• Titulinis
• Visos naujienos

Papildomas priėmimas į profesinių studijų programą „Pedagogika“

Skelbiamas papildomas priėmimas į valstybės nefinansuojamas studijų vietas profesinių studijų programoje „Pedagogika“.

Prioritetas priimant bus skiriamas turintiems aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną matematikos, informacinių technologijų, gamtamokslio ugdymo, kalbų, socialinio ugdymo dalykų mokytojų kvalifikacijai bei turintiems susitarimus su bendrojo ugdymo mokyklomis dėl pedagoginės praktikos atlikimo ir darbo pabaigus studijas.

Profesinių studijų programa „Pedagogika“ trunka vienerius metus, ją baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas.

Programa skirta asmenims, neturintiems pedagoginio pasirengimo, tačiau dirbantiems ar ketinantiems dirbti švietimo institucijose, kuriose reikalaujama pedagogo kvalifikacijos.

Pedagoginių studijų programą sudaro teorinė dalis (paskaitos), kurios apimtis 720 val., pedagoginė praktika (atliekama bendrojo ugdymo mokyklose), kurios apimtis 800 val. ir savarankiškai rengiamas baigiamasis darbas, kurio apimtis – 80 val.

Studijos bus vykdomos Kaune ir Vilniuje, todėl teikiant prašymus pasirinkite vieną miestą, kuriame numatote studijuoti.

Prašymus galima pateikti iki rugpjūčio 22 d. 24 val. internetu.

Prašymus ir dokumentus galima pateikti į vieną iš nurodytų sričių, kuri atitinka turimą aukštojo mokslo kvalifikaciją:

• Kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną matematikos ir informacinių technologijų, gamtamokslinio ugdymo sričių (biologijos, chemijos, fizikos, integruoto gamtos mokslų kurso, technologijų) dalykų mokytojų kvalifikacijai pateikia dokumentus pasirenkant STEM sritį.
• Kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną kalbų (lietuvių kalbos ir literatūros, anglų, vokiečių, prancūzų, rusų), socialinio ugdymo (istorijos, geografijos, pilietiškumo pagrindų, nacionalinio saugumo ir krašto gynybos, filosofijos, socialinės pedagogikos) sričių dalykų mokytojų kvalifikacijai pateikia dokumentus pasirenkant SOC sritį.
• Kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną kitų ugdymo sričių (dailės, etikos, fizinio ugdymo, ikimokyklinio ugdymo, muzikos, pradinio ugdymo, šokio, teatro, tikybos) dalykų mokytojų kvalifikacijai pateikia dokumentus pasirenkant KITI sritį.

Stojantieji turi pateikti programos priėmimo taisyklėse nurodytus dokumentus.

Pateikus dokumentus, būtina pasitikrinti, ar pateiktas prašymas sistemoje tikrai yra, dar kartą prisijungiant. Atkreipkite dėmesį, kad įkeliamų dokumentų apimtis neturi būti didesnė, nei nurodyta sistemoje.

Visi stojantieji turi dalyvauti motyvacijos pokalbyje, kuris vyks nuotoliniu būdu rugpjūčio 24 dieną.

Išsami informacija apie motyvacijos pokalbio eigą ir tvarkaraštis kiekvienam stojančiajam bus išsiųsti nurodytais el. pašto adresais, todėl pasitikrinkite „Spam“ ar „Junk“ katalogus savo el.pašto dėžutėje.

Kad VDU administratorių siunčiami laiškai su svarbia informacija sėkmingai pasiektų Jūsų pašto dėžutę, rekomenduojame įtraukti adresus: vaida.luksiene@vdu.lt (pasirinkusiems studijuoti Kaune) ir romute.sainer@vdu.lt (pasirinkusiems studijuoti Vilniuje) į savo el. kontaktų sąrašą.

Priėmimo sąlygos pateikiamos 2022 m. priėmimo į profesines studijas „Pedagogika“ taisyklėse.

2022 m. norminė profesinių studijų kaina – 3524 eurai metams.

Daugiau informacijos apie priėmimą į profesines studijas „Pedagogika“:

VDU Švietimo akademija

Informacija įstojusiems į VDU 2022 m.

Džiaugiamės, kad bakalauro studijas 2022 m. pasirinkote Vytauto Didžiojo universitete.

Norint tapti pilnateisiu VDU studentu, Jums reikia nuo liepos 29 d. 15 val. iki rugpjūčio 2 d. 17 val. pasirašyti studijų sutartį elektroniniu būdu jungiantis adresu https://epasirasymas.vdu.lt/.

Pakviestieji studijuoti būtinai turi pasirašyti studijų sutartis elektroniniu būdu iki nurodyto laiko. Laiku nepateikus reikiamų dokumentų ir nepasirašius studijų sutarties, kvietimas studijuoti anuliuojamas.

Studijų sutarties pasirašymo elektroniniu būdu žingsniai:

• Norėdami pasitikrinti, ar tikrai įstojote į Vytauto Didžiojo universitetą, prisijunkite prie LAMA BPO sistemos adresu lamabpo.lt
• Sumokėkite 45 € registracijos mokestį
• Prisijunkite prie VDU e. pasirašymo sistemos https://epasirasymas.vdu.lt/ per elektroninę bankininkystę, mobilų ar elektroninį parašą. Neturint galimybės prisijungti šiais būdais, reikia susikurti paskyrą VDU e. pasirašymo sistemoje, prisijungimo lauke pasirenkant „Kurti naują paskyrą“. Tuomet prisijungti reikia naudojant naujos paskyros prisijungimo vardą ir slaptažodį
• Patvirtinkite studijų sutartį elektroniniu būdu
• Jei kyla sunkumų, skambinkite telefonu (8 37) 323 206 arba +370 65547241, +370 610 73160, +370 615 22359.

Nepavykus savarankiškai sudaryti studijų sutarties, galima atvykti į universitetą rugpjūčio 1 d. nuo 9 iki 17 val. ir rugpjūčio 2 d. nuo 9 val. iki 17 val.  adresu V. Putvinskio g. 23, Kaunas ir studijų sutartį sudaryti su universiteto darbuotojų pagalba. Norint studijų sutartį pasirašyti universitete, rekomenduojama 45 € registracijos mokestį sumokėti iš anksto per elektroninę bankininkystę.

Pasirašant studijų sutartį elektroniniu būdu, į VDU e. pasirašymo sistemą reikia įkelti šių dokumentų kopijas:

• Registracijos mokesčio kvitą – 45 €;
• Jei vidurinis išsilavinimas įgytas ne Lietuvos Respublikoje – pateikiami Studijų kokybės vertinimo centro išduoti dokumentai;
• Dokumentą (-us), patvirtinantį pavardės keitimą (originalą), jei ne visi pateikiami dokumentai yra ta pačia pavarde ir nėra nurodytas asmens kodas;
• Suaugusiųjų mokymo centro pažymą apie metinius dalykų pažymius (jeigu jie reikalingi konkursiniam balui apskaičiuoti);
• Tarptautinių ir šalies olimpiadų arba konkursų I-III vietų laimėtojams – tai įrodančius dokumentus, už kuriuos buvo skirti papildomi balai;
• Tarptautinio užsienio kalbos egzamino įvertinimo sertifikatą.

Išsamesnę informaciją apie sutarčių pasirašymą teikia:

Kaune ir Vilniuje vyks neįprastas renginys „Sumuštiniai aplink pasaulį“

Liepos 25 d., pirmadienį, 12.30 val. vyks neįprastas renginys „Sumuštiniai aplink pasaulį“ Kaune ir Vilniuje, kuriame Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų dalyviai – užsieniečiai iš daugiau nei 33 pasaulio valstybių, vaišins miestiečius savo gamybos sumuštiniais.

XVIII amžiuje Anglijoje atsirado sumuštinis, šiandien be viengubo, kepto sumuštinio neįsivaizduojame savo kasdienybės. Ar žinojote, jog 1965 metų kosmoso misijoje astronautas Džonas Jangas suvalgė sūdytos jautienos sumuštinį, nors nebuvo galima įsinešti maisto iš žemės? Kelionės, pertraukų, iškylos neįsivaizduojame be šio patiekalo.  Kad ir kur bebūtume – nuo tolimosios Amerikos, egzotiškos Japonijos, Vokietijos, Sakartvelo, Argentinos iki mūsų brolių Latvijos – kone kiekviena pasaulio kultūra turi vieną bendrą patiekalą sumuštinį. Pastaraisiais metais Lietuvoje  socialiniuose tinkluose sumuštiniai išgyvena tikrą renesansą. Ar lietuviai mėgsta sumuštinius su juoda duona ir dešra? Kokius sumuštinius valgo tolimųjų šalių gyventojai?  

