Mokytojas Mindaugas Nefas: „Norėčiau tapti švietimo ministru, tačiau tam vien charizmos neužtenka“

Vienas mylimiausių ir labiausiai vertinamų sostinės mokytojų tarp mokinių ir jų tėvų. Geidžiamas darbdavių – nuolat sulaukiantis kvietimų dirbti vienoje ar kitoje ugdymo įstaigoje. Mylimas kolegų, sekamas gerbėjų socialiuose tinkluose, dažnai regimas interneto portaluose ir televizijos ekrane. Tokiais epitetais šiandien galima apibūdinti istorijos mokytoją Mindaugą Nefą, kuris, paklaustas, kaip vertina pasiektą populiarumą, tik gūžteli pečiais. „Kiekvienoje profesijoje, ką bedirbtumei, svarbus pripažinimas. Aš savo pripažinimo ir įvertinimo valandos, panašu, sulaukiau. Ir žinau, kodėl“, -šypsodamasis sako M. Nefas.

Mindaugui svarbu, kad jis yra puikiai vertinamas kaip specialistas ir mokyklos bendruomenės, ir kolegų, ir švietimo sistemos formuotojų. Greitu metu sieks ir sėkmingo vadovavimo savo pavaldiniams – nuo rugsėjo jis taps direktoriumi ir pradės vadovauti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) licėjui „Sokratus“.

Kas padėjo užsiauginti tokį pripažinimą ir autoritetą, Mindaugas aiškiai žino. Pirma, tai genai ir aplinka – kilęs iš pedagogų šeimos, jis neabejotinai perėmė pedagogui svarbias savybes bei gebėjimus. Antra, studijos VDU Švietimo akademijoje (tuometinis Lietuvos edukologijos universitetas), kur įgijo reikiamų žinių ir kompetencijų. Trečiu punktu Mindaugas įvardija pastangas: jis visada stengėsi ir uoliai dirbo vardan to, kad taptų geru pedagogu. Iki šiol visad stengiasi atsižvelgti į kolegų, tėvų, vaikų ar vadovų pastabas ir nuolat tobulėti. „Štai tada ateina garbė ir pripažinimas. Kas, natūralu, nėra amžina – norint šį statusą išlaikyti, reiks ir toliau uoliai dirbti“, – sako M. Nefas.

Būnant viengungiu mokytoju dirbti būtų paprasčiau

Mindaugas moko mokinius istorijos „Diemečio mokykloje“, Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijoje ir VDU Švietimo akademijoje. Niekam ne paslaptis, kad mokytojo darbas yra intensyvus, reikalaujantis nuolatinio įsitraukimo ir mokymosi, tad kaip gi jis viską suspėja?

„Mano para turi lygiai tiek pat valandų, kaip ir kiekvieno iš mūsų – vos 24 valandas. Stengiuosi jas paskirstyti taip, kad ir darbui užtektų, ir šeima nenukentėtų. Žinoma, vis mažiau lieka laiko, kurį galėčiau skirti tik sau, savo pomėgiams, bet šiuo atveju šeima man yra prioritetas – dirbu ne tik dėl savo profesinių ambicijų, bet ir dėl šeimos gerovės. Aišku, būnant viengungiu dirbti mokytoju tikrai būtų paprasčiau, tačiau tai, matyt, galioja bet kurioje profesijoje, – juokiasi Mindaugas. – Mokytojo darbe itin svarbu neužsisklęsti siaurame savo mokyklos rate. Tai, kad dirbu per kelias darbovietes ir sukuosi keliuose kolektyvuose, man yra didelis privalumas – mano požiūris į daugelį dalykų yra kur kas platesnis ir lankstesnis“.

Nors, natūralu, kad kartais pavargsta, bet nesijaučia persitempiantis, nes pasirinko specialybę, kuri jam tinka ir patinka. O kai dirbi išties mylimą darbą, jis nevargina emociškai – nėra priežasčių skųstis ir bambėti bei ieškoti pasiteisinimų, kodėl vienos ar kitos užduoties nedaryti.

Nuo ateinančių mokslo metų Mindaugas stos prie VDU licėjaus „Sokratus“ vadovo vairo. Paklaustas, kaip įsivaizduoja savo karjeros viršūnę, tik juokiasi – jis niekada nesivaikė titulų ir nesvajojo būti direktoriumi.

„Nesu karjeristas ir savo darbe dirbtinai nesiekiu postų. Gyvenime šie dalykai tarsi susiklosto savaime – nesu domėjęsis darbo pasiūlymais, niekada pats neieškojau mokytojo ar direktoriaus darbo skelbimų, – pasakoja Mindaugas. – Mane pastebi ir vis kažkur pakviečia dirbti. Prieš priimdamas vieną ar kitą darbo pasiūlymą sau užduodu klausimą, ar galiu toje pozicijoje būti geras ir padaryti geresniais kitus – būdamas mokytoju padaryti geresniais savo mokinius, mokyklos vadovu – ne tik mokytojų kolektyvą, bet ir visus mokyklos darbuotojus, kad visas kolektyvas dirbtų vieningai ir taptume išties gera mokykla. O ateityje, sukaupęs reikiamos gyvenimiškos ir profesinės patirties, nespjaučiau ir į didesnį poveikį turinčias pareigas, pavyzdžiui, visai norėčiau tapti ministru. Tačiau tikrai dar ne šiandien – reikia didelės patirties, tam vien charizmos neužtenka. Šiandien į ministro poziciją nepretenduočiau, bet ateityje – kodėl gi ne“.

Kas pasikeistų, jei mokyklose dirbtų daugiau mokytojų vyrų?

Mindaugas pritaria, kad viena didžiausių šiandienos švietimo sistemos skaudulių – mokytojų trūkumas. Jau nekalbant apie tai, kad išties trūksta gerų, patyrusių, profesijai atsidavusių pedagogų.

„Šiame kontekste man atrodo labai keistos diskusijos viešoje erdvėje apie tai, kodėl mokytojais neina dirbti vyrai. Jei mokyklose padaugėtų mokytojų vyrų, o kas gi pasikeistų? Niekas. Visada stebėdavausi išgirdęs pasakymą, kad mokyklos direktoriumi gali būti tik vyras arba, jei trūksta kolegų, būtinai ieškokime moters. Dabar, kai pats prisiėmiau atsakomybę vadovauti mokyklai, ieškau kolektyvo narių nepriklausomai nuo lyties – man svarbiausia žmogaus kompetencijos, charakteris, požiūris į vaikus ir ugdymą, tikėjimas savo profesija“, – patirtimi dalijasi M. Nefas.

