Pirmo kurso bakalauro ir vientisųjų studijų studentų apgyvendinimas

Vytauto Didžiojo universitetas kviečia pirmo kurso studentus apsigyventi Universiteto bendrabučiuose, esančiuose Kaune, Akademijoje (Kauno r.) arba Vilniuje.

Daugiau informacijos apie apgyvendinimo sąlygas VDU bendrabučiuose galima rasti adresu: http://vdu.lt/apgyvendinimas.

Gyvenamosios vietos pirmo kurso VDU studentams skyrimo tvarka

Studentai, norėdami apsigyventi viename iš Universiteto siūlomų bendrabučių, per sutarčių sudarymo laikotarpį turi atlikti šiuos veiksmus:

  • sudaryti Studijų sutartį;
  • rezervuotis gyvenamąją vietą bendrabutyje pasirinkus ją iš siūlomų laisvų vietų sąrašo adresu http://apgyvendinimas.vdu.lt (jungiantis nuoroda „Kiti asmenys“), Universiteto suteiktu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu;
  • į nurodytą asmeninę el. pašto dėžutę gauti patvirtinimą apie pasirinktos gyvenamosios vietos rezervaciją (skyrimą);
  • iki š. m. rugpjūčio 23 d. sulaukti dar vieno el. laiško į asmeninę el. pašto dėžutę apie galimybę sudaryti Apgyvendinimo sutartį el. būdu ir sudaryti ją per nurodytą terminą jungiantis http://apgyvendinimas.vdu.lt (nuoroda „Kiti asmenys“);
  • per el. laiške nurodytą terminą įsikelti į paskirtą gyvenamąją vietą bendrabutyje.

SVARBU: pasirinktą gyvenamąją vietą studentai galės keisti į kitą. Tai padaryti bus galima arba susitarus tarpusavyje ir apie tai informavus Studentų centrą (Studentų reikalų departamentą), arba pasirinkus naują gyvenamąją vietą iš VDU bendrabučių laisvų vietų sąrašo, kuris visus akademinius metus nuolat skelbiamas ir atnaujinamas adresu: http://apgyvendinimas.vdu.lt.

Kitų aukštųjų mokyklų (ne VDU) pirmo kurso studentams gyvenamosios vietos skyrimo tvarka

Kitų aukštųjų mokyklų pirmo kurso studentai su kuriomis universitetas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartį (Vilniaus universiteto Kauno fakultetas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, Kolpingo kolegija, Kauno technikos kolegija, V. A. Greičiūno aukštoji mokykla), norėdami apsigyventi viename iš universiteto siūlomų bendrabučių Kaune arba Akademijoje (Kauno r.), taip pat visų Vilniaus aukštųjų mokyklų pirmo kurso studentai norėdami apsigyventi Vilniuje esančiuose universiteto bendrabučiuose, turi atlikti šiuos veiksmus:

  • sudaryti studijų sutartį su Aukštąja mokykla;
  • http://apgyvendinimas.vdu.lt pasirinkę skiltį „Kiti asmenys“ susikurti asmeninę paskyrą;
  • nuo š. m. rugpjūčio 19 d. jungtis prie sistemos http://apgyvendinimas.vdu.lt „Kiti asmenys“ skilties su susikurtos paskyros duomenimis ir rezervuotis gyvenamąją vietą iš pateikto laisvų vietų sąrašo, pateikiant su Aukštąja mokykla sudaryta studijų sutartį (el. jos versiją), kaip pagrindą sudaryti apgyvendinimo sutartį;
  • į nurodytą asmeninę el. pašto dėžutę gauti patvirtinimą apie pasirinktos gyvenamosios vietos rezervaciją (skyrimą);
  • sulaukti dar vieno el. laiško į asmeninę el. pašto dėžutę apie galimybę sudaryti Apgyvendinimo sutartį el. būdu ir sudaryti ją per nurodytą terminą jungiantis http://apgyvendinimas.vdu.lt (nuoroda „Kiti asmenys“);
  • per el. laiške nurodytą terminą įsikelti į paskirtą gyvenamąją vietą bendrabutyje.

