Vaikai nenori mokytis matematikos, nes… tiesiog per greit ir per sunku

Ko reikia, kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir kad vis daugiau jaunų žmonių norėtų rinktis pedagogo kelią? Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEM pedagogikos pirmojo kurso studentės Deimantės Juozupaitytės įsitikinimu, kalčiausi yra vaikų tėvai – būtent jie formuoja nuostatą, kad mokytojai yra blogi.

„Socialiniuose tinkluose neretai matau tėvų žinutes, kuriose jie viešai piktinasi mokytojais, kad šie neva elgiasi ne taip, kaip tėvams norėtųsi, kad jie neauklėja jų vaikų, kad vaikai nesimoko ir pan. Mane, kaip būsimą mokytoją, tokios kalbos ir skaudina, ir piktina. Akivaizdu, kad tėvai kelia pernelyg didelius lūkesčius mokytojams. Iš tiesų ne mokytojų pareiga auklėti jų vaikus, o pačių tėvų. Mokytojų pareiga – vaikus išmokyti ir jiems pagelbėti. Tiesą pasakius, tėvai šiais laikais kur kas žiauresni nei vaikai“, – sako D. Juozupaitytė.

Toks vaikų tėvų požiūris, anot Deimantės, yra sunkioji mokytojo darbo dalis. Net ir kalbos apie tai, kad mokytojų darbo užmokestis nėra didelis, jos negąsdina – jei trūks finansų, anot Deimantės, visada galima padirbėti papildomai, t.y. mokyti vaikus privačiai, taigi ši problema išsprendžiama. Būtent taip elgiasi ir dalis jos pažįstamų mokytojų.

Baigiamieji egzaminai – su dviem šimtukais

Studijuoti VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEM pedagogiką D. Juozupaitytė pasirinko neatsitiktinai: mokyti jai patiko dar nuo tada, kai pati buvo vaikas. Vaikystėje ji mokydavo matematikos savo močiutę – tuomet didžiavosi savimi ir jautėsi labai protinga, kad net ir močiutę gali pamokyti! Dabar ji turi septynmetę sesę, tad moko matematikos ir ją.

Matematika visada buvo iš tų disciplinų, kuri mokykloje Deimantei patiko labiausiai, o ir geriausiai sekėsi, ji visada jautėsi esanti stipri šioje srityje. Tai patvirtinta ir rezultatai: už baigiamąjį matematikos valstybinį egzaminą ji gavo 100 balų, beje, maksimaliu įvertinimu ji išlaikė ir lietuvių kalbos egzaminą.

„Prie tokio rezultato daug prisidėjo mokytojai – aukščiausiais įvertinimais egzaminus išlaikė nemaža dalis mano bendraklasių. Mokytojai matė, kad galiu, kad stengiuosi, tad skyrė man daug dėmesio, labai padėjo. Žinoma, nemažai mokiausi bei ruošiasi egzaminams ir pati savarankiškai. Atsispausdindavau ankstesnių metų matematikos egzaminų užduotis ir labai daug jų sprendžiau. Jei kažko nesuprasdavau, klausdavau ir konsultuodavausi su mokytoja. Beje, privačių pamokų net neprireikė“, – pasakoja Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją baigusi D. Juozupaitytė.

D. Juozupaitytė su VDU ŠA šimtukininkais studentais

Atkalbinėjo, nes menininkai nedaug uždirba

Įstojusi į VDU, kur šiuo metu baiginėja pirmąjį kursą, Deimantė pasirinko technologijų specializaciją.

„Negalėčiau pasakyti, kad man labai gerai sekėsi gamtos mokslai, dėl to tarp pasirinkimų iškart juos atmečiau. Šiaip vaikystėje buvau meniška, bet mano mamai tai labai nepatiko – ji vis kartodavo, kad menininkai nedaug uždirba, sakydavo, kad jau menininke aš tikrai nebūsiu. Vaikystėje mane traukė menai, norėjau lankyti dailės mokyklą, bet mama vis atkalbinėjo, neva ką aš su ta daile darysiu. Bet taip jau susiklostė, kad pasirinkau technologijas, kurios yra arti meno“, – šypsosi D. Juozupaitytė.

Technologijų specializacija Deimantę nustebino – iki tol ji nemanė, kad bus taip įdomu! Nors teorinė dalis ne taip žavi, tačiau praktiniai darbai itin džiugina. Tai, kad matematikos mokytojas mokosi antrą dalyką – įgys technologijų specializaciją – yra didelis privalumas, nes, anot pašnekovės, ateityje tai gali atverti platesnes karjeros galimybes.

Paklausta, kokia norėtų būti mokytoja, Deimantė sako nenorinti būti nuolaidi mokytoja. „Noriu būti griežta mokytoja. Žinoma, griežta ne per daug – ne tokia, kurios vaikai bijotų. Sieksiu to, kad vaikai mano klasėje jaustųsi saugiai, galėtų manęs laisvai visko klausti ir nieko nebijotų, bet man svarbu, kad būčiau jiems autoritetas. Noriu įskiepyti žinojimą, kad reikia mokytis, kad mokytoja žino geriau, kad reikia manęs klausyti. Kitaip tariant, kad neatsipalaiduotų per daug”, – juokiasi ji.

Deimantė taip kalba remdamasi savo asmenine patirtimi. Ji turi žmogų, į kurį norėtų lygiuotis – tai jos buvusi matematikos mokytoja, kurios mokymo stilius jai labai patiko. Taigi Deimantė nori sekti jos pėdomis – nori būti tokia mokytoja, kaip kad buvo jos mokytoja.

Redos Brazytės nuotrauka

Neatsižvelgiama į vaiko gebėjimus ir amžių

STEM krypties mokytojai šiandien darbo rinkoje yra itin geidžiami ir paklausūs. Visgi studijuodama pirmame kurse Deimantė dar nėra aktyvi darbo rinkoje – ji planuoja ieškotis darbo galbūt tik po pusmečio ar metų.

Antrame kurse, sausio mėnesį, jos laukia praktika – būti šalia mokytojų ir stebėti jų darbą. O štai kitų metų pavasarį jau reiks atlikti tikrąją praktiką ir pačiai išmėginti mokytojos kėdę. Deimantė dar svarsto, ar praktiką ji mieliau atliktų gimtojoje Marijampolėje, ar visgi Kaune, kur šiuo metu studijuoja ir gyvena.

Paklausta, kodėl, jos manymu, Lietuvos vaikai taip nemyli matematikos, Deimantė susimąsto: galbūt taip yra todėl, kad vaikams tiesiog mokytis matematikos per sunku?

„Neseniai buvau grįžusi į Marijampolę ir kalbėjausi su savo buvusia matematikos mokytoja. Ji sakė, kad matematikos programa ir vėl sunkėja, kaip ir kasmet – labai sunku darosi tiek mokytojams mokyti vaikus, tiek vaikams mokytis. Dalykų, kurių mes mokėmės 12 klasėje, dabar vaikai jų mokosi 10 klasėje.

Kadangi matematikos mokymosi programa kasmet sunkėja, natūralu, kad vaikai vis labiau pradeda nebemėgti tos matematikos. Kai nesupranti ir sunku, tai ir nemėgsti. Galbūt vertėtų labiau atsižvelgti į tai, ką vaikai geba, atsižvelgti į jų amžių, ir pagal tai pritaikyti mokymosi programas? Nesuprantu, dėl kokių priežasčių programa vis sunkinama, jeigu vaikams ir taip vis blogiau ir sunkiau sekasi matematika“, – prisipažino pašnekovė.

Deimantės nuomone, tempas per greitas ir intensyvus – reiktų ne taip greitai judėti su temomis ir duoti vaikams daugiau laiko jas perprasti ir išmokti: „Man asmeniškai matematika yra labai įdomus mokslas, nes aš ją greitai perprantu ir suprantu. Akivaizdu, kad vaikams, kurie lėčiau supranta, kuriems neaišku, kuriems trūksta laiko, toks tempas ir tokie reikalavimai demotyvuoja“.

Kitakalbių dėstytoja V. Leonavičienė: „Mokant daug užsienio kalbų, lengviau išgyveni krizes“

„Nuo pat mokyklos laikų visada skyriau dalį savo laiko savanorystei. Prieš keletą metų, pandemijos metu, išvykusi iš Vilniaus į Atėnus, Graikiją, pradėjau savanoriauti kūrybinėje lituanistinėje mokykloje „Giliukai“. Ši nauja mokytojavimo patirtis apvertė mano gyvenimą“, – teigia menininkė Gintarė Stokonytė.

Šiandien menininkė gyvena tarp Vilniaus ir Graikijos. Pasak Gintarės, skrydis trunka tik tris valandas – iš Vilniaus automobiliu iki pajūrio nuvykti užtrunka ilgiau. Lituanistinėje mokykloje menininkė pasirinko vaikus mokyti kalbos per kūrybiškumo veiklas ir užduotis. Iš pradžių ji nerimavo, ar kūrybiškumas įtrauks vaikus, tačiau šiandien mokytoja džiaugiasi sunkaus savo ir kolegų darbo vaisiais – kūrybinę lituanistinę mokyklą „Giliukai“ lanko ne tik Graikijoje gyvenantys lietuvių vaikai, bet ir mokiniai iš 10 skirtingų šalių.

