Šventėje prof. dr. Linai Kaminskienei perduotos kanclerio regalijos

Rugpjūčio 26 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyko VDU Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės inauguracijos šventė.

Šventėje dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja Vilija Targamadzė, savivaldybių, aukštųjų mokyklų atstovai, socialiniai partneriai, absolventai, VDU bendruomenės nariai.

Renginyje koncertavo muzikos edukologijos magistrė, absolventė, dainininkė Vaida Genytė, doktorantė ir muzikos mokytoja Agnė Daučianskaitė, Mokomojo dalyko pedagogikos: muzikos pedagogikos studentai.

Praėjusių metų lapkričio mėnesio pabaigoje Taryba patvirtino naują Švietimo akademijos kanclerę prof. Liną Kaminskienę. Iki šių pareigų net dvejus metus profesorė buvo VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja. Daugiau nei du dešimtmečius L. Kaminskienė dirba švietime.

Pasak kanclerės prof. Linos Kaminskienės, jai svarbus dialogas, tarimasis su bendruomenės nariais. „Esu demokratiška ir palaikanti vadovė, kuri siekia atskleisti ir maksimaliai įveiklinti žmogaus gebėjimus, įgyvendinti drąsias svajones, vedančias Švietimo akademiją aukštos studijų kokybės ir mokslinių tyrimų keliu. Nebijau priimti sprendimų, kuriuos turi priimti vadovas, ypač motyvuoja, kai atrandame naujas strateginės plėtros kryptis. Esu sveikai užsispyrusi, tad nepasiduodanti ir ištikus krizėms ar sunkumams“, – tvirtina kanclerė.

Šventės transliacija.

Martyno Musteikio nuotraukos.

VDU Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės inauguracijos šventė

Rugpjūčio 26 d., ketvirtadienį, 13 val. VDU Švietimo akademijoje (T. Ševčenkos g. 31, Aktų salėje) vyks VDU Švietimo akademijos kanclerės prof. dr. Linos Kaminskienės inauguracijos šventė. Renginio metu bus perduotos kanclerio regalijos. Šventę bus galima stebėti nuotoliniu būdu.

VDU Kaune ir Vilniuje skelbia papildomą priėmimą į „Pedagogikos“ studijų programą

Skelbiamas papildomas priėmimas į valstybės nefinansuojamas studijų vietas profesinių studijų programoje „Pedagogika“.

Prioritetas priimant bus skiriamas turintiems aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną matematikos, informacinių technologijų, gamtamokslio ugdymo, kalbų, socialinio ugdymo dalykų mokytojų kvalifikacijai bei turintiems susitarimus su bendrojo ugdymo mokyklomis dėl pedagoginės praktikos atlikimo ir darbo pabaigus studijas.

Profesinių studijų programa „Pedagogika“ trunka vienerius metus, ją baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas.

Programa skirta asmenims, neturintiems pedagoginio pasirengimo, tačiau dirbantiems ar ketinantiems dirbti švietimo institucijose, kuriose reikalaujama pedagogo kvalifikacijos.

Pedagoginių studijų programą sudaro teorinė dalis (paskaitos), kurios apimtis 720 val., pedagoginė praktika (atliekama bendrojo ugdymo mokyklose), kurios apimtis 800 val., ir savarankiškai rengiamas baigiamasis darbas, kurio apimtis – 80 val.

Studijos vyks mišriu būdu, t. y. derinant kontaktinį ir nuotolinį mokymąsi.

Studijos bus vykdomos Kaune ir Vilniuje, todėl teikiant prašymus pasirinkite vieną miestą, kuriame numatote studijuoti.

Prašymus galima pateikti iki rugpjūčio 23 d. 24 val. internetu: http://epasirasymas.vdu.lt.

Stojantieji turi pateikti programos priėmimo sąlygose nurodytus dokumentus.

Pateikus dokumentus, rekomenduojame pasitikrinti, ar prašymas sistemoje tikrai yra, dar kartą prisijungiant. Atkreipkite dėmesį, kad įkeliamų dokumentų apimtis neturi būti didesnė, nei nurodyta sistemoje.

Visi stojantieji turi dalyvauti motyvacijos pokalbyje, kuris vyks nuotoliniu būdu rugpjūčio 25 dieną.

Išsami informacija apie motyvacijos pokalbio eigą ir tvarkaraštis kiekvienam stojančiajam bus išsiųsti nurodytais el. pašto adresais, todėl pasitikrinkite „Spam“ ar „Junk“ katalogus savo el. pašto dėžutėje.

Kad VDU administratorių siunčiami laiškai su svarbia informacija sėkmingai pasiektų Jūsų pašto dėžutę, rekomenduojame įtraukti adresus vaida.luksiene@vdu.lt (pasirinkusiems studijuoti Kaune) ir romute.sainer@vdu.lt (pasirinkusiems studijuoti Vilniuje) į savo el. kontaktų sąrašą.

Priėmimo sąlygos pateikiamos 2021 m. priėmimo į profesines studijas „Pedagogika“ taisyklėse.

Daugiau informacijos apie priėmimą į profesines studijas „Pedagogika“

VDU Švietimo akademija

Ketinantiems studijuoti Kaune:

Vytauto Didžiojo universitetas | Švietimo akademija
Studijų koordinatorė | Vaida Lukšienė
El. paštas | vaida.luksiene@vdu.lt
Telefonas | (8 37) 327 875
Internetas: vdu.lt

Ketinantiems studijuoti Vilniuje:

Vytauto Didžiojo universitetas | Švietimo akademija
Studijų koordinatorė | Romutė Šainer
El. paštas | romute.sainer@vdu.lt
Telefonas | (8 610) 67 303
Internetas: vdu.lt

Daugiau informacijos:

Greitu metu sulauksime mokyklų, kurios siūlys mokytis tik nuotoliniu būdu

„Greitu metu sulauksime mokyklų, kurios siūlys mokytis tik nuotoliniu būdu. Bet, net ir mokantis per nuotolį, mokyklos svarbiausias uždavinys ir tikslas bus mokytojų ir mokinių bendravimas bei bendradarbiavimas, tik jis vyks ne sėdint mokyklos suole, klasėje, o virtualioje klasės aplinkoje“, – kalbėdamas apie artimiausius pokyčius, kurie palies šalies mokyklas, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktorantas, fizikos mokytojas Irmantas Adomaitis.

Kalbėdamas apie mokyklos raidą, jis pastebi, kad per pastaruosius 100 metų mokykla mažai kuo keitėsi. Žinoma, neįskaitant pastarųjų – pandeminių metų. Pasaulį supurtęs COVID-19 virusas galimai ir bus tas lūžis, po šimtmečio pakeisiantis mokyklą neatpažįstamai. Pasak jo, gyvendami pandemijos akivaizdoje, turime toliau treniruotis bei tobulinti nuotolinio mokymosi įrankius, tuomet kas beužkluptų – gripo epidemija, dar vienas naujas virusas, labai dideli karščiai ar šalčiai – būsime ramūs, kad vaikams mokantis iš namų užtikrinsime nenutrūkstamą ir kokybišką mokymo(si) procesą.

„Gal šiandien tai ir nuskambės kaip iš fantastikos srities, bet aš tikiu, kad po kelių dešimtmečių mūsų kasdieninis mokymasis vyks naudojant hologramas. Tai bus kažkas panašaus, ką dabar regime užsidėję virtualios realybės akinius. Pavyzdžiui, mokydamiesi temą apie kalnus, virtualioje realybėje mokytojas ir mokinys susitiks virtualiame pasaulyje – kalnuose, nors tuo metu abu sėdės savo kambariuose. Galbūt po kokių 50 metų atsiras technologijos, kurios leis mums palietus ekraną jausti bei užuosti.

Anksčiau tik filmuose matėme ar knygose skaitėme, kad gali egzistuoti dėžutė, per kurią galėtume matyti žmogaus veidą ir su juo tiesiogiai kalbėtis. Štai dabar turime virtualius skambučius kompiuteriuose bei telefonuose, ir tai yra mums įprasta kasdienybė. Kaip ir skraidantys automobiliai ar kelionės į kosmosą. Technologijos ir pandemijos atnešti iššūkiai neabejotinai pakeis ir švietimo sistemą – mokyklas, ugdymo programas ir nuotolinio mokymosi įrankius. Fantastika virsta realybe, nes kažkas fantazuoja, o kažkas kuria“, – sako I. Adomaitis.