Tad renginyje „Sumuštiniai aplink pasaulį“ Kaune ir Vilniuje svečiai galės paragauti, pasmaližiauti įvairių skonių sumuštiniais, pažinti užsienio šalį bei apsilankyti „Kalbų kavinėje“, kur galės pabendrauti su užsieniečiais. 

Renginio metu kviečiame prisijungti prie iniciatyvos „Piešiame Lietuvą“ ir atnešti kanceliarinių prekių, skirtų Ukrainos centrų vaikams. 

Maloniai kviečiame apsilankyti, paragauti, pabendrauti ir pabūti kartu!

Susitinkame: T. Ševčenkos g. 31, lauke, Vilniuje, VDU Švietimo akademijoje.

Kauno adresas: CulturEUkraine, Laisvės al. 102, 3-ias aukštas, 309 kabinetas, poilsio kambarys (įėjimas kairėje)

 

On Monday, July 25th, at 12:30 p.m., an unusual event „Sandwiches Around the World” will take place in Kaunas and Vilnius. The participants of the Lithuanian Language and Culture of Vytautas Magnus University (VMU) organised for foreigners from more than 33 countries, will invite the residents of both cities will have an opportunity to travel the world through sandwiches made by our students. 

The sandwich appeared in England in the 18th century, and today we cannot imagine our daily routine without a sandwich. Did you know that on a space mission in 1965, astronaut John Young ate a sandwich of salted beef, even though it was not possible to bring food from the ground? We cannot imagine a trip, breaks, or a picnic without this dish. Wherever we are – from the distant America, exotic Japan, Germany, Georgia, Argentina to our Latvian brothers – almost every culture in the world has one common dish sandwich. In recent years, sandwiches have been experiencing a real renaissance on social networks in Lithuania. Do Lithuanians like sandwiches with black bread and sausage? What kind of sandwiches do residents of distant countries eat? 

Therefore, at the event „Sandwiches Around the World” in Kaunas and Vilnius, guests will be able to taste, have breakfast with sandwiches of various tastes, get to know a foreign country and visit the „Language Cafe”, where they can chat with foreigners.

During the event, we invite you to join the initiative „We draw Lithuania” and bring stationery for children’s art therapy in the Ukrainian centers in Kaunas and Vilnius. 

We kindly invite you to visit, taste, chat and be together!

 

We meet in

Vilnius: T. Ševčenkos g. 31, outdoors, in Vilnius, at the VMU Academy of Education.

Kaunas: CulturEUkraine, Laisvės al. 102, 3rd floor, room 309, leisure room (entrance on the left)

Medikų dukra pasirinko darbą su egzotiškais gyvūnais – šis atvedė į švietimą

Medikų šeimoje gimusi Vesta Aleknavičiūtė, rinkdamasi savo profesinį kelią, žūtbūt norėjo elgtis priešingai: rinktis kitą profesiją, tik ne mediko. Šis noras formavosi dar vaikystėje, kai jai giminaičiai bei tėvų draugai nuolat kartojo, kad jos, kaip medikų vaiko, profesinė ateitis aiški – ji, matyt, taip pat seks jų pėdomis. „O man būtinai norėjosi rinktis kažką kito dar ir dėl to, kad paniškai bijojau kraujo. Sakiau, jau į mediciną – tikrai niekaip. Tiesa, nuo gamtos mokslų, biologijos, kurie stipriai susiję su medicina, netoli ir tenuėjau“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktorantė, dėstytoja, VDU Botanikos sodo edukatorė.

Baigusi Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnaziją, Vesta pasirinko VDU biologijos (šiuo metu – biologijos ir genetikos) bakalauro studijas. Viename iš pirmųjų kursų, kuriame turėjo atlikti įvairius laboratorinius darbus, reikėjo skrosti gyvūnus.

„Iš pradžių galvojau, kad neišbūsiu, alpsiu. Juk aš bijau kraujo! Bet visgi ryžausi įveikti save: pabandžiau, ir patiko, buvo labai įdomu. Nei bloga buvo, nei alpau. Štai tada mama liūdėjo, kad visgi nepasirinkau medicinos. Bet jau viskas, tuo metu buvau įklimpusi į biologiją iki ausų. Be to, biologijoje įžvelgiau kiek kitokią prasmę, nei medicinoje. Medicina apsiriboja tik žmogaus gydymu, o aš norėjau veikti plačiau – orientuotis į visą gyvąją gamtą“, – sako V. Aleknavičiūtė, po bakalauro magistro studijoms pasirinkusi  molekulinę biologiją.

Prižiūrėjo zebrus, antilopes ir žirafas

Baigusi studijas, V. Aleknavičiūtė pradėjo dirbti Lietuvos zoologijos sode, Kanopinų gyvūnų skyriuje – prižiūrėjo zebrus, antilopes, žirafas. Nors tai, atrodytų, itin egzotiškas darbas, bet tuo pačiu nenutolęs nuo ugdymo: apart tiesioginio darbo su gyvūnais, jai teko pristatinėti prižiūrimus gyvūnus zoologijos sodo lankytojams.

„Darbas zoologijos sode nebuvo lengvas. Viena vertus, jis suteikdavo be galo daug malonumo – tokio artimo ryšio su gyvūnu būdamas zoologijos sodo lankytoju tikrai nesukursi. Iš kitos pusės, darbas buvo labai atsakingas ir pavojingas. Bet turbūt labiausiai mane žavėjusi darbo zoologijos sode dalis buvo darbas su žmonėmis, pristatant jiems prižiūrimus gyvūnus. Labai patikdavo pristatymams ruoštis – per tai ir supratau, kad būtent švietimas yra mano sritis, ne gryna biologija“, – prisipažįsta V. Aleknavičiūtė.

Bendrauti su vaikais bei šeimomis, pasakoti jiems apie gyvūnus, kuriuos prižiūri, jai be galo patiko – tai pastebėjusi viena jos pažįstama pasiūlė Vestai užsiimti edukacija VDU Botanikos sode ir ten vesti lankytojams edukacijas apie gamtos mokslus.

„Gavusi pasiūlymą, įprastai visad esu linkusi pabandyti, neskubu atsisakyti. Maža ką, o gal patiks? Tad štai taip bandau jau penkti metai, – juokiasi pašnekovė. – Botanikos sode atradau save būtent gamtos mokslų ugdyme. Kadangi neturėjau teorinių žinių, o tik praktinius pedagogikos įgūdžius, nusprendžiau baigti vienerių metų trukmės VDU pedagogikos kvalifikacijos studijas. Dabar be pedagogikos savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoju“.

Doktorantūros studijos – praturtinanti kelionė į save

Baigusi magistro studijas, nors tuo metu dirbo Botanikos sode, ji pajuto savotišką tuštumą. Nors pirmą mėnesį atrodė smagu, kad nebėra paskaitų, atsiskaitymų, egzaminų, ilgainiui atsirado stimulas ir alkis žinioms, tobulėjimui – pradėjo to ieškoti vaikščiodama į biblioteką, skaitydama knygas, lankydama įvairius kursus.

Jei Vestos aplinkoje ir buvo dvejojančiųjų, ar verta rinktis trečiąją studijų pakopą, investuoti į tai savo laiką ir žinias, pati Vesta tuo neabejojo – po magistro studijų, padirbėjusi Botanikos sode ir baigusi trumpąsias pedagogikos studijas, ji suprato, kiek dar daug nežino ir kiek galėtų naujų žinių dar įgyti.

„Pamenu pokalbį su vienu bičiuliu, kuris man pasakė: „Į doktorantūros studijas žiūrėk ne kaip į studijas, kurias baigsi, bet vertink tai kaip į žiniomis praturtinančią kelionę į save“. Tas požiūris man labai tiko ir patiko. Jei studijuodama bakalaurą nekantravau studijas kuo greičiau baigti, pradėti dirbti ir tapti savarankiška, tai doktorantūrą vertinu kaip labai gražų savo gyvenimo etapą – nuostabią kelionę į save“, – pasakoja pašnekovė.

