Istorijos mokytoja: „Ateityje mokykla taps asmenybių mokykla”

Šiandien mokytojas nebeapsiriboja vien mokyklos sienomis. Dauguma mokytojų žengia koja kojon su technologijomis ir globalaus pasaulio iššūkiais. Penkerius metus gimnazijoje pradirbusi istorijos mokytoja, Marija Serbintaitė praėjusiais metais socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį „Fema“. Netrukus Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis mergina išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams: „Pamačiau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai – nemažai dirbant mokykloje. Aš tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo“, – tikina Marija.

Mergina viliasi, jog vieną dieną mokymosi įstaiga taps asmenybių mokykla. Pasak švietimo projektų vadovės, visuomenė turi suprasti, kad mokykla yra kur kas daugiau nei žinios. „Mes, mokytojai, turime tokią neįtikėtiną galią – kurti jaunuosius Lietuvos piliečius ir tą reikia suprasti: kurti, o ne griauti ar traumuoti. Į mokyklą kiekvieną dieną įeina tiek daug įvairių asmenybių ir norime juos suvienodinti tam, kad būtų vienodo temperamento, vienodai mokytųsi, dar pabrėžiame, kas tinka mergaitėms ir kas berniukams. Leiskime sau ir kitiems būti savimi“, – tikina M. Serbintaitė.

Prieš kelerius metus pasirinkote mokytojo profesiją ir istorijos bakalauro studijos, kurios truko ketverius metus. Ką Jums davė istorijos bakalauro studijos?

Išmokimą mokytis. Mokykloje šito nemokėjau, studijuodama pirmame kurse taip pat ir tik vėliau labai šoktelėjo mano pasiekimai, nes pagaliau atėjo supratimas! Šis įgūdis – mokėjimas mokytis – mane lydi iki pat dabar ir tikiu, jog lydės visą gyvenimą. Kai smalsumas bent vieną kartą sužadinamas, vėliau jis niekur nedingsta.

Studijų metais labiausiai įsiminė praktika. Džiaugiausi, kad tuometinis mano Lietuvos edukologijos universitetas (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) suteikė daug praktikų – tai, manau, buvo mūsų studijų stiprybė. Būtent po antro kurso praktikos aš supratau, jog mano kelias – mokytojauti. Atėjusi į ketvirto kurso praktiką, gavau savo srities profesionalą, gerą mentorių – VDU Švietimo akademijos dėstytoją, istorijos mokytoją dr. Mindaugą Nefą. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas apie tai, kaip reikia vesti pamokas, yra nieko vertas. Tačiau tai buvo geras spyris stengtis, mokytis ir svarbiausia – mokytis iš geriausių, todėl visą ketvirto kurso praktiką atlikau tik pas dr. Mindaugą, nekeičiau praktikos mentoriaus. Žinojau, kad bus sunku, nes Mindaugas Nefas – reiklus mokytojas, tačiau, kai atėjau dirbti į mokyklą, jau turėjau nemažą žinių bagažą, kurį panaudojusi galėjau atsispirti vesdama pirmąsias ir vėlesnes savo pamokas.

Šiandien prisistatote ne tik mokytoja, švietimo projektų vadove, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus pradėjote tinklaraštį „Fema“. Dirbdama mokykloje, istorijomis dalinotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kaip kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?

Šių dienų būviui tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, jog mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais stipriais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas, pats savaime yra įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, grupinis darbas, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.

Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?

Taip, tinkle „Instagram“ sukūrusi profilį „FEMA“, kuriame kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą, natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų nebruku mokiniams. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje žiūrėdami reklamas nagrinėjome, kiek stipriai yra seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjome apie smurto artimoje aplinkoje priežastis bei šnekėjomės apie tai, ką reikia daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.

Istorijos pamokose tiesiog demonstravau pavyzdžius, įrodančius, jog istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausiai žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai praktiškai kalba vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog ją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau „Fema“, į istoriją ėmiau žvelgti kitu kampu, kas yra nuostabu. Ėmiau rašyti vis daugiau apie moteris: Bona Sforca, Marcelė Kubiliūtė, Bitė, Sofija Čiurlionienė, kurios kūrė ir sunkiai dirbo dėl to, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau pradėjau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau iš moteriškosios jo pusės. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei „Instagram“, nes žinau, kad tarp skaitytojų yra nemažai mano mokinių, tad norisi, kad jie perskaitę pamatytų, jog istorija yra kuriama mūsų visų.

Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, jog išvengtume tokių atvejų?

Labiausiai vyrauja kūno stereotipizavimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas per jėgą. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnio sudėjimo paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai dar tie atletiškieji jaučiasi telpantys į visuomenės rėmus, todėl tarsi įgyja galią šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti: „Elkis kaip tikras vyras arba nebūk, kaip mergaitė“ – norma. Bėda ta, kad patys berniukai taip sako nesusimastydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos jų tolimesniam gyvenimui – jie tampa seksistais.

Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, bet nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti tas klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad „mergaitės šitaip nesielgia“ arba „mergaitės šitaip nekalba ar nesikeikia“, siūlau paklausti, ar berniukams gražu keiktis. Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis kaip norima?

Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą, nebent ji pati pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, bet ne išvaizdą. Matau, kaip mergaitės yra gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms kartais atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda dar nėra viskas, kiti sugebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.

Iš šalies žiūrint, visuomenėje daug kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujančių postų užimta moterys. Kokios, jūsų galva, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?

Teisiškai esame pasistūmėję į priekį moterų teisių klausimu. Taip, matome vis daugiau moterų, užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, matome daugiau aktyvių, veikiančių moterų ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią kuria ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Čia moterys vis dar susiduria su diskriminacija, kuri gali būti net ne akivaizdi. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimta į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujančią poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.

Pastebiu, kad vis dar norima moterį „pastatyti į vietą“, turima galvoje, „į virtuvę“. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai sutinkama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros yra nelegalu.

Moterims taip pat taikomi daug aukštesni išvaizdos standartai. Tai, kaip jos atrodo, dažnai aptarinėjama. Neseniai mūsų vienos ministrės išvaizda buvo išnagrinėta per kone visus portalus, televizijos laidas. Norisi paklausti: „Ar aptarinėjame taip stipriai vyrų išvaizdą?“ Regis, ne. Tai tik parodo, kad mūsų visuomenėje dominuoja kritika moters išvaizdai. Būtent šios lyties atstovės turi apgalvoti visus įmanomus scenarijus, jeigu pasirodys vienaip ar kitaip apsirengusi, jeigu vienaip ar kitaip nusikirps plaukus. Čia turbūt vienas ryškiausių pavyzdžių – Jazzu, kai dainininkė nusiskuto plaukus, o ją ėmė įžeidinėti pašaliniai žmonės, jos nė nepažįstantys. O jeigu vyras nusiskuta plaukus? Juk jo nekeikiame už tai. Tad dar turime kur padirbėti. Ir labai stipriai.

Patvirtinta nauja studijų programa „Specialioji pedagoginė pagalba“

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje nuo rugsėjo bus pradedama vykdyti nauja, Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) akredituota bakalauro studijų programa – „Specialioji pedagoginė pagalba“. Į ją, su aukščiausiais balais įstojusiems studentams, bus skiriamos universiteto finansuojamos studijų vietos ir 300 eur. kasmėnesinės stipendijos.

Pasak programos vadovės prof. dr. Stefanijos Ališauskienės, šios programos tikslas rengti aukštos kompetencijos logopedus bei specialiuosius pedagogus, pasirengusius dirbti sparčiai besikeičiančioje mokykloje ir gebančius atpažinti, vertinti ir tenkinti įvairaus amžiaus asmenų individualiuosius ir specialiuosius ugdymosi poreikius, profesionaliai teikti moksliniais tyrimais ir inovacijomis grįstą specialiąją pedagoginę pagalbą, konsultuoti ugdymo dalyvius ugdymo ir ugdymosi klausimais.

Poreikis atsižvelgti į kiekvieną vaiką

„Ypatingas dėmesys bus skiriamas specialiosios pedagoginės pagalbos specialistų, t.y. logopedų ir specialiųjų pedagogų vertybiniam ugdymui, siekiant lygių galimybių užtikrinimo ir pagarbos žmogaus teisėms nuostatų ir principų taikymo savo profesinėje veikloje, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų ir jų šeimos interesų atstovavimo švietimo ir kitose bendruomenėse“, – teigia S. Ališauskienė, VDU Edukologijos tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja.

