Lietuvių mokytojams nebūtų lengva dirbti su suomių mokiniais ir atvirkščiai: yra daugybė priežasčių nesusikalbėti

Kai suomių grupė „Lordi“ su daina „Hard Rock Hallelujah“ 2006-aisiais triuškinamai laimėjo „Euroviziją“, Suomijos piliečius užplūdo ne tik pergalės džiaugsmas, bet ir didelis pasipiktinimas. Po to, kai scenoje tik su monstrų kostiumais pasirodančius ir slepiančius savo tapatybę grupės narius po pergalės demaskavo vienas iš Suomijos bulvarinių leidinių, jau kitą dieną didžioji dalis prenumeratorių atsisakė leidinio prenumeratos, o redakciją užplūdo pasipiktinimo laiškai. Neatsižvelgti į grupės narių norą savo asmenybes išlaikyti paslaptyje, veikti prieš žmogaus valią suomiams – pasibaisėtina neteisybė. Pasak 10 metų Suomijoje pragyvenusios edukologijos mokslų daktarės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos mokslininkės Mildos Brėdikytės, šis pavyzdys kuo puikiausiai atspindi visą Suomijos kultūrą, jų vertybes bei švietimo sistemą.

„Kai mano duktė, studijuodama antrame ar trečiame universiteto kurse, man pasakė, kad yra homoseksuali, sureagavau labai ramiai. Man visada patikdavo homoseksualūs žmonės – pati dar studijų laikais lankiau paskaitas pas homoseksualę dėstytoją, taip pat visuomet turėjau tokių draugų. Žinoma, galiu suprasti, ką išgyvena tokią vaikų žinią išgirdę konservatyvūs žmonės Lietuvoje. Kita vertus, o kas gali sakyti ir nurodinėti, koks turi būti vaikas, koks turi būti suaugęs žmogus? Suomiai nevertina ir vieni kitų nekritikuoja – jie gerbia kiekvieno žmogaus teisę gyventi pagal savo išmanymą ir supratimą. Tačiau, šalia tokios pagarbos individo apsisprendimui, jie tvirtai laikosi savo pačių sukurtų ir priimtų taisyklių, yra itin bendruomeniški ir susitelkę, matyt, būtent dėl to yra viena sėkmingiausių ir laimingiausių pasaulio tautų“, – sako M. Brėdikytė, šiuo metu dirbanti su ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką VDU Švietimo akademijoje Vilniuje ir Kaune studijuojančiais studentais.

Per paskaitas tyli ir nieko neklausinėja

Dešimt metų Suomijoje gyvenusi, 8 metus iš jų dirbusi universitete dėstytoja bei ten apgynusi savo antrąją daktaro disertaciją, M. Brėdikytė jau pirmomis dienomis, vesdama studentams paskaitas, pastebėjo suomių kitoniškumą. Pavyzdžiui, kai paskaitos metu kalba dėstytojas, suomiai studentai tyliai klausosi, nesikalba tarpusavyje ir dėstytojo ničnieko neklausinėja. Kai tuo tarpu amerikiečiai, vos dėstytojai pasakius pusę sakinio, kaip mat pasileisdavo diskutuoti, reikšti savo nuomonę ir polemizuoti.

Suomių kultūroje pertraukinėti kalbantį žmogų yra nepriimtina, nes tai yra tiesiog nepagarbu. „Per pertraukas ar užsiėmimų laboratorijoje metu suomių studentai su manimi bendraudavo betarpiškai – kreipdavosi į mane vardu, nesijuto jokios hierarchijos. Tačiau jie taip jau išauklėti, kad pamokų ar paskaitų metu, kai kalba mokytojas ar dėstytojas, mokiniai ar studentai turi klausyti ir nepertraukinėti. Tokiu būdu mokytojui reiškiama pagarba, ir tai jų švietimo sistemoje bei kultūroje jaučiama itin stipriai. Tas bruožas, kad nepertraukinėja, man labai patinka, bet buvo sunku susitaikyti, kad jie klausosi, o jų veidai nerodo emocijų, iš veidų neaišku, ar jie supranta, ar jiems įdomu, ar juokinga, ar neįdomu. Tai mane tikrai trikdė“, – prisimena M. Brėdikytė.

Suomijos švietimo sistema dažnai yra pateikiama kaip pavyzdys, kuriuo turėtų sekti kiekviena valstybė. Čia nėra griežtų taisyklių, daugybės namų darbų, kontrolinių darbų ir jokios prievartos, verčiant vaiką mokytis. Vaikai Suomijos mokyklose ugdomi vadovaujantis principu „mažiau yra daugiau“.

Paklausta, ar lietuvių mokytojai mokėtų dirbti su suomių mokiniais, M. Brėdikytė sako, kad būtų išties labai sudėtinga – neabejotinai atsirastų tam tikrų sunkumų ir nesusikalbėjimų. Visų pirma dėl to, kad Suomijoje vienas iš šeimos ir mokyklos tikslų – ugdyti vaiko savarankiškumą. Pagarbus požiūris į vaiką, siekis jam suteikti laisvės bei savarankiškumo yra labai stipriai išreikštas.

„Pamenu, kai studentai, mokykloje atlikdami praktiką ir dirbdami su pradinių klasių mokiniais, davė jiems užduotį iš popieriaus nulipdyti miestą. Klijuoja vaikai kreivai, priteplioja ant viršaus klijų, miestelis išeina toks šleivas ir svirduliuojantis. Nepaisant to, studentai žiūrėjo į juos ir palaikančiai linksėjo galvomis. Tuo metu galvojau, nagi kodėl jie neparodo vaikams, kaip reikia klijuoti? Ne. Vaikai ten mokosi ir viską daro patys. Mokytojams Suomijoje net į galvą mintis nešautų vaikams nurodinėti, juo labiau taisyti ir reikalauti, kad visi darytų viską vienodai, pagal kažkokius standartus, aiškinant, kas yra gražu ir kas yra teisinga. Suomiai nevertina kito žmogaus, nekritikuoja ir nestato jo į rėmus ar standartus“, – pasakoja M. Brėdikytė.

Suomių vaikai gali visą pamoką išsėdėti vietoje, ramiai klausydamiesi ir nieko neklausinėdami. Tuo tarpu mokiniai, atvykusieji iš kitų šalių, tarkime, Rusijos, pietinių Europos valstybių, Afrikos ar Azijos šalių, nenustygsta vietoje, kalba daug, garsiai ir nuolat klausinėja. Tokie kultūriniai bei elgesio skirtumai kelia didelių iššūkių ir suomių mokytojams. „Kita vertus man, atvykusiajai iš Lietuvos, labiau nerimą keltų suomių vaikai, kurie gali 25 minutes išsėdėti ramiai vietoje, nieko nepaklausę ir kurių veiduose nėra jokios reakcijos, – juokiasi M. Brėdikytė. – Taip, suomių mokytojams būtų sunku su lietuvių mokiniais, kaip ir lietuvių mokytojams – su suomiais. Tiesiog vaikai, atėję iš skirtingų kultūrų, yra pripratę elgtis ir mokytis savaip, tad susišnekėti, bent jau iš pradžių, būtų sudėtinga“.

Tas, kas nesimoko, nelaikomas nevykėliu

Mokytojo profesija Suomijoje yra patraukli ir nepaprastai populiari, o universitetai gali pasirinkti labiausiai motyvuotus ir talentingiausius stojančiuosius į šią specialybę. Daugelis norinčiųjų čia įstoja tik iš antro, trečio ar net ketvirto karto.

„Suomijoje maždaug 60 proc. moksleivių, pabaigę mokyklą, eina mokytis į tam tikras profesines įstaigas (angl. University of Applied sciences, dauguma suteikia Bakalauro laipsnį), kur mokosi praktinių profesijų, o pabaigus šias studijas galima iš karto įstoti į aukštesnį kursą universitete. Tokiomis lengvatomis naudojasi ir daugybė jaunų šeimų. Pavyzdžiui, vaikus auginanti mama gali pradėti mokytis vasaros universitete, lankyti tam tikrus kursus, ir, tarkime, norėdama tapti suomių kalbos mokytoja, užauginusi 2 ar 3 vaikus ir surinkusi tam tikrą pagrindinių dalykų kreditų (paprastai 25) krepšelį, gali iškart įstoti universitete į trečią kursą ir tapti suomių kalbos mokytoja. Net jei esi baigęs sodininkystės ar buhalterinės apskaitos kursus, tau durys į universitetą nėra uždaromos – gali bet kada stoti į universitetą ir siekti norimos specialybės“, – sako M. Brėdikytė.