Įkvėpė gamta ir mokytoja

Paklausta, ar turi kokį nors mokymosi ritualą, kuris padeda jai ne tik mokytis, bet ir studijas suderinti su darbu, kitomis veiklomis, asmeninio gyvenimo planais, V. Aleknavičiūtė dalijasi paprastu patarimu: tiesiog planuotis ir viską susižymėti darbo knygoje, kad netektų kažko užmiršti ar vėluoti atlikti.

„Pamenu, kai pradėjau vieną pirmųjų savo darbų, kolegė, kuri ten dirbo jau ne vienerius metus, pradėjo man vardinti užduotis: tą reikia padaryti, aną ir dar tą. Tąkart ji stebėjosi, kad nieko nesižymiu darbo knygoje, o pasikliauju vien savo atmintimi. Ir ji buvo teisi – vos po mėnesio įsigijau darbo knygą, ir ją nusiperku kasmet, vos prasidedant metams. Kai tiek visokių reikalų, knyga tikrai padeda – su pabraukimais, šauktukais ir visokiais ekstra darbais“, – savo patirtimi dalijasi Vesta. Ir priduria: jeigu ji mato, kad laukia intensyvus periodas ar koks sunkesnis iššūkis, nusiperka plytelę juodojo šokolado. „Kol įveiki darbą, įveiki ir šokoladą. Tokiais periodais smegenims juk reikia šiek tiek gliukozės“, – šypsosi ji.

Šiuo metu Vesta dėsto studentams dviejose programose – mokomojo dalyko STEAM pedagogikos, taip pat pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo. Ji pastebi, šiose srityse vis dar gajūs įvairūs mitai, pavyzdžiui, kad tiksliuosius mokslus mokytis sunku, o štai socialinius – lengva, nes ten viską gali atsiskaityti vadovaudamasis intuicija. Iš tiesų tiek vienoje, tiek kitoje srityje reikia mokytis, įdėti daug darbo ir pastangų. Gal tai atbaido būsimus studentus, bet pašnekovė sako norinti kaip tik padrąsinti jaunimą rinktis gamtos mokslus ir ypač tokias specialybes kaip STEAM mokomojo dalyko pedagogika – tai itin įdomios sritys.

„Gamta mane žavėjo nuo mažumės, štai ir dabar geriausias poilsis man yra gamtoje. Kai mokykloje atėjo laikas profiliuotis, rinktis, kokius dalykus mokytis A ar B lygiu, ilgai nesvarsčiau – A lygiu pasiėmiau biologiją ir chemiją. Ir nesuklydau. A lygyje turėjau be galo stiprią mokytoją Laimą Lapinskaitę, kuri mane ir pastūmėjo savo gyvenimą susieti su biologija. Iki šiol palaikome su ja ryšį – tai mano įkvėpėja, mokytoja iš didžiosios raidės“, – komplimentus savo mokytojai žėrė V. Aleknavičiūtė.

Biologijos pamokos neturėtų būti nuobodžios

Didžiąja dalimi visa Vestos pedagoginė patirtis sukasi aplink mokinius, nes edukacijose įprastai dalyvauja 1-12 klasių moksleiviai. Įstojusi į doktorantūrą, ji gavo galimybę dėstyti ir studentams – šia galimybe ji be galo džiaugiasi ir didžiuojasi. Darbas su studentais, kurie yra jau suaugę žmonės, turintys savo supratimą ir idėjų, moko pasitempti ir ją pačią.

Su studentais ji daug diskutuoja, ieško bendrų sprendimų: „Iš savo studentų visų pirma išmokau lankstumo – lanksčiau reaguoti į įvairias situacijas, atsižvelgti į įvairius prašymus, nes juk visko gyvenime nutinka. Ir jei į mano vedamas edukacijas mokiniai atvyksta kartą ar kelis, tai su studentais matausi kas savaitę – žinau jų rūpesčius, problemas, jie dalijasi savo idėjomis, patirtimi, išgyvenimais. Su jais turime tikrai stiprų ryšį“, – apie darbą su studentais pasakoja V. Aleknavičiūtė.

Svarstydama, kokių pokyčių reiktų imtis, kad susidomėjimas gamtos mokslais būtų didesnis ir daugiau studentų rinktųsi šios krypties studijas, Vesta sako, kad viskas prasideda nuo mokyklos.

„Atsimenu, mokykloje nors ir mokėmės pagal vadovėlį bei pratybas, tuo pačiu turėdavome gausybę įvairių praktinių veiklų, susijusių su gamtos mokslais. Pamokose stebėjome per mikroskopą svogūną, matavome fotosintezės intensyvumą ir t.t.Būtent gamtos mokslų mokymas per praktines veiklas, patirtį ir gali sudominti. Nes viena, kai apie medį perskaitai knygoje, ir visai kas kita, kai su mokiniais nuvyksti į mišką ar Botanikos sodą ir tuos medžius pamatai, tyrinėji, lieti.

Kai savo studentų paprašau užpildyti anketas apie patirtį, susijusią su gamtos mokslais, buvo ir tokių atsakymų, kad gamtos mokslai yra neįdomu, nuobodu, labai sausa. Tąkart stebėjausi ir negalėjau suvokti, kaip taip gali būti? Vėliau išsikalbėjome, kad mokykloje jie tiesiog mokėsi iš vadovėlio – atsiversdavo knygą, konspektuodavo, atsakydavo į klausimus ir judėdavo prie kitos temos. Be abejo, kad toks bėgimas per temas nepalieka jokio įspūdžio ir patirties, o gamtos mokslai nesudomina. Labai norėtųsi, kad būtent tai keistųsi“, – sako lūkesčiais dalijasi V. Aleknavičiūtė.

Lietuvių kalbos besimokantis ukrainietis O. Rudenko: „Noriu tapti Lietuvos ir Ukrainos vienybės ambasadoriumi“

Ukrainietis Oleksii Rudenko – doktorantas, jau praėjusių metų vasarą dalyvavo lietuvių kalbos ir kultūros kursuose Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje. Oleksii mokosi lietuvių kalbos tam, kad galėtų rašyti disertaciją. Moksliniame darbe analizuoja Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos praeitį bei naujausių laikų mitus. „Man lietuvių kalba padeda skaityti įvairiausius istoriografijos veikalus, knygas Vilniaus bibliotekose, diskutuoti su bendraminčiais, pristatyti tyrimus“, – sako doktorantas.

Šių metų vasario mėnesį prieš pat karą Oleksii atvyko stažuotis į Vilnių, tad jaunasis tyrėjas pradėjo savanoriauti Ukrainos kariuomenėje projekte „#StandWithUkraine“, renka aukas gynybos reikmenims, skirtiems Ukrainos gynybos pajėgoms, pirkti. Už surinktas lėšas jis superka medicinos, apsaugos, gynybos priemonių, kurias tiesiogiai siunčia Ukrainoje kovojantiems kariniams daliniams. „Aš didžiuojuosi drąsiais lietuviais, kurie karo akivaizdoje padeda mano šaliai. Tad mokėdamas lietuvių kalbą galiausiai noriu tapti Lietuvos ir Ukrainos vienybės ir draugystės ambasadoriumi ir padėkoti lietuviams už paramą Ukrainai“, – sako O. Rudenko.

Po penkiolikos metų pertraukos lietuvė Greta Kšivickaitė grįš į gimtąjį Kauną, kur dalyvaus lietuvių kalbos kursuose. „Būdama devynerių metų su savo mama iš Kauno išvažiavau į Vokietiją, kur mama su manimi nustojo kalbėti lietuviškai. Nuo trylikos, deja, užmiršau lietuvių kalbą, tačiau man dėl to skaudu iki šiol. Jaučiuosi kaip žmogus, kuris neturi savo tam tikros kūno dalies. Tad man svarbu rasti savo tikrąją tapatybę“, – pasakoja dvidešimt dvejus metus gyvenanti Vokietijoje G. Kšivickaitė.

Šią vasarą Oleksi ir Greta su daugiau nei 190 užsieniečių dalyvaus lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniuje. Vokietijoje gyvenanti Greta po penkiolikos metų pertraukos viešės Kaune.

