VDU Švietimo akademijos kanclerio (-ės) kandidatūros rinkimai

2025 m. rugsėjo 19 d. vadovaujantis Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos nuostatų, patvirtintų Vytauto Didžiojo universiteto senato 2024 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. SEN-N-78, 16 punktu, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos taryba skelbia Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerio kandidatūros rinkimus.

Kanclerio rinkimai organizuojami ir vykdomi vadovaujantis Vytauto Didžiojo universiteto statutu, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos nuostatais ir tvarkos aprašu. Kanclerį renka Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos taryba iš savo kandidatūrą iškėlusių Švietimo akademijos mokslininkų ir pripažintų menininkų ir teikia ją Universiteto rektoriui.

Asmuo, pretenduojantis užimti kanclerio pareigas, turi būti nepriekaištingos reputacijos, turėti mokslo laipsnį arba būti pripažintas menininkas, turėti pedagoginės ir vadybinės patirties. Pretendentas privalo pateikti dokumentus, įrodančius suteiktą mokslo laipsnį arba menininko pripažinimą, pedagoginę ir vadybinę patirtį bei savo gyvenimo aprašymą ir penkerių metų programos koncepciją einant kanclerio pareigas, taip pat kitus dokumentus, kuriuos pretendento nuomone tikslinga pateikti konkurso kanclerio pareigoms eiti bei nurodyti savo kontaktinius duomenis.

Dokumentų Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerio kandidatūros rinkimams pateikimas nuo 2025 m. rugsėjo 22 d. iki spalio 7 d. 15 val.  Pretendentas dokumentus gali pateikti asmeniškai, siųsti registruotu laišku arba elektroniniu paštu nuo konkurso paskelbimo dienos per 15 kalendorinių dienų.

Dokumentus pateikti: T. Ševčenkos g. 31, 206 kab, Vilnius. El. paštu: jolanta.smoriginiene@vdu.lt Telefonas pasiteiravimui: +370 5 279 02 81.

PRIDEDAMA:

Perkvalifikavimo (modulių) studijos pedagogams

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kviečia pedagoginius darbuotojus dalyvauti Švietimo akademijos pedagogų perkvalifikavimo programose, pasirinkus modulio studijas įgyti papildomą dalykinę kompetenciją/specializaciją. Į programą kviečiami pedagogai, turintys pedagogo kvalifikaciją patvirtinantį aukštojo mokslo diplomą arba pedagogo kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą.

 

Studijas papildomų dalykinių kompetencijų įgijimui finansuos NŠA, įgyvendindama projektą „TĘSK: ateik, tobulėk, prisidėk!“ Nr. 10-045-P-0001, kuris vykdomas pagal 2021–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos švietimo plėtros programos pažangos priemonę Nr. 12-003-03-06-01 „Pirmiausia – mokytojas“, finansuojamas Europos socialinio fondo + ir Europos Sąjungos bendrojo finansavimo lėšomis.

Daugiau apie projektą.

Paraiškas į perkvalifikavimo studijas galima pateikti internetu sistemoje  https://epasirasymas.vdu.lt/ nuo 2025 m. rugsėjo 18 d. iki 2025 m. rugsėjo 29 d. 15:00 val.  Priėmimo į perkvalifikavimo modulius rezultatai  bus skelbiami 2025 m. spalio 2 d. 15 val.  Studijų pradžia numatoma 2025 m. spalio 3 d.

VDU lankėsi orientacijos ir mobilumo specialistė, JAV Pistburgo universiteto mokslininkė

2025 m. rugsėjo 10 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU)  lankėsi dr. Tessa McCarthy – Pitsburgo universiteto (JAV) docentė, orientacijos ir mobilumo specialistė, turinti ilgametę patirtį regos sutrikimų turinčių vaikų ir jaunimo ugdymo srityje. Vizitas organizuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga,  VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos studijų programos komiteto kvietimu.

Dr. McCarthy tyrimų ir publikacijų laukas apima Brailio rašto skaitymo procesus, orientacijos ir mobilumo ugdymą, mokymosi prieinamumo klausimus, taip pat specialistų rengimo modelius. Ji yra daugelio tarptautinių projektų dalyvė ir vadovė, aktyviai bendradarbiaujanti su švietimo bei praktikos institucijomis JAV ir užsienyje.

Vizito tikslas – stiprinti mokslinį ir praktinį bendradarbiavimą tarp JAV ir Lietuvos aukštojo mokslo bei švietimo įstaigų, dalintis žiniomis apie įtrauktį ir vaikų, turinčių regos sutrikimų, ugdymo praktiką.

Pitsburgo universiteto (JAV) docentė dr. Tessa McCarthy susitiko su VDU Komunikacijos prorektore Vilma Bijeikiene, Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja doc. dr. Ilona Tandzegolskiene-Bielaglove, dalyvavo diskusijoje su Specialiosios pedagoginės pagalbos: specialiosios pedagogikos bei logopedijos programos dėstytojais, doktorantais apie studijų turinį, tyrimus ir bendradarbiavimo galimybes.

Taip pat studentai, pedagogai praktikai iš įvairių Lietuvos švietimo įstaigų, dirbančių su regos sutrikimų turinčiais mokiniais, turėjo galimybė išgirsti docentės dr. Tessa McCarthy paskaitą.

Ši programa įgyvendinta gavus Baltijos–Amerikos Laisvės Fondo (BAFF) finansavimą.

 

 

„EDU Vilnius“ projektas „Studijos mokytojams”

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija kviečia VšĮ Vilniaus švietimo pažangos centro „EDU Vilnius“ projekto „Studijos mokytojams” dalyvius teikti paraiškas dalyvauti kandidatų į studijas atrankoje ir, pasirinkus modulio studijas, įgyti papildomą pedagogo specializaciją.
„EDUVilnius” projektas “Studijos mokytojams” skirtas pedagogų rengimui, perkvalifikavimui ir pritraukimui į Vilniaus miesto mokyklas. Projekto tikslas – mažinti mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų trūkumą Vilniaus miesto švietimo įstaigose. Studijos finansuojamos Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.
Įgyvendinant projektą, daugiau kaip 200 asmenų turės galimybę studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje.

Projekto dalyviai gali rinktis Pedagogikos profesinės studijas (60 kreditų) ARBA šiuos modulius:

  • Ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos modulis (60 kreditų);
  • Pradinio ugdymo pedagogikos modulis (60 kreditų);
  • Logopedijos modulis (90 kreditų);
  • Specialiosios pedagogikos modulis (90 kreditų).

Informacija apie 2025 m. priėmimo etapus ir datas pateikta žemiau.

 

„EDU Vilnius“ projektas „Studijos mokytojams”

Informacija įstojusiems į VDU

Visus, pakviestuosius studijuoti bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kviečiame susipažinti su svarbia informacija apie studijų sutarties pasirašymą.