Tik du klausimai: ar myli vaikus ir tėvynę?

Vilniaus Karaliaus Mindaugo mokykloje ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje šiuo metu fizikos mokytoju dirbantis Irmantas studijuoja doktorantūrą VDU Švietimo akademijoje – vykdo mokslinę veiklą bei atlieka įvairius tyrimus apie virtualią mokymosi aplinką, bendravimą ir bendradarbiavimą, problemomis grindžiamą mokymą(si).

Svarstymai nerti į mokslinę veiklą ir siekti mokslininko karjeros neatėjo staiga – įvairius „už“ ir „prieš“ Irmantas svarstė kone penkerius metus po to, kai pabaigė magistrantūros pedagogikos studijas. O štai kad taps mokytoju, jis svajojo jau nuo tų laikų, kai dar mokėsi mokykloje. Jo profesinio įkvėpimo šaltiniu tapo klasės auklėtoja, kuri ir suteikė stimulą domėtis pedagogika bei užsibrėžti tikslą siekti šios karjeros aukštumų.

Mokydamasis nedidelėje Radviliškio mokykloje, kur mokytojų ir mokinių bendravimas visada buvo šiltas, betarpiškas ir globėjiškas, Irmantas kasmet labiausiai džiaugdavosi Mokytojo diena, kurios metu mokiniai turėdavo galimybę perimti mokytojo vaidmenį ir savo klasės draugams pravesti pamokas. Ir tai reiškia, kad tekdavo ne tik pastovėti prieš klasę prie lentos ir išdėstyti vadovėlio medžiagą, bet ir padirbėti uoliau – ugdymo medžiagą aktualizuoti pagal to meto pasaulio ar šalies naujienas, sugalvoti įvairių žaidimų ar kūrybiškų užduočių.

Iš tiesų Irmantas labiausiai norėjo tapti matematikos mokytoju. Todėl apsidžiaugė pamatęs, kad Šiaulių universitete galima rinktis dvigubą specialybę – matematikos ir informatikos arba matematikos ir fizikos. Pasirinkęs pastarąją ir gavęs fizikos mokytojo bakalauro diplomą, išvyko į Vilnių studijuoti magistrantūros ir tuo pačiu įsidarbino vienoje iš Vilniaus rajono mokyklų.

„Atėjus į darbo pokalbį mokyklos direktorius uždavė tik du klausimus: ar myli vaikus ir ar myli tėvynę? Tai buvo taip stipru, kad tie klausimai man iki šiol skamba galvoje. Šiandien jau randu į juos atsakymus ir, jei būčiau mokyklos vadovas, pats rinkdamasis mokytojus juos užduočiau.

Jei ugdymas bus paremtas tik tuo, kad aš, kaip mokytojas, daviau užduotį, o mokinys išmoko, atsiskaitė, gavo įvertinimą ir tuo mūsų santykis baigtas, mūsų, kaip mokyklos bendruomenės, nebus. Mokykloje esminis dalykas yra meilė vaikui – noras jį suprasti, užmegzti draugystę, bendradarbiauti, būti jam atrama. Mano tikslas yra išmokyti ne fizikos, nors tai irgi labai svarbu, o savęs vertinimo, empatijos, refleksijos, laiko planavimo, problem sprendimo, viso to, ko vaikui prireiks gyvenime ir pabaigus mokyklą. Mokomasis dalykas yra tik įrankis moksleivio vertybėms ir nuostatoms ugdyti“, – įsitikinęs I. Adomaitis.

Bendradarbiauti, o ne kontroliuoti ir pirštu rodyti

„Šiandien švietimas yra įstrigęs fizikiniame vakuume“, – neabejoja pašnekovas. Anot jo, reta mokykla moko mokinius to, ką ir turi duoti mokykla, t.y. skatinti kūrybiškumą, ugdyti kritinį mąstymą, mokyti spręsti problemas. Testai ir egzaminai vis dar yra orientuoti į žinių patikrinimą, todėl dauguma mokytojų koncentruojasi tik į jų išlaikymą, tai yra akademines žinias.

„Švietimas yra labai intertiškas ir konservatyvus, jį sunku išjudinti iš vietos. Net jei bus naujos ugdymo programos, mokytojai vis viena dirbs tais pačiais metodais ir būdais. Jei viskas ir toliau bus orientuota tik į egzamino pažymį, pagrindinis tikslas bus tas, kad mokiniai jį išlaikytų ir gautų kuo geresnį įvertinimą. Kas išspręstų problemą? Tai, kad mokiniai, vos pradėję lankyti mokyklą iki pat jos baigimo, kauptų savo portfolio – projektinius darbus, kūrybines užduotis su mokytojų vertinimais bei kokybiniais aprašais, iš kurių matytųsi, kokius gebėjimus vaikas įgijo, kur jo stiprybės ir talentas, kokios jo vertybės ir kritinis mąstymas, – neabejoja I. Adomaitis. – Ne 2-3 valandos, per kurias laikomas baigiamasis egzaminas, turi apspręsti vaiko likimą. Mokymasis yra procesas, o ne rezultatas, nes mokytis reiks visą gyvenimą.

Matydami tą portfolio, o ne vien baigiamojo egzamino pažymį, universitetai taip pat galėtų tikslingiau vaikui padėti pasirinkti tai, kas jam yra tinkamiausia. Mokiniams reikia ne kontrolės, o mūsų palydėjimo, pagalbos ir bendradarbiavimo. Pažymys – tai kontrolė. Bet ateina laikas, kai mokiniams pažymys nieko nebereikš. Jau dabar yra mokinių, kurių pažymys nemotyvuoja. Yra ir tokių, kurie net gave 9 ar 10, ateina su klausimais, diskusija ir noru sužinoti daugiau – nes jiems rūpi suprasti, o ne dienyne turėti atitinkamą pažymį“.

Vienas svarbiausių dalykų, pasak I. Adomaičio, norint mokytojui užmegzti bendradarbiavimu ir pasitikėjimu grįstą santykį su mokiniais, yra nebijojimas klysti ar pasakyti, kad kažko nežinai. Jei vaikas suras kitokią, mokytojui dar nežinomą informaciją, svarbu pasakyti: šito dar nežinau, ačiū, pasidomėsiu. Tai, anot pašnekovo, yra esminis santykio su mokiniu branduolys. Vaikas turi jausti ir matyti, kad mokytojas nėra visažinis, stovintis prieš klasę ir dėstantis savo vienintelę tiesą. Šianiden kaip niekad svarbu bendradarbiauti, o ne kontroliuoti ir pirštu rodyti.

„Kaip pandemijos metu atrodė nuotolinis ugdymas mūsų mokyklose? Mokytojas kaip prievaizdas stebėjo ekrane vaikus lyg sėdinčius celėse. Mokiniams būtinai reikėjo įsijungti kameras, kad mokytojas galėtų juos matyti, ką jie veikia savo kambarėliuose. Nenuostabu, kad vaikai ilgainiui pradėjo simuliuoti – gedo kameros, mikrofonai, kompiuteriai išsikraudinėjo. Nuotolinis mokymas visų pirma turi būti įdomus – paremtas žaidimu, interaktyvumu, įtraukiančiomis užduotimis. Neužtenka tik į dienyną parašyti, kokį vadovėlį reikia atsiversti ir kurią užduotį sąsiuvinyje atlikti. Įvairūs žaidimai, tarkime, tokie kaip lobio paieškos ar žaidimai, įtraukiant socialinius tinklus, mokymąsi gali paversti smagiu procesu, o rezultatas pranoks lūkesčius. Labai tikiuosi, kad uoliai dirbdami šią sistemą pakeisime, kad ir mažas žingsnis po žingsnelio. Svarbiausia judėti reikiama kryptimi“.