 

Misija – atrasti Lietuvą

 VDU Tarptautinių projektų koordinatorės Agnės Poderytės teigimu, Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursų misija – suteikti galimybę užsienio lietuviams atrasti ryšį su savo šaknimis, patirti ir pačiupinėti lietuviškumą, atpažinti Lietuvą iš senelių pasakojimų, pamatyti kultūrinius simbolius, pajausti, kokią svarbą lietuviškumas turi jų tapatybei. Šešerius metus kuruojanti kursus Agnė vis dar žavisi užsieniečių motyvacija mokytis mūsų šalies kalbos. „Tai labai jautrus ir įdomus procesas, prie kurio prisidėti – didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas, padėjęs plačiau suprasti apie lietuvius, kaip bendruomenę, ir už šalies ribų. Man darbas su šiais kursais – tarsi terapija nuo lietuviškų „taigi mes niekuo neįdomūs“, „ko čia pas mus važiuoti“ ir panašių mantrų. Sudarinėjant kursų programą, reikia labai gerai apsidairyti – nuspręsti, ką įdomaus nori parodyti, pristatyti, papasakoti, tačiau tuo pat metu išvengti tam tikrų savęs matymo pinklių – suprasti savo kultūrines traumas, bet suvokti, kad ne visiems aplinkui jos tokios skausmingai įdomios kaip mums“, – sako koordinatorė A. Poderytė.

Kursų metu užsieniečiai klausosi Lietuvos istorikų, filosofų, politologų, žinomų žmonių paskaitų, keliauja po Lietuvą, aplanko Trakus, Anykščius, Platelius, Nidą, Aukštadvario regioninį parką, garsiausius Kauno ir Vilniaus muziejus. „Ir čia galiu pasakyti yra, ko gero, didžiausia šių vasaros kursų dovana man, kaip žmogui, – pamatyti Lietuvą kitomis akimis – įsivardinti, kas tau pačiai patinka, kad galėtum tą perteikti kitiems. Kaip ir žmogui, žiūrėsiančiam tavo mėgstamą serialą pirmą kartą, kartais imu jiems pavydėti, ką reiškia patirti lietuvišką vasarą, rūku apsivėlusias pievas, raudonus Vilniaus stogus, švelnius Kauno modernizmo linkius, žemuoges ant smilgų, tankius miškus, valtelės ežere tylą“, – teigė A. Poderytė.

Sulaužo mitą, kad lietuvių kalba sudėtinga

Daugiau nei dvidešimt dvejus metus lietuvių kalbos ir kultūros kursus organizuojanti VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė griauna mitą, jog lietuvių kalba yra sunkiausia. Vilma pastebėjusi, jog viena iš mūsų, lietuvių, tapatybės dalių – ieškoti, kas yra sudėtingiausia. Mes padarome baubą, jog mūsų kalba yra sunki, bet kiekvienos užsienio kalbos mokymasis – nelengvas kelias. Šiandienis užsienietis moka daugiau nei 3 užsienio kalbas, tad tikrai įveikia ir lietuvių kalbą. Per dvidešimt dvejus metus ne vienas užsienietis išmoko puikiai lietuvių kalbą, liko gyventi Lietuvoje. „Pavyzdžiui, perujietis Diego su žmona lietuve Kristina nutarė siekti savo svajonės Lietuvoje ir įkūrė lietuvišką ūkį, turkas Jazmin baigė teisės magistrantūros studijas lietuvių kalba, Japonijoje japonė Aya verčia lietuvių knygas į japonų kalbą, japonai sužinojo apie literatūrologę Viktoriją Daujotytę, rašytoją Eveliną Daciūtę bei mūsų šalies muziejus. Tokios neeilinės studentų patirtys įkvepia toliau sėkmingai organizuoti kursus ir burti lietuvių kalbos ambasadorių šeimą visame pasaulyje“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Kitakalbių dėstytoja netiki vadovėliais ar paskaitomis, kur per dešimt dienų galima išmokti lietuvių kalbos. Vilma tiki: jei studentas intensyviai mokosi lietuvių kalbos visus metus, gali pasiekti B1 kalbos lygį. Be abejo, visas kalbos mokymosi procesas yra kompleksinis, tad, jei studentas integruojasi šalyje, pajaučia jos kultūrą, per penkerius metus jis lietuviškai gali imti kalbėti puikiai. „Žinoma, mūsų studentai ir po mėnesio gali kalbėti lietuviškai, rašyti rašinius ar užsisakyti picos, bet norint suvokti ir kalbėti lietuviškai – reikia laiko“, – teigia kursų vadovė.

                             Mokytojai skleidžia lietuvybę pasaulyje

Šiuo metu pasaulyje – daugiau nei 200 lituanistinių mokyklų ir 40 Baltistikos centrų, didžioji dalis juose dirbančių mokytojų – savanoriai ir jiems reikia pagalbos. Tad penktus metus VDU Švietimo akademijoje Vilniuje rengiamos Lituanistinės studijos, kurių metu užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai klausosi įvairių paskaitų, tobulina didaktines, pilietiškumo, kalbos kompetencijas. „Tie mokytojai moko ne tik ikimokyklinio, pradinio, vidurinio ugdymo amžiaus vaikus, bet ir suaugusius. Tie pedagogai – tikri lietuvių kalbos ambasadoriai pasaulyje, padedantys ne tik išsaugoti lietuvių kalbą, bet ir lietuvišką tapatybę. Mes dažniau turime kalbėti apie šiuos mokytojus, kurie nuo tolimosios Amerikos iki Australijos skleidžia lietuvybę“, – sako V. Leonavičienė.

 

Savanorystė kilsteli virš kasdienybės

 

Pasaulyje vykstantys globalūs reiškiniai – pandemija, Ukrainoje besitęsiantis karas – išmokė daugybės esminių pamokų ir priimti pokyčius. Dar prieš kelerius metus lietuvių kalbos kursai nuotoliniu būdu buvo sunkiai įsivaizduojami. Lietuvoje vis populiaresnė tampa ir savanorystė. „Prieš pandemiją užsieniečius veždavome į senelių namus, kur jie dainuodavo, skaitydavo eilėraščius ar bendraudavo su senoliais. Šiemet prikelsime iniciatyvą „Pasaulio sumuštiniai“, kurios metu užsieniečiai gamins savo šalies sumuštinius ir juos pristatys Vilniaus bei Kauno gyventojams. Prasidėjus karui Ukrainoje, kasdien padedu atvykusiems ukrainiečiams, randu prieglobstį, nukreipiu į specialistus ar studentams padedame pasirinkti studijas“, – atvirai kalba kursų vadovė V. Leonavičienė.

Tarptautinių programų koordinatorė A. Poderytė prasidėjus pandemijai savanoriavo Kauno klinikose Covid-19 skyriuje, o prasidėjus karui Ukrainoje prisijungė prie Raudonojo kryžiaus bei Ukrainos registracijos centro. „Visgi dėl ribotų galimybių negaliu savanorystei skirti tiek laiko, kiek norėčiau, dažniausiai save realizuoju „Niekieno vaikų“ organizacijoje – ir dabar ne tik keliaujame į įprastus vizitus, bet ir su kone visa Kauno komanda turime didžiulį ir svarbų uždavinį – kiaurą parą prižiūrime tris mažiukus, energingus ir nuostabius pacientus. Nežinau, kodėl, gal dėl to, kad myliu vaikus ir nesunkiai randu su jais bendrą kalbą, sprendimas prisijungti sužinojus apie šią organizaciją buvo priimtas akimirksniu. Nesigailėjau nė sekundei ir nemanau, kad gailėsiuosi. Matyt, kai randi, kas yra tavo, pajunti tai iš karto. Savanorystė duoda neįtikėtinai daug – tos patirtys nepaprastai augina ir gauni tikrai daugiau nei duodi. Ji suteikia perspektyvos, išlendi iš savo įprasto socialinio burbulo, sutinki naujų, nuostabių žmonių ir jautiesi veikiantis kažką prasmingo. Savanorystė šiek tiek kilsteli virš kasdienybės. Gal tai ir svarbiausia? Daryti tai, kuo tiki. Jaučiu turinti be galo daug ir noriu tuo dalintis, tik svarbu suvokti savo galimybių ribas“, – pasakoja A. Poderytė.

 

 

 

 

 

 

VDU Švietimo akademijos Ukrainos centre lankėsi Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė

Liepos 12 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė apsilankė savo ir Ukrainos pirmosios ponios Olenos Zelenskos globojamame Ukrainos centre, kur susitiko su ukrainiečių bendruomene ir susipažino su centre organizuojamomis veiklomis.

Susitikime su ukrainiečiais D. Nausėdienė kalbėjosi apie jų įspūdžius ir patirtis dalyvaujant centro organizuojamose įvairiausio pobūdžio užimtumo veiklose, domėjosi tolesniais bendruomenės poreikiais.