Ir tai, kad mokytojo darbas nėra patrauklus dėl mažo užmokesčio, Mindaugas vadina mitu. Dirbdamas mokytoju jis pats niekada savo atlygiu nesiskundė – visad uždirbdavo gerokai daugiau nei siekia šalies vidutinis darbo užmokestis. O jei poreikiai būdavo didesni, rasdavo galimybių, kur galima užsidirbti papildomai: „Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie rinktųsi profesiją ar dirbtų vien tik dėl pinigų. Pinigai nėra pagrindinis motyvatorius. Kita vertus, mokytojui tikrai įmanoma užsidirbti ir gyventi pakankamai oriai. Tai, matyt, lemia ne tiek aplinkybės, kiek kiekvieno žmogaus asmeninis požiūris ir tikslai. Mitas, kad tam, jog užsidirbtumei, reikia užimti aukštas pareigas ar būtinai dirbti geriausioje privačioje mokykloje“.

Vos pradėjęs dirbti mokytoju, Mindaugas iš pradžių turėjo negatyvų nusistatymą prieš privačias mokyklas. Tačiau kai prieš porą metų pats sulaukė kvietimo dirbti vienoje iš sostinės privačių mokyklų, pamatė, kad ji yra lygiai tokia pati, kaip ir valstybinė mokykla – dirbama su tokiais pačiais vaikais ir tokiais pačiais tėvais. Taip, galbūt kolektyvo susitelkimas privačioje mokykloje didesnis, tačiau tai visiškai pakeitė jo požiūrį į privačią sistemą ir išmokė ugdymo įstaigų neskirstyti pagal tai, privačios jos ar ne.

„Dauguma valstybinių mokyklų turi daugiau pinigų nei privačios, tad vien finansiniu aspektu brėžti takoskyrą nebūtų teisinga. Galbūt blogis tas, kad kai kurioms valstybinėms mokykloms 30-40 metų vadovauja tie patys direktoriai, kurie jau seniai yra išsikvėpę ir perdegę, nebekuria jokio pokyčio, – įsitikinęs M. Nefas. – Tad pirmiausia, vertinant privačią ir valstybinę sistemas, reiktų kalbėti apie vadybą, vadovų parengimą, jų tobulėjimą ir motyvaciją. Ne veltui sakoma, kad viskas, kas yra gera arba kas genda, priklauso nuo galvos“.

Suderinti darbą ir vaikų auginimą – gan keblu

Su žmona Gintare, taip pat pedagoge, Mindaugas augina du vaikus – 5 metų dukrą ir 1,5 metų sūnų. Karantino metu ugdymui persikėlus į nuotolį ir dirbant iš namų, suderinti šeimą ir darbus išties buvo keblu. „Kai virtualiu būdu vesdavau pamokas, būdavo, prasiveria durys ir į kambarį įbėgusi dukra susirango ant kelių. Tačiau man tai nebuvo problema. – prisimena Mindaugas. – Niekada pernelyg nesistengiau atskirti šeimos ir darbo laiko. Matyt, toks požiūris susiformavo nuo pat mažumės, kai pats matydavau mamą daug dirbančią, o ir, būdamas dar darželinukas, daug popiečių praleisdavau pas mamą darbe, mokykloje“.

Kokios mokyklos ir mokytojo Mindaugas galėtų palinkėti savo vaikams? Visų pirma, kad vaikų mokytojai būtų kūrybiški, pilietiški, aktyvūs. Kad nesivadovautų stereotipais ir pasenusiais nusistatymais, pradedant šeimos samprata ar seksualinių mažumų klausimu. Kad nebūtų sustabarėję ir sakytų, kad štai, vaike, gyvenimas yra toks, apie kokį tau pasakoju. Geras mokytojas turi skatinti vaiką suprasti gerokai daugiau, matyti pasaulį plačiau.

„Jei mano vaikai užaugę patys norėtų tapti mokytojais? Tik pirmyn. Galės būti, kuo tik panorės, kad ir traktoristais. Svarbiausia, kad nenueitų netinkamais, nusikalstamais keliais, visa kita – jų pačių pasirinkimas ir laisvė.

Kai pats stojau į aukštąją mokyklą, anuomet buvo populiaru sakyti: jaunuoliai, pagalvokite, ką norėtumėte veikti po 40 metų, ir tai bus jūsų kelias. Aš galvoju, kad dabar viskas atvirkščiai: negalvokite apie tai, ką darysite po 40 metų, galvokite, ką norėsite veikti po 5, daugiausiai 10 metų. Gyvenimą teturime vieną, jis ganėtinai trumpas, tad verta išbandyti kad ir keletą profesijų. Pavyzdžiui, norite šiandien studijuoti ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką VDU Švietimo akademijoje? Drąsiai eikite ir mokykitės. Po kelių metų norėsite išmėginti gido ar finansų specialisto kėdę ir studijuoti naujus mokslus? Tą ir darykite. Iš anksto neužsidarykite savo pačių rėmuose“, – linki M. Nefas.

Naujos kartos mokytojas – įtraukios ir atviros mokyklos kūrėjas: studijos kitaip

Vytauto Didžiojo universiteto švietimo ekspertai jau ne vienerius metus teikia rekomendacijas ir rengia mokymus, skirtus pedagogams ir specialiesiems pedagogams, taip siekdami kurti naujos kartos mokyklą – įtraukią, atvirą ir visiems prieinamą. Pasak VDU Švietimo akademijos prof. dr. Alvyros Galkienės, šiandieninė mokykla neatsiejama nuo įtraukiojo ugdymo sistemos, siekiančios vaikui sudaryti sąlygas mokytis pagal savo galias ir pasiekti aukščiausią asmeninį rezultatą. Įtraukusis ugdymas – tai edukacinė sistema, kuri pripažįsta mokinių įvairovę kaip natūralų reiškinį, tiki, kad ugdymo barjerai glūdi ne mokinyje, o ugdymo aplinkoje, sudaro sąlygas mokantis kartu kiekvienam siekti aukščiausio asmeninio rezultato.