VDU Edukologijos tyrimų instituto direktorė, prof. dr. Lina Kaminskienė tikina, kad pagal šią naują studijų programą bus rengiami ypač reikalingi specialistai, kurių Lietuvoje labai trūksta. „Studijų programa Specialioji pedagoginė pagalba yra aktuali ir išskirtinė tuo, jog ji vienintelė šalyje orientuota į rengimą lygiagrečiose studijose visų specialiosios pedagoginės pagalbos teikėjų, gebančių identifikuoti ir tenkinti įvairius vaikų ugdymosi poreikius, jų tarpe ir ugdymosi poreikius, susijusius su autizmo spektro ir/ar elgesio sutrikimais, regos sutrikimais, klausos sutrikimais, kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimais, siekiant užtikrinti kiekvieno vaiko kokybišką ugdymą ir ugdymąsi kartu su bendraamžiais“, – teigia VDU profesorė.

Specializacija – jau pirmoje studijų pakopoje

Prof. dr. L. Kaminskienė pasakoja, kad studijų programa „Specialioji pedagoginė pagalba“ yra holistinė, orientuota į bendradarbiavimu bei darbu interprofesinėje specialistų komandoje grįstą pagalbą vaikui, jo šeimai ir pedagogams. „Studijų programa orientuota į rengimą specialiųjų pedagogų ir logopedų su specializacijomis, kurie dirbs įvairiose švietimo ir ugdymo sektoriui priklausančiose institucijose, tokiose kaip bendrojo ugdymo ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose bei bendrojo ugdymo įstaigose, teikiančiose specialųjį ugdymą, taip pat švietimo pagalbos ir pedagoginėse psichologinėse tarnybose ar sveikatos bei socialinės apsaugos sistemoms priklausančiose įstaigose, tokiose kaip ankstyvosios reabilitacijos centruose, vaikų raidos centruose, klinikose ir kitur, taip pat savivaldybės tarpinstitucinio koordinavimo tarnybose ar nevyriausybinėse organizacijose, kur teiks specialiąją pedagoginę pagalbą vaikui ir šeimai namuose“, – konkrečias darbo vietas vardina Vytauto Didžiojo universiteto edukologė prof. dr. L. Kaminskienė.

Programos rengimo grupės teigimu, atsižvelgiant į nacionalinį poreikį ir remiantis tarptautine praktika, studijuojant šioje studijų programoje bus galima rinktis specializaciją – logopedo, atsakingo už kalbos ir kalbėjimo sutrikimų turinčių asmenų ugdymą; specialiojo pedagogo, atsakingo už įvairių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų ugdymą. Pasirinkus logopedo arba specialiojo pedagogo pedagoginę specializaciją, bus galimybė pasirinkti vieną iš pasiūlytųjų gilinamųjų specializacijų, tokių, kaip: tiflopedagogo, atsakingo už aklųjų ir silpnaregių ugdymą; surdopedagogo, atsakingo už kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymą ir autizmo spektro ir/ar elgesio sutrikimų turinčių vaikų ugdytojų, kurių poreikis visuomenėje yra itin didelis ir tik didėja.

Programos vadovė prof. dr. S. Ališauskienė teigia, kad studijų metu su studentais dirbs geriausi Lietuvos edukologai ir specialistai, taip pat į studijų veiklą bus įtraukta ir remiamasi tarptautine praktika. „Dalį studijų dalykų dėstys užsienio aukštųjų mokyklų dėstytojai (pvz., autizmo spektro sutrikimų ekspertės iš Izraelio dr. Yael Kimhi, dr. Orly Hebel, dr. Mona Julius). Taip pat Erasmus+ tarptautinių mainų programa bus panaudota kaip viena svarbiausių studijų tarptautiškumo užtikrinimo platforma, įgalinanti dėstytojų mainus bei Europos Sąjungos (ES) ir kitų šalių dėstytojų įtraukimą į studijų procesą, taip pat sudaranti galimybes ir studentams studijuoti arba atlikti praktiką ES ir kitose užsienio šalyse“, – pasakoja VDU Edukologijos tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. S. Ališauskienė.

