Mokomojo dalyko pedagogikos: lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos studentai dalyvavo tarptautiniame projekte

Pavasarį jau antrą kartą VDU Švietimo akademija tapo Krokuvos pedagoginio universiteto (Lenkija) partneriu, įgyvendinant jam studijų projektą „Kompetentingas mokytojas – savo darbo meistras ir ugdytojas“. Vienas iš projekto tikslų – pasidalinti patirtimi mokytojų rengimo srityje, o taip pat supažindinti Krokuvos pedagoginio universiteto lenkų filologijos studentus su lenkų kalbos mokymo specifika daugiakultūrinėje aplinkoje. Projekto vykdymą Lietuvoje koordinuoja ŠA dėstytoja doc. dr. Irena Masoit.

Projekto veiklos buvo vykdomos nuotoliniu būdu. Tautinių mažumų švietimo Lietuvoje aktualijas pristatė VDU Lenkų kalbos ir kultūros centro vedėja doc. dr. Henrika Sokolovska ir doc. dr. Irena Masoit. Buvo taip pat surengti du susitikimai su Vilniaus šv. Jono Pauliaus II gimnazijos ir Vilniaus J. I. Kraševskio gimnazijos mokytojais ir mokiniais, kurie dalijosi savo patirtimi kurti netradicines ugdymo(si) aplinkas ir naudoti modernius mokymo metodus.

Šį kartą projekte dalyvavo 4 lenkų kalbos ir literatūros pedagogikos studijų programos II kurso studentės Uršula Černis, Blanka Šimanska, Karolina Tunevič ir Inesa Verkovska. Nuotolinio susitikimo metu jos pristatė įvykdyto mokyklose tyrimo rezultatus, kurie parodė besimokančių lenkų kalbos mokinių Lietuvoje poreikių specifiką ir būtinybę taikyti specifinius mokymo metodus.

Projekto programa lenkų kalba

Ar būtent tai – jau Trečiasis pasaulinis karas?

COVID-19 pandemiją kai kurie istorikai prilygino Trečiajam pasauliniam karui, nes ji paveikė absoliučiai visas visuomenės gyvenimo sritis – tam įtakos turėjo judėjimo ribojimai, tokie kaip karų metu, akyla informacinės erdvės stebėsena, suaktyvėję visuomeniniai judėjimai. Pasak Martyno Maniušio, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktoranto, dirbančio istorijos mokytoju Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje, po pandemijos, kaip ir po totalinio karo, pasaulis tapo kitoks: pasikeitė žmonių darbo ir gyvenimo sąlygos, darbo rinka, išaugo skaitmeninių technologijų ir nacionalinių valstybių vaidmuo, ypač pandemijos pradžioje.

„Suaktyvėję visuomeniniai judėjimai ir pabėgėlių krizė aktualizavo du labai svarbius dalykus istorijos mokymesi: daugiaperspektyvumą, kuris sudaro galimybes įvertinti įvykius iš skirtingų perspektyvų, ir istorinę empatiją, kuri labai svarbi kritiškai vertinant dabartį ir suvokiant, kad bet kuris praeities įvykis, reiškinys, asmuo turi būti vertinamas to meto istoriniame kontekste, o jo istorinis vertinimas, interpretacija gali skirtis, būti diskusijų objektu“, – sako M. Maniušis.

Anot jo, Rusijos Ukrainoje pradėtas karas aktyvavo istorikų akademinę bendruomenę. Pradėtos rengti viešos aktualios istorijos pamokos, susijusios su Ukrainos istorija, karu Ukrainoje, istorijos mokytojai skyrė pamokas Ukrainai, VDU Švietimo akademijoje birželio 11 d. buvo atidarytas Ukrainos centras. Karas Ukrainoje Lietuvos visuomenėje aktyvavo solidarumo su ukrainiečiais jausmą, pasireiškusį mitingais, akcijomis.

Melagienos ir kritinis mąstymas: kas ką?

 

Skaitant, analizuojant, vertinant ir interpretuojant istorijos šaltinius ir istorikų tekstus, anot istorijos mokytojo M. Maniušio, mokiniams sudaromos galimybės ugdytis kritinį mąstymą.

„Labai svarbu sudaryti galimybes mokiniams patiems ištirti juos dominančias tarpkultūrines situacijas, taip jie ugdosi istorijos tyrimo gebėjimus, – sako jis. – Mokiniai mokosi „perskaityti“ nuotrauką, dokumentinį filmą, vaizdo įrašą, atskirti (ne)teisingą liudijimą, suvokti vaizdo autoriaus siunčiamą žinutę. Istorijos mokytojas turi padėti mokiniams suprasti šaltinio autoriaus ar autorių motyvus, ketinimus, nustatyti šaltinio ir jame esančios informacijos patikimumą. Viso to esmė – sudaryti galimybes mokiniui išmokti įvertinti istoriniuose tekstuose esančią informaciją ir, ja remiantis, patiems kurti istorinius tekstus, t.y. tapti istorijos kūrėjais“.

Šiandien mokantis istorijos jau tapo akivaizdu, kad svarbus yra ne išmokstamų istorijos faktų kiekis, o visai kiti dalykai. Esminis klausimas, kuris turi būti keliamas mokiniams: o kodėl mes šiandien šios temos mokomės, kodėl ji svarbi šiandienai? Kokius klausimus reikia išnagrinėti, kad suvoktume temos esmę? Didžiausias iššūkis istorijos mokytojui, pasak M. Maniušio, kyla atrinkti tokiai istorijos pamokai medžiagą ir sudaryti mokiniams galimybę patiems konstruoti istorijos žinias.

„Pagrindiniu dalyku, ugdant pilietišką pilietį, yra sudaryti galimybes kritinio mąstymo ugdymui. Tai itin svarbu, nes globaliame pasaulyje įvairiose medijose – informacijos pateikimo platformose, socialiniuose tinkluose – suinteresuotos nedraugiškos jėgos valstybės viduje siekia sukelti destrukciją visuomenėje, kėsinasi į istorijos perrašinėjimą skelbdami netikras, melagingas, selektyviai atrinktas naujienas ar istorijos įvykių versijas. Šių netikrų žinių „aukomis“ tampa kritinio mąstymo neturintys asmenys, tiesiogiai keliantys grėsmę valstybės egzistencijai ir rimčiai vidaus ar užsienio politikoje“, – sako M. Maniušis.

Mokiniai, mokykloje nesuformavę gebėjimų pasitikrinti informaciją iš skirtingų informacijos pateikimo priemonių ir šaltinių, o tik besistengiantys į ją įsiskaityti, tampa grėsme ne tik sau pačiam, kaip asmeniui, bet ir demokratinės santvarkos valstybėje išsaugojimui. Pilietišku piliečiu gali būti tik kritiškai mąstanti asmenybė su išlavintais analitiniais gebėjimais – informacijos paieška, atranka ir analize, adekvačiu situacijos vertinimu, gebėjimu fiksuoti ir įžvelgti esminius dalykus.

 

Karas neprasideda netikėtai, o istorija linkusi kartotis

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje neabejotinai pakeitė ir kasdienį darbą su vaikais mokyklose. Mokytojų, ypač istorikų, užduotis – padėti patiems mokiniams suvokti, kad karas vyksta ne izoliuotoje erdvėje, jis įtraukia ne tik kariaujančių šalių, bet ir kitų šalių visuomenes. Istorijos mokytojas M. Maniušis įsitikinęs, kad labai svarbu vaikams padėti išsiaiškinti, kokias žmogaus ir visuomenės gyvenimo sferas paliečia karas – politinę, ekonominę, socialinę ir kaip ją keičia.