Visi aukštųjų mokyklų studentai galtės rezervuotis gyvenamąją vietą aukščiau nurodyta tvarka Kauno arba Akademijoje (Kauno r.) esančiuose bendrabučiuose tik nuo š. m. rugsėjo 1 d.

Studentų centras (Studentų reikalų departamentas)

  • Adresas S.Daukanto g. 27-206, Kaunas
  • Telefonas +370 37 75 11 75
  • El. paštas studentas@vdu.lt

LRT.LT VDU ŠA mokslininkė dr. G. Misiūnienė apie gatvės vaikus

LRT.LT portale spausdinamas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos mokslininke dr. Giedre Misiūniene apie gatvės vaikus.

Gyvenimas gatvėje, prostitucija, sunkūs nelegalūs darbai – tai, su kuo susiduria vadinamieji gatvės vaikai, neretai tampantys ir prekybos žmonėmis aukomis, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinių mokslų (edukologijos) daktarė Giedrė Misiūnienė. Anot jos, tokie vaikai šeimoje neretai patiria fizinį ar emocinį smurtą, nepriežiūrą.

G. Misiūnienė nagrinėjo Lietuvos socioedukacinių paslaugų galimybes kaimo vietovėse, dirbo su gatvės jaunimu Vilniaus jaunimo mokykloje, o savo sukauptą praktinę patirtį glaudžiai sieja su mokslo tiriamaisiais darbais, yra aktyvi nevyriausybinių organizacijų, atsakingų už vaiko gerovę, valdybos narė, VDU bakalauro studijų socialinės pedagogikos programos rengėja ir dėstytoja.

Gyvenimas gatvėje

Kalbėdama apie į rizikos grupę patenkančius vaikus, VDU dėstytoja išskiria dvi gatvės vaikų grupes. Pirmoji grupė – vaikai gatvėje, šie vaikai didžiąją dalį dienos praleidžia gatvėje, tačiau paprastai nakčiai sugrįžta į namus. Gatvė – tai vieta, kurioje šie vaikai susiveikia pinigų ir daiktų, kad galėtų ne tik išgyventi patys, bet ir padėti šeimai.

Antroji grupė – gatvės vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, beveik nepalaiko ryšių su savo šeima. Šie vaikai dažniausiai gyvena sodų bendrijose, juos taip pat galima pamatyti tabore, stoties rajone ar prekybos centruose, sako G. Misiūnienė.

Socialinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventės akimirkos

Birželio 21 d. VDU Švietimo akademijoje Vilniuje vyko Socialinio ugdymo programų grupės diplomų teikimo šventė.

 

VDU ŠA istorikas, istorijos mokytojas dr. Mindaugas Nefas išleidžia knygą apie Lietuvos šaulių sąjungą

2019 m. birželio 26 d., trečiadienį, 17.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) vyks Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istoriko dr. Mindaugo Nefo knygos  „Dvasios aristokratai. Lietuvos šaulių sąjungos siekiai ir realybė 1919-1940 m.“ pristatymas.

Renginyje dalyvauja: knygos autorius dr. Mindaugas Nefas (VDU Švietimo akademija), dr. Norbertas Černiauskas (Vilniaus universitetas), dr. Artūras Svarauskas (Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas Švietimo akademija). Renginio vedėjas Vytaras Radzevičius (Lietuvos šaulių sąjunga).

Monografijoje analizuojama paramilitarinės 1919 m. veiklą pradėjusuos organizacijos – Lietuvos šaulių sąjungos – istorija. Autorius, remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais, periodika ir istorijų tyrinėjimais, tiria organizacijos veiklą, jos ideologijos esmę bei kaitos niuansus. Šauliai savo veiklą vykdė beveik per visą tarpukario Lietuvos laikotarpį (1919–1940 m.), jų susiformavimo ir veiklos istorija yra susipynusi su Nepriklausomos Lietuvos ir moderniosios lietuvių tautos idėjomis. Šiaulių sąjunga, remdamasi savo lyderių mintimis (ypač Vlado Putvinskio), siekė tapti tikra lietuvių tautos ugdymo ir tobulinimo platforma, savotiškais dvasios aristokratais. Tačiau realybė ir siekiai dažnai atsidurdavo skirtingomis plotmėse. Tai mėginama parodyti šiame istoriniame tyrime.