Pedagogikos krypties „Specialioji pedagoginė pagalba“ studijos bus vykdomos VDU Švietimo akademijoje. Švietimo akademija – naujos kartos mokytojų rengimo centras, kuriame švietimo ir visuomenės lyderiai, mokslininkai, akademikai, studentai, švietimo bendruomenė ir švietimo klausimams neabejinga visuomenė kartu įgyvendina dabarties ir ateities švietimo užmojus.

VDU ŠA doc. dr. D. Burbos video paskaita apie XVIII amžiaus marą ir ligas

Video paskaitoje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doc. dr. Domininkas Burba kalba apie XVIII amžiaus Didįjį marą, ligas ir epidemiją.

Paskaitą kviečiame klausyti: čia.

„Žinių radijo“ laidoje – VDU Švietimo akademijos istorikai apie marą Vilniuje

Kovo 25 d. „Žinių radijo“ laidoje „Aktualus pokalbis“ dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorikai doc. dr. Arturas Mickevičius, dr. Domininkas Burba. Radijo laidoje istorikai kalbėjo apie marą Lietuvoje ir pasaulyje. Laidos metu prisimintas 1710-1711 metų maras Vilniuje. Net septynerius metus trūkęs maras nusinešė 2/3 Lietuvos gyventojų. Kaip anuomet žmonija kovojo su maru, epidemijomis? Ko galima pasimokyti?

Laidos pokalbį kviečiame klausyti: čia.

LRT Radijo laidoje „Džiazuojanti istorija “ – VDU ŠA prof. dr. D. Karvelis apie bajorų tikėjimą

Vasario 19 d. LRT Radijo laidoje „Džiazuojanti istorija “ dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorikas prof. dr. Deimantas Karvelis. „Aš, kaip istorijos mokytojas, džiaugčiausi, nes tada mano alga būtų kaip Danijos ar Šveicarijos mokytojo“, – kokia Lietuva būtų šiandien, jei čia būtų įsitvirtinęs protestantų tikėjimas, svarsto laidoje profesorius.

Kodėl bajorai dažnai kaitaliodavo savo tikėjimą? Kodėl protestantų tikėjimo nesirinko Lietuvos valdovai? Ir kodėl reformacija sklido per Radvilas? Radijo laidą kviečiame klausyti: čia.

TV3 laidoje „Visi mes žmonės“ – VDU ŠA istorikas, istorijos mokytojas M. Nefas kalba apie vaikų aukėjimą

2020 m. sausio 29 d. TV3 laidoje „Visi mes žmonės“ dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorikas, istorijos mokytojas dr. Mindaugas Nefas, kuris kalbėjo apie vaikų auklėjimą, darbą mokykloje su moksleiviais.

„Klaida numeris vienas – už vaiką daryti namų darbus. Reikia ne daryti, o tiesiog būti šalia“, teigė Mindaugas Nefas.

Laidoje galima išgirsti VDU Švietimo akademijos (buv. Lietuvos edukologijos universiteto) absolvento, grupės „G&G Sindikatas“ vokalisto Gabrieliaus Liaudansko-Svaro mintis apie mokytojo darbą ir vaikų auklėjimą. „Mokytojas – tai patarėjas ir sąjungininkas, toks turės pagarbą mokinių akyse. Jei mokytojai ateina formaliai atlikti savo darbo, tai mokiniai ateina formaliai „atidirbti“ savo statusą. Baime arba taisyklėmis pagarbos neužsidirbsi“, – laidoje teigė Svaras.

Laidą kviečiame žiūrėti: čia.

Doc. dr. A. Mickevičius: „Be humanitarinių dalykų neįsivaizduojama jokia mokykla“

Portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Socialinio ugdymo programų grupės vadovu, istoriku doc. dr. Arturu Mickevičiumi.

Istorija – tai seniai ne tik mokslas apie praeitį. Istorija padeda suvokti ateitį – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinio ugdymo programų grupės vadovas doc. dr. Artūras MICKEVIČIUS. Humanitarinių mokslų daktaras tiki, kad taip galvoja ir vis dažniau galvos ateities istorijos mokytojai, senąjį mokslą pateiksiantys naujai, ieškosiantys balanso tarp klasikinių ir interaktyvių mokymo metodų. O kaip tarp naujovių gausos nepasiklysti, mokymosi nepaverčiant tik žaidimu, ir kuriais aspektais galėtų būti patobulinta vidurinio ugdymo bendroji programa, šiandien ir kalbamės.