VDU organizuotame forume diskutuota apie lietuviškojo tapatumo stiprinimą

Liepos 29 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko forumas „Lietuva diasporoje: tobulėti, augti, garsinti, su(si)žinoti“. Tęstinis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos renginys skirtas užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams, švietimo ekspertams, dėstytojams, studentams. Jo tikslas – gerinti lituanistinį ugdymą, siekti, kad lietuvių tapatybės išsaugojimas užsienyje būtų laikomas valstybės prioritetu.

Forumo dalyvius pasveikino pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė, kuri, priėmusi Pasaulio lietuvių bendruomenės kvietimą, globoja po visą pasaulį pasklidusios diasporos lituanistinio švietimo veiklą.

Pasak D. Nausėdienės, labai svarbu, kad išeivijos vaikai turi galimybę išlaikyti lietuvybę, puoselėti ilgaamžes tradicijas. Lituanistinį švietimą vykdo 10 formaliojo ugdymo lietuviškų mokyklų užsienyje, šimtai neformaliojo ugdymo lituanistinių mokyklų ir apie 40 lituanistikos centrų, kuriuose dėstoma ir tiriama lietuvių kalba bei kultūra. „Nors lituanistiniam švietimui užsienyje skiriama nemažai dėmesio, statistiniai duomenys rodo, kad tik 5–6 proc. lietuvių vaikų išeivijoje sistemingai mokosi lietuvių kalbos. Formaliojo ir neformaliojo švietimo lituanistines mokyklas šiuo metu lanko apie 10 tūkst. vaikų, tačiau, preliminariais duomenimis, šių dienų lietuvių diasporoje gyvena apie 150 tūkst. vaikų ir jaunuolių. Ši situacija skatina susimąstyti tiek apie Lietuvos diasporos politikos prioritetus, tiek apie lietuviškumo vertės sampratą ir lituanistinio ugdymo užsienyje stiprinimo svarbą“, – kalbėjo D. Nausėdienė.

„Šio forumo dalyviai prisideda prie svarbios misijos – stiprina mūsų emigrantų ir diasporos mokymosi motyvaciją pasaulio lituanistinėse mokyklose ir prisideda prie lietuvių kalbos sklaidos. Dėkojame jiems, tikriems mūsų šalies ir kalbos ambasadoriams“, – pabrėžė D. Nausėdienė, kviesdama išsikelti ambicingą lietuvių bendruomenės tikslą išsaugoti lingvistinį perlą – lietuvių kalbą – ir dėkodama visiems forumo dalyviams už tai, kad myli ir vartoja lietuvių kalbą, kuri leidžia suprasti mūsų šalies kultūrą ir tapatybę.

Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas dėkojo pirmajai poniai už lyderystę ir atvirą kalbėjimą, įvertinant esamą padėtį. „Lietuva suvokia šią strateginę problemą. Vyriausybės patvirtintoje strategijoje užsibrėžtas ambicingas tikslas padvigubinti emigracijoje gyvenančių vaikų ir jaunimo dalyvavimą lituanistinio ugdymo veiklose, kad jis siektų apie 10 procentų. Pasiekti šį tikslą vien tik lituanistiniam švietimui atsidavusių entuziastų dėka tikrai nėra paprasta. Tam reikia politinės lyderystės ir sutelkto finansavimo. Valstybė turi remti jau veikiančias lituanistines mokyklas ir aktyviai skatinti naujų mokyklų steigimą, suteikiant nuolatinę paramą mokyklų išlaikymui ir sistemingą pagalbą lituanistinėse mokyklose dirbantiems mokytojams“, – sakė viceministras.

Forumo dalyvius taip pat sveikino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Jis pabrėžė, kad Nacionalinė biblioteka visada yra atvira pokyčius ugdančioms partnerystėms: „Nacionalinės bibliotekos misija – būti Lietuvos žinių erdve, kuriančia vertę visuomenei. Mums labai svarbi atvira, veikli ir jauną žmogų ugdanti lituanistika, todėl neatsitiktinai biblioteka yra pasaulio mokytojams lituanistams svarbaus forumo vieta. Lietuvos nacionalinė biblioteka jungia, atveria ir aktualizuoja turtingą Lietuvos ir pasaulio lietuvių dokumentinį paveldą. Lietuvos atstovavimas kultūros pasauliui ir kultūros pasaulio atstovavimas Lietuvoje arba, kitaip tariant, kultūrinė diplomatija, yra svarbi Nacionalinės bibliotekos veiklos sritis. Šiuo metu biblioteka ne tik kaupia informaciją, leidinius (turime sukaupę ir itin turtingą lietuvių diasporos leidinių archyvą), bet ir organizuoja aktyvią edukacinę veiklą, jai rūpi valstybės identiteto saugojimo klausimai. Todėl esu tikras, kad bendradarbiavimas su VDU Švietimo akademija ir kitomis lituanistinę veiklą puoselėsiančiomis institucijomis tvirtės ir tęsis.“

Nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos iki Australijos ir Europos – visuose pasaulio žemynuose yra lituanistinių mokyklų. Pasaulio lietuvių vaikai mokosi daugiau nei 230 užsienio lituanistinių mokyklų. Lituanistinių mokyklų vadovai, pedagogai – tai tie ambasadoriai pasaulyje, kurie padeda išeivijos vaikams, šeimoms išsaugoti lietuvių kalbą, tradicijas, šaknis ir tapatybę.

Renginyje buvo keliami klausimai, ar Lietuvos strateginis interesas turėtų būti siekis, kad kuo daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų ir jaunimo galėtų mokytis lietuvių kalbos? kokią paramą reikėtų suteikti lituanistinėms mokykloms ir ar lietuvių kalba yra vertybė? kaip pasiekti tėvus, kurių vaikai nesilanko lituanistinėse mokyklose ir kaip sugriauti egzistuojančius lituanistinio ugdymo ir dvikalbystės mitus? Apgailestauta, kad lietuvių diasporos jaunimo nutautėjimas nebuvo atpažintas ir įvardytas kaip didelė diasporos bei valstybės problema. Pažymima būtinybė valstybei remti jau veikiančias lituanistines mokyklas ir aktyviai skatinti naujų mokyklų steigimą, suteikiant nuolatinę paramą mokyklų išlaikymui ir sistemingą pagalbą lituanistinėse mokyklose dirbantiems mokytojams.

Forume dalyvavo pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė, Seimo narė Dalia Asanavičiūtė, užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas prof. dr. Algirdas Raslanas, VDU lituanistinių studijų dalyviai, VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė, komunikacijos ekspertas, pilietinių iniciatyvų autorius Alkas Paltarokas.

Forumo įrašas.

: V. Juozaičio nuotraukos

Forume „Lietuva diasporoje: tobulėti, augti, garsinti, su(si)žinoti“ – užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai kalbės apie kalbos išsaugojimą

Liepos 29 d. 14 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks forumas „Lietuva diasporoje: tobulėti, augti, garsinti, su(si)žinoti“, skirtas užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams, lituanistiniam ugdymui.

Nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos iki Australijos ir Europos – visuose pasaulio žemynuose yra lituanistinių mokyklų. Daugiau nei 220 užsienio lituanistinėse mokyklose mokosi pasaulio lietuvių vaikai. Lituanistinių mokyklų vadovai, pedagogai – tie ambasadoriai pasaulyje, kurie padeda išeivijos vaikams, šeimoms išsaugoti lietuvių kalbą, tradicijas, šaknis ir tapatybę.

Šiuo metu Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Vilniuje jau ketvirtus metus vyksta Lituanistinės studijos. Šiemet 31 užsienio lituanistinių mokyklų mokytojas tobulina lietuvių kalbos, pedagoginius ir kitus įgūdžius, keičiasi patirtimi su Lietuvos mokytojais ir iš arti susipažįsta su šalies kultūra, istorija ir papročiais.