„Pavyzdžiui, Pirmasis pasaulinis karas padarė poveikį demografijai – dėl karo ir namų fronte žuvusių žmonių – o per ją ir ekonomikai. Tai paskatino valstybių administravimo pokyčius, nes reikėjo mobilizuoti resursus karui, efektyviai administruoti mobilizaciją. Visa tai taip pat įnešė dramatiškų pokyčių darbo rinkoje, kurie pareikalavo moterų darbo jėgos, ištraukė jas iš privačios namų erdvės į viešą – darbo rinkos erdvę. Savo ruožtu mobilizacija darė poveikį socialinei lygybei: trynė ribas tarp miesto ir kaimo, socialinių sluoksnių.

Pirmame pasauliniame kare kariavusios valstybės įvedė arba planavo socialinio aprūpinimo priemones, socialinę politiką, o tai skatino socialinės politikos atsiradimą. Pasaulis po Pirmojo pasaulinio karo tapo kitoks visomis prasmėmis“, – kalbėdamas apie karo pasekmes, pabrėžia pašnekovas.

Kalbant su vaikais apie karą mokykloje, svarbu akcentuoti, kas bendro yra visuose karuose, ir kuo jie skiriasi, padėti išsiaiškinti karo tikslus. Istorija ir jos pavyzdžiai tam puikiai tinka. Juk kas geriau parodys evoliuciją, dėl ko yra kariaujama, jei ne pavyzdžiai iš žmonijos istorijos?

„Senovės civilizacijoje buvo kariaujama dėl naujų gyvenamųjų vietų, dėl grobio, pavyzdžiui, galvijų bandos, statybinių žaliavų, viduramžiais – dėl naujų teritorijų prisijungimo, priešo nualinimo, siekiant sudeginti pilį ar miestą, o naujaisiais ir naujausiais laikais – dėl pasaulio padalijimo ir/ar perdalijimo, gamtinių išteklių, galios įgijimo, galių pusiausvyros ar jos atstatymo. Reikia pabrėžti vaikams, kad karas, kad ir koks jis būtų, visada yra prievartos aktas, turintis tikslą priversti priešininką vykdyti karą pradėjusios šalies valią – atiduoti teritoriją ir pan.“, – sako istorijos mokytojas.

Jis pataria atkreipti vaikų dėmesį į tai, kad karas neprasideda netikėtai. Karas bręsta kurį laiką, todėl labai svarbu atpažinti bręstančio karo požymius, pavyzdžiui, pasisakymų, tam tikrų veiksmų politinėje, ekonominėje, informacinėje erdvėje. Šiandieniniame pasaulyje ypač svarbu pastebėti ženklus informacinėje erdvėje, kryptingai vykdomą propagandą, jos siunčiamas tiesiogines ir užslėptas žinutes.

 

Parodo, kaip ir iš ko kuriama istorija

 

M. Maniušio nuomone, šiandieniniam istorijos mokytojui labai trūksta kokybiškai parengtų ir išleistų mokymosi priemonių, ypač darbui su istoriniais tekstais, kurios padėtų organizuoti mokinių savarankišką istorijos mokymąsi, taip pat visiems prieinamų elektroninių istorijos šaltinių duomenų bazių.

Kokybiškai parengtų mokymosi priemonių stygius rodo nepakankamą Lietuvos istorikų akademinės bendruomenės dėmesį šaltinių leidybai ir mokinių istorijos mokymosi tikslų suvokimui: „Mano manymu, būtina akademinių istorikų ir mokymosi priemonių leidėjų edukacija, išaiškinant dabarties keliamus tikslus istorijos mokymuisi ir istorinio mąstymo ugdymui. Būtinas nuoseklus aukštųjų mokyklų dėstytojų, rengiančių istorijos mokytojus, mokymosi priemonių leidėjų ir istorijos mokytojų profesinės kompetencijos tobulinimas. Naujasis istorijos teksto vaidmens suvokimas istorijos mokymosi procese pirmiausiai turi atsirasti istorijos mokytojų ir jų rengėjų galvose, kad jis galėtų pasiekti ir mokinį“.

Paklaustas, kodėl pats pasirinko istorijos mokytojo specialybę, M. Maniušis prieš atsakydamas ilgai nesvarsto: istorijos mokytojo profesija yra universali, įdomi ir patraukli savo mokomojo dalyko specifika, kuri leidžia mokiniams pamokos metu pateikti informaciją iš įvairių pirminių ar antrinių šaltinių – tekstinės, ikonografinės ar video medžiagos – parodant, kaip ir iš ko kuriama istorija.

„Istorijos mokytoju darbuojuosi jau trylika metų. Manau, jog buvau, o ir esu mokytojas, kuris siekia mokiniams parodyti istorijos dalyko patrauklumą bei universalumą, pritaikant jos žinias ne tik konkrečioje profesinėje veikloje, bet ir kasdieniame gyvenime“, – prisipažįsta M. Maniušis.

Izraelio Haifos universitete sutarta dėl dvigubo diplomo gabių ir talentingų vaikų ugdyme

Birželio mėnesį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Rektorius prof. dr. Juozas Augutis, Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė, gabių vaikų ugdymo centro „Gifted“ programos koordinatorė Dileta Tindžiulienė,  vyr. specialistė Daiva Bartninkienė lankėsi Izraelio Haifos universitete.

Vizito metu VDU delegacija susitiko su Haifos universiteto rektoriumi prof. dr. Gur Alroey, Edukologijos fakulteto dekane prof. dr. Roza Leikin bei komandos nariais.

Susitikime buvo sutarta dėl dvigubo diplomo gabių ir talentingų vaikų ugdyme, mokytojų kvalifikacijos kėlimo mokymų klausimų, aptartos kitos bendradarbiavimo galimybės. VDU delegacijos nariai apsilankė Haifos universiteto inovacijų centre, Lietuvos ambasadoje Izraelyje, kur susitiko su ambasadore Lina Antanavičiene.

Rugpjūčio mėnesį Haifos universiteto Rektorius prof. dr. Gur Alroey numatytas vizitas  VDU Kaune.

Šiemet Haifos universitetas švenčia 50 –ąjį jubiliejų . Haifos universitetas yra vienas didžiausių mokslinių tyrimų universitetų Izraelyje, lyderiauja humanitarinių, teisės, gamtos, socialinių, švietimo mokslų srityse.

 

Inovatyviausiojo titulą pelnęs technologijų mokytojas: technologijų pamokos toli gražu nėra vien apie vinies kalimą ar lentos obliavimą

Mokyklą savo laikais Donatas Kriukas prisimena su kartėliu: aplinka nebuvo tokia, kuri skatintų reikšti savo nuomonę, išsakyti idėjas, stokojo erdvės kūrybai ir improvizacijoms. Todėl kai Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje įgijo technologijų ir dailės specialybę bei pats tapo mokytoju, savo darbe Donatas elgiasi priešingai. Jo technologijų pamokos nėra tik apie vinies kalimą, visų pirma tai – apie problemų sprendimą: gauni užduotį, tam tikras sąlygas ir priemones, ir turi rasti optimalų būdą tai išspręsti. Už tokią darbo metodiką D. Kriukas neliko neįvertintas: jis tapo Meilės Lukšienės premijos laureatu ir gavo inovatyviausio mokytojo technologijų ir menų srityje apdovanojimą. Tad ko jis pats mokėsi ir ką daro kitaip?