Kūrybiškai žiūrėti į kalbos mokymą

Lituanistinėje mokykloje Gintarė savo pamokų nevadina pamokomis, labiau susitikimu. Vaikai atlikdami kūrybines užduotis turi įvardyti priemones ir procesą lietuviškai. „Taip vaikai išmoksta naujų lietuviškų žodžių, juos prisimena ir tarpusavyje bendrauja. Kūrybiniame procese tarp vaikų lietuvių kalba liejasi laisvai. Mano tikslas yra vaikus skatinti kūrybiškai mąstyti, ne tik išmokti kalbos“, – teigia kūrybiškumą ugdančių pamokų sumanytoja ir įgyvendintoja G. Stokonytė.

Trečius metus vasarą Gintarė dalyvauja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje vykstančiose Lituanistinėse studijose, kuriose susitinka su užsienio lituanistinių mokyklų mokytojais bei Baltistikos centrų vadovais. „Šių studijų metu atsiranda papildomas įkvėpimas ir noras kokybiškai žiūrėti į pedagogo darbą, perteikti naujausią ir aktualiausią medžiagą vaikams, kūrybiškai ir profesionaliai mokyti lietuvių kalbos. Praėjusiais metais Lituanistinės studijos mane paskatino įstoti į antrą magistrantūrą. Prieš mėnesį baigiau dailės terapijos magistrantūros pirmą kursą“, – sako menininkė.

Gintarė Stokonytė su kūrybinės lituanistinės mokyklos bendruomene

Svarbi misija – svetur išsaugoti kalbą

Šiuo metu pasaulyje yra 248 neformalios lituanistinės mokyklos, jų skaičius kasmet auga. Tokiose mokyklose mokosi daugiau nei 9 tūkst. mokinių, dirba daugiau kaip 1000 mokytojų. Jau šešerius metus VDU kviečia užsienio lituanistinių mokyklų mokytojus į Lituanistines studijas. Pasak studijų organizatorės, VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovės Vilmos Leonavičienės, šie mokytojai yra įkvepiantys herojai. „Jie savo vasaros atostogas iškeičia į studijas Vilniuje, nuo ryto iki popietės dalyvauja paskaitose ir ekskursijose, užmezga tarpusavio kontaktus. Gimsta naujos draugystės ir projektai, o mus žavi mokytojų istorijos ir jų profesinės transformacijos. Tai meilės emigrantės, nublokštos į Braziliją, Puerto Riką ar Norvegiją, diasporos lietuviai, kelis dešimtmečius gyvenantys svetur, darbo dienomis dirbantys biuruose, laboratorijose, o sekmadieniais savanoriaujantys lituanistinėse mokyklose. Jų svarbi misija – padėti išvykusių lietuvių vaikams išsaugoti lietuvių kalbą“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Šiuo metu V. Leonavičienė taip pat organizuoja Lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus VDU Švietimo akademijoje Vilniuje. Ji pastebi, kad pastaraisiais metais europiečiai pradeda mokytis savo kaimyninių šalių kalbų. Prieš kelerius metus pati Vilma išvyko į Vroclavo universitetą Lenkijoje, kur mokėsi lenkų kalbos. „Tai buvo mano ambicija – išmokti lenkų kalbą. Neįkainojama patirtis – visą semestrą mokiausi lenkų kalbos, buvau tos šalies mokslo, meno ir kultūros aplinkoje. Pažiūrėkite, vokiečiai moka savo kaimynų kalbas, tačiau mes nemokame latvių, estų ar lenkų kalbų“, – teigia V. Leonavičienė.

Kalbos mokymasis naikina fobijas

Šiandien lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose VDU Kaune ir Vilniuje studijuoja daugiau nei 80 užsieniečių iš 22 pasaulio šalių. Pasak Vilmos, smagu, jog nemažai užsieniečių grįžta mokytis lietuvių kalbos net ir šeimomis. „Lietuviškų šaknų turintys amerikiečiai – du broliai ir sesuo – vėl tęsia kalbos mokymąsi. Jų mama lietuvė klausia: kaip sekasi vaikams? Ar jau daug išmoko? Kitas studentas, Sinanas, prieš kelerius metus stažavosi mūsų universitete, dalyvavo kursuose, taip pamilo kalbą, jog šiemet atvyko kaip savanoris mokytis kalbos. Tokios studentų istorijos įkvepia mus toliau judėti“, – teigia V. Leonavičienė.

Pasak V. Leonavičienės, užsienio kalbų mokymasis naikina fobijas. „Užsieniečiai atvyksta nedrąsūs, tačiau Lietuvoje per mūsų kalbą atranda save, pakinta net jų asmeniniai gyvenimai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, mokantys daugiau nei tris užsienio kalbas, yra saugesni, lengviau išgyvena krizes, lengviau bendrauja su žmonėmis, mažiau patiria streso pakeisdami aplinką ir greičiau reaguoja į krizines situacijas“, – tikina V. Leonavičienė.

Europos kokiušin karatė čempionė nėrė į politiką, tačiau netrukus savo pasirinkimą pakeitė

Nuo 8-erių metų karatė menu užsiimanti kaunietė Justina Šišaitė sporte pasiekė didžiųjų aukštumų: ji tapo daugkartine Lietuvos kiokušin karatė čempione, Europos čempionatų aukso bei sidabro laimėtoja, taip pat – pasaulio čempionato dalyvė (5-8 vietos).

Nepaisant saldžių pergalių ir skambių titulų sporte, Justina nutarė išbandyti ir naują kelią: ji visa galva nėrė į politikos mokslus ir svajojo įsidarbinti ambasadoje. Išvykusi į Ispaniją ir realizavusi šią svajonę, netrukus Justina žengė dar vieną netikėtą žingsnį, kuris tapo posūkiu, iš esmės pakeitusiu tolimesnį jos profesinį kelią.

Tėvai vertino skeptiškai ir prieštaravo

Karatė sportu Justina užsiima jau daugiau kaip 20 metų. Tiesa, šis sportas jos gyvenime atsirado visai netikėtai. Vaikystėje ji išbandė įvairius užsiėmimus – lankė šokius, plaukimą, tinklinį, ir visa tai jai puikiai sekėsi. Pirmoje klasėje, matydama moksleivės aktyvumą, išbandyti karatė treniruotes jai pasiūlė mokytoja. Dar vienu postūmiu išmėginti save šiame sporte tapo tuo metu itin populiarus animacinis serialas „Drakonų kovos Z“ (angl. „Dragon Ball Z“), kurį Justina entuziastingai žiūrėdavo su draugais, nepraleisdama nei vienos serijos.

Tiesa, tėvai šią Justinos iniciatyvą įvertino skeptiškai – jiems atrodė, kad tai grubus, berniukiškas sportas, tad šiai idėjai jie nepritarė. Galų gale gauti tėvų pritarimą padėjo močiutė, kuri buvo įsitikinusi, kad, išbandžiusi karatė, kaip ir ankstesnes sporto šakas, Justina pamėgins ir greitu metu šį užsiėmimą mes. Tačiau klydo: šiame sporte Justina yra jau 22 metus.

Paklausta, kuo karatė įtraukė taip smarkiai ir ilgam, J. Šišaitė prisipažino, jog šis sportas nuo pat pradžių jai sekėsi itin sunkiai. Pirmosios Justinos varžybos truko vos 12 sekundžių, o tai yra itin trumpai – įprastas kovos laikas toje amžiaus kategorijoje trukdavo apie 1,5 minutės. Tai tapo iššūkiu pačiai sau: Justina užsispyrė sau ir kitiems įrodyti, kad viskas yra įmanoma ir ji gali laimėti.

Justiną sužavėjo ir treniruotėse bei varžybose juntama komandine dvasia: „Mes visi – vieno kraujo. O tai reiškia, kad visada jautėmės esantys viena komanda, nors ir buvome varžovai. Kai vykdavome į tarptautinius turnyrus, niekada nesijautėme esantys priešininkai – iš visos širdies sirgdavome vieni už kitus“.

Išsipildė svajonių svajonė

Aktyviai dalyvaujant varžybose, buvo įvairių diskusijų su tėvais ir svarstymų išeiti iš šio sporto – matydami, kad Justina grįžta iš treniruočių ir varžybų mėlynėmis nusėtu kūnu, jos tėvai nerimavo. Justina tąkart davė sau pažadą: jei iškovos 1 vietą Lietuvos čempionate, galės ramiai su profesionaliu sportu atsisveikinti. Tačiau laimėjus, apetitas išaugo – po šios pergalės ji pateko į Europos čempionatą ir tapo jo čempione, o vėliau nukeliavo net iki pasaulio čempionato.

„Nevalia mesti kelio dėl takelio – kryptingai ėjau ir nukeliavau iki pat pasaulio čempionato, o tai buvo mano vaikystės svajonių išsipildymas. Kai pirmą kartą sudalyvavau Europos čempionate ir jį laimėjau, buvo net sunku patikėti, kad tai, kas įvyko, yra realybė. Atrodė, kad to neįmanoma pasiekti ir kad taip negali būti.

Labiausiai jaudino ne pats faktas, kad laimėjau 1 vietą, bet visą laiką juntamas užnugaris ir palaikymas. Kai aš, niekam nežinoma šešiolikmetė, koviausi finalinėje kovoje ir visa tribūna atsistojusi skandavo žodžius „Justina“ ir „Lietuva“, negalėjau patikėti, kad tai ne sapnas. Įgyvendinau savo svajonių svajonę“, – džiaugiasi pašnekovė.