„Šiuo metu Ukrainos centre jau visu pajėgumu organizuojamos įvairiausios kūrybinės, kultūrinės, sporto ir terapinės veiklos tiek moterims, tiek vaikams. Centre kasdien apsilanko vis daugiau nuo karo baisumų savo šalyje pabėgusių ukrainiečių, o tai rodo šio projekto svarbą ir būtinybę šiuo nelengvu jiems laikotarpiu. Džiaugiuosi, kad ukrainiečių bendruomenė čia buriasi, atranda vieni kitus“, – sakė pirmoji ponia.

D. Nausėdienė apsilankė vaikams organizuojamose emocinių užsiėmimų ir terapinių žaidimų grupėse su psichologais, moterų dailės terapijos užsiėmime, taip pat anglų kalbos klasėje.

Pasak pirmosios ponios, auga prie Ukrainos centro veiklų norinčių prisidėti savanorių skaičius, planuojama, kad ukrainiečių bendruomenei skirtų veiklų tinklelis taip pat plėsis.

„Kiekvieno pagalba ir iniciatyva yra laukiama. Jeigu tik galite ir norite prisidėti, nedvejokite. Jūsų geri darbai ir emocinė parama nenustoja būti reikalingi“, – sakė D. Nausėdienė.

Susitikime dalyvavo VDU Komunikacijos prorektorė doc.dr.  Vilma Bijeikienė, Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas prof. dr. Algirdas Raslanas, bendruomenės nariai.

 

 

 

Iš istorijos mokytojo šiandien tikimasi nepalyginamai daugiau, nei iki karo Ukrainoje pradžios

Pandemijos, pabėgėlių krizės, karo Ukrainoje kontekste istorijos mokytojas mokykloje nebėra specialistas, kuris tik praveda pamoką viena ar kita tema, paruošia mokinius eiliniam mokinių pasiekimų patikrinimui bei istorijos brandos egzaminui, suorganizuoja atmintinos datos minėjimą. Iš istorijos mokytojo šiandien visų pirma tikimasi nuomonės, komentarų, paaiškinimų apie esamus pokyčius, įvykius, o svarbiausia – analogiškų situacijų praeityje pristatymo ir netgi prognozavimo, kaip esami įvykiai gali pakrypti ir klostytis ateityje.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Moderniųjų didaktikų katedros vedėjas,  docentas, bakalauro studijų programos „Mokomojo dalyko pedagogika: istorija ir geografija“ dėstytojas dr. Linas Jašinauskas atkreipia dėmesį, kad šiandien nemaža dalis garsių politikos apžvalgininkų, analitikų, kurių klausosi gausios auditorijos, yra studijavę istoriją ir netgi dirbę mokykloje.

Pamoka apie karą neturi tapti nesibaigiančiu faktų srautu

Pats penkerius metus mokykloje istorijos mokytoju dirbęs L. Jašinauskas neabejoja, kad šiandien mokykloje kalbėti su mokiniais apie Ukrainoje vykstantį karą yra būtina. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šis pokalbis neturėtų virsti 45 minučių ar pusantros valandos paskaita, kurios kiekviena minutė – nesibaigiantis faktų, jų vertinimo ir interpretacijų srautas.

„Mokiniams visų pirma svarbu žinoti atsakymus į šiuos esminius klausimus: kodėl šis karas prasidėjo, kas gina savo teises, žemes, miestus, o kas į tai kėsinasi, siekia atimti, užgrobti, kas yra gėrio, teisybės pusėje, kas nutinka žmonėms, kurie yra įtraukti į šį karą, kaip šis karas ir kada jis gali pasibaigti, ką aš ir kiti turi daryti, kad būtų taika? Man atrodo, kad kartu atrasti atsakymai į šiuos klausimus mokiniui padės suprasti, kodėl ir kas vyksta, jam bus kur kas paprasčiau reaguoti, stebėti, vertinti visą tą nuolat besikeičiančią informaciją.

Nuo to turėtų prasidėti ir nacionalinio saugumo ir gynybos pamokos. Labai svarbu, kad pilietinio ugdymo, istorijos ir kitų dalykų pamokos vienas kitą papildytų bei skatintų mokinius ugdytis pilietiškumą”, – sako L. Jašinauskas.

Jo nuomone, istorijos mokymasis ir pilietiškumo ugdymas mokyklose turėtų prasidėti nuo atradimų sau ir mokiniams, kodėl mes prisimename ir mokomės apie konkrečius praeities įvykius, kalbame apie tam tikrų asmenų veiklą, jų kūrybą, pasiekimus, gyvenvietes, miestus ar netgi paminklus, kodėl žmonėms, bendruomenei, kurioje aš gyvenu, tai yra svarbu, ar ir man tai yra ar gali būti svarbu. Nuolat apie tai kalbant, aiškinantis, galima kartu su mokiniais atrasti istorijas, kuriose žmonės praeityje kartu įveikia sunkumus, atstovauja ir tarnauja bendriems interesams, gina savo laisves ir teises, siekia teisingumo ir kuria tarpusavio santykius, grindžiamus garbe, orumu, pagarba ir demokratija.

„Mokymo metodai, strategijos, priemonės, kurias mokytojas pasirinks, jam ir mokiniams tik tada padės siekti nusimatytų tikslų, kai visa ši veikla visiems bus suprantama ir prasminga”, – tvirtina kalbintas VDU docentas.

Ar tai nėra tik mokytojo primetami pasakojimai apie praeitį?

Pasirinkti studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete patį L. Jašinauską paskatino kelios priežastys. Visų pirma, istorija visada buvo jo mėgstamiausias dalykas mokykloje. Kita vertus, turėti galimybę dalintis savo patirtimi, mokyti istorijos kitus taip pat atrodė labai įdomi ir prasminga veikla. Gal studijų pradžioje labiau žavėjo istoriko darbas, nes istorijos sritis, praeityje glūdinčios paslaptys, noras jas išsiaiškinti rūpėjo dar nuo pradinės mokyklos laikų.

„Studijos, paskaitos ir pokalbiai su istorijos, didaktikos ir pedagogikos dėstytojais skatino kelti klausimus ir ieškoti atsakymus apie praeities pažinimo prasmę ir paskirtį, ką kiekvienai naujai kartai reiškia istorija. Kėliau klausimus, kiek gi mokykloje pateikiami pasakojimai apie praeitį tampa jaunų žmonių supratimo apie istoriją dalimi? Ar nėra taip, kad istorijos pamokos kartais virsta chronologiškai sudėliotų, nuasmenintų  įvykių, reiškinių, procesų sekomis, kurias svarbu atsiminti, apie jas trumpai papasakoti, o po to net rekomenduotina ir pamiršti, kad neperkrautum savęs praeities pažinimo našta?

Todėl be kasdienės istoriko darbo virtuvės pažinimo man tapo svarbu ieškoti būdų ir priemonių, kaip padėti mokiniui pačiam pažinti praeitį, ją suprasti ir kurti savo, o ne perpasakoti mokytojo pateikiamus, kartais net primetamus aiškinimus apie praeitį“, – sako L. Jašinauskas.

Istorijos mokytojo darbas patiko, tačiau 2001 m. vyresniems kolegoms, dėstytojams pasiūlius įsitraukti į Istorijos bendrųjų programų, metodinių leidinių, užduočių rengimą, jis nedvejodamas sutiko: tai atrodė puiki galimybė gilintis ir tęsti toliau paieškas atsakymų į su istorijos edukacija, jos mokymu susijusius klausimus.

„Istorija bendrojo ugdymo mokykloje, o ypač 9-12 klasėse, vis labiau tampa mokomuoju, „techniniu“ dalyku, kuris skirtas pasiruošti nacionaliniams istorijos žinių patikrinimams, brandos egzaminui, įsiminti faktus ir įvaldyti standartizuotas kognityvines technikas, kurios būtinos, kad galėtum sėkmingai atlikti tavęs ateityje laukiančias užduotis, – pastebi jis. – Tikimės, kad atnaujinamas mūsų šalies istorijos mokymo turinys, t. y., programos, vadovėliai, kitos priemonės, ypač 9–12 klasėse, skatins būsimų gimnazijų absolventus jausti pareigą ne tik šiandien, ateityje gyvenantiems, bet ir likusiesiems būtajame laike”.