Dr. Mindaugas Nefas – humanitarinių mokslų daktaras,  dėstytojas, dirba istorijos mokytoju Vilniaus  šv. Kristoforo gimnazijoje, nuo 2003 m. yra Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos šaulių studentų korporacijos SAJA sendraugis.

 

Kaip tapti pozityviu tėvu?

„Nėra vieno recepto, kaip tapti geru tėčiu. Kiekvienas tėtis kuria savo receptą“, – teigia  Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos docentė dr. Sigita Burvytė. Artėjant Tėvo dienai socialinių mokslų daktarė dalijasi įžvalgomis apie pozityviąją tėvystę.

Koks turėtų būti tikrasis tėčio ir vaiko santykis?

Tėvai – emociniai globėjai ir saugumo garantas. Jeigu pasyviu tėčiu save įvardijantis tėvas kasdien tuo pačiu metu grįžta namo ir bent trumpai rituališkai būna su savo vaiku, atžaloms suteikia prieraišumo ir saugumo jausmą, tada pastarieji jaučiasi ramūs ir gali užsiimti savarankišku pasaulio pažinimu. Tėčio santykis su sūnumis ir dukromis skiriasi, bet tiek mergaitėms, tiek berniukams to vienodai reikia. Berniukai nori lygiuotis, konkuruoti ir perimti tėvo elgesio modelį (Edipo kompleksas), o mergaitės pirmiausia įsimyli savo tėčius (Elektros kompleksas). Vaikams augti kol kas nėra sugalvota nieko geriau už šeimą. Jie jaučia tėvų vienas kito palaikymą, paramą, pagarbą, o tai vaikams suteikia saugumo jausmą.

Statistikos rezultatai skelbia, jog Lietuvoje skyrybų dažnis – vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Psichologai tikina, jog skyrybos – daugybinė netektis. Išsiskyręs žmogus ne tik praranda antrąją pusę, bet ir dažniausiai nutraukia ryšius su savo vaikais. Kaip  tokioje situacijoje išlaikyti svarbią tėvo figūrą?

Žinoma, statistika nedžiuginanti, o ir skyrybos nėra lengvos nei sutuoktiniams, nei jų vaikams. Reikia įsidėmėti visiems, jog bet kurioje situacijoje svarbu tėčio rodoma pagarba savo vaikų motinai. Nesvarbu, kaip susiklostytų poros tarpusavio santykiai, būtina išlikti vaikų akyse geru herojumi ir nežeminti savo antrosios pusės. Žinau, kad tai skamba kaip moralizavimas, nes kai jautiesi įskaudintas, tai padaryti labai sunku. Tačiau turime dirbti su savimi tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ir stengtis neperduoti jiems destruktyvaus santykio vaikams. Leiskime atžaloms susikurti tarpusavio santykius su kiekvienu iš tėvų. Tai padaryti yra didelis menas ir tam reikalingas gilus savęs pažinimas bei gebėjimas atpažinti savo jausmus, valdyti juos išreiškiant pozityviais veiksmais ir žodžiais. Tai dovana, kurią padovanojate savo vaikams visam gyvenimui ir sukuriate raidai palankias aplinkos sąlygas, kuriose jie jaučiasi saugūs.

Daug metų atliekate tyrimus pozityvios tėvystės moksliniame lauke, dėstote Pozityvios tėvystės kursą būsimiems mokytojams VDU Švietimo akademijoje. Kas yra pozityvi tėvystė? Ar, Jūsų nuomone, lengva tokiu tėvu tapti?

Visų pirma, pozityvioji tėvystė – tam tikra vaikų auginimo filosofija, kuri koncentruojasi į vaiko galimybių, stiprybių ir gebėjimų ugdymą, kad užaugęs jis gebėtų save realizuoti.