Švietimo akademijos ekspertų komanda, įgyvendindama projektą Nr. 09.3.1-ESFA-V-738-02-0001 „Plačios aprėpties universiteto plėtotė universitetų tinklo pertvarkos kontekste“, vykdo modulį „Ugdomasis vadovavimas įtraukčiai švietime“. Šiuo moduliu siekiama suteikti pedagogams ugdomojo vadovavimo kompetencijų teikiant paslaugas mokyklų / ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendruomenėms įtraukties švietime srityje. Modulyje dalyvaujantys pedagogai kartu su projekto ekspertais siekė rasti palankiausius būdus, padedančius įgyvendinti naujos kartos švietimo idėją, apimančią įtraukiąją kultūrą ir lygių galimybių principo realizavimą. Modulio įgyvendinimo metu buvo parengta jaunųjų pedagogų įtraukties švietime kompetencijos ugdymui skirta programa, kurios klausydami pedagogai gilinosi į biopsichologinius mokymosi įvairovės pagrindus, universalaus ugdymo dizaino konceptą ir jo taikymą, įgyvendinant įtrauktį švietime, taip pat į ugdomąjį konsultavimą bei į mokymąsi suprasti – įtraukiąją pasirinkto dalyko didaktiką. Viso mokymo proceso metu buvo vykdomos supervizijos ir konkrečių problemų atvejų edukacijoje analizė. Modulis baigtas aktyvaus mokymosi stovykla, vykusia š. m. birželio 28–30 d. Birštone.

Stovyklos dalyviai mokymų metu ne tik analizavo Harvardo universiteto siūlomą ir pasaulyje įsigalinčią ugdymo metodiką universalus dizainas ugdymui, bet ir simuliavo situacijas bei analizavo patirtis, padedančias keisti pedagogų, švietimo bendruomenės ir visuomenės nuostatas nuo specialiųjų ugdymosi poreikių diagnozavimo link mokymosi barjerų identifikavimo ir įveikos. Pasak prof. A. Galkienės, „universalus dizainas ugdymui leidžia mokytojui organizuoti mokymą taip, kad kiekvienas moksleivis galėtų maksimaliai išnaudoti savo potencialą ir harmoningai dalyvautų ugdymosi veikloje kartu su klasės draugais. Ši metodika, besiremianti ugdymo vertybėmis ir vaiko gerovės principais, leidžia pašalinti mokymosi barjerus kiekvienam moksleiviui.

Stovyklos dalyviai dalyvavo prof. dr. Benedikto Šetkaus vedamoje ekskursijoje po Birštoną, jos metu diskutavo apie toleranciją, nuostatas ir vykdė įtraukiančio ugdymo modeliavimo vietos aplinkose veiklas. Doc. dr. Viktorija Sičiūnienė vedė veiklą „Įtraukiančio ugdymo modeliavimas mokinių įvairovės kontekste“ ir skatino dalyvius pajausti mokinių ir mokymosi būdų įvairovę per jutimines patirtis. Besimokantieji, kartu su doc. dr. Laura Kamandulyte-Merfeldiene ir dr. Egle Stasiūnaitiene, modeliavo edukacinių problemų sprendimus, taikydami metodą „Karuselė“. Dalyviai, visus metus kauptos patirties pagrindu, rengė rekomendacijas mokytojams.

Viena iš įsimintiniausių veiklų stovyklos dalyviams ‒ asmeninė patirtis galimybių įvairovėje, išbandyta Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centre. Patys prisiėmę neįgaliųjų vaidmenis dalyviai lankėsi muziejuje ir sekė gido, simuliuojančio dalyvavimui nepritaikytas sąlygas, pasakojimą.  Neregintis buvo kviečiamas kartu su kitais apžiūrėti eksponatus arba juos liesti, patiriant ne ką kitą kaip kartoninių gabalėlių apčiupinėjimą. Negirdintis dalyvis klausėsi pasakojimo kartu su kitais ir išgyveno atstumtojo jausmus. Neįgaliųjų vežimėlio pagalba judantis dalyvis stengėsi apžiūrėti eksponatus pro kitų dalyvių nugaras. Pasibaigus neįprastai išvykai dalyviai reflektavo savo patirtis, aptarė savijautą sutikus barjerus bei šių barjerų prevencijos galimybes.

Paskutinę stovyklos dieną dalyviai simuliavo ir inscenizavo situacijas įtraukiosiose pamokose, taip pat kartu su prof. A. Galkiene ir doc. dr. Dariumi Gerulaičiu analizavo įtraukiųjų pedagogo kompetencijų vystymo kryptis ir kūrė jų vystymo modelį.

Stovyklos metu dalyviai ne tik įgavo žinių apie tai, kaip dirbti su klausos, regos ar kitą negalią turinčiais mokiniais įtraukioje klasėje, bet ir dalijosi sėkmės patirtimis bei problemų sprendimo bei barjerų įveikos būdais. Visi stovyklos dalyviai teigė, kad dalyvavimas modulyje „Ugdomasis vadovavimas įtraukčiai švietime“ ir baigiamojoje stovykloje prisidėjo prie nuostatų pokyčių ir paskatino siekti prasmingų tikslų ir kryptingai veikti, taip pat atskleidė ne tik mokiniams, bet ir mokytojams kylančius barjerus, apie kuriuos tikslinga ir būtina kalbėti švietimo sistemoje. Daugelis stovyklos dalyvių pabrėžė panašių mokymų poreikį ir siekį įtraukti į tokius mokymus ir savo kolegas.

Straipsnį parengė Laura Kamandylytė Merfeldienė

Logopedija – perspektyvi specialybė, tik vis dar apipinta mitais

Pašaukimas padėti, noras ugdyti sunkumų bei specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus yra viena pagrindinių logopedo savybių. Šių specialistų, turinčių atitinkamą išsilavinimą ir patirtį, šiandien mokyklose itin trūksta – tiek didmiesčiuose, tiek mažesniuose miesteliuose. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytojos, logopedės Daivos Kairienės, ši specialybė šiandien yra itin reikalinga, perspektyvi ir prasminga, tik vis dar apipinta įvairiais mitais.