Jono Pivoriūno nuotrauka

Pergalės džiaugsmą aptemdė liga

Grįžusią iš Europos čempionato Justiną užklupo liga, kurios metu medikai perspėjo, kad mergina turbūt niekada nebegalės sportuoti. Tad džiaugsmas tęsėsi neilgai – jį užtemdė nerimas.

„Turėjo praeiti nemažai laiko, kad suvokčiau, ką laimėjau. Netgi dabar, kai po tų įvykių praėjo jau daugiau nei 10 metų, vis dar sunku tuo patikėti. Žiūriu į filmuotą medžiagą ir negaliu suvokti, kad ten kovojų ir laimiu aš. Šiuo metu taip aktyviai nebesportuoju, tad tuos etapus prisimenu su didele nostalgija“, – prisipažįsta Justina.

Sportas užgrūdino Justinos charakterį ir išugdė geležinę valią. Net jei gyvenime nutinka situacijų, kai norisi nuleisti rankas, Justina stengiasi nepasiduoti ir įveikti bet kokius sunkumus.

„Pavyzdžiui, visą gyvenimą norėdavau išvengti odontologų ir jų atliekamų procedūrų. Dėl galimos alerginės reakcijos man negalima leisti nuskausminamųjų, tad, nors ir per sukąstus dantis, ištveriu tas procedūras ir be vaistų. Sunkiais momentais pati save drąsinu: jei kadaise galėjau ištverti smūgius į kūną, ištversiu bet ką “, – šypsosi J. Šišaitė.

Pasirinko ne sportą, o politikos mokslus

Iš pradžių Justina mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje (ji vėliau buvo pervadinta Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo vidurine mokykla), o po to perėjo į Kauno „Saulės“ gimnaziją. Jos tuometinė klasė didžiąja dalimi buvo sudaryta iš sportininkų – futbolininkų, krepšininkų, lengvosios atletikos ir kitų sporto šakų entuziastų.

Dar mokydamasi mokykloje, pati būdama profesionaliame sporte, Justina suvokė, kad sporto karjera nesitęsia amžinai: savo laiku gali siekti sportinių aukštumų, tačiau niekada nežinai, kada dėl traumų ar kitų priežasčių tavo sportinė karjera pasibaigs. Todėl Justina buvo įsitikinusi, kad gyvenime būtina turėti alternatyvą – dar vieną profesinį kelią kaip atsarginį variantą. Taigi baigusi mokyklą ji pasirinko ne sportą, o politikos mokslus.

Kadangi mokykloje jai gerai sekėsi visi dalykai, išsirinkti, ką ji norėtų studijuoti, nebuvo lengva. Kadangi mokėsi daug kalbų, domėjosi politika, ji nėrė į politikos mokslus – svajojo, kad baigusi studijas universitete įsidarbins ambasadoje. Ir šią svajonę ilgainiui išpildė: atlikusi studijų praktiką Kauno miesto savivaldybės Sporto skyriuje, vėliau stažavosi Užsienio reikalų ministerijoje, o po studijų išvyko podiplominei praktikai į Lietuvos ambasadą Ispanijoje.

„Štai ten pajutau, kad politika vis dėlto nėra man. Grįžusi į Lietuvą nutariau pratęsti politikos mokslus magistrantūroje, bet tuo metu įvyko lūžis, lėmęs sprendimą grįžti į sportą. Nors ilgus metus buvau profesionaliame sporte ir atrodė, kad šioje srityje išmanau labai daug, tad gal ir rinktis sporto studijų neverta, visgi šios studijos man davė be galo daug reikalingų žinių ir patirčių“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Sporto studijų III kurso studentė.

Eglės Norvilytės nuotrauka

Taip elgtis yra didelė klaida

Justina pataria moksleiviams, svajojantiems apie sporto studijas, visų pirma gerai įsivertinti, ar jie norėtų dirbti sporto treneriais, ar visgi norėtų tapti kūno kultūros mokytojais. Dirbdama VDU Marketingo ir komunikacijos departamento Studijų marketingo ir priėmimo skyriaus vyr. specialiste, ji susiduria su tuo, kad jaunimas kartais maišo šias kryptis.

„Kokį kelią bepasirinktų, jaunuoliams patariu šalia pagrindinių studijų rinktis ir gretutines studijas kaip variantą B. Niekada negali žinoti, kaip pakryps gyvenimas. Kalbėdamasi su moksleiviais dažnai girdžiu, kad daugelis bijo rinktis sporto studijas, nes neva iš to duonos nevalgys t.y. neuždirbs pakankamai. Tai yra netiesa – pažiūrėkite, kiek daug žmonių eina sportuoti į sporto klubus, renkasi individualias treniruotes. Tokių paslaugų poreikis didelis, tad perspektyvos puikios“, – neabejoja ji.

Didžiausia klaida, anot jos, rinktis tai, ką nori studijuoti, tik pagal studijų programų pavadinimus, net nepasidomėjus, apie ką yra tos studijos, kitaip tariant, stoti aklai ir žiūrėti, kas gi nutiks. Kaip ir klaida pradėti domėtis, kur stoti, tik besibaigiant 12 klasei – pradėti tuo domėtis reiktų būnant bent 9-10 klasėje.

J. Šišaitė turi patarimą ne tik besidomintiems sporto studijomis, bet ir norintiems pradėti sportuoti: „Neplanuokite pradėti sportuoti nuo pirmadienio, kito mėnesio ar sausio 1-osios, nes vargu, ar tai pasiteisins, ar pasiryžimas truks ilgai – veikiau tai virs atidėliojimų priežastimi. Jei tik yra noras keisti savo rutiną ir pradėti sportuoti, pradėkite čia ir dabar – šiandien. Apsiaukite sporto batelius ir prasibėkite vieną ar du kilometrus – pradžiai to pilnai pakaks. Kad ir kaip būtų sunku, niekada nepasiduokite. Šiuo gyvenimo moto vadovaujuosi ir aš pati“.

Laboratorijos duris pravėrusi mokslininkė tapo džiazuojančia fizikos mokytoja

Mokslinius tyrimus, susijusius su priešvėžine terapija, atliekanti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Gamtos mokslų fakulteto doktorantė Neringa Barauskaitė-Šarkinienė norėjo būti tokia mokslininke, kuri nedirba tik užsidariusi laboratorijoje. Važinėdama po įvairias šalies mokyklas ir dalyvaudama studijų mugėse, ji pradėjo apie savo mokslinę veiklą pasakoti moksleiviams, o tai atvėrė dar vienas galimybių duris: pasirinkusi VDU profesines studijas „Pedagogika“, ji įsidarbino Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje fizikos mokytoja.

„Priklausydama VDU Gamtos mokslų fakulteto akademinio jaunimo mokslinei draugijai „Modusas“, jau ne vienerius metus vedu edukacijas mokyklose. Lankydamasi jose pamačiau, kad įvairios taisyklės, kaip turi vykti pamoka, mokytojus suvaržo ir įspraudžia į rėmus. O mes, kaip studentai, vesdami pamokas turime daugiau laisvės – mums nėra keliami tokie dideli lūkesčiai, o ir atleidžiamos tam tikros klaidos. Kai nėra didelio spaudimo bei spraudimo į rėmus, esame labiau atsipalaidavę, taigi galime „džiazuoti“. Šiuo metu kaip fizikos mokytoja dirbu su 7-8 klasių moksleiviais, t.y. ne su dvyliktokais, kuriuos reikia ruošti egzaminams, tad mano darbe to „džiazo“ taip pat nemažai“, – apie moksleiviams vedamas pamokas pasakoja N. Barauskaitė-Šarkinienė.

Nepataria rinktis taip spontaniškai, kaip rinkosi ji pati

Baiginėdama 12 klasę ir mąstydama apie tai, ką gi pati norėtų studijuoti universitete, Neringa jautėsi pasimetusi tarp įvairių studijų programų. Mokykloje jai sekėsi kone visi dalykai, taigi turėjo rimtą iššūkį apsisprendžiant, kokią studijų kryptį rinktis – jai teko vadovautis ne tuo, kas jai geriausiai sekėsi mokytis, kaip kad tai dažniausiai daro abiturientai, o bandyti išsirinkti, kas iš visų šių dalykų jai patinka labiausiai. Galiausiai, paskutinę minutę ji nusprendė į pirmą prioritetų sąrašo vietą įrašyti VDU.

„Tai buvo vienintelis mano pasirinkimas, jokio kito universiteto į prioriteto sąrašą neįrašiau. Man be galo buvo svarbu laisvas bei visapusiškas požiūris į pasaulį ir jauną žmogų, o VDU vertybės dar ir dabar yra mano, kaip asmenybės, dalis. Tuo metu jau buvau priėmusi sprendimą, kad noriu studijuoti biologiją ir genetiką, ir niekada dėl tokio savo sprendimo nepasigailėjau. Nors, įvertinusi tai, kaip spontaniškai apsisprendžiau, dabar visgi galvoju, kad dvyliktokai galėtų skirti daugiau laiko analizei ir vertinimams, ką norėtų studijuoti ir veikti ateityje. Aš vadovavausi tuo, kad ši programa man tiesiog gražiai skambėjo“, – prisipažįsta pašnekovė.