Technologijų pamokos vis dar vertinamos stereotipiškai

Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje grafinio dizaino ir technologijų mokytoju šiuo metu dirbantis D. Kriukas iš tiesų net neplanavo tapti mokytoju. Baigęs Panevėžio Alfonso Lipniūno vidurinę mokyklą, jis VDU Švietimo akademijoje (tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete) pradėjo studijuoti technologijų ir dailės specialybę ir, dar būdamas antrame kurse, įsidarbino reklamos srityje – maketavo reklamas. Ir tik po to, kai atsitiktinai per vieną televizijos laidą išgirdo apie programą „Renkuosi mokytis“, susidomėjo galimybe įnešti pokyčių švietime: užpildė anketą ir ryžosi save išbandyti mokytojo vaidmenyje.

„Studijuodamas universitete atlikau praktiką Vilniaus Simono Daukanto mokykloje, kur pamačiau, kas yra technologijos ir geriausias šio dalyko įgyvendinimo pavyzdžius. Iki tol turėjau neformaliojo ugdymo praktikos su įvairiomis organizacijomis, tad nesijaučiau visiškai naujokas. Be to, šis pasirinkimas tuomet atrodė tik laikinas iššūkis – dviem metams. Bet štai kaip technologijų mokytojas skaičiuoju jau savo tryliktus metus.

Nors technologijų pamokos dėstomos visose Lietuvos mokyklose, kur įgyvendinama Bendroji ugdymo programa, esu tikras, kad nesu tipiškas mokytojas. Gal daugelis įsivaizduoja, kad per šias pamokas mokomės įkalti vinį ir obliuoti lentą, bet man tai visų pirma yra galimybė atskleisti mokinių kūrybiškumą, kruopštumą, netradicinį požiūrį“, – sako D. Kriukas, vėliau įgijęs ir edukologijos magistro diplomą.

Jo technologijų pamokose mokiniai atlieka netradicines kūrybines užduotis. Pačiam Donatui svarbiausia pamokose – suteikti mokiniui laisvės ir galimybę pačiam imtis iniciatyvos: gavus užduotį, pačiam pasirinkti idėją, priemones, idėjos įgyvendinimo būdą ir siekiamą rezultatą.

Idėjos iš „Google“, „Youtube“ ir parduotuvių lentynų

Kaip atrodo šiuolaikinė technologijų pamoka? Anot Donato, šios pamokos vis dar vertinamos pagal stereotipinį suvokimą. „Technologijų mokytojai stereotipiškai nuvertinami, tačiau iš tiesų viskas prasideda nuo mūsų pačių. Nereikia patiems savęs taip nuvertinti – šioje vietoje itin svarbu, kaip pats tame vaidmenyje jautiesi ir ką ištransliuoji vaikams. Gal iš pradžių ir patys mokiniai sakys, kad to, ko mokosi technologijų pamokose, jiems gyvenime nereiks.

Bendraudamas su tėvais taip pat matau, kad jie technologijų pamokas vis dar matuoja pagal savo patirtį, kad technologijos yra vinies kalimas ar medžio plokštės pjaustymas pagal vieną šablonišką pavyzdį. Technologijų pamokos yra apie problemų sprendimą: gauni užduotį, tam tikras sąlygas ir priemones, ir turi rasti optimalų būdą tai išspręsti“, – pasakoja pašnekovas.

Donato pamokose mokiniai, pavyzdžiui, gamina erdvinį užrašą iš įvairių konstrukcinių medžiagų, gręžia skyles, suka medvaržčius arba aiškinasi, kaip pasiūtos knygos: bando patys pasisiūti mažą fragmentą – gamina mažas užrašines pagal senąją techniką, kaip jos buvo gaminamos senovėje. Įgyvendindamas užduotį mokinys turi visišką laisvę improvizuoti – kartais, atrodytų, visai paprasta užduotis paskatina sukurti tikrą meno šedevrą.

Mokytojas nesistebi, kad gaudami vieną ar kitą užduotį ją įgyvendinti mokiniai pradeda nuo idėjų paieškos „Google“ ar „YouTube“ sistemose. Duodamas mokiniams užduotį, D. Kriukas neretai ir pats pateikia alternatyvų pavyzdį, tarkime, iš „YouTube“, kad mokiniai galėtų savarankiškai pasimokyti ir įgyti vieną ar kitą kompetenciją.

Pats pašnekovas tiki mokymosi visą gyvenimą idėja: jam svarbu nuolat tobulėti ir nesustoti vietoje: „Tyrinėju pasaulį vaikščiodamas ir keliaudamas, kasdienybėje bandau atrasti idėjų, ką galėčiau atnešti ir įgyvendinti mokykloje. Stebiu dizaino aktualijas, daug idėjų semiuosi iš parduotuvių vitrinų – daugumą jų yra modernios, netikėtos, sukurtos remiantis įdomiais technologiniais sprendimais. Mokau ir vaikus semtis idėjų iš artimiausios aplinkos, mus supančios kasdienybės“.

Netradiciniai valstybinių švenčių minėjimai

Iki šiol Salomėjos Nėries gimnazija garsėjo sustiprinta anglų kalba – šiais laikais šios užsienio kalbos mokėjimas jau nebėra mokyklos išskirtinumas. Mokykla yra užsibrėžusi tapti į medijas orientuota mokymosi įstaiga – tad neatsitiktinai prieš kelis metus Donatas mokiniams pasiūlė kursą „Medijos ir inovacijos“, kurio pabaigoje kartu su mokiniais kasmet pristato kokią nors instaliaciją mokykloje arba mieste. Šiuo metu šį kursą dėstyti perleido kitam pedagogui.

Donatas taip pat dėsto grafinį dizainą, kuris mokykloje yra pasirenkamas dalykas. Šių pamokų metu mokiniai supažindinami su pagrindinėmis grafinio dizaino kūrimo taisyklėmis, išbando jas praktiškai, kuria įvairius vizualinius produktus.

„Aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, susiduriu su kasdienybės rutina. Nėra taip, kad kiekviena diena mokykloje būtų išskirtinė ir kad čia vyksta stebuklai. Įsisuku į kasdienybę, kuri vargina, tačiau ji ir padiktuoja netradicinius sprendimus – kai reikia nuo kasdienybės atitrūkti ir imtis įdomių projektų“, – sako jis.

2014 m. D. Kriukas tapo Meilės Lukšienės premijos laureatu ir gavo inovatyviausio mokytojo technologijų ir menų srityje apdovanojimą. Ir jis šį vardą pateisina kasdien savo darbe. Donatas savo iniciatyva prisideda prie valstybinių švenčių minėjimo, pilietiškumo ugdymo – kad jos asocijuotųsi ne su ilgomis kalbomis, o įdomiomis veiklomis. Prieš keletą metų buvo suburtas mokytojų ir mokinių choras, taip pat organizuojami patyriminiai renginiai, padedantys suprasti tų švenčių kontekstą.

Pavyzdžiui, mokykloje sausio 13-osios minėjimas vyko mokyklos rūsiuose, tamsoje, tyloje – ten buvo sukurti skirtingi kambariai, kurie lankytojams padėjo prisiminti istoriją ir ją naujai išgyventi.

Anot D. Kriuko, mokykla neturi užsidaryti savo bendruomenėje, tad jis siekia bendradarbiauti su kitomis mokyklomis, savo miestu, tarptautinėmis organizacijomis.

