimus mokytojus universitete. Ji atvira: studentai atkeliauja į universitetą turėdami įvairių baimių, dvejonių, neretai nežino ir abejoja, ar pasirinko tinkamą profesinę kryptį.

„Aš sąmoningai kuriu jiems įvairias situacijas, kuriose jie galėtų išbandyti ir pažinti save. Įveikdami drauge išsikeltus iššūkius, jie gali aiškiau pamatyti, ar jie geriau jaučiasi dirbdami su visa klase, ar nedidele grupele, o gal individualiai. Būna netikėtų atradimų, – dalijasi pašnekovė. – Pamenu situaciją, kai susitariau su mokykla, jog į klasę ateis padirbėti dvi mano studentės – viena buvo itin kukli, ramaus ir uždaro būdo, o kita – drąsi ir  ekspresyvi. Situacija nustebino ir mane pačią, kai pasirodė, kad ta kukli, nedrąsi studentė puikiai jaučia ir valdo visa klasę, o štai tai, kuri yra drąsi, pasitikinti savimi, klasėje visgi sekasi sunkiau, jos stiprybė – dirbti individualiai. Taigi per praktiką ir patirtį geriausiai galime išbandyti ir pažinti save“.

Doc. dr. S. Burvytė sako, kad jos darbas universitete neapsiriboja išdėstyta paskaitos medžiaga, jos tikslas – padėti jauniems žmonėms pažinti save ir augti. Kai studentai atranda savo stiprybes, tuomet jie geriau žino, ką, kur ir kaip nori dirbti.

Diskutuodama su studentais, dėstytoja dažnai girdi pasakojimus apie perdėtą tėvų kontrolę, kuri nesibaigia net tuomet, kai jų vaikai baigia mokyklas, kai jie, jau pilnamečiai žmonės, studijuoja universitete. Kai kurie studentai pasipasakoja, kad jų tėvai nuolat skambina, klausinėja, nurodinėja, kaip reiktų ar kaip nevalia elgtis. Pasak pašnekovės, suaugti turi pats jaunas žmogus – jis turi pats nubrėžti ribas ir tėvams pasakyti: štai čia jau yra mano gyvenimas.

„Svarbu, kad jaunuoliai turėtų suaugusį žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti – ar tai būtų tėvai, ar dėstytojas, ar mentorius. Jiems reikia žmogaus, kuris juos vestų. Ne vadovautų ir nurodinėtų jiems, bet juos palaikytų ir lydėtų, nes kartu yra lengviau, nei vienam, – akcentuoja S. Burvytė. – Tada atsiranda tikroji jauno žmogaus branda, kai jis mokosi prisiimti atsakomybę, aiškinasi ir supranta, ką daro, kodėl daro ir ko nori iš gyvenimo“.

 

VDU Švietimo akademijos profesorei valstybės apdovanojimas už nuopelnus edukologijos mokslui, Lietuvai ir jos vardo garsinimą

Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai, jos vardo garsinimą pasaulyje Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo Lietuvos ir užsienio piliečius. Tarp apdovanotųjų –  Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė Margarita Teresevičienė.

Už nuopelnus Lietuvos edukologijos mokslui ir studijų plėtrai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota edukologė, VDU Švietimo akademijos profesorė, habilituota daktarė Margarita Teresevičienė.

Pasak profesorės, šis apdovanojimas kartu yra ir Vytauto Didžiojo universiteto apdovanojimas bei nuopelnas.

„Jame praleidau didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį – trisdešimt penkerius metus. Man teko laimė dirbti atkurtajame universitete kartu su atvykstančiais diasporos mokslininkais, pirmiesiems Lietuvoje diegti artes liberales principus, tripakopę (bakalauro, magistro, daktaro) studijų sistemą, prisidėti prie šiuolaikinio Edukologijos mokslo plėtotės. Įteisinti autonomijos, akademinės laisvės, mokslo ir studijų vienybės principai darė įtaką valstybės raidai, prisidėjo prie aukštojo mokslo ir studijų plėtros“, – teigė M. Teresevičienė.