Ar yra mokinių, kurie Suomijoje mokosi tik dėl gerų pažymių? Pasak M. Brėdikytės, taip daro tie vaikai, kurie patys sau ar jų šeima išsikelia būtent tokį tikslą. Įprastai Suomijos mokyklose vaikai mokytis nėra nei spaudžiami, nei verčiami – niekas mokinių neuja ir nelaiko nevykėliais.

„Taip, mokytojai liūdi, jei vaikai nenori ar jiems nesiseka mokytis, bet jie tą išreiškia labai korektiškai. Tas vaikas, kuris prasčiau mokosi, nėra niekuo blogesnis ir prastesnis už kitus, – pažymi M. Brėdikytė. – Gal jis mokytis pritingi, tačiau nėra nuvertinamas ir išskiriamas iš kitų. Galbūt toks jo būdas, o galbūt sąmoningas pasirinkimas, ir jis yra gerbtinas. Mes, aplinkiniai, neturime jokios teisės aiškinti kitam, koks jis turi būti ir kaip jis turi mokytis“.

Ne inovacijos daro švietimą kokybišku

Suomijos švietimo modelis yra sektinas pavyzdys, tačiau, kadangi ten yra visiškai kitoks požiūris į švietimą, aklai nusižiūrėtas pavyzdys mūsų mokykloms nebūtų tinkamas.

„Lietuviai mėgsta nusižiūrėti pavyzdžius nuo kitų šalių. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios žvalgomės į kitas šalis, vyksta įvairūs seminarai, mokymai, kalbame apie įvairias idėjas ir metodus. Vieni jų keičia kitus, po to vėl grįžtame prie senesnių. Dauguma tų metodų ir programų yra puikios, tik liūdna, kad vos jas įdiegę jas numariname ir vėl žvalgomės kitų. Tokia pasaka be galo. Nereiktų taip blaškytis – būtų daugiau vertės, jei tęstume tai, kas tinka ir prigyja.

Nuolat kalbame, kad švietime mums reikia naujovių, inovacijų. Moksliniu požiūriu žodis „inovacijos“ yra tuščias terminas, už jo niekas neslypi. Jei savo virtuvėje vietoje šaukšto panaudosiu ką nors kita, tai jau bus inovacija. Ne inovacijos daro švietimą kokybišku. Ko mums reiktų iš suomių pasimokyti, tai visų pirma savigarbos ir pasitikėjimo savimi. Kokios bebūtų profesijos ir kiek beuždirbtų, suomis visada didžiuojasi tuo, ką daro, nes mato savo darbo prasmę ir jaučiasi pakankamas“, – sako M. Brėdikytė.

Mokymosi procese, anot pašnekovės, vienas svarbiausių dalykų yra dialogas. Ne vienerius metus mokykloje vaikas mato suaugusįjį, kuris moko, aiškina, vadovauja – vaikas treniruojasi būti klausytoju, atsakinėtoju, vykdytoju, užduočių pildytoju: „O pabaigęs mokyklą staiga turi būti iniciatyvus, kūrybingas, įkurti savo įmonę ir vadovauti žmonėms. Tad kur jis to gali išmokti?“.

 

Liepos 7 d. vyks perkvalifikavimo studijų motyvaciniai pokalbiai

VDU perkvalifikavimo studijų motyvaciniai pokalbiai vyks liepos 7 dieną.  Kiekvienai programai atskirai numatytu laiku.

Į susitikimą jungtis numatytu laiku visiems pretendentams:

  1. Pradinio ugdymo pedagogika (7 diena)  – 14 val. Click here to join the meeting
  2. Ikimokyklinė ir priešmokyklinė pedagogika (7 diena) – 10 val. Click here to join the meeting
  3. Specialioji pedagogika ir Logopedija (7 diena) – 13 val. Click here to join the meeting

 

Papildomas susitikimas-tarties patikrinimui Logopedijos perkvalifikavimo studijų pretendentams vyks liepos 7 d.  nuo 9 val. iki 12 val. pagal atskirą sąrašą (susitikimo laikas bus išsiųstas atskiru laišku kiekvienam pretendentui) –  Click here to join the meeting

Daugiau informacijos apie modulių turinį galima rasti čia.

VIII tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje „Auksinė Šalčios juosta“ – VDU Švietimo akademijos choras pelnė pagrindinį prizą

VIII tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje „Auksinė Šalčios juosta“ VDU  Švietimo akademijos choras „Ave Vita” pelnė auksinę šalčios juostą ir gavo specialųjį apdovanojimą už geriausiai atliktą lenkų kompozitoriaus Jakob Neske kūrinį „Deus ex Machine”.

Jauna pedagogų šeima įsitikinusi kad būtum geras mokytojas, vien mylėti vaikus nepakanka

„Gal nuskambėsiu pernelyg drąsiai, bet manau, kad mokytojas net neprivalo mylėti vaikų. Kai tėvai, apsilankę ugdymo įstaigoje, sako, kad jiems svarbiausia, kad mokytojas mylėtų jų vaiką, būčiau linkusi tam prieštarauti – mokytojas turi vaiką ugdyti, juo rūpintis ir jį gerbti. Daug tėvų be galo myli savo vaikus, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to jie galėtų būti jiems geri pedagogai“, – įsitikinusi mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ koordinatorė Karolina Tarasevičė.

Kartu su vyru Tomu, su kuriuo jie drauge jau 14 metų, Karolina pasirinko pedagogo kelią – abu yra Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos (tuomečio Lietuvos edukologijos universiteto) absolventai. Karolina baigė lietuvių filologijos su pedagogo pakraipa bakalauro studijas, o Tomas pasuko kūno kultūros mokytojo keliu ir šiuo metu dirba trenerio darbą – moko vaikus Vilniaus krepšinio mokykloje.

Valstybinė sistema iš pradžių išgąsdino

Studijų metu dvi pirmąsias savo pedagogines praktikas Karolina atliko valstybinėje mokykloje, dirbdama su 5-12 klasių mokiniais. Pabandė ir išsigando – valstybinė sistema tuomet pasirodė chaotiška, kupina pasenusių standartų ir atgrasi, tad tuo metu galvojo, kad mokytoja tikrai nebus. Vėliau, gavusi kvietimą padirbėti viename sostinės privačių darželių tinkle, pasiryžo mokytojo darbą išmėginti darkart ir pajuto, kad visgi pedagogo darbas – jos kelias.

„Būti ikimokyklinukų mokytoja privačiame darželyje man iškart labai patiko. Tiesa, vos po kelių savaičių sulaukiau kvietimo ne tik mokytojauti, bet ir tapti to darželio filialo vadovės pavaduotoja, o po pusantrų metų jau ir pati pradėjau jam vadovauti. Taigi vien mokytojo darbą dirbau palyginti neilgai. Dirbdama administracinį darbą, tuo pačiu nuolat būdama šalia vaikų ir mokytojų, pajutau atradusi aukso viduriuką“, – prisimena Karolina.

Kai po kurio laiko išėjo į motinystės atostogas, po jų į buvusį vadovaujamą darbą Karolina nebegrįžo. Beaugindama vaikelį moteris sulaukė kvietimo ateiti dirbti į mokslo ir menų mokyklą „Taškius“, kur jai buvo pasiūlyta mokyklos koordinatorės vieta.

„Nesu ta vadovė, kuri tik vadovauja kitiems, kuičiasi tarp popierių ir yra paskendusi tarp administracinių darbų. Tai, kad esu baigusi pedagogikos studijas, man be galo praverčia – dažnai būnu klasėje, stebiu mokytojų darbą, patariu, pasidaliju įžvalgomis, jei reikia, galiu mokytoją ir pavaduoti. Esu įsitikinusi, kad bet kuriam žmogui, kurio darbe tenka daug bendrauti su žmonėmis, pedagoginė patirtis būtų didelis privalumas“, – sako K. Tarasevičė.

Svajojo tapti darželio vedėja

„Niekada neturėjau svajonės būti mokytoja“, – paklausta apie tai, kas pastūmėjo rinktis būtent pedagogikos studijas, atsako K. Tarasevičė. Be abejo, didelę įtaką šiam pasirinkimui darė tai, jog Karolinos mama tai pat yra pedagogė – ilgus metus dirbusi muzikos mokytoja, taip pat ugdymo įstaigos vadovo pavaduotoja, šiuo metu ji vadovauja Kėdainių lopšeliui-darželiui „Žilvitis“.