Ne tiek žinojimas, kiek supratimas ir vertinimas

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius, bakalauro studijų programos „Mokomojo dalyko pedagogika“ dėstytojas dr. Linas Venclauskas sako, kad šiandien istorijos mokyme mokyklose labiausiai trūksta lėtumo ir daugiau galimybių rinktis mokymo turinį.

„Suprantu, kad abiturientų pasiekimai turi būti standartizuoti ir pamatuojami, visgi ne tik mokyklose, bet ir universitetuose vis dar turime politinės istorijos dominavimą, mokyklose nemažai ir faktografijos, atkartojamo žinojimo. Man norėtųsi, kad istorija būtų ne tiek žinojimas, kiek supratimas, vertinimas, argumentacija. Taip pat kad liktų vietos ir įprastiniam pasakojimui, ne tik pristatymui trumpomis tezėmis ar kelių minučių video“, – savo vizija dalijasi L. Venclauskas.

Jis mena, kad kai pats pasirinko studijuoti istoriją, aplinkiniams išgirdus, ką jis studijuoja, dažnai išgirsdavo repliką: „Ai, tai būsi mokytojas“. Tarytum tai būtų gana bloga perspektyva ateičiai ar itin erzinantis darbas. Pats Linas profesijų niekada neskirstė į geras ir blogas, o toje „ai, tai būsi mokytojas“ perspektyvoje pagalvodavo: o kodėl gi ne? Jam tai neatrodė kaip neišvengiamai liūdna šių studijų pabaiga, priešingai, darbą mokykloje jis suprato kaip iššūkį, tikrai nelengvą, bet įdomų veikimą.

Kai baigus bakalauro studijas, tuometis Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius kun. Gintaras Vitkus paklausė, ar šis sutiktų padirbėti mokytoju, Linas iškart sutiko. Gimnazijoje istorijos ir pilietinio ugdymo mokytoju jis išdirbo penkerius metus. Galiausiai išėjo tik todėl, kad pajautė, jog dėl kitų veiklų nepavyksta skirti pakankamai dėmesio pamokoms.

Istorijos mokytojo vaidmuo nesumenko – anaiptol

Dirbdamas mokytoju Linas visad stengėsi būti kolegiškas – nesvarbu, ar pamoką vedė penktokams, ar abiturientams. Anot jo, kiekvienas turi ką pasakyti, tad jis stengėsi, kad istorijos pamokos nebūtų tik faktų atkartojimas – kad tai būtų savas pasakymas, tegu ir nedrąsus, neišbaigtas, bet savas supratimas.

L. Venclauskas įsitikinęs, kad mokydamasis istorijos neišvengiamai prisilieti ir prie kitų disciplinų: „Laisvės sąlygomis istorijos mokytojas iš tiesų gali kurti savus pasakojimus, akcentuoti svarbiausias visuomenės vertybes, skatinti supratimą ir toleranciją, lygiai, beje, kaip ir kalbų, literatūros – kitų disciplinų. Vis dar norisi tampresnio įvairių disciplinų persipynimo ne tik mokyklose, bet ir universitetuose, kuomet literatūros kūrinys istorikui tampa šaltiniu, o istorinis pasakojimas – literatui analizės objektu.

Manau, jau praėjo tas laikas, kai mokytojas buvo nelygstamas autoritetas, lygiai kaip ir laikas, kai apie praeitį kalba tik istorikai. Postmoderni visuomenė kitaip traktuoja autoritetus, bet tai nereiškia, kad istorijos mokytojo vaidmuo sumenko. Priešingai. Mokytojas turi nuolat tobulėti, ieškoti sprendimų pateikti savo balsą ne nuo dramblio kaulo bokšto, bet kalbėti iš visuomenės pozicijos ir padaryti taip, kad būtų išgirstas“.

Moderatorius, suvedantis skirtingas nuomones

Anot pašnekovo, dabar egzistuoja bent kelios istorijos versijos, taip pat ir Lietuvos, kad ir XX a. istorijos, interpretacijos. Dauguma jų nėra blogos ar esmiškai klaidingos: skiriasi niuansai, interpretacijos, bet jie kaip tik ir priešina visuomenę, ypač jai kalbame apie Antrojo pasaulinio karo, pokario laikus.

Dėl to Linas istorijos mokytoją mato kaip tą, kuris geba sujungti skirtingus pasakojimus, moko juos atpažinti, kritiškai įvertinti ir argumentuotai pateikti savo poziciją. Bendrąja prasme – pamokose, dirbant su istorine medžiaga, ugdomas kritinis mąstymas, gebėjimas išgirsti oponentą, savos nuomonės pateikimas.

„Šiandien istorijos mokytoją matau kaip moderatorių, suvedantį skirtingas nuomones, mokantį iš didžiulio informacijos srauto atrinkti svarbiausią informaciją, taip pat tinkamai pateikti savo nuomonę. Istorijos mokytojas turi lygiagrečiai skatinti ne tik dialogą, bet ir polilogą, skirtingą požiūrį ir supratimą. Bet lygiai taip pat ugdyti asmeninę savivertę ir originalumą – su mintimi, jog labai daug kas priklauso nuo individualių pastangų ir projekcijų.

Istorinių pavyzdžių tam begalės: svarbiausius ir prasmingiausius gyvenimus nugyveno tie, kurie ėjo savo keliu, buvo savimi su visais savo privalumais, bet ir trūkumais. Istorijos mokytojas turėtų parodyti, kad tariamas trūkumas ar stygius nėra jokia stigma, kiekvienas yra originalus, savitas. Svarbiausia tai atskleisti, o ne vaikytis tam tikrų madų ar standartų“, – neabejoja L. Venclauskas.

Paklaustas, kaip istorijos pamokose ugdyti pilietišką žmogų, pašnekovas sako, kad pirmiausia reikia įgalinti individualumą: padėti mokiniui suvokti, kad kiekvieno iš mūsų sprendimas yra tokios pat svarbos kaip ir kito, kad demokratija – tai apsikeitimas nuomonėmis ir argumentais, geriausio sprendimo paieškos, kur mažiau reikšmingų nuomonių, priklausančių nuo tavo užimamų pozicijų, nėra.

„Lygiai taip pat, kaip kad Lietuva nėra maža, nesvarbi šalis ar užkampis. Tai yra globali valstybė, dalyvaujanti pasaulio gyvenime. Stiprius jausmus jai jaučia ne tik fiziškai čia gyvenantieji ar po 1990 m. ją palikę žmonės. Patriotizmas, saitai su savo gimtąja žeme yra daug gilesni ir platesni negu gali pasirodyti iš pradžių.

Kuomet jausime savo individualią vertę ir partnerystę, tuomet galėsime džiaugtis ir kitų pasiekimais, o ne juos menkinti ar pavydėti. Tuomet būsime kaip rinktinė, žinanti, kada reikia įsijungti į žaidimą ir daryti savo darbus veržliai ir aktyviai, o kada atsitraukti ir palaikyti saviškius. Juk prožektorių šviesa visada yra dirbtinė – tikroji tavo vertė nepriklauso, ar jie šviečia tiesiai į tave, ar kažkur kitur“- metaforiškai pokalbį apie istoriją ir jos mokymą užbaigia L. Venclauskas.

Geru mokytoju gali tapti tik tas, kuris turi pašaukimą? Netiesa!

Visi norime, kad mokyklose mūsų vaikus ruoštų gabūs, entuziastingi, jautrūs, komunikabilūs ir talentingi pedagogai. Tačiau statistika liūdna – pedagogo profesija jaunimui vis dar nėra pakankamai patraukli. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pedagogikos studijas pasirinkę ir darbą mokykloje pasirinkę jaunieji mokytojai įsitikinę: tikrai yra būdų ir priemonių, kurie gali paskatinti moksleivius aktyviau rinktis šį profesinį kelią. Jų pasirinkimai – puikus to pavyzdys.     

Paskaitos universitete yra atgaiva

Nors pradinių klasių mokytojas Tautvydas Kelpša vaikystėje dažnai žaisdavo mokyklą ir mėgaudavosi mokytojo personažu, tačiau galimybės tapti mokytoju niekada rimtai nesvarstė. Tik prieš pat baigiant mokyklą jo nuomonė pasikeitė – nusprendęs studijuoti pedagogiką, susimąstė, kuria kryptimi galėtų eiti. Pradžioje rinkosi tarp matematikos ir istorijos, nors nei vienu, nei kitu atveju nesijautė užtikrintas. Pradėjus svarstyti, o kodėl, pavyzdžiui, nepabandžius pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo, paieškos atvedė į VDU Švietimo akademiją.