Nors pasyviu save įvardijantis tėvas didžiąją laiko dalį skiria darbui ir šeimai aprūpinti, tačiau, skirdamas bent kiek laiko savo vaikams, jis vis tiek, manoma, stengiasi padėti vaikų mamai ištikus sudėtingoms ugdymo situacijoms. Kita vertus, ir pačiai mamai nereikia pamiršti vaiko tėvo vaidmens. Ji turi paklausti, kaip vyras jaučiasi atlikdamas tėvo vaidmenį, kokius ritualus nori kurti su savo vaiku, likusiais šeimos nariais.

Viena dažniausiai pasitaikančių klaidų, kurią daro sutuoktinis, yra žmonos peikimas dėl netinkamo vaikų auklėjimo. Seniai baigėsi laikai, kai motina viena galėjo realizuoti vaiko ugdymą. Tėvystės ir motinystės pareigos – užauginti žmogų, kuris būtų visapusiškas ir gebantis prisitaikyti bei jaustųsi laimingas gyvendamas visuomenėje. Tai galima padaryti turint žinių apie asmenybės raidą ir sudarant tinkamas asmenybės ugdymosi sąlygas skirtingais raidos etapais.

Tėvystės žinios perduodamos iš kartos į kartą. Jeigu to negaunama savoje šeimoje, rengiantis šiam etapui atsiranda pagalbos poreikis. Todėl labai svarbu, kad pasirengimas tėvystei ir motinystei būtų ugdomas ne tik šeimoje, bet ir kitose aplinkose. Dažnas tėvas kreipiasi pagalbos į psichologus ar pozityvios tėvystės specialistus, kurie susitikimų metu padeda suprasti save, išspręsti vaiko ugdymo problemas. Mat ugdant vaiką sprendimų reikia ieškoti čia ir dabar, neatidėlioti vėlesniam laikui. Tik radus tinkamų sprendimų bus galima kalbėti apie sėkmingo ir laimingo vaiko užauginimą.

VDU ŠA vyks konferencija „Socialinės industrijos sumaniosios komunikacijos kontekste“

2019 m. birželio 3-4 d. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje (T. Ševčenkos g. 31, Vilnius) Profesinio tobulinimo institutas organizuoja konferenciją „Socialinės industrijos sumaniosios komunikacijos kontekste“. Konferencijos tematika: socialinės ir edukacinės inovacijos, socialinio ugdymo, socialinės pedagogikos, socialinio darbo, kultūrinių ir socialinių industrijų sėkmės istorijos, socialinės ir integruotos komunikacijos, holistinio ir įtraukaus ugdymo idėjos.

Konferencijos programa. 

Registracija. 

VDU ŠA prof. B. Šetkus skaitė pranešimą apie Matą Šalčių

Gegužės 17 d. Prienuose vyko konferencija, skirta Pasaulio lietuvių metams. Konferencijai pasirinkta iš Prienų krašto kilusio visuomenės veikėjo ir keliautojo Mato Šalčiaus sentencija „Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą“. Įžanginį pranešimą „Matas Šalčius: „Aš pašvenčiau visas savo jėgas šalies švietimui ir laisvei“ perskaitė Vytauto Didžiojo universiteto ( VDU) Švietimo akademijos prof. dr.  Benediktas Šetkus. Pranešime buvo apžvelgta Mato Šalčiaus pedagoginė veikla, taip pat jo veikla Tėvynės labui ir lietuvių bendruomenėms įvairiose pasaulio valstybėse kelionių į Jungtines Amerikos Valstijas (1914-1919), aplink pasaulį motociklu (1929-1933) ir Pietų Ameriką (1936-1940) metu.

Pranešimą skaitė ir diskusijose dalyvavo Pasaulio lietuvių  bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė, lietuvių bendruomenių Bulgarijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje atstovai. Savo įžvalgas pateikė žurnalistai Česlovas Iškauskas, Aurimas Perednis, Edmundas Jakilaitis, apžvalgininkas Linas Kojala, Prienų r. meras Alvydas Vaicekauskas ir kt.

Prienų savivaldybės Mato Šalčiaus premija įteikta žurnalistei Eglei Gerulaitytei, kuri po pasaulį keliauja viena motociklu.