Gerb. Artūrai, esate socialinio ugdymo programų grupės vadovas VDU Švietimo akademijoje. Vieni Jūsų ruošiamų būsimų pedagogų – istorijos studentai. Papasakokite, kas akcentuojama rengiant būsimus istorijos mokytojus?

Dar iki Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ir VDU integracijos Vilniuje pradėti rengti dviejų dalykų mokytojai: istorijos ir pilietinio ugdymo, istorijos ir anglų kalbos, istorijos ir geografijos ir kt. Šiuo metu likusi tik viena tokia programa – istorijos ir geografijos, kitos dėl mažo norinčių studijuoti skaičiaus nebevykdomos. Sprendimas rengti mokytojus, galinčius mokyti dviejų skirtingų dalykų, manau, buvo teisingas. Mažesnėse mokyklose pedagogams neretai trūksta krūvio, tad įgyta „dviguba“ specialybė būtų naudinga ir būsimiems mokytojams, ir mokykloms.

Būsimieji mokytojai Švietimo akademijoje rašo ne tik bakalauro darbą, bet ir pedagoginių studijų baigiamąjį darbą (PSBD), kuriame atskleidžia savo gebėjimus atlikti ugdymo analizę, ieškoti sprendimų ugdymo procesui tobulinti. Šiuose darbuose studentai analizuoja istorijos ir geografijos mokymosi motyvacijos stiprinimo, naujų technologijų taikymo, dalyko integravimo, aktyvių mokymosi metodų taikymo problemas ir dar daugybę probleminių klausimų. Skatiname studentus daugiau orientuotis į savianalizę, parodyti savo pedagogines kompetencijas, pasirengimą mokytojo profesijai.

Daug dėmesio skiriame pedagoginėms praktikoms, jų – net trys. Pradžioje tik stebimas ir analizuojamas mokytojo darbas. Per antrąją praktiką jau tampama mokytojo asistentais, padedama vesti pamokas ar renginius. Per trečiąją praktiką pamokos jau vedamos savarankiškai.

Kokios naujovės pastaraisiais metais buvo įtrauktos į istorijos pedagogų rengimo programą?

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriame įtraukiajam ugdymui: kaip dirbti su skirtingų poreikių ir gebėjimų, skirtingos socialinės padėties, skirtingų pasaulėžiūrų vaikais. 2019 m. Švietimo akademijoje Vilniuje pradėta vykdyti magistro studijų programa „Įtraukusis ugdymas“.

Atskirai reikėtų paminėti, kad dalis mūsų dėstytojų dirba ir mokyklose. Tad jie turi galimybę tiesiogiai matyti ir vertinti, kaip jų formuluojami teoriniai teiginiai veikia praktikoje, kaip mokyklose naudojami parengti vadovėliai, mokymo ir metodinės priemonės, kokie ne tik mokinių, bet ir mokytojų poreikiai. Vargu ar kuriame kitame universitete yra sutelktos tokios teoretikų-praktikų pajėgos. Apskritai reikia pažymėti itin stiprią mūsų didaktikos studijų orientaciją į praktinių įgūdžių ugdymą. Šiais laikais, kada mokytojas dažnai kaltinamas viskuo ir dėl visko, leidžiu sau tikėti, kad tapti mokytojais nusprendžia labiausiai to siekiantys ir apsisprendę jauni žmonės.

Galbūt pastebėjote, kas studijų ir profesijos prasme labiausiai džiugina besiruošiančius istorijos mokytojo duonai? Ir atvirkščiai – kokie iššūkiai jauniems žmonėms kyla, kaip padedama juos įveikti?

Deja, pastaraisiais metais mokytojų darbas visuomenės – tiek politikų, tiek verslo atstovų, tiek pačių vaikų tėvų – ne kartą buvo menkinamas ir niekinamas. Kritikuotas ir pats mokytojų rengimas (LEU čia tapo svarbiu taikiniu, mano žvilgsniu, dėl viso komplekso kitų, su mokytojų rengimu nesusijusių, priežasčių).