„Matydama, ką dirba mano mama, nuo pat vaikystės svajojau tapti darželio vedėja. Ne dėl to, kad žavėjausi darbu ugdymo įstaigoje, o dėl to, kad labai patiko mamos kabinete stovėjusi kėdė su ratukais, – juokiasi Karolina. – Sužinojusi, kad renkuosi pedagogo kelią, mama neatkalbinėjo – kaip tik visada palaikė ir nuoširdžiai linkėjo sėkmės. Ji man suteikė visišką laisvę savarankiškai rinktis, ką norėčiau dirbti. Prisimenu pokalbį telefonu, kai pasidžiaugiau jai, kad gavau pasiūlymą tapti darželio padalinio vadove. Mama šiek tiek patylėjo ir po pauzės tepaklausė, ar suprantu, kokia tai yra atsakomybė? Tą ji pasakė ne todėl, kad nepasitikėtų manimi, bet tiesiog iš savo patirties žinojo, kad lengva nebus. Dabar ji man ne tik mama ir draugė, bet ir kolegė – kalbamės, dalijamės patirtimi ir patarimais. Mama manimi tiki, pasitiki ir labai didžiuojasi“, – sako K. Tarasevičė.

Studijuodamas sporto pedagogiką, Karolinos vyras Tomas taip pat nepretendavo ir nesvajojo tapti kūno kultūros mokytoju ir dirbti mokykloje – jis visąlaik prieš akis turėjo svajonę tapti krepšinio treneriu. Šiuo metu Vilniaus krepšinio mokykloje jis treniruoja dvi vaikų komandas, tuo pačiu organizuoja bei veda krepšinio stovyklas. Tarp Tomo auklėtinių yra ir garsiausių Lietuvos krepšininkų vaikai – Roberto Javtoko, Kšištofo Lavrinovičiaus, Mindaugo Lukauskio ir kitų.

„Tomas yra kur kas geresnis pedagogas už mane, – šypteli Karolina. – Jis prakalbina bet kokį vaiką, lengvai randa kalbą, greitai užmezga ryšį ir tikrai moka įkvėpti, padrąsinti bei motyvuoti“.

Pašaukimas yra išugdomas

Karolina įsitikinusi, kad tam, jog būtum geras pedagogas, neužtenka vien noro dirbti su vaikais ir vadinamojo pašaukimo. Tomas jai antrina: tam, kad būtumei geras mokytojas, kaip ir puikus bet kurios srities specialistas, reikia 10 proc. talento ir 90 proc. darbo.

„Pašaukimas nėra tik meilė vaikams. Pažiūrėkime, kiek daug yra savo vaikus mylinčių tėvų, bet argi visi jie galėtų būti gerais pedagogais? Gal nuskambėsiu drąsiai, bet manau, kad mokytojas net neprivalo mylėti vaikų – mokytojas turi vaiką ugdyti, juo rūpintis ir jį gerbti“, – sako K. Tarasevičė.

Svarstydama, kodėl šiuo metu mūsų šalies mokyklose taip trūksta mokytojų, pašnekovė sako, kad taip yra tikrai ne dėl to, kad yra per mažai mokytojų, pajautusių pašaukimą: „Mano manymu, pašaukimas yra išugdomas dalykas. Nei vienas iš mūsų vos baigęs studijas neateiname dirbti į mokyklą kaip profesionalas. Turime kasdien norėti mokytis, ir tik tuomet suprasime, tinka mums šis kelias ar ne“.

Karolina net neabejoja, kad mokytojo darbas ateityje bus geidžiamas bei laikomas prestižiniu ir Lietuvoje. Kalbantiesiems apie tai, kad mokytojo darbas yra be galo sunkus, o ir užsidirbti jame nelabai įmanoma, ji galėtų pateikti svarių argumentų.

„Jeigu aš paniškai bijau kraujo, natūralu, kad neisiu dirbti chirurge. Jei man darbas su vaikais yra atgrasus, be abejo, kad geriau nesirinkti pedagoginio kelio. Mokytojo darbas sunkus tik tiems, kurie neteisingai pasirenka ir nėra savo vietoje. O ir uždirbti šiame darbe galima tikrai neblogai – kai myli savo darbą ir jį dirbi atsidavęs, finansai tikrai uždirbami. Kita vertus, tie, kurie renkasi studijas tik vedami minties apie tai, kur galėtų geriau užsidirbti, neretai vėliau studijas meta ir iš naujo ieško savęs, nes ne pinigai turi vesti į priekį, o noras save realizuoti mėgstamoje veikloje.

Renkantis pedagogikos studijas universitete galbūt išties trūksta informacijos, ką jas baigus galima dirbti. Mokykloje yra ne tik mokytojo ir direktorius etatai – yra daug tarpinių pareigybių, tokių kaip koordinatoriaus, priėmimo ar ugdymo vadovo ir panašiai, kurios yra įtraukiančios, praturtinančios ir tikrai vertingos. Tad visus, kurie dar dvejoja, ar verta rinktis pedagogikos studijas, linkiu eiti į priekį ir drąsiai atrasti savąjį kelią“, – drąsina K. Tarasevičė.

 

VDU Švietimo akademijos diplomų įteikimo iškilmės

Birželio 21-23 dienomis Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kviečia dalyvauti šventiniuose Diplomų įteikimo renginiuose.

Birželio 21 d. 14:30 val. VDU Švietimo akademijos Kaune absolventų šventė. Transliacijos nuoroda.

 

Birželio 23 d. 10 val. VDU Švietimo akademijos Vilniuje absolventų šventė.

Diplomai bus įteikiami:
Anglų filologijos ir kitos užsienio kalbos, Anglų filogijos, Geografijos ir istorijos pedagogikos, Ikimokyklinės ir priešmokyklinės pedagogikos, Istorijos ir etikos pedagogikos, Karjeros valdymo, Lenkų filologijos, Lietuvių filologijos, Muzikos pedagogikos, Pradinio ugdymo pedagogikos,  Kūno kultūros, Švietimo ir informacinės technologijų bakalauro studijų bei Švietimo vadybos, Įtraukiojo ugdymo: socioedukacinių industrijų magistrantūros studijų studentams.
Transliacijos nuoroda.
Birželio 23 d. 12:30 val. VDU Švietimo akademijos Vilniuje absolventų šventė.
Diplomai bus įteikiami:
Psichologijos, Socialinės pedagogikos bakalauro bei profesinių pedagogikos studijų absolventams ir žiemos sesijos ištęstinių programų studentams.
Transliacijos nuoroda.

Apgailestaujame, tačiau šventė nebus atvira visiems. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus, švelninančius karantino sąlygas valstybėje,  tačiau paliekant apribojimus ir siekiant išvengti net menkiausios COVID-19 plitimo galimybės bei norint užtikrinti universiteto bendruomenės narių ir jų artimųjų saugumą, šiemet VDU Diplomų renginys vyks kiek kitaip nei įprasta.

Vytauto Didžiojo universiteto diplomai absolventams bus iškilmingai įteikiami VDU erdvėse, tačiau artimieji ir draugai naujuosius absolventus, atsiėmusius diplomus, galės pasveikinti ir nusifotografuoti lauke, o pačią diplomų įteikimo ceremoniją kviesime stebėti tiesiogiai savo išmaniuosiuose įrenginiuose.

Raginame visus šventės svečius pasirūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Absolventams ir kitiems Diplomų įteikimo šventės dalyviams privaloma dėvėti medicinines kaukes ar respiratorius.

Visa detalesnė informacija, susijusi su diplomų įteikimais, atsižvelgiant į ekstremalios padėties Lietuvoje situaciją ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijas, bus patikslinta artėjant šventiniams VDU Diplomų įteikimo renginiams.

 

Informacija VDU absolventams

VDU sveikina sėkmingai baigus studijas ir kviečia toliau palaikyti bendravimą su universitetu bei pasinaudoti absolventams siūlomomis naudomis ir galimybėmis.

  • užsienio kalbų mokymasis už „studentišką kainą“;
  • konsultacijos ir galimybė dalyvauti specialiuose kursuose, skirtuose geresniam įsiliejimui į darbo rinką;
  • galimybė nemokamai dalyvauti meninėse ir sportinėse veiklose bei atstovauti VDU;
  • galimybė išlaikyti savo gyvenamąją vietą bendrabutyje.
  • nemokamas viešų ir pasirinktų srautinių paskaitų lankymas;
  • studijų dalyko klausymas su 50 proc. nuolaida;
  • verslo plėtojimo galimybės naudojantis klubo kontaktais;
  • darbo ir praktikos skelbimų studentams sklaida universitete ar savo įmonės pristatymas;
  • naudojimasis universiteto elektroninėmis duomenų bazėmis;
  • nuolaidos universiteto paslaugoms (auditorijų, salių nuomai, VDU muzikantų paslaugoms ir kt.);
  • nuolaidos VDU Botanikos sode iki 50 proc.