Anot edukologės, per tuos metus VDU tapo inovatyvus, dinamiškas, tarptautiškas, ieškantis ir nesustojantis universitetas, Europos universitetų aljanso „Transform4Europe“ narys, o atliekamų darbų kokybę ženklina užimamos aukštos pozicijos pasaulio universitetų reitinguose.

Prof. M. Teresevičienė VDU dirba beveik nuo pat jo įkūrimo metų, nuo 1991-ųjų. Tais pačiais metais bendradarbiaujant su išeivijos mokslininkais profesorės dėka įsteigtas pedagogikos centras, o vasarą suorganizuota pirmoji mokytojų vasaros stovykla. 1993 m. buvo parengta pirmoji Taikomosios pedagogikos magistrantūros studijų programa. 2007 m. prof. M. Teresevičienė sukūrė prielaidas universitete pradėti naują tarpkryptinės komandos ir edukologų parengtą technologijų taikymo studijose paradigmą ir jau 2008 m. išleido pirmuosius mokslo daktarus, kurie kartu su ja sukūrė technologijomis grindžiamų mokymosi tyrimų kryptį. 2022 m. M. Terevičienei suteiktas VDU Garbės profesorės vardas.

Prof. M. Teresevičienė taip pat yra įvairių nacionalinių ir tarptautinių programų ir projektų (daugiausia švietimo) vadovė, koordinatorė, ekspertė.

VDU Kaune ir Vilniuje prasideda lietuvių kalbos šventė: nuo abėcėlės iki pasaulio draugysčių

Liepos 7 dieną prasideda kalbinė kelionė – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojami lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai. Iki rugpjūčio 5 dienos Kaune ir Vilniuje lietuvių kalbos mokysis studentai ir dėstytojai ir kiti dalyviai iš įvairiausių pasaulio šalių: Sakartvelo, Lenkijos, Izraelio, Čekijos, Kazachstano, Slovakijos, Vokietijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės, Japonijos, Prancūzijos, Ispanijos, Kamerūno, Argentinos, Kanados, Pietų Korėjos, Ukrainos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Lietuvių kalbos ir kultūros kursų dalyviai į Lietuvą atvyksta vedini įvairių motyvacijų – tai ir Baltistikos centrų studentai, ir lietuvių kilmės užsieniečiai, norintys sustiprinti ryšį su savo šaknimis, ir tie, kurie mokosi lietuvių kalbos profesiniais ar akademiniais tikslais, taip pat Švietimo mainų paramos fondo remiami stipendininkai. Kursuose veiks įvairaus lygio grupės – nuo visiškai pradedančiųjų, pirmą kartą susipažįstančių su lietuvių kalba, iki pažengusiųjų, siekiančių dar labiau gilinti kalbinius bei kultūrinius įgūdžius. Nemažai dalyvių į kursus sugrįžta jau ne pirmą kartą – tęsti pradėto kelio. Visus juos jungia bendra siekiamybė – pažinti lietuvių kalbą ir kultūrą, užmegzti prasmingus ryšius su Lietuva.

Be paskaitų ir kalbos praktikos, kursų dalyviai turės galimybę dalyvauti savaitgalio ekskursijose po gražiausias Lietuvos vietas, lankytis muziejuose, šokti tautinius šokius, ragauti tradicinių lietuviškų valgių ir taip gyvai patirti mūsų šalies kultūros įvairovę bei autentiškumą.

Liepos 9–23 dienomis prasidės lituanistinės studijos, skirtos lituanistinių mokyklų mokytojams. Dvi savaites aktyviai kursuose dalyvaus pedagogai iš JAV, Ukrainos, Čekijos, Maltos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Studijų metu vyks paskaitos apie istoriją, kultūrą, psichologiją, kalbos pedagogiką, dalinsimės ekspertinėmis įžvalgomis.