„Po pandemijos į Vilnių atvyko užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai iš Amerikos, Airijos, Jungtinės Karalystės, Baltarusijos, Karaliaučiaus srities. Manome, kad reikia kalbėti apie diasporą, lituanistinį švietimą svetur, skleisti gerąją žinią apie ten dirbančius mokytojus. Juk ant gimtosios kalbos stuburo tarytum laikosi visas mūsų tapatybės pamatas. Visa tapatybės sluoksnių mozaika. Šiandien reikia beprotiškai daug kūrybos energijos, kad išlaikytume lietuvybę, lietuvių kalbą, kultūrą kaip tam tikrą gravitacijos lauką, kuris trauktų. Ir valstybę reikia perorientuoti į kitokią strategiją“, – sako VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Forume dalyvaus Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė, Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas, VDU Lituanistinių studijų dalyviai, VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė V. Leonavičienė, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė, Seimo narė Dalia Asanavičiūtė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė, VU profesorė Meilutė Ramonienė, komunikacijos ekspertas, renginių organizatorius, pilietiškų iniciatyvų autorius Alkas Paltarokas.

SVARBU! Laikantis saugumo reikalavimų, žiūrovai įleidžiami tik pagal išankstinę registraciją ir ne anksčiau nei likus 15 min. iki renginio. Lankytojai, turintys ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymių, į renginį neįleidžiami. Dalyviams būtina dėvėti apsaugines (medicinines) veido kaukes arba respiratorius, laikytis saugaus atstumo, naudotis rankų dezinfekcijos priemonėmis. Atėjus į renginį, privaloma užpildyti COVID-19 anketą. Norintieji dalyvauti renginyje turi registruotis. Atsiprašome už nepatogumus.

Trumpai apie renginį

Data: liepos 29 d.
Laikas: 14 val.
Vieta: Konferencijų salė, V a.
Trukmė: 1,5 val.
Dalyvavimas: būtina registracija
Daugiau informacijos: socialiniame tinkle „Facebook“
Organizatorius: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija
Partneris: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Žinoma literatūrologė kasdien mokosi, kaip apie literatūrą kalbėtis su „Instagram“, „Snapchat“ ir „TikTok“ karta

Kokia bus mokykla po 10 ar 20 metų, jei tuomet gatvėse jau skraidys automobiliai, dalį darbų už mus atliks dirbtinio intelekto sprendimai, o mes kasdien naudosimės šiai dienai neįprastomis technologijomis? Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotojos mokslo reikalams, literatūrologės dr. Žydronės Kolevinskienės, viskas taip sparčiai kinta, kad neabejotinai keisis ir mokykla, ir mokytojo funkcija, ir tai, kaip, kur ir kokiu būdu vyks pamokos. Tai nepaliaujamai keičiasi jau dabar.

„Šiandien jaunimui iš mobiliųjų įrenginių plūstantis naujienų srautas yra toks milžiniškas, kad mūsų – mokytojų, dėstytojų – pareiga, ne „bumbėti“, kad jaunimas neskaito knygų, o, esant nors menkiausiai galimybei, kreipti jauną žmogų kokybiškos literatūros link. Bet tam reikia domėtis ir jų gyvenimu. Instagram, Snapchat, TikTok tampa ne tik jų, bet ir mūsų gyvenimo dalimi. Man tai padeda suprasti, kad apie literatūrą šiandien negaliu kalbėti taip pat, kaip diskutavome su Facebook karta“, – prisipažįsta Ž. Kolevinskienė, kasdien dirbanti su VDU Švietimo akademijos lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos studentais.

Skaitydama renkasi tam tikrą kavos puodelį

Ž. Kolevinskienė nesutinka su šiandien dažnai girdimu teiginiu, kad šiuolaikinis jaunimas neskaito – neva jiems aktualesni išmaniųjų įrenginių ekranai. Anot jos, iš tiesų jaunimas skaito knygas, ir tiek daug, kiek neskaitydavo ankstesnės kartos.

Knygos skaitymas ir jai pačiai visą gyvenimą buvo geriausias atsipalaidavimo būdas. Kiekviena jos diena yra lydima knygų, tik jos tam tikrais tarpsniais skiriasi: mokslo metais rašomąjį stalą dengia su dėstomais dalykais susijusios knygos, vasaros laiku – su rašomais straipsniais ar ta knyga, kuri turėjo sulaukti vasaros atostogų.

Skaitomas popierines knygas pašnekovė visada žymi tik išskirtiniais knygų skirtukais – retro stiliaus, mediniais, odiniais ar su tam tikrais pakabukais: „Kadangi kolekcionuoju puodelius, tai su skaitymo ritualu susijęs ir kavos gėrimo ritualas. Skaitydama renkuosi tam tikrą kavos puodelį: vieną knygą skaitau gurkšnodama kavą iš menininkės Ramutės Juršienės ažūrinio puodelio, kitai knygai renkuosi gurkšnoti kavą ar arbatą iš Sigutės Ach kolekcijos, o išskirtinei knygai – Meiseno porceliano puodelio. Tokie manieji skaitymo malonumai“.

Pašnekovė visada jautėsi esanti humanitarė, filologė, nors mokėsi ir yra baigusi sustiprintą matematikos klasę. Ją domino ir psichologija: 10–11 klasėje ji svarstė ir ruošėsi – netgi papildomai mokėsi biologijos – rinktis psichologijos studijas. 12 klasėje kurį laiką anglų kalba varžėsi su lietuvių kalba, bet vis tik nusvėrė lituanistikos studijų pasirinkimas.

„Gal tai lėmė ir laikas – visi tuo metu gyvenome Atgimimu. Tad noras studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą buvo susijęs ir su kito laiko, kitos – laisvos – epochos pradžia, buvo kažkoks vidinis impulsas, būtinybė studijuoti būtent savo kalbą ir literatūrą. Skaityti mėgau nuo vaikystės. Namuose buvo nemaža biblioteka, nors tėveliai ne humanitarai, o tiksliųjų mokslų atstovai, tačiau skaityti mėgo abu. Beje, esu iš pedagogų dinastijos: šviesios atminties mama buvo fizikos ir matematikos mokytoja, krikšto mama – vokiečių kalbos mokytoja, o dėdė, brolis, brolienė – taip pat visi baigę pedagogines studijas“, – pasakoja Ž. Kolevinskienė.

Paskaitose – su literatūros akademinio pasaulio žvaigždėmis

Tuo metu, kai iš Druskininkų atvykusi moksleivė stojo mokytis į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą, ji beveik nieko nežinojo apie tuo metu ten dirbusias literatūros akademinio pasaulio žvaigždes. 1995 metais, jai dar studijuojant bakalauro studijose, universitete, pakviestos Alberto Zalatoriaus bei Vytauto Martinkaus, susirinko ryškiausios išeivijos intelektualinės minties asmenybės: Aleksandra Kašubienė, Aleksandras Štromas, Rimvydas Šilbajoris, Kęstutis Girnius, Liūtas Mockūnas, Alina Staknienė, Violeta Kelertienė, Ilona Gražytė-Maziliauskienė.

„Verčiu savo atminties puslapius kartu su studijų metų konspektais, kuriuos iki šiol išsaugojau. Pirmame kurse mitologiją dėstė Gintaras Beresnevičius. Nežinau, ar supratau tada, būdama pirmakursė, kokio intelektualinio didumo, kokios begalinės erudicijos žmogus amfiteatrinėje auditorijoje nedrąsiai (beveik visada šiek tiek paraudęs, nuleidęs akis) skaito mums paskaitas. Nežinau, kiek tuometinei trečiakursei, išklausiusiai profesoriaus Kęstučio Nastopkos semiotinės teksto analizės kursą, buvo aiški diskurso analizės teorija, tačiau įkvėpė, žavėjo profesoriaus charizma, jo meilė semiotikai”, – prisimena Ž. Kolevinskienė. – Taip pat profesoriaus Vytauto Martinkaus skaitoma estetika ketvirtame kurse… Apie tai, ką mes sutikome, įstojusios į universitetą, pasirinkusios lituanistikos studijas, kalbėjomės ir su mūsų dėstytoja, rašytoja Vanda Juknaite. Naujausioje jos knygoje „Kalbasi susitikę“ būtent apie tai yra vienas pokalbis“.

Mokslinėje srityje Ž. Kolevinskienė domisi feminizmu, moteriškąja rašytojų patirtimi. Dar studijuodama doktorantūroje ji susidomėjo išeivijos literatūra. Ir disertacijoje, ir dabar rašo apie tas moteris, kurių kūryba nėra patekusi į lietuvių literatūros kanoną. Tyrinėja XX amžiaus 3–4 dešimtmetyje debiutavusias kūrėjas, pavyzdžiui, Nelę Mazalaitę, Alę Rūtą, Petronėlę Orintaitę ir kt.

