Rengti menininką ir mokytoją kartu – iššūkis!
Ilgą laiką Vilniaus pedagoginiame, vėliau, pakeitus pavadinimą, Lietuvos edukologijos universitete rengti šalies pedagogai turėjo vieną jiems skirtą erdvę. Nuo šių mokslo metų toji erdvė išskaidyta į tris pedagogų rengimo centrus, o drauge su šiuo pokyčiu keistos ir pedagogų rengimo programos. Pagrindiniai naujosios sistemos akcentai – platus visapusis išsilavinimas, daugiakalbystė, tarptautiškumas, inovatyvumas, kūrybiškumas ir pan. Apie tai, kaip naujame kontekste rengiami dailės pedagogai, nutarėme pakalbinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos profesorę Giedrę RIŠKUTĘ-KARINIAUSKIENĘ. Ir nesuklydome. Ji ne tik nuoširdžiai papasakojo apie darbą (o gal teisingiau būtų sakyti veiklą?..) su studentais, atskleidė jų mokymosi specifiškumą, bet ir nuoširdžiai pasistengė perteikti, kokių kūrybingų ir imlių jaunų žmonių turime. Ir negalime nesidžiaugti dėstytojais, atiduodančiais visą savo laiką tam, kad motyvuotų, uždegtų, atskleistų jaunimo meninę saviraišką. Tad kviečiame susipažinti…
Gal galėtumėte supažindinti su statistika, kiek dailės mokytojų kasmet parengiama? Ar daug norinčiųjų jais tapti?
Mūsų universitete jau kurį laiką kasmet parengiama 15 dailės mokytojų. Anksčiau jų būdavo parengiama iki 20. Pabrėžiama, kad dailės mokytojų yra per daug, bet manyčiau, jog tikrai šiai sričiai atsidavusių ir kūrybingų nėra per daug. Visi studentai, pasirinkę dailės pedagogikos studijas, nuoširdžiai rengiasi dirbti dailės mokytojais.
Su kokiais iššūkiais susiduriate kaip dailės mokytojus rengianti pedagogė?
Pirmiausia, turbūt, reikėtų gebėti pažvelgti į save iš šalies. Ar aš, dailininkė ir pedagogė, einu tinkamu keliu. Tokioje informacijos gausoje kelių yra ne vienas. Ieškome jų kartu su studentais.
Iššūkis – jau tas, kad rengiame dailės mokytoją ir menininką kartu. Tai lemia, kad, kalbėdami apie praktines meno užduotis, nuosekliai aiškinamės, kaip tų pačių dalykų mokytume vaikus. Ieškome mokymo būdų, formų, kad dailės užsiėmimai būtų įdomūs mokiniams. Tikėtina, kad dailės mokytojas, būdamas menininkas, kūrybingai mokys ir vaikus. Kartais tenka išgirsti sakant: „Jūs rengiate tik dailės mokytojus.“ Taip nebūna. Mūsų iššūkis – parengti gerą dailės mokytoją ir menininką.
Kokias teigiamas šiandieninės dailės pedagogų rengimo programos puses galėtumėte įvardyti?
Pirmiausia norėtųsi įvardyti pasikeitusį požiūrį į patį dailės pedagogą. Galime džiaugtis tik teigiamomis šiandieninio dailės pedagogų rengimo pusėmis. Tiek įvairovės, originalių idėjų, dailės mokymo lankstumo dar niekada nėra buvę. Mokytojui ir mokiniams atsiveria įvairiausios meno erdvės, kuriose tiek daug kūrybinės laisvės interpretacijoms. Dailės pedagogikos programos studentai dalyvauja įvairiausiuose edukaciniuose projektuose, kur veda užsiėmimus Lietuvos mokyklų mokiniams. Visi kartu kuria, ieško, interpretuoja, patirdami nepakartojamą kūrybos džiaugsmą. Tai – itin vertinga būsimojo dailės mokytojo patirtis. O ir mokiniams yra smagu bendrauti su studentais, kurie yra atviri, geranoriški ir kūrybingi.
Pasvarstykite, kaip kito dailės mokytojų rengimas per pastarąjį 10-metį, kaip manote, kodėl?
Kaita vyko visą laiką. Ir labai intensyvi… Dailės mokytojų rengimas nebuvo sustingęs tam tikroje prastoje pozicijoje. Šiuo metu gyvename judrų gyvenimą, daug vizualios informacijos, parodų, akcijų, reklamos… Prieinama daugybė meno informacijos. Mūsų studijų laikais informacijos sėmėmės iš knygų, eidavome į bibliotekas, meno skaityklas. Dabar internete labai greitai galime rasti mus dominančias temas, tyrinėti dailės istorijos suformuotus faktus, lyginti šių dienų meno reiškinius, stebėti mus dominančių menininkų kūrybą ir aiškintis jų idėjų originalumo apraiškas, kompozicijų struktūras, spalvinius sprendimus. Net ir prieš dešimtmetį dar tokio informacijos srauto nebuvo. Studentams atsivėrė itin intensyvi pažintis su pasaulio universitetais, įvairios studijų mainų programos, kūrybinės stovyklos.
Kokias kompetencijas universitete turi įgyti dailės mokytojas? O kokios mokinių kompetencijos turėtų būti ugdomos dailės pamokoje? Kokių trūkumų ir privalumų kompetencijų ugdymo procese įžvelgiate?
Vienos svarbiausių kompetencijų – tai iniciatyvumas ir kūrybiškumas, jos padės formuotis ir kitoms asmeninėms kompetencijoms – tokioms kaip pasitikėjimas savo jėgomis ir kūrybiniais sugebėjimais. Komunikavimo kompetencijos padės tiek dailės mokytojui, tiek mokiniams kartu kurti ir dalyvauti bendruose projektuose, taikyti įgytas žinias per darbų pristatymus ir pan. Kultūrinė, socialinė pilietinė (pagarba tautos tradicijoms), mokėjimas mokytis… Tų kompetencijų būtų galima vardyti ir vardyti. Kompetencijų ugdymo procese įžvelgiu daugiau pranašumų negu trūkumų. Trūkumas, turbūt, būtų toks, kad pritrūktų laiko visas jas tobulai išugdyti ir išsiugdyti. Tai – jau tęstinis gyvenimo procesas, priklausantis nuo asmenybės siekių ir nuostatų.
Skaitykite daugiau Švietimo naujienos žurnalistės Aušros Židžiūnienės straipsnyje: https://goo.gl/JMh5Tg