„Dalyviai, dėstytojai, mentoriai ir savanoriai – visi tampa viena didelė šeima, kurioje gimsta ne tik kalbinės žinios, bet ir naujos pažintys, draugystės, asmeniniai atradimai.

Sėkminga kursų organizacija – tai bendras ištisos komandos darbas, prasidedantis dar gerokai prieš kursus: nuo kandidatų atrankos iki paskutinių rezultatų vertinimo. Prie kursų įgyvendinimo prisideda visa VDU bendruomenė – dėstytojai, administratoriai, IT specialistai, savanoriai ir daugybė kitų, kad šie mokymai būtų ne tik vertingi, bet ir jaukūs, įkvepiantys“, – sako VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Lietuvių kalba – viena seniausių ir unikaliausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, išsaugojusi archajiškus bruožus, kurie leidžia pažinti kalbų šaknis ir senąsias kultūras. Ne veltui sakoma: „Mokėti kalbą – tai turėti sielą. Mokėti antrą kalbą – turėti dar vieną sielą. Kuo daugiau kalbų, tuo daugiau sielų, tolerancijos, atvirumo, pakantumo, stiprybės. Per kalbas ir kultūrą kuriame savo tapatybę“, – teigia šių kursų organizatoriai.

Liepos 7-ąją – visi keliai veda į kalbos šventę, kur lietuvių kalba tampa ne tik mokymosi objektu, bet ir gyvu bendravimo tiltu tarp skirtingų tautų, patirčių ir pasaulėjautų. Tai galimybė mokytis kalbos, pažinti save per kitus, atrasti kultūrų bendrystę ir išgyventi tikrą vasaros nuotykį Lietuvoje – kupiną draugysčių, prasmingų pokalbių, šypsenų ir nepamirštamų patirčių.

Pasaulinį pripažinimą pelniusi lietuvė edukologė: „Didžiausias prizas – įkvėpti kitus“

Edukologė dr. Vesta Vančugovienė, ilgametė Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo edukacijų kūrėja, pelnė vieną prestižiškiausių įvertinimų pasaulio botanikos sodų bendruomenėje – 2025 metų „Marsh“ apdovanojimą už edukaciją botanikos soduose (angl. Marsh Award for Education in Botanic Gardens). Tai pirmas kartas, kai šis tarptautinis pripažinimas atitenka atstovei iš Lietuvos.

Apdovanojimą teikia Botanic Gardens Conservation International (BGCI) kartu su „Marsh“ labdaros fondu – už reikšmingus indėlius augalų išsaugojimo ir švietimo srityje. Dr. V. Vančugovienės veikla įvertinta už edukacijos metodų plėtrą, veiklas pandemijos laikotarpiu, aktyvų tarptautinį bendradarbiavimą ir mokslinį indėlį.

Įvertinimas, pranokęs lūkesčius

Apdovanojimas dr. V. Vančugovienei buvo įteiktas Pietų Korėjoje, Seule, vykusiame tarptautiniame edukacijos botanikos sodų kongrese. Renginys subūrė per 1500 dalyvių iš 51 šalies: edukatorių, mokslininkų, gamtosaugos ir švietimo ekspertų.

„Šis įvertinimas įkvepia. Smagu, kad tai, kuo tikiu ir ką darau, įvertinta tarptautiniu mastu. Tai rodo, kad tai svarbu ne tik man, bet ir plačiajai bendruomenei“, – sako pašnekovė.

Pasak Vestos, svarbu kongrese buvo ne tik pranešimai ar sesijos, bet ir žmonės – susitikimai, bendrystė, idėjų mainai.

„Sutikau daugybę žmonių iš įvairių pasaulio šalių, kiekvienas atvyko su savo patirtimi, metodais ir idėjomis. Po apdovanojimo ceremonijos prie manęs priėjo daugybė dalyvių: dėkojo, klausė, prašė dalintis medžiaga, sakė, kad nori patys gilinti edukologines žinias – tai man didžiausias prizas. Ne sertifikatas ir piniginis čekis, kuriuos gavau, o tai, kad galiu įkvėpti kitus“, – atvirai pasakoja edukologė.