„Kaip atrasti talentą ir sumotyvuoti, kad mokiniai įsitrauktų ne tik į technologijų užduotis, bet ir kitas inovatyvias inicityvas? Motyvacija atsiranda, kai užduočiai suteiki prasmės – parodai vaikui, kuo ta užduotis yra svarbi ir prasminga, kodėl verta įsitraukti. Kai sukuri atitinkamas sąlygas, suteiki mokiniams laisvės ir erdvės kūrybai, talentai atsiskleidžia savaime – pamatai, kad kai kurie gali padaryti daugiau, nei to prašo mano užduotis. Neapibrėžtos užduotys geriausiai atskleidžia vaikų gebėjimus“, – įsitikinęs D. Kriukas.

Niekada nežinai, koks iššūkis tavęs laukia

Paklaustas, koks yra didžiausias iššūkis dirbant mokytojo darbą, D. Kriukas sako, kad būdamas mokytoju niekada nežinai, koks iššūkis tavęs laukia. Kasdiena yra iššūkis. Pasak jo, svarbiausia to nedramatizuoti – priimti tai kaip galimybę tobulėti ir vertingas pamokas sau pačiam.

Donatui per daugiau nei dešimtmetį darbo mokykloje teko dirbti su įvariaus amžiaus mokiniais, o ir būta įvairių įtampų, sudėtingų situacijų. Jis sako, kad įgydamas vis daugiau patirties išmoko tolerancijos: žmonės yra skirtingi ir mes negalime visų vertinti vienodai, pagal vieną šabloną.

„Žmonės skirtingi – mąsto skirtingai, supranta dalykus skirtingai. Net ir tavo tą pačią pastabą ar kritiką skirtingi žmonės gali suprasti ir priimti visiškai skirtingai, – neabejoja jis. – Stengiuosi kitą žmogų išgirsti, suprasti, sakydamas pastabas neužgauti. Laviravimas tarp tokių situacijų man yra didžiausia pamoka. Stengiuosi džiaugtis net ir mažais dalykais. Jei po mano pamokos mokinys išeina su gera emocija, išmokęs kažko, ko iki tol nemokėjo, man tai – didžiausias įvertinimas“.

 

Šiuolaikiniai vaikai – idėjų šaltinis universitetui

„Tai yra reiklūs vaikai, kurie labai anksti žino, ko nori, tad reikia suvokti, kad ši jauna karta labai aiškiai diktuos mums savo sąlygas. Manau, kad turime tuo džiaugtis, nes jie verčia mus ieškoti naujų sprendimų“, – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerė profesorė dr. Lina Kaminskienė mano, kad šiuolaikiniai vaikai yra inspiracija universitetui kuriant ateities studijų programas.

Interviu su profesore – apie ankstyvąjį ugdymą, gabius vaikus ir ateities universitetą.

Ar galima būtų teigti, kad universitetas iš tiesų tampa pats atsakingas už savo būsimų studentų išsiugdymą?  

Universiteto misija tampa pakankamai plati ir yra orientuota į įvairaus amžiaus besimokančiuosius nutolstant nuo tos klasikinės, apribotos amžiaus grupės universitetinėje veikloje. Švietimo akademija mato jaunos kartos ugdymo prasmę, tad mūsų veiklos prasideda jau nuo priešmokyklinio ugdymo. Turėjome dvejonių, tačiau Švietimo akademijoje ir Gabių vaikų centre „Gifted“ yra profesionalių mokytojų, kuriais galime pasitikėti. Žinome, kad jie geba ne tik užimti – tai yra mokytojai, kurie supranta, kas yra universitetas, ir geba netgi tokią jauną auditoriją pratinti tyrinėti, domėtis, kelti klausimus ir bandyti rasti atsakymus nestandartiniu būdu. Vadinasi, po truputėlį ugdyti supratimą, kad mokymasis nėra tiktai vadovėlio skaitymas ir egzamino išlaikymas. Tai yra reikšminga žmogaus gyvenimo dalis, mokymasis visą gyvenimą gali pilnai realizuotis tiktai, kai mes tą įgūdį turime.

Pradėdami nuo pačių mažiausiųjų ir paraleliai dirbdami su vyresnėmis auditorijomis norime išsiugdyti jaunus žmones, kurie kaip galima anksčiau save tapatintų su VDU ir jaustų, kad tai yra jų namai, kur gali įgyvendinti savo svajones ir įgyti išsilavinimą, kuris leistų dirbti jų norimą profesiją. Džiugu, kad be Švietimo akademijos vykdomų veiklų VDU veikia ir kitos programos kaip „Academia cum laude“ arba Verslumo akademija, kurios vykdo tam tikrą palydėjimo misiją: atveda į pirmą universitetinį kursą arba lydi toliau į gilinamąsias studijas.

Be abejo, mes taip pat suinteresuoti, kad kuo daugiau gabių, kūrybiškų ir atvirų asmenybių rinktųsi mokytojo kelią, nes neužtikrinus kartų kaitos būtų sunku tikėtis, kad vyks pokyčiai visuomenėje.

Į mokytojų rengimą žiūrime daug plačiau nei tik kaip į specialybę, tad, ko gero, tas matymas mums padeda susikalbėti ir su mūsų socialiniais partneriais: mokyklomis, darželiais ir kitais švietimo centrais bei institucijomis. Manom, kad toks kelias yra teisingas: žiūrėti į žmogų visapusiškai ir pasiūlyti tai, ko jam reikia skirtinguose gyvenimo amžiaus tarpsniuose.

Kalbėdama apie ankstyvąjį ugdymą turite omeny ir gabių vaikų ugdymo programą „Gifted“?

Šiuo metu vykdome kelias iniciatyvas, kurios net pavirto į padalinius. Be „Gifted“ centro turime darželį „Mažųjų akademija“. Tai yra platforma, atliekanti dvejopą misiją. Pirmiausia tai yra inovatyvi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo koncepcija. Antra, tai yra ir praktikos vieta mūsų studentams ir dėstytojams, galimybė tobulinti savo praktinius gebėjimus, vykdyti tyrimus ir stebėjimus. Tokiu būdu ir darželio auklėtiniai pripranta prie universiteto, nes kiekvieną dieną mato studentus, jų nebijo – jis organiškai tampa darželio bendruomenės nariu, kuris, atrodo, ateina pažaisti, tačiau iš tikrųjų tuo metu galbūt atlieka tam tikrą tyrimą.

Visuomet kalbame apie „laimingą“ mokyklą ir „laimingus“ vaikus. Kodėl yra išskiriami gabūs vaikai?

Į gabius vaikus atsisukome dėl to, kad Lietuvoje iki šiol nebuvo sukurta sisteminga gabių vaikų ugdymo sistema, kas yra tikrai neteisinga šių vaikų atžvilgiu. Gabūs vaikai yra ypatingi ne tik todėl, kad turi vieną ar kitą ypatingai išreikštą gabumą kažkurioje srityje ar tą vadinamą aukštą intelekto koeficientą, labai dažnai jie turi poreikį ir kompleksinei pagalbai. Gabūs vaikai ne visada yra atpažįstami – jie gali būti išdykę, turėti elgesio sutrikimų ar mokymosi sunkumų. Neatpažintas gabumas neleidžia vaikui augti, įspraustas į, sakykime, standartinius ugdymo rėmus, jis ne visada gali atsiskleisti. Ką mes matome Lietuvoje ir bandome keisti tą nuostatą, kad gabus vaikas yra nebūtinai tas, kuris skina kokios nors olimpiados prizines vietas.