VDU studijų sutartis elektroniniu būdu bus galima sudaryti nuo  rugpjūčio 11 d. 15 val. iki rugpjūčio 14 d. 12 val. Visi kviečiamieji  studijuoti VDU rugpjūčio 11 dieną gaus informacinius laiškus dėl sutarties pasirašymo epasirasymas.vdu.lt sistemoje.

Pakviestieji studijuoti būtinai turi pasirašyti studijų sutartis elektroniniu būdu iki nurodyto laiko. Laiku nepateikus reikiamų dokumentų ir nepasirašius studijų sutarties, kvietimas studijuoti anuliuojamas.

Platesnė informacija įstojusiems į VDU

„Aš mokytoja? Tikrai ne!“ – kaip netikėtas komentaras padėjo jaunajai mokytojai atrasti savo pašaukimą

„Kai mokytojas septintoje klasėje man pasakė, kad būsiu mokytoja, juokiausi: „Aš mokytoja? Tikrai ne!“ O šiandien štai jau trečius metus stoviu klasėje, mokau fizikos ir matematikos, ir žinau – esu savo vietoje. Jaučiuosi laiminga dirbdama su vaikais, o kiekviena diena mokykloje vis iš naujo primena, kodėl pasirinkau šį kelią“, – sako Paulina Jacynė, Kauno Martyno Mažvydo progimnazijos fizikos ir matematikos mokytoja, baigusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEAM pedagogikos studijas.

Įkvėpimo pradžia – septintoje klasėje

Pirmieji Paulinos pamąstymai apie mokytojos profesiją atsirado netikėtai – septintoje klasėje, kai fizikos mokytojas, matydamas jos gebėjimus ir greitą mąstymą, pasakė: „Tu būsi mokytoja“. Nors tuo metu šis pasakymas jai nuskambėjo juokingai, vėliau jis įgavo daugiau prasmės.

„Labai greitai padarydavau užduotis, greitai perpratau teorinę medžiagą, padėdavau kitiems mokiniams. Ir jis taip, gal juokais, gal pusiau rimtai, pasakė, kad būsiu mokytoja. Žinoma, septintoje klasėje aš dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo ir kokią profesiją norėčiau rinktis, bet vėliau, besimokydama 11–12 klasėje, supratau, kad fizika ir matematika man tikrai patinka. Taip atradau VDU siūlomas mokomojo dalyko pedagogikos studijas su STEAM kryptimi. Jos suteikė galimybę vienu metu mokytis dviejų dalykų – fizikos ir matematikos“, – pasakoja Paulina.

STEAM pedagogika: teorija, praktika ir komandinis darbas

STEAM krypties pedagogikos studijos padėjo Paulinai dar būnant universitete ne tik pasiruošti mokytojos darbui teoriškai, bet ir išbandyti save praktiškai. Ypač svarbi jai buvo galimybė mokytis komandinio darbo, kurio itin reikia kasdienėje mokyklos aplinkoje.

„Universitetas davė labai platų pagrindą: nuo teorijos iki komandinio darbo, nuo praktinių veiklų iki refleksijos. Labai svarbu ir tai, kiek tu iš universiteto pasiimi pats. Buvome ne tik studentai, bet ir būsimi mokytojai – mus mokė suprasti, kaip atrodo pamoka ne tik iš mokinio, bet ir iš mokytojo pusės“, – dalijasi pašnekovė.

Vėlesnes pedagogines praktikas Paulina atliko Kauno Martyno Mažvydo progimnazijoje, kur ir pradėjo dirbti. „Mokykla pastebėjo mano potencialą dar praktikos metu. Po praktikos man iškart buvo pasiūlytas darbas, bet norėjau pabaigti studijas. Taigi grįžau pas juos tuomet, kai įgyjau bakalauro laipsnį“, – sako P. Jacynė.

Pasak jos, esminį vaidmenį atliekant praktiką, o ir pradėjus dirbti mokytoja, suvaidino mentorystė: mentoriais tapę kolegos noriai dalijosi savo patirtimi, siūlė pagalbą, teikė pasiūlymus – tai padėjo greičiau augti ir tobulėti.

Paulina Jacynė (asmeninė nuotrauka)

Iššūkių apstu ne tik klasėje

Pradėjusi dirbti mokytoja mokykloje, Paulina susidūrė su iššūkiais: vienoje klasėje buvo ir itin gabių mokinių, kurie turi didelių lūkesčių, reikalauja daug žinių ir asmeninio dėmesio, ir mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, kuriems taip pat reikia individualaus požiūrio ir pagalbos.

„Mokytojui svarbu aprėpti visą tą poreikių spektrą, kad kiekvienas mokinys išsineštų iš pamokos tai, kas jam suteikiama. Būtina pasiruošti taip, kad pamoka atlieptų visų mokinių, kokie jie bebūtų skirtingi, poreikius. Tai iššūkis, kuris niekada nesibaigia“, – sako P. Jacynė.

Mokytojos darbas ir jame sutinkami iššūkiai ją motyvuoja, ji vis stipriau tiki tuo, ką daro. Paulina įsitikinusi, kad kai pats degi tuo, ką darai, tai jaučia ir vaikai – motyvacija persiduoda ir jiems.

„Vaikai seka daug žmonių socialiniuose tinkluose – per pamokas jie dažnai mini įvairius „influencerius“, kalba apie „TikTok“, „Instagram“. Kai paklausiu, ar žino, ką tie žmonės veikia, įprastai atsako: „Kuria turinį“. Tada pasakau: „Bet ar žinojote, kad jis – fizikas ar matematikas?“ Tada jiems nušvinta akys – jie pradeda kitaip žiūrėti į tą žmogų. Jie net nepagalvojo, kad tai mokslininkas ar pedagogas“.

Kodėl STEAM mokytojų taip mažai?

Paulina neslepia: tiksliųjų mokslų mokytojai neretai būna gan intravertiški, vengiantys viešumo. „Jie susitelkę į kokybę. Viešumas reikalauja daug pastangų, energijos ir laiko, o jo dažnai neužtenka nei darbui, nei šeimai, nei poilsiui. Ir apie save tą patį galėčiau pasakyti – ir man kartais tenka perlipti per save, kai noriu būti vaikams pavyzdys, rodyti jiems, kad fizika ar matematika gali būti įdomi. Aš atsiveriu vaikams, leidžiu jiems mane pažinti, kad galėčiau būti jiems autoritetas“, – sako ji.

Pirmieji Paulinos darbo metai, kaip ji pati juokiasi, buvo labai „kreiduoti“ tiesiogine to žodžio prasme – teko daug stovėti prie lentos su kreida rankoje. Šiandien vis daugiau procesų yra skaitmenizuoti, bet darbo pobūdis išlieka labai įvairus: kasdienybėje yra daug pasiruošimo, refleksijų, vertinimų, konsultacijų.