„Tai vis dar lyg ir neturinčios savo vietos literatūros istorijoje kūrėjos, skaitomos daugiausia tik profesionalų literatūrologų ir nežinomos eiliniams skaitytojams. Daugelio jų kūriniai, kurie Lietuvoje nebuvo pakartotinai išleisti, jau yra bibliografinė retenybė. Tad siekiu užpildyti aiškiai matomą moterų literatūros istorijos spragą.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje Vilniuje šiuo metu yra eksponuojama šveicarų plakatų paroda „Balsuojanti tauta“. Nemažą ekspozijos dalį sudaro moterų emancipacijai, moterų balsavimo teisei skirti plakatai. Kai žinai, kad Šveicarijoje balsavimo teisė moterims buvo suteikta tik 1971 m. (kai tuo tarpu Lietuvoje – 1918 m.), supranti, kad tie dalykai, kurie mums šiandien atrodo tokie natūralūs, kad lyg ir neverti atskiro dėmesio, kažkada buvo nelengvai iškovoti. Reikia žinoti moterų kultūros istoriją, moterų literatūros tradiciją“, – pabrėžia pašnekovė.

Svarbu mokytojais pasitikėti ir suteikti jiems laisvę

Paklausta, kokie yra mokytojo profesinei kompetencijai svarbiausi keli dalykai, Ž. Kolevinskienė sako, kad tai yra dalyko turinio ir mokymo programų išmanymas, ugdymo tikslų, paskirties ir vertybių supratimas, taip pat būtinos ne tik bendrosios pedagoginės, bet ir psichologinės žinios. Tad ir šiandieniniam, ir ateities mokytojui yra ir bus svarbu mokomasis dalykas, amžiaus tarpsnių psichologija, sociokultūrinis kontekstas.

Pasak jos, šiandien, kai atnaujinamos bendrosios ugdymo programos, kai orientuojamasi į kompetencijomis grįstą ugdymą, į dalykų integraciją, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas turi gebėti sieti literatūrinį ir istorinį kontekstus, lyginti kelias kultūras, – vadinasi, gerai mokėti ir užsienio kalbą(-as), būti kūrybiškas, kultūriškai išprusęs. O pandemija parodė, kad būtinos ir puikios IT žinios. Viena vertus, kai kurie dalykai, kurie svarbūs gimtosios kalbos ir literatūros mokytojui, liko nepakitę, kita vertus, susiduriame su naujais iššūkiais.

„Per paskaitas studentų paprašiau apibūdinti, kaip jie įsivaizduoja savo būsimus mokinius – tuos, kuriuos jiems tektų mokyti, pavyzdžiui, po dešimties ar penkiolikos metų, – prisimena pašnekovė. – Diskutavome apie dirbtinį intelektą, fantazavome, kaip vyks pamokos, kaip skraidys automobiliai, kokiomis neįprastomis technologijomis naudosimės ir kaip tai veiks mokymo(si) procesą. Viskas keičiasi labai sparčiai. Turbūt net sunku šiandien įsivaizduoti, kokia bus mokykla po dešimties ar dvidešimties metų, kokia bus mokytojo funkcija, kaip, kur ir kokiu būdu vyks pamokos. Būsimam studentui linkėčiau ryžtis naujiems, įdomiems, žinoma, ir nelengviems iššūkiams. Bet juk tik ten, kur sunku, galima patenkinti savo troškulį, atrasti save, eiti pirmyn pačiam ir paskui vesti kitus“.

Jei vieną dieną turėtų burtų lazdelę, ką pakeistų Lietuvos švietimo sistemoje ar mokykloje? Pašnekovė atsakydama nė kiek nesudvejoja: kad tėvai, visuomenė, švietimo politikai pasitikėtų mokytojais ir suteiktų jiems laisvę – laisvę rinktis, laisvę spręsti.

Planavo tapti šalies prezidente, o tapo mokytoja – ir tuo labai didžiuojasi!

„Daugybę kartų visiems kartojau, kad mokytoja tai jau niekada nebūsiu. Įsivaizdavau save sociologe, politologe, politike, rimtai galvojau, kad vieną dieną tapsiu šalies prezidente“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lektorė, socialinių mokslų daktarė Rasa Nedzinskaitė-Mačiūnienė. Ir štai, likimo ironija – šiandien ji turi pedagogo diplomą, edukologijos mokslo daktaro laipsnį, kasdien pati moko studentus bei ruošia darbui būsimuosius mokytojus.

Apie tai, kaip niekada nesakyti „niekada“, ką galima vadinti šiuolaikiniu pedagogu, ko galėtume pasimokyti iš Taivano švietimo sistemos bei ar dirbtinis intelektas gali pranokti patį geriausią mokytoją – pokalbyje su R. Nedzinskaite-Mačiūniene.

– Nors anksčiau kategoriškai tvirtinote, kad niekada nesėsite į pedagogo kėdę – mieliau klestelėtumėte į šalies prezidento – visgi atsidūrėte pedagogikos studijose ir tapote mokytoja bei dėstytoja. Kaip taip nutiko?

– Gyvenimas taip susiklostė, kad mokykloje išlaikiusi valstybinius egzaminus niekur neįstojau. Tuomet pasirinkau vakarines sociologijos studijas VDU Švietimo akademijoje (tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete), nes vis dar norėjau būti sociologe. Po vienerių metų dar kartą stojau į dienines studijas – įstojau į etikos mokytojo specialybę. Taip įgijau du bakalauro diplomus, vėliau – ir švietimo vadybos magistrą. Tuomet vis viena save dar įsivaizdavau vadovaujamose pozicijose – sakiau, gerai, pabaigsiu švietimo vadybą, grįšiu į savo gimtąjį miestelį Ariogalą ir būsiu mokyklos direktorės pavaduotoja. Bet, pasirinkusi doktorantūrą ir mokslinį kelią, likau Vilniuje ir pradėjau dirbti universitete.

Susiejusi savo gyvenimą su pedagogika tikrai neprašoviau, jaučiuosi pilnai save išpildžiusi. Darbas yra mano hobis – neskaičiuoju nei valandų, nei minučių, kurias jam skiriu. Stovėdama prieš studentų auditoriją jaučiuosi, kaip sakoma, savo batuose.

– Kurį laiką stažavotės Rytų Azijoje, Taivane, Nacionaliniame Pingtung universitete, kur turėjote galimybę susipažinti su visomis švietimo sistemos grandimis – nuo ankstyvojo ugdymo iki universitetinio. Ar teko parsivežti idėjų, kurias mielai pasiūlytumėte įgyvendinti Lietuvai?

– Man teko garbė lankytis 7 ar 8 skirtingo tipo ugdymo įstaigose. Ten mokykloje rytas prasideda nuo visuotinio tvarkymosi, nes ten nėra valytojų, aplinką ir mokymosi erdves tvarkosi patys mokiniai. Kažin, ar toks dalykas mūsų mokykloms būtų priimtinas.

Jų šalyje populiarus mokymas(is) namuose – individualus, grupinis ir institucinis, dėl kurio mūsų šalyje vis dar verda intensyvios diskusijos.

Taivane yra kuriamos alternatyvios mokyklos, kurias galime vadinti ir eksperimentinėmis. Jos turi teisę pačios konstruoti ir kurti savo ugdymo turinį. Tarkime, mokykla yra įsikūrusi vietovėje, kurioje yra kavos ar pupų plantacijos. Su tuo susijusią discipliną mokykla gali įtraukti į savo ugdymo turinį kaip specifinę kryptį, gaudama finansavimą iš ministerijos ir palaikymą iš universitetų.

Kadangi universitete dėstau paskaitas ikimokyklinio ugdymo pedagogams, Taivane norėjau susipažinti su ikimokyklinių ugdymo įstaigų virtuve, tad tris mėnesius savanoriavau darželyje. Ten jau darželyje vaikai turi kas semestrą įvairius atsiskaitymus bei įvertinimus. Net keista matyti, kaip maži vaikai sėdi ir laukia savo eilės atsiskaityti. Ar tokią idėją būtų galima įgyvendinti pas mus? Abejoju. Visų pirma, mūsų vaikai taip ramiai neišsėdėtų, antra, ko gero, mes tai matytume kaip didelį ugdymo proceso formalizavimą ir sakytume, kad jau kur tai įgyvendinti, bet tik ne darželyje.