Džiaugiamės partneryste su Izraelio gabių vaikų centru Ron Vardi ir Haifos universitetu, kurie kalba apie visuminį vaiko ugdymą – negalima susifokusuoti tik į vieną vaiko talentą ir nematyti jo kaip žmogaus. Besivystančiam žmogui reikia to visuminio gebėjimo susitvarkyti su savimi ir galbūt kitose srityse taip pat atrasti savo kažkokį gabumą. Reikia save išbandyti visur, o ne juvelyriškai dailinti tik vieną talentą. Manau, kad „Gifted“ gabių vaikų ugdymo centro idėja dera su VDU artes liberales koncepcija – tą laisvųjų menų ir laisvos, visapusiškai išsilavinusios asmenybės idėją bandome realizuoti ir per šią programą.

Kiek vaikų dalyvauja programoje ir kaip vyksta jų atranka?

Pasaulyje yra labai daug testavimo metodikų. Vienos yra labiau orientuotos į intelektinių gabumų atpažinimą, kitos – į visuminį gabumo išraiškų nustatymą. Mes vadovaujamės iš Izraelio perimta metodika, kuri leidžia pamatyti platesnį vaizdą: vaiko kūrybiškumą, nestandartinį mąstymą ir intelektinį potencialą. Programa yra auganti ir veikia Lietuvoje tik antrus metus. Šiuo metu programoje Kaune ir Vilniuje dalyvauja apie 300 vaikų. Susidomėjimas yra labai didelis, tačiau neturime galimybių priimti visų, nors programa būtų naudinga visiems vaikams.

Ar neatsitiks taip, kad „Gifted“ išugdyti gabūs vaikai bus per gabūs Lietuvos universitetams?

Tikrai ne. Nors šie vaikai yra matomi ir, manau, kad ne vienas užsienio universitetas būtų laimingas juos priėmęs į savo studijas, juolab, kad  ir būsimieji darbdaviai nori tokių talentingų darbuotojų, Lietuvos universitetai tikrai gali pasiūlyti aukštą lygį, o taip pat ir įvairių tarptautinių mobilumo programų. Tarkime, šiuo metu VDU dalyvauja universitetų aljanse „Transform for Europe“, kuris suteikia galimybę pastudijuoti viename iš septynių Europos universitetų. Tad savo kvalifikacijai susimodeliuoti Lietuvoje yra tikrai puikios galimybės.

Iš tiesų, jei programa veiks ir toliau, šie vaikai bus inspiracija universitetui kuriant ir pertvarkant studijų programas.

Tikrai taip. Tai yra reiklūs vaikai, kurie labai anksti žino, ko nori, tad turime suvokti, kad ši jauna karta labai aiškiai diktuos mums savo sąlygas. Manau, kad turime tuo džiaugtis, nes jie verčia mus ieškoti naujų sprendimų. Jie yra tie inspiratoriai, kurie ateina su savo idėjomis ir net padeda jas įgyvendinti. Tai yra vaikai, kurie būdami dešimties metų gali lygiaverčiai diskutuoti ir dirbti projektuose kartu su šešiolikmečiais. Tai yra unikalu, tad turime džiaugtis turėdami tokį šaltinį, iš kurio galime semtis.

Mokytojus labiausiai demotyvuoja laiko trūkumas: nuo to nukenčia ir ugdymo kokybė

„Šiuolaikiniame vaikų ugdyme labiausiai pasigendu laiko. Tai viena didžiausių problemų, kuri demotyvuoja ir patyrusius mokytojus, ir pradedančius pedagogus“, – sako Smiltė Matulionytė, Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja, ką tik atsiėmusi Vytauto Didžiojo  (VDU) švietimo vadybos magistro diplomą.

Anot jos, mokyklose būtent laiko trūkumas neleidžia mokytojams efektyviai ir kūrybingai pasiruošti pamokoms, įvertinti mokinių darbų, tobulinti savo profesines kompetencijas, o jei mokytojas dar ir mokosi, studijuoja tuo pačiu metu, tuomet visai nebelieka laiko kitoms veikloms. Nuo to gali nukentėti ir vaikai, kadangi ugdymo kokybė prastėja.

Anglijoje nesijautė kaip namie

Anglijoje Smiltė gyveno 10 metų – ten ji baigė vidurinę mokyklą ir bakalauro studijas. Kai atvyko gyventi į Jungtinę Karalystę, jos mama įkūrė Bostono lietuvių bendruomenę, tad Smiltė aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą: mokė vaikus, prisidėjo prie renginių organizavimo ir kitų savanoriškų veiklų. Didesnė baimė sukaustė tada, kai ji nusprendė kraustytis atgal į Lietuvą, kadangi buvo jau pripratusi prie Jungtinės Karalystės švietimo sistemos, turėjo persiorientuoti ir prisiminti ugdymo ypatumus Lietuvoje.

„Prisimenant, kas labiausiai patiko užsienyje, tai tikriausiai studijų bei darbo pasirinkimo galimybės ir daugiakultūrinis bendravimas. Kita vertus, vienas didžiausių iššūkių užsienyje, dėl kurio ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą, buvo jausmas, kad nesu namie. Nors ir praleidau ten beveik tiek pat metų, kiek ir Lietuvoje, visada jaučiausi ten kaip užsienietė, dažnai pasiilgdavau lietuviškos gamtos ir pažįstamų Žaliakalnio gatvių“, – prisipažįsta S. Matulionytė.

S. Matulionytė anglų kalbos mokytoja dirba ketverius metus – dvejus iš jų dirbo Anglijoje, Notingeme, ir dvejus pastaruosius metus – Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje. Kadangi šiuo metu dirba su dvikalbės klasės ir Tarptautinio Bakalaureato mokiniais, Smiltei akivaizdu, šiandien mokiniai anglų kalbą yra įvaldę taip pat ar net geriau nei savo gimtąją lietuvių.

„Dėl to pamokoms ruošiuosi taip, lyg mokyčiau anglakalbius vaikus. Kadangi anglų kalbos mokytoja esu dirbusi ir užsienyje, dirbdama Lietuvoje dažnai naudoju tą pačią medžiagą, kurią naudodavau mokydama mokinius Jungtinėje Karalystėje. Šiandien anglų kalba vaikus supa kasdien – ir pamokose, ir už pamokų ribų, tad jie ją įvaldę puikiai“, – pastebi S. Matulionytė.

Smiltė su kolegomis

Kaip pasivyti šių dienų švietimo tendencijas ir reikalavimus?

Šiais metais Smiltė baigė VDU Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantūros studijas. Kartu su diplomu buvo įteiktas UNESCO Tarptautinio švietimo biuro (angl. IBE – International Bureau of Education) sertifikatas. Studijų  metu įgijo praktinių švietimo vadybos žinių bei platesnį suvokimą apie Lietuvos ir užsienio šalių švietimo sistemą. Studijos suteikė erdvės praktiškai išbandyti švietimo projektų organizavimą, diskutuoti apie inovatyvius švietimo sprendimus ir technologijų integraciją į ugdymą. O esminė gauta pamoka yra ta, kad švietimas turi būti lankstus, kad galėtų adaptuotis pagal šiuolaikinius mokinių ir mokytojų poreikius.

Kadangi kursas buvo tarptautinis ir dėstomas anglų kalba, Smiltė mokėsi drauge su mokiniais iš įvairių šalių: Italijos, Vokietijos, Azerbaidžano, Gruzijos, Ispanijos ir kt. Daugiakalbystė studijų procese, anot jos, leido įsigilinti į tų šalių kultūrą, jų švietimo sistemą, skirtingus požiūrius ir globalias problemas. Tai neabejotinai suteikė galimybę ieškoti sprendimų ir bendradarbiauti siekiant panašių tikslų, pasidalinti patirtimi, analizuoti užsienio šalių švietimo, vadybos ir politikos atvejus.