Visą informaciją apie VDU absolventų klubus ir draugijas bei kaip prie jų prisijungti rasite čia.

VDU siūlo absolventus, norinčius palaikyti glaudų ryšį su universitetu ir atstovauti jį Lietuvoje bei užsienyje, prisijungiant prie ambasadorystės sistemos:

  • gaunant universiteto kvietimą;
  • pačiam pasiūlant savo kandidatūrą ir išreiškiant motyvaciją savo fakulteto atstovams.

Taip pat alumnams sudaryta galimybė tapti VDU vėliavnešiu savo mieste, miestelyje ar regione, keliant universiteto idėjas simbolizuojančią vėliavą bendruomenę suburiančioje vietoje. Daugiau apie iniciatyvą.

Kilus klausimams ar iniciatyvoms, kviečiame susisiekti el. paštu: alumni@vdu.lt

 

Dar tarptautiškesnis: VDU bendradarbiaus su dviem JK universitetais

Birželio 14 d. Jungtinės Karalystės ambasadoje Vilniuje vyko iškilminga Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) partnerysčių įtvirtinimo parašais ceremonija su Jungtinės Karalystės universitetais – Karališkuoju žemės ūkio universitetu (Royal Agricultural University, RAU) ir Stratklaido universitetu (University of Strathclyde). Ši bendrystė suteikia galimybę įgyti britiško ir lietuviško išsilavinimo derinį, kuris didins studentų kompetencijas bei profesionalumą tarptautiniu lygmeniu.

„Partnerystė su RAU yra unikali ir perspektyvi: ji suvienija dvi pagrindines abiejų šalių akademines institucijas, vykdančias mokslinius tyrimus ir studijas žemės ūkio, miškininkystės ir bioekonomikos srityse. Tikiu, kad bendros pastangos padės ženkliau prisidėti prie pasaulinio žaliojo kurso įgyvendinimo“, – teigia VDU rektorius prof. Juozas Augutis.

VDU ir Stratklaido universitetas bendradarbiaus vykdant magistrantūros studijas. Šiuo metu yra rengiama Švietimo vadybos programa, ateities planai yra skirti jungtinių mokslo projektų ir darbuotojų mainų vystymui. Anot VDU rektoriaus, bendrystė su Stratklaido universitetu yra svarbus žingsnis siekiant skatinti tarptautinį mokytojų rengimą Lietuvoje. Itin svarbu, kad partnerysčių įtvirtinimas studentams suteiks dar daugiau patirčių ir galimybių – bus kuriamos dvigubos studijų programos, o jų absolventai gaus dvigubus diplomus.

Sutarčių pasirašymo ceremonijos pradžioje kalbėjęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Lietuvoje Brian Olley pažymėjo, jog viena labiausiai džiuginančių diplomatinės tarnybos privilegijų yra galimybė pasveikinti tikrą pažangą stiprinant dviejų valstybių ryšius. Pasak jo,  Jungtinė Karalystė labai vertina tokį bendradarbiavimą su mūsų šalimi aukštojo mokslo srityje – jungtinėse studijų programose, bendruose moksliniuose tyrimuose.

„Sveikinu visus tris universitetus pradėjus šias svarbias strategines partnerystes. Jos leis pasiekti naują akademinio ir mokslinio bendradarbiavimo lygį tarp dviejų valstybių, ypač – žaliojo kurso  ir švietimo srityse. Taip pat bus praplėstos mobilumo galimybės studentams bei akademiniams darbuotojams“, – akcentavo ambasadorius.

Renginyje taip pat dalyvavo ir Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas. Viceministro teigimu, tokios Europos aukštojo mokslo bendradarbiavimui skirtos iniciatyvos ženkliai gerina mobilumą bei švietimo ir mokslo kokybę, o studentai gali įgyti laipsnį keliose skirtingose šalyse. „Tikime, kad šiandien pradėtos partnerystės dėka, apsikeitimas patirtimis, skirtingais metodais ir sutelktais ištekliais ne tik leis pasiekti naują akademinio bendradarbiavimo kokybę, bet ir prisidės prie efektyvių pasaulinių ekologinių iššūkių sprendimų“, – sakė G. Jakštas.

Prieš pasirašant sutartį su VDU, RAU vicekanclerė prof. Joanna Price pastebėjo, jog naujoji sutartis yra jau net 175 metus veikiančio universiteto tradicijų tąsa – Karališkasis žemės ūkio universitetas ilgus metus bendradarbiauja su labiausiai pripažintais ekspertais ir universitetais siekiant žemės ūkio pažangos  tarptautiniame lygmenyje.

„Šis džiuginantis naujas bendradarbiavimas su VDU yra reikšmingas šios veiklos pratęsimas, suvienijantis du žemės ūkio lyderius bendroms pastangoms užtikrinti saugumą klimato ir aplinkos kaitos kontekste. Tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas leis mokslininkams ir studentams atlikti svarbų ir novatorišką vaidmenį siekiant teisingesnio, sveikesnio pasaulio“, – viltį išreiškė vicekanclerė.

Antrindamas prof. J. Price, RAU vicekanclerės pavaduotojas prof. Neil Ravenscroft pastebėjo, jog tarp pagrindinių bendradarbiavimo su Vytauto Didžiojo universitetu tikslų – studentams ir darbuotojams suteikti galimybę įgyti tarptautinės patirties, suvokti problemas iš skirtingų perspektyvų. „Darbas bendradarbiaujant leidžia pasiekti gerokai daugiau, nei dirbant vienam – o RAU, kaip specialistus rengianti institucija Jungtinėje Karalystėje, vienu kertinių savo veiklos ramsčių laiko siekį rasti partnerius bendradarbiavimui“, – sakė N. Ravenscroft.

Kitą bendradarbiavimo sutartį su VDU pasirašė Stratklaido universitetas – šios aukštosios mokyklos Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto vykdomasis dekanas prof. Ian Rivers priminė, jog universitetas veikia jau daugiau nei 200 metų, o šiandien siekia patenkinti XXI a. studentų poreikius bei atitikti jiems keliamus reikalavimus.

„Viliuosi, kad šie nauji ryšiai su VDU leis mums sustiprinti atsidavimą siekiui teikti naudingą išsilavinimą. Labai džiaugiuosi, kad galime kurti dar tvirtesnius ryšius su Europa ir ypač Lietuva, pasitelkiant akademinę partnerystę švietimo vadybos ir lyderystės srityje. Jungtinės studijų programos kūrimas yra vienas iš mūsų tarptautinių prioritetų“, – pastebėjo prof. I. Rivers ir papildė, jog naująją jungtinę Švietimo vadybos ir lyderystės magistrantūros programą tikimasi vykdyti jau nuo 2022-ųjų.

Ceremonijoje pasisakė ir kiti Stratklaido universiteto atstovai. Universiteto Švietimo mokyklos profesinio ir akademinio mokymo direktorė ir vyresnioji dekano pavaduotoja Joanna Holmes pasidžiaugė, jog „Zoom“ platformoje pradėti pokalbiai virto sėkminga partneryste, o verslo plėtros vadovas Mark Wilber išsakė viltį, kad jau netolimoje ateityje Stratklaido universitetas galės priimti tiek VDU darbuotojus, tiek studentus.

VDU komunikacijos prorektorė doc. dr. Vilma Bijeikienė pabrėžė, jog šias dvi pasirašytas sutartis universitetas mato kaip padrąsinimą ir tvirtą įsipareigojimą toliau gerinant studijų ir mokslo kokybę. „Krepšinio legenda Michaelas Jordanas yra pasakęs: „Rungtynes laimėti padeda talentas, o čempionatus – komandinis darbas ir intelektas“. Tikiuosi, kad šio bendradarbiavimo dėka mūsų mokslininkų komandos bei universitetai padės jaunimui tapti nugalėtojais“, – renginio pabaigoje sakė VDU prorektorė.

Mokytojo profesijos užkulisiai: tik nereikalaukime iš mokytojų tobulumo

Ką daryti, kad mokyklose su mūsų vaikais dirbtų motyvuoti, kūrybiški ir gerai parengti pedagogai? Tai vienas sudėtingiausių klausimų, keliamas net ir stipriausias švietimo sistemas turinčiose šalyse. Trys mokytojai – Indrė, Darius ir Jurgita – vieningai sutaria, kad svarbi ne tik studijų kokybė ir paties mokytojo pašaukimas. Ne ką mažiau svarbus ir mūsų pačių požiūris: su kokiais tikslais, lūkesčiais ir vertinimais žvelgiame į pedagogą bei kodėl vis dar negalime atsikratyti su šia profesija susijusių stereotipų.     