Neringa ne vienerius metus yra moksleivių mentorė – susitinka ir kalbasi su vyresniųjų klasių mokiniais įvairiose studijų mugėse. Ji dažnai sulaukia iš jaunuolių klausimų, kaip gi jiems teisingai pasirinkti, ką studijuoti? Neringa dalijasi savo patarimu, vadovaudamasi asmenine patirtimi, kaip pati rinkosi, ką studijuoti magistrantūroje: keliavo per studijų programų tinklelį ir šįkart atidžiai analizavo, kur įsivaizduotų save kaip studentę, kas jai būtų išties įdomu ir vertinga. Galiausiai ji apsisprendė tęsti studijas gamtos mokslų srityje – magistrui pasirinko molekulinės biologijos ir biotechnologijos specialybę. Taigi ir būsimiesiems studentams ji nepataria daryti spontaniškų sprendimų vien žvilgtelėjus į skambius studijų programų pavadinimus – visgi reiktų analizuoti studijų aprašymus, žiūrėti, kuo vienos studijos skiriasi nuo kitų, įvertinti trūkumus ir privalumus, o tik tada atsakingai pasirinkti.

Savo pavyzdžiu nori laužyti nusistovėjusius stereotipus

Baigusi magistro studijas, N. Barauskaitė-Šarkinienė nusprendė toliau keliauti mokslininkės keliu – šiuo metu ji tęsia tos pačios srities studijas ir doktorantūroje, taip pat dirba jaunesniąja mokslo darbuotoja VDU Gamtos ir Technologijos mokslų tyrimų institute, ląstelių ir audinių biotechnologijų mokslinių tyrimų grupėje. Paklausta, kaip atrodo jos, kaip doktorantės ir mokslininkės, kasdienis darbas, Neringa juokiasi, kad daugumai iš pirmo žvilgsnio tokia veikla gali pasirodyti nuobodi.

„Spėju, kad daugumai išgirdus, ką veikiu, mokslininko darbas gali pasirodyti nuobodus. Pasikaustę kantrybe mes dirbame laboratorijoje – rezultato negauname iškart, čia ir dabar, kaip kad norisi šiuolaikinei mūsų jaunajai kartai. Iš tiesų šis darbas yra sunkus ir pilnas iššūkių, ypač dirbant gamtos mokslų srityje. Atliekame tyrimus su gyvais organizmais, tad kiekviena diena gali būti vis kitokia – net jei teoriškai kažkas aprašyta vienaip, praktikoje tai gali veikti visiškai kitaip. Moksle lengvų kelių nebūna.

Mano tyrimo tikslas yra susijęs su elektriniais laukais paremta priešvėžine terapija, tam, kad ją kada nors būtų galima pritaikyti kasdieniame gydyme. Atliekame in vitro tyrimus laboratorijoje, tuomet aprašome ir publikuojame straipsnius, o jau po to ta informacija remiasi medikai, pritaikydami ją klinikinėje praktikoje. Iš tiesų, vaistai nuo vėžio jau yra sukurti, tik nėra vieno efektyviausio metodo, kaip tie vaistai galėtų pasiekti ląstelę“, – akcentuoja VDU doktorantė.

Didžiausias iššūkis mokslininko darbe, anot pašnekovės, yra gauti finansavimą, t.y. parduoti savo idėją. Mokslininkas turi būti ne tik stiprus savo srities specialistas, bet ir turi gebėti tinkamai savo idėjas iškomunikuoti, taip pat jam svarbu išmanyti viešuosius pirkimus, marketingą, finansinius klausimus. Prieš gaunant finansavimą, savo idėją reikia pateikti taip, tarsi ji išgelbėtų pasaulį.

Kokie yra didžiausi stereotipai apie mokslininkus, kuriuos ji, jei tik turėtų galimybę, norėtų sulaužyti? Neringa sako, kad, nors mokslo pasaulis sparčiai keičiasi, o su juo keičiasi ir universitetų bei mokslininkų požiūris, deja, vis dar vyrauja klaidingas požiūris apie mokslo srityje dirbančias moteris.

„Šie stereotipai vis dar labai gajūs tarp vyresnio amžiaus mokslininkų vyrų. Vis dar galima išgirsti sakant: „ai, ką čia ta mergaitė padarys, ką ji čia supranta technologijų srityje“. Norėčiau būti kitokiu pavyzdžiu, parodyti pasauliui ir ypač tiems mokslininkams, su kuriais susitinku tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kad laikai keičiasi ir moterys mokslo srityje gali nuveikti ir pasiekti tikrai ne mažiau, nei mokslininkai vyrai“, – sako ji.

Nebijo pasirodyti pažeidžiama

Dar studijuodama bakalauro studijose N. Barauskaitė-Šarkinienė prisijungė prie VDU Gamtos mokslų fakulteto studentų organizacijos „Modusas“, kurios misija – populiarinti gamtos mokslus akademinėje visuomenėje, mokyklose ir organizacijose, skatinti mokinius domėtis mokslu bei rinktis gamtos mokslų studijas. Neringa trejus metus buvo šios organizacijos prezidentė, aktyviai važinėjo po mokyklas, studijų muges.

Ją ši veikla stipriai įtraukė – ilgainiui Neringa pajuto, kad jai nesinori būti mokslininke, kuri tik dirba užsidariusi laboratorijoje. Važinėdama po mokyklas ir studijų muges, ji turi galimybę jaunimui papasakoti, ką veikia ir kokius tyrimus atlieka.

Štai čia jai atsivėrė dar vienos durys – norėdama įprasminti savo, kaip mokslininkės, kasdienį darbą, naujus atradimus perteikti moksleiviams, Neringa, stodama į magistrą, kartu pasirinko ir VDU p profesines studijas „Pedagogika“. Tuomet įsidarbino valstybinėje Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje fizikos mokytoja, kurioje moko pagal Tarptautinio Bakalaureato programą.

Dirbdama mokytoja, ji visų pirma stengiasi būti nuoširdi: mokiniams nuolat akcentuoja, kad viena didžiausių vertybių jai yra atvirumas ir nuoširdumas. Neringa nebijo vaikams parodyti savo silpnybių, žmogiškumo ir pažeidžiamumo.

„Jei mane nuliūdina tam tikras mokinių elgesys, atvirai jiems pasakau, kaip jaučiuosi. Ir ši taktika veikia – jie taip pat su manimi atvirai kalba ir nebijo pasisakyti. Šiuo metu dirbu su 14-15 metų paaugliais, 7-8 klasių mokiniais, tad nemažai kalbamės apie tai, kaip išlaikyti abipusę pagarbą ir sėkmingai dirbti kartu“, – akcentuoja Neringa.

Jos pamokose fizika nėra tik sausa teorija

Pastaruoju metu stojančiųjų į fizikos specialybę sparčiai mažėja, mokyklose dirbančių fizikos mokytojų kaita yra maža, fizikos mokytojų trūksta. Pašnekovės teigimu, problema galimai slypi tame, kad fizika yra lyginama su matematika, o ši daugumai mokinių atrodo itin sunki ir neįkandama.

„Fiziką, kuri yra gamtos mokslų dalis, mokykloje, mano nuomone, mes dėstome pernelyg akademiškai. Parodome mokiniams, kad fizika tėra formulės ir skaičiavimai, bet neparodome pačios esmės – kodėl skaičiuojame ir kodėl taikome tas formules. Vaikai įprato jiems dėstomą medžiagą „iškalti“, o ne gilintis, analizuoti, išsiaiškinti ir tokiu būdu mokytis. Aš pati stengiuosi fiziką parodyti kitokią, t.y. susisieti ją praktika, taip pat kitomis disciplinomis, tokiomis kaip istorija, geografija, chemija, biologija. Mano pamokose fizika nėra tik sausa teorija. Kita vertus, kol kas nemokau dvyliktokų, tai yra neruošiu mokinių egzaminams, tai vėlgi galiu laisviau improvizuoti ir džiazuoti, turiu galimybę sudėtingas temas perteikti per praktiką, žaidimus, kūrybą“, – paaiškina pašnekovė.

Neringa pamokose moko moksleivius ne tik fizikos, bet ir stengiasi perteikti jiems svarbias vertybes – mokyti žmogiškumo, drąsos veikti ir nebijoti klausti, taip pat – mokėti planuoti savo laiką ir nepamiršti pailsėti. Pati Neringa laisvalaikiu dainuoja universiteto kameriniame merginų chore, mėgsta žygius gamtoje.

„Nėra lengva derinti doktorantūros studijas, darbą mokykloje, veiklas studentiškose organizacijose, o ir rasti laiko užsiimti mėgstama laisvalaikio veikla. Mano paslaptis, ko gero, yra gebėjimas preciziškai planuotis laiką, kartais laiką dienotvarkėje susidėlioju minučių tikslumu. Net neabejoju tuo, kad kuo daugiau susiplanuoji ir darai, tuo daugiau padarai.

Mano gyvenimo šūkis – gyventi taip, kad nei viena diena nepraeitų veltui. Tad siekiu, kad kiekviena diena būtų prasminga, neštų naudą mano mokiniams, universitetui ir mokslui. Aš 100 procentų susifokusuoju į tai, ką darau. Tai man leidžia pasiekti gerų profesinių, akademinių rezultatų, o ir tuo pačiu, tikiuosi, leidžia tobulėti ir tapti bent truputėlį geresniu žmogumi“, – sako Neringa.

Susipažino prieš 33 metus mokykloje ir po mėnesio susižadėjo – šiandien šioje ugdymo įstaigoje dirba ir jų dukra

Jaunosios pedagogės Monikos Rimkutės tėvai jau 33 metus dirba pradinių klasių mokytojais Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje – būtent tiek trunka ir judviejų santuoka. Prieš kelis dešimtmečius susipažinę šioje mokykloje, jiedu iškart pajuto vienas kitam simpatiją ir vos po mėnesio laiko susižadėjo. Ši mokykla simbolizuoja ne tik jų profesinės karjeros bei šeimyninio gyvenimo pradžią, bet ir tęstinumą – pasekusi tėvų pėdomis, šiandien šioje gimnazijoje pedagoge dirba ir jų dukra Monika.