Šiandien pasirinkusius pedagogines studijas galbūt kiek pradžiuginti gali politikų kalbos apie mokytojo profesijos prestižo kėlimą? Čia jau reikėtų klausti pačių studentų. Aš pats itin vertinu tų jaunuolių siekį tapti mokytojais. Šiais laikais, kada mokytojas dažnai kaltinamas viskuo ir dėl visko, leidžiu sau tikėti, kad tapti mokytojais nusprendžia labiausiai to siekiantys ir apsisprendę jauni žmonės.

O Švietimo akademijos studentams gelbsti, pataria ne tik paskirtieji mentoriai. Gal kiek ir paradoksaliai skamba, tačiau negausus stojančiųjų skaičius leidžia dėstytojams skirti daugiau dėmesio kiekvienam studentui ne tik akademiniais, studijų klausimais. Atsiranda galimybė formuotis gilesnei bendrystei. Maža yra gražu.

Galime naudoti pačius inovatyviausius būdus, moderniausias priemones, tačiau svarbiausia suvokti tikslus, kurių siekiame. Čia kaip su moderniausia GPS technika – ji nepadės, jei nežinosime, kur norime nukeliauti.

Kaip, Jūsų nuomone, mokytojas gali priartinti šiuolaikinį paauglį – „ekrano žmogų“ – prie senosios istorijos? Kaip būtų galima, pavyzdžiui, LDK mūšius paversti jam aktualiais, įdomiais? Ar čia galėtų padėti mūšių inscenizacija, interaktyvios pamokos, netradicinės ekskursijos?..

Nežinau, ar reikia paauglį „artinti“ tik prie senosios istorijos? O kaip su jo paties istorija? Ką paauglys žino apie savo tėvus, senelius, prosenelius, apie savo kaimą, miestelį ar miestą? Klausdama apie būdus, jūs iš esmės ir atsakėte. Interaktyvios pamokos, edukacinės ekskursijos, pamokos muziejuje, istorinėje vietoje, dalyvavimas gyvosios archeologijos renginiuose ir t. t. neabejotinai mokinius įtraukia, yra įsimintina ir reikalinga. Tačiau tai neturi virsti ištisine patrauklia atrakcija. Esu linkęs manyti, kad mokymasis visų pirma yra darbas, o šiuolaikiškos priemonės, įdomūs žaidimai turėtų padėti tą darbą atlikti tinkamai, bet netapti savitiksliu užsiėmimu. Nereikėtų pamiršti ir skirtingų amžiaus grupių poreikių ir interesų. Tai, kas domintų dešimtmetį, greičiausiai nepatrauks septyniolikmečio dėmesio. Manau, kad mokytojui čia daug sudėtingiau už pasiruošimą tradicinei pamokai. Galime naudoti pačius inovatyviausius būdus, moderniausias priemones, tačiau svarbiausia suvokti tikslus, kurių siekiame. Čia kaip su moderniausia GPS technika – ji nepadės, jei nežinosime, kur norime nukeliauti.

Skaitykite daugiau: čia.

VDU ŠA – diplomų teikimo šventės

Vasario 13 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje (T. Ševčenkos g. 31, Vilnius) vyks diplomų teikimo šventė.

9.30 val. Kalbinio ir meninio ugdymo ir Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programų grupių absolventams bus įteikti diplomai.

12 val. Socialinio ugdymo ir Sporto ir gamtamokslinio ugdymo programų absolventams bus teikiami diplomai.

Kaip ir kasmet, naujieji absolventai pasidalins šios ypatingos progos džiaugsmu su visais šventės dalyviais ir šiltai atsisveikins su savo Alma Mater.

Maloniai kviečiame visą universiteto bendruomenę, artimuosius ir draugus dalyvauti šventiniuose renginiuose.

Kontroversiški istorijos klausimai: mokymas(is) „kitaip“

Interneto portale „Švietimo naujienos“ spausdinamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istoriko prof. dr. Benedikto Šetkaus straipsnis „Kontroversiški istorijos klausimai: mokymas(is) „kitaip“

Antisemitizmas ir holokaustas – viena sudėtingiausių istorijos temų. Kaip rodo kitados atliktas Pilietinės visuomenės instituto tyrimas, pasitaiko, kad mokytojai vengia su mokiniais kalbėtis jautriomis temomis. Tai yra suprantama – egzistuoja įvairūs požiūriai daugeliu klausimų apie Lietuvos okupacijas ir okupacinių rėžimų įvykdytus nusikaltimus ar apskritai valdžios vykdytą politiką arba žmonių poelgius. Todėl ne kiekvienas mokytojas ryžtasi plačioms diskusijoms, per kurias gali tekti išgirsti labai skirtingus požiūrius ir pagrįstus ar nepagrįstus argumentus, o paties mokytojo išsakyta nuomonė gali sulaukti kritikos. O kai kuriais atvejais net ir daugiau nei tik kritinių pastabų.