Iš ryto – į pamokas, popiet – į ligoninę pas COVID-19 pacientus

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lyginamosios lietuvių filologijos magistrė Indrė Šadvilaitė dirba neįprastoje mokykloje: ji lietuvių kalbos moko Vilniaus lietuvių namų mokinius, atkeliavusius iš viso pasaulio – į šalį atvykusius užsieniečius ar tautiečius, grįžusius į Lietuvą po tėvų emigracijos. Dauguma jos mokinių, atvykusių iš pačių įvairiausių šalių – Amerikos, Irako, Irano, Baltarusijos ir Ukrainos, Kazachstano, Anglijos, Airijos, Skandinavijos ir kitų šalių – lietuvių kalbą moka labai silpnai arba mokosi ją nuo nulio, nuo pačių pagrindų.

Baigusi lietuvių filologijos bakalauro studijas, Indrė iš pradžių pradėjo dirbti priešmokyklinukų mokytoja, o po ketverių metų pradėjo dirbti pagrindinėje mokykloje – šiuo metu moko 5-10 klasių mokinius lietuvių kalbos.

„Apie mokytojo profesiją svajojau nuo pat mažumės. Dar pati būdama mokinė stebėdavau savo mokytojų darbą ir galvodavau, ką jų vietoje daryčiau kitaip. Tai išties labai kūrybiškas, iššūkių kupinas darbas. Dirbant tokį darbą, svarbu turėti viziją, koks turi būti švietimas, kaip reikia dirbti su vaikais, nebijoti išbandymų ir netikėtų situacijų. Kita vertus, svarbu ir nebūti perfekcionistais.

Deja, bet labai dažnai iš mokytojo yra tikimasi tobulybės – kad jis bus tolerantiškas, malonus, energingas, kūrybingas, pasikaustęs profesiškai. Taip, tikrai būtų nuostabu būti tokiu tobulu žmogumi. Bet mes nesame tobuli: mes klystame, bandome, klumpame ir vėl atsitiesiame, ieškome ir atrandame, patys mokomės kiekvieną dieną. Todėl raginu tuos, kurie svajoja tapti mokytojais, visų pirma būti drąsiais – žinoti, kad visos problemos yra įveikiamos, jei esi pasiryžęs jas įveikti ir tiesiog nori gerai dirbti“, – sako I. Šadvilaitė.

Pati Indrė drąsiai priima iššūkius ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų – ji yra Šaulių sąjungos narė, taip pat žiemą savanoriavo dviejose Vilniaus ligoninėse vadinamosiose priešakinėse linijose, t.y. vakarais, naktimis ir savaitgaliais skubėdavo į ligoninę pas COVID-19 ligonius. Šauliai visad yra pasirengę padėti valstybei sunkiu metu, tad ir ji jautė pareigą prisidėti – iš ryto vesdavo nuotolines pamokas, o po jų važiuodavo į pamainas ligoninėje.

V. Okulič-Kazarino nuotrauka.

„Mokytojo darbas visų pirma yra įdomus todėl, kad jis yra be galo kūrybiškas. Kasdien reikia daug lankstumo, improvizacijos, įvairiausių idėjų – dar nespėjusi užbaigti vienų mokslo metų, jau turiu begalę idėjų kitiems. Meldžiuosi visiems įmanomiems dievams, kad tik būtų įmanoma tas idėjas įgyvendinti, kad mūsų vėl neuždarytų ir nekankintų karantinas, kad galėtume mėgautis kontaktiniu ugdymu, kuris yra įdomus, džiuginantis ir reikalingas tiek mokiniams, tiek mokytojams.

Visiems, kurie svajoja apie mokytojo kelią, linkiu nebijoti iššūkių, pasitikėti savimi ir nekelti sau pernelyg didelių tikslų. Nesitikėkite, kad būsite tobuli. Galime tobulybės siekti visą gyvenimą, tačiau taip jos ir nepasieksime. Vertinkime save realiai, kelkime sau įgyvendinamus uždavinius ir džiaukimės bei branginkime tai, ką turime šiandien“, – sako I. Šadvilaitė.

Vis dar susiduria su visuomenės stereotipais

Pradinių klasių mokytojas Darius Savickas, dirbantis mokslo ir menų mokykloje „Taškius“, sako, kad mokytojo profesija vis dar yra lydima įvairių stereotipų.

„Vis dar sutinku žmonių, kurie yra įsitikinę, kad mokytojo darbas, ypač pradinių klasių, yra išskirtinai moteriškas. Tai netiesa. Nereikia žiūrėti, ką mano kiti žmonės, kiekvienas užsiimkime tuo, kas mums patiems patinka. Todėl visus vaikinus, kurie svajoja tapti mokytojais, bet dvejoja, ar rinktis šias studijas, skatinu drąsiai eiti šiuo keliu. Jeigu mokyklose mokytojais apylygiai dirbtų ir vyrų, ir moterų, iš to laimėtų ir mokiniai – šis balansas ugdymo įstaigose yra labai reikalingas“, – sako D. Savickas.

Mokytoju Darius dirba jau penkerius metus. Šiemet baigęs pedagogikos bakalauro studijas VDU Švietimo akademijoje Vilniuje, žada toliau tęsti mokslus ir švietimo vadybos magistro studijose. Viena iš priežasčių, kodėl nusprendė studijuoti pedagogiką, buvo jo paties pradinių klasių mokytojos pavyzdys – jį įkvėpė mokytojos atsidavimas savo darbui, pozityvumas ir energija.

„Pirmaisiais studijų metais išbandžiau įvairius studentiškus darbus – dirbau ir padavėju baruose, ir pardavėju parduotuvėse. Galiausiai susidomėjau skelbimu, kuriame buvo kviečiama dirbti vaikų darželio auklėtojo asistentu. Vos pradėjęs dirbti su vaikais, supratau, kad tai ir yra manasis pašaukimas. Antrame kurse pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoju ir žaviuosi šiuo darbu kasdien vis labiau: šis darbas skatina nuolat skaityti, domėtis įvairiomis sritimis. Mokytojas yra ir išradėjas, ir kūrėjas ir tyrėjas, kasdien turi būti kaip vienas didelis orkestras. Myliu savo darbą ir džiaugiuosi kiekviena mokymosi proceso akimirka, o ir kiekvieną mokinį matau kaip asmenybę, kuriai galiu padėti skleistis, augti ir tobulėti“, – sako D. Savickas.

Paklaustas, kodėl verta rinktis pedagogikos studijas ir dirbti mokytoju, Darius nė nedvejodamas atsako, kad visų pirma tai yra galimybė dirbti prasmingą darbą: ne tik kasdien mokyti vaikus, būti jiems pavyzdžiu bei įkvėpimu, bet ir pamažu keisti Lietuvą.

„Kiekviena mano diena yra nenuspėjama. Galiu ryte eidamas į darbą tiksliai susiplanuoti, ką veiksiu, tačiau vos įžengus į mokyklą viskas gali apsiversti 180 laipsnių kampu. Ypač tokiu permainingu metu, kai turime pandemiją ir karantiną. Tačiau svarbiausia tai, kad kasdien esu laimingas ir džiaugiuosi savo pasirinktu keliu“, – sako D. Savickas. – Linkiu visiems, dirbantiems mokytojo darbą ar dar tik pradėjusiems pedagogikos studijas, būti tuo pozityviu pavyzdžiu: kuo daugiau kalbėkime apie šios profesijos privalumus bei pliusus, o tuomet bet kokie trūkumai, baimės bei kritika pasirodys tik kaip mažas lašas didelėje jūroje“.

Nori keisti švietimo sistemą

Pažįstantieji Panevėžio lopšelio-darželio „Žvaigždutė“ direktorę Jurgitą Ablėnę, žino, kad ji taip pat nesirenka lengvo kelio – nuolat kelia sau vis ambicingesnius tikslus ir jų siekia negailėdama nei laiko, nei jėgų. Iki pradėdama vadovauti ikimokyklinei įstaigai, ji 17 metų dirbo mokytoja mokykloje: iš pradžių darbavosi mažame miestelyje Biržų rajone, vėliau persikraustė į Panevėžį ir ten mokė vaikus gamtos ir žmogaus, geografijos ir ekonomikos mokslų.

„Pirmaisiais metais mokykloje, turėdama vien pamokas ir auklėjamąją klasę, galvojau, išeisiu iš proto. Taip trūko daugiau veiklos! Norėjau įvairiausių projektų, veiklų, stovyklų, seminarų tėvams ir mokymų. Dėl to tapau Tarptautinės gamtosauginių mokyklų programos koordinatore, per savo darbo metus mokyklose su mokiniais laimėjome net 14 aukščiausių tarptautinių apdovanojimų.