„Mokytojo profesija reikalauja pastovaus tobulėjimo ir žinių lavinimo, jeigu nenori atsilikti nuo švietimo inovacijų. Ar tai magistro laipsnis, ar seminarai, ar kitokie profesiniai tobulėjimai, jie visi yra svarbūs ir reikalingi inovatyviam ir šiuolaikiniam mokytojui. Mūsų pasaulis sparčiai keičiasi, tad, norint pasivyti šių dienų švietimo tendencijas ir reikalavimus, žinias plėtoti yra ypač aktualu“, – įsitikinusi S. Matulionytė.

Magistro studijų metu Smiltei teko išsamiai analizuoti lankstaus ugdymo svarbą mokytojams, mokiniams ir švietimo įstaigoms. Anot jos, būtent lankstus požiūris į mokymą gerina mokinių rezultatus, bei motyvaciją mokytis: „Šį metodą stengiuosi integruoti ir į savo pamokas, suteikdama mokiniams daugiau laisvės rinktis turinį, atsiskaitymo būdą ar užduočių lygį. Nors tai yra mažas žingsnis, bet dažnai jis pasirodo esantis esminis, norint sukurti draugišką ryšį ir produktyvų mikroklimatą. Mokydamasi švietimo vadybos išmokau ir to, kaip efektyviai organizuoti veiklas ir atlikti vadybines užduotis“.

Raktas į mokinių širdis – atviras bendravimas

Smiltės mama dirbo anglų kalbos dėstytoja Vytauto Didžiojo universitete, tad ir jos, dukros, profesinis kelias buvo gan kryptingas: ji nuo pat mažumės susipažino su anglų kalbos gramatikos taisyklėmis, jai nesvetimos universiteto auditorijos, testų taisymai ir kt. Ši profesija, nuolat matant ją iš arti, jai pasirodė be galo įdomi, daug reikalaujanti, bet ir labai daug atnešanti.

Smiltė jau nuo mokyklos laikų stengėsi pati įgyti praktikos dirbdama mokyklose, vesdama individualias pamokas. Pirmąją mokymo patirtį ji įgijo sulaukusi vos dvylikos: tuomet ji padėdavo pirmų klasių mokiniams ruoštis stojamiesiems anglų ir matematikos egzaminams. Atsirasdavo vis daugiau ir daugiau jos pamokų norinčių pažįstamų bendruomenės vaikų, tad tuo ji užsiėmė maždaug penkerius metus.

Norėdama įgauti daugiau žinių, Smiltė atliko praktiką Jungtinėje Karalystėje, Bostone, pradinėje mokykloje, kur dirbo su pirmos klasės mokiniais, vėliau nusprendė, kad norėtų išbandyti mokyti ir vyresnius mokinius. Anglų literatūros ir lingvistikos bakalauro studijų metu Notingeme, ji keletą metų dirbo vietinėje vidurinėje mokykloje ir anglų kalbos mokė vaikus, turinčius specialiųjų poreikių. Nusprendusi grįžti į Lietuvą studijuoti VDU švietimo vadybos magistrantūroje, pradėjo ieškoti darbo su jau įgyta anglų kalbos mokytojos specialybe – tuomet ir gavo pasiūlymą dirbti Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje.

Smiltė su moksleiviais

„Mano įkvėpimas ir variklis yra mokiniai. Dažnai ir patiems mokiniams pasakau, kad jų nuoširdumas, pozityvumas ir noras mokytis mane labiausiai ir motyvuoja atidžiai pasiruošti pamokoms, ateiti į gimnaziją su šypsena. Iš tiesų tam, kad atrastumei ryšį su moksleiviais, būtina praktika, žinios ir užsidegimas. Kadangi turėjau praktikos prieš pradėdama dirbti su vaikais, atrasti ryšį buvo šiek tiek lengviau. Tačiau nemeluosiu: pirmaisiais darbo metais, o kartais dar ir dabar, atsiverčiu pagalbines knygas ar per paieškos sistemą „Google“ ieškau informacijos, kaip bendrauti su mokiniais, kaip su jais tartis ir kooperuotis siekiant ugdymo tikslų. Šiuolaikiniams mokiniams itin svarbi abipusė pagarba, nuoširdumas ir atvirumas. Tad mano raktas į gimnazijos vaikų širdis yra atviras bendravimas ir abipusis susitarimas“, – sako S. Matulionytė.

 

Iškilmingame VDU Senato posėdyje įteiktos Garbės profesorių regalijos ŠA prof. dr. M. Teresevičienei

Birželio 22 d. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7) vyko iškilmingas Vytauto Didžiojo universiteto Senato posėdis, kurio metu apdovanoti universiteto bendruomenės nariai, o VDU Garbės profesorių regalijos įteiktos prof. Zigmantui Kiaupai ir prof. Margaritai Teresevičienei.

Iškilmingą VDU Senato posėdį pradėjo Senato pirmininkas prof. Ričardas Krikštolaitis, tardamas sveikinimo žodį. Profesorius džiaugėsi, jog Garbės profesoriaus regalijos bus įteikiamos dviems buvusiems Senato pirmininkams.

Savo sveikinimo kalboje VDU rektorius prof. Juozas Augutis ne tik pasidžiaugė pastarąją savaitę universitetą baigusių gausiu absolventų būriu, bet ir ragino nepamiršti Ukrainoje vykstančio karo. „Ne be reikalo yra sakoma, kad jie kovoja už savo ir už mūsų laisvę. Kiek galime, prisidedame prie pagalbos. Nemaža dalis Ukrainos studentų, akademinės bendruomenės narių yra įsilieję į mūsų gretas“, – kalbėjo J. Augutis. Apžvelgdamas prabėgusius mokslo metus profesorius pasidžiaugė ir šiemet minimu Lietuvos universiteto šimtmečiu. „Lygiai prieš šimtą metų Kaune buvo įkurtas Lietuvos universitetas, vėliau tapęs Vytauto Didžiojo universitetu. Jis visą laiką dalijosi savo likimą su Lietuva. Būti šio universiteto dalimi, bendruomenės nariu yra tikrai didelė garbė, didelė privilegija. Laikykime šį vardą iškėlę labai aukštai, kas benutiktų“, – pabrėžė VDU rektorius.

Minint Lietuvos universiteto 100-mečio sukaktį už ilgametį darbą Vytauto Didžiojo universitete, reikšmingus mokslinius pasiekimus, aktyvią visuomeninę veiklą bei Universiteto vardo garsinimą sidabro medaliu apdovanoti VDU bendruomenės nariai: prof. Regina Gražulevičienė, dr. Minija Tamošiūnaitė, prof. Rimas Skinkaitis, prof. Knut Ove Arntzen, Aistė Žemaitytė, prof. Kristina Juraitė, profesorė Julija Kiršienė, Jurginija Tendzegolskytė, dr. Rolandas Urbonas, Jonas Petronis, Aldona Liepuonienė, Rasa Stankevičiūtė, Rodrigas Paukštys, Daiva Martinkienė, prof. Nemira Mačianskienė, prof. Audrius Sigitas Maruška, prof. Vytis Čubrinskas. Profesoriaus ir docento atestatai įteikti prof. Linai Pilelienei, prof. Robert van Voren, doc. Stefano Lanza.