„Aš noriu žinoti, ką vaikas išsinešė iš mano pamokos. Man svarbus mokinio gautas įvertinimas, bet dar svarbiau – mokinio mąstymas, – pabrėžia ji. – Per refleksijas visada klausiu mokinių, ką jie patys galėtų pasiūlyti, kaip tobulinti pamokas, mokymosi turinį, ką galime daryti kitaip, kad mokytis būtų dar įdomiau, motyvacijos būtų daugiau.“

P. Jacynė (asmeninė nuotrauka)

Palaikymas, augimas ir ateities planai

Pačią Pauliną mokytojos darbe labiausiai motyvuoja kasdienis darbas su vaikais, šalia esantys kolegos ir mokyklos administracija. Ji pasakoja, kad mokykloje, kurioje dirba, dėl savo iniciatyvų ir idėjų ji negirdi žodžio „ne“. Vietoj to vis girdi: „Pabandyk, pažiūrėsime, kas iš to išeis, o jei nepavyks – patobulinsime“. Tai, anot Paulinos, suteikia laisvės ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek šalia esančia komanda.

Pastaruosius dvejus metus Paulina studijavo taikomąją matematiką magistrantūroje. Artimiausiuose jos planuose – nedidelė pertrauka, o vėliau galbūt laukia ir doktorantūra.

„Mokyklinė matematika yra palyginti mažai tyrinėta sritis, man ji įdomi – noriu nerti į ją vis giliau. Galbūt ateityje man pavyks prisidėti prie svarbių ir esminių sprendimų, kurie aktualūs tiek mokiniams, tiek tėvams, tiek mokytojams.

Ir savo kolegoms, ir vaikams, ir studentams, būsimiesiems mokytojams, visad kartoju: „Nebijokite klysti“. Svarbu eiti, bandyti, klausti, domėtis, tik tokiu būdu galima suprasti, ar pasirinktas kelias yra teisingas. Studijų pradžia nėra lengva, pirmieji mokytojavimo metai – taip pat, bet jeigu leidiesi būti vedamas širdies, viskas įveikiama, išmokstama ir įmanoma“, – neabejoja P. Jacynė.

 

Kaip padėti jaunam žmogui pasirinkti profesiją, kai galimybių tiek daug, o spaudimo – dar daugiau?

Profesijos pasirinkimas mokyklą baigusiam jaunuoliui – nelengvas išbandymas, kuriame itin svarbus dialogas tarp vaiko ir tėvų. „Tai amžiaus klausimas: kiek aktyviai tėvai turėtų įsitraukti į vaiko profesijos pasirinkimą? Vieningo atsakymo nėra“, – sako Ilona Tandzegolskienė-Biegalovė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja.

Pasak jos, dažnai jaunuoliai, kurie aiškiai nežino, ko nori, renkasi profesinį kelią pagal laikmečio tendencijas, t.y. renkasi tai, kas madinga. Profesinio kelio pasirinkime dalyvaujantys tėvai stengiasi pagelbėti pateikdami vienintelį, jų nuomone, teisingą sprendimą, tad tokiais atvejais vaikas lieka be galimybės rinktis, eksperimentuoti ir klysti, t.y. ieškoti savojo kelio.

Diskutuoti reikia pradėti kur kas anksčiau

Blogiausia, kai tėvai sako: bus taip, o ne kitaip. Gal jie ir nori gero, bet vaikui gali visiškai netikti nei jų siūloma profesija, nei pati kryptis. Tuomet prasideda sunkumai: jaunuoliai kenčia ir studijuodami tai, ko nenori, ir dirbdami pirmąjį darbą, ir svarstydami apie tolimesnes savo karjeros perspektyvas.

I. Tandzegolskienė-Biegalovė teigia, kad diskutuoti tėvams su vaiku apie jo būsimą profesiją derėtų ne paskutiniaisiais mokslo metais, 11 ar 12 klasėje, bet gerokai anksčiau.

„Tada vaikai gali ir pasibandyti – per praktiką, savanorystę, pokalbius su profesionalais, mokykloje dirbančiu karjeros specialistu. Jei klysta – puiku, nes suklysti dar mokyklos suole yra saugiau nei po kelerių metų studijų ir gauto diplomo. Kita vertus, pasirinktas profesinis kelias retai būna tiesus ir vienas vienintelis: nėra taip, kad tu pasirinkai vieną profesiją ir tai jau visam likusiam gyvenimui. Savo sprendimus galima iš esmės keisti, dalinai koreguoti arba bandyti iš naujo – šiandieniniame pasaulyje galimybių tam tikrai yra daug ir įvairių“, – sako VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja.

Doc. dr. Ilona-Tandzegolskienė-Bielaglovė

Karjeros specialistai: kai reikia daugiau nei vieno pokalbio

Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos karjeros specialistė, etikos, psichologijos ir gyvenimo įgūdžių mokytoja Dovilė Gulbinskienė kasdien mato, kaip mokiniai blaškosi tarp galimų pasirinkimų: „Jie nori visko vienu metu, labai bijo suklysti, jiems atrodo, kad sprendimas turi būti priimtas teisingas – o kas yra teisinga nuspėti sunku – ir vienas visam likusiam gyvenimui“.

Anot jos, kai kuriems mokiniams itin sunku priimti sprendimą net iki paskutinės paraiškų teikimo dienos. Būna, kad jaunuolis pažymi devynis galimus studijų variantus, bet prisipažįsta, kad jei neįstotų į specialybę, nurodytą pirmuoju numeriu, labai nusimintų. Karjeros specialistė gali padėti peržiūrėti pasirinkimus, tinkamai perskirstyti galimas alternatyvas.

Vienas svarbiausių karjeros specialisto, dirbančio mokykloje, uždavinių – padėti mokiniams geriau pažinti save.

„Kalbėdamasi su mokiniais visada akcentuoju, kad šiuo metu jie renkasi ir priima sprendimus situaciją vertindami iš šiandienos taško – pagal tai, kas jam dabar įdomu, ką jis dabar gali, kur dabar jaučiasi stiprus. Ilgainiui sprendimai gali keistis.

Statistika rodo, kad žmonės yra vis drąsesni ir nebijo rinktis naujų krypčių, persikvalifikuoti, mokytis naujų dalykų – profesiją per visą gyvenimą galime pakeisti ir septynis, ir dvylika kartų. Taigi šiandienos pasirinkimas neturi būti priimtas visam gyvenimui, kas tikrai apsunkina patį pasirinkimą, jis priimamas dabar, artimiausiam laikotarpiui“, – pasakoja D. Gulbinskienė.

Kartais, pasak jos, mokiniams užtenka vieno vizito į įmonę, vienos frazės, išgirstos seminare, ar vieno motyvuojančio pokalbio, kad įvyktų lūžis: „Svarbu, kad tas sprendimas būtų mokinio – aš tik padedu ieškoti informacijos, įsivertinti ir susigaudyti pasirinkimuose“.

Dovilė Gulbinskienė

Ką daryti, jei pasirinkai ne tą?

„Žmogus gali dirbti versle ar medicinoje 20 metų ir vėliau pasirinkti logopedijos ar dalyko mokytojo su pedagogo kvalifikacija kryptį. Ir tai nėra klaida, tai – sprendimas. Karjera šiandien nebėra linijinė, ji yra dinamiška“, – antrina I. Tandzegolskienė-Biegalovė.