Prieš dvejus metus, kai tapau darželio direktore, taip pat išsikėliau ambicingus tikslus. Iškart pradėjome su bendruomene tartis, kokio pokyčio norime, kokius žingsnius turime nueiti, kad keistųsi lopšelio-darželio kultūra. Siekiame pačio geriausio, kokybiško, aktyvaus, patirtinio, tyrinėjimais ir gamtamoksline veikla grindžiamo vaikų ugdymosi“, – pasakoja J. Ablėnė.

Jurgita yra Nacionalinės švietimo agentūros įgyvendinamo projekto „Tęsk“, sudarančio galimybę įgyti pedagogo kvalifikaciją, papildomą specializaciją ar gauti pagalbą pirmus metus dirbant ugdymo įstaigoje, mentorė, tad džiaugiasi turėdama galimybę auginti ir puoselėti jaunąją kartą.

„Mokytojai turi būti kūrybiški, atsakingi, pasitikintys savimi, motyvuojantys, išmanantys skaitmeninį raštingumą, drąsūs, išradingi, mandagūs, bendraujantys ir bendradarbiaujantys. Ar turime tokių savo įstaigoje? Tikrai taip, ir nemažai.

Kas mane pažįsta, sako, kad jau šiandien man darželio-lopšelio vadovės rūbai yra per ankšti. Ko gero, taip ir yra, noriu dar daug ką nuveikti. – sako Jurgita. – Turiu ambicijų dirbti švietimo skyriuje, padirbėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje ar Nacionalinėje švietimo agentūroje – noriu keisti švietimo sistemą, noriu keisti Lietuvą“.

VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje rengiami ypač reikalingi specialieji pedagogai ir logopedai

Šiandien bendrojo ugdymo mokyklose trūksta daugiau nei 300 specialiųjų pedagogų. Beveik trečdalis (28 proc.) Lietuvos mokyklų neturi specialiųjų pedagogų, logopedų. „Naujausi tyrimai rodo, jog drastiškai specialiųjų pedagogų, logopedų trūksta Vilniaus mieste (net 44 proc. ugdymo įstaigų neturi šių specialistų), Klaipėdoje tokių įstaigų – 37 proc., o Kaune – 35 proc. Pastaruoju metu Lietuva, kaip ir kitos šalys, daug dėmesio skiria įtraukiojo ugdymo tikslams įgyvendinti. Mokinių ir jų ugdymosi poreikių įvairovė mokyklose pamažu tampa norma. Valstybė deda daug pastangų, kad visi mokiniai švietimo įstaigose gautų reikiamą pagalbą, atitinkančią jų poreikius, tačiau susiduriama su didžiuliu specialiųjų pedagogų, logopedų trūkumu“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos studijų programos „Specialioji pedagoginė pagalba“ vadovė doc. dr. Lina Miltenienė.

Ekspertė pasakoja, kad įtraukiojo ugdymo procesuose specialieji pedagogai bei logopedai atlieka ypač svarbų vaidmenį užtikrinant reikalingą pagalbą mokiniams, turintiems individualių poreikių dėl negalių ar raidos sutrikimų. Prieš daugiau nei metus mokslininkė atliko tyrimą, kuriame paaiškėjo, jog šiandien mokiniai, tėvai ir mokytojai nori kuo daugiau specialiųjų pedagogų pagalbos mokykloje. „Nebeužtenka prevencinių programų, vis dar ugdymo įstaigose turi daugiau dėmesio būti skiriama patyčioms mažinti, turi nelikti mokinių diskriminavimo ir atskirties skatinimo. Mokiniai nori saugios, priimančios, malonios emocinės aplinkos. Tad įtraukiojo ugdymo pedagogų labai reikia šiandieninei ir ateities mokyklai“, – sako doc. dr. L. Miltenienė.

Praėjusiais metais didžiausiame pedagogų centre Lietuvoje – VDU Švietimo akademijoje Kaune – pradėta vykdyti bakalauro studijų programa „Specialioji pedagoginė pagalba“, kuri šiemet patvirtinta ir Vilniuje. „Būsimi studentai, įtraukiojo ugdymo lyderiai gali rinktis miestą – Kauną arba Vilnių, – kuriame nori studijuoti ir kurti savo ateitį. Įstojusieji galės rinktis specialiojo pedagogo arba logopedo specializaciją“, – teigia doc. dr. L. Miltenienė.

Docentė juokaudama pasakoja, jog vis dar visuomenėje gajūs stereotipai apie šios srities profesijos atstovus. Šiandien specialusis pedagogas neužsidaro mokykloje, kur dirba su vaikais, turinčiais negalių ar sutrikimų. „Tai netiesa, šiuolaikinis specialusis pedagogas teikia pagalbą vaikams įvairiose aplinkose – mokyklose, klasėse. Pasikeitė laikai, kai specialusis pedagogas arba logopedas dirbdavo individualiai, šiandien jų darbo kasdienybėje netrūksta bendradarbiavimo su mokytojais, tėvais ir kitais specialistais. Ir noriu sulaužyti dar vieną mitą: manoma, kad logopedas dirba tik su vaikais, tačiau iš tiesų jis dirba ir su suaugusiais žmonėmis, net senjorais. Logopedas gali padėti įvairaus amžiaus žmonėms, patyrusiems traumą, sutrikus jų sveikatai, praradusiems kalbos įgūdžius“, – teigia docentė.

________________________________

Bakalauro studijų programa „Specialioji pedagoginė pagalba“ vykdoma Kaune ir Vilniuje. Daugiau informacijos.

Visiems norintiems pretenduoti į ugdymo mokslų studijų programas, kurias baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija, yra privalomas teigiamas motyvacijos įvertinimas.

2021 m. visi įstojusieji į valstybės finansuojamas pedagoginių studijų vietas, bus skatinami 300 eurų stipendijomis – tokios stipendijos bus skiriamos visiems įstojusiems į bakalauro studijas.

Metusi medicinos studijas, aktorė G. Piktytė pasirinko vaidybą ir akademinį darbą

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorei, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojai, televizijos serialų įgarsintojai Godai Piktytei savo profesiją bei gyvenimo būdą apibrėžti vienu žodžiu sunku. Daugiau nei dešimtmetį intensyvų paros laiką Goda paskirsto teatrui, televizijai ir akademinei veiklai universitete. Vienas pagrindinių aktorės gyvenimo principų – nuolatinis augimas, mokymasis ir tobulėjimas. „Šiandien džiaugiuosi, jog kažkada išdrįsau mesti medicinos studijas ir nusprendžiau siekti savo svajonės – tapti aktore. Viename spektaklyje mano personažė sako: „Mūsų svajonės yra mūsų darbas, kurį mes žūtbūt turime padaryti gerai.“ Tai stengiuosi atlikti visus savo darbus gerai, nes galiu drąsiai pasakyti – dirbu tai, kas patinka širdžiai“, – sako aktorė ir dėstytoja Goda Piktytė.

 

– Esate kilusi iš garsios medikų šeimos, pati irgi svarstėte apie medikės profesiją. Kaip atsitiko, jog atsidūrėte teatre ir meno pasaulyje?

– Augau su seneliais, kurie abu buvo medikai. Senelis Boleslovas Piktys – neurochirurgijos pradininkas Lietuvoje – man buvo didelis autoritetas, todėl ketinau tapti gydytoja. Ruošdamasi medicinos studijoms lankiau parengiamuosius kursus, dirbau pagalbininke Neurochirurgijos skyriaus operacinėje. Baigusi mokyklą, įstojau į Medicinos akademiją, studijuodama ir toliau dirbau klinikose. Ir man patiko, bet… pabaigusi pirmuosius medicinos studijų metus supratau, kad ta teatro magija manęs nepaleidžia. Nuo pat vaikystės žavėjausi teatru. Žiūrėdavau visus vaikiškus spektaklius iš eilės, o kai visi būdavo pažiūrėti, vėl eidavau į tuos, kuriuos mačiau. Kiek prisimenu, nepraleidau nė vieno „Merės Popins“ spektaklio nuo jo premjeros. Na, gal kokį kartą, kai sirgau. Tuomet lankiau ir dramos studiją, kuriai vadovavo aktoriai Nijolė Lepeškaitė ir Viktoras Valašinas. Pradėjau studijuoti aktorystės meistriškumo studijas, nors tuomet vis dar dirbdavau naktimis ligoninės priėmimo skyriuje. Ir tai nebuvo paskutinės studijos. Dar pasiryžau stoti ir į menotyrą, nes man buvo įdomu. Vaidybos ir menotyros bakalauro diplominiai užklupo beveik tuo pat metu. Nebuvo lengva, bet pravertė medicinoje išugdyta disciplina ir laiko planavimas. Po bakalauro studijų prasidėjo darbas teatre, televizijoje ir vėl studijos, šįkart – menotyros magistrantūroje. Diplomą gavau tarp spektaklių Kauno dramos teatre.