„Berniukai vėliau pradeda kalbėti“, „Mano vaikas irgi iki trejų metų nekalbėjo“, „Kai pradės lankyti darželį, ims kalbėti“ – logopedai kone kasdien savo darbe susiduria su šiais visuomenėje sklandančiais mitais ir vienų tėvų kitiems dalijamais patarimais. Jau nekalbant apie internete sklindančią nepatikrintą informaciją, kuri gali klaidinti, gąsdinti ar priversti be priežasties tėvus, auginančius įvairių sunkumų turinčius vaikus, nerimauti. D. Kairienė sako, kad bet kuris šios specialybės studentas ar profesionalas žino: negalima lyginti vaikų kalbos ir vadovautis kitų tėvų patirtimis, kadangi kiekvienas vaikas yra individualus, o situacija gali būti nulemta įvairių, dažnai „nematomų“ ir neįvardijamų veiksnių.

Tad kodėl dažnas iš tėvų, išgirdęs patarimą su vaiku apsilankyti pas logopedą, išsigąsta? Kaip atrodo kasdienis logopedo darbas, kokie sunkumai bei iššūkiai jų laukia ir kodėl būsimi studentai turėtų šią specialybę rinktis? Apie tai ir pasikalbėjome su D. Kairiene.

Gyvenimas mažame miestelyje ir karjera didmiestyje

VDU Švietimo akademijos dėstytoja, logopedė D. Kairienė, rinkdamasi studijas, tuo metu turėjo labai mažai žinių apie logopedo profesiją. Baigusi mokyklą, ji nebuvo iki galo apsisprendusi, kuo iš tiesų norėtų tapti –ar specialiąja pedagoge, ar logopede. Žinojo tik tiek, kad jai yra įdomi veikla su mažais vaikais, turėjo vidinį norą padėti vaikams, turintiems negalią. Tad ir profesinėje veikloje norėjosi ieškoti įvairių bendravimo su vaikais būdų ir padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais, mokyti juos savarankiškumo.

Tik įstojusi į universitetą, studijų metu ji ypatingai susidomėjo logopedija. Logopedo praktiką atliko savo gimtinėje, mažame Lietuvos miestelyje, ikimokyklinio ugdymo įstaigos specialiojo ugdymo grupėje, kurioje buvo ugdomi vaikai, turintys didelių ugdymosi poreikių, kompleksinių negalių.

„Ši veikla atrodė labai įdomi ir prasminga, nors kelianti iššūkių ir skatinanti kartu su kitais specialistais ieškoti geriausių sprendimų, nuolat tobulėti. Pirmąjį darbo pasiūlymą, dėl didelio šių specialistų poreikio, paskutiniaisiais studijų metais ir gavau iš įstaigos, kurioje atlikau praktiką. Joje dirbu iki šiol jau beveik 20 metų“, – pasakoja D. Kairienė.

Daiva šiuo metu vis dar gyvena tame pačiame nedideliame miestelyje ir yra puikus pavyzdys, rodantis, kad gyvenimas regione nėra kliūtis daryti karjerą didmiestyje – ji taip pat dėsto studentams VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje,  kur sėkmingai derina praktinę ir mokslinę veiklas.

„Gyvenu ir dirbu savo gimtajame mieste, nors visada norėjosi gyventi didmiestyje. Tiesiog atrodė, kad jame daugiau galimybių. Tik dabar suprantu, kad tempas nedideliame miestelyje gali būti ne toks jau ir lėtas, galimybės dažnai priklauso nuo mūsų pačių siekių, o pastaruoju laiku visi patyrėme, kad dalyvauti įmanoma labai įvairiose veiklose net neišeinant iš namų.

Nebegaliu įsivaizduoti savęs kaip logopedės praktikės be mokslinės veiklos, kuria užsiimu jau daugiau nei 10 metų. Teorinės žinios ir praktinė patirtis profesinėje veikloje man abu vienodai svarbūs komponentai. Dirbant logopede ir teikiant logopedinę pagalbą vaikams, konsultuojant tėvus, svarbūs praktiniai gebėjimai, kurie įgyjami kasdienėje veikloje, tačiau būtinas ir naujausių teorinių logopedinės pagalbos krypčių, strategijų žinojimas“, – sako pašnekovė.

Skirta tiems, kurie domisi tarpdisciplininėmis studijomis

Dirbdama VDU Švietimo akademijoje ir dalyvaudama būsimų logopedų rengime, D. Kairienė jaučia didelę atsakomybę: jai itin svarbu, kad naujos kartos logopedai ne tik įgytų kuo daugiau praktinių gebėjimų, bet taip pat susipažintų ir su naujausiais logopedijos srities moksliniais įrodymais, būtų pasirengę „susikalbėti“ profesine kalba ne tik šalies, bet ir tarptautinėje profesinėje logopedų bendruomenėje: „Todėl ypatingai džiaugiuosi, kad iki šiol pavyksta sėkmingai suderinti praktinę ir mokslinę veiklas,  jos viena kitą papildo, o tai vertina ir mano studentai“.

Pasak D. Kairienės, logopedija yra tarpdisciplininė autonomiška profesija ir mokslo sritis, todėl logopedijos studijos yra labai įdomios ir įvairiapusiškos. VDU bakalauro studijų programoje Specialioji pedagoginė pagalba – logopedija  Kaune ir Vilniuje dirba dėstytojai, atstovaujantys skirtingas mokslų sritis. Todėl logopedijos studijas turėtų rinktis tie, kurie domisi ne tik pedagogika ir psichologija, bet ir biomedicinos ir lingvistikos dalykais.

„Šią profesiją galėtų rinktis tie studentai, kurie mėgsta bendrauti, nebijo iššūkių ir yra pasiruošę nuolat mokytis. Manau, kad pasirinkdami logopedo profesiją tikrai nenusivils tie, kurie savo veikloje ieško prasmės, turi norą padėti kitiems, dalintis savo žiniomis ir gebėjimais, yra kūrybingi. Logopedijos studijose įgyjama daug profesinių kompetencijų, tačiau ne mažesnis dėmesys skiriamas ir žmogiškosioms, vertybinėms nuostatoms ugdyti, kurios svarbios ir asmeniniame gyvenime“, – patirtimi dalijasi D. Kairienė.