VDU atstovė prisiminė atvejį, kai studentas nutraukė medicinos studijas, metus savanoriavo užsienyje ir grįžęs pasirinko studijuoti Mokomojo dalyko pedagogikos STEAM programoje. „Svarbu drįsti sustoti, įvertinti, o tada drąsiai keisti kryptį“, – sako ji.

Su panašiais pavyzdžiais savo darbe ne kartą yra susidūrusi ir karjeros specialistė D. Gulbinskienė: „Kai kurie grįžta pas mane po metų ar dvejų, sako: baigiau tas studijas, nes mama taip norėjo, o dabar jau darysiu tai, ko noriu aš. Tokiu atveju, nors pirmasis sprendimas atrodė ne tas, ko iš tiesų norisi, jis pasitarnavo kaip atspirties taškas tolimesniems ieškojimams“.

Mokytojo profesija – ne tik apie darbą klasėje

Anot I. Tandzegolskienės-Biegalovės, studentai dažnai renkasi pedagogikos studijas norėdami daryti pokytį – tiek taikydami technologijas, tiek pasirinkdami inovatyvius mokymosi metodus, tiek per bendruomeninius projektus. Jauni žmonės nori būti aktyvūs, nori veikti.

Pedagogikos studijos šiandien siūlo ir lankstumą: galima rinktis dvigubas specialybes – pavyzdžiui, anglų kalba ir kita užsienio kalba ir derinti tai su gretutinėmis ar po to – ir magistrantūros studijomis, pasirenkant komunikaciją, ekonomiką, lingvistiką. Studentai įgyja žinių apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymą, neuropsichologiją, švietimo įstaigų vadybą bei plėtoja savo kompetencijas bendradarbiavimo, kūrybinio ir kritinio mąstymo, veiklų planavimo ir asmeninio augimo linkme, o karjeros kelias gali nuvesti ne tik į mokyklą, bet ir į startuolių kūrimą, leidybą, muziejus, verslo sektorių.

„Šiandien mokytojas nebėra tik žmogus prie lentos. Jis – edukatorius, tyrėjas, kūrėjas, pokyčių iniciatorius, strategas“, – vardija I. Tandzegolskienė-Biegalovė.

D. Gulbinskienė pastebi, kad mokytojo profesija vis dar apipinta mitais, o ir dauguma įsitikinę, kad žino, kaip reikia mokyti. Šiemet Šiaulių mieste karjeros specialistė kartu su kolegomis subūrė Jaunojo pedagogo klubą, kuriame 9–12 klasių mokiniai, besidominantys mokytojo profesija, dalyvauja įvairiose veiklose ir taip iš arti pamato šią profesiją.

„Pedagogika – labai galinga profesija, ji kuria pokytį, formuoja ateitį. Šis darbas yra ne tik apie pasidalijimą žiniomis, bet ir apie visapusišką ugdymą bei įgalinimą. Svarbiausia, kaip jau minėjau anksčiau, padėti jaunam žmogui pažinti save, kalbėtis su juo, nebijoti leisti jam klysti. Ieškojimas yra ne silpnumas, o brandos kelias. Kartais užtenka vieno nuoširdaus pokalbio, kad viskas pradėtų dėliotis“, – prisipažįsta D. Gulbinskienė.

Mokytoja ir mama iš pašaukimo: kaip atrodo vaikystė, kai ją augina švietimo lyderė

„Kai auginau dukras, viską buvau susiprojektavusi nuo A iki Z – turėjau tikslų planą, ką darysiu, ko nedarysiu, kaip viskas turi atrodyti. Visas pedagogikos teorijas ir metodikas išbandžiau ant savo vaikų, tikrai nebuvau batsiuvys be batų“, – juokiasi Vitalija Šilinskienė, trijų vaikų mama, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje veikiančio darželio „Mažųjų akademija“ direktoriaus pavaduotoja ir mokytoja.

Darbe, kaip ir namuose, ji vadovaujasi tuo pačiu principu – kantrybė, meilė ir pasitikėjimas yra pagrindas viskam: „Kad vaikui būtų gera darželyje, svarbu, kad gerai jaustųsi su juo dirbanti mokytoja. Mėgstu kartoti posakį, kad kai mokytoja laiminga – laimingi ir vaikai, o tada laimingi ir jų tėvai“.

Įkvėpė auklės darbas ir mokytojos pavyzdys

Sprendimą tapti pedagoge Vitalija priėmė labai anksti. Kad dirbs su vaikais, ji sako žinojusi jau nuo 16 metų, kai pradėjo dirbti aukle – šis darbas jai labai patiko. Vėliau ji atsitiktinai susipažino su viena pradinių klasių mokytoja, kuri sužavėjo savo požiūriu į vaikus, atsidavimu darbui, įkvėpė tikėjimu, jog mokytojo darbas – tai prasminga galimybė auginti žmogų.

„Tai buvo labai nuoširdus žmogus, savo darbui atsidavusi mokytoja. Ji sugebėjo paprastai, bet labai paveikiai man parodyti, kodėl verta būti mokytoja. Kai esi paauglys ir patiki, kad gali prisidėti prie žmogaus augimo, tai palieka stiprų įspūdį ir motyvuoja. Tame etape supratau, kad noriu būti tokia kaip ji“, – prisipažįsta V. Šilinskienė.

Nors baigė pradinio ugdymo pedagogiką, dirbti pradinių klasių mokytoja tuo metu ji neturėjo galimybės – dėl tuometinės sistemos jauni specialistai, neturintys bent 5 metų darbo patirties ir vyresniojo mokytojo kvalifikacinės kategorijos, negalėjo dirbti mokytoju, nebent tik mokytojo asistentu ar padėjėju. Kai buvo atidarytas vienas iš privačių darželių, Vitalija gavo pasiūlymą užimti priešmokyklinės grupės mokytojos pareigas, nuo to laiko taip ir liko dirbti ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme.

Kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė

Pasak Vitalijos, dirbdamas su vaikais turi būti pačia geriausia savo versija – būti atviras, kantrus, atlaidus. Vaikai suaugusįjį greitai nuskaito: jeigu nebūsi su vaikais nuoširdus, sąžiningas ir atviras, jie tavimi netikės ir nepasitikės, o tuomet nebus lengva rasti su jais bendrą kalbą, susitarti. Pašnekovė įsitikinusi: kiek duodi vaikui, tiek gauni atgal. Taigi vaikai visų pirma išmokė ją paprastumo, atvirumo ir kantrybės.

„Dirbdama su vaikais supratau, kad turi būti maksimaliai atviras – negali vaidinti, meluoti, apsimetinėti tuo, kuo nesi, nes vaikai yra jautrūs ir greitai tai pajunta. Jeigu esi pavargęs, liūdnas, jie tą mato, bet jei esi su jais tikras, atviras, jie priims tave, gerbs ir atsivers. Ko išmokau dirbdama su darželinukais? Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Jos mūsų kasdieniame darbe reikia labai daug ir nuolatos“, – sako Vitalija.