– Du dešimtmečius dirbate nacionaliniame Kauno dramos teatre, esate laimėjusi teatro apdovanojimų. Ką jums reiškia aktorystė?

– Man įdomiausias aktorius, kuriam pirmiausia rūpi tas personažas, kurį vaidina, o ne jis pats, vaidinantis tą personažą. Dirbančio aktoriaus kasdienybė – nenutrūkstamas smalsumas, paslankumas, ištvermė, įsipareigojimas ir darbas, kurį nuolat lydi ir nesėkmių kartėlis, ir pasisekimo džiaugsmas. Tas, kuris visada ieško savo geriausios versijos scenoje, turi potencialo sukurti bet kokį vaidmenį ir meistriškai priversti publiką verkti, juoktis ir susimąstyti.

Susidūriau su puikiais režisieriais, garsiomis, geromis pjesėmis, aktorių geidžiamais vaidmenimis ir, žinoma, nuostabiais, įvairių kartų partneriais scenoje. Kiekvienas vaidmuo naujame spektaklyje man reiškia naują iššūkį ir galynėjimąsi su savimi, nes tai neatsiejama kūrybinio proceso dalis. Kiekvieno spektaklio repeticijose sau ir kitiems įrodinėju, kad sugebu personažo mintį paversti veiksmu, įrodinėju kiekvieną akimirką, kuri yra dabar ir kurią tuoj pat pakeis kita… Kai pavyksta įrodyti – šventė, kai ne – bandau iš naujo. Vaidyba tikrai gali būti džiaugsmas, tik reikia nemažai pastangų, kad neleistum tam džiaugsmui pasprukti.

– Kurie vaidmenys – Jūsų mylimiausi?

– Man visada svarbiausias tas vaidmuo, kuriuo gyvenu dabar – tas, kuris dar tik atsiranda, gimsta, ryškėja. Štai ir šiandien ant stalo nauja pjesė, kuri, tikiuosi, patiks ne tik man. Žinau ir heroję, kurią norėčiau suvaidinti. O praeityje mylimų vaidmenų – daug. Paprastai, kai dėl kokių biurokratinių priežasčių tenka pristatyti jų sąrašą, pateikiu jį atvirkščia chronologine tvarka: nuo pastarųjų iki pirmojo. Pasakojimas apie visus užtruktų per ilgai, todėl paminėsiu tik sąrašo gale visada atsiduriantį pirmąjį. Tai mano debiutas – Gešės vaidmuo spektaklyje pagal R. W. Fassbinderio pjesę „Laisvė Bremene“, atnešęs jaunai aktorei daug nepamirštamų akimirkų, pirmiausia – galimybę vaidinti kartu su pripažintais scenos meistrais Algimantu Masiuliu ir Petru Venclovu, o taip pat ir nominaciją už geriausią moters vaidmenį. Matyt, tada patikėjau, kad ne tik noriu būti, bet ir esu aktorė.

– Kodėl neapsiribojote teatru ir nusprendėte žengti akademiniu keliu?

– Prieš dešimt metų netikėtai sulaukiau VDU vadovų pasiūlymo kurti naują vaidybos studijų programą ir universiteto teatrą. Tuo metu neplanavau savo meninės veiklos plėsti į edukacinę sritį. Vaidinau teatre, dirbau televizijoje ir profesinę ateitį įsivaizdavau tarp repeticijų ir spektaklių. Turėjau ir pedagoginio darbo patirčių, nors tuo metu jų ir nesureikšminau: vadovavau dramos studijai gimnazijoje Kaune, dėsčiau teatrinės raiškos kursą universitete Vilniuje, sukūriau ir sėkmingai su savo kolegomis keletą metų iš eilės rengiau didelį pasisekimą turėjusią edukacinę „Teatro dirbtuvių“ programą. Pasiūlymas man, VDU absolventei, sugrįžti į savo alma mater pedagogės vaidmenyje pasirodė viliojantis. Ir štai: pastaruosius aštuonerius metus dirbdama docente visas savo pedagogines „galiasׅ“ skyriau vaidybos studijų programai ir universiteto teatrui. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Stengiuosi pasidalinti su jais realia to pasaulio, į kurį jie žengia, patirtimi. Juk svarbu, kad jaunas žmogus rinktųsi profesiją pagrįstai ir sąmoningai, kad būtų smalsus, tuo domėtųsi, nuoširdžiai norėtų ir tikėtų. Geriau pačiam ieškoti ir atrasti savo vietą gyvenime, o ne laukti, kol tą vietą nurodys susiklosčiusios aplinkybės.

– Šiuo metu savo edukacinę veiklą sutelkėte į naująją VDU Švietimo akademijos programą Mokomojo dalyko pedagogika: šokio ir teatro pedagogika. Kaip manote, ar mokyklose pakankamai dėmesio skiriama menų dalykams?

– Šiuo metu pasaulyje menai integruojami į bendrojo ugdymo programas vis išradingiau ir intensyviau. Manau, kad ši tendencija atkeliauja ir į mūsų šalį. Scenos meno pedagogų poreikį galiu įvertinti savo patirtimi, kurią įgijau kaip menininkė dirbdama su Lietuvos gimnazijų moksleiviais. Supratau, kad didelį šokio ir teatro mokytojų stygių gimnazijose sumanesni vadovai stengiasi kompensuoti, kviesdami scenos meno profesionalus. Tačiau dažniausiai šie menininkai neturi deramo pedagoginio pasirengimo, o mokyklos pedagogai neturi šiuolaikinių meninės raiškos kompetencijų. Apie scenos meno ugdymo spragas byloja ir kita, jau minėta mano patirtis – ketverius metus vykusi „Teatro dirbtuvių“ programa, kurioje dalyvavo tiek moksleiviai, tiek brandaus amžiaus įvairių profesijų žmonės. Vienas pagrindinių šios programos sėkmės veiksnių – akivaizdus: ji pasiūlė kūrybinės raiškos galimybes, kurių dalyviai tikrai neturėjo savo ankstesniame lavinimosi procese.

Scenos menų pedagogikos vaidmuo yra iš tiesų labai svarbus socialiniame ir kultūriniame gyvenime, nes mokykloje dirbantis šokio ir teatro mokytojas ne tik skatina refleksiją, sukuria tinkamą erdvę eksperimentavimui, bet ir prisideda prie kitos šiuo metu itin aktualios ugdymo problemos sprendimo – mokyklos socioemocinio klimato gerinimo.

– Nuo Jūsų gyvenimo būdo neatsiejama Prancūzijos kultūra. Kokie saitai jus sieja su viena įtakingiausių Europos šalių?

– Daugelis dalykų prasideda tarsi nereikšmingomis patirtimis. Kai kurios iš jų taip ir lieka biografijos paraštėse, o tos, kurios suvirpina kažkokias jautrias stygas, ilgam įsipina į asmeninį ir profesinį gyvenimą. Turėjau draugę – prancūzę, todėl studijų metu nutariau mokytis prancūzų kalbos. Bendraudavome ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje. Nuvykusi ten lankydavau muziejus, teatrus, susipažinau su daug menininkų. Taip atradau garsiąją prancūzų dramaturgę Yasminą Rezą, kuri, beje, taip pat buvusi aktorė. Padedami Prancūzijos kultūros centro, tris jos pjeses pristatėme Lietuvos žiūrovams. Pamačiusi puikų spektaklį Pompidou centre, įkalbėjau jo režisierių Vincentą Thomassetą pastatyti jį Lietuvoje. Pasikviečiau kitą prancūzų režisierių padirbėti su savo vaidybos studentais. Pastarasis bendradarbiavimas Kaune ir Grenoblyje pavirto simetriškais spektakliais, kuriuose pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai vaidino kitakalbių apsuptyje. Galėčiau ilgai vardinti prancūziškuosius savo projektus. Kai kas nors iš tiesų įdomu, tuomet galimybės auga, lyg žiemą nuo kalno riedantis sniego kamuolys.