Edukacija – ne tik auditorijose

Seule vykusiame kongrese nemažai dėmesio buvo skirta praktinėms veikloms: dalyviai vyko į vietinius botanikos sodus, arboretumus, dalyvavo diskusijose apie edukacijos metodus, kuriuos taiko kitos šalys. Kai kurios sesijos vyko ir lauko erdvėse. Tai ypač artima pačios V. Vančugovienės darbo filosofijai – ji nuosekliai propaguoja patyriminį, lauko erdvėse įgyvendinamą ugdymą.

„Labai tikiu ugdymu lauko erdvėse, už ugdymo įstaigos ribų, kai mokymasis vyksta per patyrimą, veikiant, judant, išgyvenant. Tą galėjau patirti ir kongrese Seule, kai neformalios edukacijos persikėlė į šalimais esančią šventyklą. Tai aktualu ir šiuolaikinei pedagogikai“, – sako ji.

Nors renginio programa buvo itin intensyvi, pranešimai ir diskusijos vyko nuo ryto iki vakaro, netrūko ir galimybių susipažinti su Pietų Korėjos kultūra. „Korėjiečiai mus priėmė labai šiltai, viskuo buvo puikiai pasirūpinta. Džiugu, kad jų švietimo bendruomenė tokia atvira ir dalijasi tuo, ką daro. Jie didžiavosi šiuo renginiu – filmavo visus apdovanojimus ir rodė per nacionalinę televiziją“.

Kompleksinis įvertinimas

Pietų Korėjoje Vesta buvo įvertinta už ilgus metus vykdytą edukacinę veiklą botanikos sode, įskaitant darbą su vaikais, pedagogais, kūrybiškus sprendimus pandemijos laikotarpiu bei mokslinį indėlį – disertaciją, kurioje nagrinėjamas ugdymas botanikos soduose.

„Tai kompleksinis įvertinimas, kurį sudaro daug veiklų: edukacijos botanikos sode, darbas pandemijos metu, bendradarbiavimas tarptautinėse parodose, mokslinis darbas“, – pasakoja Vančugovienė.

 Apdovanojimą ji pelnė ne tik už edukacines veiklas, bet ir už pastangas pandemijos metu: ji kūrė edukacinius filmukus vaikams, rašė scenarijus, pati filmavo ir montavo. Taip pat buvo įvertintas jos dalyvavimas Venecijos architektūros bienalėje, kur ji pristatinėjo Lietuvos paviljoną pelkių tema.

Apdovanojimą skyrė nepriklausoma komisija – kandidatai patys savęs nominuoti negalėjo, juos teikė kiti asmenys. „Pati esu dalyvavusi šiame kongrese 2018-aisiais, tada mane įkvėpė kitų šalių atstovai. Dabar, po kelerių metų, pati galiu įkvėpti kitus. Man tai yra didžiausias apdovanojimas“, – sako ji.

Auga kartu su studentais

Šiandien V. Vančugovienė tęsia savo veiklą švietime – ji yra VDU STEAM didaktikos centro direktorės pavaduotoja, dėstytoja. Vesta dirba su pedagogais, organizuoja kvalifikacijos tobulinimo mokymus, dėsto studentams – būsimiesiems mokytojams, dalyvauja švietimo tyrimuose ir nacionaliniuose ugdymo pokyčių projektuose.

„Botanikos sode aš tiesiogiai dirbau su mokiniais, perteikdavau žinias vaikams. Dabar, dirbdama su mokytojais, galiu daryti daugiau – įkvėpti ir įrankius duoti tiems, kurie turi šimtus mokinių visoje Lietuvoje. Sklaida tampa platesnė“, – neabejoja pašnekovė.