Ko reikia, kad daugiau jaunų žmonių rinktųsi pedagogo profesiją, nebijotų eiti dirbti į mokyklas, o ir pasiliktų jose ilgus metus, kaip kad ir jos tėvai? M. Rimkutė, šiemet baigusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvojo užsienio kalbos mokymo bakalauro studijas, įsitikinusi, jog pats svarbiausias dalykas – nebijoti atvirai pasidžiaugti savo kasdieniu darbu, nes juk ne viskas yra taip juoda ir sunku, kaip dažnai yra piešiama viešojoje erdvėje.

„Mokytojo darbas išties nėra lengvas, bet jūs man įvardykite bent kokį kitą darbą, kuris būtų tik lengvas ir džiugus? Jeigu nori nuolat mokytis, augti ir tobulėti, mokytojo darbas tam yra pats tinkamiausias“, – įsitikinusi ji.

Pakeitė kryptį – pasekė tėvų pėdomis

Tiesa, apie mokytojo darbą Monika taip galvojo ir kalbėjo ne visada. Abu Monikos tėvai ilgus metus dirba Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje, kurioje ir ji mokėsi, o ir šiuo metu pati dirba. Taigi jai, kaip pedagogų atžalai, tėvų kolegos mokytojai nuo seno prognozavo, kad ir ji taps mokytoja. Tačiau nuo pat vaikystės Monika kartojo, kad pedagogo darbo tai jau tikrai nedirbs! Tik paauglystėje, kai pradėjo savanoriauti įvairiose vaikų ir jaunimo stovyklose, suprato, kad visgi norėtų studijuoti ir dirbti kažką, kas susiję su vaikais.

„Stovyklose pamačiau, kad vaikai noriai manęs klausosi, kad mes lengvai randame bendrą kalbą. Taigi to vedina iš pradžių nusprendžiau stoti į Kauno kolegiją studijuoti ikimokyklinį ugdymą. Vis dėlto studijų metu padirbusi auklėtoja, labai greitai nusprendžiau pakeisti studijų kryptį ir pasekti tėvų pėdomis – rinktis pradinį ugdymą. Gal dėl to, kad pradinukai didesni, jau visai kitaip mąsto ir bendrauja negu darželinukai, man tai pasirodė artimiau. Pajutau nenumaldomą norą būti tokia, kaip mano tėvai, ir mokyti vaikus mokykloje“, – apie atrastą pedagogo pašaukimą pasakojo M. Rimkutė.

Savanorystės patirtis, ypač katalikiško pobūdžio stovyklose, buvo kertinė patirtis, padėjusi atrasti savąjį pašaukimą. Su kai kuriais vaikais, su kuriais jai kadaise teko dirbti vaikų ir jaunimo stovyklose, Monika bendrauja iki šiol. Nors visada buvo komunikabili, laisvai bendraujanti, pašnekovė sako, kad būtent ten ji išmoko atrasti tikrąjį ryšį su žmonėmis, pajuto norą mokyti ir padėti vaikams skleistis bei tobulėti.

„Dabar, dirbdama mokytoja mokykloje, suprantu, kiek daug pati kasdien mokausi iš vaikų. Kartais atrodo, kad aš, kaip suaugęs žmogus, jau daug visko žinau, moku, turiu įvairios patirties. Visgi kartais vaikai parodo, kad turiu dar labai daug ko išmokti, sužinoti, patirti. Ir ne tik darbinėje sferoje, bet ir kalbant apie kasdienį gyvenimą, pasaulio pažinimą. Vaikai uždega norą patirti, pažinti, žinoti, gebėti atsakyti į jų klausimus. Jie suteikia man noro augti, tobulėti ir nesustoti“, – prisipažįsta ji.

Studijos tik patvirtino tą jausmą, kad sustoti mokytis nevalia – laikai keičiasi, atsiranda naujos metodikos, technologijos, įrankiai, taigi reikia spėti juos įvaldyti ir neatsilikti. Dirbdama su vyresnio amžiaus kolegomis ji tą jaučia ir praktikoje: pedagoginį darbą dirba smalsūs ir žingeidūs žmonės, kurie, mokydami kitus, ir patys mokosi visą gyvenimą.

Neišskiriama ir kūrybinga pora

Kauno Jono Pauliaus II gimnazijoje Monikos tėvai dirba pradinių klasių mokytojais jau 33 metus – beveik tiek trunka ir judviejų santuoka. Prieš kelis dešimtmečius susipažinę šioje mokykloje, jiedu iškart pajuto vienas kitam simpatiją ir vos po mėnesio laiko susižadėjo.

Pašnekovė mena, kad vaikystėje ji su broliu įprastai matydavo tėvus dirbančius ne tik mokykloje, bet ir namų aplinkoje – jie nuolat nešdavosi darbus į namus ir diskutuodavo profesiniais klausimais.

„Tuo metu pradinių klasių mokytoju dirbantis vyras, koks ir buvo mano tėtis, mokyklose buvo retenybė, taigi jis buvo labai mėgstamas ir vertinamas. Be to, jis visada buvo labai aktyvus – įvairiomis progomis jis rūpindavosi mokyklos puošyba, organizavo renginius, išvykas, ekskursijas. Tėvai buvo neišskiriama pora, jie nuolat buvo kartu ir namuose, ir mokykloje.

Su broliu matėme, kaip jie taiso darbus, taigi ir patys anksti pradėjome rašyti ir skaityti, greitai išmokome lietuvių kalbos taisykles, nes jie nuolat apie jas diskutavo, skatino mus gerai mokytis“, – prisimena M. Rimkutė.

Monikos mama iš pradžių dirbo rusų kalbos mokytoja, tačiau kai jos kurso draugės po vienų studijų išėjo studijuoti pradinį ugdymą, ji taip pat susigundė šia galimybe, taigi pasirinko šią specialybę. O štai Monikos senelis, tėčio tėtis, buvo medžiotojas, ir tikėjosi, kad sūnus užaugęs taps girininku, urėdu – prižiūrės ir puoselės miškus. Visgi šio kelio jis nepasirinko: sekdamas savo pirmosios mokytojos pavyzdžiu, kuri jam buvo didysis įkvėpimas ir autoritetas, Monikos tėtis ir pats pasirinko pedagogo kelią – norėjo tapti tokiu pačiu mokytoju vaikams, kaip kad jam buvo jo pirmoji mokytoja.

„Mudvi su mama esame jautrios asmenybės. Mama mane išmokė, kad nereikia slėpti savo emocijų – jeigu po ketverių metų išleidi savo mokinius ir tau yra liūdna, nieko tokio atvirai liūdėti ir parodyti vaikams, kad jie tau rūpi.

M. Rimkutė su tėvais

Tėtis nuolat skatina mane ieškoti kūrybinių, nestandartinių sprendimų, būti iniciatyviai. Jis taip pat nuolat akcentuoja, kad svarbu kurti atvirą, draugišką, pasitikėjimu grįstą santykį su vaikais. Ir jei yra kažkokia problema, būtina ją iškart spręsti, o ne apsimesti, kad nieko nevyksta ir nieko nematau. Labai džiaugiuosi, kad tėvai dalijasi profesiniais patarimais ir gyvenimiška patirtimi – jie man yra sektinas pavyzdys“, – neslepia Monika.

Svarbu, su kokiais lūkesčiais praveriame mokyklos duris

Pradėjusi dirbti mokykloje, VDU Švietimo akademijos studentė po truputėlį mokėsi pasitikėti vaikais, net ir patiems mažiausiesiems suteikti svarbių atsakomybių bei įsipareigojimų. Šiuo metu ji yra antrokų auklėtoja. Monika pasakoja, kad viena iš jos auklėtinių šiais metais buvo atsakinga už mokinių pažymėjimą prie valgyklos, kitas antrokas pasirūpindavo, kad mokiniams klasėje netrūktų jokių kanceliarinių priemonių – rūpestingai primindavo klasės draugams, kur klasėje sudėtos vienos ar kitos priemonės. Patirtis rodo, kad mokiniai tikrai gali daugiau, nei mes galėtume iš jų tikėtis, o šis pasitikėjimas juos pačius tik dar labiau augina ir ugdo.

„Vienos auklėtinės mama norėjo keisti mokyklą, nes neatrado ryšio su prieš tai buvusia mano auklėtinių pirmos klasės mokytoja. Jos pirmokė dukra kartojo, kad mokykloje jai mokytis neįdomu. Antroje klasėje pradėjus dirbti kartu, vos po kelių mėnesių šios mergaitės mama atėjo man asmeniškai padėkoti – ji tikino pagaliau esanti rami, nes dukra pradėjo noriai mokytis, tapo motyvuota ir įsitraukusi. Tai labai gabus vaikas, kuriam, pasirodo, tiesiog neužtekdavo įprastų užduočių. Reikėjo labai nedaug, kad situacija išsispręstų. Taigi turėtume labiau vieni kitais pasitikėti, atvirai kalbėtis ir nebijoti įvardyti problemų bei to, kas mus neramina ar jaudina“, – prisipažino pašnekovė.