Ir vis dėlto viena svarbiausių šiuolaikinių istorijos mokymo specialistų rekomendacijų yra nevengti su mokiniais kalbėtis įvairiais kontroversiškais praeities klausimais. Geriau kalbėtis negu tai nutylėti! Antra šiuo metu populiari idėja skatina mokinius daugiau suvokti ne tiek „save“ – savo tautos arba savo požiūrį labiausiai atitinkančius faktus, argumentus ar kt., bet daug svarbiau yra suvokti „kitus“ – kitos tautybės, religijos, pasaulėžiūros ar panašiai žmones. Ir labai svarbu mokytis suprasti, kas lėmė jų tokią poziciją.

Ir trečias dalykas. Seniai yra vartojamas posakis: blogas mokytojas pateikia tiesą, geras – moko ją rasti. Taigi mokytojo pateiktas praeities įvykių vertinimas tikrai nėra pats geriausias dalykas. Geriau yra sudaryti sąlygas patiems mokiniams „atrasti“ tiesą, nagrinėjant istorijos šaltinius, iš kurių svarbiausi yra pirminiai šaltiniai, t. y. to laikmečio dokumentai ar kt.

Aiškinantis antisemitizmo ir holokausto temą negalima jos atsieti nuo platesnio istorinio konteksto. Neretai mokiniams susidaro įspūdis, kad žydų padėtis nepriklausomoje Lietuvoje buvo labai gera, jie gyveno ramiai ir jautėsi saugūs. Ir tik prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas staiga viską apvertė aukštyn kojomis.

Žemiau surinkti „Lietuvos žinių“ straipsniai atspindi laikotarpį nuo 1933 m. iki 1940 m.: nuo Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (nacių) atėjimo į valdžią Vokietijoje iki sovietinės Lietuvos okupacijos. Jie sudaro prielaidas mokiniams suvokti, kaip galėjo jaustis ir ką galėjo galvoti Lietuvoje gyvenantis žydas, kuris nuolat skaitė laikraštį „Lietuvos žinios“. Todėl mokiniams galėtų būti pateikta iš esmės ta pati užduotis visiems minėto laikraščio straipsniams aptarti.

Užduotis: įsivaizduokite, kad jūs esate Lietuvos žydas ir gyvenate bet kuriame Lietuvos mieste ar miestelyje. Kaip reaguojate ir apie ką galvojate perskaitę kiekvieną iš šių straipsnių?

Iš pradžių turime prisiminti, kad 1932 m. vykusiuose rinkimuose į Reichstagą naciai gavo daugiausia balsų. Rinkimus laimėjusios Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos vadas Adolfas Hitleris 1933 m. sausio 30 d. buvo paskirtas Vokietijos kancleriu. Apie šiuos įvykius plačiai buvo rašoma „Lietuvos žiniose“. Praėjus dviem mėnesiams minėtame laikraštyje pasirodė tokio turinio straipsniai, iš kurių atrinkau tik tris. Ir nepamirškime prieš duodami skaityti šiuos straipsnius ar jų ištraukas, paviešinti prieš tai iškeltą klausimą.

„Lietuvos žinios“, 1933 m. balandžio 1 d.

Vokietijos žydai paskelbti už įstatymo ribų.

Teisingumo ministerių įsakymais visi žydai juristai pavaromi iš pareigų.

Paskutinės instrukcijos boikotui pradėti.

Berlynas. IV. 1. Elta. Nacionalsocialistų būstinė Miunchene vakar išleido paskutines instrukcijas dėl žydų boikoto. Instrukcijose vietiniai komitetai perspėjami prieš bet kokius smurto veiksmus.