Įsidarbinimo galimybės labai didelės

 

Šiuo metu Lietuvoje ypač trūksta logopedų tiek didmiesčiuose, tiek regionuose, todėl įsidarbinimo galimybės šiems specialistams yra labai didelės. Be to, logopedai gali padėti įvairaus amžiaus žmonėms, dirba įvairiose švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigose.

Į logopedą dažnai kreipiasi tėvai, auginantys ikimokyklinio amžiaus vaikus, kurie vėliau pradeda kalbėti ar kalba nėra taisyklinga, mokyklose logopedai padeda mokiniams įveikti kalbos ar komunikacijos sunkumus, kurie trukdo sėkmingai mokytis. Logopedų pagalba labai svarbi atkuriant prarastas kalbos funkcijas, įveikiant balso ir rijimo sutrikimus, sąlygotus įvairių medicininių būklių, ligų, sveikatos sutrikimų.

„Logopedas dažnai tampa specialistu, padedančiu rasti tinkamiausią komunikacijos būdą tiems, kurie negali kalbėti, bet gali save išreikšti kitomis, neverbalinėmis priemonėmis, – pasakoja D. Kairienė. – Asmenys, kurie atsiduria šiose situacijose, jų artimieji ypatingai vertina logopedus ir supranta jų teikiamos pagalbos reikšmę. Na, o grįžtamasis ryšys yra tas dalykas, kuris dažniausiai ir motyvuoja specialistus tolesnei veiklai“.

Logopedo profesija yra labai plati, dažniausiai studentai jau studijų metu pradeda suprasti ir apsisprendžia, kokio pobūdžio profesinė veikla juos labiausiai domina: darbas švietimo, sveikatos įstaigų tinkle, o gal privačioje praktikoje, veikla su mažais vaikais ar pagalbos teikimas suaugusiesiems. Kiekvienas specialistas, domėdamasis pasirinkta profesinės veiklos sritimi, baigęs studijas turi galimybę dalyvauti įvairiose logopedų bendruomenės veiklose, mokymuose, tęsti studijas.

D. Kairienė itin domisi ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbėjimu ir kalba. Paklausta, kada tėvams reiktų sunerimti dėl vaiko kalbos raidos sutrikimų, kaip laiku juos atpažinti ir kaip tėvai gali padėti vaikui, turinčiam kalbos sutrikimų, sako, kad vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra.

„Šiuo metu labai daug informacijos apie kalbos raidą galima rasti internete, socialiniuose tinkluose. Tėvai dažnai dalijasi savo patirtimis įvairiuose forumuose, tad kartais gali būti sunku atsirinkti, kuri informacija yra teisinga. Nevertėtų lyginti vaikų kalbos, kitų tėvų patirčių, nereikėtų klausyti tokių patarimų kaip „berniukai vėliau pradeda kalbėti“, „mano vaikas irgi iki trejų metų nekalbėjo“, „kai pradės lankyti darželį, ims kalbėti“, nes realios situacijos gali būti labai individualios, lemiamos įvairių, dažnai „nematomų“, neįvardijamų veiksnių, kurie turi įtakos vaiko kalbos plėtotei. Norint laiku atpažinti kalbėjimo ar kalbos sutrikimą, tiesiog vertėtų pasikonsultuoti su logopedu. Logopedas, įvertinęs vaiko kalbėjimo ir kalbos gebėjimus, pateiks tikslingų patarimų, kaip skatinti kalbos raidą kasdien bendraujant su vaiku, prireikus, laiku suteiks logopedinę pagalbą. Tai labai svarbu“, – pataria specialistė.

 

Kauno rajono savivaldybė būsimuosius savo krašto pedagogus, VDU Švietimo akademijos studentus rems finansiškai

Norintiems įgyti pedagogo specialybę Kauno rajono gyventojams arba norintiems persikvalifikuoti pedagogams, savivaldybė dalinai finansuos studijas, skirs stipendijas, padengs įsikūrimo išlaidas.

„Ši programa paskatins abiturientus rinktis mokytojo specialybę ir ateitį kurti mūsų krašte“, – kalbėjo Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.

Tarybos narė Irena Marcinkevičienė sakė, kad bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu, šiuo metu jau persikvalifikuoja 66 Kauno rajono mokytojai.

Persikvalifikavimo ar papildomo mokomojo dalyko specializacijos studijas savivaldybė finansuos priklausomai nuo studijų kainos, o turintiems aukštąjį išsilavinimą ir norintiems įgyti pedagogo kvalifikaciją – net 80 proc. studijų kainos.

Studentams, pasirinkusiems tų mokomųjų dalykų pedagogikos studijas, kurių specialistų trūksta labiausiai, bus skiriamos 200 Eur mėnesinės stipendijos. Pirmas pedagogikos studijas baigusiems asmenims bus iš dalies finansuojamos įsikūrimo gyvenamojoje vietoje išlaidos, po 5 tūkst. Eur.

Gavęs finansavimą, asmuo įsipareigos Kauno rajono mokykloje dirbti ne mažiau kaip penkerius metus. Jei dėl pateisinamų aplinkybių tam tikrą laikotarpį jis negalės dirbti (nėštumo ir gimdymo atostogos, atostogos vaiko priežiūrai ir pan.), laikotarpis bus pratęstas.

VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė džiaugiasi Kauno rajono savivaldybės iniciatyva. VDU Švietimo akademija Kaune ir Vilniuje – didžiausias mokytojų rengimo centras Lietuvoje.  Akademijos mokslininkai bendradarbiauja su savivaldybėmis, diskutuoja dėl mokytojų poreikio. VDU Švietimo akademija nuo pat pradžių akcentavo, kad būsimiems mokytojams turi būti suteikiamas išsilavinimas, atitinkantis šiuolaikinius mokytojų ir mokinių poreikius. Džiaugiamės, jog pagal aukštųjų mokyklų reitingus Lietuvoje mūsų ugdymo krypties studentai – labiausiai vertinami darbdavių – mokyklos vadovų. Tai tikrai motyvuoja eiti toliau“, – pasakoja VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. L. Kaminskienė.