„Mokydamasis gimnazijoje turėjau anglų kalbos mokytoją, kurio bendravimo maniera ir gebėjimas juokauti mane labai žavėjo. Jo santykis su mokiniais buvo visiškai kitoks. Maniau sau, jeigu jau būsiu mokytojas, tai norėčiau būti toks, kaip jis. Be to, tai buvo vienas pirmųjų žmonių, kuriam papasakojau apie savo svajonę.

Pirmieji įspūdžiai iš studijų puikūs. Galiu pasakyti, kad po tiek metų, praleistų mokykloje, universitetas yra tikra atgaiva. Čia visiškai kitokia kultūra“, – savo įspūdžiais apie studijas universitete dalijasi T. Kelpša.

 

Pirmąją savo pedagoginę praktiką Tautvydas nusprendė atlikti savo gimtojoje mokykloje. Tuo metu studijos ir pamokos dėl pandemijos vyko nuotoliniu būdu – tai buvo neįprasta patirtis, bet tuo metu kitaip būti ir negalėjo. Praktika pasirodė niūroka, nes trūko ryšio, gyvo bendravimo su vaikais, o ir vaikams, matėsi, itin sudėtinga kasdien po pusdienį ar net daugiau praleisti prie kompiuterio.

„Tiesą sakant, ir po praktikos dirbti mokytoju dar neplanavau, nors pasiūlymų buvo. Svarsčiau, ar pavyks visur suspėti. Vasaros pabaigoje netikėtai gavau pasiūlymą ir po ilgų svarstymų pasiryžau save išmėginti. Įdomūs metai. Daug atradimų, iššūkių, eksperimentų. Pradėjau dirbti su pirmokais, negalėčiau pasakyti, kad lengva, iš pradžių teko šiek tiek pavargti. Bet, matyt, jei jau turi nuoširdų polinkį dirbti su vaikais, jie tą greitai pajaučia ir įvertina. Padėjo ir tai, kad daug juokaujame“, – pasakoja  T. Kelpša.

Vaikų klausimai – netikėti ir nenuspėjami

Tauvydas mena daug linksmų istorijų iš darbo klasėje. Ryškiausiai atmintyje iki šiol yra įsirėžusi Melagių diena, kurios proga pirmokams jis pasakė, kad tai jo paskutinė darbo diena mokykloje: „Klasėje staiga įsivyravo mirtina tyla. Kai pasakiau, kad juokauju, viena mergaitė pasakė, kad beveik apsiverkė. Vis dar sulaukiu replikų: „Tik nesakykite, kad rytoj vėl ateisite su savo juokeliais, kad kažkur išeinate ir mes turėsime naują mokytoją“.

Ar lengva atsakyti į vaikų klausimus? Pasak Tautvydo, niekada nežinai, kokių klausimų, pastabų ar netgi pasiūlymų iš vaikų gali sulaukti. Žinoma, šie klausimai jau tapę klasika: ar turite žmoną ir vaikų, kokį automobilį vairuojate? Tautvydas juokiasi, kad taip ir atsako: žmonos ir vaikų neturiu, bet turiu anūkų, netgi 15, vairuoju „Ferrari“. Įdomu pažiūrėti, kur tokie pokalbiai nuves.

„Pedagogo darbe man sunkiausia gebėti išlikti aktualiam, motyvuoti mokinius. Spręsti konfliktus taip pat yra nemažas iššūkis. Ir tai, kad pasirinkau būti mokytoju, dauguma žmonių iš mano aplinkos vis dar stebisi. Pradžioje buvo smagu, bet ima nusibosti. Nesistengiu kažko įtikinėti ar apsimesti, kad esu kitoks. Sakau, kad tiesiog atlieku savo pareigą“, – sako Tautvydas.

Anot jo, dirbdamas su vaikais visų pirma turi juos mylėti ar bent jau mėgti. Kaip ir jie tikisi iš mokytojo nuoširdumo, gebėjimo pajuokauti: „Sakoma, kad dirbdamas pradinių klasių mokytoju negali pasenti. Gal tai ir tiesa. Tad ta proga palinkėčiau ir sau, ir savo kolegoms neišsenkančios kantrybės ir kūrybiškumo“.

Siekis – kad mokinys nebijotų pasakyti „aš nesuprantu“

Roką Bandžiuką nuo mažens labiausiai traukė biologija, tad užaugęs jis svajojo dirbti darbą, susijusį su gyvūnais. Ir tik 11-12 klasėje nusprendė, kad visgi norėtų tapti mokytoju.

„Norą tapti mokytoju neabejotinai paskatino ir tai, kad savo kelyje sutikau ne vieną nuostabų pedagogą, kuris buvo man tikras autoritetas – tokie pavyzdžiai ir įkvėpė šiam pasirinkimui“, – neabejoja R. Bandžiukas. O kadangi jį visuomet žavėjo ir patiko matematika bei biologija, jis ieškojo tokių studijų, kurios šiuos du, iš pažiūros nesusijusius, dalykus apjungtų. Tad ne be priežasties Rokas pasirinko mokomojo dalyko pedagogikos – STEAM bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete. „Prie mano pasirinkimo prisidėjo ir tai, kad man visuomet patiko padėti ir perteikti savo žinias kitiems, kam to tikrai reikia“, – priduria pašnekovas.

Dar studijuodamas pirmame kurse Rokas pradėjo dirbti privačioje mokykloje matematikos mokytojo asistentu – jis teikia mokiniams konsultacijas, o kartais veda ir matematikos pamokas savarankiškai, dažniausiai kai reikia pavaduoti atostogaujantį ar sergantį kolegą.

R. Bandžiukas iki šiol mena istoriją, kaip sulaukė pasiūlymo dirbti mokykloje: „Tai labai įdomi ir unikali istorija. Viskas prasidėjo nuo to, kad mano matematinės analizės dėstytoja dirbo vienoje iš privačių mokyklų ir, vesdama mums, pedagogikos studentams, paskaitas ieškojo, kas galėtų pavaduoti matematikos mokytoją, kadangi kita matematikos mokytoja buvo susilaužiusi koją ir dėl gydymo ilgai negalėjo dirbti. Dėstytoja Monika, kuri dabar yra ir mano kolegė, pasiūlė man apsilankyti mokykloje, pažiūrėti, kaip vyksta veiklos, vedamos pamokos, kaip dirba mokiniai. Paklausus, ar man patinka čia ir ar norėčiau čia dirbti, aš pasakiau, kad man labai patinka. Taigi taip įsidarbinau ir likau šioje mokykloje dirbti – prieš tai Monika dar pasakė pastabą, kad „kas čia ateina, tas neišeina“.

Ir nors šiandien dirbdamas mokykloje, vesdamas pamokas Rokas jaučiasi pakiliai, daro tai su dideliu džiaugsmu, sako, kad pirmosios pamokos visgi buvo sudėtingos – viskas atrodė nauja ir sunku, trūko mokymo žinių bei įgūdžių.

„Dirbdamas su mokiniais įgijau neįkainojamos patirties. Taip, patyriau ir tam tikrų nesėkmių, buvo ir nuosmukių, tačiau atkakliai iš klaidų mokausi ir tobulėju. Man, kaip jaunajam pedagogui, svarbiausia, kad mokiniai taip pat augtų ir tobulėtų, ir ne tik akademiškai – kad savo žinias panaudotų praktiškai, gerindami savo ir kitų žmonių gyvenimus. Viskas yra išmokstama per įgytas žinias ir patirtį – šios patirtys ir lemia mūsų sėkmę gyvenime, palengvina galimybes siekti savo tikslų.

Pats noriu tapti tokiu mokytoju, kurio mokiniai nepamirštų pabaigę mokyklą. Noriu kiek įmanoma daugiau prisidėti prie kiekvieno mokinio gyvenimo ir jo geresnės ateities – siekiu tapti jiems pavyzdžiu ir autoritetu, kokių netrūko ir mano gyvenimo kelyje“, – prisipažįsta pašnekovas.

Jis nori būti geras mokytojas. O, anot Roko, geras mokytojas visų pirma yra tas, kuriam svarbiausia yra mokytojo ir mokinio ryšys, autoritetingo santykio kūrimas ir puoselėjimas. Tai yra mokėjimas sukurti tokią mokymosi aplinką, kad mokinys nevengtų mokytis, nebijotų mokytojui pasakyti „aš nesuprantu“, juo pasitikėtų ir būtų pasirengęs aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą.