VDU ŠA mokslininkai parengė verslo konsultantų (Train the Trainers) mokymo modulį

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos (ŠA) Socialinio ugdymo programų grupė vykdo Interreg V B projektą „Inovatyvūs smulkaus ir vidutinio verslo perdavimo modeliai Baltijos jūros regione“ (projekto vadovas prof. dr. Vytas Navickas). Daugiau apie projektą.

„Innovative Business Transfer Models for SMEs in the BSR” (INBETS BSR): http://inbets.eu/ .

Pagal šį projektą VDU ŠA parengė verslo konsultantų (Train the Trainers) mokymo modulį, kurį pristatė projekto dalyviams 2019 m. gegužės 6-7 d. Vilniuje vykusio seminaro metu.

Seminare dalyvo 14 Baltijos jūros regiono verslo, mokslo ir studijų organizacijų atstovai.

Programa. 

 

„Žinių radijo“ laidoje „Tėvystės įkvėpimai“ VDU ŠA doc. dr. S. Burvytė: „Užauginti laimingą vaiką – misija įmanoma“

Gegužės 4 d. „Žinių radijo“ laidoje „Tėvystės įkvėpimai“dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doc. dr. Sigita Burvytė ir kalbėjo apie misiją – užauginti laimingą vaiką. Kiekvienos mamos ir tėčio didysis noras bei tikslas – auginti laimingus vaikus.  Kaip užauginti tokius vaikus?  Išgirskite pokalbį: čia. 

Dr. G. Misiūnienė: „Kiekvienam vaikui svarbu girdėti: „Aš tave myliu, tu man brangiausias“

Portale „Lrytas.lt“ Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinių mokslų daktarė dr. Giedrė Misiūnienė dalinasi savo socialinės pedagogės patirtimi dirbant Vilniaus jaunimo mokykloje.