Ji paneigia teoriją, kad darbas su vaikais darželyje sukasi tik apie žaidimus, piešimą, lipdymą, šokius ir dainas, t.y. kad kiekviena diena – tarsi šventė: „Kad darbo diena išties būtų kaip šventė, prieš tai turi būti atlikta daug paruošiamojo darbo. Vaikai ateina įvairiai nusiteikę – kartais būna neišsimiegoję, nepavalgę, pavargę, suirzę, turi įvairių problemų. Taigi visų pirma reikia „apšildyti“ vaiką, atliepti jo nuotaikas, emocijas, poreikius, tik tada gali užsiimti bendromis veiklomis ir džiaugtis diena kartu. Vaikai labai skirtingi, kiekvienam reikia rasti atskirą raktą jį atrakinti“.

V. Šilinskienė darželyje (asmeninė nuotrauka)

Didžiausi iššūkiai laukia su vaikų tėvais

Nors daugelį iššūkių, kylančių dirbant su vaikais, Vitalija vadina išsprendžiamais, ji neslepia: didžiausių iššūkių kyla bendradarbiaujant su vaikų tėvais. Tenka tėvams ir pastabas išsakyti, ir patarti, ir pasidalinti įžvalgomis, ką galima būtų daryti geriau. Ne visi tėvai tai priima noriai ir supratingai.

„Darbe su vaikais, galiu drąsiai tvirtinti, manęs jau niekas negali nustebinti – turėjau pačių įvairiausių iššūkių ir situacijų, bet kai kalbame apie tėvus, būna visko. Šioje vietoje turi būti ne tik profesionalus pedagogas, bet ir labai geras diplomatas. Kartais reikia labai švelniai pasakyti, kad tam tikras tėvų elgesys daro ne pačią geriausią įtaką jų vaikui, ir pasakyti taip, kad jie nuoširdžiai išgirstų ir įsiklausytų“, – sako V. Šilinskienė.

Vieni dažniausių klausimų, kurie kyla tėvams prieš išleidžiant vaiką į darželį – ar jis prisitaikys, adaptuosis, ar susiras draugų? Vitalijos patarimas tėvams paprastas: „Pasitikėkite savo vaikais. Jeigu jūs nerimaujate, nerimaus ir jie, nes jie jaučia jūsų nusiteikimą ir emocijas. Kuo tėvai ramesni, tuo vaikų adaptacija yra sklandesnė“.

 

Namuose – trys vaikai

Ar mokytoja, klasėje kasdien dirbanti su keliolika vaikų, atranda jėgų skirti dėmesio savo trims vaikams, kurie laukia jos namuose? Vitalija juokiasi: nuovargio ir nerimo buvo daugiau, kai dukros buvo dar visai mažos, nes tada ji ir namuose tarsi tęsė mokytojos darbą.

„Kai auginau pirmąsias dvi savo dukras, kurioms dabar yra jau 9 ir 11 metų, turėjau tikslų planą, ką darysiu, ko nedarysiu, kaip viskas turi atrodyti, – prisipažįsta Vitalija. – Aš viską buvau susiprojektavusi nuo A iki Z. Visas pedagogikos teorijas ir metodikas išbandžiau ant savo vaikų, tikrai nebuvau batsiuvys be batų. Dabar jauniausią dukrą ugdo ne tik šeima, bet ir aplinka bei kiti vaikai – ji auga laisviau.

Pedagoginės studijos, anot Vitalijos, davė jai didžiulį pranašumą auklėjant savo vaikus: „Esu be galo laiminga ir dėkinga savo pedagoginėms studijoms, nes jos davė daug žinių ir tvirtumo motinystėje. Turint šį žinių bagažą, ne taip baisu buvo būti mama, nes kiekviename raidos etape žinojau, kas laukia, ką reikėtų daryti, čia normalu ar nebe”.

V. Šilinskienė su dukromis (asmeninė nuotrauka)

Žvilgsnis iš kitos pusės

Vitalija jau šešerius metus eina ir darželio direktoriaus pavaduotojos pareigas. Iš pradžių, kai buvo tik mokytoja, ji į administracinį darbą žiūrėjo gan skeptiškai: atrodydavo, kam tie visi popieriai, parašai? Bet dabar, kai pati dirba administracinį darbą, viską mato ir iš kitos pusės, supranta, kad, jeigu kažko neparašysi ar nesuplanuosi, negalėsi užtikrinti sklandaus ir efektyvaus kasdienio darbo.

„Man labai svarbu, kad kolegės manimi pasitiki, kreipiasi patarimo. Aš pati esu mokytoja, todėl galiu koleges suprasti daug geriau, padėti joms iš savo praktinės patirties, o ne tik teoriškai. Tėvams taip pat padedu žengti pirmą žingsnį į darželio bendruomenę – dažnai aš būnu tas pirmas žmogus, su kuriuo jie kalbasi atėję į ugdymo įstaigą“, – pasakoja V. Šilinskienė.

Darželis „Mažųjų akademija“ veikia VDU Švietimo akademijoje Vilniuje, tad kasdien šalia vaikų ir mokytojų yra ir studentai, būsimieji pedagogai. Tai, anot pašnekovės, yra didžiulis privalumas tiek vaikams, tiek mokytojams. Studentai atsineša šviežių idėjų, teorijų, darželinukai kasdien bendrauja su daugybe skirtingų žmonių. Tai – neįkainojama patirtis.

Pasak Vitalijos, universiteto aplinka ir akademinė bendruomenė stipriai prisideda prie to, kad darželyje dirbantys mokytojai yra lojalūs ir dirba čia ilgus metus – čia daugiau bendradarbiaujama, gaunama daugiau patarimų, įžvalgų, pagalbos.

„Pas mus nėra vidinės konkurencijos ir varžymosi, kaip kartais nutinka kituose darželiuose. Mes dalijamės viskuo, džiaugiamės vieni kitais, palaikome, padedame. Bendrystė – tai mūsų stiprybė“, – akcentuoja Vitalija, šiemet baigusi  ir švietimo lyderystės studijas.

Viena svarbiausių pamokų, kurią ji išmoko studijuodama, o ir dirbdama darželyje, yra suvokimas, kad savaime suprantamų dalykų nėra. Taip pat – kad darbais reikia dalintis, nebūtina viską spėti atlikti viena: „Reikia labai aiškiai komunikuoti apie tai, ko tu nori ir ko tau reikia, įtraukti žmones, pasitikėti savo komanda. Anksčiau maniau, kad jeigu noriu, kad viskas būtų gerai, turiu viską padaryti pati, bet dabar suprantu, kad komandinis darbas – didelė pagalba ir vertybė. Kai pasitiki žmonėmis ir įtrauki juos nuo pat pradžių į užduotis ir darbus, rezultatas būna daug geresnis“.