Labai gaila, kad mes Lietuvos universitetuose nenaudojame vadinamosios žaidimų metodikos (angl. serious games). Pavyzdžiui, jei medicinos studentams reikia mintinai išmokti lotyniškus kūno organų pavadinimus, jie tam pasitelkia įvairius žaidimus, kurie padeda juos lengviau įsiminti. Jei tokiu būdu galima mokytis medicinos terminų, juk galima būtų išmokti ir chemijos ar fizikos formules ir panašiai. Tereiktų mokymosi procese panaudoti korteles, lentą, kauliukus ar kitus žaidimų elementus. Rytų kultūroje žaidimai ir įvairių personažų kūrimas stipriai išvystyti, taivaniečiai tai puikiai. Tačiau mūsuose tai neprigyja – kur ne kur galima išvysti tik tam tikrus sužaidybinimo elementus.

– Galbūt mes žaidimus vis dar vertiname nerimtai, t.y. nemanome, kad žaidžiant galima rimtai mokyti(s)?

– Mes išties esame negatyvūs žaidimo atžvilgiu. Taip žaidimus vertina ne tik mokytojai, bet ir dėstytojai, nors mes ruošiame šiuolaikinius pedagogus. Girdžiu, kaip sako, oi, kaip gi mes galime žaisti, kai kalbame apie aktyvų mokymąsi? Ir čia ne tik Lietuvos problema.

Harvardo universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuris rodo, kad studentai, kurie mokosi pagal aktyviuosius mokymosi metodus, galvoja, kad jie išmoko mažiau, nors jų rezultatai geresni. Tai rodo, kad jie visgi išmoksta daugiau.

Mes kažkodėl turime tą vidinį įsivaizdavimą, kad jeigu smagu ir kažkas neužrašyta, nesudėliota kaip abėcėlė, tai nieko neišmoksi. Jeigu atsisėdi, suvardini, užsirašai, išmoksti, štai tada, vadinsi, mokaisi. Anaiptol.

– Minėjote frazę „mes ruošiame šiuolaikinius pedagogus“. Koks, jūsų manymu, yra šiuolaikinis mokytojas?

– Kai kalbame apie šiuolaikinius mokytojus, nereiktų to priešinti su pedagogais, dirbančiais šį darbą 30 ar 40 metų. Nėra atlikta mokslinių tyrimų, nėra mokslinių įrodymų, kurie pagrįstų, kad amžius ar tai, kada žmogus įgijo išsilavinimą, turėtų įtakos tam, kaip jis dirba. Klaidinga manyti, kad jei jau mokytojas vyresnis, vadinasi, jis dirba kažkaip nešiuolaikiškai.

Savo disertacijos rezultatus pristatinėjau Europos švietimo tyrimų asociacijos konferencijoje. Disertacijoje aprašytas naratyvas buvo susijęs su dviem būsimaisiais mokytojais. Sulaukiau pastabos, kad vienas iš jų, matyt, yra labai senas, kitas – jaunas, vos baigęs mokyklą ir tik pradėjęs studijuoti pedagogiką. Ir tai buvo klaidingas įspūdis.

Abu mano aprašyti žmonės buvo tokio paties amžiaus, 22 metų, tik vadovavosi skirtinga paradigma. Viena studentė mąsto ir elgiasi pagal klasikinę paradigmą: griežta tvarka, viskas diktuojama ir dėliojama mokytojo, mokiniai turi būti paklusnūs, nevengiama aštresnių žodžių ir kritikos vaikų atžvilgiu. O jos kolegė, kuri studijuoja tą patį tame pačiame universitete, yra iš tų, kuri gali būti pavadinta šiuolaikiška: jai svarbus kontaktas ir ryšys su vaiku, diskusijos, mokytojas yra vaiko pavedėjas ir pan.

Taigi tai, kaip tu dirbsi ir kokia tavo kvalifikacija, lemia ne amžius ar laikas, kada baigei mokslus, o asmenybės būdas.

Štai pandemija ir karantinas, ugdymui persikėlus į nuotolį, parodė, kad ir tarp vyresnės kartos mokytojų yra greitai besimokančių, perprantančių technologijas ir adaptyvių, kitaip tariant, ir inovatyvių. Jie bijo, bet viską padaro. Gal žodžiai „inovatyvus“ ir „šiuolaikiškas“ nėra pačios tiksliausios sąvokos. Kita vertus, mes Lietuvoje vis dar neapsibrėžiame, kas gi yra geras mokytojas.

– O kaip jūs suprantate tą pasakymą „geras mokytojas“?

– Aš vadovaujuosi humanistine paradigma, kuri išplaukia iš Maslow poreikių piramidės. Ten labai aiškiai sudėliota ugdymo paskirtis – padėti atpažinti vaiko prigimtines galias ir jas plėtoti. Kaip aš sakau, matematiką reikia mokėti visiems, tačiau ne visi taps Nobelio premijos laureatais. Jeigu mokytojas geba atpažinti vaiko prigimtinius gabumus ir stiprybes, plėtoti jas, o ne užgožti, tai yra geras mokytojas.

Kitas ne mažiau svarbus dalykas – vaiko palydėjimas. Kai mokytojas moko ne tik pagal vadovėlį, o atsižvelgia į vaiko poreikius ir pažangą. Tai vadinama į vaiką ir jo poreikius orientuota švietimo sistema. Mes dar nusakome tai žodžiais individualizavimas, personalizavimas, diferenciavimas. Mūsų visų smegenys yra skirtingos, vaikai mokosi skirtingai, tad svarbu koreguoti ir adaptuoti mokymą, atsižvelgiant į konkretų vaiką.

Taip, visi vaikai turi pademonstruoti vienodą rezultatą, bet būdai to mokytis gali būti visiškai skirtingi. Jeigu vaikams reikia išmokti aukščiausias Europos viršukalnes, tai kodėl visi vaikai turi ateiti prie žemėlapio ir jas parodyti? Vienas gali parašyti rašinėlį, antras – nupiešti, trečias – parengti projektą kompiuteryje. Mokytojas turi padėti vaikui skleistis ir stiprinti jį ten, kur jis yra stiprus, o jo silpnybes paversti stiprybėmis.

Tam, kad tai pasiektume, nereikia prie kiekvieno vaiko pastatyti po pedagogą. COVID-19 pandemija, privertusi mus pereiti į nuotolį, tik parodė, kad mokytojai gali tą daryti ir su didele grupe vaikų. Technologijos personalizacijai yra itin parankios – gali duoti konkrečią užduotį konkrečiam vaikui, kurią jis atliks tada, kada tam vaikui ją atlikti geriausia. Jei mes mokome matematikos klasėje, tarkime, per 5 pamoką, o vaikas geriausiai matematiką įsisavina prieš pietus, tai jis tą gali padaryti tada, kada jam patogiau.

Nuotolį daug kas peikė, kad pridaryta daug žalos, bet jis atnešė ir daug naudos. Tie vaikai, kurie klasėje buvo užgožti, bijojo kalbėti prieš klasę, nuotolyje atsiskleidė. Vaikai, kurie turėjo mokymosi sunkumų, specialiųjų ugdymosi poreikių, atsivėrė. Gauni užduotį, renkiesi paros laiką, kada ją atlikti, atlieki savo tempu – tai yra geriausia prieiga prie vaiko poreikių.

– Dirbtinis intelektas jau galėtų daryti perversmus švietime – nustatyti kiekvieno vaiko mokymosi lygį, tobulinimo reikalaujančias spragas bei pagal vaiko poreikius pritaikyti personalizuoto ugdymo programas. Ar dirbtinis intelektas ateities mokykloje galėtų pakeisti patį mokytoją?