Įsivaizduokite situaciją, kai skurdžiai apstatytame vieno kambario bute gyvena 4 asmenų šeima: paauglys berniukas, jo sesuo su savo vaikinu, neįgali močiutė. Virtuvėje miega mama su sugyventiniu, ir tas sugyventinis jau trečias per šį mėnesį…  Nieko nuostabaus, jei toks berniukas nebenori grįžti į savo namus ir galiausiai pradeda praleidinėti pamokas, vis daugiau laiko leisti gatvėje, susipažįsta su kitais didžiąją dalį laiko praleidžiančiais gatvėje paaugliais, galiausiai pradeda valkatauti, lieka nakvoti naujų draugų buveinėse, gyvenamųjų namų rūsiuose, negyvenamuose pastatuose. Jam jau atrodo natūralu vagiliauti, kad galėtų nusipirkti maisto, na, o apie ėjimą į mokyklą nė minčių nebekyla. Taip tampama gatvės vaiku. VDU Švietimo akademijos socialinių mokslų (edukologijos) dr. Giedrė Misiūnienė apie tokius vaikus kalba su meile ir rūpesčiu. Seniau dėstytoja dirbo socialine pedagoge vienoje iš Vilniaus miesto jaunimo mokyklų ir matė daug gyvenimiškų dramų. – Turbūt dauguma į Jaunimo mokyklą patekdavusių kitur nepritapusių moksleivių būdavo iš socialinės rizikos šeimų? – Taip, daugumos šeimų situacija būdavo tikrai sudėtinga. Jaunimo mokykloje gali mokytis 12-16 metų mokiniai, turintys mokymosi sunkumų, bei 16-18 metų mokiniai, dėl socialinių-ekonominių priežasčių negalintys lankyti bendrojo lavinimo mokyklos. Dažnai tai vaikai, augantys su vienu iš tėvų. Jei tai pilna šeima, tai paprastai vienas iš tėvų, o dažnai ir abu yra bedarbiai, o kartais vaikai auga ne savo šeimoje, o su globėjais. Kita grupė yra vaikai, augantys su alkoholiu piktnaudžiaujančiais tėvais, kur didėja rizika patirti smurtą šeimoje, patiems padaryti nusižengimų, būti aplinkoje, kurioje bent vienas iš tėvų turi psichinių arba psichologinių problemų. O didžiausia grupė – vaikai, augantys skurstančiose šeimose su tėvais, kurie stokoja tėvystės įgūdžių. Dalis vaikų vartoja alkoholį, rūko, daro nusikaltimus ir būna jau teisti. Jiems būdingi emocijų ir elgesio sunkumai, dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo, dažnai serga infekcinėmis ir kitomis ligomis. Kalba pakankamai skurdi, vartojami keiksmažodžiai, slengas. – Kokių konkrečiau sudėtingų atvejų jums teko matyti? – Lankydavausi moksleivių namuose, ir teko matyti daug negatyvo. Atskirtis sostinėje labai didelė. Ir pačiame centre, senamiestyje, ir Žvėryne šalia ambasadų, stoties rajone ar soduose šalia Vilniaus gali pamatyti šokiruojančiai skurdų šeimų gyvenimą. Dauguma jaunimo mokyklos moksleivių yra nematę, kaip jų tėvai dirba – jie gauna pašalpas, susikuria išgyvenimo strategiją, kaip gauti nemokamo maisto, drabužių, ir jų vaikai, matydami tokį pavyzdį, sunkiai įsivaizduoja kasdienio darbo rutiną ir dažnai nori to paties. Ir atėję į mokyklą jie mano, kad aplinkiniai jiems privalo kažką duoti. Jie nesupranta, kad patys turėtų pasistengti ir iš nepritekliaus išlipti. Remiantis mokslininių tyrimų rezultatais galima teigti, kad vaikai visada patiria didesnę skurdo riziką nei tėvai, nes skurdi aplinka jiems daro didesnę neigiamą įtaką. Tokioms šeimos labai reikalinga resocializacinė pagalba. Šiandien dirbu Universitete ir galiu prisidėti prie socialinių pedagogų rengimo, kurie teikdami švietimo pagalbą galės spręsti šeimoms kylančias problemas. Tiesa, retsykiais Jaunimo mokykloje pasitaikydavo ir aukštas pareigas užimančių tėvų vaikų. – Kodėl problemų prisidaro vaikai iš gerų šeimų? – Jeigu tai yra šeima, tai jau gerai, nes šeima didelis turtas vaikui. Deja, daugumos vaikų šeimos yra nepilnos, turinčios silpnus tarpusavio ryšius ir pan. Dažnai nenoras lankyti mokyklą kyla kaip atsakas į tėvų per mažą vaikui rodomą dėmesį, kai dėl profesinės veiklos tėtis ar mama neatranda laiko pasikalbėti su vaiku apie jo problemas ir išgyvenimus. Teko nemažai bendrauti su vienišomis mamomis. Jos dažnai dirbdavo pamaininį darbą ar turėdavo ilgas darbo valandas, todėl laiko bendravimui su vaiku nelikdavo. Mama išeidavo iš namų, kai vaikas dar miegodavo, o jis grįždavo namo, kai ji jau miegodavo. Rūpinimasis atžala buvo elementarus, t. y., pinigų palikimas ant spintelės. Daug vaikų laiką leisdavo su seneliais, kurie lyg ir aprūpina emocine šiluma, bet bręstančiam paaugliui to nepakanka. Ir vaikas pradeda prieš tokią situaciją protestuoti. Kadangi skyrybų atvejų daug, šeimose partneriai dažnai keičiami, teko dirbti ir su šeimomis, kuriose atsiranda emocinis atstūmimas vaikui, t.y. abejingumas jam, jo dvasinių poreikių ignoravimas. Vaikas laikomas kliūtimi, užgauliai kritikuojamas ir pan. Tokiose šeimose tėvai tikrąjį požiūrį į vaiką stengiasi užmaskuoti griežta jo elgesio kontrole, pabrėžtinu dėmesiu. Taigi kiekvienam vaikui labai svarbus emocinis saugumas šeimoje. Kai namie juo niekas nesirūpina, jo nelaukia, jis nebenori grįžti į tokius namus. Ne vienas man yra sakęs: „Galiu dvi paras negrįžti namo, ir nieko nebus.“

Skaitykite daugiau.