 „Nuo 2021 m. visiems įstojusiems pirmakursiams ir būsimiems studentams numatoma bent viena praktika užsienio šalies mokykloje. Sieksime, kad būsimi mokytojai į Lietuvos mokyklas atneštų geriausias pasaulio ugdymo ir švietimo patirtis. Džiaugiamės, jog pagal aukštųjų mokyklų reitingus Lietuvoje mūsų ugdymo krypties studentai – labiausiai vertinami darbdavių – mokyklos vadovų. Tai tikrai motyvuoja eiti toliau“,

Sprendimą savivaldybės Taryba patvirtino vienbalsiai.

Išnagrinėjus 2021–2025 m. mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų poreikį paaiškėjo, kad per penkerius metus Kauno rajono mokyklose trūks apie 20 pagalbos mokiniui ir mokytojui specialistų ir daugiau kaip 140 mokytojų. Labiausiai stigs matematikos, fizikos, pradinio ugdymo pedagogų.

VDU Švietimo akademijos choras „Ave vita“ tapo XIII Europos folkloro čempionato „Euro folk“ laureatu

VDU Švietimo akademijos choras „Ave vita“ tapo XIII Europos folkloro čempionato „Euro folk 2021“ Bulgarijoje laureatu. Tarptautinis festivalis vyko nuotoliniu būdu.  Choro vadovui profesoriui Kastyčiui Barisui įteiktas „maestro akademikas“ diplomas, kuris bus išsiųstas Lietuvos kultūros ministerijai. Artimiausiu metu bus įteiktas diplomas.

Sveikiname choro vadovą prof. Kastytį Barisą, chormeisterį Rimvydą Mitkų, dirigentę Gintarę Barisaitę-Mitkuvienę ir choristus.

 

VDU tapo 50-uoju pasaulyje Tarptautinio bakalaureato mokytojo programą vykdančiu universitetu

Populiarėjant tarptautinio bakalaureato diplomo programoms Lietuvoje, mūsų šalies pedagogų rengimo centrai turi galvoti apie mokytojus, gebančius dirbti pagal šią programą. Tad šią savaitę Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) tapo 50-uoju pasaulyje Tarptautinio bakalaureato (TB) mokytojo programą vykdančiu universitetu ir pirmuoju tokiu universitetu Šiaurės bei Centrinėje Europoje. Nuo šiol studentai, įstoję į VDU Švietimo akademijos Kaune arba Vilniuje Pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo programą, galės siekti įgyti Tarptautinio bakalaureato pradinio ugdymo pedagogo (IB PYP) sertifikatą.

TB programa yra viena iš geriausiai pasaulyje žinomų ir plačiausiai taikomų švietimo sistemų. Ši programa vertinama geriausiuose pasaulio universitetuose. Prieš kelerius metus mūsų šalyje atsirado mokyklų, dirbančių pagal šią programą. Kai kuriose Lietuvos mokyklose vaikai ugdomi pagal Tarptautinio bakalaureato (angl. The International Baccalaureate), Tarptautinę Kembridžo mokymo programą (angl. Cambridge Assessment International Education) ir kitas.

„Plečiamas TB mokyklų tinklas Lietuvoje išsprendžia ir pedagogų, norinčių, galinčių ir turinčių teisę dirbti TB mokyklose, poreikį. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl buvo nuspręsta siekti, kad VDU taptų TB programai pedagogus rengiančia institucija. Mūsų universitete Kaune ir Vilniuje rengiami tiek ikimokyklinio, tiek pradinio ir pagrindinio bei vidurinio ugdymo pedagogai, aukštus reikalavimus keliame ugdomajai aplinkai, būsimiems mokytojams“, – sako VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. dr. Lina Kaminskienė.

Jau kelerius metus Lietuvoje didžiausiame pedagogų rengimo centre – VDU – rengiami pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokytojai. Per ketverius studijų metus studentai įgyja dviejų mokomųjų dalykų mokytojo kvalifikaciją. Šiandien ugdymo krypties studijų programos rengėjai negali orientuotis tik į nacionalinį lygmenį, bet turi žiūrėti ir į tarptautinius vandenis. „Pradinis ugdymas yra vientisas nacionalinėje programoje, kai vienas pedagogas moko visų dalykų. Atlikta analizė parodė, kad pradinio ugdymo specialistus TB programai ruošiančių universitetų pasaulyje yra pakankamai nemažai, tačiau Europoje jų nėra daug. Kaimyninėse šalyse, Pabaltijyje pradinio ugdymo specialistai pagal TB programą nėra rengiami“, – teigia viena iš programos rengėjų, VDU Švietimo vadybos ir politikos katedros vedėja doc. dr. Aušra Rutkienė.

Doc. dr. Aušra Rutkienė

Dėl visoms pasaulio aukštosioms mokykloms taikomų vienodų reikalavimų, vykdomos programos akreditavimas yra sudėtingas. Reikalavimus įgyvendinti padėjo aukšta dirbančių edukologų, mokslininkų kompetencija ir turima patirtis, susijusi su TB programa Lietuvos mokyklose. Programos koordinatorė Ling Yi Chu yra prisidėjusi rengiant Erudito licėjaus akreditaciją šiai programai, docentė Aušra Rutkienė yra TB Diplomo programos matematikos mokytoja Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje.

Šiandien TB mokyklose vis daugiau reikia pradinių klasių mokytojų, kurie anglų kalba galėtų vesti pamokas ir dirbti su moksleiviais. „TB programos tikslas visose keturiose mokyklos pakopose yra ugdyti lyderiaujančius, vadovaujančius, atviro mąstymo, reflektuojančius, subalansuotus, riziką prisiimančius, žinių trokštančius, besirūpinančius kitais, žinioms godžius, komunikabilius žmones. Tad pedagogams – nemažas iššūkis dirbti pagal šią programą. Absolventai, išklausę TB patvirtintus programos dalykus, gaus sertifikatą, patvirtinantį kvalifikaciją ir galimybę dirbti bet kurioje TB vykdančioje mokykloje pasaulyje. Beje, viena iš studentų praktikų bus vykdoma tokio pobūdžio mokykloje“, – sako kanclerė prof. dr. L. Kaminskienė.

 

VDU Tarptautinėje vasaros mokykloje – seminarus vedė žinomas Jungtinės Karalystės profesorius Antony Bryant

Jau trejus metus iš eilės Vytauto Ddidžiojo Universiteto (VDU) Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų institutas organizuoja tarptautinę vasaros mokyklą, skirtą mokslo metodologijos klausimams. Trejus metus dėmesys skiriama kokybinių tyrimų metodologijoms.