– Mokytojo niekas nepakeis. Įvairūs tyrimai rodo, kad jei mes neturime pavedėjimo, nuolatinės interakcijos iš suaugusiojo, daugiau išmanančio žmogaus, tai mokymosi rezultatai prastėja. Net ir didžiausių, sėkmingiausių verslo įmonių vadovai turi koučerius, mokytojus, su kuriais tariasi, diskutuoja, ieško krypčių. Mokytojas ir jo žmogiškasis ryšys neabejotinai bus svarbus mokiniui – jokie dirbtinio intelekto sprendimai to neatstos.

Gido profesiją iškeitęs į mokytojo M. Toliušis: „Pirmieji metai mokykloje – fantastika“

„Turiu įsitikinimą, kad tokioms profesijoms kaip mokytojo turi būti pasiruošęs, o ne tik norėti pabandyti. Mano profesinis kelias iki to leido suformuoti mokykloje reikalingas kompetencijas ir šiandien po pirmųjų metų sakau: mano vieta čia. Drįsčiau teigti, kad kiekvienas mokytojas apie tai turėtų pagalvoti: „Ką galiu duoti moksleiviams, ar galiu mokyti?“ Tad neišdrįsau rinktis pedagogo profesijos iškart po mokyklos“, – prieš metus muziejininko, gido profesiją iškeitęs į istorijos ir pilietiškumo mokytojo, sako Matas Toliušas.

M. Toliušis yra baigęs istorijos studijas, kelerius metus dirbo vyriausiuoju muziejininku Vytauto Didžiojo karo muziejuje, edukatoriumi Kauno miesto muziejuje, gidu Lietuvoje ir užsienyje. Beje, kelionėse Matas pradėjo rimčiau svarstyti apie pedagogo profesiją.

„Simboliška, kad dauguma mano kelionių buvo su moksleivių kolektyvais. Jau tada vis ateidavo mintis: „Gal būčiau visai geras mokytojas?“ Nors gido darbas dinamiškas, įtraukė mane, tačiau vis pasvarstydavau apie mokytojo kelią. Ir išdrįsau siekti savo svajonės – prieš metus tapau istorijos ir pilietiškumo mokytoju Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijoje, o prieš kelias savaites baigiau pedagogikos profesines studijas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje. „Iš universiteto išsinešu atvirus, nuoširdžius, dalykiškus pokalbius, refleksijas su kolegomis ir dėstytojais – tai buvo svarbiausia“, – teigia M. Toliušis.

Mokykloje išmoko disciplinos

Pasak pedagogo, pravėrus gimnazijos duris, mokytoją pasitinka nuolatinis ritmas, pokytis, stebėjimas, savotiška kūryba, komunikacija, improvizacija. Dirbdamas mokykloje, Matas išmoko disciplinos. „Turiu siekį vis tobulinti savo turinį, kurį pateikiu kiekvienai klasei. Kasdien auginu save kaip mokytojas. Pirmieji metai mokykloje – fantastika. Šiemet mokslo metų pabaigoje turėjau du moksleivius, kurie atėjo į mano klasę. Tikri šnekučiai. Vienas iš jų sako: „mokytojau, su jumis galima pasikalbėti, o ne tik mokytis“. Tad užmegztas dialogas su moksleiviais – viena iš sėkmingo pedagogo paslapčių. Neužtenka tik turėti gerų dalyko žinių“, – sako istorijos pedagogas.

Mokyklose turi dirbti asmenybės

Šiandien Matas žino, jog ateitį nori sieti su mokykla ir švietimo sistema. Vyras tiki pedagogo profesijos misija. Nors šiandien visuomenėje vyrauja skepticizmas dėl pedagogų poreikio mokyklose, anot Mato, jis išlieka optimistiškai realistiškas. „Neklauskite manęs apie mokytojo profesijos prestižą, nes tai yra vienas prasmingiausių darbų mūsų valstybėje. Manau, mokytojai turi būti įdomios ir stiprios asmenybės. Tokių sutinku ne vieną skirtinguose Lietuvos regionuose. Džiaugiuosi savo kolega Arnu Zmitra, Meilės Lukšienės premijos laureatu, kuris dirba Raseinių gimnazijoje ir šį miestelį prikėlė. Kitas kolega, įvairiapusiškas mokytojas ir VDU Švietimo akademijos dėstytojas Mindaugas Nefas. Ir kiti kolegos, kurie neužsidaro tarp mokyklos sienų, plačiau žiūri į savo misiją bei gyvenimą“, – pasakoja M. Toliušis.

Ekspedicija paskatino rinktis mokytojo profesiją

Prieš trejus metus Matas dalyvavo pilietiškumo ugdymo projekte „Misija Sibiras“. Vyras prisipažįsta, kad ekspedicija Kazachstano stepėse buvo lemtinga tarpinė stotelė, paskatinusi pagalvoti apie darbą mokykloje. Grįžęs iš ekspedicijos, Matas su kolegomis aplankė daugiau nei šimtą mokyklų skirtinguose Lietuvos regionuose, bendravo su moksleiviais ir jų mokytojais. „Kiekvienoje mokykloje sutikdavau bent vieną pedagogą spindinčiomis akimis. Su moksleiviais mes kalbėdavomės apie istorijos pažinimą ir išsaugojimą. Manau, kad projektas „Misija Sibiras“ yra vienas sėkmingiausių jaunimo sudominimo istorija projektų. Ar jis tikrai baigėsi? Mes juokaujame su komanda – tai yra misija gyvenimui, kaip ir mokytojo pozicija“, – teigia istorijos mokytojas.

Nuo žygių iki socialinių tinklų

Užvėręs mokyklos duris, Matas pasineria į aktyvias veiklas. Su šeima keliauja po Lietuvą, net ryžtasi asmeniniams iššūkiams – savaitgalį nužingsniuoti 100 kilometrų aplink Kauną. Pasak pedagogo, jis nori turėti įdomų gyvenimą, o asmenines patirtis panaudoja pamokose. „Moksleiviams reikia įdomių mokytojų, ne tik užsidariusių savo dalyko rėmuose, bet gyvenančių ir besimėgaujančių, o ne visada pavargusių. Visos šios veiklos padeda išlaikyti balansą, išvalyti mintis ir vėl grįžti šviežiam“, – sako M. Toliušis.

Beje, laisvu laiku M. Toliušis socialiniame tinkle „Instagram“, kuria tinklaraštį „Barzdotas gidas“, kur dalijasi įspūdžiais iš pedagogo kasdienybės. Matas tiki, jog vis drąsiau pedagogikos atstovai viešai dalinsis įkvepiančiomis savo istorijomis ir mokytojo darbo subtilybėmis. „Nesu tikras, bet galbūt kažką įkvepiu veikti, daryti. Užtenka vieno kito žmogaus ir mano tikslas bus pasiektas. Reikia drąsos ir nebijoti kalbėti apie save ir švietimą“, – teigia pedagogas.

Yra vienas būdas, kaip galime tikėtis pažangios mokyklos ir visuomenės

Daug kas prognozavo, kad ji seks mamos farmacininkės pėdomis – kad rinksis medicinos studijas ir taps atsidavusia, jautria, savo darbą mylinčia medike. O ji nuo pat mažumės svajojo dirbti su vaikais: iš pradžių, atliepdama aplinkinių lūkesčius, dar svarstė apie vaikų gydytojo pediatro karjerą, tačiau galiausiai pasidavė tikrajam pašaukimui ir tapo pradinių klasių mokytoja. Šiandien Daiva Jakovonytė-Staškuvienė – Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorė. Ir ji neatsitiktinai yra laikoma viena mylimiausių universiteto dėstytojų, nes žino, kaip užmegzti nuoširdų, motyvuojantį ir įkvepiantį ryšį su studentais bei vaikais.

Ruošdama studentus pedagoginiam keliui, Daiva nuolat pabrėžia: pedagoginėse studijose ji laukia atsakingų, žingeidžių, norinčių nuolat tobulėti ir pozityvių studentų: „Ateities mokytojas turi įžvelgti pozityvumą ir pačioje sunkiausioje situacijoje – tik tokiu būdu mes galime tikėtis pažangios mokyklos ir visuomenės“.