Didžiausias dėmesys skiriamas aktyviam, įtraukiam, kontekstu grįstam mokymuisi: „Svarbu, kad vaikai ne tik žinotų, bet ir suprastų, kur tai pritaikyti, kodėl tai svarbu. Mokymasis turi būti gyvas ir aktualus. Mokiniai dažnai sako: kam man to reikės? Atsakymas slypi kontekste, o jį galima sukurti tik aktyviai įtraukiant mokinį į procesą“.

V. Vančugovienė taip pat prisideda prie ekologijos proveržio programos įgyvendinimo Lietuvoje, be to rengia naują projektą, kuris jungia botanikos sodų edukaciją ir STEAM ugdymo filosofiją, skirtą pradinių klasių mokiniams.

Didelę jos veiklos dalį užima darbas su būsimais mokytojais – Vesta dirba su VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos bei pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studentais. Ji pabrėžia, kad darbas su studentais jai duoda ne mažiau nei ji jiems.

„Studentai yra kūrybingi, jautrūs, greiti. Jie puikiai jaučia, kuo šiandien gyvena mokykla. Iš jų mokausi ir aš. Nėra taip, kad aš tik dėstau, mes augame kartu, – įsitikinusi ji. – Turiu tokių studentų, kad net gaila, kai jie baigia bakalauro studijas, norėtųsi dar pabūti kartu, bet, tikiu, ateityje dar turėsime galimybių dirbti drauge ir bendradarbiauti“.

 

VDU Švietimo akademijoje – rekordinis stojančiųjų į profesines studijas „Pedagogika“ skaičius

2025 m. priėmimas į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesines pedagogikos studijas Kaune ir Vilniuje sulaukė rekordinio susidomėjimo – pateiktos net 329 paraiškos, kai tuo metu 2024 m. pirmame etape jų buvo 220. Vadinasi, kad paraiškų skaičius išaugo daugiau nei 60 proc.

„VDU valstybės finansuojamų vietų šiemet turime 130, tad dėl vienos tokios vietos varžosi beveik kas trečias stojantysis. Džiaugiamės, jog kasmet daugėja norinčiųjų tapti mokytojais – tai ir programos kokybės, ir bendro pedagoginės profesijos prestižo augimo rezultatas“, – teigia VDU Švietimo akademijos profesinių studijų „Pedagogika“ programos vadovė doc. dr. Odeta Norkutė.

Studijos brandiems pasirinkimams

Į profesines studijas „Pedagogika“ VDU Kaune ir Vilniuje kviečiami jau aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys, nusprendę rinktis pedagogo kelią. Tai – motyvuoti, brandūs, turintys įvairialypę gyvenimišką ir profesinę patirtį. Studijuoti pedagogiką pasirenka žmonės iš labai įvairių sričių: nuo teisės, verslo, inžinerijos, medicinos ar menų iki kariuomenės, transporto ir bankininkystės.

„Šie žmonės į studijas ateina vedami aiškaus tikslo – būti mokytojais. Jie labai atvirai kalba apie šio pasirinkimo prasmę. Mes siekiame juos ne tik paruošti profesijai, bet ir sukurti bendraminčių bendruomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi palaikytas, girdimas ir augantis“, – sako doc. dr. O. Norkutė.

Dvi kryptys – dar didesnis patrauklumas

Šiemet prie išaugusio susidomėjimo prisidėjo ir nauja galimybė: šalia įprastos vienerių metų trukmės pedagogikos studijų programos pristatytas dvejų metų modelis, kuris leidžia ne tik įgyti pedagogo kvalifikaciją, bet ir pasirengti dėstyti konkretų dalyką.

Pasak O. Norkutės, šis naujas studijų modelis padės spręsti tam tikrų dalykų mokytojų trūkumo problemas Lietuvos mokyklose.  „Nors skaičiai yra preliminarūs, bet gerai matome tendencijas – lietuvių kalbos ir literatūros (daugiau kaip 40 pasirinkimų), matematikos (29 , anglų kalbos (25 ), istorijos (16 , biologijos (19 , informatikos (11 ), – teigia O. Norkutė.