VDU Švietimo akademijoje Edukologijos tyrimų instituto suorganizuota Tarptautinė vasaros mokykla III, vykusi 2021 m. birželio 28 d.–liepos 1 d. startavo ir finišavo sėkmingai. Šiais metais vasaros mokykla skirta grindžiamosios teorijos metodologijos praktikavimui pristatant vykdomus tyrimus ir dalijantis patirtimis.

Tarptautinės vasaros mokyklos mokslinis lyderis – profesorius Antony Bryant iš Lidso Beckett’o universiteto (Leeds Beckett University) Jungtinės Karalystės. Šiais metais tarptautinę vasaros mokyklą baigė klausytojai, kurie atstovavo Lietuvai, Kinijai, Italijai, Austrijai, Čekijai, Jungtinei Karalystei, Lenkijai, Graikijai. Mūsų šaliai atstovavo edukologijos krypties doktorantai bei mokslininkai iš universitetų, kurie rengia edukologijos mokslininkus.

Beje, prof. A. Bryant  nuo 2021 m. rugsėjo pirmosios  – vyriausiasis mokslinis darbuotojas Edukologijos tyrimų institute  Švietimo akademijoje. Žinomas mokslininkas darbuosis inovatyvių metodologijų klausimais ir dėstys grindžiamosios teorijos metodologijos, mokslo komunikacijos bei kokybinių tyrimų metodologijos dalykus edukologijos mokslo krypties doktorantams, bendradarbiaudamas su kitais šių dalykų bendraautoriais -mokslininkais.

Prof. A. Bryant  pasaulyje – gerai žinomas dėl savo darbų informacinės komunikacijos bei grindžiamosios teorijos metodologijos tematikose. Jis kartu su  socialinės-konstruktyvistinės grindžiamosios teorijos metodologijos kūrėja prof. Kathy Charmaz yra perengęs bendraautorines knygas,  šiomis temomis vedęs  tarptautinius seminarus Europoje, Azijoje, Afrikoje.

Profesorius sukūrė ir dėstė įvairius antrosios (magistratūros) ir trečiosios (doktorantūros) studijų pakopos kursus Olandijoje, Pietų Afrikoje, Malaizijoje ir Kinijoje. Jis vadovavo daugiau nei 60 doktorantams, iš kurių daugelis savo tyrimuose naudojo grindžiamąją teoriją.

Prof. A. Bryant PhD apgynė Londono universitete, ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje tema „Naujoji kairė Britanijoje” / “New Left in Britain”. Magistro laipsnį įgijo Bradfordo universitete (University of Bradford) kompiuterijos srityje.

Tarptautinę vasaros mokyklą šiais metais organizavo Edukologijos tyrimų institutas (direktorė prof. habil. Vilma Žydžiūnaitė, dr. Vaida Jurgilė, edukologijos mokslo krypties doktorantai Rasa Didžiulienė, Marius Daugėla.

VDU Lituanistinėse studijose dalyvaus 28 užsienio šalių lituanistinių mokyklų mokytojai iš 13 pasaulio šalių

2021 m. liepos 17–31 d. VDU Švietimo akademijoje jau ketvirtus metus vyks Lituanistinės studijos. Šiemet net 28 užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai ( pagal Švietimo mainų paramos fondo projektą, modulines studijas) iš 13 pasaulio šalių  dalyvaus kursuose,  tobulins lietuvių kalbos, pedagoginius ir kitus įgūdžius, keisis patirtimis su Lietuvos mokytojais ir iš arti susipažins su šalies kultūra, istorija ir papročiais. Lituanistinės studijos vyks hibridiniu būdu (nuotoliniu ir kontaktiniu būdu).  Mokytojai klausys edukologų, švietimo ekspertų, komunikacijos, kultūros, istorijos sričių dėstytojų paskaitas.

Patys mokytojai džiaugiasi, kad intensyvioje programoje galima rasti skirtingų disciplinų, paskaitų ir seminarų, kurie dažnai nustebina originalumu, pavyzdžiui, leidžia pagilinti psichologijos, filosofijos ir kitų sričių žinias. Be to, čia dalyvaujantieji aktyviai keičiasi įžvalgomis apie lietuviškumą – ką reiškia būti lietuviu, kaip stiprinti lietuvišką tapatybę būnant toli nuo gimtinės. Tad liepos 29 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus organizuojamas forumas „Lietuva diasparoje: tobulėti, augti, garsinti ir su(si) žinoti” , kur politikai, Globalios Lietuvos atstovai, užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai, komunikacijos ekspertai dalinsisis įžvalgomis apie pedagogų tobulėjimą svetur, lituanistikos sklaidą pasaulyje.

„Programa daugiasluoksnė – didaktikos, istorijos, kultūrologijos ir kitų dalykų paskaitos, ir ekskursijos, ir gerosios patirties diena, kur iš užsienio atvykę mokytojai dalinsis įžvalgomis su kolegomis Lietuvoje. Džiaugiamės, jog tiek daug mokytojų iš Australijos, Amerikos, Kolumbijos, Vokietijos, Austrijos, Nyderlandų, Airijos, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių dalyvaus studijose, dalinsis savo patirtimi ir skleis gerąją žinią apie Lietuvą, lietuvių kalbą  pasaulyje. Juk mokytojas lituanistas – moralės pavyzdys, ugdytojas, kūrybiškumo puoselėtojas, ateities kūrėjas. Jis nuolat turi augti, mokytis ir mokyti kitus“, – sako Lituanistinių studijų organizatorė,  VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Norintys prisijungti prie Lituanistinių studijų komandos, parašykite el. paštu: vilma.leonaviciene@vdu.lt

 

Metė sėkmingą darbą aviacijoje ir pasiryžo tapti pradinukų mokytoja

Buvusi teisės studentė, sėkmingai karjeros laiptais aviacijos srityje kopusi Gabrielė Skairytė pernai žengė gan netikėtą profesinį žingsnį – po penkerių metų, praleistų Vilniaus oro uoste, kur dirbo aviacijos saugumo inspektore, pasiryžo mesti darbą ir karjerą pradėti tarytum nuo nulio. Įstojusi į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademiją Vilniuje, nusprendė tapti mokytoja – pradėjo studijuoti pradinį ugdymą ir ankstyvąjį užsienio kalbos mokymą.