Šio iškilmingo VDU Senato posėdžio metu taip pat įteiktos Garbės profesorių regalijos prof. Zigmantui Kiaupai ir prof. Margaritai Teresevičienei.

Pristatydama prof. Z. Kiaupą VDU Istorijos katedros profesorė dr. Vaida Kamuntavičienė pabrėžė iškiliausius mokslininko profesinius pasiekimus – profesorius buvo ilgametis Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, VDU Istorijos katedros vedėjas, pirmasis inicijavo akademiškus Kauno miesto istorijos tyrimus, pradėjo rašyti daugiatomę Kauno istoriją. Nuo 1996 m. prof. Z. Kiaupos iniciatyva kasmet pradėta rengti Kauno istorijos konferenciją.

„Jis yra vienas žymiausių Vidurio Rytų Europos regiono miestų istorijos specialistų, parašęs šimtus straipsnių, monografijų, šaltinių publikacijų. Lietuvoje vienas svarbiausių profesoriaus pasiekimų yra jo su kolegomis Jūrate Kiaupiene ir Albinu Kuncevičiumi dar 1996 m. publikuota „Lietuvos istorijos“ sintezė. Po gūdaus sovietmečio, tai buvo pirmoji Lietuvos istorijos versija, kuri tuo metu mums buvo labai reikalinga kuriant demokratinę Lietuvos respubliką“, – svarų profesoriaus indėlį į Lietuvos istorijos mokslus apibūdino prof. V. Kamuntavičienė.

Atsiimdamas jam įteiktas VDU Garbės profesoriaus regalijas, prof. Z. Kiaupa pabrėžė šiemet minimo Lietuvos universiteto šimtmečio reikšmę. „Bene svarbiausia klestėjimo sąlyga buvo universiteto akademinis savarankiškumas, autonomija. Būtent savarankiškumas sutelkė universiteto bendruomenę, buvo jo augimo ir buvimo tarptautinių universitetų bendruomenėje laidas. 1989 m. atkurtas VDU savyje sujungė senojo universiteto tradicijas menančius ir kartu autentiškai inovatoriškus išeivijos mokslininkus ir gyvybingiausias Lietuvos mokslininkų pajėgas, buvo tarsi senojo VDU klonas akademinio savarankiškumo prasme. Pradėjęs dėstyti VDU, čia radau akademinės laisvės ir kartu – atsakomybės atmosferą. Atsakomybės valstybei, pačiam VDU ir jo studentams“, – kalbėjo akademikas.

 

Prof. Zigmantas Kiaupa

VDU Garbės profesorės regalijos už svarų indėlį į Lietuvos edukologijos mokslą bei VDU vardo garsinimą taip pat įteiktos ir prof. M. Teresevičienei.

„Profesorė Margarita universitete dirba beveik nuo pat jo įkūrimo metų, nuo 1991-ųjų. Tais pačiais metais bendradarbiaujant su išeivijos mokslininkais profesorės dėka įsteigtas pedagogikos centras, o vasarą suorganizuota pirmoji mokytojų vasaros stovykla. 1993 m. parengiama pirmoji Taikomosios pedagogikos magistrantūros studijų programa. 2007 m. profesorė Margarita sukūrė prielaidas universitete pradėti naują tarpkryptinės komandos ir edukologų parengtą technologijų taikymo studijose paradigmą ir jau 2008 m. išleido pirmuosius mokslo daktarus, kurie kartu su ja sukūrė technologijomis grindžiamų mokymosi tyrimų kryptį. Profesorei teko darbuotis VDU Socialinių mokslų fakulteto taryboje, universiteto Taryboje, buvo išrinkta VDU Senato pirmininke, Edukologijos katedros vedėja ir Edukologijos doktorantūros pirmininke“, – dalį iškilių prof. M. Teresevičienės pasiekimų išskyrė VDU Švietimo akademijos kanclerė, prof. Lina Kaminskienė.

 

Prof. Margarita Teresevičienė

Savo padėkos kalboje VDU Garbės profesorė M. Teresevičienė dėkodama už suteiktą garbę, šį įvertinimą skyrė visiems universiteto edukologams. „Man asmeniškai tai yra išskirtinai reikšminga, nes daugiau nei prieš 70 m. šio universiteto Medicinos fakultetas buvo mano abiejų tėvų mokslo kelias. O aš turėjau garbę tą kelią tęsti prisidedant prie edukologijos mokslo. Ačiū jums visiems labai“, – kalbėjo profesorė.

 

Pokalbis su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yossef Levy

„Gifted“ – tai tarptautinė Lietuvos-Izraelio gabių vaikų ugdymo programa, kuri yra skirta intelektualiam ir emociniam talentingų vaikų ugdymui. Ji vykdoma pagal tarptautiniu mastu pripažintą Izraelio gabių vaikų švietimo modelį, kurį sudaro specialios ugdymo programos 3-18 metų vaikams ir profesionali intelekto koeficiento (IQ) testavimo metodika.

Šįkart pokalbis su Izraelio ambasadoriumi Lietuvoje Yossef Levy.

 

#KuriantysLietuvą I video pokalbis. Geografijos mokytoja K. Ginkė: „Kai tau patinka mokytis, tu myli mokslą“

Kad mokytojo profesija būtų prestižinė, pedagogams reikia daugiau pripažinimo formų ir paskatų

Didžiausias pokytis, kuris šiandien matomas mūsų šalies darželiuose, praktiškai dirbant su vaikais, yra perėjimas nuo tiesioginio ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymo – aš jam sakau, rodau, o jis daro, prie proaktyvaus vaikų ugdymo – aš sukuriu žaidimui, patirtiniam ugdymuisi pažadinti skirtus kontekstus, o jis įsitraukia, žaidžia, veikia, kuria, mokosi, reflektuoja. Pasak Onos Monkevičienės, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorės, dirbančios ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos bakalauro studijų programoje Vilniuje ir Kaune, tam, kad būtų užtikrinamas ir plėtojamas kokybiškas vaikų ugdymasis, šiandien ikimokyklinio ugdymo įstaigoms reikia būtent įtraukius proaktyvaus vaikų ugdymo būdus įvaldžiusių pedagogų.  

O kad turėtume tokių pedagogų kartą, svarbu, kad būsimasis pedagogas turėtų nuostatas sekti ugdymo praktikos kaitai aktualius tyrimus ir gebėtų pats atlikti veiklos tyrimą, t.y. išbandyti naujus ugdymo būdus, įvertindamas jų poveikį vaikų gerovei, ugdymo proceso kokybei ir vaikų pasiekimams. Toks pedagogas visuomet bus lankstus, kūrybingas bei inovatyvus.

Įgyjama kompetencija sėkmingai tvarkytis su ugdymo aktualijomis

Kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir ją rinktųsi daugiau jaunuolių, anot pašnekovės, pedagogams reikia daugiau pripažinimo formų, paskatų. Juk jie sėkmingai tvarkosi su iššūkiais užtikrinti vaikų gerovę ir orientuotis į aukštus pasiekimus, yra švietimo politikų partneriai, suteikiantys praktines vizijas strateginiams kaitos sprendimams, yra universitetų diegiamų inovacijų bendražygiai. Pedagogai ugdymo procese išlygina kai kurių strateginių dokumentų duobes, randa tinkamas išeitis problemoms spręsti, pirmieji signalizuoja apie naujus iššūkius.