M. Rimkutė diplomų teikimo šventėje

Monika sako, kad mokytojo darbas išties nėra lengvas, bet jeigu nori augti ir tobulėti, pedagogo profesija tam yra pati tinkamiausia: „Žinoma, mūsų kasdieniame darbe būtina turėti kantrybės ir užsispyrimo, pozityvaus nusiteikimo. Jei tikėsimės, kad mums atėjus į mokyklą užteks stovėti prie lentos ir mokiniams papasakoti tai, ką žinome, o visa kita bus padaryta už mus, taip tikrai nebus. Taigi svarbu ir tai, su kokiomis baimėmis, lūkesčiais ir tikslais praveriame mokyklos duris“.

Metų mokytojui M. Karanauskui patikėta VDU vėliavnešio misija

Prieš penkerius metus Vytauto Didžiojo universitete (VDU) buvo pradėta inicijuoti VDU vėliavnešio iniciatyva, kurios tikslas – į aktyvių alumnų rankas perduoti VDU idėjas simbolizuojančią vėliavą ir kviesti ją kelti kaip simbolį, kviečiantį bendrauti ir burtis visus VDU idėją palaikančius.

Birželio 21 d., VDU Švietimo akademijoje Vilniuje diplomų teikimo šventėje VDU vėliavnešio misija buvo patikėta absolventui, Vilniaus Balsių progimnazijos geografijos mokytojui, Šiaurės licėjaus visuomeninio ugdymo departamento vadovui, geografijos mokytojui. M. Karanauskas teigia: „Ši misija įpareigoja toliau tęsti savo veiklas mokyklose, dirbti su vaikais ir garsinti pedagogo profesiją“.

Šiemet lrytas.lt projekte Mantas išrinktas Metų mokytoju, mokykloje pedagogu dirba daugiau nei vienuolika metų.

„Kai tik įsidarbinau, maniau, metus laiko padirbėsiu, o jau tada žiūrėsiu, kaip čia viskas galės būti toliau. Tačiau po metų jau aiškiai žinojau, kad ir toliau noriu dirbti mokykloje: mane turbūt labiausiai motyvavo puiki atmosfera kolektyve, šaunūs kolegos. Išties jaučiausi esantis savo vietoje, dariau tai, kas man patinka ir yra įdomu. Žinoma, pirmosios pamokos nebuvo lengvos, tenka pripažinti, kad iššūkių buvo ir nemenkų. Bet štai jau 11 metų dirbu mokykloje, vadinasi, kaip ir pavyko“, – sako M. Karanauskas.

Primename, kad VDU vėliavnešys atlieka bendruomenės narių vienijimo funkciją, skatina VDU absolventus palaikyti ryšį su universitetu, kviesdamas juos bendroms veikloms. Jis yra informacinis žmogus savo mieste, miestelyje ar regione, atliekantis tarpininko tarp universiteto ir absolventų vaidmenį, prisidedantis prie VDU idėjų viešinimo.

VDU Švietimo akademijoje vyko projekto DISCO+ susitikimas

Renata Bernotienė, Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, Jolita Kudinovienė, Jovita Ponomariovienė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija

Birželio 17–21 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyko tarptautinio „Erasmus+“ projekto DISCO+ susitikimas.

Prabėgo ypač darbinga, studentiško skardaus juoko ir gilių mokslinių diskusijų kupina, vasariško lietaus gaivinama savaitė. Tai buvo pirmasis visų projekte dalyvaujančių šalių dėstytojų, mokytojų ir studentų susitikimas, kurio metu buvo analizuotos tokios temos kaip daugiakalbystė, mediacija, įtrauktis, kritinis mąstymas, STEM ugdymas, žaidimo pagrindu analizuojamas dalykinis turinys, apimantis skirtingų šalių patirtis bei kontekstus. Projekto veiklos orientuotos į pradinio ugdymo šiuolaikinės didaktikos turinį, kasdienio darbo procesus, vykstančius klasėje, kai siekiama sudaryti sąlygas kiekvienam, pagal jo poreikius, kai atsisakoma tokių sąvokų kaip „geriausia pamoka ar veikla“, nes tokios universalios pamokos tiesiog nėra. Svarbiausia, kad ji būtų pritaikyta atsižvelgiant į besimokančiuosius. Todėl kalbamasi ir tariamasi iki detalių, nes didaktikoje svarbus kiekvienas elementas, o dominuojantys klausimai, į kuriuos ieškoma atsakymo, yra tokie: „Kas? Kaip? Kodėl? Kokiu tikslu? Kas iš to?“ Seminaro metu skambėjusi viena iš jungiančių temų – pozityviai, geranoriškai nusiteikęs mokytojas, nes toks nusiteikimas padeda pastebėti kiekvieną mokinį, kiekvieną ugdymo elementą bei priimti reikiamą sprendimą siekiant kiekvieno individualios ūgties.

Projektą DISCO+ administruoja Prancūzijos Bretanės universitetas / INSPE de Bretagne.

Projekto partneriai:

Prancūzijos Kano universitetas / INSPE de Caen,
Italijos Aostos universitetas / University of Aosta,
Italijos Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir rengimo centras / Assessorat Aoste,
Ispanijos Kordobos universitetas / UCO
Rumunijos Botošanio universitetas ir pedagogų kvalifikacijos centras / CNTL Botosani,
Vengrijos Pečo universitetas / University of Pécs,
Vengrijos PSKI Kecskemetas / PSKI Kecskemét.

Projekto strateginis patarėjas – Nyderlandų įmonė Tarpvalstybinis mokymasis ir darbas / Voorzitter expertteam grensoverschrijdend leren en werken Limburg.

Daugiau apie projektą

Doc. dr. Lina Miltenienė: efektyvi pagalbos sistema – įtraukiojo ugdymo sėkmės veiksnys

Ką šalies mokyklos turi daryti, kad visi joje besimokantys vaikai – ir tie, kurie turi individualių poreikių, ir jų bendraklasiai – galėtų pilnavertiškai mokytis kartu vienoje klasėje, darydami individualią pažangą pagal savo turimą potencialą? Anot Linos Miltenienės, VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedijos, specialiosios pedagogikos) bakalauro programos vadovės ir docentės, tai dilema, kurią ne vienerius metus sprendžia ir mokyklų, ir savivaldybių vadovai, ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, drauge ieškodami pačių efektyviausių pagalbos modelių ir sprendimo būdų.

Problema ta, kad šiandien pagalbos prieinamumo lygis visiems vaikams šalies ugdymo įstaigose yra labai skirtingas, t.y. mokyklos stipriai skiriasi viena nuo kitos pagal savo įtraukiojo ugdymo kultūrą ir praktiką, turimus pagalbos specialistų išteklius. Jei vienose sistema veikia gana efektyviai ir sustyguotai, vaikai sulaukia reikiamos pagalbos, tai kitose pagalbos sistemos nėra arba tik pradedama ja rūpintis – per 30 metų dalis mokyklų nepadarė nieko, nors turėjo tokias pačias galimybes.

Jie turi didesnę riziką nesulaukti pagalbos

Įtraukusis ugdymas yra apie įvairius besimokančiųjų poreikius, jų pažinimą bei siekį užtikrinti kokybišką ugdymąsi kiekvienam vaikui, nepaisant poreikių įvairovės ir vengiant bet kokios diskriminacijos. Visgi Lietuvoje gan ilgą laiką įtraukusis ugdymas buvo suprantamas siaurąja prasme: jis sietas tik su kažkuria viena besimokančiųjų grupe, dažniausiai – vaikais, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalios ar sutrikimų.

Išgirdę sąvoką įtraukusis ugdymas mes tarsi automatiškai susiejame, kad bus kalbama apie vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių.

„Iš tiesų įtraukusis ugdymas yra ne tik apie šiuos vaikus, bet apie mus visus kartu, nuolatinį mokymąsi būti, gyventi, mokytis drauge, nepaisant jokių individualių skirtumų. Ir nors įtraukiojo ugdymo šiuolaikinė plačioji samprata skatina mus matyti didesnę poreikių įvairovę, skatina personalizuotą požiūrį ir įvairių poreikių aprėptį, visgi taip nutinka, kad kai kurios asmenų grupės, kalbant apie įtraukties procesus, minimos dažniau, joms skiriama daugiau dėmesio. Tai yra susiję su tam tikrų grupių asmenų didesniu pažeidžiamumu ir didesne rizika būti diskriminuojamiems, nesulaukti pagalbos, pavyzdžiui, dėl finansų stokos, arba didesne rizika būti atstumtam arba tapti patyčių objektu dėl turimų individualių, labai skirtingų poreikių, kurie kitiems yra mažai pažįstami ar sunkiai suprantami“, – sako VDU docentė L. Miltenienė.

Tarp didesnį pažeidžiamumą turinčių asmenų ji įvardija vaikus, kurie turi negalių, sutrikimų, kurių individualūs poreikiai yra didesni nei kitų. Didesnę riziką patiria ir tie vaikai, kurie auga šeimose, patiriančiose socialinių-ekonominių sunkumų, atvyksta iš kitos šalies, kultūros ir pan.