 

Jauniausia Panevėžio rajono mokytoja: „Daug kas sakė „nekvailiok”, bet aš neįsivaizdavau savęs kitur”

„Labai keista savo pirmąją mokytoją vadinti kolege”, – sugrįžusi į savo mokyklą, kurioje pati prieš 17 metų, būdama pirmokė, pradėjo mokymosi kelią, prisipažįsta Greta Jarašūnaitė. 24-ejų metų pradinių klasių mokytoja, šiandien tituluojama jauniausia Panevėžio rajono pedagoge, savo kasdieniu darbu griauna nusistovėjusius stereotipus apie mokytojo profesiją ir sako, kad mes pernelyg dažnai esame linkę apie viską kalbėti negatyviai.

Nors dauguma anuomet ją atkalbinėjo nuo pedagogikos ir sakė „nekvailiok”, šiandien ji kaip niekada džiaugiasi savo apsisprendimu. „Kai šiandien, dienos pabaigoje, atsisveikinau su savo mokiniais, jie man pasakė, kad norėtų, jog savaitgalis būtų viena diena, o ne dvi, nes labai pasiilgsta manęs, kaip mokytojos. Tokiais momentais, nepaisant visų iššūkių, kuriuos tenka įveikti kasdieniame darbe, žinau, kad mano pasirinkimas buvo teisingas”, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė.

Jos didžiausias autoritetas ir pavyzdys

Nebuvo kažkokio svarbaus, viską lemiančio įvykio gyvenime, dėl ko būtų pasirinkusi būtent pedagogiką – G. Jarašūnaitė šiandien svarsto, kad, matyt, sprendimas tapti mokytoja brendo po truputį, visus tuos mokymosi Panevėžio rajono Piniavos mokykloje-darželyje metus.

Labiausiai ją įkvėpė jos pirmoji mokytoja, tapusi didžiausiu jos autoritetu ir pavyzdžiu. Nors vėliau, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, jai teko išgyventi abejonių laikotarpį, pašaukimas niekur nedingo.

„Vienu momentu buvau suabejojusi, nes daug kas atkalbinėjo ir vis kartojo „nebūk mokytoja, nekvailiok”. Galvojau apie ekonomiką, finansus, visiškai kitą sritį, bet vyresnėse klasėse noras tapti mokytoja vis stiprėjo. Galiausiai, bebaiginėjant mokyklą, jau niekur kitur savęs neįsivaizdavau. Ir dabar, nors būna sunkių dienų, savęs kažkur kitur neįsivaizduoju”, – sako G. Jarašūnaitė.

Įdomu tai, kad iš Gretos klasės net trys bendraklasės tapo pedagogėmis. „Akivaizdu, kad didžiausią įtaką mums visoms padarė mūsų mylima pradinių klasių mokytoja”, – neabejoja ji.

Greta Jarašūnaitė (asmeninė nuotrauka)

Sugrįžimas į mylimą mokyklą

Kai atėjo laikas rinktis, kur pradėti savo profesinį kelią, Greta nesudvejojo – norėjosi grįžti ten, kur viskas ir prasidėjo.

„Mano širdy visada ruseno svajonė čia sugrįžti. Man, kaip vaikui, čia buvo labai gera. Mano mokykla man visada buvo saugi ir draugiška erdvė, kur norisi būti, tad tas jausmas ir asociacijos tebeišlikusios”, – pasakoja jaunoji mokytoja, prisimindama, kaip po studijų Kaune grįžo į Panevėžio rajoną.

Sugrįžimas buvo kiek neramus, nes teko grįžti su nauju amplua – šioje mokykloje ji jau buvo nebe mokinė, o mokytoja, kolegė. „Labai keistas jausmas savo pirmąją mokytoją vadinti kolege”, – pripažįsta ji.

Iš pradžių ši situacija buvo neįprasta ne tik jai, bet ir aplinkiniams: „Pirmomis dienomis ar savaitėmis visi žiūrėjo į mane kaip į vaiką, kurį mokė, augino, auklėjo, kuris čia šokdavo, sportuodavo, dainuodavo, dalyvaudavo mokyklos renginiuose. O dabar aš turiu savo vaikus – savo pirmuosius ugdytinius, pradinių klasių mokinius. Iš pradžių visiems buvo juokinga ir keista, girdėdavau pajuokavimų, kad mane pačią galima supainioti su mokiniais”.

 

Iššūkių netrūksta, ypač pradžioje

Kaip ir dauguma pradedančiųjų, mokykloje Greta susidūrė su nemažais iššūkiais. Pirmiausia koją kišo patirties stoka. Pradžia buvo sunki, nes, rodės, net neaišku, nuo ko pradėti, ko griebtis.

Iššūkių kėlė ir aplinkinių lūkesčiai. „Skambi ta etiketė, kad esu jauniausia Panevėžio rajono mokytoja. Atrodė, visi laukia tos jauniausios mokytojos ir tikisi kažkokių stebuklų, kurių iš tiesų nėra. Ugdymo procesas mano klasėje vyksta įprastai, kaip ir visur kitur”, – sako Greta.

Per pirmuosius darbo metus Greta suformavo savo, kaip mokytojos, tapatybę, nors ji skiriasi nuo to, ką įsivaizdavo studijų metais.

„Aš visada galvojau, kad darbe būsiu visiškai rami, kruopščiai planuosiu darbus ir nuosekliai juos atliksiu, nepailsdama dirbsiu dieną ir naktį, ką, beje, iš pradžių ir dariau, bet galiausiai įvyko lūžis – tam tikru momentu supratau, kad gyventi vien darbu negaliu”, – atvirai sako pašnekovė.

Ji save apibūdina kaip reiklią ir jautrią mokytoją, kuriai rūpi kiekvieno mokinio sėkmė. Nepaisant reiklumo, jos santykis su mokiniais ypatingas, o tai patvirtina ir vaikų žodžiai apie norą, kad savaitgaliai būtų trumpesni, jog greičiau galėtų grįžti į mokyklą.

Svarbiausia – santykiai su vaikais ir tėvais

Per 17 metų, nuo tada, kai Greta pati buvo pirmokė, mokykla pasikeitė neatpažįstamai.

„Kai aš mokiausi, rodės, viskas buvo paprasta ir elementaru – turėjome žalią lentą su kreida, suolus, standartinę aktų salę, valgyklą. Dabar ta pati mokykla gerokai modernesnė – yra atskiri logopedo ir specialiojo pedagogo kabinetai, didelė sporto salė su begalė pačių įvairiausių priemonių, valgykloje galima rinktis iš kelių patiekalų, visose klasėse yra išmaniosios lentos, pamokos vyksta ne tik klasėse, bet ir nuotoliu, tad klasėje turime kamerą, mikrofonus, viskas kitaip”, – pasakoja ji.