Mokiniai paneigia paplitusius stereotipus

Birželio pradžioje Rokas tapo mentoriumi-kuratoriumi Kauno rajono savivaldybės Jaunojo pedagogo klubo stovykloje, kurioje bendravo su 9-11 klasių moksleiviais, mąstančiais apie mokytojo profesiją. Jis įžvelgė tendenciją, kad daugiausiai mokinių svajoja tapti priešmokyklinukų ir vidurinės mokyklos klasių mokytojais.

„Moksleiviai darbą ateities mokykloje įsivaizduoja kaip vietą, kur mokytojas yra gerbiamas ir vertinamas, kasdien tobulėja ir yra atviras naujovėms, kur mokytojas yra autoritetas. Mokiniai paneigė visuomenėje paplitusį stereotipą, kad mokytoju gali tapti tik tas, kas turi pašaukimą ir nuo pat mažumės svajoja apie mokytojo profesiją. Tai netiesa! Tapti mokytoju niekada ne vėlu, svarbiausia noras, pastangos ir motyvacija“, – įsitikinęs R. Bandžiukas.

Jis apgailestauja, kad visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad mokytojo profesija yra viena blogiausių, nes prastai apmokama, o darbas su vaikais reikalauja daug žinių, yra sunkus ir varginantis. Paklaustas, kas, jo nuomone, šią situaciją padėtų keisti bei kas paskatintų moksleivius aktyviau rinktis mokytojo profesiją, Rokas mano: papildoma stipendija, studijų finansavimas ar kitos lengvatos galėtų prie to prisidėti.

„Mano nuomone, materialūs dalykai neturėtų stoti į pirmą vietą, tačiau tokia yra realybė – mokytojų atlyginimai nėra adekvatūs lyginant su darbo krūviu, patiriama įtampa ir reikalaujamų kompetencijų kiekiu. Tiesą sakant, man kiek liūdna girdėti, kad būtent finansinis klausimas mokiniams neretai ir kelia didžiausių abejonių rinktis šį kelią. Man niekada nebuvo aktualus finansinis atlygis ar jo dydis, mane į šį kelią atvedė didelis noras padėti ateities kartoms mokytis, tobulėti ir įgyti naujų žinių, tikiu, kad pamažėle daugės žmonių, kuriuos į mokytojavimą atves būtent tokie siekiai ir tikslai“, – tikisi R. Bandžiukas.

 

Lietuvoje lankėsi UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (IBE UNESCO) vadovas Yao Ydo ir švietimo ekspertas Renato Opertti

Liepos 4-5 dienomis Lietuvoje lankėsi  UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (IBE UNESCO) vadovas Yao Ydo ir švietimo ekspertas Renato Opertti.  Jie Lietuvoje lankosi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU)  Švietimo akademija kanclerės dr. Linos Kaminskienės kvietimu.

Pirmąją dieną svečiai lankėsi Seime, kur susitiko su Seimo pirmininko pavaduotoju Andriumi Mazuroniu, o po pietų vyko susitikimas Prezidentūroje su Vilma Bačkiūte ir Pauliumi Baltoku (Prezidento patarėjais), Irena Raudiene (Švietimo, mokslo ir sporto ministerija Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja) ir Dalia Stabrauskaite (Lietuvos nac. UNESCO komisijos sekretoriato Švietimo programų vadove). Susitikimo metu aptarti esami ir galimi Lietuvos dalyvavimo UNESCO organizacijoje švietimo srityje formatai, bendradarbiavimo su IBE galimybės, abipusiai aktualios temos. Svečiai supažindinti su pagrindiniais pokyčiais atnaujintose ugdymo programose, kurie, svečių manymu, puikiai atitinka daugelį UNESCO rekomendacijų. Susitarta diskusiją pratęsti rudenį, po Švietimo pertvarkos renginio (Transforming Education Summit), kuris vyks rugsėjo 19 d. Niujorke.

Antrąją dieną UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (IBE UNESCO) vadovas Yao Ydo ir švietimo ekspertas Renato Opertti lankėsi VDU Kaune, kur susitiko su Švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene, VDU Rektoriumi Juozu Augučiu, Komunikacijos prorektore Vilma Bijeikiene ir VDU Švietimo akademijos bendruomenės nariais. Susitikimo metu aptarti galimi Lietuvos dalyvavimo UNESCO organizacijoje švietimo srityje formatus, bendradarbiavimo su UNESCO Tarptautinio švietimo biuru galimybes, abipusiai aktualias temas.Y. Ydo atkreipė dėmesį į Lietuvos švietimo pasiekimus ir kvietė imtis lyderystės regione.  Pokalbio metu buvo paliesta pabėgėlių ir ukrainiečių tema, jų ugdymas.

IBE ir VDU bendradarbiauja nuo 2016 metų, kuomet pasirašė sutartį dėl bendros švietimo vadybai skirtos magistro programos.

 

Pedagogams – kvietimas dalyvauti modulio studijose

Vytauto Didžiojo universitetas kviečia dalyvauti atrankoje ir studijuoti Klausos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo (surdopedagogikos) ir Regos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo (tiflopedagogikos) studijose.

Atranka į šias studijas pratęsiama Vytauto Didžiojo universitete iki  2022 m. rugpjūčio 28 dienos.

Reikalavimai pareiškėjams:

• Universitetinis išsilavinimas arba jam prilygintas išsilavinimas;
• Pedagogo kvalifikacija;
• Pretendentas nėra studijavęs projektų „Tęsk“ arba „Švietimo inovacijos ir STEAM sričių plėtra bendrajame ugdyme, įskaitant mokytojų kaitą, kompetencijų gerinimą ir papildomo kvalifikacinio laipsnio įgijimą, skaitmeninio turinio rengimą ir skaitmeninių kompetencijų ugdymą ir STEAM atviros prieigos centrų veiklų plėtros“ lėšomis.
• ugdymo mokslų krypties universitetinis išsilavinimas specialiosios pedagogikos ir/ar logopedijos srityje arba baigtos atitinkamos pedagoginės specializacijos modulio studijos (90 kreditų).
• pedagogo kvalifikacija.

Dokumentų pateikimas. Prašymai studijuoti pateikiami internetu sistemoje (prisijungus pasirinkti prašymo formą „Priėmimo į pedagogų perkvalifikavimo modulius forma“).

Internete užpildžius prašymą reikia įkelti šių dokumentų kopijas:

• aukštojo mokslo baigimo diplomų kopijos (VDU absolventams, baigusiems 2001 metais ir vėliau pateikti nereikia);
• diplomų priedėlių kopijos (VDU absolventams, baigusiems 2001 metais ir vėliau pateikti nereikia);
• paso asmens duomenų puslapio kopija arba asmens tapatybės kortelės kopija (VDU absolventams, jei nesikeitė duomenys, pateikti nereikia);
• dokumento, patvirtinančio pavardės ar vardo keitimą, jeigu ne visi pateikiami dokumentai yra ta pačia pavarde ar vardu;
• darbdavio rekomendacija (sistemoje pateikiamas skenuotas variantas, pasirašytas pareiškėjo darbdavio);
• motyvacinis laiškas.

Daugiau informacijos:

(Pastaba: nuo 2022-07-25 iki 2022-08-12 įskaitytinai – atostogose, šiuo laikotarpiu nepasiekiama)

• Aktuali informacija absolventams
• Apie mus
• Bakalauro studijos
• Doktorantūra
• Doktorantūros dokumentai
• ES Projektai
• Gretutinės studijos studentams
• Kontaktai
• Mokslas
• Mokslininkams ir tarptautinė praktika
• Mokytojams ir tėvams
• Padaliniai
• Priėmimas į bakalauro programas
• Priėmimas į edukologijos krypties doktorantūros studijas
• Priėmimas į magistrantūros studijas
• Priėmimas į studijas VDU ŠA
• Profesinių studija pedagogika
• Renginiai moksleiviams
• Sporto ir fizinio ugdymo katedra
• Stipendijos
• Stojantiesiems ir moksleiviams
• Studentams ir absolventams
• Studentų aplinka
• Studijų sąlygos ir aplinka
• Susipažinkite su studentais
• Svetainės žemėlapis
• VDU ŠA tavo mokykloje
• Visi ivykiai
• Visos naujienos
• Vydūno Jaunimo fondo stipendija