O. Monkevičienė yra parašiusi daugiau nei 70 mokslinių ir 40 mokslo populiarinamųjų straipsnių. Jos tyrimai ir mokslo straipsniai atliepia pasaulio tyrimų kontekste išryškėjančias naujas mokslinių tyrimų kryptis, jie taip pat yra susieti su mokslo tyrimais grindžiamų ikimokyklinio ugdymo praktikai ir pedagogų rengimui aktualių sprendimų paieška.

„Gaila, kad ikimokyklinio ugdymo srityje mokslo darbuotojų potencialas yra mažas, tad ne vienoje srityje tenka remtis tik tarptautiniais tyrimais. Šalyje pasigendu pilietinio, kultūrinio ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo krypties publikacijų, nes šioje srityje konkrečios šalies vaikų ugdymuisi poveikį turi švietimo, socialinis ir kultūrinis kontekstai, tad betarpiškai remtis užsienio tyrimais nepakanka“, – sako pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad ikimokyklinio ugdymo srityje dalis pedagogų turi turėti aukščiausią kvalifikaciją – universitetinį bakalauro ir magistro laipsnį, kad pedagogų komandos gebėtų užtikrinti inovatyvų, įtraukų, vaikų gerovę ir aukštus pasiekimus užtikrinantį ugdymosi procesą, atpažinti skirtingus vaikų poreikius ir nepalankios namų aplinkos kuriamus barjerus vaiko sėkmingai raidai bei rūpintis, kad vaikas sulauktų profesionalios pagalbos.

VDU įgyvendinama Ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos programa, sudaranti galimybes pasirinkti specialiojo ir socialinio pedagogo specializacijas, užtikrina būsimojo pedagogo kompetenciją sėkmingai tvarkytis su šiomis ugdymo aktualijomis.

O. Monkevičienė su kolege

Į pedagogiką atvedė tarnystės savo šaliai vertybės

Pačios O. Monkevičienės šeimoje mokytojų nebuvo. Bebaigiant mokyklą, ją labai domino giluminės žmogaus egzistencijos paslaptys – genetika ir psichologija. Kadangi tais metais Vilniaus universitete priėmimo į genetikos studijas nebuvo, ji pasirinko psichologiją, kuri tuo metu buvo dar labai nauja studijų programa universitete. Studijų metu puikių dėstytojų dėka atsivėrė unikalūs vaiko raidos reiškiniai, paskatinę pasirinkti edukacinės psichologijos kryptį.

Pašnekovę labiau domino tiriamasis darbas, naujų žmogaus raidos reiškinių įžvalgos. O į pedagogiką atvedė tarnystės savo šaliai vertybės. Pirmoji jos darbovietė buvo tuometinis Pedagogikos institutas, kuriame parengė disertaciją apie mokymosi negalių turinčių mokinių mąstymo raidos ypatumus ir 1988 metais apgynė psichologijos mokslų daktaro disertaciją.

„Tuo laikotarpiu Lietuva jau alsavo nepriklausomybės atkūrimo idėjomis, Pedagogikos institutas pradėjo modeliuoti nepriklausomos Lietuvos švietimo idėjas. Tuo metu buvau paskatinta prisijungti prie ikimokyklinio ugdymo kaitos darbų. Glaudžiai bendradarbiaudami su ikimokyklinio ugdymo įstaigomis, kartu planuodami ir aptardami veiklas bei ugdymo proceso valdymą, jau vykdėme visiškai naujos krypties – integruoto vaikų ugdymo modeliavimo tyrimus, dalyvavome nepriklausomos Lietuvos švietimo reformos koncepcijos rengime. O paskui teko prisiimti atsakomybę už tai, kad koncepcijoje užprogramuota kaita tikrai įvyktų ir realiame gyvenime. Taip ir pasinėriau į ikimokyklinio ugdymo pedagogikos erdves“, – pasakoja O. Monkevičienė.

Drąsa imtis iššūkių ten, kur dar nėra jokių sprendimų

O. Monkevičienė dėstytoja dirba jau 30 metų. Akademinis darbas jai yra erdvė, kurioje galima sėkmingai derinti ikimokyklinio ugdymo kokybei, įtraukiajam ugdymui, emocinių ir elgesio problemų prevencijai, pedagogų rengimui aktualius mokslinius tyrimus. Taip pat bendradarbiauti su pedagogo profesiją pasirinkusiais jaunais žmonėmis, kartu su jais projektuoti ateities ugdymo perspektyvas, veikti šalies ir tarptautinėse darbo grupėse, modeliuojančiose inovatyvias vaikų ugdymo idėjas.

„Mano profesinis kelias – tai nuolatinių reformų, iššūkių kaitai kelias. Kai 2004 metais tapau Vilniaus pedagoginio universiteto Vaikystės studijų katedros vedėja, iš karto teko įveikti naują iššūkį – pirmą kartą parengti ikimokyklinio ugdymo studijų programą tarptautiniam išoriniam vertinimui. Buvome pirmieji, kurie sėkmingai tai įveikėme ir pasitikrinome, kad programa atitinka Europos erdvėje keliamus reikalavimus studijų programoms. Dirbant katedros vedėja ir fakulteto dekane teko rengti ir koordinuoti laimėtus Europos socialinio fondo agentūros projektus, įveikiant iššūkį atnaujinti visų pedagogus rengiančių bakalauro studijų programas, pasiekti jų suderinamumo su Europinės erdvės reikalavimais, pereiti prie Europos kreditų perkėlimo sistemos, išplėtoti mentoriaus dalyvavimo pedagogų rengime teorinius-metodinius pagrindus“, – prisimena O. Monkevičienė.

Taigi kas lėmė jos profesinę sėkmę? Pasak pašnekovės, tai drąsa imtis iššūkių situacijose, kuriose dar nėra jokių sprendimų. Tikėjimas, kad nėra neįveikiamų dalykų. Bendražygių turėjimas. Komandiškumas, sprendimų paieška, diskusijomis, išbandymu grindžiamas darbas. Laisvalaikio aukojimas prasmingai veiklai.

Ką daryti, kad darbas neužgožtų šeimos interesų?

Kaip O. Monkevičienei, turint šią gausą darbų, pavyksta suderinti aktyvią akademinę veiklą su savo šeimos gyvenimu? Anot pašnekovės, jai tai pavyko. Tiesa, įtampą kartais keldavo tik laiko stokos faktorius. Teko iš darbų atkariauti laiko periodus paros, savaitės, metų eigoje, kad nebūtų užgožiami šeimos interesai.

„Žvelgdama iš laiko perspektyvos suprantu, kad abu mano sūnūs pasižymi savybėmis, kurių linkėčiau kiekvienam – imtis inovatyvių dalykų, nebijoti neapibrėžtumo situacijos diskomforto, rasti tinkamus sprendimus iššūkiams įveikti.

Dar rengdama disertaciją supratau: jei vyksti su šeima vos vienos savaitės atostogų, nesitempk su savimi pilno krepšio popierių, – įsitikinusi O. Monkevičienė. – Nepavyks nei pailsėti, nei darbų padaryti. Didėjant krūviams supratau, kad reikia prioritetizuoti ir realiai laike išsidėlioti darbus. Išmesti iš galvos tuos, kuriuos darai ne šiandien ir ne dabar. Nors ir kaip sunku, pasakyti „ne“ tam, ką atlikti tikrai nepakaks laiko. Geriausia terapija – bendravimas su mielų, įdomių žmonių grupe ar artimaisiais, kelionės ir nauji įspūdžiai jose, poilsis prie jūros nedidelėje kompanijoje, gamtininkavimas“.