Nuo pat pirmųjų darbo dienų mokykloje Greta suprato, kad sunkiausia – ne darbas su vaikais, o papildomas darbas i su tėvais: „Su vaikais yra lengviau, nes jie kiekvieną dieną keliauja toje kelionėje kartu. Nuo pat pirmos dienos įsivedi taisykles, ir vaikams viskas yra lengviau bei aiškiau. O tėvai, kurie mūsų kasdienybės nemato, kartu nebūna, lieka tarsi nuošalyje, nepaisant to, kad jie ugdymo procese aktyviai dalyvauja, domisi savo vaikais ir tuo, kaip jiems sekasi. Bet jie juk nedalyvavo pamokoje, to nepatyrė, nebuvo kartu ir daug ko nežino, tad natūralu, kad jiems kyla begalė klausimų,  tad po pamokų jiems turiu atsakyti”.

Bendraudama su tėvais, kurdama ir stiprindama tarpusavio ryšį, Greta išmoko svarbią pamoką apie ribų brėžimą ir vaikams, ir tėvams, taip pat ir pačiai sau: „Mes daug kalbame apie ribų brėžimą vaikams, tėvams, bet kažkodėl nekalbame apie tai, kad ir mokytojai turi nusibrėžti ribas sau patiems – kad grįžęs namo nebegalvotum apie tai, kokius klausimus ir rūpesčius palikai klasėje, nes kitaip gali grėsti perdegimas”.

 

Greta Jarašūnaitė (asmeninė nuotrauka)

Kalbėti ne tik apie tai, kas baisu, bet ir kas prasminga

Baigusi pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studijas, Greta nusprendė tęsti mokslus – pasirinko švietimo vadybos magistrantūrą VDU. Jaunoji mokytoja sako, kad tai buvo pragmatiškas sprendimas, nes norėjo ir dirbti, ir studijuoti, o tai lengviau įgyvendinama, kai paskaitos vyksta nuotoliu.

Kalbėdama apie jaunų pedagogų trūkumą, Greta pabrėžia, kad viešojoje erdvėje dažnai dominuoja negatyvios žinutės. Dažnai eskaluojama, kad niekas nenori būti mokytojais, mokytojų trūksta visur, atrodo, visur vyrauja neigiamas fonas.

G. Jarašūnaitė įsitikinusi, kad reikia daugiau iniciatyvų, skatinančių jaunus žmones rinktis pedagogo profesiją: „Norėčiau, kad tos teigiamos pusės būtų daugiau. Labai svarbus kalbėjimas su jaunais žmonėmis apie tai, kad visur yra visokių problemų, kiekviename darbe yra sunkumų, bet yra ir gerų, smagių, prasmingų dalykų. Skatinu ne tik jaunus pedagogus, bet ir patyrusius mokytojus dalintis savo patirtimi, plačiai pasakoti ne tik apie tai, kad kažkas baisu, negerai, kažko trūksta, bet kalbėti apie gerąją, prasmingąją šio darbo pusę”.

 

Verslo pamokos švietimui: kas padėtų mokytojams pasilikti mokyklose?

Pirmieji treji metai – kritiniai. Būtent šiuo laikotarpiu didžiausia dalis jaunų mokytojų palieka mokyklas ir atsisveikina su mokytojo darbu. Per pirmuosius trejus metus mokytojų iškritimo iš švietimo sistemos rodiklis gali siekti net 50 proc.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės, šiandien mokyklų vadovai intensyviai ieško būdų, kaip išlaikyti jaunus mokytojus – tai tampa vienu svarbiausių švietimo sistemos uždavinių.

„Jauniems mokytojams ypač svarbi nuolatinė vyresnių kolegų, mentorių pagalba. Kol kas mes dar pilnai neišnaudojame šios paramos formos, nors turime duomenų, kad mentorystė padeda lengviau integruotis, skatina jaunų mokytojų mokymąsi, naujovių išbandymą, didina jų saviveiksmingumą“, – sako ji.

Išeiti ar pasilikti?

Remdamasi praėjusiais metais Estijos kolegų iš Tartu universiteto atlikto tyrimo duomenimis, prof. dr. Lina Kaminskienė įvardija keletą esminių faktorių, kurie dažniausiai lemia jaunų pedagogų sprendimą pasilikti dirbti mokykloje arba ją palikti.

Prie veiksnių, kurie išstumia jaunus mokytojus iš profesijos, priskiriami perdegimas ir didelis darbo krūvis, mokinių įvairovė, mokytojo amžius ir išsilavinimas, mokyklos aplinka ir vadyba, darbo sąlygos. Veiksniai, kurie pritraukia į mokyklą, susiję su finansiniu atlygiu, vieša nuomone apie mokytojus, mokyklos aplinka, pasitikėjimu ir bendruomene.

„Mokyklos mikroklimatas, bendra organizacinė kultūra, vadovas yra reikšmingi veiksniai, kurie lemia, ar pradedančio mokytojo integracija bus sklandi. Pavyzdžiui, dažnai tyrimuose minima, kad žema mokyklų vadybos kokybė ir mažas pasitikėjimas mokytojais kaip profesionalais, yra vieni dažniausių išėjimo iš mokyklos faktorių. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad mokytojų autonomijos ir kolegialumo ribojimas sukelia problemas išlaikyti mokytojus“, – dalijasi prof. dr. L. Kaminskienė.

VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė

Patyrė šoką: nežinojo, ar išplauks

Pavyzdžių, kaip tai atrodo praktikoje, netrūksta. Viktorija Šilinskienė, Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos biologijos mokytoja, neseniai baigusi švietimo vadybos magistrantūrą VDU Švietimo akademijoje, sako apie tai rašiusi ir savo magistro moksliniame darbe: „Tyrimo metu analizavau, su kokiais sunkumais susiduria jauni mokytojai. Dalis iš jų įvardijo, kad pirmieji metai mokykloje yra itin įtempti, dažnai lydimi neužtikrintumo, ypač daug netinkamos darbo kultūros ir vadybos, informacijos stokos ir aiškių gairių trūkumo“.

V. Šilinskienė prisimena, kad vos pradėjusi dirbti mokytoja patyrė savotišką šoką. Tuo metu jautėsi tarsi mažas vaikas, kurį tėvai, nemokantį plaukti, paleidžia į vandenį ir žiūri, ar išplauks.

Ši tema Viktorijai artima ir asmeniškai – pradėdama pedagoginį kelią ji susidūrė su įvairiais iššūkiais. „Pirmaisiais darbo metais kartais kildavo abejonių, ar pasirinkau tinkamą kelią. Trūko aiškesnės struktūros, pastovaus palaikymo, o tai turėjo įtakos motyvacijai. Visgi vėliau, įvykus administraciniams pokyčiams ir pagerėjus darbo sąlygoms bei kultūrai, atsirado daugiau aiškumo ir stabilumo. Apsisprendimą likti mokykloje sustiprino ir tai, kad šalia buvo daugiau pradedančiųjų kolegų – jautėsi bendrystė, galėjome dalytis patirtimis, kartu mokytis, ieškoti sprendimų. Tai padėjo suprasti, kad nesu viena, kad šituo keliu eina ir kiti“, – dalijasi ji.