Paklausta, kodėl Lietuvoje visgi tiek daug kalbame būtent apie vaikus, turinčius individualių arba specialiųjų ugdymosi poreikių, L. Miltenienė sako, kad viena galimų priežasčių yra ilgai vyravusi siauroji įtraukiojo ugdymo samprata. Kita priežastis – jog tai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų grupių, t.y. vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalių ar sutrikimų. Deja, jų poreikiai ne visada tinkamai tenkinami. Kartais tai lemia finansinių ir žmogiškųjų išteklių, kompetencijos stoka, o kartais tiesiog likęs stereotipinis diskriminacinis požiūris, kad vaiko sutrikimas ar negalia yra svarus argumentas, leidžiantis vaiką atskirti nuo bendraamžių ir nukreipti mokytis specialiojoje mokykloje ar specialiojoje klasėje. Bet tiesa yra ta, kad vieta, kur mokosi vaikas, pati savaime neužtikrina nei ugdymo kokybės, nei pagalbos veiksmingumo. Daug svarbesni yra kiti veiksniai, tai yra orumo jausmas, dalyvavimas, efektyvios didaktinės strategijos, galimybė plėtoti savo individualias galias ir gebėjimus, personalizuotas požiūris. Ir nė vienas iš jų nėra susijęs tik su viena konkrečia ugdymo aplinka.

Efektyvi pagalbos sistema – įtraukiojo ugdymo sėkmės veiksnys

Kai kalbame apie įtraukųjį ugdymą, neatsiejama mūsų diskusijos dalis yra pagalbos įvairovei sistema. Būtent gerai veikianti ir efektyvi pagalbos įvairovei sistema yra viena iš įtraukiojo ugdymo sėkmės sąlygų.

„Visi mes galime turėti individualių poreikių, tik jų dydis gali būti nevienodas. Bet kuriam iš mūsų viename ar kitame gyvenimo, mokymosi etape gali prireikti pagalbos. Vieniems vaikams, atsidūrusiems tokioje situacijoje, užteks draugų ar mokytojo pritaikytų sprendimų ir pagalbos, o kitų poreikis pagalbai gali būti didesnis“, – akcentuoja docentė.

Anot pašnekovės, kai kalbame apie įtraukties procesus ugdymo įstaigose ir pagalbos sistemą, turime mąstyti sistemiškai – galvoti ne tik apie pavienius švietimo pagalbos specialistus, bet žvelgti plačiau, įsivertinant, kokius materialinius ir žmogiškuosius išteklius turime, ko neturime ir kaip tai galima panaudoti, kad laiku pastebėtume tuos, kurie susiduria su sunkumais, mokymosi kliūtimis ir jas pašalintume arba padėtume tas kliūtis įveikti.

Doc. dr. L. Miltenienė

Atsakyti į klausimą, kaip pagalbos sistema galėtų veikti efektyviau ir kaip tuos turimus išteklius panaudoti vaikų sėkmei, gali padėti daugiapakopės pagalbos sistemos principų supratimas. Remiantis šia koncepcija, pirmiausiai svarbu pasirūpinti kasdiene mokymosi pagalba mokiniams, t.y. tinkamai organizuoti pirmojo lygmens pagalbą. Mokymosi (arba pirmojo lygmens) pagalba yra kasdienė pedagoginė pagalba, kurią didžiausia apimtimi teikia mokytojas (bendradarbiaudamas su mokiniais, tėvais, pagalbos specialistais) visiems klasės vaikams kiekvieną pamoką, kiekvieną dieną. Mokytojas stebi mokinio individualią pažangą, čia ir dabar teikia jam grįžtamąjį ryšį, pastebi jo sunkumus, į juos reaguoja, diferencijuoja užduotis ir jas adaptuoja, taiko universalų dizainą mokymuisi ar kitas efektyvaus mokymosi strategijas ir pan. Kokybiškai teikiama pirmojo lygmens pagalba turėtų užtikrinti sėkmingą mokymąsi 90 proc. vaikų. Kitai daliai vaikų tokios pagalbos gali neužtekti, todėl būtina pasirūpinti, kad mokykla turėtų įvairių specializacijų pagalbos specialistus (psichologą, socialinį pedagogą, logopedą, specialųjį pedagogą ir kt.), kurie galėtų suteikti labiau individualizuotą pagalbą mokiniams, turintiems ypatingesnių poreikių ir didesnį negu įprasta poreikį pagalbai, taip pat reikalingas konsultacijas mokytojams, tėvams labai specifiniais su vaiko ypatingumu susijusiais klausimais.

Prisideda kuriant geresnę kultūrą mokykloje

VDU mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, kurie grindžiami įtraukiojo ugdymo koncepcija. Tokie tyrimai paprastai reikalauja sisteminio požiūrio, yra kompleksiški ir daugiamačiai. Viename iš tokių tyrimų buvo detaliau analizuojama tiek bendrai mokymosi pagalbos, tiek specialistų pagalbos veiksmingumas, pagalbos poveikis mokyklos funkcionavimui.

Efektyvi pagalbos sistema, pasak L. Miltenienės ne tik padeda mokiniams, bet ir paskatina svarbius pokyčius organizacijoje.

„VDU mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad tinkamai veikianti švietimo pagalbos sistema, kai ugdymo įstaigoje dirba skirtingi švietimo pagalbos specialistai – psichologas, socialinis pedagogas, logopedas, specialusis pedagogas, veikia pilna vaiko gerovės komisija, kuri dirba efektyviai ir komandiškai – daro didelį teigiamą poveikį visai ugdymo įstaigos bendruomenei, jos tolerancijai ir požiūriui į įvairovę, – akcentuoja pašnekovė. – Tai prisideda kuriant geresnę kultūrą mokykloje: mokyklos bendruomenė atviriau priima mokinių įvairovę, mokinius, turinčius individualių poreikių, labiau linkę jiems padėti“.

Mokinių apklausa rodo, kad patys mokiniai, kurie gauna šių atskirų pagalbos specialistų – psichologo, socialinio pedagogo, logopedo – pagalbą, ją vertina kaip veiksmingą. Šių specialistų pagalba vaikams tampa tam tikru apsaugos veiksniu, t.y. saugo juos nuo įvairių rizikų, tokių kaip patyčios, lemia palankesnį mokyklos kultūros ir pagalbos vertinimą.

Deja, bet negaunančių šią pagalbą vaikų mokyklose vis dar yra nemažai. Dalis mūsų šalies mokyklų neturi specialiojo pedagogo, logopedo, psichologo, taigi dalis vaikų pagalbos nesulaukia. Pagalbos specialistų nebuvimas dar labiau apsunkina šių vaikų ugdymosi situaciją, bet ne tik jų – daug praranda ir visa mokyklos bendruomenė. Tyrimai rodo, kad tose mokyklose, kuriose šių specialistų iš dalies trūksta arba visai nėra, dažniau vyrauja diskriminacinė kultūra.

Dar viena pažeidžiamųjų grupė

„Atlikti tyrimai išryškino dar vieną skaudulį – mokinių, kurių akademiniai pasiekimai yra žemi, t.y. kurie mokosi silpnai arba patenkinamai, gaudami penketukus-šešetukus, pažeidžiamumą ir pagalbos jiems stoką. Tai rodo, kad dėmesio trūksta ne tik specialistų teikiamai pagalbai, jos prieinamumui, bet ir bendrai visai mokymosi pagalbos sistemai, kurios kokybė itin svarbi mokymosi sunkumų patiriantiems vaikams.

Įdomu tai, kad ši grupė vaikų, lyginant su geriau besimokančiaisiais ir tais, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių ir gauna specialistų pagalbą, prasčiau vertina bendrai visą mokymosi pagalbos situaciją. Silpnai besimokantys vaikai nurodė per mažai sulaukiantys mokytojų ir bendraamžių pagalbos, jie dažniau patiria patyčias ir diskriminaciją. Jie prasčiausiai iš visų vaikų grupių vertina bendrą pagalbos kultūrą mokykloje ir visą pagalbos veiksmingumą“, – pasakoja VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedijos, specialiosios pedagogikos) bakalauro programos vadovė.

„Atlikti tyrimai parodė galimas veikimo kryptis. Mes visą pagalbos įvairovei sistemą turime matyti sistemiškai, kaip vieną vienetą, o ne kaip atskirą mokytojo pagalbą klasėje ar švietimo specialisto pagalbą. Ir jeigu mums atrodo, kad užtenka to, jog specialusis pedagogas padirbėtų su mokiniu vieną ar du kartus per savaitę ir tas vaikas pradės geriau mokytis, tai klystame, nes greičiausiai nepradės.

Kad skirtingo lygmens pagalba būtų veiksminga, būtinas bendradarbiavimas ir ieškojimas formų, kaip galėtume daugiau dirbti drauge. Reikia komandinio kalbėjimosi apie tai, kokie yra vaiko poreikiai, kokios pagalbos formos dirbant su juo būtų efektyviausios. Galbūt pagalbos specialistai gali dalį laiko savo pagalbą teikti klasėje, dirbdami kartu su mokytoju, tokiu būdu padidėtų bendrai pagalbos prieinamumas ir silpniau besimokantiems vaikams, tačiau neturintiems nustatytų specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai didelė ir nelengva užduotis mokykloms – ieškoti įvairių kompetencijų sinergijos ir tinkamiausio pagalbos modelio savo įstaigoje“, – įsitikinusi L. Miltenienė.

Renkasi tvirtai vertybiškai apsisprendę žmonės

Šiandien viena iš aktualių problemų, keliančių itin aistringas diskusijas švietimo bendruomenėje, anot pašnekovės, yra tai, kad nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. visos mokyklos įpareigojamos užtikrinti vaiko poreikius atitinkančią pagalbą, t.y. prisiimti atsakomybę už kiekvieno vaiko ugdymą ir pagalbos jam užtikrinimą. Iki šiol galiojusi teisė mokykloms nepriimti mokinio, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių, jei mokykla neturi reikalingų specialistų, nulėmė tai, kad šiandien mokyklos yra labai skirtinguose įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo etapuose ir stipriai skiriasi viena nuo kitos pagal savo įtraukiojo ugdymo kultūrą ir praktiką.