Dar besimokydama mokykloje, paskutinėse klasėse, Gabrielė jau buvo tvirtai apsisprendusi, kad sieks teisininkės karjeros. Tuo metu tarp bendraklasių ši profesija buvo populiari ir laikoma prestižine, tad tai ir ją paskatino siekti šio diplomo. „Teisininko kelias atrodė ne tik sėkmingas, bet ir prasmingas – tuo metu naiviai tikėjau, kad tapusi teisininke įvesiu tvarką Lietuvoje“, – prisimindama savo motyvus studijuoti teisę juokiasi G. Skairytė.

Patirtis studijuojant teisę išgąsdino

Užsidegimas tapti teisininke truko palyginti neilgai – jau antrame kurse mergina pamatė, kad teisės mokslai ne jai. Mokytis buvo neįdomu, tuo pačiu ir sunku, studijuodama pirmą kartą susidūrė su tuo, ką reiškia neišlaikyti egzamino. Mokykloje visad buvo stropi ir uoli mokinė, tad tokia patirtis Gabrielę išgąsdino. Savo dvejonėmis pasidalijusi su šeimos nariais ir sulaukusi palaikymo, ji priėmė sprendimą daryti pertrauką ir metams pasiimti akademines atostogas.

Kadangi niekada nebuvo iš tų žmonių, kurie galėtų sėdėti namuose be jokios veiklos, iškart pradėjo žvalgytis po darbo skelbimus. Išvydusi kvietimą dirbti Vilniaus oro uosto saugumo srityje, atranką sėkmingai praėjo ir taip atsidūrė aviacijos srityje.

„Vilniaus oro uoste išdirbau net penkerius metus. Karjera sekėsi puikiai – pradėjus nuo žemiausiojo laiptelio, vis kilau pareigose. Tačiau ilgainiui jaučiau, kad išsisėmiau. Dar svarsčiau, gal vertėtų pradėti studijas, susijusias su aviacija, tačiau atėjo labai aiškus atsakymas, kad ne. Pilote nebūsiu, o aviacijos vadyba manęs nedomino, tad tolimos ateities su aviacija sieti neketinau”, – pasakoja G. Skairytė.

Pašaukimą atrado vesdama mokymus

Greitu metu Gabrielė paliko darbą Vilniaus oro uoste ir įsidarbino kitoje įmonėje, teikiančioje aviacijos saugumo paslaugas. Būdama instruktore, šįkart ji buvo atsakinga už švietimą – vedė įvairius mokymus ir seminarus. Tuomet ir pagalvojo, kad tikrasis jos pašaukimas visgi yra mokymas, o ateitis – pedagogika.

„Esu kilusi iš pedagogų šeimos, mano mama yra lietuvių kalbos mokytoja. Pamenu, esame turėjusios ne vieną pokalbį apie mokytojo profesiją. Mama mane skatino studijuoti kalbas – lietuvių ar anglų, kadangi matė manyje didelį potencialą šioje srityje. Galiausiai, kai atėjo svarstymai, gal tapti mokytoja, mama pasakė labai gražius žodžius: „Gyventi reikia taip, kad džiaugtumeisi gyvenimu. Jeigu tave tai džiugina, tai tik pirmyn, – prisimena Gabrielė. – Nepuoliau stačia galva, svarstymai užtruko net trejus metus, iki kol nusprendžiau studijuoti pedagogiką. Bet dabar jau labai aiškiai žinau, kad noriu būti mokykloje, noriu mokyti vaikus”.

Baigusi pirmuosius studijų metus VDU Švietimo akademijoje Vilniuje, kurie dėl karantino apribojimų buvo persikėlę į virtualią erdvę, Gabrielė sako labiausiai laukianti galimybės turėti paskaitas gyvai – susitikti su savo dėstytojais, kurso draugais, taip pat atlikti praktiką mokykloje.

 

Privačioje mokykloje dirbti nenorėtų

„Norėčiau dirbti valstybinėje mokykloje, tikrai ne privačioje, – paklausta, kaip savo karjerą įsivaizduoja artimiausiais metais, mintimis dalijasi Gabrielė. – Privačioje mokykloje gali mokytis tikrai ne kiekvienas vaikas, tad, manau, kad valstybinėje sistemoje vaikų įvairovė didesnė. Noriu dirbti ir su gabiais vaikais, ir su tais, kuriems galbūt sekasi sunkiau ir kuriems labiausiai reikia mokytojo dėmesio bei pagalbos”.

Mokykloje Gabrielei atrodo svarbiausias bendruomeniškumas – bendradarbiavimas ir su kolegomis, ir su vaikais, ir su jų šeimomis. Anot jos, vis daugiau šeimų supranta, kokią didelę reikšmę turi tai, kad tėvai patys domisi, kaip jo vaikui sekasi mokykloje – praėjo tie laikai, kai tėvai atvesdavo vaiką, uždarydavo duris ir galvodavo, kad štai, atvedžiau jums, jūs ir lipdykite iš jo asmenybę.

„Studijuodama pedagogiką atradau mokymosi malonumą. Labai džiaugiuosi visomis užduotimis ir iššūkiais, su kuriais tenka susidurti. Mokytojo profesija tuo ir nuostabi, kad mokytis reikia visą gyvenimą – šis kelias yra be galo prasmingas, veržlus ir kryptingas. Mano tikslas – pasiimti iš studijų kuo daugiau, pasisemti žinių, atverti mokyklos duris ir žengti koja kojon su ten laukiančiais iššūkiais, patirtimi bei naujovėmis“, – sako G. Skairytė.

Portugalijoje tarptautiniame nuotoliniame festivalyje „Portugal Art Carnaval” VDU Švietimo akademijos choras „Ave vita“ pripažintas geriausiu

Tarptautiniame nuotoliniame festivalyje „Portugal Art Carnaval” (Lisabona, Portugalija)  VDU Švietimo akademijos choras „Ave vita“ pripažintas geriausiu ir choristams bei vadovui prof. Kastyčiui Barisui įteiktas „Grand Prix“ diplomas.