Pašnekovė sako, kad, pradėjus dirbti mokykloje, pradžioje niekas neduoda viso darbų sąrašo, ką reikės padaryti iki mokslo metų pabaigos. „Terminas ateina – ir staiga turi viską padaryti. Norėtųsi tam pasiruošti prieš mėnesį ar kelias savaites, iš anksto, bet čia niekas taip nevyksta. Pamoka yra viena, bet visai kita – įvairūs paruošiamieji ir administraciniai darbai, kurie lydi tas pamokas. Visko tenka išmokti darymo ir klydimo būdu“, – prisipažįsta Viktorija.

Nors pradėdama dirbti gimnazijoje Viktorija turėjo paskirtą mentorių, dėl didelio visų užimtumo mokykloje ne visuomet pavykdavo gauti tiek pagalbos, kiek jos norėtųsi jaunam mokytojui darbo pradžioje. Daug ko teko mokytis savarankiškai – per praktiką, bandymus ir stebėjimą. Nors tai nebuvo lengva, tokia patirtis padėjo greičiau įsilieti į kasdienį ritmą. Tokia realybė paskatino Viktoriją imtis pokyčių: „Magistro darbe, kurio vadovė buvo VDU Švietimo akademijos dėstytoja doc. dr. Rita Mičiulienė, rašiau apie pradedančiųjų pedagogų adaptacijos iššūkius ir priežastis palikti pedagogo karjerą. Norėjosi suprasti, kodėl kolegos išeina iš mokyklos, ir ką galima padaryti, kad jie pasiliktų. Tikiu, kad įgytos žinios ir patirtis pravers, jei kada tapsiu mokyklos direktore ar pavaduotoja ir reikės pačiai formuoti bei išlaikyti kolektyvą“.

Parama ir pagalba – būtinybė nuo pirmos dienos

Perdegimas – dar vienas dažnas jauno mokytojo darbo palydovas. Pasak V. Šilinskienės, švietimo sistemoje dirbantys jauni specialistai ne tik pervargsta, bet ir dažnai negeba laiku atpažinti, kad perdegė. Viena svarbiausių sąlygų, galinčių padėti to išvengti, anot jos, yra gebėjimas brėžti aiškias ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.

Šiandien Viktorija jau stengiasi perteikti šią patirtį pradedantiems kolegoms. „Kolegoms dažnai primenu: pasibaigus darbo laikui – ilsėkitės. Kartais tai reiškia ir tėvų nepasitenkinimą, bet taip apsaugoma mokytojo gerovė ir emocinis balansas“, – priduria ji. Ji taip pat mano, kad pirmieji treji ar penkeri metai pedagogo kelyje yra esminiai: jei per šį laiką mokytojas nesulaukia reikiamos paramos, aiškių gairių ir palaikymo iš bendruomenės, išlikti švietimo sistemoje tampa itin sudėtinga.

Viktorija Šilinskienė (asmeninė nuotrauka)

„Būna, kad nors jautiesi pervargęs, vis tiek bandai perlipti per save. Pirmaisiais metais galvoji, kad daug ko dar nemoki, todėl taip sunku. Praėjus metams, ateina antri, jau daug ką moki, bet vis dar jautiesi taip pat pavargęs. Suvoki, kad vien gebėjimų nepakanka – reikia paramos, bendruomenės ir aiškių gairių“, – dalijasi pedagogė.

Pasak Viktorijos, net ir rūpindamiesi savimi, jauni mokytojai dažnai pasiekia lūžio tašką. „Tas palūžimas gali įvykti po metų, o kartais – ir po kelių mėnesių. Ir tai ne visada susiję su profesine kompetencija, labiau su emocine būsena, kurią veikia nežinomybė, krūvis, vienišumo jausmas“, – pastebi ji.

Tokias tendencijas patvirtino ir jos magistro tyrimas, kuriame atskleista, kad viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių jauni pedagogai svarsto apie pasitraukimą, yra būtent psichologinis pervargimas ir paramos trūkumas.

Viktorija įsitikinusi, kad psichologinė pagalba mokytojams turi būti prieinama anksti ir nemokamai. „Medicinos darbuotojams kompensuojama psichologo pagalba, tokia paslauga turėtų būti teikiama ir pedagogams. Ne tada, kai jau nieko nebenori ir nebegali, bet nuo pirmos dienos, kai tik įžengi į mokyklą“, – pabrėžia ji.

Ką galėtų perimti iš verslo?

Jaunų darbuotojų išlaikymo iššūkius kasdien sprendžia ir verslas. Startuolio „Omnisend“ vadovas bei vienas jo įkūrėjų, startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigtos organizacijos „Švietimas #1“ valdybos pirmininkas Rytis Laurinavičius teigia, kad jaunų darbuotojų išlaikymo formulė nėra sudėtinga – svarbiausia yra laisvė ir pasitikėjimas.

 „Jei jauni žmonės mato, kad darbe gali prasmingai dirbti, augti ir yra vertinami, jie lieka. Jei ne, išeina. Ir teisingai, nereikia užlaikyti žmonių, – atvirai sako jis. – Kaita yra natūralus dalykas, auga ir kinta ne tik jauni žmonės, bet pati organizacija, tad ties kažkuriuo tašku gali įvykti prasilenkimas, ir tokiu atveju geriau išsiskirti. Jauni žmonės dažnai matuojasi, kas jiems tinka, ir būna atvejų, kai pasižvalgę kitur ir pasisėmę žinių grįžta į savo buvusias darbovietes toliau jas auginti ir stiprinti“.

R. Laurinavičius įsitikinęs, kad tiek versle, tiek švietime svarbiausia žmogų girdėti, leisti jam spręsti realias problemas, prisiimti atsakomybę, pasekmes ir augti: „Versle supratome, kad žmogus auga ne tada, kai jį saugai nuo visko, o kai jis pats gali spręsti problemas. Ir kai jį girdi“.

Rytis Laurinavičius

Pasak jo, mokyklos galėtų perimti iš verslo paprastą dalyką – pasitikėjimą jaunu žmogumi. „Jei ateina jaunas žmogus, duokime jam erdvės eksperimentuoti, klysti, turėkime daugiau lankstumo. Nemaža edukacinės sistemos dalis vis dar yra gan konservatyvi, stagnavusi, nėra atvirumo naujovėms, neeksperimentuojama su naujesnėmis metodikomis, lėčiau taikomasi prie tendencijų. Kitaip sakant, praleidžiama visa tai, ką daro sėkmingi verslai“, – sako jis.

Z karta, jo manymu, per artimiausią dešimtmetį reikšmingai pakeis darbo rinkos veidą – ši karta įneš daugiau realumo ir privers verslus nusileisti ant žemės: „Jie ir dabar meta darbus, kai neaišku, kodėl juos reikia dirbti. Įmonės bus priverstos pagaliau ne tik rašyti apie kultūrą, bet ją iš tikro turėti – aiškesnę, prasmingesnę, galbūt ir žmogiškesnę“.