Iš žydų krautuvininkų pareikalauta tučtuojau atleisti žydus tarnautojus ir savo tarnautojams krikščionims išmokėti iš anksto 2 mėnesių algą. Be to, žydų tarnautojams krikščionims įsakyta šiandien 3 val. popiet surengti demonstracijas prieš savo darbdavių krautuves. Darbdaviams krikščionims įsakyta tučtuojau atleisti visus tarnautojus žydus, o darbdaviams žydams uždrausta atleisti tarnautojus ne žydus. Nacionalsocialistų būstinės skiria tam tikrus žmones „imtis žygių“ prieš tuos įsakymus nepildančius žydus.

Boikotas, kaip jau buvo pranešta, jau prieš kelias dienas prasidėjo įvairiuose Vokietijos miestuose. Vakar Berlyne, Kelne ir kituose miestuose nacionalsocialistų smogiamosios dalys užėmė teismo rūmus ir privertė advokatus ir teisėjus žydus išeiti iš rūmų. Teisingumo ministeris paskelbė įsakymą, kuriuo visi teisėjai, valstybės gynėjai ir advokatai žydai suspenduojami nuo pareigų. <…>

„Lietuvos žinios“, 1933 m. balandžio 6 d.

Didelis žydų mitingas prieš hitlerininkus.

Vakar Kauno žydai surengė didelį mitingą protestui dėl žydų persekiojimo Vokietijoje pareikšti.

18 val. buvo uždarytos parduotuvės. Dar gerokai prieš skirtą mitingui pradėti laiką prisirinko pilna choralinė sinagoga. Greit aptvino visa Ožeškienės g-vė ir įspindo, užtvenkė L[aisvės] alėjos galą. Policijai teko daryti tvarką. Spėjama, kad buvo susirinkę apie 10 000 žydų.

Mitinge kalbėjo „Idiše Štime“ red. Rubinšteinas, „Volksblato“ red. Markas ir rašytojas Grinbergas. Kalbėtojai nušvietė žydų būklę Vokietijoje, suminėjo daug žiaurių ir baisių žydų persekiojimo faktų, pabrėžė hitlerininkų nekultūringumą ir fanatišką rasinę neapykantą. Be kita buvo pabrėžta, kad Vokietijos žydų persekiojimas esąs labai skaudus Lietuvos žydams, nes Didžiojo karo metu Lietuvos žydai, buvę įtarti šnipinėjimu vokiečiams ir buvo tremiami į Rusijos gilumą.

Priimta rezoliucija, kuria reiškiama pasipiktinimo ir protesto dėl hitlerininkų pastangų Vokietijoje išmarinti žydus. Ši rezoliucija nutarta įteikti visiems užsienio valstybių atstovams Kaune.

Gauta žinių, kad vakar 18 val. ir Kėdainių miesto žydai uždarė parduotuves ir taip pat padarė didelį mitingą. Kėdainiškiai žydai priėmę rezoliuciją boikotuoti vokiečių prekes, kino teatrų filmus ir laikraščius.

<…> Šiauliuose taipogi buvo protesto mitingas, kur nutarta atšaukti iš vokiečių progimnazijos žydų moksleivius.

„Lietuvos žinios“, 1933 m. balandžio 18 d.

Atvyko hitlerininkų sužalotas žydas.

Prieš pat Velykas Kaunan atvyko vienas žydas iš Karaliaučiaus, kuriam hitlerininkai padarė net 29 žaizdas: rankoje išdegino hakankreucą, peiliais subadė šonus, pečius, nuspaudė panages ir kitaip žiauriai kankino. Keista, kad tortūras šiam piliečiui darę ne eiliniai hitlerininkai, o žmonės su aukštu mokslu, Karaliaučiaus valdinikai.

Skaitykite daugiau: čia.

LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ – VDU ŠA istorikas doc. dr. M. Tamošaitis apie Lietuvos okupacijos istoriją

Gruodžio 10 d. LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorikas doc. dr. Mindaugas Tamošaitis.

Dramatiškais istorijos momentais atsiranda pasirenkančių agresoriaus pusę. Lietuvos okupacijos istorija – ne išimtis. 1940 m. birželį sovietus palaikė dalis inteligentijos, o „Stalino saulės“ parvežti važiavo ne tik rašytojai, bet ir buvęs Nepriklausomos Lietuvos generolas.

Laidą kviečiame klausyti: čia.