Įstoti į pedagogikos studijas buvo labia sudėtinga

Daiva kilusi iš Dzūkijos, mokėsi Varėnos 2-oje vidurinėje mokykloje (dabartinė Varėnos „Ryto“ mokykla). Kone visas vasaras ji leisdavo viename didžiausių Lietuvos kaimų – Marcinkonyse. Buvimas miške, prie Grūdos upės, Čepkelių raisto buvo pats mylimiausias užsiėmimas ir pomėgis.

Jos mama – farmacininkė, visad troškusi, kad ir dukra rinktųsi studijas medicinos srityje. O ji jau tuo metu svajojo apie darbą su vaikais, todėl, svarstydama apie studijas, galvojo ir apie vaikų gydytojo pediatro, ir apie mokytojo specialybes.

„Tuomet, kai baigiau 12 klasių, Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, o ir studijuoti galėjome tik Lietuvoje. Žinoma, studijų tvarka buvo kitokia, galėjome pretenduoti į tiek universitetų, kiek tik norėjome, o paskelbus stojančiųjų eiles buvo galima dar kelias dienas pasvarstyti ir apsispręsti, kur norėtumei studijuoti, ką pasirinkti.

Tuo metu įstoti į pradinio ugdymo specialybę buvo labai sudėtinga. Reikėjo mokykloje laikyti net du lietuvių kalbos egzaminus – raštu ir žodžiu. Be to, net 4 skirtingi patikrinimai dar laukė universitete, jau po visų išlaikytų egzaminų mokykloje. Universitete buvo vertinami muzikos, dailės, taisyklingos tarties, motyvacijos ir pedagoginio pasirengimo gebėjimai. Buvo sudėtinga, nes, jeigu bent iš vienos srities gaudavai 0 balų, nesvarbu, kokie mokyklos baigimo rezultatai, vis tiek studijuoti negalėsi. Po tokios atrankos ir buvo sudaromas kviečiamųjų studijuoti sąrašas“, – prisimena D. Jakovonytė-Staškuvienė.

Kadangi Daiva jau nuo 10 klasės aktyviai dalyvavo pradinio ugdymo atvirų durų dienose VDU Švietimo akademijoje (tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete), be to, įdėjo daug pastangų ruošdamasi stojamiesiems, o ir vienintelė iš klasės laikė lietuvių kalbos egzaminą žodžiu, sulaukusi kvietimo studijuoti pedagogiką nedvejojo – tuomet jau aiškiai apsisprendė, kad labiausiai nori būti pradinio ugdymo mokytoja.

„Mano abu seneliai, tėčio tėvai, buvo pradinių klasių mokytojai, tad teko lankytis močiutės pamokose ir stebėti, kaip mokosi vaikai, kai dar buvau labai maža, vos 2-ejų ar 3-ejų metų. Tai neabejotinai turėjo įtakos ir manajam pasirinkimui“, – apie norą tapti mokytoja sako pašnekovė – Grįždama mintimis į praeitį, labiausiai norėčiau padėkoti mamai, kad ji studijų pasirinkimo nenusprendė už mane, o leido pasirinkti man, sakydama, kad bet kuriuo atveju juk dirbti reikės pačiai, todėl labai svarbu apmąstyti, ką norėčiau veikti“.

Rado būdų, kaip užmegzti nuoširdų santykį su studentais

Studijuodama pedagogiką ir dirbdama pradinių klasių mokytoja, Daiva neapsiribojo vien bakalauro studijomis. Netrukus įgijo magistro laipsnį, o po to ėmėsi ir doktorantūros studijų bei dėstytojos darbo universitete.

Pradinių klasių mokytoja Daiva iš viso dirbo aštuonerius metus. Dalį laiko buvo ne tik mokytoja, bet ir pavaduotoja ugdymui: „Būdama mokytoja supratau, kad šis darbas unikalus tuo, kad niekada gyvenime nebus tokios pačios dienos, nes veiklos kiekvieną dieną bus skirtingos. Dėstytojo darbas labai artimas mokytojo darbui – reikia mokytis kasdien ir visą gyvenimą.

Mokausi iš Lietuvos ir užsienio kolegų, skaitau naujausių mokslo tyrimų ataskaitas, mokslinius straipsnius, planuoju ir atlieku naujus tyrimus pedagogikos srityje, kas leidžia pedagogiką suprasti giliau, išmėginti vis naujesnes ne tik ugdymo, bet ir tyrimų prieigas. Kiekvieno dalyko, kurį dėstau studentams, turinį atnaujinu atsižvelgdama tiek į Lietuvos ugdymo kontekstus, tiek į įgytą tarptautinę patirtį. Esu žingeidi, noriu nuolat tobulėti, stengiuosi išklausyti, išgirsti, pajausti ir suprasti, padėti, patarti. Matau, kaip kartu auga ir studentai, kaip jie keičiasi, kokiais pedagogais tampa. Tai mane žavi, tame įžvelgiu didelę prasmę“.

Daiva Jakovonytė-Staškuvienė universitete yra tituluojama viena mylimiausių studentų dėstytoja. Paklausta, kas jai padeda užmegzti dialogą su studentais, Daiva atsako, kad, ko gero, pastangos vieni kitus suprasti ir padėti.

„Kadangi dėstau didaktikos dalykus, kurių gelmė yra subtiliuose, dažnais atvejais niekur išsamiai neaprašytuose dalykuose, noriu, kad ir studentai išmoktų nuolat permąstyti tai, ką daro, pasverti kiekvieną žodį ir veiksmą, poelgį. Renkuosi tokį ugdymo modelį, kai vertinu ne pirmo, o dažniausiai trečio ar ketvirto darbo versiją. Kad darbas būtų vis kokybiškesnis, reikia nemažai pastangų ir mano patarimų, galimybių ir sąlygų, ką, kaip, kodėl buvo galima arba reikėjo padaryti, apgalvojimo ir permąstymo, kodėl buvo pasirinktas vienas ar kitas idėjos realizavimo kelias. Tokie darbo būdai ir padeda užmegzti nuoširdų pokalbį su studentais, parodyti pedagoginio darbo subtilumus“, – neabejoja ji.

Suderinti darbą ir šeimą – užduotis ne iš lengvųjų

Kadangi Daiva neapsiriboja vien tik įprasta akademine veikla – dalyvauja įvairiuose projektuose, tarptautiniuose seminaruose, net per vasaros atostogas stengiasi derinti keliones svetur su darbais ir šeima, yra jau ne kartą patyrusi, kaip sudėtinga nubrėžti ribą tarp darbo ir poilsio. Ypač šiandien, kai pasaulį vis dar kausto pandemija, ir kai visi darbai persikėlė į namus. Juo labiau, kad naujų idėjų įgyvendinimas, mokslo projekto aprašymai, tyrimų analizės reikalauja daug papildomų darbo valandų.

Darbas universitete bei kitos profesinės veiklos jau tapo gyvenimo būdu: jai patinka dėstyti studentams, dirbti mokslinį darbą, generuoti naujas idėjas, rengti mokslo projektų aprašymus ar tyrimo duomenų analizę. Be abejo, kad tokie darbai reikalauja labai daug darbo valandų, tad kaip jai pavyksta suderinti aktyvios mokslininkės ir mamos pareigas?

„Dukros gerovė yra bendras mudviejų su vyru rūpestis ir džiaugsmas. Kai dukra dar buvo ikimokyklinio amžiaus, labai padėjo ir vyro tėvai, jiems esu be galo dėkinga. Taip pat padeda ir mano sesuo su šeima. Daug momentų šeimoje įgyvendiname bendromis pastangomis.

Šeimoje daug diskutuojame apie profesinio kelio pasirinkimus, pašaukimą, mėgstamas veiklas. Nors dukrai šiuo metu dar tik 11 metų, kalbame su ja, kaip svarbu, kad ji pati gerai žinotų, ko nori, ir dėtų pastangas, siektų savo tikslų, svajonių. Nuo pat mažens dukra nori būti veterinare, nes labai domisi gyvūnais, apie juos daug skaito, stebi ir analizuoja įvairius dokumentinius filmus. Manau, kad tuomet, kai jai reiks rinktis profesiją, pritarsiu dukros pasirinkimui, – neabejoja Daiva. – Jeigu dukra klaus mano nuomonės, galėsiu patarti, tačiau esu įsitikinusi, kad spręsti ir rinktis turi pats vaikas, bet ne tėvai“.