Mokytojų reikia visur – VDU studentai renkasi regionus

VDU Švietimo akademijos profesinių studijų „Pedagogika“ studentai ir absolventai aktyviai renkasi ne tik didmiesčius, bet ir regionus. Jie praktiką atlieka arba jau dirba tokiose vietovėse kaip Plungė, Biržai, Druskininkai, Kudirkos Naumiestis, Gargždai, Molėtai, Vilniaus ir Kauno rajonų  miesteliai ir dešimtys kitų.

„Tai rodo, kad pedagogų trūkumo problemos sprendimas per tokias studijas nėra tik deklaratyvus, tai realūs žmonės, jau dirbantys ar pasiruošę dirbti įvairiose Lietuvos mokyklose. Turėjome net užsienio lituanistinių mokyklų mokytojų grupę iš 10 užsienio šalių – tai tik parodo, koks platus ir įkvepiantis šios programos poveikis“, – sako doc. dr. O. Norkutė.

Pedagogikos prestižas auga

VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė pažymi, kad išaugęs stojančiųjų skaičius – ne atsitiktinumas. „Vis daugiau žmonių karjeros kelią pradeda projektuoti mokykloje. Prie šios tendencijos prisideda ne tik studijų kokybė, bet ir vis didesnis visuomenės dėmesys mokytojo profesijai: tai augantys atlyginimai, tarptautinis bendradarbiavimas, gerosios praktikos viešinimas. Nors iššūkių išlieka, viešas diskursas pamažu keičiasi, o mokytojo kelias tampa vis patrauklesnis“, – sako L. Kaminskienė.

Remiantis Valstybės kontrolės duomenimis, net 80 proc. VDU profesinių  studijų „Pedagogika“ absolventų sėkmingai įsidarbina mokyklose, ir tai patvirtina – šios studijos yra vienas veiksmingiausių sprendimų stiprinant Lietuvos švietimo sistemą.

Pasak VDU Švietimo akademijos kanclerės L. Kaminskienės, vis dar mokyklos susiduria su rimtu iššūkiu – išlaikyti jaunus mokytojus. „Kartu su mokyklomis, jų vadovais sprendžiame, kaip išlaikyti jaunus mokytojus, nes matome, kad pirmieji treji metai dažnai būna kritiniai. Šiuo laikotarpiu ypač svarbi mokyklos vadovo, mokytojų-mentorių parama, palaikymas, bendradarbiavimas“, – pabrėžia L. Kaminskienė.

Šiuo metu vyksta pagrindinis priėmimas į bakalauro studijas, šiemet VDU Švietimo akademija kviečia jaunuolius klausyti širdies balso, o ne šimto pamokytojų ir tapti mokytojais. „Skatiname jaunuolius ne pasiduoti stereotipams, o rinktis savo profesinį kelią. Mokykloms ir švietimo sistemai reikia jaunų, motyvuotų, kūrybingų, veržlių mokytojų, novatorių bei lyderių! Mokymosi įstaigose turi būti mokytojų kaita“, – sako L. Kaminskienė.

 

• Aktuali informacija absolventams
• Apie mus
• Bakalauro studijos
• Doktorantūra
• Doktorantūros dokumentai
• ES Projektai
• Gretutinės studijos studentams
• Kontaktai
• Mokslas
• Mokslininkams ir tarptautinė praktika
• Mokytojams ir tėvams
• Padaliniai
• Priėmimas į bakalauro programas
• Priėmimas į edukologijos krypties doktorantūros studijas
• Priėmimas į magistrantūros studijas
• Priėmimas į studijas VDU ŠA
• Profesinių studija pedagogika
• Renginiai moksleiviams
• Sporto ir fizinio ugdymo katedra
• Stipendijos
• Stojantiesiems ir moksleiviams
• Studentams ir absolventams
• Studentų aplinka
• Studijų sąlygos ir aplinka
• Susipažinkite su studentais
• Svetainės žemėlapis
• VDU ŠA tavo mokykloje
• Visi ivykiai
• Visos naujienos
• Vydūno Jaunimo fondo stipendija