 

Pedagogas M. Gargasas: „Mokykloje visų pirma turėtų būti ugdomas ir auginamas žmogus“

Teatras, kaip visateisė tvarkaraštyje įrašyta pamoka, Lietuvoje įteisinta nuo 2000-ųjų metų. Dažniausiai teatras dėstomas 3–4 gimnazijos klasėse kaip vienas iš pasirenkamųjų menų dalykų. Per du dešimtmečius teatro edukacijos naudą pamatė tiek moksleiviai, tiek mokytojai. Tačiau prieš kelias savaites pasirodė dokumentas, kuriame teigiama, jog teatro, šokio pamokos kaip atskiras dalykas naikinamos. Nuo šiol šokio ir teatro bus mokoma integruotai, taikant jų elementus per įvairių kitų dalykų pamokas. Kultūros, švietimo atstovai sukilo ir nesupranta sprendimo, kodėl mokymosi įstaigose reikia naikinti meno erdves.

Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos teatro mokytojas Mindaugas Gargasas vaidyba susidomėjo penktoje klasėje. „Tuomet pirmieji susitikimai su teatro mokytoja ir pačiais žmonėmis, kuriuos ir dabar sutikus iškyla smagūs prisiminimai, labai mane įtraukė į teatro pasaulį. Pirmasis mokyklinis spektaklis prieš žiūrovus paliko tą adrenalino kupiną jausmą, tą iki šiol nesuprantamą pojūtį, kuris, ko gero, labiausiai ir laiko šiose rogėse. Manau, nuo pat pradinių klasių mokiniams būtina dalyvauti meno erdvėse, teatro, šokio, dailės, muzikos pamokose, juk teatras ar šokis suteikia drąsos, išlaisvina moksleivius, padeda išugdyti tarpasmeninius komunikacijos gebėjimus, kurie praverčia darbo rinkoje. Beje, nemažai negandų visame pasaulyje kyla iš paprasčiausios atjautos stokos. Teatro pamokose atjautos ugdymas ir puoselėjimas – vienas esminių vektorių“, – teigia M. Gargasas.

 – Mindaugai, kodėl pasirinkote vaidybos studijas Vytauto Didžiojo universitete? Ką Jums jos davė?

– Prisipažinsiu, kad mano istorija nėra iš tų, kai „eidamas pro tuometinės konservatorijos pastatą, pamačiau, jog renka aktorių kursą“. Patys stojamieji buvo planuoti, bet ne tiek ilgai – dvyliktos klasės antrajame semestre supratau, kad vis tik bandysiu. Pats bandymas labai pavyko, o pirmąjį stiprų įspūdį, dar labiau padrąsinusį ir viliojusį eiti tuo vaizduotės, bendravimo, dieviško gražumo ir velniško sunkumo (pastaruosius du supratau jau studijuodamas) keliu paliko Rimo Tumino spektaklis „Revizorius“. Atsimenu, kai tuomet, dar vienuoliktoje klasėje, su močiute žiūrėjome spektaklį ir labai aiškiai mintyse pasakiau: „Jei ir verta – va kažkaip šitaip…“

Pačios studijos suteikė galimybę praverti teatro uždangą ir suvokti, kokia yra aktoriaus kasdienybė – ji, beje, ne visada tokia saulėta – juk esi tarp keturių sienų, kurios dar ir juodai matinės. Žinoma, neretai esti ir pragiedrulių. O jei rimčiau, kadangi, kaip ir minėjau, tai labiau praktinės studijos – per tuos ketverius metus prapleti savo galimybes: šiek tiek kitaip suvoki, kaip veikia tavo kūnas, balsas, emocijos, atmintis, valia, iš naujo susipažįsti su savimi bei smalsiau žiūri į kitas, čia pat esančias, kvėpuojančias, mąstančias, jaučiančias, mylinčias ir nekenčiančias, galaktikas.

 

– Paskutiniais studijų metais netikėtai pasaulį sudrebino pandemija ir pavasario semestre studijos vyko nuotoliniu būdu. Kaip iššūkis pakeitė Jūsų studijas ir kaip pakrypote mokyklos link?

 

– Studijas baigėme gyvai, ne nuotoliniu būdu. Pusketvirtų metų mokėmės bendravimo scenoje, partnerio pajautimo… Tie nuostabūs pustoniai, bendravimo subtilumai, kuriuos pavykdavo užčiuopti proceso metu… Galėjome baigti kaip visi tos laidos studentai – birželio pradžioje. Vis tik pasirinkome pabaigti taip, kaip pradėjome, – gyvai ir scenoje. Kai kurių gerų dalykų reikia išlaukti…

Neblogas iššūkis ištiko visus žmones. Situacija ne pati maloniausia – daug kas sustojo ne todėl, kad reikėjo poilsio ar pertraukos, o todėl, kad buvo priversti sustoti dėl susiklosčiusios padėties. Labai gaila girdėti, kad kai kas į savas vietas po pertraukos taip ir negrįžo, turėjo surasti kitą kelią, kuriuo galėtų eiti. Mes laikomės, nors reikia pripažinti, kad jau metai kažkokį pėdsaką paliko. Gali repetuoti, tačiau – kam rodysi?

Kalbant apie pačius iššūkius: pirmiausia – nuotolinis bendravimas net ir su virtualios realybės akiniais neatstos gyvo bendravimo. Tai atsiliepė ir paskutiniaisiais studijų metais. Nuo kovo mėnesio bandėme repetuoti nuotoliniu būdu. Labiausiai įsiminė reakcijos laikas – nuotolyje jis joks palyginus su tuo, koks svarbus (suskambės arba ne) jis yra scenoje.

Dar nesibaigus studijoms gavau pasiūlymą dirbti mokykloje. Nemenkas iššūkis, su kuriuo asmeniškai teko susidurti kaip startuojančiam teatro pedagogui – beveik 80–90 procentų visko, ką galėjau pasiūlyti mokiniams gyvų susitikimų metu, iš esmės liko už brūkšnio. Labai tikiuosi, kad tas brūkšnys buvo piešiamas pieštuku ir vis tik pavyks, penale suradus trintuką, situaciją pataisyti. Tačiau liko tie 10–20 procentų, į kuriuos teko gilintis, labiau domėtis, ieškoti naujų būdų. Na, bet kuriuo atveju, kiekviena krizė įgalina kūrybiškumą, nes tau reikia atrasti sprendimo būdą, kurio dar nežinai ir nesi bandęs.

 

– Koks esate teatro mokytojas? Kas Jums yra pedagogo darbas?

 

– „Koks esu mokytojas?“ – į šį klausimą, ko gero, geriausiai atsakytų jauni žmonės, su kuriais tenka susitikti mokykloje…

Esu tik pradedantis pedagogas, taigi, viskas, ką šiemet bandau ir ko ieškau, yra savotiška kūrybinė laboratorija, kurioje dalyvaujame ir kuriame kartu.

Bet kuriuo atveju, esu įsitikinęs, jog mokykloje visų pirma turėtų būti ugdomas ir auginamas žmogus, jo smalsumas, labiau gilinamas suvokimas į tai, kas jis yra, kodėl jis čia ir ką savyje gali pažadinti, o ne „pilstomos“ žinios, kurių, deja, ateityje ne taip gausiai ir prireikia. Ir būtent tuomet, kai jaunas žmogus jau susigaudo savyje – jam belieka pasirinkti tai, kas jam įdomu, kur mažiausiai patiriamas ar net išvis nepatiriamas vidinis konfliktas, ir eiti, domėtis, pažinti, gyventi.

Jau pirmųjų pamokų metu užsiminiau, kad „egzaminai universitete vyksta kas pusę metų, taigi nors šiek tiek atsipalaiduokite, nereikia taip sureikšminti artėjančių brandos egzaminų. Gyvenimas po jų tik prasideda – belieka gyventi. Ir nepamirškite, jog tai nėra nuosprendis – pats gyvenimas – amžinas kitimas“.

Man labai pasisekė, nes kol kas nejaučiu, jog tenka dirbti. Smagratis galvoje sukasi – vis galvoju, ką veiksime pamokos metu, kokias temas iškelti, kokius įrankius atrasti ar prisiminti, kad jaunieji kolegos galėtų ir po mokyklos naudoti savo gyvenime.

Prisimenu, kai dar pats buvau mokykloje. Labiausiai išryškėjo trys sritys, kuriose noriu būti gyvenime – tai aktoriaus, mokytojo arba psichologo profesijos. Atrodo, kad viskas dėliojasi į vietas. Džiaugiuosi, jog galiu prisidėti prie naujos VDU Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos programos ir viliuosi, jog rugsėjį galėsiu susipažinti su naujais kolegomis ir jiems padėti žengti profesiniu keliu.

 

Kviečiame rinktis Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos bakalauro studijas VDU Švietimo akademijoje Kaune.  Daugiau informacijos. 

Video programos pristatymas.