„Visos mokyklos veikia jau 30 metų tame pačiame švietimo politikos kontekste. Kai kurios mokyklos įtraukiojo ugdymo tikslų siekė nuosekliai, būrė pagalbos specialistų komandas, turi pilnas vaiko gerovės komisijas, kuriose dirba visi pagalbos specialistai, tačiau kai kurios mokyklos neturi nei vieno pagalbos specialisto arba turi vos vieną ar kelis. Dalis mokyklų per tuos 30 metų nepadarė nieko, nors turėjo tokias pačias galimybes. Šiandien, aktualizavus įtraukiojo ugdymo tikslus, stebimos didelės mokyklų pastangos tobulinti pagalbos sistemą, tačiau susiduriama ir su dideliu pagalbos specialistų trūkumu. Norėtųsi tikėti, kad 2024 m. rugsėjo 1-oji bus ne kažko labai naujo, o naujos kokybės pradžia“, – viliasi docentė.

Vilties dėl svarbių pokyčių teikia ir tai, kad pastaraisiais metais besirenkančiųjų specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijas daugėja. Į šias studijas ateina ir ką tik mokyklas pabaigę jaunuoliai, ir brandą pasiekę žmonės, anksčiau baigę kitas studijas, bet supratę, kad tai nebuvo jų kelias – jie atranda save būtent specialiojoje pedagogikoje arba logopedijoje.

„VDU Švietimo akademijoje Kaune ir Vilniuje šias studijas įprastai renkasi tvirtai vertybiškai apsisprendę žmonės, pripažįstantys asmens individualumą, neabejingi vaikų, turinčių sutrikimų ar negalių poreikiams. Jiems svarbu atstovauti šių vaikų interesams ir prisidėti prie jų ugdymosi sėkmės. Kai kurie studentai yra labai brandūs ir jau studijų pradžioje geba tai įvardyti patys, pagrįsdami savo motyvaciją rinktis šias studijas, kiti tiesiog turi tą jausmą, kad nori padėti. Žodis „padėti“ juos veda į priekį – jie supranta, kad yra iš tų žmonių, kuriems patinka padėti kitiems. Ir jie šias bei kitas, pamatinėmis žmogaus teisėmis grįstas, vertybes dažnai atranda ar tvirčiau supranta studijuodami: jau po pirmųjų metų dažnas iš jų pajaučia, kad yra ten, kur turi būti, ir daro tai, ką visada norėjo daryti“, – sako L. Miltenienė.

VDU pradeda priėmimą į profesinių studijų programą „Pedagogika”

Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) skelbia priėmimą į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas studijų vietas profesinių studijų programoje „Pedagogika“.

Profesinių studijų programa „Pedagogika“ trunka vienerius metus, ją baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir išduodamas baigtas studijas ir kvalifikaciją liudijantis valstybės pripažintas Studijų pažymėjimas.

Programa skirta asmenims, dirbantiems ar ketinantiems dirbti švietimo institucijose, kuriose reikalaujama pedagogo kvalifikacijos.

Pedagoginių studijų programą sudaro teorinė dalis (paskaitos, seminarai, praktiniai darbai), kurios apimtis 720 val., pedagoginė praktika (atliekama bendrojo ugdymo mokyklose), kurios apimtis 800 val. ir savarankiškai rengiamas baigiamasis darbas, kurio apimtis – 80 val.

Studijos bus vykdomos Kaune ir Vilniuje, todėl teikiant prašymus pasirinkite vieną miestą, kuriame numatote studijuoti. Studijos prasidės rugpjūčio 27 d. Kaune, rugpjūčio 28 d. Vilniuje.

Prašymus galima pateikti iki birželio 24 d. 24 val. internetu: https://epasirasymas.vdu.lt/

Dalyvauti konkurse į valstybės finansuojamas vietas gali tik turintys atitinkamos krypties išsilavinimą, būtiną nurodytų dalykų mokytojų kvalifikacijai pagal Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-774.

Dokumentų pateikimas ir priėmimas į studijas vyks pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nurodytas sritis:

Į STEM sritį dokumentus teikia kandidatai turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, informatikos, inžinerinių technologijų (inžinerinių technologijų – priimami asmenys, kurie yra baigę technologijos mokslų, biomedicinos mokslų studijų srities, žemės ūkio ir veterinarijos studijų krypčių grupės studijų programas; technologijų mokslų, inžinerijos mokslų, žemės ūkio mokslų studijų krypčių grupės studijų programas) dalykų mokytojams.
Į HUMAN sritį dokumentus teikia kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną kalbų (lietuvių kalbos ir literatūros, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, lenkų), istorijos ir geografijos sričių dalykų mokytojų kvalifikacijai.
Į KITI sritį dokumentus teikia kandidatai turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną: dailės, etikos, fizinio ugdymo, muzikos, šokio, teatro, tikybos, filosofijos, ekonomikos, pilietinio ugdymo, teisės, nacionalinio saugumo ir krašto gynybos dalykų mokytojų kvalifikacijai.
Į SPECIALIZACIJA sritį dokumentus teikia kandidatai, turintys aukštojo mokslo kvalifikaciją, būtiną socialinei pedagogikai; planuojantys vėliau įgyti specialiojo pedagogo, logopedo, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, pradinio ugdymo pedagogo kvalifikaciją; dėstyti gyvenimo įgūdžių dalyką. Šioje srityje galima pretenduoti tik į valstybės nefinansuojamas studijų vietas.

Stojantieji turi pateikti 2024 m. priėmimo taisyklėse nurodytus dokumentus.

Pateikus dokumentus, rekomenduojame pasitikrinti, ar pateiktas prašymas sistemoje tikrai yra, dar kartą prisijungiant. Atkreipkite dėmesį, kad įkeliamų dokumentų apimtis neturi būti didesnė, nei nurodyta sistemoje.

Visi stojantieji turi dalyvauti motyvacijos pokalbyje, kuris vyks nuotoliniu būdu birželio 26, 27, 28 dienomis.

Informacija apie motyvacijos pokalbio eigą ir tvarkaraštis kiekvienam stojančiajam bus išsiųsti prašymo formoje nurodytais el. pašto adresais, todėl pasitikrinkite „Spam” ar „Junk” katalogus savo el.pašto dėžutėje.

Kad VDU administratorių siunčiami laiškai su svarbia informacija sėkmingai pasiektų Jūsų pašto dėžutę, rekomenduojame įtraukti adresus: vaida.luksiene{eta]vdu.lt (pasirinkusiems studijuoti Kaune) ir romute.sainer[eta]vdu.lt (pasirinkusiems studijuoti Vilniuje) į savo el.kontaktų sąrašą.

Priėmimo sąlygos 2024 m. priėmimo taisyklėse.

Priėmimo etapai

Daugiau informacijos apie priėmimą į profesines studijas „Pedagogika“:

Ketinantiems studijuoti Kaune:

Ketinantiems studijuoti Vilniuje:

Prasidėjo priėmimas į edukologijos mokslo krypties doktorantūros studijas

Prasidėjo priėmimas į edukologijos mokslo krypties doktorantūros studijas 2024 m.

Prašymų dalyvauti priėmime į doktorantūros studijas registracija vyksta 2024 06 03 – 2024 08 30.

Sąlygas rasite čia:

Admission to the Education Ph.D. Program

Praėjusiais metais tarptautinės mokslo bendruomenės ekspertai vertino Lietuvos mokslo ir studijų institucijų vykdomos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kokybės lygį tarptautiniame kontekste, taip pat šios veiklos ekonominį ir socialinį poveikį bei perspektyvumą. Edukologijos vertinamieji vienetai Lietuvoje, priklausomai nuo šalies universiteto, iš tarptautinių ekspertų gavo nuo 3,5 iki 4,5 balo – edukologijos kryptyje Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) sulaukė aukščiausio įvertinimo.

„Mes turime stiprius mokslininkus, kurie vykdo aukščiausio lygmens tyrimus įvairaus masto, tematikų ir temų, mokslo programų, užsakomųjų tyrimų, tikslinių tyrimų sąrangose. VDU Švietimo akademijos edukologijos mokslininkai publikuoja savo intelektinius produktus (straipsnius, knygas) tarptautiniuose aukščiausio lygmens mokslo leidiniuose, leidžia knygas pasaulinio lygmens tarptautinėse leidyklose, yra kviečiami rengti knygų dalis tarptautiniuose leidiniuose. Jie skaito pranešimus visame pasaulyje, dėsto užsienio universitetuose kaip vizituojantys mokslininkai, dalyvauja įvairiose tarptautinėse misijose, yra ekspertai bene visose tarptautinėse mokslo programose. Jų atliekami tyrimai pritraukia žymių pasaulio mokslininkų (tarp kitko, ne tik edukologijos mokslo) dėmesį, todėl užsienio mokslininkai noriai tampa VDU Švietimo akademijos ir Edukologijos tyrimų instituto vykdomų projektų komandų vadovais ir nariais, atvyksta dėstyti doktorantams. Keičiamės su jais tarpusavio patirtimis – mes mokomės iš jų, o jie iš mūsų“, – pabrėžia VDU Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto direktorė prof. dr. Vilma Žydžiūnaitė.